1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės susijęs su „sunkių nusikaltimų“ ( 2 ) sąvokos, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją – ši jurisprudencija suformuota Sprendime Digital Rights Ireland ir kt. ( 3 ) (toliau – Sprendimas Digital Rights), paskui Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ( 4 ) (toliau – Sprendimas Tele2), kuriuose ši sąvoka vartojama kaip Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių, t. y. atitinkamai teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į asmens duomenų apsaugą, ribojimo teisėtumo ir proporcingumo vertinimo kriterijus, – aiškinimu.

2.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant apeliacinį skundą dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta leisti policijos institucijoms perduoti judriojo ryšio operatorių turimus tam tikrus civilinės būklės duomenis, kad būtų nustatyta asmenų tapatybė, siekiant vykdyti ikiteisminį tyrimą. Skundžiama nutartis motyvuota, be kita ko, argumentu, kad neteisėta veika, dėl kurios pradėtas šis ikiteisminis tyrimas, nėra sunkus nusikaltimas, priešingai, nei to reikalaujama pagal taikytinus Ispanijos teisės aktus.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, kaip turi būti nustatyta nusikaltimų sunkumo riba, nuo kurios, atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją, gali būti pateisinamas Chartijos 7 ir 8 straipsniuose saugomų pagrindinių teisių ribojimas, kai kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms suteikiama prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų išsaugotų asmens duomenų.

4.

Nustatęs, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir kad jis yra priimtinas, sieksiu įrodyti, kad prieiga prie asmens duomenų tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra minėtų pagrindinių teisių apribojimas, kurio nėra tarp tų atvejų, kai tik kova su sunkiais nusikaltimais gali pateisinti tų teisių ribojimą, remiantis nurodyta jurisprudencija.

5.

Kadangi manau, jog dėl ypatingo pagrindinės bylos dalyko Teisingumo Teismui nereikės atsakyti į tokius prejudicinius klausimus, kaip jie suformuluoti iš pradžių, tik subsidiariai pateiksiu pasiūlymus dėl kriterijų, prireikus leidžiančių apibrėžti „sunkių nusikaltimų“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, atsižvelgiant būtent į galimos skirti bausmės kriterijų.

6.

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ( 5 ), iš dalies pakeistos Direktyva 2009/136/EB ( 6 ) (toliau – Direktyva 2002/58), preambulėje nustatyta:

<…>

7.

Direktyvos 2002/58 1 straipsnyje „Taikymo sritis ir tikslas“ išdėstyta:

„1.   Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusių su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje <…>

<…>

3.   Ši direktyva netaikoma veiklos rūšims, kurios neįeina į Europos bendrijos steigimo sutarties taikymo sritį, tokioms, kurios nurodytos Europos Sąjungos steigimo sutarties V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais veiklos rūšims, susijusioms su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai atitinkamos veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje.“

8.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:

„Jeigu toliau nepateikta kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta [Direktyvoje 95/46] ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva)[ ( 9 )].

Šioje direktyvoje:

<…>“

9.

Direktyvos 2002/58 15 straipsnio „Kai kurių [Direktyvos 95/46] nuostatų taikymas“ 1 dalyje nustatyta: „Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta [Direktyvos 95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

10.

2007 m. spalio 18 d.Ley 25/2007 de conservación de datos relativos a las comunicaciones electrónicas y a la redes públicas de comunicaciones (Įstatymas Nr. 25/2007 dėl duomenų, susijusių su elektroniniais ryšiais ir viešaisiais ryšių tinklais, saugojimo) ( 10 ) (toliau – Įstatymas Nr. 25/2007) į Ispanijos teisę buvo perkelta Direktyva 2006/24 ( 11 ), kurią Sprendime Digital Rights Teisingumo Teismas pripažino negaliojančia.

11.

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Įstatymo Nr. 25/2007 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti operatorių pareigą saugoti teikiant elektroninių ryšių arba viešųjų ryšių tinklų paslaugas generuojamus arba tvarkomus duomenis, pareigą perduoti šiuos duomenis įgaliotiems pareigūnams gavus reikiamą teismo leidimą, siekiant atskleisti Baudžiamajame kodekse arba specialiuosiuose baudžiamosios teisės srityje priimtuose įstatymuose nurodytus sunkius nusikaltimus, vykdyti jų ikiteisminį tyrimą ir priimti teismo sprendimą.

2.   Šis įstatymas taikomas fizinių ir juridinių asmenų srauto ir vietos nustatymo duomenims ir susijusiems duomenims, būtiniems abonentui ar registruotam naudotojui nustatyti .

<…>“

12.

To įstatymo 3 straipsnyje išvardyti duomenys, kuriuos operatoriai privalo saugoti. Konkrečiai kalbant, remiantis šio 3 straipsnio 1 dalies a punkto 1 papunkčio ii dalimi, tai yra duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti, kaip antai, kiek tai susiję su judriuoju telefono ryšiu, abonento ar registruoto naudotojo vardas ir pavardė (pavadinimas) bei adresas.

13.

Remiantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Ispanijos baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 1 dalimi, „sunkūs nusikaltimai yra tie nusikaltimai, už kuriuos įstatyme nustatyta sunki bausmė“.

14.

Šio kodekso 33 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pagal pobūdį ir trukmę bausmės skirstomos į sunkias, apysunkes ir nesunkias.

2.   Sunkios bausmės yra šios:

<…>“

15.

Ispanijos baudžiamojo proceso kodeksas buvo iš dalies pakeistas pagal 2015 m. spalio 5 d.Ley Orgánica 13/2015 de modificación de la Ley de Enjuiciamiento Criminal para el fortalecimiento de las garantías procesales y la regulación de las medidas de investigación tecnológica (Pagrindinis įstatymas dėl Baudžiamojo proceso įstatymo pakeitimo siekiant sustiprinti procesines garantijas ir sureguliuoti technologines ikiteisminio tyrimo priemones) ( 12 ) (toliau – Pagrindinis įstatymas Nr. 13/2015).

16.

Pagal šį 2015 m. gruodžio 6 d. įsigaliojusį įstatymą į Baudžiamojo proceso kodeksą įtrauktas prieigos prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, susijusių su telefono ir telekomunikacijos ryšių procesais, dalykas.

17.

Remiantis pagal šį įstatymą iš dalies pakeistos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso 579 straipsnio 1 dalimi, „teismas gali išduoti leidimą perimti įtariamojo siunčiamą ar gaunamą privačią, pašto ir telegrafo korespondenciją, įskaitant faksą, burofaksą ir tarptautines pinigų perlaidas, su ja susipažinti ir analizuoti, jeigu yra požymių, leidžiančių manyti, kad tai leis atskleisti ar patikrinti bylai reikšmingą aplinkybę ar veiksnį, jeigu ikiteisminis tyrimas vyksta dėl šių nusikaltimų:

18.

Šio kodekso 588 ter j straipsnyje „Paslaugų teikėjų automatizuotose duomenų apdorojimo sistemose saugomi duomenys“ nustatyta:

„1.   Įgyvendinant teisės aktus dėl duomenų, susijusių su elektroniniais ryšiais, saugojimo arba savo iniciatyva komerciniais ar kitokiais tikslais elektroninių ryšių paslaugų teikėjų arba asmenų, kurie sudaro palankesnes sąlygas ryšiams, saugomi elektroniniai duomenys, susiję su ryšių procesais, gali būti perduoti, kad būtų panaudoti per baudžiamąjį procesą teismo leidimu.

2.   Kai šie duomenys būtini nusikaltimams tirti, kreipiamasi į kompetentingą teismą, kad šis išduotų leidimą rinkti informaciją, saugomą elektroninių ryšių paslaugų teikėjų automatizuotose duomenų apdorojimo sistemose, visų pirma siekiant atlikti kryžminę ar loginę duomenų paiešką, jeigu buvo nurodytas informacijos, prie kurios siekiama gauti prieigą, pobūdis ir perdavimą pagrindžiančios priežastys.“

19.

H. Sierra policijoje pateikė pareiškimą dėl 2015 m. vasario 16 d. įvykdyto plėšimo, per kurį iš jo atimta piniginė, mobilusis telefonas ir jis buvo sunkiai sužalotas.

20.

2015 m. vasario 27 d. rašte kriminalinė policija Juzgado de Instrucción no 3 de Tarragona (Taragonos ikiteisminio tyrimo teisėjas Nr. 3, Ispanija; toliau – ikiteisminio tyrimo teisėjas) prašė įpareigoti įvairius telefono ryšio operatorius pateikti, pirma, telefono numerius, kurie buvo įjungti naudojant pavogtą mobilųjį telefoną su atitinkamu IMEI ( 13 ) kodu nuo 2015 m. vasario 16 d. iki 2015 m. vasario 27 d., ir, antra, visų telefono numerių SIM kortelių, kurios buvo aktyvuotos naudojant tą IMEI kodą, savininkų ar naudotojų asmens duomenis ( 14 ).

21.

2015 m. gegužės 5 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo teisėjas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad prašoma priemonė nebūtų naudinga siekiant nustatyti nusikaltimus padariusių asmenų tapatybę ir kad bet kuriuo atveju pagal Įstatymą Nr. 25/2007 leidžiama perduoti judriojo ryšio operatorių saugomus duomenis tik atliekant ikiteisminį tyrimą dėl sunkių nusikaltimų, t. y. už kuriuos pagal Ispanijos baudžiamąjį kodeksą ( 15 ) nustatyta didesnė nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, o tiriama veika negali būti kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas.

22.

Ministerio Fiscal (Ispanijos prokuratūra), vienintelė proceso šalis, dėl šios nutarties pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Tarragona (Taragonos provincijos teismas, Ispanija), tvirtindama, jog turėjo būti nuspręsta įpareigoti perduoti atitinkamus duomenis atsižvelgiant į faktinių aplinkybių pobūdį ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) sprendimą panašioje byloje ( 16 ).

23.

2016 m. vasario 9 d. nutartimi šis apeliacinis teismas nurodė telefono ryšio operatoriams taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir toliau saugoti atmestame prašyme nurodytus duomenis.

24.

Šio teismo pateiktoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad, priėmus skundžiamą nutartį, Ispanijos teisės aktų leidėjas pagal Pagrindinį įstatymą Nr. 13/2015 ( 17 ) įtraukė du alternatyvius kriterijus, skirtus nusikaltimo sunkumo laipsniui nustatyti. Pirmasis – materialinis kriterijus, siejamas su elgesiu, atitinkančiu nusikalstamų veikų, kurių kriminalinis pobūdis specifinis ir jos yra sunkios, sudėties požymius ir darančiu ypač didelę žalą individualiems ir kolektyviniams teisiniams interesams ( 18 ). Antrasis – formalus normatyvinis kriterijus, grindžiamas vien už atitinkamą nusikaltimą nustatyta bausme. Tačiau pagal šį kriterijų nustatytą trejų metų laisvės atėmimo bausmės ribą galima būtų taikyti daugumos nusikalstamų veikų atveju. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad valstybės suinteresuotumas saugoti piliečius ir bausti už neteisėtus veiksmus nepateisina neproporcingo asmenų pagrindinių teisių ribojimo.

25.

Šiomis aplinkybėmis 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. balandžio 14 d., Audiencia Provincial de Tarragona (Taragonos provincijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26.

Bylos nagrinėjimas Teisingumo Teisme buvo sustabdytas 2016 m. gegužės 23 d. pirmininko sprendimu, kol bus paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas Tele2 Sverige ir Watson ir kt. (sujungtos bylos C‑203/15 ir C‑698/15).

27.

Paskelbus šį 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą ( 19 ), atsakydamas į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, jog pageidauja, kad jo prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų išnagrinėtas. Jis tvirtino, kad pateikti prejudiciniai klausimai išlieka reikšmingi, nes, nors tame sprendime iš tikrųjų pateikta sunkių nusikaltimų pavyzdžių ( 20 ), tačiau jame nepakankamai tiksliai nurodytas pažeidimo sunkumo sąvokos materialinis turinys, kuriuo galima remtis kaip kriterijumi vertinant ribojamosios priemonės pagrindimą. Taigi ši sąvoka kelia grėsmę, kad nacionaliniu lygiu bus nustatyti labai platūs duomenų saugojimo ir prieigos prie jų reikalavimai, o taip būtų nepaisoma Sprendime Tele2 nurodytų pagrindinių teisių. Taigi, priimdamas Pagrindinį įstatymą Nr. 13/2015, Ispanijos teisės aktų leidėjas, nepaisydamas Sprendime Digital Rights nurodytų kriterijų ( 21 ), nustatė daug mažesnę nusikaltimų, kuriuos tiriant galima saugoti ir perduoti asmens duomenis, sunkumo ribą, palyginti su Įstatyme Nr. 25/2007 anksčiau nustatytomis taisyklėmis.

28.

Gavęs šį atsakymą, 2017 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismas atnaujino bylos nagrinėjimą. Rašytines pastabas pateikė Ispanijos, Čekijos, Estijos, Airijos, Prancūzijos, Latvijos, Vengrijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija.

29.

Prieš teismo posėdį Teisingumo Teismas Ispanijos vyriausybei pateikė klausimų ir į juos paprašė atsakyti raštu (į šiuos klausimus ji atsakė 2018 m. sausio 9 d.), taip pat pateikė klausimų visoms Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytoms šalims ir į juos paprašė atsakyti žodžiu.

30.

Per 2018 m. sausio 29 d. posėdį Ispanijos prokuratūra, Ispanijos, Čekijos, Danijos, Estijos, Airijos, Prancūzijos, Latvijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.

31.

Manau, kad, prieš imantis išsamiai nagrinėti šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus prejudicinius klausimus, reikia pateikti kelias pastabas dėl specifinio jo dalyko.

32.

Pirma, atsižvelgdamas į prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytus duomenis ir Ispanijos vyriausybės pateiktą papildomą informaciją, pažymiu, jog pagrindinė byla turi akivaizdžių ypatumų ir pirmiausia skiriasi nuo bylų, kuriose priimti sprendimai Digital Rights ir Tele2, konteksto ( 22 ).

33.

Iš tikrųjų iš šioje byloje nagrinėjamo policijos institucijų prašymo matyti, kad juo siekta gauti tik duomenis, leidžiančius nustatyti telefono numerių, susietų su SIM kortelėmis, kurios buvo įdėtos į vogtą mobilųjį telefoną, savininkų ar naudotojų tapatybę ( 23 ). Be to, nustatyta, kad šis prašymas pateiktas dėl aiškiai nurodyto ir neilgo laikotarpio, t. y. dėl 12 dienų ( 24 ).

34.

Šiomis aplinkybėmis priemonė, kurios neleista taikyti, gali turėti poveikį ne visiems asmenims, o ribotam jų skaičiui. Maža to, šie asmenys nėra bet kurie SIM kortelių turėtojai, o specifinio profilio subjektai, nes kalbama apie pasinaudojusius vogtu telefonu po to, kai jis buvo atimtas, o gal net jį tebeturinčius asmenis, todėl jie pagrįstai gali būti įtariami patys padarę nusikaltimą arba turintys ryšių su nusikaltimą padariusiais asmenimis.

35.

Be to, nurodyti duomenys yra ne bet kokios rūšies elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimi „asmens duomenys“ ( 25 ), o tik tie, kurie susiję su nurodytų asmenų civiline tapatybe, t. y. jų vardas, pavardė ir galbūt jų adresas ( 26 ), vadinamieji „kontaktiniai“ duomenys. Kita informacija apie šiuos asmenis, kurią duomenų apdorojimo sistemose gali saugoti šie teikėjai ( 27 ), mano nuomone, nenagrinėjama pagrindinėje byloje.

36.

Beje, manau, šiuo atveju siekiama surinkti informaciją, susijusią ne su buvimo vietos nustatymu, ne su pranešimais ( 28 ), o su fiziniais asmenimis, kurie ieškomi dėl to, kad galėjo naudotis elektroninių ryšių paslaugomis iš vogto telefono, net jeigu šie asmenys realiai neskambino. Iš tikrųjų iš Ispanijos prokuratūros Teisingumo Teismui pateiktų paaiškinimų matyti, jog prašomi asmens duomenys, gaunami susiejus konkrečią SIM kortelę ir pavogto telefono aparato IMEI kodą, techniškai gali būti išsiaiškinti paprasčiausiai šį aparatą prijungus prie judriojo ryšio tinklo, net jeigu naudodamasis kortele iš atitinkamo telefono jos turėtojas iš tikrųjų nė karto nepaskambino, taigi visiškai neatsižvelgiant į tai, ar faktiškai būta pranešimų ( 29 ). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti šį su faktinėmis aplinkybėmis susijusį teiginį, kuris, mano nuomone, pakankamai įtikinamas, kad jį pagrįstai būtų galima laikyti atitinkančiu tikrovę.

37.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, visų pirma, akcentuoju, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamus asmens duomenis prašoma perduoti ne bendrai ir nediferencijuojant, o tikslingai, kiek tai susiję su asmenimis, ir ribotai, kiek tai susiję su trukme. Be to, prašomi perduoti duomenys iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai ypatingi, nors Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintoms pagrindinėms teisėms gali būti padarytas poveikis dėl prieigos prie šios rūšies duomenų ( 30 ).

38.

Antra, pažymiu, jog iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies matyti, kad šioje byloje iškelti prejudiciniai klausimai susiję ne su asmens duomenų saugojimo elektroninių ryšių sektoriuje sąlygomis, o su nacionalinių valdžios institucijų prieigos prie tokių duomenų, išsaugotų šiame sektoriuje veikiančių paslaugų teikėjų, tvarka ( 31 ).

39.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pažymėjo, kad, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 588 ter j punktu, tam, kad paslaugų teikėjų duomenų apdorojimo sistemose kaupiami elektroniniai duomenys būtų perduoti kompetentingoms institucijoms siekiant panaudoti procese, reikalingas teismo leidimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paslaugų teikėjai tokius duomenis gali saugoti arba pagal atitinkamus teisės aktus, arba savo iniciatyva komerciniais ar kitokiais tikslais.

40.

Šiuo atveju matyti, kad asmens duomenis, prie kurių policijos institucijos prašė prieigos, siekdamos atlikti ikiteisminį tyrimą, judriojo ryšio operatoriai galėjo kaupti duomenų apdorojimo sistemose vykdydami Ispanijos įstatyme nustatytą pareigą ( 32 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos šiuo klausimu, ir reikia priminti, kad jo prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėmesys sutelktas į galimą prieigą prie duomenų, kurie jau išsaugoti, o klausimas dėl duomenų saugojimo atitikties Sąjungos teisei pagrindinėje byloje nekeliamas ( 33 ). Todėl manau, jog reikia remtis prielaida, kad pagrindinėje byloje aptariami duomenys išsaugoti pagal nacionalinės teisės aktus, laikantis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, o tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės tik patikrinti ( 34 ).

41.

Toliau pateiktuose svarstymuose dar nagrinėsiu preliminariai išdėstytų aplinkybių teisinį poveikį ( 35 ).

42.

Ispanijos vyriausybė pateikė dviejų rūšių procesinio pobūdžio prieštaravimus, kurių vieni grindžiami Teisingumo Teismo jurisdikcija, o kiti – prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu; Teisingumo Teismas turės nuspręsti dėl jų prieš priimdamas sprendimą dėl esmės, jeigu to reikės.

43.

Pirmiausia primenu, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės, be kita ko, įtvirtintos Chartijos 7 ir 8 straipsniuose, gali būti taikomos tik jeigu nagrinėjama situacija reglamentuota Sąjungos teisėje ( 36 ). Be to, Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik „tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su šia sąvoka ( 37 ). Taigi, jeigu teisinė situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos dėl jos priimti sprendimo, o nurodytos Chartijos nuostatos per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos ( 38 ).

44.

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję tik su Chartijos 7 ir 8 straipsniais ir „Teisingumo Teismo sprendime [Digital Rights] taikytais Sąjungos teisės pagrindiniais principais“. Vis dėlto šis teismas mano, kad asmens duomenų apsaugos srityje taikytinose direktyvose, t. y. direktyvose 95/46 ir 2002/58, nustatyta pagrindinės bylos ir Sąjungos teisės sąsaja, reikalaujama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

45.

Pirma, šiuo klausimu pažymiu, jog Ispanijos vyriausybė pirmiausia teigia, kad Teisingumo Teismas neturi reikiamos jurisdikcijos nuspręsti dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes šis prašymas nesusijęs su Sąjungos teisės taikymu. Be kita ko, ji teigia, kad ginčas pagrindinėje byloje nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes jis susijęs su policijos prieiga prie duomenų, kuriai reikalingas teismo sprendimas, kai vykdomas ikiteisminis tyrimas, o tai yra valstybės veiksmai baudžiamosios teisės srityje ( 39 ), todėl taikomos Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje nustatytos išimtys ( 40 ). Per teismo posėdį Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodė, kad pritaria šiam Ispanijos vyriausybės požiūriui.

46.

Vis dėlto, manau, Direktyva 2002/58 taikytina tokioms nacionalinėms priemonėms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Iš tikrųjų Sprendime Tele2 Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, susiję su duomenų saugojimu kovos su nusikalstamumu tikslais, patenka į šios direktyvos taikymo sritį ne tik dėl to, kad, remiantis šiuo pagrindu, elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatytos pareigos, bet ir dėl to, kad jose reglamentuojama nacionalinių institucijų prieiga prie vykdant šią veiklą saugomų duomenų ( 41 ). Kaip Komisija, manau, kad tame sprendime pateikti argumentai galioja ir šiuo atveju taikytinoms nacionalinės teisės normoms, įtvirtintoms Įstatyme Nr. 25/2007, siejamame su Ispanijos baudžiamojo proceso kodeksu ( 42 ), iš dalies pakeistu Pagrindiniu įstatymu Nr. 13/2015, todėl turi būti taikomi ir pagrindinės bylos dalykui.

47.

Be to, negalima painioti, pirma, vykdant su viešosios valdžios funkcijomis susijusią veiklą ( 43 ), t. y. valstybės veiksmus baudžiamosios teisės srityje ( 44 ), tiesiogiai tvarkomų asmens duomenų ir, antra, vykdant elektroninių ryšių paslaugų teikėjo komercinio pobūdžio veiklą tvarkomų duomenų, kuriuos paskui naudoja kompetentingos valdžios institucijos ( 45 ). Be to, pažymiu, kad neseniai Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtent dėl Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalies išaiškinimo, susijęs su vienos valstybės narės saugumo ir žvalgybos tarnybų naudojamais duomenimis, kuriuos tokie teikėjai joms turi masiškai teikti ( 46 ), o šioje byloje šios problemos, manau, nereikės nagrinėti ( 47 ).

48.

Antra, pažymiu, kad buvo iškilę ir kitų abejonių dėl Direktyvos 2002/58 taikymo srities, lemiančios Teisingumo Teismo jurisdikciją priimti sprendimą šioje byloje, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamų duomenų rūšį.

49.

Kaip jau nurodžiau ( 48 ), iš dokumentų, pridėtų prie bylos medžiagos, matyti, kad atmestu prašymu įpareigoti suteikti prieigą siekiama gauti informacijos apie telefono numerius atitinkančių SIM kortelių, kurios buvo aktyvuotos pasinaudojus vogtu telefonu, savininkų ar naudotojų tapatybę, kad būtų rasti šį aparatą turėję asmenys, o ne informacijos apie galimus skambučius iš šio aparato.

50.

Kitaip tariant, net jeigu, remiantis Ispanijos teisės aktais ( 49 ), galėjo būti paveikta daugiau asmens duomenų, pagrindinė byla susijusi tik su duomenimis apie „naudotojų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 2 straipsnio antros pastraipos a punktą, tapatybę, o ne apie „vietos nustatymą“ ( 50 ), kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio antros pastraipos c punktą, ir ne apie pačius „pranešimus“, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio antros pastraipos d punktą ( 51 ).

51.

Anot Ispanijos prokuratūros, Ispanijos, Danijos, Airijos, Latvijos, Jungtinės Karalystės vyriausybių ir Komisijos, tokios kaip šiuo atveju nagrinėjamos informacijos, jeigu į ją atsižvelgiama atskirai, t. y. nesiejant su galbūt perduotais pranešimais, iš esmės neturėtų apimti „srauto duomenų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal 2 straipsnio antros pastraipos b punktą, kuriame šie srauto duomenys apibrėžti kaip „duomenys, tvarkomi pranešimui perduoti elektroninių ryšių tinklu, taip pat sąskaitoms už tokį perdavimą pateikti“ ( 52 ).

52.

Žinoma, atrodo, policijos institucijų prašomi tapatybės nustatymo duomenys nesusiję su pačiu pranešimų „srautu“, nes matyti, jog šiuos duomenis galima gauti, nepaisant to, kad iš pavogto aparato galbūt visiškai neskambinta, t. y. net jeigu judriojo ryšio tinklo operatorius tarp asmenų neperdavė nė vieno pranešimo per tiriamą laikotarpį ( 53 ).

53.

Vis dėlto manau, kad toks ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį, nes šiuo atveju nurodytos su SIM kortelėmis ir jų savininkais susijusios informacijos tvarkymas komerciniu požiūriu būtinas elektroninių ryšių paslaugų teikimui ( 54 ), bent jau sąskaitoms už suteiktas paslaugas pateikti ( 55 ), nesvarbu, ar teikiant šias paslaugas buvo skambinta, ar ne.

54.

Iš tikrųjų, atsižvelgdamas į Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnį ( 56 ), pritariu būtent Komisijos išdėstytai nuomonei, kad šia direktyva siekiama apskritai reglamentuoti asmens duomenų tvarkymą teikiant elektroninių ryšių paslaugas, todėl į jos taikymo sritį patenka su tokių paslaugų naudotojų tapatybe susiję duomenys, kaip nagrinėjami šioje byloje, o ne vien su konkrečiu pranešimu susiję duomenys. Taip pat, atsižvelgdamas į ta direktyva siekiamą apsaugos tikslą iš esmės saugoti Chartijoje garantuojamas pagrindines teises ( 57 ), manau, kad „pranešimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal šį teisės aktą, turi būti aiškinama plačiai ir kad šiuo atveju taikomas joje nustatytas pranešimų konfidencialumo principas ( 58 ).

55.

Mano nuomone, šį aiškinimą patvirtina ankstesnis Teisingumo Teismo sprendimas, kuriame jis jau pripažino, kad į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį pateko ginčas dėl elektroninių ryšių paslaugų naudotojų vardo, pavardės ir adreso perdavimo ( 59 ). Be to, šios direktyvos 12 straipsnis, kuriame reglamentuotos abonentų knygos, tikrai susijęs su šio pobūdžio duomenimis ( 60 ), o šios direktyvos 15 konstatuojamoji dalis atspindi lankstų požiūrį į „pranešimo“ sąvoką, be kita ko, apimančią „adresų informaciją, kurią pateikia pranešimo siuntėjas“ ( 61 ).

56.

Maža to, toks požiūris atitinka EŽTT jurisprudenciją šioje srityje ( 62 ), ir primintina, jog Direktyvos 2002/58 preambulėje akcentuojama, kad ja siekiama užtikrinti pranešimų konfidencialumą ir naudotojų teisę į privatų gyvenimą, laikantis EŽTK, kaip ją išaiškino tas teismas ( 63 ), nors ji nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruotas teisės aktas ( 64 ).

57.

Todėl manau, kad toks ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį ir kad reikia atmesti Ispanijos vyriausybės pateiktą jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą.

58.

Vis dėlto, siekdamas išsamumo, patikslinu, jog, jeigu būtų pripažinta, kad Direktyva 2002/58 tokiu atveju netaikytina, Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti sprendimą šioje byloje negalėtų būti grindžiama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Ispanijos vyriausybės nurodyta Direktyva 95/46.

59.

Iš tikrųjų, kaip pažymėjo Komisija, Direktyva 95/46, žinoma, yra visuotinai taikomas teisės aktas asmens duomenų tvarkymo srityje ( 65 ), tačiau, mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai netektų reikšmės, jeigu jie būtų nagrinėjami tik šiuo aspektu, nes jais siekiama, kad būtų nustatyta riba, nuo kurios nusikaltimai gali būti kvalifikuojami kaip „sunkūs“, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2, nesusijusiuose su tos direktyvos išaiškinimu, suformuotą jurisprudenciją ( 66 ).

60.

Ispanijos vyriausybė subsidiariai teigia, kad, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, jog turi jurisdikciją atsakyti į pateiktus klausimus, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turėtų būti pripažintas nepriimtinu dėl dviejų priežasčių.

61.

Pirma, ši vyriausybė teigia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nenurodė Sąjungos teisinio pagrindo, dėl kurio Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą.

62.

Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, bendradarbiaudamas pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl prejudicinių klausimų, kuriems taikoma svarbos prezumpcija, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas ar galiojimo vertinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ( 67 ).

63.

Vis dėlto manau, jog šiuo atveju Ispanijos vyriausybės pateiktas kaltinimas yra nepagrįstas. Iš tikrųjų, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytą informaciją, manau, jog jis tinkamai nurodė, kurios Sąjungos teisės nuostatos, jo manymu, yra reikšmingos. Primenu, jog, pirma, pateikti klausimai susiję su Chartijos 7 ir 8 straipsniais, antra, šis teismas nurodė, kad direktyvos 95/46 ir 2002/58 yra ta sąsaja, kuri būtinai turi egzistuoti tarp pagrindinėje byloje taikytinų nacionalinės teisės aktų ir Sąjungos teisės ( 68 ), ir, galiausiai, kad Direktyva 2002/58 siekiama užtikrinti visapusišką pagarbą Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintoms teisėms ( 69 ), kaip nurodyta šios direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje.

64.

Reikia pridurti, jog nesvarbu tai, kad vienas iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų Ispanijos teisės aktų, t. y. Įstatymas Nr. 25/2007, yra skirtas perkelti Direktyvai 2006/24, o ji panaikinta po to, kai Sprendime Digital Rights buvo pripažinta negaliojančia ( 70 ). Kaip teisingai nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų neteisinga nuspręsti, kad šiuo atveju Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai dėl to panaikinimo netenka reikšmės. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad su šiais klausimais susijusi sritis – asmens duomenų apsauga – patenka į Sąjungos kompetencijos sritį ir kad ginčas pagrindinėje byloje patenka į Sąjungos teisės akto, t. y. Direktyvos 2002/58, kurią turėjo iš dalies pakeisti negaliojančia pripažinta Direktyva 2006/24, taikymo sritį ( 71 ).

65.

Beje, pažymėtina, jog dauguma Teisingumo Teismui pastabas pateikusių šalių nurodė, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7 ir 8 straipsniais, ir remiantis sprendimais Digital Rights ir Tele2. Pritariu šiai nuomonei ir patikslinu, kad žodžiai „baudžiamosios veikos“, o ne „sunkūs nusikaltimai“ toje Direktyvoje 2002/58 vartojami tik 15 straipsnio 1 dalyje ( 72 ).

66.

Antra, Ispanijos vyriausybė teigė, jog Chartijos 7 straipsnis, kuris yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindinis elementas, nereikšmingas, nes pagrindinėje byloje prašoma taikyti procesinė prievartos priemonė nesusijusi su pranešimų klausymusi, taigi ji negali padaryti poveikio pranešimų konfidencialumui, todėl klausimai yra hipotetiniai.

67.

Manau, jog Chartijos 7 straipsnis tikrai reikšmingas šioje byloje, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra hipotetinio pobūdžio. Nors iš tikrųjų šiuo atveju nėra grėsmės, kad bus pažeista teisė į pranešimų konfidencialumą atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės dalyką ( 73 ), vis dėlto tokio pobūdžio priemonė gali riboti toje nuostatoje garantuojamą teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nors šis ribojimas, manau, nėra rimtas ( 74 ).

68.

Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, asmens duomenų perdavimas trečiajam asmeniui, kaip antai valdžios institucijai, yra Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės apribojimas, nesvarbu, kaip perduota informacija bus vėliau naudojama. Tas pats pasakytina, kiek tai susiję, be kita ko, su elektroninių ryšių paslaugų teikėjais, apie asmens duomenų saugojimą ir prieigą prie jų, kai juos siekia panaudoti viešosios valdžios institucijos ( 75 ).

69.

Taigi manau, kad Ispanijos vyriausybės nurodytą nepriimtinumu grindžiamą pagrindą reikia atmesti, todėl reikia nuspręsti dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmės.

70.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti elementus, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant nustatyti, kad nusikaltimai pakankamai sunkūs, todėl pateisinamas Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimas saugant asmens duomenis ir suteikiant prieigą prie jų, remiantis Sprendime Digital Rights, vėliau Sprendime Tele2 suformuota jurisprudencija.

71.

Šiuo klausimu primenu, jog Sprendime Digital Rights Teisingumo Teismas vartojo „sunkių nusikaltimų“ sąvoką ( 76 ), – kartais kartu su „nusikalstamumo“ sąvoka ( 77 ) – kaip nurodytų pagrindinių teisių ribojimo, kurį lėmė su asmens duomenimis susijusios Sąjungos teisės nuostatos, t. y. Direktyva 2006/24, tikslo ir proporcingumo patikrinimo kriterijų. Patikslinu, kad ši sąvoka, kurios nėra Direktyvoje 2002/58 ( 78 ), buvo vartojama Direktyvoje 2006/24 ( 79 ), kurios negaliojimas nagrinėtas tame sprendime. Paskui Sprendime Tele2 Teisingumo Teismas šias dvi sąvokas ( 80 ) vartojo kaip tą patį vertinimo kriterijų, tačiau tąkart dėl valstybių narių priimtų nuostatų atitikties Sąjungos teisei ( 81 ).

72.

Konkrečiau kalbant, pirmuoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar, vertinant „sunkaus nusikaltimo“, galinčio pateisinti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimą, kiek tai susiję su asmens duomenimis, egzistavimą, reikia atsižvelgti tik į bausmę, kurią galima skirti už atitinkamą nusikaltimą, ar reikia atsižvelgti ir į ypač žalingą neteisėtų veiksmų pobūdį individualiems ir kolektyviniams teisiniams interesams.

73.

Vis dėlto, kaip ir Komisija, manau, jog, prieš priimant sprendimą dėl šio klausimo, reikia išsiaiškinti, ar tokioje kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas ribojimas yra pakankamai rimtas, kad pagal Sąjungos teisę būtų reikalaujama šį ribojimą pateisinti kova su sunkiais nusikaltimais tam, kad jis būtų leidžiamas. Iš tikrųjų, jeigu taip nėra, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomą reikšmingų Europos Sąjungos nuostatų išaiškinimą, prieš tai performulavęs pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą ( 82 ), kiek tai būtina atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ( 83 ).

74.

Pirmiausia, reikia įrodyti, kad tokie veiksmai, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, gali pažeisti Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamas pagrindines teises, todėl gali būti laikomi šių teisių ribojimu, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją.

75.

Žinoma, kaip Ispanijos ir Danijos vyriausybės teigė pateikdamos pastabas žodžiu ( 84 ) ir kaip nurodžiau ( 85 ), duomenys, prie kurių prieigos prašo už nagrinėjamą ikiteisminį tyrimą atsakingos institucijos, atrodo, yra mažiau ypatingi nei tam tikrų kitų kategorijų asmens duomenys ( 86 ), nes atitinkamas prašymas susijęs tik su asmenų, dėl kurių vykdomas šis ikiteisminis tyrimas, t. y. pasinaudojant vogtu mobiliuoju telefonu, kuris yra šio ikiteisminio tyrimo dalykas, aktyvuotų telefono numerių naudotojų, vardais, pavardėmis ir galbūt adresais.

76.

Vis dėlto manau, jog, siekiant nustatyti, ar asmens duomenims turi būti taikoma Sąjungos teisės, būtent Direktyvos 2002/58 ( 87 ), apsauga, nesvarbu tai, ar prašyme dėl saugojimo ar perdavimo nurodyta informacija yra ypatinga, ar ne. Iš tikrųjų, kaip pažymėta pirmuosiuose teisėkūros darbuose šioje srityje, „atsižvelgiant į duomenų naudojimo tikslą, bet kurie su asmeniu susiję duomenys, net ir akivaizdžiai negalintys pakenkti, gali būti ypatingi (pavyzdžiui, paprasčiausias pašto adresas)“ ( 88 ). Maža to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad, siekiant nustatyti Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių apribojimo buvimą, „nelabai svarbu, ar atitinkama su privačiu gyvenimu susijusi informacija yra ypatingo pobūdžio ir ar dėl šio apribojimo suinteresuotieji asmenys galbūt patyrė nepatogumų“ ( 89 ).

77.

Be to, primenu, jog asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims, net tokiai viešosios valdžios institucijai, kaip kriminalinės policijos biuras, yra Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės apribojimas ( 90 ), taip pat jeigu ši informacija perduodama dėl ikiteisminio tyrimo, beje, ši situacija aiškiai nurodyta Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje ( 91 ). Reikia pridurti, kad šios rūšies veiksmai gali riboti ir Chartijos 8 straipsnyje garantuojamą pagrindinę teisę į asmens duomenų apsaugą, nes jie reiškia asmens duomenų tvarkymą ( 92 ).

78.

Todėl, mano nuomone, reikia konstatuoti, kad tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra Chartijos 7 ir 8 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimas.

79.

Vis dėlto manau, jog šios bylos aplinkybėmis, kad būtų galima nukrypti nuo elektroninių ryšių konfidencialumo principo, trūksta vieno esminio elemento, kurį Teisingumo Teismas nurodė tam, kad šiame tokio ribojimo pateisinimo etape būtų galima reikalauti, kad būtų nustatytas „sunkus nusikaltimas“, kurį apibrėžti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Manau, jog šiuo atveju elementas, kurio trūksta tam, kad būtų atsakyta į to teismo pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą, kaip jis jį suformulavo, yra ginčijamo ribojimo rimtumas, t. y. veiksnys, kuriam esant reikėtų rimtesnio pagrindimo.

80.

Šiuo klausimu pažymiu, jog Sprendime Digital Rights Teisingumo Teismas akcentavo, kad nagrinėtų teisės aktų nulemtas ribojimas buvo didelio masto ir itin rimtas, ir nurodė būtent tai, kad „Direktyva 2006/24 bendrai taikoma visiems asmenims ir visoms elektroninio ryšio priemonėms bei visiems srauto duomenims visiškai jų nediferencijuojant, nenumatant kokių nors ribojimų ar išimčių pagal kovos su sunkiais nusikaltimais tikslo kriterijų“ ( 93 ).

81.

Teisingumo Teismas panašiai nusprendė ir Sprendime Tele2: „[pagal] Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį <…> draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose kovos su nusikalstamumu tikslais numatyta pareiga bendrai nediferencijuojant saugoti visus su visais abonentais ir registruotais naudotojais susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis, perduodamus bet kokia elektroninio ryšio priemone“ ( 94 ). Tame sprendime taip pat tarpusavyje susieti, pirma, ypatingas taip konstatuoto „ribojimo rimtumas“ ir, antra, būtinybė pateisinti tokio masto Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių ribojimą remiantis tokios ypatingos svarbos bendrojo intereso pagrindu, kokia yra „kova su sunkiais nusikaltimais“ ( 95 ).

82.

Ši konstatuoto ribojimo rimtumo ir jį pateisinančio motyvo rimtumo sąsaja nustatyta atsižvelgiant į proporcingumo principą ( 96 ). Be to, atrodo, EŽTT savo jurisprudencijoje dėl EŽTK 8 straipsnio ( 97 ) nustatė sąsają, lygiavertę tai, kuri, mano nuomone, nustatyta sprendimuose Digital Rights ir Tele2.

83.

Tačiau, kaip nurodžiau pirmiau ( 98 ) ir kaip tai akcentavo būtent Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija, pagrindinėje byloje nagrinėjamo ribojimo pobūdis skiriasi nuo Teisingumo Teismo nagrinėto tuose dviejuose pirmesniuose sprendimuose dėl kelių aspektų. Todėl tokios priemonės, kaip nagrinėjama šiuo atveju, atitiktis Sąjungos teisei turi būti nagrinėjama kitaip.

84.

Šiuo atveju tai nėra priemonė, pagal kurią nustatyta pareiga bendrai nediferencijuojant saugoti visus su visais abonentais ir registruotais naudotojais susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis, perduodamus bet kokia elektroninio ryšio priemone. Kalbama apie tikslinę priemonę, kuria siekiama kompetentingoms institucijoms ikiteisminio tyrimo tikslu suteikti prieigą prie paslaugų teikėjų komerciniais tikslais turimų duomenų ir kuri susijusi tik su konkrečios ryšio priemonės konkrečios kategorijos abonentų ar naudotojų, t. y. tų, kurių telefono numeris buvo aktyvuotas pasinaudojant mobiliuoju telefonu, dėl kurio vagystės vyksta ikiteisminis tyrimas, per ribotą laikotarpį (12 dienų), tapatybe (pavarde, vardu ir galbūt adresu) ( 99 ).

85.

Be to, nagrinėjamame prašyme suteikti prieigą nurodytiems asmenims galintys kilti žalingi padariniai yra nežymūs ir riboti. Iš tikrųjų prašomi duomenys skirti konkrečiam su procesine prievartos priemone susijusiam naudojimui ir neatskleidžiami visuomenei ( 100 ). Maža to, policijos institucijoms suteikiamai prieigos galimybei pagal Ispanijos teisę taikomos procesinės garantijos, nes taikoma teisminė kontrolė, dėl kurios, beje, ir buvo atmestas policijos prašymas pagrindinėje byloje.

86.

Nurodytų pagrindinių teisių ribojimas dėl šių perduodamų civilinės tapatybės duomenų, mano nuomone, nėra itin rimtas ( 101 ), nes vien tokio pobūdžio ir taip apriboti duomenys nesuteikia įvairios ir (arba) tikslios informacijos apie atitinkamus asmenis ( 102 ), todėl šiomis konkrečiomis aplinkybėmis nedaro tiesioginio ir stipraus poveikio jų privataus gyvenimo neliečiamumui ( 103 ).

87.

Todėl, kaip Komisija, manau, jog, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti ginčui, dėl kurio į jį kreiptasi, išspręsti reikšmingą informaciją, reikia performuluoti pirmąjį prejudicinį klausimą taip, kad Teisingumo Teismo pateiktinas atsakymas būtų susijęs su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies išaiškinimu atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. į nurodytų pagrindinių teisių ribojimą, kuris nėra itin rimtas ir grindžiamas kova su nusikaltimais, dėl kurių sunkumo kyla abejonių.

88.

Šiuo klausimu primintina, jog atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus tikslų, galinčių pateisinti nacionalinės teisės aktus, kuriais nukrypstama nuo elektroninių ryšių konfidencialumo principo, sąrašas, prieiga prie saugomų duomenų turi realiai ir tiksliai atitikti vieną iš tų tikslų ( 104 ). Tarp šių tikslų nurodytas bendrojo intereso tikslas „užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas“ [užtikrinti baudžiamųjų veikų užkardymą, tyrimą, nustatymą ir dėl jų vykdomą baudžiamąjį persekiojimą] ( 105 ) ir nieko nepasakyta apie jų sunkumą.

89.

Iš vartojamų terminų matyti, jog nebūtina, kad atitinkamos ribojamosios priemonės taikymą pagal tą 15 straipsnio 1 dalį pateisinantys nusikaltimai būtų kvalifikuojami kaip „sunkūs“, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją. Mano nuomone, tik jeigu ribojimas yra itin rimtas, kaip bylose, kuriose priimti tie sprendimai, patys tokį ribojimą galintys pateisinti nusikaltimai turi būti itin sunkūs. Tačiau, jeigu ribojimas nėra rimtas, reikia taikyti šioje nuostatoje suformuluotą pagrindinį principą, t. y. kad bet kokios rūšies „nusikaltimai“ gali pateisinti tokį ribojimą.

90.

Manau, jog reikia užtikrinti, kad šiuose dviejuose sprendimuose Teisingumo Teismo nustatyti reikalavimai nebūtų aiškinami pernelyg plačiai, kad nebūtų ribojama ar bent pernelyg ribojama valstybių narių galimybė nukrypti nuo Direktyvoje 2002/58 nustatytos tvarkos, kuri joms suteikta pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį, kai įsikišimu į nagrinėjamą privatų gyvenimą siekiama teisėto tikslo ir jo apimtis ribota, kaip antai įsikišimu, kurį šiuo atveju gali lemti kriminalinės policijos biuro prašymas. Konkrečiau kalbant, manau, jog pagal Sąjungos teisę nedraudžiama kompetentingoms valdžios institucijoms suteikti prieigos prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimų asmens tapatybės duomenų, leidžiančių surasti įtariamus nesunkų nusikaltimą padariusius asmenis.

91.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į performuluotą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7 ir 8 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad priemonė, pagal kurią nacionalinėms kompetentingoms valdžios institucijoms kovos su nusikaltimais tikslu leidžiama suteikti prieigą prie telefono numerių, aktyvuotų pasinaudojant konkrečiu mobiliuoju telefonu per nustatytą laikotarpį, naudotojų tapatybės nustatymo duomenų tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra toje direktyvoje ir Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių ribojimas, kuris nėra pakankamai rimtas, kad tokią prieigą reikėtų suteikti tik jeigu atitinkamas nusikaltimas yra sunkus.

92.

Atsižvelgiant į siūlomą atsakymą, toliau dėl išsamumo pateikiamos tik subsidiarios pastabos.

93.

Jeigu, priešingai, nei siūlau, Teisingumo Teismas nuspręs, kad, nepaisant ypatingų pagrindinės bylos aplinkybių, šioje byloje reikia nustatyti, ką reiškia „sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją ( 106 ), visų pirma reikės kelti klausimą, ar toks kvalifikavimas tikrai yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl Teisingumo Teismas turi pateikti jos apibrėžtį. Kaip ir Prancūzijos vyriausybė, siūlydama pagrindinį atsakymą, nemanau, kad taip yra, dėl toliau nurodytų priežasčių.

94.

Pirmiausia pažymiu, kad Direktyvoje 2006/24, kurioje pradėta vartoti „sunkaus nusikaltimo“ sąvoka ( 107 ), ji nebuvo apibrėžta, o šiuo klausimu buvo daroma nuoroda į valstybių narių teisės sistemas ( 108 ). Be to, sprendimuose Digital Rights ir Tele2 pateikti reikšmingi argumentai, mano nuomone, neturi būti suprantami kaip tokie, kuriais siekiama, kad būtų suderintos valstybėse narėse galiojančios teisės normos, susijusios su šios sąvokos turiniu.

95.

Šiuo klausimu primenu, kad baudžiamosios teisės aktai ir baudžiamojo proceso nuostatos priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto jų teisės sistemas gali paveikti šioje srityje priimtos Sąjungos teisės nuostatos ( 109 ). Pagal SESV 83 straipsnio 2 dalį tik jeigu valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų suderinimas pasirodo būtinas užtikrinant Sąjungos politikos veiksmingą įgyvendinimą srityje, kurioje taikomos derinimo priemonės, Sąjunga gali priimti direktyvas, kuriomis siekiama nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo atitinkamoje srityje. Tačiau, atsižvelgiant į esamą Sąjungos teisės raidos etapą, nėra visuotinai taikomų nuostatų, kuriose būtų suderinta „sunkaus nusikaltimo“ sąvoka ( 110 ).

96.

Manau, jog kompetentingos valstybių narių institucijos iš esmės turi įgaliojimus nustatyti, kas yra „sunkus nusikaltimas“. Vis dėlto, gavęs valstybių narių teismų prašymus priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi visų Sąjungos teisės reikalavimų, ir, be kita ko, garantuoti nuoseklų Chartijos nuostatų teikiamos apsaugos taikymą.

97.

Pažymiu, kad nagrinėjamas teisinis kvalifikavimas gali ne tik įvairuoti, nelygu valstybė narė, pagal kiekvienos iš jų tradicijas ir nustatytus prioritetus, bet ir, atsižvelgiant į baudžiamosios politikos gaires, bėgant laikui kisti, t. y. griežtėti ar švelnėti, siekiant atsižvelgti į nusikalstamumo raidą ( 111 ) ir apskritai į visuomenės pokyčius ir nacionalinius poreikius būtent baudžiamosios teisės srityje.

98.

Be to, reikia akcentuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja dideli sankcijų skalių, kurios paprastai taikomos skirtingose valstybėse narėse, skirtumai ( 112 ), nusikaltimo sunkumas siejamas ne tik su bausmės, kuri gali būti už jį skirta, dydžiu. Atsakymas į klausimą, ar nusikaltimas sunkus, yra labai santykinis, nes jį lemia atitinkamoje valstybėje narėje paprastai taikomų sankcijų skalė. Todėl aplinkybė, kad vienoje valstybėje narėje nustatyta nedidelė laisvės atėmimo bausmė, o gal net alternatyvi laisvės atėmimui bausmė, nereiškia atitinkamos rūšies nusikaltimo sunkumo ( 113 ).

99.

Manau, reikia paisyti kiekvienos valstybės narės baudžiamosios teisės sistemos ypatumų, jeigu Sąjungos teisėje nenustatyta jas griežtai saistanti pareiga, pagal analogiją tam, ką Teisingumo Teismas nusprendė dėl visuomenės saugumo apsaugos ( 114 ), o ši sąvoka, mano nuomone, yra artima kovos su sunkiais nusikaltimais sąvokai, visų pirma atsižvelgiant į Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio formuluotę.

100.

Todėl subsidiariai manau, jog „sunkių nusikaltimų“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją, nėra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, kurios turinį turi nustatyti Teisingumo Teismas, nors Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą leidžiančią nukrypti nuostatą valstybės narės turi taikyti laikydamosi Sąjungos teisėje nustatytų įpareigojimų, be kita ko, paisydamos Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių, o tai kontroliuoja Teisingumo Teismas.

101.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos visų pirma matyti, kad, nors toje 15 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms leidžiama riboti tam tikrų toje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų apimtį, ji turi būti aiškinama siaurai ir negali lemti to, kad tų teisių ir pareigų ribojimas iš esmės taptų taisykle ( 115 ). Todėl valstybės narės „sunkaus nusikaltimo“ sąvokos negali aiškinti pernelyg plačiai.

102.

Antra, visiškai subsidiariai: jeigu Teisingumo Teismas nuspręs, kad ta sąvoka yra autonomiška, tada jis turės atsakyti į tokį klausimą, kaip jį suformulavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taigi ir nuspręsti dėl kriterijų, leidžiančių Sąjungos lygiu vertinti, ar nusikaltimas yra pakankamai sunkus, kad pateisintų Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimą.

103.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas turės nurodyti, ar, siekiant nustatyti, kad padarytas „sunkus nusikaltimas“, kaip tai suprantama pagal minėtą jurisprudenciją, pakanka remtis už inkriminuojamą nusikaltimą galima skirti bausme, ar, be to, reikia, kad neteisėti veiksmai būtų ypač pavojingi individualiems ar kolektyviniams teisiniams interesams. Šiuo klausimu, kaip Danijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vengrijos, Austrijos, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, manau, jog reikia pasirinkti ne pirmą nurodytos galimybės dalį, o antrąją ir iš esmės pirmumą teikti apibrėžčiai, grindžiamai vertinimo kriterijų daugetu ( 116 ).

104.

Kiek tai susiję su nusikaltimo sunkumu, galinčiu pateisinti prieigą prie duomenų, manau, jog, remiantis proporcingumo principu, neįmanoma nustatyti inkriminuojamų veikų sunkumo atsižvelgiant vien į bausmę, kuri gali būti už jas skirta. Iš tikrųjų, atsižvelgdamas į didelius dar vis egzistuojančius valstybių narių baudžiamosios teisės sistemų skirtumus, manau, jog vien galima skirti sankcija, nesvarbu, ar dėl bausmės rūšies kokybinio aspekto ir (ar) dėl bausmės dydžio kiekybinio aspekto, negali būti laikoma atspindinčia ypatingą nusikaltimo sunkumą.

105.

Nors bausmė turi ypatingą reikšmę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitus objektyvius požymius. Konkrečiau kalbant, reikia atsižvelgti, pirma, į su inkriminuojamu nusikaltimu susijusias aplinkybes, t. y. ar neteisėti veiksmai yra tyčiniai, ar yra sunkinančių aplinkybių ir (arba) yra nusikaltimų recidyvas, ir, antra, į visuomenės interesų, kuriuos nusikaltimą padaręs asmuo galėjo pažeisti, svarbą ir (arba) žalos, kurią galėjo patirti nuo nusikaltimo nukentėjęs asmuo, dydį ( 117 ), ir, galiausiai, atitinkamoje valstybėje narėje paprastai taikomų bausmių skalę ( 118 ). Mano nuomone, atsižvelgiant būtent į šią alternatyvių vertinimo kriterijų, kurių sąrašas neišsamus, visumą, prireikus nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas kaip „sunkus“, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

106.

Be to, manau, jog siūlomas aiškinimas atitinka požiūrį, kurį EŽTT taikė savo jurisprudencijoje dėl „nusikaltimų užkardymo“, kaip tikslo, leidžiančio pateisinti EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privatų gyvenimą ribojimą, jeigu tenkinami ir kiti reikalavimai ( 119 ). Mano nuomone, iš šios jurisprudencijos matyti, kad šioje srityje EŽTK valstybės dalyvės gali pagrįstai remtis kova su tam tikrų kategorijų nusikaltimais ( 120 ), atsižvelgdamos ne vien į galimą už juos skirti bausmę, bet veikiau į skirtingus vertinimo veiksnius, tarp kurių tinkami ir aptariamų nusikaltimų pobūdis, ir su jais susiję viešieji bei privatieji interesai ( 121 ).

107.

Todėl manau, kad jeigu „sunkių nusikaltimų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismas nuspręstų laikyti autonomiška Sąjungos teisės sąvoka, ją reikėtų aiškinti taip, kad nusikaltimo sunkumas, galintis pateisinti kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų prieigą prie asmens duomenų, remiantis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne vien į galimą skirti bausmę, bet ir į visus kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kaip antai pirmiau nurodytuosius.

108.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo prašo, pirma, nustatyti, koks turi būti minimalus galimos skirti bausmės dydis, kad nusikaltimas būtų kvalifikuojamas kaip „sunkus“, kaip tai suprantama pagal sprendimuose Digital Rights ir Tele2 suformuotą jurisprudenciją, ir, antra, nuspręsti, ar trejų metų laisvės atėmimo bausmės riba, nustatyta Ispanijos baudžiamojo proceso kodekse po 2015 m. reformos ( 122 ), atitinka Sąjungos teisės reikalavimus.

109.

Šie klausimai pateikti tik subsidiariai, jeigu, atsakydamas į pirmąjį prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nusikaltimo sunkumas, t. y. pagal tą jurisprudenciją pagrindinių teisių ribojimą pateisinantis veiksnys, turi būti nustatomas atsižvelgiant tik į galimos skirti laisvės atėmimo bausmės kiekybinę išraišką.

110.

Atsižvelgdamas į siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, manau, jog Teisingumo Teismui nereikės priimti sprendimo dėl antrojo prejudicinio klausimo. Vis dėlto, siekdamas išsamumo, ir šiuo klausimu pateiksiu pastabų.

111.

Kiek tai susiję su antrojo klausimo pirma dalimi, beje, kaip Čekijos ir Estijos vyriausybės, manau, jog vien galimos skirti bausmės dydis, leidžiantis nusikaltimą kvalifikuoti kaip „sunkų“, neturi būti vienodai nustatytas visoje Sąjungos teritorijoje, atsižvelgiant į atsakyme į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą pateiktus argumentus ( 123 ).

112.

Beje, ir Sąjungos teisės aktuose įvairiai apibrėžiama tai, ką reikėtų laikyti „sunkiu nusikaltimu“, konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su bausmės dydžio riba, kurią pasiekus galimas toks kvalifikavimas. Iš tikrųjų galima konstatuoti, kad pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį priimtuose Sąjungos teisės aktuose nustatytos skirtingo dydžio laisvės atėmimo bausmės, vis dėlto jos skiriamos už nusikaltimus, kurie priskiriami prie „ypač sunkių nusikaltimų“ ( 124 ), kaip tai matyti, pavyzdžiui, iš Direktyvos 2011/92/ES ( 125 ) 3 straipsnio ir Direktyvos (ES) 2017/541 ( 126 ) 15 straipsnio, t. y. iš teisės aktų, susijusių atitinkamai su kova su seksualine prievarta prieš vaikus ir kova su terorizmu. Taigi pats Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė nepateikti vienodos „sunkaus nusikaltimo“ apibrėžties, grindžiamos nustatytos galimos skirti bausmės kiekybine išraiška.

113.

Primintina, jog valstybėms narėms suteiktą laisvę savo nuožiūra nustatyti minimalų bausmės dydį, reikalaujamą tam, kad nusikaltimai galėtų būti laikomi „sunkiais“, riboja šią sritį reglamentuojančios Sąjungos teisės nuostatos ir principas, pagal kurį išimtis negali būti aiškinama taip plačiai, kad faktiškai taptų bendrąja taisykle ( 127 ).

114.

Šiuo atveju, nors kiekviena valstybė narė turi galimybę vertinti, kokia bausmės riba yra tinkama sunkiam nusikaltimui apibūdinti, jos nustatyta riba, atsižvelgiant į šioje valstybėje paprastai taikomų bausmių dydį ( 128 ), negali būti tokia maža, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos draudimo kaupti ir naudoti asmens duomenis išimtys taptų principais, kaip tai teisingai pažymėjo Airijos vyriausybė.

115.

Maža to, neginčijama, jog pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį leidžiamas Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų teisių apribojimas visada siejamas ir su bendrųjų reikalavimų, kylančių iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyto proporcingumo principo, laikymusi ( 129 ).

116.

Kiek tai susiję su antrojo klausimo antra dalimi, Estijos vyriausybė ir Komisija nurodė, kad, pirma, riba, grindžiama vien ne mažiau kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, iš esmės yra pakankama tam, kad nusikaltimas būtų kvalifikuotas kaip „sunkus“, kaip tai suprantama pagal Sprendime Digital Rights suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl prieigos prie asmens duomenų, ir, antra, kad apskritai tokia riba nėra akivaizdžiai nesuderinama su Sąjungos teise ( 130 ), konkrečiau kalbant, su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi.

117.

Vis dėlto manau, jog būtų geriau, jeigu Teisingumo Teismas nepateiktų savo pozicijos dėl konkrečios galimos skirti bausmės kiekybinės išraiškos, nes tai, kas tinka tam tikroms valstybėms narėms, nebūtinai tiks ir kitoms, ir tai, kas dabar gali būti pasakyta apie tam tikros rūšies nusikaltimus, ateityje gali pasikeisti, kaip jau nurodžiau ( 131 ). Kadangi nagrinėjamai ribai nustatyti reikalingas sudėtingas vertinimas, kuris laikui bėgant gali kisti, manau, jog šiuo klausimu reikalingas atsargumas ir šį klausimą turi vertinti Sąjungos teisės aktų leidėjas jam suteiktų įgaliojimų srityje arba kiekvienos valstybės narės teisės aktų leidėjas, paisydamas Sąjungos teisėje nustatytų reikalavimų.

118.

Dėl pastarojo aspekto pažymiu, jog šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė bendrosios taisyklės ir Direktyvoje 2002/58 nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų sukeitimo vietomis grėsmę, kuri jau minėta ( 132 ), pažymėdamas, kad „[Ispanijos teisės aktų leidėjo 2015 m. nustatyta ( 133 )] trejų metų riba susijusi su dauguma nusikalstamų veikų sudėčių“. Kitaip tariant, šio teismo nuomone, po Baudžiamojo proceso kodekso reformos dabar Ispanijoje galiojantis nusikaltimų, galinčių pateisinti pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius saugomų teisų apribojimus, sąrašas realiai yra toks, kad jis apima daugumą Baudžiamajame kodekse nustatytų nusikaltimų.

119.

Tačiau, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas apribojimas yra rimtas, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas rezultatas pasitvirtintų, mano nuomone, toks rezultatas neatitiktų šiems apribojimams taikomo proporcingumo reikalavimo ( 134 ). Manau, jog taip yra, nepaisant Ispanijos vyriausybės nurodyto teisminės kontrolės buvimo, nes dėl šios vykdomos kontrolės yra galimybė tik drausti taikyti tas priemones, kurios, įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju, pripažįstamos savavališkomis ir pernelyg ribojančiomis, bet apskritai nesumažinamas šios rūšies priemonių taikymas ir plėtojimas.

120.

Galiausiai pabrėžiu, jog visame šame skirsnyje siūlomas požiūris, manau, suderinamas su EŽTT jurisprudencija dėl asmens duomenų apsaugos. Žinoma, kaip nurodė Airijos vyriausybė ir Komisija, EŽTT nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose „sunkūs“ nusikaltimai, pateisinantys kišimąsi į privatų gyvenimą, apibrėžti remiantis galima skirti trejų metų laisvės atėmimo ar griežtesne bausme, yra pakankamai aiškūs ( 135 ). Vis dėlto manau, jog tas teismas nenustatė bausmės kiekybinės išraiškos kaip absoliutaus ir nekintančio pagal šią apibrėžtį taikomo kriterijaus, nes toje jurisprudencijoje, atrodo, pagrindinis dėmesys sutelktas į reikalavimą, kad piliečiai galėtų pakankamai aiškiai numatyti ne bausmę, kuri jiems gali būti skirta, o veikiau nusikaltimų, dėl kurių galimas toks ribojimas, pobūdį ( 136 ). Be to, nors EŽTT pripažįsta, kad valstybės turi tam tikrą laisvę vertinti, ar būtinas toks ribojimas ir kiek jis būtinas, jis nustatė, kad šiai diskrecijai taikoma kontrolė Europos lygiu ( 137 ). Konkrečiai kalbant, jis užtikrina, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimo grėsmei, kylančiai dėl teisės aktuose nurodytos tokios didelės nusikaltimų įvairovės, kad galiausiai ribojamosios priemonės galėtų būti pateisinamos daugumos nusikaltimų atveju ( 138 ).

121.

Manau, darytina išvada, kad, jeigu, priešingai, nei siūlau, Teisingumo Teismas nuspręstų, kad, siekiant nusikaltimą kvalifikuoti kaip „sunkų“, kaip tai suprantama pagal Sprendime Digital Rights suformuotą jurisprudenciją, reikia atsižvelgti tik į galimą skirti bausmę, tada reikėtų atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą taip, kad valstybės narės gali nustatyti šiuo tikslu reikšmingos bausmės minimalų dydį, jeigu laikomasi pagal Sąjungos teisę keliamų reikalavimų, visų pirma reikalavimų, pagal kuriuos Chartijos 7 ir 8 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisų ribojimai galimi tik išimtiniais atvejais ir turi atitikti proporcingumo principą.

122.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Audiencia Provincial de Tarragona (Taragonos provincijos teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad priemonė, pagal kurią nacionalinėms kompetentingoms valdžios institucijoms kovos su nusikaltimais tikslu leidžiama turėti prieigą prie telefono numerių, aktyvuotų pasinaudojant konkrečiu mobiliuoju telefonu per ribotą laikotarpį, naudotojų tapatybės nustatymo duomenų tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra toje direktyvoje ir Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių ribojimas, kuris nėra pakankamai rimtas, kad tokią prieigą reikėtų suteikti tik tais atvejais, kai atitinkamas nusikaltimas yra sunkus.