1. 

Italijos viešųjų pirkimų teisės aktai draudžia (su tam tikromis sąlygomis, kurios bus nagrinėjamos vėliau) sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartis su asmenimis, kurie buvo nubausti už sunkius nusikaltimus, pažeidžiančius valstybės „arba Bendrijos“ interesus ir darančius poveikį profesiniam elgesiui. Toks draudimas apima įmones, kurių administratoriai buvo nubausti už tokius faktus, išskyrus tuo atveju, kai minėtos įmonės įrodo, kad yra visiškai ir faktiškai atsietos nuo nusikalstamos savo administratorių veikos.

2. 

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) turi spręsti ginčą dėl perkančiosios organizacijos patvirtinančio sprendimo pašalinti iš konkurso procedūros jame dalyvaujančią įmonę, kurios administratorius buvo nuteistas už vieną iš minėtų nusikalstamų veikų. Siekdama išspręsti ginčą Consiglio di Stato kelia klausimą Teisingumo Teismui, ar iš esmės Italijos teisės aktai, kuriais vadovaujantis įmonė buvo pašalinta iš konkurso, atitinka Direktyvą 2004/18/EB ( 2 ).

3. 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą leidžia Teisingumo Teismui patikslinti jurisprudenciją, susijusią su valstybių kompetencija apibrėžti ir koreguoti iš Direktyvos 2004/18 išplaukiančių konkurso dalyvių papildomų pašalinimo pagrindų turinį.

4.

Pagal 45 straipsnį („Asmeninė kandidato arba dalyvio padėtis“):

„1.   Bet kuriam kandidatui arba dalyviui turi būti neleidžiama dalyvauti viešųjų pirkimų procedūroje, jei jo atžvilgiu yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl žemiau išvardytų priežasčių ir apie tai perkančioji organizacija žino:

Valstybės narės, remdamosi nacionaline teise ir atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, apibrėžia šio straipsnio dalies įgyvendinimo sąlygas.

Jos gali numatyti nuo pirmos pastraipos leidžiančias nukrypti nuostatas, jei to reikia viršesniems visuotinės svarbos poreikiams tenkinti.

Įgyvendindamos šios dalies nuostatas, perkančiosios organizacijos, kai tai tikslinga, pareikalauja iš kandidatų arba dalyvių atitinkamų dokumentų, nurodytų 3 dalyje, ir gali, jei kyla abejonių dėl asmeninės kandidato arba dalyvio padėties, kreiptis pagalbos į kompetentingas institucijas, kad gautų visą reikiamą informaciją apie asmeninę kandidato arba dalyvio padėtį. Jei informacija susijusi su kandidatu arba dalyviu, įsisteigusiu kitoje valstybėje narėje nei perkančioji organizacija, ši gali prašyti kompetentingų institucijų pagalbos. Atsižvelgiant į valstybės narės, kurioje kandidatai arba dalyviai yra įsisteigę, nacionalinius teisės aktus, tokie prašymai yra siejami su juridiniais ir (arba) fiziniais asmenis, įskaitant, jei reikia, įmonių direktorius ir bet kuriuos kitus asmenis, turinčius teisę atstovauti, priimti sprendimus arba tikrinti kandidatą arba dalyvį.

2.   Ūkio subjektui gali būti neleista dalyvauti pirkimo sutarties sudarymo procedūroje, jei:

<…>

<…>

5.

45 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Pakankamais įrodymais, kad <…> 2 dal[ies] <…> c punkt[e] paminėti atvejai netaikytini ūkio subjektui, perkančiosios organizacijos pripažįsta:

<…>.“

6.

Pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 ( 3 ) redakcijos, kuri šioje byloje taikoma ratione temporis, 38 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad pašalinimo sąlyga [dalyvauti viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo procedūroje] dėl priimto galutinio apkaltinamojo nuosprendžio arba dėl priimto baudžiamojo įsakymo dėl bausmės taikymo šalių prašymu pagal Codice di procedura penale 444 straipsnį (Baudžiamojo proceso kodeksas) už ten nurodytą nusikalstamą veiklą ( 4 )„taip pat taikoma asmenims, kurie baigė eiti [vadovaujančias] pareigas likus metams iki konkurso paskelbimo, jeigu įmonė neįrodo, kad realiai ir visiškai atsiribojo nuo minėtų asmenų nusikalstamų veikų“.

7.

Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 38 straipsnio 1 dalies f ir h punktuose numatyta taip pat iš tokio pobūdžio konkurso pašalinti atitinkamai asmenis: i) kurie vykdydami profesinę veiklą padarė rimtą klaidą, kurią bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis nustato perkančioji organizacija; ir ii) kurie pateikė melagingą informaciją arba suklastotus dokumentus apie kriterijus ir sąlygas, reikalingus dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose.

8.

2013 m. liepos 27 d. Oficialiajame leidinyje ( 5 ) paskelbtas kvietimas dalyvauti konkurse sutarčiai dėl finansavimo skyrimo, galutinio projekto parengimo ir vykdymo, Casa Circondariale di Bolzano statybos ir eksploatavimo darbų vykdymo sudaryti. Sutarties vertė –165400000 EUR.

9.

Impresa di Costruzioni Ing. E. Mantovani S.p.A. (toliau – Mantovani), kaip savarankiškas subjektas ir kaip laikinai sudarytos asociacijos narė, vadovaudamasi konkurso bendraisiais reikalavimais pateikė dvi deklaracijas (2013 m. gruodžio 4 ir 16 d.).

10.

Tiksliau, (pirmojoje deklaracijoje) Mantovani patvirtino, kad buvęs jų valdybos pirmininkas ir kartu administratorius bei teisinis atstovas B. 2013 m. kovo 6 d. baigė eiti pareigas ir kad įmonei nežinoma, kad būtų buvę imtasi 2006 m. Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies c punkte numatytų priemonių. Panašiai Mantovani teigė ir antrojoje deklaracijoje.

11.

2014 m. sausio 9 d. posėdyje perkančioji organizacija leido Mantovani dalyvauti viešojo pirkimo konkurso procedūroje, tačiau iš pradžių pareikalavo pateikti paaiškinimus dėl vietos spaudoje paviešintos „žinomos“ aplinkybės, jog B. buvo apkaltintas sąskaitų faktūrų klastojimu, už kurį skirta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

12.

Atitikties reikalavimams tikrinimo metu perkančioji organizacija susipažino su pažyma apie B. teistumą, iš kurios matyti, kad dėl B. įvykdytų kelių nusikalstamų veikų buvo paskirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (2013 m. gruodžio 5 d.Tribunale di Venezia (Venecijos teismas) nuosprendis, kuris įsiteisėjo 2014 m. kovo 29 d.).

13.

2014 m. gegužės 29 d. posėdyje perkančioji organizacija pareiškė, kad neatima iš Mantovani teisės dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, ir 2014 m. birželio 3 d. pareikalavo, kad Mantovani pateiktų paaiškinimus dėl minėto nuosprendžio.

14.

2014 m. birželio 10 d. ir 2014 m. spalio 17 d.Mantovani pateikė paaiškinimus, juose nurodė, kad:

15.

Perkančioji organizacija 2014 m. liepos 25 d. paprašė Autorità nazionale anticorruzione (Nacionalinė kovos su korupcija tarnyba, toliau – ANAC) pateikti nuomonę. 2015 m. vasario 25 d. pateiktoje nuomonėje ANAC patvirtino, kad:

16.

Vadovaudamasi 2015 m. vasario 27 d. ANAC pateikta nuomone perkančioji organizacija nusprendė pašalinti Mantovani iš viešųjų pirkimų konkurso procedūros dėl vėlavimo pateikti vertinimo elementus ir nepakankamos informacijos, būtinos pagrįsti atsiribojimą nuteisto administratoriaus atžvilgiu. Be to, perkančioji organizacija pažymėjo, kad nuosprendis dėl administratoriaus priimtas anksčiau, nei buvo pateiktos konkurso procedūros deklaracijos, taigi Mantovani galėjo apie tai pranešti.

17.

Mantovani dėl sprendimo pašalinti ją iš konkurso procedūros pateikė skundą Tribunale regionale di giustizia amministrativa, Sezione autonoma di Bolzano (Regioninis administracinis teismas, Bolcano autonominis skyrius, Italija). 2015 m. rugpjūčio 27 d. Sprendimu Nr. 270 minėtas teismas nurodė, kad skundas dėl preliminarios ANAC nuomonės ir siūlymo sudaryti sutartį, kuris dar nebuvo pateiktas, yra nepriimtini. Tuo pačiu sprendimu teismas atmetė skundo, pateikto dėl prieigos prie konkurso dokumentų, pagrindus ir nusprendė, kad nebuvo nustatyta, jog bendrovė būtų atsiribojusi nuo buvusio administratoriaus įvykdytų nusikalstamų veikų.

18.

Mantovani minėtą sprendimą apskundė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba), tvirtindama, kad, be kitų motyvų, Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnis nesuderinamas su Sąjungos teise, ir prašydama pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

19.

2015 m. gruodžio 1 d. sprendimu Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pateikė tokį prejudicinį klausimą:

„Ar su tinkamu 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB <…> 45 straipsnio 2 dalies c ir g punktų, 3 dalies a punkto ir Europos Sąjungos teisės principų, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, vienodo požiūrio, proporcingumo, skaidrumo principų, draudimo vilkinti procesą ir maksimalaus viešųjų pirkimų rinkos atvėrimo konkurencijai principo, taip pat sankcijų taikymo sąlygų išsamumo ir konkretumo principo taikymu suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia yra 2006 m. balandžio 12 d.Decreto legislativo (Įstatyminis dekretas) Nr. 163 (Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Viešojo darbų, paslaugų ir prekių pirkimo sutarčių kodeksas, kuriuo įgyvendinamos direktyvos 2004/17/EB ir 2001/18/EB), su vėlesniais pakeitimais,

20.

Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje gauta 2016 m. kovo 24 d.

21.

Rašytines pastabas per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio antroje pastraipoje numatytą terminą pateikė Mantovani, Bolcano provincija, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija.

22.

Paskyrus teismo posėdžio datą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 2 dalį, šalys buvo paragintos savo argumentuose didžiausią dėmesį skirtį Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimui.

23.

2017 m. balandžio 5 d. įvyko teismo posėdis, jame dalyvavo Mantovani, Bolcano provincija, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija.

24.

Mantovani mano, kad Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 pastraipos c punktas nesuderinamas su Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalimi, nes pašalinimo sąlyga (taikyta dėl apkaltinamojo nuosprendžio) taikoma asmenims, kurie buvo bendrovės įgalioti administratoriai likus metams iki paskelbimo apie konkursą, ir dėl reikalavimo, kad bendrovė įrodytų realų atsiribojimą nuo minėtų administratorių.

25.

Jos nuomone, baigę eiti pareigas administratoriai nebeturi įtakos bendrovėje, todėl bendrovės prievolė pateikti su tuo susijusią informaciją yra ne tik nereikalinga, bet ir prieštarauja maksimalaus viešųjų pirkimų rinkos atvėrimo konkurencijai principui.

26.

Pripažįstant, kad Sąjungos teisė neprieštarauja tokiai taikymo sričiai, papildoma prievolė įrodyti, kad bendrovė realiai atsiribojo nuo minėtų administratorių, jai prieštarautų, nes tai – netiksli prievolė, kurios vertinimas priklauso nuo perkančiosios organizacijos nuožiūros. Tai ypač prieštarautų teisiniam saugumui, jeigu teismo sprendimas nėra galutinis, nėra konkretinama pranešimų forma, laikotarpis ar proceso etapas, kai juos reikėtų pateikti, taip pat nenurodyta, kokia yra viešojo pirkimo konkurso dalyvio pareiga lojaliai bendradarbiauti.

27.

Bolcano provincija mano, kad prejudicinis klausimas nepriimtinas, nes:

28.

Dėl bylos esmės Bolcano provincija mano, kad nėra prieštaravimų tarp Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies c punkto ir Direktyvos 2004/18. Minėtos direktyvos 45 straipsnis suteikia laisvę valstybėms narėms (iš 2 dalyje išvardytųjų) pasirinkti, kurie papildomi pašalinimo pagrindai bus numatyti jų nacionalinėje teisėje, taip pat apibrėžti būdą, kaip perkančioji organizacija vertins nuo atrinktų pagrindų neatsiejamus faktus. Ginčijamas nacionalinės teisės aktas suderinamas su tokia tvarka.

29.

Italijos vyriausybė pažymi, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnio ir Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio ratio legis yra užtikrinti subjektų, su kuriais ketinama pasirašyti sutartį, moralinį, finansinį ir profesionalų patikimumą. Italijos teisės aktų leidėjas priėmė ne tokią griežtą tvarką nei direktyvoje, apribodamas nusikalstamas veikas, dėl kurių galima pašalinti iš konkurso.

30.

Bendrovės pašalinimas dėl jos administratoriaus veiksmų, Italijos vyriausybės nuomone, būtent ir grindžiamas tuo pačiu ratio legis: be tokios nuostatos rangovas galėtų lengvai apeiti patikimumo patikrinimą. Be to, konkurse dalyvaujanti įmonė turi galimybę perkančiajai organizacijai įrodyti, kad visiškai atsiribojo nuo savo administratoriaus nusikalstamų veikų.

31.

Komisija pabrėžia, kad nors teismas a quo prašo išaiškinti tik Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies c ir g punktus ir 3 dalies a punktą, siekiant pateikti naudingą atsakymą taip pat reikėtų remtis to paties straipsnio 2 dalies d punktu dėl padaryto rimto profesinio nusižengimo.

32.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daugiausia dėmesio skiria tam, kad kai Mantovani pateikė deklaracijas, nebuvo priimta galutinio teismo nuosprendžio, vis dėlto jos administratoriaus veiksmai (sąskaitų faktūrų, kurių suma – daugiau nei 9 milijonai EUR, klastojimas ir organizuotas nusikalstamumas) galėtų būti traktuojami kaip rimtas profesinis nusižengimas. Ir nors paskelbus konkursą minėtas asmuo jau buvo baigęs eiti savo pareigas, Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies d punktas taip pat yra susijęs su ankstesniais ūkio subjekto veiksmais ir apima visą neteisėtą elgesį, darantį įtaką jo profesiniam patikimumui ( 6 ). Todėl baigusių eiti pareigas administratorių veiksmai gali daryti poveikį tokiam perkančiosios organizacijos atliekamam patikimumo vertinimui.

33.

Komisijai nesvarbu, kad dėl administratoriaus priimtas apkaltinamasis nuosprendis deklaracijų pateikimo momentu neturi res judicata galios. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies d ir g punktuose numatytas pašalinimo iš konkurso procedūros sąlygas nereikalaujama, kad ūkio subjekto atžvilgiu būtų įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas ( 7 ). Sąjungos teisėje ir nacionalinėje teisėje pripažįstama, kad rimtą profesinį nusižengimą galima pripažinti bet kokiu būdu, taigi pakaktų informuoti apie patį baudžiamąjį procesą.

34.

Komisija priduria, kad vertindama, ar įvykdytas rimtas profesinis nusižengimas, perkančioji organizacija turėjo atsižvelgti į atsiribojimo priemones, kurių buvo imtasi, siekiant atsiriboti nuo administratoriaus nusikalstamos veiklos.

35.

Tai, kad Mantovani nenurodė, kad dėl jos administratoriaus buvo pradėtas baudžiamasis procesas, galėjo būti Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punkto pašalinimo iš konkurso priežastis. Viešojo pirkimo konkurso dalyvio prievolė deklaruoti apie įvykdytą rimtą profesinį nusižengimą yra nepriklausoma nuo kontrolės ir įgaliojimų, kurie perkančiajai organizacijai suteikiami pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 3 ir 51 dalis, patikrų, nes pastarieji apsiriboja tik formaliu patikrinimu ir jau žinomų rezultatų patvirtinimu.

36.

Galiausiai Komisija patvirtina, kad bylos aplinkybėmis pašalinimo iš konkurso procedūros sąlygų taikymas neprieštarauja proporcingumo principui.

37.

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) Teisingumo Teismui pateikti klausimai iš esmės susiję su Italijos teisės akto [Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies c punktas] suderinamumu su Direktyva 2004/18. Tačiau minėto teismo diskusijose ir kai kurių šalių pastabose, pateiktose nagrinėjant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ginčas išsiplėtė iki nacionalinės teisės nuostatos aiškinimo (ir taikymo). Teisingumo Teismas nėra kompetentingas šiuo klausimu.

38.

Teisingumo Teismo atsakymas gali apsiriboti tik Direktyvos 2004/18 išaiškinimu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui galėtų paaiškinti, ar nacionalinės teisės aktas, kaip jį pateikia minėtas teismas, prieštarauja Sąjungos teisei. Jeigu būtų konstatuotas jo suderinamumas, nacionaliniam teismui paliekama teisė išaiškinti, kaip reikėtų aiškinti ir įgyvendinti skirtingas Įstatyminio dekreto Nr. 163 dalis.

39.

Kaip išnagrinėsiu netrukus, Italijos teisės aktų leidėjas turi didelę veiksmų laisvę priimti papildomas viešojo pirkimo konkurso dalyvių pašalinimo iš konkurso sąlygas, numatytas Direktyvoje 2004/18, ir tikslinti jų turinį. Jeigu tai neprieštarauja minėtai direktyvai, valstybės narės pagal savo teisės aktų leidybos politikos galimybes turi nustatyti atitinkamų nacionalinės teisės aktų turinį.

40.

Tai, kad Teisingumo Teismas jau išsprendė kai kuriuos prejudicinius klausimus, susijusius su papildomais pašalinimo pagrindais, nėra pakankamas pagrindas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą prejudicinį klausimą pripažinti nepriimtinu (kaip siūlo Bolcano provincija), nes jis kai kuriais aspektais skiriasi nuo ankstesniųjų ( 8 ).

41.

Remiantis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pateikta informacija daroma išvada, kad Mantovani buvo pašalinta iš viešųjų pirkimų konkurso procedūros todėl, kad prieš pateikdama deklaracijas perkančiajai organizacijai vėlavo pateikti vertinimo elementus ir pateikė nepakankamai informacijos, būtinos pagrįsti, kad buvo atsiribota nuo nubausto administratoriaus veiksmų.

42.

Faktų apibūdinimas leidžia jau nuo pat pradžių nustatyti, kokia gali būti, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pirmosios iš trijų susijusių Sąjungos nuostatų [Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies c punktas] taikymo apimtis.

43.

Šioje nuostatoje nurodomas ūkio subjektas, kurio „atžvilgiu priimtas res judicata galią turintis teismo sprendimas dėl profesinio elgesio taisyklių pažeidimo <…>“. Perkančiosios organizacijos sprendimas iš pirmo žvilgsnio neatrodo susijęs su minėta nuostata, galbūt todėl, kad dėl administratoriaus priimtas baudžiamasis įsakymas įsigaliojo 2014 m. kovo 29 d., po to, kai Mantovani pateikė deklaracijas, susijusias su skelbime apie konkursą keliamais bendraisiais reikalavimais.

44.

Iš tikrųjų iš administracinio sprendimo dėl pašalinimo motyvų matyti, kad perkančioji organizacija rėmėsi ne dėl B. priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, o (Mantovani) vėlavimu pateikti vertinimo elementus ir nepakankama informacija, būtina pagrįsti, kad buvo atsiribota nuo nubausto administratoriaus veiksmų. Lemiamas veiksnys buvo tai, kad viešojo pirkimo konkurso dalyvis tinkamai nepranešė apie B. apkaltinamąjį nuosprendį, kaip apie įrodymą, pasak nacionalinio teismo, kad bendrovė atsiribojo nuo administratoriaus.

45.

Komisija mano, jog ši aplinkybė galėtų sudaryti įspūdį, kad faktiškai pritaikytas pašalinimo pagrindas nepatenka į Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies c punktą, nors ir yra su juo susijęs. Tačiau galima manyti, kad Mantovani veiksmams gali būti taikomas tos pačios dalies d punktas, t. y. įvykdžius „rimt[ą] profesin[į] nusižengim[ą], kuris yra įrodytas bet kokiomis priemonėmis, kurias perkančioji organizacija gali pagrįsti“.

46.

Vis dėlto neabejotina, kad nors pašalinimo sąlyga dėl „rimto nusižengimo“ Italijos teisėje buvo įtraukta į Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies f punktą, Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) klausimas nėra susijęs su šia sąlyga. Nepaisant to, niekas nekliudo atsakyme į prejudicinį klausimą taip pat ją išanalizuoti ( 9 ).

47.

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, „tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo prejudicinį klausimą nurodęs tik tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui išsamų aiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui šio teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką.“ ( 10 )

48.

Taip pat konkrečioje Direktyvos 2004/18 srityje Teisingumo Teismas Sprendime Croce Amica One Italia ( 11 ) manė esant reikalinga prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išaiškinti kad, nepaisant to, jog panašu, kad jis „teisėto atstovo elgesį siejo tik su tais neleidimo dalyvauti pagrindais, kurie susiję su baudžiamąja teise ir reikalauja galutinio teismo nuosprendžio <…>, šios direktyvos 45 straipsnio 2 dalies d ir g punktuose nurodyti neleidimo dalyvauti pagrindai perkančiajai organizacijai taip pat suteikia teisę pašalinti iš dalyvavimo pirkime ūkio subjektą, jeigu jis pripažintas kaltu dėl rimto profesinio nusižengimo, kuris yra įrodytas bet kokiomis priemonėmis, kurias perkančioji organizacija gali pateikti, <…> tačiau nebūtina, kad dėl ūkio subjekto būtų priimtas galutinis teismo nuosprendis“.

49.

Taigi galėtų būti naudinga, jeigu Teisingumo Teismo atsakyme būtų išnagrinėtas ne tik Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies c ir g punktuose (dėl kurių keliamas prejudicinis klausimas) numatytas pašalinimo pagrindas, bet taip pat pagrindas, numatytas d punkte. Galiausiai reikėtų išaiškinti, ar su minėtomis Direktyvos 2004/18 nuostatomis suderinama šioje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės norma.

50.

Dar kartą pakartosiu, kad, siekiant teigiamai atsakyti į klausimą dėl Italijos įstatymo suderinamumo su Direktyva 2004/18, nacionalinis teismas turėtų nuspręsti, ar, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, perkančioji organizacija teisėtai galėjo pašalinti Mantovani iš konkurso, nes jai nebuvo pranešta apie buvusio administratoriaus, savo pareigas baigusio eiti likus mažiau nei metams iki paskelbimo apie konkursą, apkaltinamąjį nuosprendį.

51.

Dėl perkančiosios organizacijos diskrecijos, susijusios su Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais papildomais pašalinimo pagrindais, bylos Connexxion Taxi Services ( 12 ) išvadose priminiau, ką Teisingumo Teismas jau pažymėjo Sprendime La Cascina ir kt. ( 13 ) pagal Direktyvą 92/50/EEB ( 14 ) (kurios 29 straipsnio formuluotė buvo panaši į Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalį): kad papildomų pašalinimo pagrindų taikymą įvertinti turi valstybės narės, o tai pagrindžia 29 straipsnio pradžioje pateiktas teiginys: „gali būti nepriimtas dalyvauti konkurse dėl sutarties sudarymo“. Valstybės narės negali nei nurodyti papildomų pašalinimo pagrindų, nei numatyti jų teisės akte, tačiau pagal minėtą Direktyvos 92/50 29 straipsnį nereikalaujama, kad šie pašalinimo pagrindai būtų taikomi vienodai.

52.

Įsigaliojus Direktyvai 2004/18 Teisingumo Teismas tos pačios pozicijos laikėsi Sprendime Consorcio Stabile Libor Lavori Publicci ( 15 ); jo 35 punkte pakartojo Sprendimo La Cascina ir kt. ( 16 ) argumentus. Teisingumo Teismas pakartoja, kad pagal nacionalinę teisę ir laikydamosi Sąjungos teisės valstybės narės turi patikslinti Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo sąlygas. Taigi Teisingumo Teismas patvirtina valstybių narių laisvę priimti ir, jeigu nori, padaryti pašalinimo kriterijus lankstesnius, kaip tai pakartojo 2016 m. gruodžio 14 d. Sprendime Connexxion Taxi Services ( 17 ).

53.

Be to, kaip pažymėjau minėtoje išvadoje ( 18 ), iš Sprendimo Consorcio Stabile Libor Lavori Publicci ( 19 ) matyti, kad šių įgaliojimų vykdymas valstybėse narėse nėra besąlyginis. Viena vertus, Sąjunga įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas laiko labai svarbiomis, todėl stengiamasi kuo plačiau atverti viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūras, o taikant papildomus pašalinimo pagrindus tam gali būti sudaryta kliūčių. Kita vertus, yra teisėta pašalinimo pagrindus pateisinti remiantis tuo, kad jais siekiama bendrojo intereso tikslo, kaip antai įsitikinti, kad dalyvis patikimas, rūpestingas, profesionaliai sąžiningas ir rimtas. Teisingumo Teismas proporcingumo principą taiko lygindamas šiuos skirtingus interesus.

54.

Konkurse dalyvaujančios įmonės patikimumą (arba patikimumo trūkumą) šioje byloje patvirtina tai, kad buvęs administratorius padarė nusikalstamą veiką, kai buvo atsakingas už įmonės valdymą. Ar ši nusikalstama veika gali turėti poveikį administratoriaus valdomai bendrovei? Sąjungos teisėje pateikiamas teigiamas atsakymas, remiantis prielaida, kad juridiniai asmenys veikia tik per savo vadovus. Todėl logiška, kad bendrovės patikimumo trūkumas vertinamas per už jos valdymą atsakingų asmenų atliktos nusikalstamos veikos prizmę.

55.

Pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 1 dalį in fine leidžiama, kad informacijos prašymuose, susijusiuose su pašalinimo sąlyga (privaloma, o ne papildoma) už tam tikrą sunkią nusikalstamą veiką, nurodyti „juridinius ir (arba) fizinius asmenis, įskaitant prireikus įmonių vadovus ir visus asmenis, turinčius teisę atstovauti, priimti sprendimus arba tikrinti kandidatą ar dalyvį“.

56.

Taigi nuostata rodo, kad tam tikri juridinį asmenį valdančių asmenų nusikalstami veiksmai yra reikšmingi tam, kad jis privalomai būtų pašalintas iš dalyvavimo viešojo pirkimo konkurse. Mano nuomone, nėra prieštaravimų, kad iš Sąjungos teisės perspektyvos tas pats principas būtų taikytinas (dabar jau papildomai) kitokio pobūdžio nusikalstamai veikai, įskaitant juridinių asmenų administratorių neteisėtą elgesį, tiek, kiek jo pasekmės daro įtaką juridinių asmenų profesiniam elgesiui.

57.

Iš tikrųjų Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalyje, priešingai nei 1 dalyje, nėra aiškios nuostatos šiuo klausimu. Tačiau nemanau, kad toks nebuvimas yra esminis, kad nacionalinės teisės aktuose būtų draudžiama susieti kurias nors iš juridinių asmenų papildomų pašalinimo pagrindų aplinkybių su jų administratorių neteisėtu elgesiu.

58.

Kaip minėjau, Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies paskutinė pastraipa suteikia valstybėms narėms plačią diskreciją nustatyti papildomų pašalinimo pagrindų „įgyvendinimo sąlygas“. Pasinaudojant šia diskrecija, nacionalinės teisės aktuose, kuriuose numatyti konkretūs kai kurių sąlygų aprašymai (pavyzdžiui, sąlygų, susijusių su konkurse dalyvaujančios įmonės sąžiningumu), kaip svarbus veiksnys gali būti nurodomas bendrovės įgaliotojo asmens elgesys, kuris prieštarauja profesinei garbei.

59.

Šitaip ir remiantis valstybių turima didele veiksmų laisve, niekas nekliudo tam, kad, siekiant įvertinti papildomus pašalinimo pagrindus, vidaus teisės aktuose būtų atsižvelgta į tai, jog įmonė neatsiribojo nuo administratoriaus nusikalstamos veikos, darančios įtaką jos „profesiniam elgesiui“. Taip pat teisės aktų leidėjui ir savo ruožtu teisminei institucijai, kuri turi išspręsti ginčą, priklauso įvertinti, į kokius svarbius įrodymus arba veiksnius reikia atsižvelgti norint išaiškinti, ar buvo atsiribota.

60.

Be kitų veiksnių, yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatyti veiksniai, t. y. spontaniškas atsiribojimas, didesnis ar mažesnis „nebaudimo įtvirtinimas“, laikotarpis ir proceso etapas, per kurį turi būti atsiribota. Pakartosiu, kad nacionaliniams teismams priklauso nustatyti šių elementų, kurie iš tikrųjų tėra tik nacionalinės teisės aktų leidėjo pateikti „patikslinimai“, skirti apibrėžti papildomai pašalinimo sąlygai ir jos buvimą patvirtinantiems įrodymams, apimtį ( 20 ).

61.

Pateikdama klausimą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pabrėžė, kad Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies c punktas, viena vertus, „išplečia“ pareigas informuoti apie apkaltinamuosius nuosprendžius, jos apima atvejus, kai tokie nuosprendžiai buvo priimti konkurse dalyvaujančioje įmonėje aukštas pareigas užimančių asmenų atžvilgiu, ir, kita vertus, „numatyta atitinkama pašalinimo iš konkurso procedūros sąlyga, jei įmonė neįrodo, kad atsiribojo nuo tokių subjektų veiksmų“.

62.

Taigi mano pateikti argumentai skatina patvirtinti, kad Direktyvoje 2004/18 nėra kliūčių, trukdančių nacionaliniam teisės aktų leidėjui Įstatyminio dekreto Nr. 163 nustatytomis sąlygomis apibrėžti papildomą pašalinimo sąlygą. Nematau, kaip tai galėtų pažeisti įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisves. Be to, tai yra pašalinimo pagrindas, kuris turi apsaugoti esminį bendrąjį interesą, grindžiamą viešojo pirkimo konkurso dalyvių patikimumo, rūpestingumo ir profesinio sąžiningumo reikalavimais.

63.

Taip pat manau, kad „Europos Sąjungos teisės principai, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, vienodo požiūrio, proporcingumo, skaidrumo principai, draudimo vilkinti procesą ir maksimalaus viešųjų pirkimų rinkos atvėrimo konkurencijai principai <…>“, kuriuos (bendrai ir ne itin pagrįstai) nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ginčui nėra svarbūs.

64.

Galiausiai tai, kad Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies c punkte aiškiai nėra nurodyto įmonės atsiribojimo nuo jos administratorių nusikalstamų veikų, nereiškia, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas negali šio veiksnio įtraukti į atitinkamą Įstatyminio dekreto Nr. 163 nuostatą. Kaip jau minėjau, valstybėms narėms paliekama teisė apibrėžti Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies „įgyvendinimo sąlygas“ savo nacionalinėje teisėje.

65.

Taigi Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 pastraipos c punkto nuostatos, pagal kurias įmonės, neįrodžiusios, kad visiškai ir realiai atsiribojo nuo tam tikrų nusikalstamų veikų ( 21 ), kurias anksčiau įvykdė jų vadovai, gali būti šalinamos iš konkurso, yra suderinamos su Sąjungos teise.

66.

Teismas a quo pabrėžia, kad „tai paliekama įvertinti perkančiajai organizacijai“, galinčiai „įtvirtinti“ pareigą teikti informaciją (perkančiajai organizacijai), „kuri nenumatyta teisės aktuose“. Be to, minėtai bendrovei nustatyta „pareig[a] lojaliai bendradarbiauti, kurios turinys aiškiai neapibrėžtas ir tik nurodoma, kad reikia laikytis bendrojo sąžiningo elgesio principo“.

67.

Tiek, kiek šiose Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pastabose keliama abejonių dėl administracinės institucijos, kuriai taikoma teisminė peržiūra, veiksmų, šiai aukščiausiajai teisminei instancijai paliekama teisė dėl to nuspręsti pagal nacionalinę teisę ( 22 ). Atsakymu į prejudicinį klausimą neturėtų būti pažeidžiamos nacionalinių teismų kompetencijos ribos.

68.

Be to, norėčiau priminti, kad prejudicinis klausimas keliamas siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės aktas yra suderinamas su Direktyva 2004/18. Šiuo atžvilgiu atsakyme reikėtų išnagrinėti Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 dalies h punkto, siejamo su Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktu, formuluotę.

69.

Tačiau yra taip (kaip matyti iš Bolcano provincijos pastabų), kad pašalinimas buvo paremtas ne šia priežastimi, o tuo, kad konkurso dalyvio tylėjimas buvo įrodymas, kad jis nebuvo atsiribojęs nuo administratoriaus nusikalstamos veikos. Taigi neatrodo, kad privaloma išaiškinti Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktą, nes nacionalinės teisės aktas, į kurį buvo perkelta ši konkreti minėtos direktyvos nuostata, šioje byloje nebuvo pritaikytas.

70.

Nepaisydamas to, manau, kad reikia kalbėti apie nacionalinės normos nesuderinamumą šiuo atžvilgiu, nes jos formuluotė iš esmės sutampa su Sąjungos teisės normos, kurią ji perkelia, formuluote. Abiejose nuostatose iš konkurso dalyvių reikalaujama, kad perkančiajai organizacijai nebūtų pateikiama melaginga informacija. Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punkte priduriama, kad gali būti pašalinti ne tik melagingas deklaracijas pateikę dalyviai, bet ir dalyviai, nepateikę su „kokybinės atrankos kriterijais“ (direktyvos II antraštinės dalies VII skyriaus II skirsnis) susijusios informacijos.

71.

Vis dėlto informacijos apie ankstesnio administratoriaus baudžiamąjį persekiojimą nuslėpimas nuo perkančiosios organizacijos nacionaliniame teisme taip pat galėtų būti vertinamas (kaip netrukus nagrinėsiu) kaip vienas iš vertinimo elementų, siekiant nustatyti, ar buvo padarytas sunkus profesinis nusižengimas.

72.

Nors Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) klausimas nėra susijęs būtent su šia pašalinimo sąlyga, kaip minėjau, niekas nekliudo Teisingumo Teismui pateikti su ja susijusių svarstymų. Šalių argumentai per teismo posėdį Teisingumo Teismo prašymu buvo sutelkti būtent į šį klausimą.

73.

Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies d punkte minimas „profesinis nusižengimas“ apima bet kokią neteisėtą veiką, kuri turi įtakos profesiniam ūkio subjekto patikimumui ( 23 ). „Sunkaus nusižengimo“ sąvoka nurodo elgesį, kuriam būdinga tam tikro laipsnio sunkumo kaltė arba nerūpestingumas ( 24 ). Baudžiamasis įsakymas, nors dar neįsigaliojęs ( 25 ), yra tinkamus rodiklis, kad faktai, turintys baudžiamąją reikšmę, būtų vertinami kartu su asmeniu, įvykdžiusiu sunkų profesinį nusižengimą ( 26 ). Pats sprendimas yra tinkamas ir objektyvus konkurso dalyvio valdymo būdo įrodymas.

74.

Remiantis šiomis prielaidomis ir atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, už kurią Mantovani administratorius buvo nubaustas ir kuri, be abejonės, atskleidžia tai, jog vykdant profesinę veiklą buvo pažeista profesinė etika, pobūdį, aplinkybė, kad Mantovani neatsiribojo nuo minėtų veiksmų, gali pagrįstai lemti minėto pašalinimo pagrindo taikymą.

75.

Šiuo tikslu reikia atskirti nagrinėjimą iš esmės nuo faktų įrodymo. Šiuo klausimu Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 3 dalis padeda patikslinti informavimo priemonių, kurias siekdama įvertinti konkurso dalyvio patikimumą gali naudoti perkančioji organizacija, logiką ir struktūrą.

76.

Minėta nuostata reikalauja, kad perkančioji organizacija kaip įrodymą pripažintų 45 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies a, b, c, e ir f punktuose išvardytas priemones. Tokiais atvejais (pakankamai lengva) oficialiai nustatyti elgesį, naudojantis registrais arba valstybės institucijų išduotomis pažymomis.

77.

Vis dėlto kitais atvejais (Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies d ir g punktai) nėra tokio su dokumentais susijusio reikalavimo. Tokia išvada yra logiška, nes šių pašalinimo pagrindų (sunkus profesinis nusižengimas ir klaidingos deklaracijos arba reikalaujamos informacijos nepateikimas) patikrinimo galimybės yra platesnės. Skirtingose valstybėse narėse būtų sunku rasti bendrą tvarką, kuri leistų vienodai nustatyti šias aplinkybes oficialiai patvirtinančias priemones ar mechanizmus.

78.

Kalbant apie papildomus pašalinimo pagrindus, dėl kurių nėra oficialių įrodymo priemonių, kaip yra sunkaus profesinio nusižengimo atveju, pažymėtina, kad perkančiosios organizacijos diskrecija nėra susijusi su jokiu iš anksto numatytu dokumentu ar pažyma. Tokį nusižengimą galima vertinti nuo tada, kai perkančioji organizacija bet kuriuo būdu sužinojo apie faktines aplinkybes.

79.

Kalbant apie įrodymus, nereikėtų pamiršti, kad šioje byloje, niekas nesuabejojo tinkamais dokumentais pagrįstu (patvirtinančiu) nuosprendžiu, priimtu Mantovani įgalioto administratoriaus atžvilgiu už įvykdytas nusikalstamas veikas, kurios turėjo poveikį profesinei veiklai tuo metu, kai asmuo vykdė bendrovės vadovo funkcijas.

80.

Dėl šios neginčytinos aplinkybės nacionalinėms teisminėms institucijoms, kurioms pateiktas Mantovani ieškinys, paliekama teisė išsiaiškinti, ar konkurse dalyvavusi bendrovė realiai ir visiškai atsiribojo nuo savo vadovo nusikalstamos veikos. Taigi šiuo aspektu ginčas nagrinėjamas iš esmės ir atitolsta nuo visiškai procesinių klausimų.

81.

Šiame ginče reikėtų įvertinti Mantovani veiksmus atsižvelgiant ne tik į faktų kvalifikavimą, bet ir į perkančiosios organizacijos atsakymo proporcingumą. Elementas, kuris šiuo tikslu galėtų turėti poveikį, yra laikotarpis nuo nusikalstamos veikos, įmonės veiksmų iki kvietimo sudaryti paslaugų pirkimo sutartis paskelbimo momento.

82.

Taigi manau, kad Įstatyminiame dekrete Nr. 163 numatytas laikotarpis (vieni metai iki konkurso paskelbimo) yra pagrįstas norint įvertinti ryšį tarp administratoriaus ir įmonės elgesio veiksmų, buvusių iki viešojo pirkimo procedūros. Be to, šis laikotarpis nėra nepaneigiama bendrovės nuolaidžiavimo administratoriaus veiksmams prezumpcija, nes jai leidžiama įrodyti, kad visiškai ir realiai nuo jo atsiribojo.

83.

Galiausiai nemanau, kad diskrecija, kuri pagal nacionalinės teisės aktus suteikiama perkančiajai organizacijai, neišvengiamai susijusi su neproporcingu rezultatu. Atvirkščiai, manau, kad Įstatyminio dekreto Nr. 163 38 straipsnio 1 pastraipos c punktas užtikrina reikalingą darną tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo, t. y. nuo atrankos procedūros atgrasyti nepatikimus dalyvius, būtent dėl to, kad jie nėra atsiriboję nuo ankstesnės nusikalstamos savo administratorių veikos tam tikru laikotarpiu.

84.

Galiausiai konkurso dalyvių pašalinimas nėra automatinis ( 27 ), jis yra atsargaus ad casum vertinimo, kurį turi atlikti perkančioji organizacija, rezultatas. Be to, kalbant apie konkurso dalyvio teisinės situacijos apsaugą, pažymėtina, kad jo situacijai nėra kenkiama, nes teismai gali veiksmingai patikrinti, kaip administracija vertina tai, ar subjektas laikosi profesinio elgesio taisyklių.

85.

Taigi nematau pagrindo, kuriuo galėčiau pagrįsti Sąjungos teisės nesuderinamumą su nacionalinės teisės aktu, dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė klausimą.

86.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) pateikti tokį atsakymą:

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 45 straipsnio 2 dalies c, d ir g punktai ir 3 dalis nedraudžia nacionalinės teisės normos, pagal kurią perkančiajai organizacijai leidžiama: