1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų ( 2 ) 17 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant H. Hälvä, S. Naukkarinen, P. Paajanen ir S. Pik ginčą su jų darbdaviu SOS-Lapsikylä ry dėl atsisakymo sumokėti ieškovėms pagrindinėje byloje už viršvalandžius, taip pat darbą vakare, naktį, šeštadienį ir sekmadienį už 2006–2009 m.

3.

Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje numatyta:

„1.   Deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, valstybės narės gali nukrypti nuo 3–6, 8 ir 16 straipsnių, kai atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas, arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia:

2.   3, 4 ir 5 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti priimtos įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais, su sąlyga, kad darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba, išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.

3.   Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių leidžiama nukrypti:

<…>

<…>.“

4.

Direktyva 2003/88 į Suomijos teisę perkelta Įstatymu Nr. 605/1996 dėl darbo laiko (työaikalaki).

5.

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis įstatymas, išskyrus jo 15 straipsnio 3 dalį, netaikomas:

<…>

6.

SOS-Lapsikylä – tai vaikų gerovės apsaugos organizacija. Ji organizuoja vaikų globą ir rūpybą kuo artimesnėje šeimai aplinkoje. Ši globa ir rūpyba organizuojama septyniuose „vaikų kaimuose“, kuriuos sudaro keli vaikų kaimo namai, išsidėstę keliuose Suomijos regionuose ( 3 ).

7.

Vaikų kaimų personalą sudaro vaikų kaimo direktorius, „tikrieji vaikų kaimo įtėviai“, šiuos „tėvus pavaduojantys asmenys“ ir kiti darbuotojai. Vaikų kaimui vadovauja direktorius. Jis vadovauja visiems pavaduojantiems įtėviams. Jie pakeičia „tikruosius vaikų kaimo įtėvius“ šiems nesant, be kita ko, jei jie išeina metinių atostogų arba serga.

8.

Vaikų kaimo namai yra nuolatinė globojamų vaikų gyvenamoji vieta. Kiekviename name gyvena nuo trijų iki šešių vaikų ir vienas iš „tikrųjų vaikų kaimo įtėvių“ arba abu įtėviai, o šiems nesant – vaikų kaimo įtėvius pavaduojantys asmenys.

9.

SOS-Lapsikylä buvo įdarbinusi ieškoves pagrindinėje byloje kaip asmenis, „pavaduojančius vaikų kaimo įtėvius“ iki 2009 m., o kai kurias iš jų – iki 2010 m.

10.

Taigi ieškovės pagrindinėje byloje gyveno su vaikais vaikų kaimo name. Šiame name jos vienos prižiūrėjo jame gyvenančius nepilnamečius ir juos ugdė. Jos rūpinosi vaikų maistu, lydėjo juos pas gydytojus, į mokyklą ir laisvalaikio užsiėmimus. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pavadavimo laikotarpiu „įtėvius pavaduojančių asmenų“ funkcijos atitiko „tikrųjų vaikų kaimo įtėvių“ funkcijas.

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad darbdavio atstovai nekontroliavo kasdienio „įtėvius pavaduojančių asmenų“ darbo ir kad darbdavys nedavė jokių nurodymų ar rekomendacijų, susijusių su darbo ir poilsio laiku darbo dienomis. Neperžengdamas pagal vaiko poreikius nustatytų ribų, „įtėvius pavaduojantis asmuo“ pats galėjo nuspręsti dėl savo darbo organizavimo ir turinio. Tačiau kiekvienam vaikui būdavo parengiamas priežiūros ir ugdymo planas, pagal kurį „vaikų kaimo įtėvius pavaduojantis asmuo“ turėdavo rūpintis vaiku ir kuriuo remdamasis šis darbuotojas elektroninėje sistemoje parengdavo ataskaitą.

12.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar pažymi, kad direktorius iš anksto parengia sąrašus ir nurodo namą, kuriame kasdien turi dirbti „įtėvius pavaduojantis asmuo“. Jis susitaria su „tikraisiais vaikų kaimo įtėviais“, nuo kada juos pavaduos. Dienos planai turi būti sudaromi taip, kad kiekvienas darbuotojas vidutiniškai turėtų du laisvus savaitgalius per mėnesį. Pavadavimo laikotarpiu darbuotojui taip pat suteikiama teisė į vieną laisvadienį per savaitę.

13.

„Įtėvius pavaduojančių asmenų“ darbo užmokestis yra fiksuotas ir mokamas kas mėnesį, tačiau jei „įtėvius pavaduojantis asmuo“ dirbo daugiau nei 190 dienų, jis turi teisę į papildomą išmoką.

14.

Remiantis ieškovių pagrindinėje byloje darbo sutartimis, per metus jos dirbo 190 dienų po 24 valandas, išskyrus vieną ieškovę, kuri per metus dirbo 170 dienų po 24 valandas, iš jų reikėjo atimti 30–33 dienas metinių atostogų.

15.

Praktiškai pavadavimo laikotarpių trukmė svyruodavo nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Nors iš esmės visuomet buvo stengiamasi tam pačiam namui paskirti tą patį „įtėvius pavaduojantį asmenį“, bet iš tikrųjų tas pats pavaduojantis asmuo skirtingu laikotarpiu turėjo būti paskiriamas keliems namams.

16.

Ieškovių pagrindinėje byloje nuomone, jų paslaugos SOS-Lapsikylä yra darbas, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl darbo laiko 1 straipsnį. Tuo remdamosi jos pareiškė ieškinį Etelä-Savonkäräjäoikeus (Pietų Savo regiono pirmosios instancijos teismas), siekdamos įpareigoti SOS-Lapsikylä sumokėti joms išmokas už papildomą darbą, darbą vakare, naktį, šeštadieniais ir sekmadieniais už 2006–2009 m.

17.

SOS-Lapsikylä ginčijo šį reikalavimą, teigdama, kad ieškovių pagrindinėje byloje darbui taikoma Įstatymo dėl darbo laiko 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta išimtis.

18.

Etelä-Savonkäräjäoikeus pritarė SOS-Lapsikylä argumentams ir atmetė ieškovių pagrindinėje byloje ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą galioti.

19.

Taigi nagrinėdamas kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Įstatymas dėl darbo laiko, tiksliau – jo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas, taikytinas „vaikų kaimo įtėvius pavaduojantiems asmenims“. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal šią nuostatą darbas, kurį darbuotojas atlieka nuolatinėje gyvenamojoje vietoje arba tokiomis sąlygomis, jog negalima daryti prielaidos, kad darbdavys privalo kontroliuoti šio darbo laiko organizavimą, nepatenka į nuostatų dėl darbo laiko organizavimo taikymo sritį, išskyrus Įstatymo dėl darbo laiko 15 straipsnio 3 dalį, kuri šioje byloje neturi reikšmės. Jeigu būtų priešingai ir „vaikų kaimo įtėvius pavaduojančių asmenų“ veikla patektų į šio įstatymo taikymo sritį, SOS-Lapsikylä privalėtų ieškovėms pagrindinėje byloje sumokėti jų reikalaujamas išmokas.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Įstatymu dėl darbo laiko į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2003/88. Tačiau jo materialinė taikymo sritis yra platesnė nei šios direktyvos. Iš tiesų šiuo įstatymu reglamentuojama ne tik teisėto darbo laiko trukmė, viršvalandžiai, naktinis ir pamaininis darbas, taip pat poilsio laikas ir darbas savaitgaliais, bet ir nustatomos išmokos, priklausančios dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kompensuojant už viršvalandžius ir darbą savaitgaliais.

21.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui yra žinoma, kad Direktyva 2003/88 netaikoma darbuotojo darbo užmokesčiui, išskyrus kai kurias išimtis, susijusias su kasmetinėmis mokamomis atostogomis, šio teismo nuomone, šios direktyvos išaiškinimas turi esminę reikšmę jo nagrinėjamai bylai išspręsti. Iš tiesų Įstatyme dėl darbo laiko nustatyta teisė į papildomas, prie darbo užmokesčio mokamas išmokas priklauso nuo šio įstatymo taikytinumo šioje byloje nagrinėjamam atvejui, nes jame taip pat reglamentuojamas darbo ir poilsio laikas.

22.

Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aiškinant Įstatymo dėl darbo laiko 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą išimtį pirmiausia yra reikšminga Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje esanti leidžianti nukrypti nuostata.

23.

Šiomis aplinkybėmis Korkeinoikeus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.

24.

2016 m. kovo 24 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. kovo 29 d., Korkeinoikeus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį gali patekti tokia veikla, kaip aprašyta pirma, atliekama vaikų kaimo name, kuriame darbuotojas veikia kaip globon paimtų „vaikų kaimo įtėvius“ jų nedarbo dienomis pavaduojantis asmuo, tuo laikotarpiu gyvena kartu su vaikais į šeimą panašioje aplinkoje ir savarankiškai rūpinasi vaikų ir šeimos poreikiais lygiai taip pat, kaip įprastai elgiasi tėvai?“

25.

Rašytines pastabas pateikė ieškovės pagrindinėje byloje, SOS-Lapsikylä, Suomijos vyriausybė, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Be to, jos visos buvo išklausytos per 2017 m. kovo 2 d. įvykusį posėdį.

26.

Prieš analizuodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą pirmiausia išnagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimą.

27.

Iš tiesų pagrindinė byla iš esmės susijusi su įvairių papildomų išmokų prie darbo užmokesčio sumokėjimu ieškovėms pagrindinėje byloje. Tačiau pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, „išskyrus tokius specialius atvejus, kaip antai numatytieji Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje dėl mokamų metinių atostogų, šia direktyva reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš principo ji nėra taikoma darbuotojų darbo užmokesčiui“ ( 4 ).

28.

Taigi Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimas galėtų kilti atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, tačiau nemanau, kad taip yra.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad Direktyva 2003/88 perkelta į nacionalinę teisę tik nagrinėjamo nacionalinio įstatymo nuostatomis, susijusiomis su darbo laiku. Tačiau vaikų kaimo įtėvius pavaduojančių asmenų“ darbo užmokestis patenka į nacionalinės teisės taikymo sritį. Vis dėlto, kadangi abiem klausimams taikomas tas pats įstatymas ir kadangi teisė į papildomas išmokas priklauso nuo nuostatų, susijusių su darbo laiku, taikytinumo, jam atrodo, kad Direktyvos 2003/88 išaiškinimas turi esminę reikšmę.

30.

Iš tiesų ieškovių pagrindinėje byloje reikalaujama teisė į papildomas išmokas priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar vykdomai veiklai taikomas Įstatymas dėl darbo laiko, o gal šis įstatymas netaikomas šiai veiklai dėl jo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos išimties. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios nuostatos išaiškinimas priklauso nuo to, kokią reikšmę reikia suteikti Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje numatytai nukrypti leidžiančiai nuostatai.

31.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija ( 5 ). Pagal šią prezumpciją atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu akivaizdu, kad Sąjungos teisės nuostata, kuri pateikta Teisingumo Teismui išaiškinti, negali būti taikoma ( 6 ). Manau, ši išvada neįrodyta. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip tik teigia priešingai, pateikdamas nors ir trumpą, bet įtikinamą paaiškinimą. Be to, pažymėtina, kad nė viena iš šalių neginčijo šio teiginio ir nepateikė jokio argumento, susijusio su prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu ar Teisingumo Teismo jurisdikcijos neturėjimu.

32.

Be to, nereikia klaidingai suprasti prašymo priimti prejudicinį sprendimą apimties: prašoma išaiškinti Direktyvos 2003/88 nuostatą tokiomis aplinkybėmis, kai nacionalinis teismas taiko įstatymą, kuriuo užtikrinamas šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę. Tačiau šios direktyvos taikymas nėra siejamas su užsienio elementu, dėl kurio, nesant šio elemento, Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos.

33.

Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas pareiškė turįs jurisdikciją atsakyti į klausimus dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ( 7 ), nors nagrinėjama klasifikavimo pareiga nebuvo taikoma kitose valstybėse narėse nei Ispanija įsteigtoms įmonėms ( 8 ). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, šis klausimo aspektas neturi reikšmės jo jurisdikcijai, nes „nė viena [Direktyvos] 2004/18 nuostata neleidžia manyti, jog jų nuostatų taikymas priklauso nuo to, ar egzistuoja realus ryšys su laisvu judėjimu tarp valstybių narių. Iš tiesų [minėtoje direktyvoje jos] nuostatų taikymas viešojo pirkimo procedūroms nesiejamas su jokia sąlyga, susijusia su dalyvių pilietybe ar įsteigimo vieta (šiuo klausimu žr. Sprendimo Michaniki, C‑213/07, EU:C:2008:731, 29 punktą)“ ( 9 ).Tą pačią išvadą galima daryti ir dėl Direktyvos 2003/88.

34.

Be to, šiuo konkrečiu atveju Teisingumo Teismas jau yra pagrįstai nusprendęs, jog Sąjungos interesas, kad iš Sąjungos teisės paimtos sąvokos būtų aiškinamos vienodai, „yra juo labiau taikomas tada, kai nacionalinės teisės aktas, kuriame vartojama [Sąjungos] teisės nuostatoje esanti sąvoka, buvo priimtas siekiant perkelti direktyvą, kurioje yra ši nuostata, į nacionalinę teisę“ ( 10 ). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „tokiu atveju tai, kad [Sąjungos] teisės sąvoka, kurią prašoma išaiškinti, nacionalinėje teisėje turi būti taikoma kitokiomis sąlygomis nei numatytosios atitinkamoje [Sąjungos teisės] nuostatoje, negali reikšti, kad tarp prašomo išaiškinimo ir pagrindinės bylos dalyko nėra jokio ryšio“ ( 11 ).

35.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visiškai pagrindė šio ryšio buvimą. Įstatymu dėl darbo laiko reglamentuojama ir darbo laiko trukmė (ji patenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį), ir papildomos išmokos prie darbo užmokesčio (kurios nepatenka į jos taikymo sritį). O straipsniu, kuris taip pat lemia abiejų šio įstatymo aspektų taikytinumą, užtikrinamas vienos iš Direktyvos 2003/88 nuostatų, būtent jos 17 straipsnio 1 dalies perkėlimas į nacionalinę teisę.

36.

Man atrodo, kad dėl šios ypatybės ši byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas 1995 m. kovo 28 d. Sprendimas KleinwortBenson (C‑346/93, EU:C:1995:85). Iš tiesų, nors Įstatymo dėl darbo laiko 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotė nėra identiška Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalies formuluotei, neginčijama, kad ja užtikrinamas šios direktyvos nuostatos perkėlimas į nacionalinę teisę ( 12 ). Be to, tokio formalaus direktyvos teksto pakartojimo nė nereikalaujama ( 13 ). Vis dėlto, kadangi Suomijos teisės aktų leidėjas nusprendė pasinaudoti Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybe nukrypti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti ją apibrėžiančią nacionalinę nuostatą laikydamasis Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalies, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas ( 14 ).

37.

Bet kuriuo atveju pagal suformuotą jurisprudenciją, jei perkėlimo į nacionalinę teisę įstatymu išplečiama materialinė direktyvos taikymo sritis, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį, kai yra būtina vienodai aiškinti Sąjungos teisę ( 15 ).

38.

Tokios būtinybės nėra, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos, jei Sąjungos akte, kurį prašoma išaiškinti, aiškiai numatyta, kad sritis, kuriai jį nuspręsta taikyti pagal nacionalinę teisę, nepatenka į šio akto taikymo sritį ( 16 ).

39.

Vis dėlto nemanau, kad šioje byloje taip yra.

40.

Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad Direktyva 2003/88 iš esmės netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui ( 17 ).

41.

Bet tai nereiškia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į klausimus, susijusius su vienos iš Direktyvos 2003/88 nuostatų išaiškinimu, net jei byla galiausiai susijusi su darbuotojo darbo užmokesčiu.

42.

Taigi byloje, kurioje priimta 2007 m. sausio 11 d. Nutartis Vorel (C‑437/05, EU:C:2007:23), ginčas buvo susijęs su „darbo laiko“ sąvokos apibrėžtimi pagal direktyvas 93/104 ir 2003/88, kiek tai susiję su gydytojo budėjimu ligoninėje, bei [su] už tai priklausanči[u] darbo užmokesči[u] pagal šias direktyvas“ ( 18 ).

43.

Minėtoje byloje J. Vorel ginčijo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo būdą ir prašė kompetentingo teismo „priteisti iš NČK 29151 CZK priedą prie atlyginimo kartu su palūkanomis, kuris atitinka skirtumą tarp jam sumokėto darbo užmokesčio už budėjimą ligoninėje nurodytu laikotarpiu ir atlyginimo, kuris jam būtų sumokėtas, jeigu šis budėjimas būtų buvęs pripažintas kaip įprastas darbo atlikimas, skirtumą“ ( 19 ).

44.

Pateikdamas atsakymą Teisingumo Teismas aiškiai nurodė darbo laiko trukmės apibrėžties reikšmę apskaičiuojant darbo užmokestį, nusprendęs, kad direktyvos 93/104 ir 2003/88 „nedraudžia valstybei narei taikyti teisės aktų, kuriuose darbuotojo darbo užmokesčio tikslais, kalbant apie jo budėjimą darbo vietoje, skirtingai atsižvelgiama į laikotarpį, per kurį darbas realiai atliekamas, ir laikotarpį, per kurį darbas realiai neatliekamas, jeigu tokia sistema visiškai garantuoja šiomis direktyvomis darbuotojams suteiktų teisių veiksmingumą, siekiant užtikrinti pastarųjų saugą ir sveikatos apsaugą“ ( 20 ).

45.

Man atrodo, kad pagrindinės bylos aplinkybės nelabai skiriasi: pagrindinė byla susijusi su tuo, ar Įstatymas dėl darbo laiko taikomas „įtėvius pavaduojantiems asmenims“ ir ar todėl jie turi teisę į reikalaujamas išmokas ( 21 ). Tačiau atrodo, kad, siekdamas atsakyti į šį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar taikoma Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata.

46.

Kitaip tariant, Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalis gali turėti poveikį pagrindinėje byloje reikšmingų nacionalinių taisyklių taikymui. Todėl, kadangi nėra akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nėra būtinas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Teisingumo Teismas turi atsakyti į pateiktą klausimą ( 22 ).

47.

Galiausiai pripažinus, kad vienodo aiškinimo būtinybė yra lemiamas Teisingumo Teismo jurisdikcijos kriterijus, jei valstybė narė nusprendė išplėsti direktyvos taikymo sritį ( 23 ), reikia pripažinti, kad toks aiškinimas būtinas dar ir todėl, kad, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, reikia išaiškinti nuostatą, kuria nukrypstama nuo direktyvos taikymo.

48.

Iš tiesų direktyvos taikytinumas ir ja suteikiama apsauga neturi būti aiškinama ir taikoma skirtingai, atsižvelgiant į tai, koks teismas nagrinėja bylą. Būtina apsaugoti Sąjungos teisės suteikiamas teises ( 24 ).

49.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, manau, viena vertus, kad teismas tinkamai ir pakankamai įrodė savo klausimo būtinumą, ir, kita vertus, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją į jį atsakyti.

50.

Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje leidžiama nukrypti nuo tam tikrų direktyvoje nustatytų apsauginių nuostatų. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar ši nuostata taikoma darbuotojui, kuris, pavaduodamas „tikruosius vaikų kaimo įtėvius“ per jų atostogas, gyvena kartu su vaikais šeimos aplinkos sąlygomis ir šiuo tikslu savarankiškai rūpinasi vaikų ir šeimos poreikiais, kaip tai darytų tikrieji tėvai.

51.

Būtų naudinga priminti principus, kuriais būtina vadovautis aiškinant Direktyvą 2003/88.

52.

Šia direktyva siekiama tikslo veiksmingai apsaugoti darbuotojų saugą ir sveikatą, kad jiems būtų suteiktas tinkamas minimalus poilsio ir pertraukų laikas ( 25 ).

53.

Šiuo tikslu Direktyvoje 2003/88 jos taikymo sritis apibrėžta plačiai. Pagal direktyvos 1 straipsnio 3 dalį ji taikoma visoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, kaip tai suprantama pagal 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo ( 26 ) 2 straipsnio 1 dalį, išskyrus kai kurias aiškiai išvardytas veiklos sritis ( 27 ).

54.

Be to, tiek, kiek dėl ypatingų vykdomos veiklos savybių darbo laiko trukmė nėra apskaičiuota ir (arba) iš anksto nustatyta arba jos negali nustatyti patys darbuotojai, Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys nėra baigtinės. Iš tiesų pavartotas prieveiksmis „pirmiausia“ neleidžia pateikti kitokio aiškinimo ( 28 ). Tačiau šias leidžiančias nukrypti nuostatas reikia aiškinti siaurai. Kaip nurodo Teisingumo Teismas, jos turi būti aiškinamos „taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota tuo, kas būtiniausia norint apginti pagal tas nuostatas saugomus interesus“ ( 29 ).

55.

Nukrypimo nuo apsauginių Direktyvos 2003/88 taisyklių pateisinimas, apibrėžtas jos 17 straipsnio 1 dalyje, yra neatsiejamas nuo sąvokų „darbo laikas“ ir „darbuotojas“.

56.

Iš tiesų pagal Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali nukrypti nuo jos 3–6, 8 ir 16 straipsnių, „kai, atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) nenustatomas arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai“ ( 30 ).

57.

Sąvoka „darbo laikas“ apibrėžta Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte kaip „bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“.

58.

Taigi asmuo turi būti darbdavio „žinioje“. Lemiamas veiksnys vertinant šį apibrėžties elementą yra „tai, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nurodytoje vietoje ir jo žinioje tam, jog prireikus galėtų nedelsdamas suteikti atitinkamas paslaugas“ ( 31 ). Šiuo klausimu šios išvados negalima pakeisti vien dėl tos aplinkybės, kad darbdavys suteikia darbuotojui poilsio vietą, kurioje jis gali būti tol, kol jam nereikia teikti profesinių paslaugų ( 32 ).

59.

Sąvoka „darbuotojas“ Direktyvoje 2003/88 neapibrėžta. Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ji Sąjungos teisėje turi savarankišką turinį ( 33 ). Šiuo klausimu jis priminė, jog „pagrindinis darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą ( 34 ).

60.

Jei šios sąvokų apibrėžtys matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdintų faktinių aplinkybių, nekyla abejonių, kad ieškovės pagrindinėje byloje SOS-Lapsikylä atžvilgiu turi būti laikomos „darbuotojomis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.

61.

Vaikų kaimams vadovauja direktorius, kuris, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra tiesioginis „įtėvius pavaduojančių asmenų“ vadovas. Šiuo pagrindu jis, be kita ko, sudaro sąrašus, kuriuose pagal kiekvieną dieną nurodomas namas, kuriame turi dirbti „įtėvius pavaduojantis asmuo“. Nors darbdavys neduoda „įtėvius pavaduojantiems asmenims“ nurodymų dėl darbo ir poilsio laiko darbo dienomis, atrodo, kad jie vis tiek turi rūpintis jiems patikėtais vaikais, laikydamiesi globos ir rūpybos plano.

62.

Be to, taip pat neginčijama, kad vaikų kaime praleistos valandos yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88, nes „įtėvius pavaduojantys asmenys“ yra SOS-Lapsikylä žinioje. Pirma, jie yra priversti fiziškai būti jiems priskirtame vaikų kaimo name arba bent jau atitinkamame vaikų kaime ar arti jo. Antra, ten jie turi būti darbdavio žinioje, kad galėtų iš karto teikti atitinkamas paslaugas, t. y. rūpintis vaikų kaimo namo priežiūra, užtikrinti jame gyvenančių vaikų globą ir ugdymą pagal kiekvienam vaikui sudarytą globos ir ugdymo planą.

63.

Taigi kyla klausimas, ar vaikų kaime dirbtą darbo laiką apskaičiuoja (arba iš anksto nustato) darbdavys ( 35 ), ar jį dėl konkrečių vykdomos veiklos savybių gali nusistatyti darbuotojai.

64.

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, jog iš Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad joje esanti leidžianti nukrypti nuostata „taikoma darbuotojams, kurių visas darbo laikas, atsižvelgiant į minimos veiklos konkrečias ypatybes, neskaičiuojamas ar nenustatomas arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai“ ( 36 ).

65.

Tai, kad darbo laiko nustatymas turi būti susijęs su visu šiuo laiku, negali kelti abejonių. Pirma, šis aiškinimas atitinka taisyklę, pagal kurią Direktyvos 2003/88 17 straipsnyje numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas reikia aiškinti siaurai ( 37 ). Antra, jis taip pat atitinka Direktyva 2003/88 siekiamą tikslą veiksmingai apsaugoti darbuotojų saugą ir sveikatą, suteikiant jiems minimalius tinkamus poilsio ir pertraukų laikotarpius ( 38 ).

66.

Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 tekstą, tikslą ir sistemą, įvairūs jos reikalavimai minimalaus poilsio laiko srityje yra ypač svarbios Sąjungos socialinės teisės normos. Jos turi būti taikomos kiekvienam darbuotojui kaip būtiniausias reikalavimas, reikalingas darbuotojo saugai ir sveikatai užtikrinti ( 39 ).

67.

Jos yra tokios svarbios, kad maksimalios darbo trukmės ribojimas ir kasdienio bei kassavaitinio poilsio laikotarpių suteikimas, taip pat mokamų metinių atostogų suteikimas buvo aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje kaip pagrindinės teisės.

68.

Šioje byloje reikia konstatuoti, kad vaikų kaime dirbantis „įtėvius pavaduojantis asmuo“ negali nusistatyti visos savo darbo laiko trukmės. Atvirkščiai, ją iš esmės nustato darbo sutartis ir darbdavys.

69.

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas konstatavo byloje, kurioje priimtas 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas Union syndicale Solidaires Isère (C‑428/09, EU:C:2010:612, 42 punktas), iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad „įtėvius pavaduojantys asmenys“ turėjo galimybę spręsti, kiek darbo valandų dirbs.

70.

Atvirkščiai, šį valandų skaičių ieškovėms pagrindinėje byloje dviem lygmenimis bent jau apibrėždavo darbdavys. Pirma, jų darbo sutartyje buvo nustatyta 190 darbo dienų po 24 valandas darbo trukmė (išskyrus vieną iš ieškovių, kurios metinis darbo dienų skaičius buvo 170 po 24 valandas). Antra, jų kasdienes pareigas iš anksto nustatydavo vaikų kaimo direktorius, sudarydamas sąrašus su kiekvieną dieną nurodomu vaikų kaimo namu, kuriame turi dirbti „įtėvius pavaduojantis asmuo“.

71.

Vien galimybės nustatyti tvarką, kaip gali būti atliekamos įvairios darbuotojui paskirtos užduotys, tikrai nepakanka išvadai, kad darbuotojas gali nusistatyti savo darbo laiko trukmę. Nereikia pamiršti, kad „įtėvius pavaduojantys asmenys“ turi būti darbo vietoje visą laiką, kol teikia paslaugas, todėl apribojama galimybė užsiimti asmeniniais reikalais. Šiuo klausimu vaikų nebuvimas mokyklos lankymo laikotarpiais negali pakeisti šio požiūrio. Iš tiesų per 2017 m. kovo 2 d. posėdį patvirtinta, kad kai kurios namo priežiūros užduotys buvo atliekamos būtent per tą laiką, visų pirma, kad „įtėvius pavaduojantys asmenys“ bet kuriuo atveju turėjo būti pasiekiami, kad galėtų spręsti skubias situacijas, susijusias su gydymu, ar kitus nenumatytus atvejus ( 40 ). Taigi jų laisvė šiais laikotarpiais yra tik santykinė ir nepanaikina galimybės šių laikotarpių laikyti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88 ( 41 ). Be to, būtent darbdavys prireikus turi nustatyti būtinas kontrolės priemones, siekdamas išvengti galimų piktnaudžiavimų ( 42 ).

72.

Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalyje pateikiami trys pavyzdžiai atvejų, kai galima nukrypti nuo šios direktyvos 3–6, 8 ir 16 straipsnių. Vienas iš jų yra „darbuotojų šeimose“ darbas.

73.

Priešingai, nei teigia SOS-Lapsikylä, nemanau, kad ši išimtis apima „įtėvius pavaduojančių asmenų“ darbą.

74.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 43 ).

75.

Taigi nereikia pamiršti, kad Direktyva 2003/88 siekiama tikslo veiksmingai apsaugoti darbuotojų saugą ir sveikatą. Direktyvoje 2003/88 numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota tuo, kas būtiniausia norint apginti pagal tas nuostatas saugomus interesus ( 44 ).

76.

Leidžianti nukrypti nuostata, susijusi su darbuotojais šeimose, paaiškinama tuo, kad šiuo atveju tarp šalių – darbuotojo ir darbdavio – susiklostę santykiai nėra tik profesiniai. Iš tiesų šeimos narius siejantys ypatingi ryšiai gali neišvengiamai užkirsti kelią galimybei apskaičiuoti ar iš anksto nustatyti darbo laiko trukmę. Tačiau negalima atmesti, kad darbo laiką gali būti lengviau nustatyti pačiam darbuotojui.

77.

Be to, šis leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su darbuotojais šeimose, apribojimas atitinka Direktyvos 2003/88 17 straipsnio kontekstą. Iš tiesų šia direktyva siekiama nustatyti minimalius sveikatos ir saugos reikalavimus darbo laiko srityje ( 45 ), o jis apibrėžiamas kaip laikotarpis, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas ( 46 ). Taigi Direktyva 2003/88 reglamentuojami darbuotoją ir darbdavį siejantys santykiai.

78.

Vis dėlto „įtėvius pavaduojančius asmenis“ ir darbdavį sieja ne šeiminio pobūdžio santykiai. Nors apgyvendinimas ir darbo organizavimas vaikų kaimuose turi būti kuo palankesnis šeimai, to siekiama tik pedagoginiu tikslu, kuriuo grindžiamas santykis su vaikais.

79.

Kitaip tariant, šis darbo metodas nebūdingas darbuotojo ir darbdavio santykiams, todėl negali patekti į Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalies taikymo sritį: jis nėra taikomas nei darbuotojo interesais, nei darbdavio naudai, nes yra naudingas tik globojamiems vaikams.

80.

Atsižvelgdamas į pateiktas pastabas, manau, kad išimties, susijusios su darbuotojais šeimose, taikymo išplėtimas „įtėvius pavaduojantiems asmenims“ neatitiktų ne tik bendro direktyvos tikslo ir konteksto, bet ir konkrečių darbo šeimoje interesų.

81.

Iš pateiktų argumentų darytina išvada, jog Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį negali patekti darbas, kurį vaikų kaimo name dirba „tikruosius vaikų kaimo įtėvius“ pavaduojantis darbuotojas, jei šis darbuotojas negali laisvai nustatyti viso savo darbo laiko trukmės, nepaisant to, kad, sukurdamas šeimos aplinkos sąlygas, jis gyvena kartu su vaikais, todėl savarankiškai rūpinasi šių vaikų poreikiais, kaip tai darytų tikri tėvai.

82.

Savo rašytinėse pastabose Europos Komisija laikosi nuomonės, kad ieškovių pagrindinėje byloje veiklai taikomos Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose numatytos išimtys.

83.

Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo išaiškinimo klausimą Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 1 dalimi. Tačiau pagal suformuotą jurisprudenciją „Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti tinkamą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, gali atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kuriomis nacionalinis teismas nesirėmė savo prejudiciniuose klausimuose“ ( 47 ).

84.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui gali būti naudingas minėtų nuostatų išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2010 m. spalio 14 d. Sprendime Union syndicale Solidaires Isère (C‑428/09, EU:C:2010:612).

85.

Iš tiesų jame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b punkte esanti leidžianti nukrypti nuostata gali būti taikoma tokių darbuotojų, kurie yra sudarę sutartis dėl ugdomojo darbo ir dirba atostogų ir laisvalaikio centruose, veiklai, jei šie darbuotojai privalo užtikrinti nuolatinę jiems patikėtų nepilnamečių priežiūrą. Teisingumo Teismas pridūrė, kad „šių centrų pedagoginis ir auklėjamasis įnašas pasireiškia, bent jau didele dalimi, specifiniu bei originaliu funkcionavimo būdu, pagal kurį priimti nepilnamečiai nuolat gyvena kelias dienas kartu su prižiūrėtojais ir vadovais“ ( 48 ).

86.

Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies c punktas gali būti taikomas, nes atostogų ir laisvalaikio centrų darbuotojų veiklą taip pat „lemia būtinybė užtikrinti paslaugų nepertraukiamumą, kadangi į šiuos centrus priimti nepilnamečiai visą buvimo laikotarpį nuolat gyvena prižiūrimi šių centrų personalo“ ( 49 ).

87.

Šie argumentai gali būti a fortiori taikomi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdintiems vaikų kaimo „įtėvius pavaduojantiems asmenims“. Iš tiesų jie vieninteliai turi užtikrinti ne tik globą, bet ir name, kuriam šie darbuotojai yra priskirti, gyvenančių vaikų lavinimą, ir tai turi būti daroma nepertraukiamai.

88.

Vis dėlto siekiant taikyti šias leidžiančias nukrypti nuostatas būtina įvykdyti dvi Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas.

89.

Pirma, Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos yra tik galimybės ir, norint jas taikyti, jos turi būti patvirtintos priimant įstatymus ar kitus teisės aktus, sudarant kolektyvines sutartis arba socialinių partnerių susitarimus.

90.

Antra, jei taip yra, šios leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti įgyvendinamos, tik jeigu atitinkamiems darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas, o jei dėl objektyvių priežasčių to neįmanoma padaryti – kad jiems būtų suteikiama atitinkama apsauga ( 50 ).

91.

Kadangi prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama informacijos apie šias dvi sąlygas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikės patikrinti (jeigu jis nuspręstų, kad to reikia) Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų taikytinumą.

92.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Korkeinoikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į jos taikymo sritį negali patekti darbas, kurį vaikų kaimo name dirba „tikruosius vaikų kaimo įtėvius“ pavaduojantis darbuotojas, jei šis darbuotojas negali laisvai nusistatyti viso savo darbo laiko trukmės, nepaisant to, kad, sukurdamas šeimos aplinkos sąlygas, jis gyvena kartu su vaikais, todėl savarankiškai rūpinasi šių vaikų poreikiais, kaip tai darytų tikri tėvai.

Vis dėlto Direktyvos 2003/8817 straipsnio 3 dalies b ir c punktai gali būti taikomi šio pobūdžio darbui, jeigu laikomasi šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o tai prireikus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.