1.

Cour du travail de Mons (Belgique) (Monso darbo bylų teismas, Belgija) Teisingumo Teismui pateikė du beveik identiškai suformuluotus prejudicinius klausimus dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001 ( 2 ) 19 straipsnio 2 punkto išaiškinimo.

2.

Šie klausimai iškilo nagrinėjant du ginčus: Sandra Nogueira, Victor Perez‑Ortega, Virginie Mauguit, Maria Sanchez‑Odogherty, José Sanchez‑Navarro (byla C‑168/16) ir Miguel José Moreno Osacar (byla C‑169/16) (toliau kartu – apeliantai) atitinkamai su Crewlink Ltd (byla C‑168/16) ir Ryanair, anksčiau – Ryanair Ltd (byla C‑169/16), t. y. buvusiomis apeliantų darbdavėmis, dėl šių bendrovių apeliantams taikytų darbo ir atleidimo iš darbo sąlygų.

3.

Šioje pagrindinių bylų nagrinėjimo stadijoje šalys nesutaria dėl valstybės narės, kurios teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti šiuos ginčus, nustatymo pagal Reglamentą Nr. 44/2001.

4.

Atsižvelgdamas į tarptautinio keleivių vežimo oro transportu specifines aplinkybes, kai darbuotojams tenka dirbti kelių valstybių narių teritorijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikia klausimus dėl Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje nustatytos „darbuotojo [įprastos] darbo vietos“ sąvokos išaiškinimo.

5.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taikyti suformuotą jurisprudenciją, susijusią su kelių valstybių narių teritorijoje vykdomomis darbo sutartimis, atsižvelgiant į Briuselio konvenciją ( 3 ) ir Romos konvenciją ( 4 ), todėl nuspręsti, kad ši vieta yra vieta, kurioje ar iš kurios darbuotojas vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.

6.

Pirmiausia pažymiu, kad toliau nurodytos reikšmingos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos nebuvo pakeistos nuo šio reglamento priėmimo datos iki pagrindinių bylų reikšmingų faktinių aplinkybių datos.

7.

Reglamento Nr. 44/2001 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės.“

8.

Minėto reglamento II skyriaus 5 skirsnis „Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis“ apima šio reglamento 18–21 straipsnius.

9.

Reglamento Nr. 44/2001 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant šio reglamento 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto.

10.

Minėto reglamento 19 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą galima iškelti:

11.

Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnyje nustatyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris:

12.

Pagal Reglamento (EEB) Nr. 3922/91 ( 5 ) 1 straipsnio 1 dalį šis reglamentas „taikomas civilinės aviacijos saugos srities techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos, susijusių su orlaivių naudojimu ir technine priežiūra ir šiuos darbus atliekančiais asmenimis ir organizacijomis, suderinimui“.

13.

Reglamento Nr. 3922/91 III priedas „Bendrųjų techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos taikymas komerciniams vežimams naudojant orlaivius“ buvo įtrauktas Reglamentu (EB) Nr. 1899/2006 ( 6 ).

14.

Šiame III priede yra Q poskyris „Skrydžio ir darbo laiko apribojimai ir poilsio reikalavimai“. Šio Q poskyrio OPS 1.1095 taisyklės 1.7 punkte sąvoka „pagrindinė buvimo vieta“ apibrėžta taip:

„Naudotojo paskirta vieta įgulos nariui, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kur baigia darbo laiką arba darbo laikų seką, bei kur esant įprastoms sąlygoms naudotojas nėra atsakingas už atitinkamo įgulos nario apgyvendinimą.“

15.

Be to, OPS 1.1090 taisyklės 3.1 punkte nurodyta, kad naudotojas paskiria kiekvieno įgulos nario pagrindinę buvimo vietą.

16.

Šis III priedas buvo du kartus pakeistas atitinkamai reglamentais (EB) Nr. 8/2008 ( 7 ) ir (EB) Nr. 859/2008 ( 8 ), vis dėlto nurodytų taisyklių formuluotė nepakeista.

17.

Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ( 9 ) II antraštinės dalies „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis.“

18.

Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 5 dalyje, kuri įtraukta Reglamentu (ES) Nr. 465/2012 ( 10 ), patikslinta:

„Skrydžio įgulos ir keleivių salono įgulos nario, teikiančio keleivių ar krovinių pervežimo oro transportu paslaugas, veikla laikoma vykdoma toje valstybėje narėje, kurioje yra jo pagrindinė buvimo vieta, kaip apibrėžta Reglamento [Nr. 3922/91] III priede.“

19.

Pažymiu, kad šis pakeitimas pagrindinių bylų aplinkybėms netaikytinas ratione temporis.

20.

Ryanair yra pagal Airijos teisę įsteigta bendrovė, kurios buveinė Airijoje, veikianti tarptautinio keleivių vežimo oro transportu sektoriuje.

21.

Crewlink (byla C‑168/16) yra pagal Airijos teisę įsteigta bendrovė, kurios buveinė Airijoje; ji specializuojasi oro bendrovių orlaivio įgulos įdarbinimo ir mokymo srityje.

22.

Visose byloje C‑168/16 Crewlink ir apeliantų sudarytose darbo sutartyse buvo nustatyta, kad darbuotojas komandiruojamas dirbti Ryanair orlaivio keleivių salono įguloje.

23.

S. Nogueira (byla C‑168/16) yra portugalė. 2009 m. spalio 8 d.Crewlink ją įdarbino kaip stiuardesę pagal trejų metų terminuotą darbo sutartį. Ji išėjo iš darbo 2011 m. balandžio 4 d.

24.

V. Perez‑Ortega (byla C‑168/16) yra ispanas. Crewlink jį įdarbino stiuardu pagal trejų metų terminuotą sutartį, pasirašytą Porte (Portugalija). Jis išėjo iš darbo 2011 m. birželio 15 d.

25.

V. Mauguit (byla C‑168/16) yra belgė. Crewlink ją įdarbino kaip stiuardesę pagal terminuotą trejų metų sutartį, pasirašytą Dubline (Airija). Ji buvo atleista 2011 m. birželio 24 d.

26.

M. Sanchez‑Odogherty (byla C‑168/16) yra ispanė. 2010 m. balandžio 1 d.Crewlink ją įdarbino kaip stiuardesę pagal terminuotą trejų metų sutartį. Ji išėjo iš darbo 2011 m. birželio 20 d.

27.

J. Sanchez‑Navarro (byla C‑168/16) yra ispanas. 2009 m. spalio 8 d.Crewlink jį įdarbino kaip stiuardą pagal terminuotą trejų metų sutartį, pasirašytą Dubline. Jis buvo atleistas 2011 m. lapkričio 10 d.

28.

M. J. Moreno Osacar (byla C‑169/16) yra ispanas. 2008 m. balandžio 21 d. jis sudarė darbo sutartį su Ryanair dėl cabin services agent pareigų. Jis pradėjo dirbti 2008 m. gegužės 1 d., o iš darbo išėjo 2011 m. birželio 16 d.

29.

Visos apeliantų su Crewlink ir Ryanair sudarytos darbo sutartys (toliau kartu – ginčijamos darbo sutartys) buvo surašytos anglų kalba.

30.

Pagal šias sutartis apeliantų pareigos apėmė, be kita ko, keleivių saugumą, priežiūrą, pagalbą ir kontrolę, pagalbą įlaipinant, prekybą lėktuvo salone ir lėktuvo salono valymą.

31.

Ginčijamose darbo sutartyse buvo nurodyta, kad joms taikoma Airijos teisė.

32.

Be to, šiose sutartyse nustatyta išlyga dėl jurisdikcijos, pagal kurią jurisdikcija suteikta Airijos teismams. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, šia išlyga negalima remtis prieš apeliantus pagal Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnį.

33.

Tose sutartyse buvo nustatyta ir tai, jog laikoma, kad apeliantai dirba Airijoje, atsižvelgiant į aplinkybę, kad jie eina pareigas Airijoje registruotuose orlaiviuose.

34.

Vis dėlto šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad lėktuvai, kurių salonuose dirbo apeliantai, buvo laikomi Šarlerua (Belgija) ir šiuo atžvilgiu neturi didelės reikšmės tai, kad šie lėktuvai registruoti Airijoje.

35.

Ginčijamose darbo sutartyse Šarlerua oro uostas buvo nurodytas kaip apeliantų „pagrindinė buvimo vieta“ (home base), tačiau darbdaviams leidžiama juos perkelti į kitą oro uostą. Vis dėlto neginčyta, kad Šarlerua oro uostas buvo vienintelė ir pagrindinė apeliantų buvimo vieta pagal šias sutartis.

36.

Pagal sutartis apeliantai buvo įpareigoti gyventi ne daugiau kaip valandos kelio atstumu nuo pagrindinės buvimo vietos, todėl vykdydami tas sutartis jie gyveno Belgijoje.

37.

Visi apeliantai pradėdavo ir baigdavo darbo dieną Šarlerua oro uoste. Konkrečiau kalbant, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų aplinkybių matyti, kad:

38.

Ryanair (byla C‑169/16) kategoriškai paneigė, kad turi filialą Belgijoje, bet pripažino, kad ji ten turi biurą (crewroom).

39.

Crewlink (byla C‑168/16) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nurodė, kad Belgijoje neturi filialo ar biuro, iš kurio organizuojamas darbas, ir kad darbo nurodymai apeliantams buvo siunčiami iš Airijoje esančių biurų. Vis dėlto šis teismas patikslino, jog per teismo posėdį Crewlink pripažino, kad Belgijoje ji turi bendrą su Ryanair biurą, vadinamąjį crewroom.

40.

Nedarbingumo atveju apeliantai turėjo atvykti į Šarlerua oro uostą užpildyti formuliaro, paskui jis buvo išsiunčiamas į jų darbdavio head office Dubline.

41.

Iškilus drausminių problemų, darbuotojas buvo kviečiamas į pirmąjį susitikimą su įdarbinimo personalo nariu Šarlerua oro uoste esančioje įgulos salėje. Kitiems procedūros etapams buvo vadovaujama iš Dublino.

42.

Apeliantai mano, kad Airijos teisės nuostatos, kurias Crewlink ir Ryanair taikė jų darbo santykiams, yra nepalankesnės nei Belgijos teisės nuostatos. Taigi apeliantų nesieja joks ryšys su Airija, nes jie niekada joje negyveno ir nedirbo, kai kurie iš jų ten nuvyko vieną kartą pasirašyti sutarties ir atsidaryti banko sąskaitos.

43.

Manydami, kad Crewlink ir Ryanair turėjo laikytis Belgijos teisės nuostatų ir jas taikyti, o Belgijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti jų reikalavimus, 2011 m. gruodžio 8 d. apeliantai pareiškė ieškinius Tribunal du travail de Charleroi (Belgique) (Šarlerua darbo bylų teismas, Belgija), siekdami, kad pagal Belgijos darbo teisės nuostatas iš jų darbdavių būtų priteista sumokėti kiekvienam apeliantui preliminariai įvertintą 20000 EUR sumą, kurią sudaro neišmokėtas atlyginimas, priemokos už naktinį darbą, atlyginimas už viršvalandžius, transporto išlaidų grąžinimas, išlaidos, susijusios su uniformos pirkimu, dėvėjimu ir valymu, profesinio mokymo išlaidos, maisto kuponų vertės kompensacija, garantuoto atlyginimo ir realiai išmokėto atlyginimo skirtumas ir išmoka už nepanaudotas atostogas.

44.

Be to, V. Mauguit ir J. Sanchez‑Navarro, kuriuos Crewlink atleido iš darbo (byla C‑168/16), reikalauja sumokėti trijų mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už įspėjimo apie atleidimą iš darbo prieš terminą laikotarpį.

45.

Tačiau Crewlink ir Ryanair mano, kad Airijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šias bylas.

46.

2013 m. lapkričio 4 d. paskelbtuose dviejuose sprendimuose Tribunal du travail de Charleroi (Šarlerua darbo bylų teismas, Belgija) nusprendė, kad Belgijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šių reikalavimų.

47.

2013 m. lapkričio 28 d. apeliantai dėl šių teismo sprendimų pateikė apeliacinius skundus: jie konkrečiai tvirtino, kad Belgijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčus pagrindinėse bylose pagal Reglamento Nr. 44/2001 18–21 straipsnius ir kad pagrindinėse bylose nagrinėjamiems darbo santykiams taikoma Belgijos teisė pagal Romos konvencijos 6 straipsnį.

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad yra abejonių dėl Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto aiškinimo, konkrečiai – dėl „darbuotojo [įprastos] darbo vietos“ sąvokos aiškinimo atsižvelgiant į oro navigacijos sektoriaus ypatumus.

49.

Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Mons (Monso darbo bylų teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti pagrindinių bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui beveik identiškai suformuluotą prejudicinį klausimą byloje C‑168/16 ir prejudicinį klausimą byloje C‑169/16 ( 11 ):

„Ar atsižvelgiant į:

<…> Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkte esanti sąvoka „darbuotojo [įprasta] darbo vieta“ negali būti aiškinama kaip prilyginama <…> Reglamento Nr. 3922/91[, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006,] III priede pateiktai sąvokai „pagrindinė buvimo vieta“ <…>,

siekiant nustatyti [valstybę narę], kurios teritorijoje darbuotojai paprastai dirba savo darbą, jeigu šie darbuotojai yra bendrovės, kuriai taikoma vienos iš [valstybių narių] teisė ir kuri vykdo tarptautinį keleivių vežimą oro transportu visoje <…> Sąjungos teritorijoje, skrydžių personalo nariai, [perduoti jos dispozicijai ar jos įdarbinti],

jeigu šis sąsajos kriterijus kildinamas iš „pagrindinės buvimo vietos“, suprantamos kaip „faktinis darbo santykių centras“, jeigu visi darbuotojai sistemingai pradeda ir pabaigia joje savo darbo dieną ir organizuoja ten savo kasdienį darbą, yra įsikūrę šalia šios vietos darbo santykių trukmės laikotarpiu, o jų faktinė gyvenamoji vieta yra būtent ta vieta, kuri kartu yra glaudžiausiai susijusi su <…> valstybe [nare] ir užtikrina tinkamiausią apsaugą silpnesnei sutarties šaliai?“

50.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija įregistravo 2016 m. kovo 25 d.

51.

Pastabas raštu pateikė apeliantai, Ryanair, Belgijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Švedijos vyriausybės ir Europos Komisija.

52.

2017 m. vasario 2 d. posėdyje dalyvavo ir pastabas žodžiu pateikė apeliantai, Crewlink, Ryanair, Belgijos vyriausybė, Airija, Prancūzijos, Švedijos vyriausybės ir Komisija.

53.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad, kiek tai susiję su tarptautinio oro transporto sektoriuje dirbančiu darbuotoju, keleivių salono įgulos nariu, „darbuotojo [įprasta] darbo vieta“ gali būti prilyginta „pagrindinei buvimo vietai“, kaip ji apibrėžta Reglamento Nr. 3922/91, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006, III priede.

54.

Kiek žinoma, Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėse bylose, t. y. kai tarptautinio oro transporto sektoriuje dirbantys darbuotojai darbo sutartį vykdo kelių valstybių narių teritorijoje.

55.

Vis dėlto Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje dėl kelių valstybių teritorijoje vykdomų darbo sutarčių pagal Briuselio konvenciją (A antraštinė dalis) ir, remiantis analogija, pagal Romos konvenciją (B antraštinė dalis) galima rasti skirtingų atsakymo elementų, kuriuos bus galima panaudoti taikant Reglamentą Nr. 44/2001 (C antraštinė dalis).

56.

Prieš pradėdamas nagrinėti šiuos atsakymo elementus, primenu, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant su darbo sutartimis susijusias nuostatas tiek pagal Reglamentą Nr. 44/2001, tiek pagal dvi nurodytas konvencijas reikia atsižvelgti į siekį užtikrinti socialiniu požiūriu sutartiniuose santykiuose silpnesnės sutarties šalies, šiuo atveju – darbuotojo, tinkamą apsaugą ( 12 ).

57.

Be to, akcentuoju, kad į nagrinėjamas darbo sutartis įtrauktomis jurisdikcijos suteikimo Airijos teismams išlygomis negalima remtis prieš apeliantus pagal Reglamento Nr. 44/2001 21 straipsnį, kaip tai pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, apeliantai, Prancūzijos ir Švedijos vyriausybės ir Komisija.

58.

Iš tikrųjų šių išlygų neapima nė vienas iš šioje nuostatoje nurodytų dviejų atvejų: išlyga, nustatyta po to, kai kyla ginčas, arba išlyga, pagal kurią darbuotojas gali kreiptis į kitus teismus, nei nurodyti šio reglamento II skyriaus 5 skirsnyje.

59.

Prieš nagrinėdamas Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Briuselio konvencijos, primenu, jog atsižvelgiant į tai, kad Reglamentu Nr. 44/2001 buvo pakeista ši konvencija, Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento nuostatoms, kai šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis ( 13 ).

60.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto formuluotė beveik tokia pat kaip Briuselio konvencijos redakcijos su pakeitimais, padarytais San Sebastiano konvencija ( 14 ), 5 straipsnio 1 punkto antras ir trečias sakiniai.

61.

Atsižvelgiant į tokį lygiavertiškumą, pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 konstatuojamąją dalį reikia užtikrinti šių dviejų teisės aktų aiškinimo tęstinumą ( 15 ), kaip tai nurodė apeliantai ir Prancūzijos vyriausybė.

62.

Primenu, kad pradinėje Briuselio konvencijos versijoje nebuvo specialiosios nuostatos dėl darbo sutarčių ( 16 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš darbo sutarčių kylantys ginčai patenka į šios konvencijos taikymo sritį ( 17 ), konkrečiai – jiems taikomas šios konvencijos 5 straipsnio 1 punktas, pagal kurį dėl dalykų, susijusių su sutartimi, atsakovui byla gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose ( 18 ).

63.

Paskui Teisingumo Teismas patikslino, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkte nustatytą kriterijų iš darbo sutarčių kylančiuose ginčuose reikia aiškinti taip, kad tai yra prievolės atlikti darbą vykdymo vietos teismai ( 19 ).

64.

Būtent Sprendime Mulox IBC ( 20 ) Teisingumo Teismo prašyta patikslinti šį kriterijų, kiek tai susiję su darbo sutarties vykdymu kelių valstybių narių teritorijoje.

65.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu darbuotojas pavestą darbą dirba kelių susitariančių valstybių teritorijoje, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad joje nurodyta „vieta, kurioje arba iš kurios darbuotojas vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui“ (žr. to sprendimo 24 punktą).

66.

Sprendimo Mulox IBC 25 punkte Teisingumo Teismas nurodė kelis požymius, į kuriuos nacionalinis teismas gali atsižvelgti nustatydamas šią vietą, ir konkrečiai aplinkybę, kad darbuotojui pavestos užduotys buvo vykdomos biure, esančiame vienoje iš susitariančiųjų valstybių, kurioje jis gyveno, vykdė veiklą ir į kurią grįždavo po kiekvienos komandiruotės.

67.

Šią jurisprudenciją iš dalies kodifikavo sudaryta San Sebastiano konvencija, nurodyta šios išvados 60 punkte. Iš tikrųjų tada į Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą įtraukta specialioji norma dėl darbo sutarčių, atspindinti nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 21 ). Remiantis šia nauja norma, darbdaviui byla gali būti iškelta vietos, kurioje darbuotojas paprastai dirba, teisme arba, jeigu darbuotojas paprastai dirba ne vienoje šalyje, – vietos, kurioje buvo arba dabar yra jį pasamdžiusi įmonė, teisme.

68.

Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti šią naują normą, kiek tai susiję su kelių susitariančiųjų valstybių teritorijoje vykdomomis darbo sutartimis.

69.

Taigi Sprendime Rutten ( 22 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „vieta, kurioje darbuotojas paprastai dirba“, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, yra vieta, kurioje yra darbuotojo faktinis profesinės veiklos centras, kuriame ar iš kurio darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui (to sprendimo 23 punktas).

70.

To sprendimo 25 punkte Teisingumo Teismas nurodė požymius, į kuriuos nacionalinis teismas gali atsižvelgti nustatydamas tokią vietą, o būtent aplinkybę, kad šioje valstybėje darbuotojas turėjo biurą, iš kurio organizavo darbą, kurį turėjo atlikti darbdaviui, ir į šią valstybę jis grįždavo po kiekvienos komandiruotės užsienyje.

71.

Sprendime Weber ( 23 ) nagrinėta kitokia situacija nei ta, dėl kurios priimti minėti sprendimai Mulox IBC ir Rutten, nes darbuotojas vienoje iš susitariančiųjų valstybių neturėjo biuro, kuris būtų faktinis jo profesinės veiklos centras ir iš kurio jis vykdytų pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui (to sprendimo 48 punktas).

72.

Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad netgi tokiu atveju sprendimuose Mulox IBC ir Rutten suformuota jurisprudencija reikšminga, nes pagal ją, kiek tai susiję su kelių susitariančiųjų valstybių teritorijoje vykdoma darbo sutartimi, Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, atsižvelgiant į tai, kad reikia nustatyti vietą, su kuria ginčas labiausiai susijęs, siekiant nustatyti teismą, kuris yra palankiausioje padėtyje priimti sprendimą, ir užtikrinti darbuotojo, t. y. silpnesnės sutarties šalies, tinkamą apsaugą ir siekti, kad neatsirastų daugiau jurisdikciją turinčių teismų, reikia aiškinti taip, kad ji susijusi su vieta, kurioje ar iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui (to sprendimo 49 punktas) ( 24 ).

73.

Prieš nagrinėjant Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Romos konvencijos, reikia paaiškinti, kodėl ši jurisprudencija gali būti reikšmingas pagrindas aiškinti Briuselio konvenciją ir Reglamentą Nr. 44/2001, kaip tai teigė apeliantai, Ryanair, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija.

74.

Žinoma, šių teisės aktų tikslai skiriasi. Iš tikrųjų Romos konvencijos ir Reglamento (EB) Nr. 593/2008 ( 25 ) tikslas – nustatyti valstybę, kurios teisė taikytina sutartinėms prievolėms, o Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 tikslas – nustatyti valstybę, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti civilines ir komercines bylas.

75.

Nors tikslai skiriasi, yra kelios priežastys, pagrindžiančios tai, kad Teisingumo Teismo pateiktas Romos konvencijos ir reglamento „Roma I“ išaiškinimas būtų laikomas svarbiu aiškinant Briuselio konvenciją ir Reglamentą Nr. 44/2001.

76.

Pirma, reglamento „Roma I“ 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti Reglamentą Nr. 44/2001. Šiuo atžvilgiu Romos konvencijos preambulėje jau buvo nurodyta, kad šia konvencija siekta tarptautinės privatinės teisės srityje tęsti Sąjungoje jau pradėtą teisės vienodinimo darbą, ypač jurisdikcijos ir teismų sprendimų vykdymo srityje.

77.

Antra, Teisingumo Teismas jau ne kartą lygiagrečiai aiškino šiuos teisės aktus ir, be kita ko, kiek tai susiję su Romos konvencijoje ir Briuselio konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl darbo sutarčių ( 26 ).

78.

Trečia, šiuose teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis dėl darbo sutarčių siekiama to paties tikslo – užtikrinti darbuotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, tinkamą apsaugą ( 27 ).

79.

Ketvirta, pažymiu, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktai ir Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktas suformuluoti beveik taip pat ( 28 ).

80.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktą reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktų aiškinimo.

81.

Teisingumo Teismas Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktus išaiškino būtent sprendimuose Koelzsch ir Voogsgeerd ( 29 ). Šie sprendimai, susiję su darbuotojais, dirbančiais atitinkamai kelių transporto ir jūrų transporto sektoriuose, turi ypatingą reikšmę šioms byloms, susijusioms su darbuotojais, dirbančiais oro transporto sektoriuje.

82.

Nagrinėdamas tokius atvejus, kai darbo sutartis vykdyta kelių valstybių teritorijoje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant darbo sutarčiai taikytiną teisę, hierarchija ( 30 ). Iš tikrųjų, atsižvelgiant į darbuotojo apsaugos tikslą, šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbdavio verslo vietos“ kriterijų reikėtų taikyti tik tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama ( 31 ).

83.

Todėl Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintas kriterijus taikomas ir tokiu atveju, kai darbuotojas dirba keliose susitariančiose valstybėse, jei bylą nagrinėjantis teismas gali nustatyti valstybę, su kuria darbas yra glaudžiai susijęs ( 32 ).

84.

Tokiu atveju valstybės, kurioje paprastai dirbama, kriterijus turi būti suprantamas kaip susijęs su vieta, kurioje arba iš kurios darbuotojas faktiškai vykdo savo profesinę veiklą, ir, jei nėra verslo centro, vieta, kurioje jis vykdo didžiąją dalį savo veiklos ( 33 ).

85.

Paskui, atsižvelgdamas į darbo kelių transporto ir jūrų transporto sektoriuose specifiką, Teisingumo Teismas nurodė kelis požymius, į kuriuos nacionalinis teismas gali atsižvelgti taikydamas minėtus kriterijus. Be kita ko, nacionalinis teismas turi nustatyti, kurioje valstybėje yra vieta, iš kurios darbuotojas vykdo vežimą, gauna nurodymus dėl vežimų vykdymo ir organizuoja savo darbą, ir vieta, kurioje yra darbo priemonės ( 34 ). Taip pat prireikus jis turi patikrinti, į kokias vietas daugiausia vykdomi vežimai, kur iškraunamos prekės ir į kokią vietą darbuotojas grįžta baigęs darbą ( 35 ).

86.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunkčio aiškinimo, o jo taikytinumo pagrindinių bylų aplinkybėmis pastabas Teisingumo Teisme pateikusios šalys neginčijo.

87.

Jau nurodžiau priežastis, dėl kurių jurisprudencija, susijusi su atitinkamomis Briuselio konvencijos ir Romos konvencijos nuostatomis, yra reikšminga aiškinant šią nuostatą ( 36 ).

88.

Dabar, remiantis šia jurisprudencija, reikia išskirti kriterijus, pagrindinių bylų aplinkybėmis leidžiančius nustatyti „darbuotojo [įprastą] darbo vietą“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį.

89.

Iš nurodytų sprendimų matyti, kad, jeigu darbas atliekamas kelių valstybių narių teritorijoje, Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje nustatytas kriterijus turi būti aiškinamas taip, kad jis reiškia „vietą, kurioje ar iš kurios“ darbuotojas vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui ( 37 ).

90.

Taigi, kiek tai susiję su keliose valstybėse narėse užduotis vykdančiais darbuotojais, Teisingumo Teismas nustatė dvigubą šios nuostatos taikymo kriterijų („vieta, kurioje“ ar „vieta, iš kurios“). Atsižvelgdamas į tai, kad šią nuostatą reikia aiškinti plačiai ( 38 ) ir kad Teisingumo Teismas vartojo sujungiamąjį jungtuką „ar“, manau, jog nacionalinis teismas šį dvigubą kriterijų turi taikyti alternatyviai. Kitaip tariant, kaip teisingai nurodė Ryanair ir Komisija, šis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi mėginti nustatyti:

91.

Primenu, kad pagrindinės bylos susijusios su darbuotojais, įdarbintais kaip keleivių salono personalas (stiuardesės ir stiuardai) Ryanair eksploatuojamuose lėktuvuose. Šie darbuotojai atliko darbą keliose valstybėse narėse, t. y. Belgijoje, kurioje buvo išvykimo oro uostas (Šarlerua), atvykimo oro uosto valstybėje narėje ir kitose valstybėse narėse, per kurias galėjo būti vykstama skrydžių metu.

92.

Manau, jog tokiomis aplinkybėmis neįmanoma nustatyti „vietos, kurioje“ šie darbuotojai vykdė pagrindinius įsipareigojimus darbdaviams. Iš tikrųjų, atrodo, sunku suteikti didesnę reikšmę šių darbuotojų vykdytoms užduotims išvykimo oro uoste, lėktuvo salone ar atvykimo oro uoste.

93.

Tačiau manau, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašyme konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, įmanoma nustatyti „vietą, iš kurios“ tie darbuotojai vykdė pagrindinius įsipareigojimus darbdaviams.

94.

Ši aiškinimą patvirtina reglamento „Roma I“ parengiamieji darbai. Iš tikrųjų, kaip pabrėžė Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, iš šių parengiamųjų darbų matyti, kad į šio reglamento 8 straipsnio 2 dalį įtraukti žodžiai „šalis, iš kurios“ buvo susiję būtent (bet ne išimtinai) su lėktuvų salone dirbančiais darbuotojais ( 39 ).

95.

Nors, žinoma, nacionalinis teismas turi įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, kad nustatytų šią vietą, vis dėlto Teisingumo Teismas turi įgaliojimus nurodyti šio vertinimo gaires nustatydamas požymius, į kuriuos galima atsižvelgti šiuo klausimu ( 40 ).

96.

Nesiekdamas išsamiai išvardyti, manau, kad šios išvados 34–42 punktuose apibendrintos kelios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingi požymiai, atsižvelgiant į pagrindinių bylų kontekstą, siekiant nustatyti „vietą, iš kurios“ apeliantai vykdė pagrindinius įsipareigojimus darbdaviams.

97.

Pirma, apeliantai pradėdavo ir baigdavo darbo dieną Šarlerua oro uoste. Mano nuomone, ši aplinkybė turi ypatingą reikšmę, o tai patvirtina Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija ( 41 ).

98.

Antra, apeliantai gaudavo nurodymus dėl užduočių ir organizuodavo savo darbą Šarlerua oro uoste tikrindami darbdavių intranetą. Teisingumo Teismas ne kartą akcentavo ir šio kriterijaus reikšmę ( 42 ).

99.

Ryanair tvirtino, jog šis požymis turi būti aiškinamas taip, kad jis susijęs su darbdavio buvimo vieta, iš kurios jis siunčia nurodymus ir organizuoja darbuotojų darbą. Tokį atvirkštinį požiūrį reikia atmesti dėl toliau nurodytų priežasčių.

100.

Pirma, jis prieštarauja sąvokoms, Teisingumo Teismo vartotoms pirmiau minėtuose sprendimuose, kuriuose aiškiai nurodyta vieta, kurioje darbuotojas gauna nurodymus ir organizuoja savo darbą, o ne vieta, iš kurios darbdavys siunčia nurodymus ir organizuoja savo darbuotojų darbą.

101.

Antra, kaip teisingai pabrėžė Prancūzijos vyriausybė, toks atvirkštinis požiūris prieštarautų darbuotojų apsaugos tikslui. Iš tikrųjų dėl jo darbuotojams kiltų darbdaviui suteikto forum shopping rizika, t. y. darbdavys galėtų pasirinkti vietą, iš kurios jis siunčia nurodymus ir organizuoja savo darbuotojų darbą, tam, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje nurodytą kriterijų būtų nustatyti būtent šios vietos teismai.

102.

Trečia, Ryanair eksploatuojami lėktuvai, kuriuose apeliantai dirbo kaip keleivių salono personalas, buvo laikomi Šarlerua. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad tarptautinio transporto sektoriuje vieta, kurioje yra darbo įrankiai, yra reikšminga aplinkybė siekiant nustatyti vietą, iš kurios darbuotojas vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui ( 43 ).

103.

Ketvirta, pagal sutartis apeliantai turėjo apsigyventi ne daugiau kaip valandos kelio atstumu nuo Šarlerua oro uosto. Sprendime Mulox IBC ( 44 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad darbuotojas gyveno valstybėje, kurioje buvo biuras, iš kurio jis vykdė savo veiklą, ir į kurią jis grįždavo po kiekvienos komandiruotės. Patikslinu, kad, atsižvelgiant į prejudicinių klausimų formuluotę, ši aplinkybė susijusi ne su faktine darbuotojo gyvenamąja vieta, o su darbo vieta, netoli kurios jis gyvena, t. y. pagrindinėse bylose – su Šarlerua oro uostu ( 45 ). Mano nuomone, šios aplinkybės reikšmę labai sustiprina ir tai, kad egzistuoja sutartyje nustatyta išlyga, pagal kurią darbuotojai turi gyventi netoli šios darbo vietos.

104.

Penkta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad Šarlerua oro uoste buvo bendras Crewlink ir Ryanair biuras (crewroom). Tai, kad darbdavys suteikė biurą, yra kitas požymis, kurio reikšmė akcentuota Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 46 ).

105.

Šešta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad apeliantai turėjo atvykti į Šarlerua oro uostą nedarbingumo ir drausminių problemų atveju. Nors Teisingumo Teismo dar nebuvo prašoma nuspręsti dėl šios aplinkybės reikšmės, manau, ji iš tikrųjų gali padėti nustatyti vietą, iš kurios apeliantai vykdė pagrindinius įsipareigojimus.

106.

Manau, šie šeši požymiai yra reikšmingi, siekiant pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto b papunktį nustatyti vietą, iš kurios apeliantai vykdė pagrindinius įsipareigojimus pagrindinių bylų aplinkybėmis.

107.

Teisingumo Teismas turi apibrėžti šiuos požymius, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi juos konkrečiai pritaikyti pagrindinėse bylose. Mano nuomone, remiantis šio teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, pagal šiuos šešis požymius galima vienareikšmiškai nustatyti vietos, kurioje yra Šarlerua oro uostas, teismus, kaip, beje, tai akcentavo Komisija.

108.

Pažymiu ir tai, jog aplinkybė, kad darbuotoją tiesiogiai įdarbino Ryanair (byla C‑169/16) ar kad Crewlink jį perdavė Ryanair dispozicijai (byla C‑168/16), neturi reikšmės, siekiant nustatyti darbuotojo įprastą darbo vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį ir kaip tai tvirtino apeliantai, Ryanair ir Prancūzijos vyriausybė. Iš tikrųjų šių dviejų kategorijų darbuotojų darbo vieta turi būti ta pati, jeigu jų įsipareigojimai pagal darbo sutartis panašūs, o tai nebuvo ginčijama pagrindinių bylų aplinkybėmis. Kitaip tariant, ta vieta nepriklauso nuo darbuotoją ir asmenį, kuriam dirbama, siejančio teisinio ryšio.

109.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniuose klausimuose aiškiai nurodo pagrindinę buvimo vietą kaip kriterijų, leidžiantį nustatyti įprastą darbo sutarties vykdymo vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 dalies a punktą, dabar reikia išnagrinėti šio kriterijaus reikšmę.

110.

Reglamento Nr. 3922/91, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006, III priedo OPS 1.1095 taisyklės 1.7 punkte pagrindinė buvimo vieta apibrėžta kaip naudotojo paskirta vieta įgulos nariui, iš kurios įgulos narys įprastai pradeda ir kur baigia darbo laiką arba darbo laikų seką ir kur esant įprastoms sąlygoms naudotojas nėra atsakingas už atitinkamo įgulos nario apgyvendinimą.

111.

Remiantis Ryanair ir Komisijos pateiktais paaiškinimais, pagrindinė buvimo vieta, be kita ko, naudojama kaip atskaitos taškas orlaiviuose dirbančio personalo poilsio laikui apskaičiuoti. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad Šarlerua oro uostas buvo vienintelė pagrindinė apeliantų buvimo vieta per visą jų darbo sutarties galiojimo laikotarpį.

112.

Pirmiausia, atsižvelgdamas į tai, kad nėra aiškios nuorodos šiuo klausimu, pažymiu, kad Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktyje vartojamos „darbuotojo [įprastos] darbo vietos“ sąvokos taikymo srities negali lemti Sąjungos teisės akte, susijusiame su visai kita sritimi, t. y. reikalavimų suderinimu civilinės aviacijos srityje, nustatytos sąvokos taikymo sritis, kaip tai teisingai teigė Airija.

113.

Šiuo aspektu Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto taikymo sritis labai skiriasi nuo prejudiciniuose klausimuose nurodytos Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 5 dalies taikymo srities, nes pastarojoje nuostatoje aiškiai nurodyta „pagrindinė buvimo vieta, kaip apibrėžta Reglamento <…> Nr. 3922/91 III priede“.

114.

Todėl, siekdamas aiškiai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus, nemanau, kad Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkte nurodytą „darbuotojo [įprastos] darbo vietos“ sąvoką galima prilyginti Reglamento Nr. 3922/91, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006, III priede apibrėžtai „pagrindinės buvimo vietos“ sąvokai.

115.

Toliau, pagrindinė buvimo vieta yra reikšminga aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktą. Iš tikrųjų, turint omenyje jos apibrėžtį, ši sąvoka bent jau iš dalies suskaido pirmesniame skirsnyje mano nurodytą pirmąjį požymį, t. y. vieta, kurioje darbuotojai pradeda ir baigia darbo dieną, kaip tai tvirtino Nyderlandų vyriausybė ir Komisija. Man atrodo, pagrindinė buvimo vieta gali sutapti, kaip teigė Komisija, su darbuotojo gyvenamąja vieta, nes darbdavys iš esmės nėra atsakingas už darbuotojo apgyvendinimą joje.

116.

Pabrėžiu, kad sutarties vykdymo įprastos vietos nustatymui pagrindinė buvimo vieta turi tik netiesioginę reikšmę. Iš tikrųjų į ją reikia atsižvelgti tik tiek, kiek ji patvirtina pirmiau nurodytus šešis šiai vietai nustatyti reikšmingus požymius.

117.

Be to, neatmestina galimybė, kad realiai pagrindinė buvimo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 3922/91, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006, III priedą, daugeliu atvejų bus toje vietoje, kur yra darbuotojo įprasta darbo vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punktą, nustatyta remiantis šiais požymiais.

118.

Crewlink ir Ryanair tvirtino, kad, siekiant nustatyti darbuotojų įprastą darbo vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį, reikia atsižvelgti į lėktuvų, kuriuose apeliantai dirbo, nacionalinį priklausymą.

119.

Atsižvelgiant į aplinkybes pagrindinėse bylose nustatyta, kad Ryanair eksploatuoti lėktuvai, kuriuose apeliantai dirbo, buvo registruoti Airijoje, todėl pagal Čikagos konvencijos ( 47 ) 17 straipsnį lėktuvai priklausė Airijai.

120.

Remiantis Crewlink ir Ryanair pateiktais argumentais, kadangi lėktuvai priklausė Airijai, apeliantų darbo laikas šių lėktuvų salonuose turi būti laikomas darbu Airijos teritorijoje pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį.

121.

Prieš paaiškindamas motyvus, dėl kurių šie argumentai nepagrįsti, akcentuosiu jų strateginę reikšmę. Iš tikrųjų gali būti taip, kad darbo laikas lėktuvo salone neretai yra ilgesnis nei darbo laikas išvykimo oro uoste ir darbo laikas paskirties oro uoste. Todėl nusprendus, kad darbo laikas Airijos lėktuvo salone yra Airijos teritorijoje atliktas darbas pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį, daugeliu atvejų lemtų tai, kad keleivių salono personalas paprastai dirba Airijos teritorijoje, o tokio rezultato Crewlink ir Ryanair siekė pagrindinėse bylose.

122.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Prancūzijos ir Airijos vyriausybės ir Komisija mano, kad šie argumentai nepagrįsti, ir pritariu jų pozicijai dėl toliau nurodytų priežasčių.

123.

Pirma, Reglamento Nr. 44/2001 nuostatose nėra nė vienos nuorodos į Čikagos konvenciją ar į lėktuvų, kuriuose dirba darbuotojai, nacionalinę priklausomybę.

124.

Antra, nė vienoje Čikagos konvencijos nuostatoje nenustatyta, kad darbas lėktuvo salone turi būti laikomas atliktu valstybės, kuriai priklauso lėktuvas, teritorijoje.

125.

Trečia, Čikagos konvencijos 17 straipsnyje nustatyta orlaivio „nacionalinės priklausomybės“ sąvoka nesiekiama orlaivio vidinę erdvę prilyginti valstybės, kuriai priklauso šis orlaivis, teritorijai ir nedaromas toks poveikis. Iš tikrųjų ši orlaivių nacionalinės priklausomybės sąvoka vartojama, siekiant, pirma, apibrėžti kelių šios konvencijos nuostatų, taikomų tik vienai iš susitariančiųjų valstybių priklausantiems orlaiviams, taikymo sritį ( 48 ) ir, antra, uždrausti tam tikrą išskyrimą dėl šios nacionalinės priklausomybės ( 49 ).

126.

Kadangi Čikagos konvencijoje nėra nuostatų, kurių poveikis toks, kad orlaivio vidinė erdvė prilyginta valstybės, kuriai priklauso šis orlaivis, teritorijai, nematau jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių darbas Airijos orlaivyje turi būti laikomas Airijos teritorijoje dirbamu darbu pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį.

127.

Taigi iš viso to, kas išdėstyta, darau išvadą, kad lėktuvo nacionalinė priklausomybė, kaip tai suprantama pagal Čikagos konvencijos 17 straipsnį, neturi reikšmės ir į šį straipsnį nacionalinis teismas negali atsižvelgti, siekdamas nustatyti keleivių salono personalo įprastą darbo vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį.

128.

Dar reikia trumpai išnagrinėti Crewlink ir Ryanair pateiktą argumentą dėl darbuotojų apsaugos tikslo.

129.

Anot šių šalių, dėl šio tikslo Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 2 punkto a papunktį reikia aiškinti taip, kad jis susijęs su darbdavio verslo vieta, t. y. pagrindinėse bylose – Airija, nes šie darbuotojai ne visada mokėtų jų darbo sutarties įprastos vykdymo vietos teismų proceso kalbą, kuri šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme būtų prancūzų kalba.

130.

Be to, kad šis argumentas neatitinka aiškios šios nuostatos formuluotės, jis ir nepagrįstas, nes, jei to pageidauja, darbuotojai visada turi galimybę kreiptis į valstybės narės, kurioje yra darbdavio nuolatinė buvimo vieta, teismus pagal Reglamento Nr. 44/2001 19 straipsnio 1 punktą. Todėl sunku suprasti, kuo teisės kreiptis į sutarties vykdymo įprastos vietos teismus atėmimas prisidėtų prie darbuotojų apsaugos.

131.

Papildomai pažymiu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją darbuotojų apsaugos tikslas geriausiai užtikrinamas, jeigu bylos dėl darbo sutarčių priskiriamos vietos, kurioje darbuotojas vykdo įsipareigojimus darbdaviui, teismo jurisdikcijai, nes būtent šioje vietoje darbuotojas, patirdamas mažiausiai finansinių sąnaudų, gali kreiptis į teismą ar gintis ( 50 ).

132.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Cour du travail de Mons (Belgique) (Monso darbo bylų teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 19 straipsnio 2 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad, kiek tai susiję su tarptautinio oro transporto sektoriuje keleivių salono įgulos nariu dirbančiu darbuotoju, „darbuotojo [įprasta] darbo vieta“ negali būti prilyginta „pagrindinei buvimo vietai“, kaip tai suprantama pagal 1991 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3922/91 dėl techninių reikalavimų ir administracinės tvarkos suderinimo civilinės aviacijos srityje, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1899/2006, III priedą; tai yra vieta, kurioje ar iš kurios šis darbuotojas vykdo pagrindinius įsipareigojimus darbdaviui.

Šią vietą turi nustatyti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, būtent: