1.

Ar tai, kad vienoje iš valstybių narių religinė bendruomenė yra atleista nuo tam tikrų mokesčių, be kita ko, ir už veiklą, kurios paskirtis nėra vien religinė, yra pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama valstybės pagalba? Tai klausimo, į kurį atsakyti Teisingumo Teismo prašo Ispanijos teismas, esmė.

2.

Klausimas susijęs su įvairiomis mokesčių lengvatomis, kurias Ispanijos Karalystė taiko Katalikų bažnyčiai pagal 1979 m. tarptautinę sutartį su Šventuoju Sostu. Nagrinėjamu atveju Katalikų bažnyčia, remdamasi šia sutartimi, siekia susigrąžinti mokestį, kurį turėjo sumokėti savivaldybei už bažnyčiai priklausančios mokyklos pastato statybos darbus.

3.

Kadangi Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys konkurenciją, taikomi tik įmonėms, sprendimas šioje byloje priklauso nuo ne visuomet aiškaus ekonominės ir neekonominės veiklos skirtumo. Dar iš ankstesnių sprendimų ( 2 ) yra žinoma, kad kaip tik švietimo sektoriuje susipina verslas, taip pat socialiniai ir net kultūriniai uždaviniai.

4.

Ši byla atveria ir naują perspektyvą, nes yra susijusi su valstybės ir bažnyčios santykiais, kuriems Sąjungos pirminėje teisėje pirmiausia skirtas SESV 17 straipsnis. Atsižvelgiant į dažnai daug aistrų keliančius debatus apie religijos ir religinių bendruomenių vaidmenį šiuolaikinėje Europos visuomenėje ( 3 ), ši byla yra labai aktuali. Iškelti teisiniai klausimai, ko gera, yra svarbūs ir įdomūs ne tik Ispanijoje, bet ir daugelyje kitų valstybių narių.

5.

Kadangi sutartį su Šventuoju Sostu Ispanija sudarė dar prieš įstodama į Europos Bendrijas, sprendžiant šią bylą taip pat reikia atsižvelgti į SESV 108 straipsnį ir 351 straipsnį.

6.

Šios bylos teisinį pagrindą Europos Sąjungos lygmeniu sudaro SESV 107 straipsnio 1 dalis, esanti SESV VII antraštinės dalies 1 skyriuje („Konkurencijos taisyklės“):

„Išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

7.

Taip pat reikšminga yra SESV 17 straipsnio 1 dalis, esanti SESV Pirmosios dalies II antraštinėje dalyje („Bendrai taikomos nuostatos“) ir suformuluota taip:

„Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę.“

8.

Galiausiai taip pat svarbus yra SESV 351 straipsnis, esantis SESV septintojoje dalyje („Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“):

„Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.

Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Jei tokie susitarimai yra nesuderinami su Sutartimis, atitinkama valstybė narė ar atitinkamos valstybės narės stengiasi pašalinti egzistuojantį nesuderinamumą. Prireikus valstybės narės viena kitai padeda siekti šio tikslo ir atitinkamais atvejais nustato bendrą požiūrį.

Įgyvendindamos pirmoje pastraipoje minimus susitarimus, valstybės narės atsižvelgia į tai, kad nuolaidos, kurias kiekviena valstybė narė daro remdamasi Sutartimis, yra neatskiriama Sąjungos kūrimo dalis ir dėl to jie yra neatsiejamai susiję su bendrų institucijų kūrimu, galių joms suteikimu ir tuo, kad visos valstybės narės daro tas pačias nuolaidas.“

9.

1979 m. sausio 3 d. Ispanijos valstybės ir Šventojo Sosto sutarties dėl ekonominių reikalų ( 4 ) IV straipsnio 1 dalies B punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Katalikų bažnyčios nekilnojamasis turtas „visiškai ir neterminuotai atleidžiamas nuo nekilnojamojo turto mokesčių, gamybos mokesčių, pajamų ir turto mokesčių“.

10.

Tačiau, kaip matyti iš šios nuostatos antros pastraipos, šis atleidimas netaikomas „pajamoms, gautoms iš ekonominės veiklos ar iš turto naudojimo, kai toks turtas perduodamas naudoti“, taip pat „pajamoms iš kapitalo ir pajamoms, kurioms taikomas pajamų mokestis prie šaltinio“.

11.

1979 m. sutarties VI straipsnyje numatytas ginčų sprendimo mechanizmas, pagal kurį Šventasis Sostas ir Ispanijos vyriausybė įsipareigoja aiškinant ir taikant sutartį atsiradusias problemas spręsti derybomis, atsižvelgiant į sutartyje įtvirtintus principus.

12.

Ispanijoje taikomas statybos, įrengimo ir darbų mokestis ( 5 ) buvo nustatytas 1988 m. įstatymu. Šiuo metu jis grindžiamas Įstatymo dėl teritorinių vienetų biudžetų ( 6 ) (2004 m. kovo 5 d. Karaliaus įstatyminiame dekrete ( 7 ) Nr. 2/2004 įtvirtinta redakcija ( 8 )) 100 straipsnio 1 dalimi. Tai netiesioginis turto mokestis, kurį renka Ispanijos savivaldybės.

13.

2001 m. birželio 5 d. nutarimu ( 9 ) Ispanijos finansų ministerija išaiškino, kad statybos, įrengimo ir darbų mokestis patenka į 1979 m. sutarties IV straipsnio 1 dalies B punkto taikymo sritį. Šis 2001 m. nutarimas vėliau buvo patikslintas 2009 m. spalio 15 d. nutarimu ( 10 ) ir nustatyta, kad minėtoji mokesčių lengvata taikoma tik atleistiems nuo nekilnojamojo turto mokesčio ( 11 ) pastatams, t. y. pastatams, kurių paskirtis yra vien religinė ( 12 ). Tačiau 2009 m. nutarimas buvo panaikintas 2013 m. gruodžio 9 d.Audiencia Nacional (Nacionalinio Teismo) sprendimu dėl to, kad jis esą pažeidžia 1979 m. sutarties IV straipsnio 1 dalies B punktą ir VI straipsnį ( 13 ).

14.

Congregación de Escuelas Pías Provincia de Betania (Comunidad de Casa de Escuelas Pías de Getafe, P. Escolapios) ( 14 ) (Betanijos provincijos Pijaus mokyklų kongregacija (Chetafės Pijaus mokyklų namų bendruomenė, P. Pijaus mokyklos mokiniai)) yra Katalikų bažnyčios įstaiga, todėl patenka į 1979 m. sutarties taikymo sritį. Jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas Chetafės savivaldybėje netoli Madrido; šiame sklype yra mokykla „La Inmaculada“.

15.

2011 m. kovo 4 d.Congregación paprašė Chetafės savivaldybės leidimo renovuoti ir išplėsti pastatą, stovintį minėtame sklype. Šį pastatą mokykla naudojo kaip aktų salę. Congregación norėjo aktų salėje įrengti 450 sėdimų vietų, kad ją būtų galima naudoti susirinkimams, kursams, konferencijoms ir pan.

16.

Statybos leidimas suteiktas 2011 m. balandžio 28 d. ir už jį Congregación turėjo sumokėti 23730,41 euro dydžio statybos, įrengimo ir darbų mokestį.

17.

Tiesa, vėliau Congregación, remdamasi 1979 m. sutarties IV straipsnio 1 dalies B punktu, pateikė prašymą susigrąžinti sumokėtą mokestį.

18.

2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu savivaldybės mokesčių inspekcija ( 15 ) atmetė šį prašymą. Grįsdama savo sprendimą ji teigė, kad mokesčių lengvata šiuo atveju negali būti taikoma, nes tai veikla, nesusijusi su Katalikų bažnyčios religiniais tikslais. Congregación šį sprendimą apskundė, tačiau savivaldybės mokesčių inspekcijos viršininkas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu jos skundą atmetė. Dėl šio sprendimo Congregación2014 m. gegužės 21 d. pateikė ieškinį Juzgado de lo Contencioso-administrativo no 4 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 4), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19.

Juzgado de lo Contencioso-administrativo no 4 de Madrid, remdamasis SESV 267 straipsniu, 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama atleisti Katalikų bažnyčią nuo statybos, įrengimo ir darbų mokesčio už sandorius, susijusius su ekonominei veiklai skirtu nekilnojamuoju turtu, kurio paskirtis nėra vien religinė?“

20.

Vykstant procesui Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Ispanijos Karalystė ir Europos Komisija. 2017 m. sausio 10 d. surengtame posėdyje, be šių bylos dalyvių, dalyvavo ir pagrindinės bylos šalių – Congregación ir Ayuntamiento de Getafe – atstovai.

21.

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje ( 16 ) numatyta, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti pateiktas ne tik prejudicinis klausimas, bet ir būtina informacija apie pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi nurodyti, kaip Sąjungos teisės nuostatos, kurias jis prašo išaiškinti, yra susijusios su pagrindine byla, taip pat pateikti priežastis, kodėl jam kyla abejonių dėl šių nuostatų išaiškinimo arba galiojimo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką informacija apie faktines ir teisines bylos aplinkybes yra ypač reikšminga su konkurencijos teise susijusiose bylose ( 17 ).

22.

Šiuo klausimu ir Ispanijos vyriausybė, ir Komisija abejoja, ar šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas. Tačiau nė vienas jų kritikos argumentas man neatrodo pagrįstas.

23.

Pirma, neįtikina Ispanijos vyriausybės priekaištas, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas hipotetinis klausimas ir siekiama ekspertinio Sąjungos teisės išaiškinimo, niekaip nesusijusio su pagrindinės bylos aplinkybėmis.

24.

Viena vertus, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija ( 18 ), ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas šiuo klausimu turi vertinimo diskreciją ( 19 ). Kita vertus, nagrinėjamu atveju tikrai nėra akivaizdu, kad prašomas išaiškinti SESV 107 straipsnis niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku. Priešingai, norint priimti sprendimą dėl Congregación ieškinio, labai svarbu teisingai suprasti SESV 107 straipsnio 1 dalį: juk suteikti jai pageidaujamą mokesčių lengvatą galima tik tuomet, jeigu tai neprieštarauja Sąjungos teisės nuostatoms, reglamentuojančioms valstybės pagalbą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilusios abejonės pakankamai aiškiai išplaukia iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

25.

Antra, kalbant apie pagrindinės bylos teisinių aplinkybių apibūdinimą, pasakytina, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą, priešingai, nei mano Ispanijos vyriausybė, nėra jokių akivaizdžių spragų. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suprantamai nurodytos visos reikšmingos Ispanijos mokesčių teisės nuostatos ir taikytinos tarptautinės teisės – 1979 m. sutarties – normos. Be to, Ispanijos vyriausybė nenurodė nė vienos nuostatos, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtų ignoravęs ar pamiršęs paminėti.

26.

Trečia, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrindinės bylos faktinės aplinkybės taip pat pakankamai apibūdintos. Tiesa, Ispanijos vyriausybė ir Komisija yra teisios, kai tvirtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėjo tiksliau apibūdinti Congregación mokomąją veiklą ir šioje byloje nagrinėjamo pastato naudojimą. Tačiau sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta visa informacija, reikalinga prejudiciniam klausimui ir jo reikšmei suprasti. Tai liudija ir Ispanijos vyriausybės bei Komisijos Teisingumo Teismui pateiktos nuomonės ( 20 ) – į tai posėdyje teisingai atkreipė dėmesį Ayuntamiento de Getafe (Chetafės savivaldybė).

27.

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar mokesčių lengvata, dėl kurios vyksta ginčas, jos taikymo mokyklos pastatui atveju laikytina draudžiama valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

29.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės pagalbos draudimas tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, apskritai gali būti taikomas, turint galvoje tai, kad pagal SESV 17 straipsnį Sąjunga privalo gerbti bažnyčių statusą ( 21 ) valstybėse narėse ir jo nepažeisti ( 22 ).

30.

Minėtu SESV 17 straipsniu į Lisabonos sutartį įtraukta nuostata, kuri buvo įtvirtinta Sutarties dėl Konstitucijos Europai ( 23 ) I‑52 straipsnyje ir kurios ištakos siekia 1997 m. priimtą Deklaraciją dėl bažnytinių ir nereliginių organizacijų statuso ( 24 ).

31.

Galiausiai SESV 17 straipsnyje sukonkretinamas ir papildomas bendresnis, ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas gerbti nacionalinį valstybių narių savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių ir konstitucinių jų struktūrų.

32.

SESV 17 straipsnyje parodomas dėmesys svarbiam bažnyčių vaidmeniui valstybių narių visuomenėse. Tačiau šios nuostatos negalima laikyti išimtimi, leidžiančia bažnyčioms apskritai veikti už Sąjungos teisės aktų taikymo srities ribų. Pirmiausia Sąjungos teisės aktai turi būti taikomi tais atvejais, kai bažnyčios verčiasi ekonomine veikla ( 25 ), panašiai, kaip Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje yra tai pripažinęs dėl sporto klubų ir organizacijų ( 26 ) bei švietimo įstaigų ( 27 ).

33.

Taigi tokioje byloje, kaip nagrinėjama, SESV 17 straipsnis turi ypatingą reikšmę ne ta prasme, kad pagal jį bažnyčių veikla apskritai nepatenka į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį, o ta prasme, kad aiškinant ir taikant Sąjungos teisę būtina gerbti bažnyčių statusą ir jo nepažeisti.

34.

SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu draudimu teikti valstybės pagalbą siekiama išvengti to, kad valstybės institucijų suteikta nauda, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, įvairiais būdais iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ( 28 ).

35.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas aiškiai daro prielaidą, kad šioje byloje aptariamas mokyklos pastatas yra naudojamas vykdant ekonominę veiklą ir nėra vien religinės paskirties. Tačiau siekdama duoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kuo naudingesnį atsakymą, kuris leistų jam priimti teisingą sprendimą pagrindinėje byloje ( 29 ), kalbėdama apie SESV 107 straipsnio 1 dalį pirmiausia priminsiu sąlygas, kurios turi būti įvykdytos tam, kad tam tikrą veiklą apskritai būtų galima laikyti ekonomine veikla (žr. a skirsnį), ir tik paskui aptarsiu atskirus požymius, rodančius, kad buvo pažeistas valstybės pagalbos draudimas (žr. b skirsnį).

36.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys konkurenciją, yra taikomi tik įmonių veiklai ( 30 ).

37.

Įmonės sąvoka turi būti suprantama funkcine prasme ir ji apima bet kokį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdus ( 31 ). Subjektas, nevykdantis ekonominės veiklos, nėra įmonė, kaip ji suprantama pagal konkurencijos teisę ( 32 ).

38.

Tai, kad bažnyčių veikla paprastai pirmiausia susijusi su religinėmis, sielovados ir socialinėmis funkcijomis, per se dar nereiškia, kad tam tikri bažnyčių veiksmai negali būti ir ekonominio gyvenimo dalis. Juk nustatyti, ar tai ekonominė, ar neekonominė veikla, reikia atskirai dėl kiekvienos subjekto vykdomos veiklos ( 33 ).

39.

Ekonominė veikla – tai bet kokia veikla, kurią sudaro prekių ir paslaugų siūlymas rinkoje ( 34 ). Jeigu ja nesiekiama uždirbti ar gauti pelno, tai dar nereiškia, kad negalima daryti prielaidos, jog tai yra ekonominė veikla, tol, kol siūlomos prekės ar paslaugos ( 35 ).

40.

Pagrindinėje byloje ginčas vyksta dėl mokesčių lengvatos, kurią Congregación siekia gauti už statybos darbus viename iš jos mokyklos pastatų. Taigi ši lengvata galiausiai yra susijusi su Congregación mokomąja veikla, nes jai priklauso mokykla „La Inmaculada“.

41.

Ar būtent tokia mokomoji veikla yra laikytina ekonomine veikla, priklauso nuo bendro visų šio konkretaus atvejo aplinkybių vertinimo, kurį turi atlikti nacionalinis teismas. Tai darant, reikia atsižvelgti ir į mokomosios veiklos finansavimą, ir į uždavinius bei tikslus, kurių siekia mokyklos savininkė ( 36 ).

42.

Jeigu bažnyčia jai priklausančių švietimo įstaigų veiklą organizuoja visiškai ar iš dalies komerciniu būdu ir už jose vykstančias pamokas renka iš mokinių ar jų tėvų finansines įmokas ar ima kitokį atlygį ( 37 ), tuomet tai yra paslaugos, kaip jos suprantamos pagal SESV 56 straipsnį ( 38 ), vadinasi, bažnyčia vykdo ekonominę veiklą.

43.

Tačiau visiškai kitaip yra tuo atveju, jeigu bažnyčia jai priklausančių švietimo įstaigų veiklą organizuoja ne komerciniu būdu, o siekdama tam tikrų socialinių, kultūrinių ar švietėjiškų tikslų, ir už tose įstaigose vykstančias pamokas iš mokinių ar jų tėvų imamas tik simbolinis mokestis arba jos yra visiškai nemokamos. Tuomet bažnyčia nesiūlo paslaugų, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį ( 39 ), vadinasi, nevykdo ekonominės veiklos.

44.

Priešingai, nei mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tam, kad bažnyčios teikiamas mokymo paslaugas būtų galima priskirti prie neekonominės srities, nebūtina, kad pamokų – o kartu ir pastatų, kuriuose jos vyksta, – paskirtis būtų „vien religinė“ ( 40 ). Veikiau norint daryti prielaidą, kad tokios mokymo paslaugos yra neekonominio pobūdžio, pakanka, kad jomis būtų siekiama socialinių, kultūrinių ir švietėjiškų tikslų.

45.

Šį požiūrį patvirtina ir SESV 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga atsižvelgti į ypatingą bažnyčių statusą. Juk šis statusas reiškia, kad bažnyčios visuomenėje vykdo ne vien religines funkcijas, bet ir daug prisideda siekiant socialinių, kultūrinių ir švietėjiškų tikslų. Laikant bažnyčių veiklą socialinėje, kultūrinėje ir švietėjiškoje srityje paprasčiausia ekonomine veikla, nebūtų atsižvelgiama į ypatingą tokios veiklos pobūdį, o kartu ir į ypatingą bažnyčių statusą.

46.

Kaip paaiškėjo per posėdį, mokyklos „La Inmaculada“ patalpos daugiausia naudojamos pamokoms, kurios prilygsta privalomosioms pamokoms valstybinėse mokyklose (vadinamasis educación obligatoria, kurį sudaro educación primaria ir educación secundaria obligatoria). Šios mokymo paslaugos teikiamos remiantis Congregación ir kompetentingos Ispanijos regiono valdžios – Comunidad de Madrid (Madrido autonominės bendruomenės) – sutartimi, jos iš esmės finansuojamos iš viešųjų lėšų, o mokinių ar jų tėvų įmokos vaidina labai menką vaidmenį ( 41 ). Taigi galima teigti, kad mokykloje „La Inmaculada“ vykstančios privalomos pamokos yra visiškai integruotos į Ispanijos valstybinę švietimo sistemą.

47.

Šios aplinkybės patvirtina prielaidą, kad byloje aptariamas mokyklos pastatas – aktų salė – naudojama siekiant specifinių socialinių, kultūrinių ir švietėjiškų tikslų, o Congregación veikla šiuo aspektu yra neekonominio pobūdžio, nepaisant to, kad dėl mokinių ir jų tėvų turimos galimybės rinktis iš įvairių viešų ar privačių mokyklų sukuria tarp švietimo įstaigų tam tikrą „konkurenciją“.

48.

Vis dėlto per posėdį paaiškėjo, kad mokykloje „La Inmaculada“, be privalomų pamokų, siūlomos ir kitokios mokymo paslaugos, kurios Ispanijos švietimo sistemoje, neprivalomos: ikimokyklinis ugdymas (educación infantil) ir aukštesnis vidurinis lavinimas (educación postobligatoria), kurį baigus įgyjamas vidurinis išsilavinimas (bachillerato) arba profesinė kvalifikacija (formación profesional). Kaip Teisingumo Teisme pripažino Congregación procesinis atstovas, už šias neprivalomas pamokas iš mokinių tėvų imamas mokestis.

49.

Tai rodo, kad bent jau dalis Congregación mokykloje „La Inmaculada“ teikiamų mokymo paslaugų yra įprastų paslaugų, kaip jos apibrėžiamos SESV 56 straipsnyje, pobūdžio arba yra labai panašios į tokias paslaugas ( 42 ).

50.

Tokiomis aplinkybėmis laikytina, kad mokykloje „La Inmaculada“Congregación teikiamos mokymo paslaugos yra iš dalies ekonominė, iš dalies neekonominė veikla ir kad atitinkamai šioje byloje aptariama aktų salė nėra vien socialinės, kultūrinės ir švietėjiškos paskirties, o bent iš dalies naudojama ekonominei Congregación veiklai.

51.

Tiesa, per procesą Teisingumo Teisme nepaaiškėjo, koks yra neprivalomų ir privalomų pamokų santykis mokykloje „La Inmaculada“, todėl bent jau pagal turimą informaciją neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek Congregación vykdoma veikla yra ekonominė, o kiek ne.

52.

Bet kuriuo atveju pagal procesinės autonomijos principą atitinkamas išvadas dėl Congregación veiklos turės padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nustatęs, kam tiksliai yra naudojama šioje byloje aptariama aktų salė. Tai darydamas jis tikrai negalės remtis vien tuo, kokia mokyklos „La Inmaculada“ patalpų dalis – atsižvelgiant į visą pastatų naudingąjį plotą – yra skirta vienai ar kitai pamokų formai ( 43 ). Mano manymu, daug svarbesni yra kiti rodikliai, kaip antai klasių ir pamokų bei vienokios ir kitokios formos pamokose dalyvaujančių mokinių ( 44 ) ir mokytojų skaičius; taip pat reikėtų atsižvelgti į vidutinį metinį biudžetą, kurį mokykla skiria vienai ir kitai pamokų formai.

53.

Jeigu paaiškėtų, kad Congregación verslo veikla, palyginti su socialinio, kultūrinio ir švietėjiško pobūdžio mokymo paslaugomis, yra nedidelės apimties ir visiškai antraeilės reikšmės, būtų pagrįsta laikyti, kad visa Congregación veikla yra neekonominė. Tai Teisingumo Teisme visiškai teisingai pripažino ir Komisija.

54.

Toks požiūris pirmiausia pateisinamas todėl, kad yra paprastas ir leidžia kiek įmanoma ne taip biurokratiškai įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias valstybės pagalbą. Tiesa, siekiant atsižvelgti į teisinio saugumo principą, reikia apibrėžti ribą, kuria kaip pagrindine taisykle įmonės ir nacionalinės institucijos galėtų vadovautis spręsdamos, kokia ekonominė veikla yra visiškai antraeilio pobūdžio.

55.

Atrodo, kad Komisija laikosi pozicijos, jog ekonominė veikla gali sudaryti ne daugiau kaip 20 % visų tokios įstaigos kaip Congregación mokymo paslaugų tam, kad galėtų būti laikoma visiškai antraeilės reikšmės pagalbine veikla. Komisija remiasi Bendruoju bendrosios išimties reglamentu ( 45 ) ir savo patvirtinta pagalbos mokslo tyrimams sistema ( 46 ).

56.

Į Bendrąjį bendrosios išimties reglamentą, kuris yra privalomas teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą, neabejotinai turi būti atsižvelgta vertinant šios bylos aplinkybes. Tačiau įsigilinus matyti, kad šio reglamento dėstomojoje dalyje nėra jokios nuorodos į kokią nors 20 % ribą. Tik šio reglamento preambulėje labai specifiniame kontekste, t. y. kalbant apie mokslo tyrimų infrastruktūrą, toks procentinis dydis pateikiamas kaip pavyzdys ( 47 ). Iš esmės identiška formuluotė, vėl kalbant apie mokslo tyrimų įstaigas ar infrastruktūrą, pateikiama pagalbos mokslo tyrimams sistemoje – teisiškai neprivalomame Komisijos komunikate, kuriame ji skelbia savo administracinę praktiką ir siūlo valstybėms narėms tam tikras priemones ( 48 ).

57.

Tokiomis aplinkybėmis man neatrodo, kad Komisijos specialiai mokslo tyrimų infrastruktūrai nustatyta palyginti aukšta 20 % riba turi būti būtinai laikoma bendra ir pasitelkiama vertinant, ar veikla yra ekonominio, ar neekonominio pobūdžio.

58.

Veikiau, remiantis konkurencijos teisės srityje paprastai taikomomis ribomis ( 49 ) ir kitais vidaus rinkoje reikšmingais aspektais ( 50 ), reikėtų manyti, kad ekonominė veikla, palyginti su neekonomine veikla, gali būti traktuojama kaip visiškai antraeilė tik tuomet, kai atitinkamame sektoriuje pagal apimtį ji sudaro mažiau nei 10 % atitinkamos įstaigos nagrinėjamos veiklos (šiuo atveju 10 % Congregación veiklos mokyklinio ugdymo paslaugų srityje).

59.

Jeigu tokios įstaigos, kokia yra Congregación, ekonominė veikla sudaro 10 % ar daugiau, reikėtų laikyti, kad ši įstaiga verčiasi iš dalies ekonomine, iš dalies neekonomine veikla. Atitinkamai valstybės jai suteiktas privilegijas – šiuo atveju mokesčių lengvatą – pro rata reikėtų laikyti galima nauda, kurią būtina įvertinti atsižvelgiant į valstybės pagalbos draudimą, įtvirtintą SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

60.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad jeigu Katalikų bažnyčia nesiverčia ekonomine veikla, tokia mokesčių lengvata, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį tiek, kiek ji susijusi su mokyklos pastatu, kurį bažnyčia naudoja teikdama socialinio, kultūrinio ir švietėjiško pobūdžio mokymo paslaugas. Ir priešingai, jeigu minėtasis pastatas naudojamas komerciniais tikslais, tai yra ekonominė veikla.

61.

Tik jeigu, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ( 51 ), paaiškėtų, kad Congregación verčiasi ekonomine veikla ir dėl to yra laikytina įmone, pagal 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus reikėtų įvertinti jos prašomą mokesčių lengvatą.

62.

SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

63.

Tam, kad pagalba būtų laikoma valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi atitikti visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas ( 52 ).

64.

Pirma, tai turi būti valstybės priemonė arba priemonė naudojant valstybės išteklius. Antra, ši priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, šia priemone turi būti suteikta naudos asmeniui, kuris ja naudojasi. Ketvirta, ji turi iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją ( 53 ).

65.

Vertinant šias sąlygas, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką lemiamą reikšmę turi ne subjektyvūs nacionalinių institucijų tikslai, o patvirtintos priemonės poveikis ( 54 ).

66.

Dėl pirmojo kriterijaus – „valstybės priemonės arba priemonės naudojant valstybės išteklius“ – yra pripažinta, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis apima ne tik suteiktą teigiamą naudą, kaip yra subsidijų atveju, bet ir įvairių formų priemones, kuriomis sumažinamos paprastai įmonės dengiamos išlaidos, ir, nors jos nėra subsidijos siaurąja žodžio prasme, vis dėlto turi tokį patį pobūdį ir identišką poveikį ( 55 ).

67.

Taip pat mokesčių lengvata, kuri nėra susijusi su valstybės ištekliais, bet lengvatos gavėjams sudaro finansiškai palankesnę padėtį negu kitiems apmokestinamiesiems asmenims, patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 56 ). Savaime suprantama, tai galioja ir tuomet, kai atitinkamą naudą suteikia arba tam tikros dalies įplaukų atsisako žemesnio lygmens valstybės valdymo institucija – šiuo atveju savivaldybė; juk SESV 107 straipsnio 1 dalis taikoma visoms priemonėms, kurios finansuojamos iš viešųjų lėšų ir yra priskiriamos valstybei ( 57 ).

68.

Tai, kad mokesčių lengvata, dėl kurios vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje, yra 1979 m. sutarties padarinys, vadinasi, kyla iš tarptautinės teisės akto, niekaip nekeičia to, kad tai yra valstybės priemonė ir valstybės lėšomis finansuojama priemonė. Pirma, 1979 m. sutartis buvo pasirašyta dalyvaujant Ispanijos valstybei ir jos ratifikuota; todėl Sąjungos teisės požiūriu ji laikoma nacionaline teise. Antra, kiek tai susiję su statybos, įrengimo ir darbų mokesčiu, ši sutartis reiškia, kad Ispanijos valstybė atsisako tam tikrų įplaukų. Trečia, Ispanijos valstybė turi didelę įtaką aiškinant ir sukonkretinant šią sutartį – tai liudija ir įvairūs finansų ministerijos potvarkiai ( 58 ). Ketvirta, sutarties VI straipsnyje nustatytame ginčų sprendimo mechanizme Ispanijos valstybei yra numatytas didelis vaidmuo aiškinant ir toliau plėtojant sutartį.

69.

SESV 107 straipsnio 1 dalyje draudžiama pagalba, kuri „palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“, t. y. atrankinė pagalba ( 59 ). Remiantis Teisingumo Teismo praktika, šiam atrankiniam pranašumui būdinga tai, kad tam tikros įmonės ar tam tikrų prekių gamyba palaikomos labiau nei atitinkamai kitos įmonės ar kitų prekių gamyba, kurių, atsižvelgiant į nagrinėjama priemone siekiamus tikslus, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši ( 60 ).

70.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vertinant, ar mokesčių priemonės suteikiamas pranašumas yra atrankinio pobūdžio, lemiamą reikšmę turi tai, ar ši valstybės priemonė nuo bendros sistemos nukrypsta taip, kad pagal šią priemonę išskiriami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šios valstybės narės mokesčių sistemos tikslą, yra panaši ( 61 ).

71.

Pagal „bendrą sistemą“, apie kurią kalbama nagrinėjamu atveju, Ispanijoje yra renkamas statybos, įrengimo ir darbų mokestis, kuris atitenka savivaldybėms. Tai, kad remiantis 1979 m. sutartimi jo neprivalo mokėti tik Katalikų bažnyčia, suteikia jai – tiek, kiek ji verčiasi ekonomine ir verslo veikla – pranašumo, kuris leidžia atsidurti finansiškai palankesnėje padėtyje nei kitiems ūkio subjektams ( 62 ). Tai jokiu būdu nėra pranašumas, suteikiamas bendrai visiems ūkio subjektams taikomos priemonės, kuriuo gali pasinaudoti bet kas, atitinkantis nustatytas sąlygas ( 63 ).

72.

Teisingumo Teismas aiškiai pripažįsta, kad mokesčių priemonės suteikiamas pranašumas nėra atrankinio pobūdžio, jeigu jis pagrįstas sistemos, kurios dalis jis yra, pobūdžiu arba bendrąja struktūra, pirmiausia jeigu mokesčių teisės nuostata atsiranda tiesiogiai iš nacionalinės mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų ( 64 ). Tiesa, sprendžiant iš turimos informacijos, byloje, kaip nagrinėjamoji, tokio pateisinimo neįmanoma įžvelgti. Juk priežasčių atleisti Katalikų bažnyčią nuo mokesčio neišplaukia nei iš atitinkamo mokesčių teisės akto struktūros, nei iš Ispanijos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų. Veikiau mokesčių lengvata, dėl kurios šioje byloje vyksta ginčas, grindžiama 1979 m. sutartimi. Vadinasi, ji kyla ne iš Ispanijos mokesčių sistemos ir gali būti, kad suteikia atrankinio pobūdžio pranašumą.

73.

Tiesa, jeigu mokesčių lengvata, dėl kurios vyksta ginčas, Katalikų bažnyčiai būtų suteikiama kaip kompensacija už visuotinės svarbos paslaugas, ji nebūtų atrankinio pobūdžio pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tai iš esmės nustatoma pagal byloje Altmark Trans ( 65 ) suformuluotus kriterijus.

74.

Taikant šiuos kriterijus, pagal SESV 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinį imperatyvą reikia tinkamai atsižvelgti į ypatingą bažnyčių statusą. Tai gali reikšti, kad bažnyčiai priklausančioje mokykloje siūlomos mokymo paslaugos laikytinos indėliu į visuotinės svarbos paslaugas, juo labiau tuomet, jeigu šios mokymo paslaugos integruotos į valstybinę švietimo sistemą ( 66 ).

75.

Vis dėlto Katalikų bažnyčios atleidimas nuo statybos, įrengimo ir darbų mokesčio per se nėra objektyvi ir skaidriai skaičiuojama kompensacija už bažnyčių patiriamą specifinę finansinę naštą vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus ( 67 ). Veikiau tokia kompensacija turėtų būti teikiama tikslingai, pirmiausia konkrečiais finansiniais valstybės asignavimais, tiesa, prieš tai reikėtų patikrinti, ar finansiniai asignavimai, kuriuos Congregación ir šiaip gauna iš Ispanijos valstybės, jau nėra pakankama kompensacija.

76.

Nesant minėtųjų priemonių, remiantis byla Altmark Trans negalima a priori daryti išvados, kad tokioje byloje, kaip nagrinėjamoji, Katalikų bažnyčiai neteikiamas atrankinio pobūdžio pranašumas.

77.

SESV 107 straipsnio 1 dalies trečioji ir ketvirtoji sąlygos, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios, skirtos poveikiui, kurį valstybės pagalba daro konkurencijai ir prekybai Sąjungos viduje. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką neprivaloma nustatyti, ar pagalba turi realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir ar konkurencija tikrai iškraipoma, o tik reikia išsiaiškinti, ar ši pagalba gali turėti įtakos minėtai prekybai ir iškraipyti konkurenciją ( 68 ).

78.

Jeigu dėl valstybės narės suteiktos pagalbos sustiprėja vienos įmonės padėtis, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, turi būti laikoma, kad pastarosioms pagalba daro poveikį. Pagalbos gavėjas neprivalo dėl to pats dalyvauti Sąjungos vidaus prekyboje ( 69 ).

79.

Dėl reikalavimo iškraipyti konkurenciją pabrėžtina, kad pagalba, skirta sumažinti įmonės išlaidoms, kurias įmonė įprastomis valdymo ar veiklos sąlygomis turėtų padengti, iš principo iškraipo konkurencijos sąlygas ( 70 ).

80.

Kalbant apie komercines mokymo paslaugas, kurias aptarsiu šioje savo išvados dalyje, t. y. konkrečiai apie laisvai pasirenkamas pamokas ir kitus neprivalomus mokyklos pasiūlymus, pasakytina, kad egzistuoja jų rinka, kurioje didesni ir mažesni oferentai gali veikti tarptautiniu lygmeniu. Jeigu vienas iš tokių mokymo paslaugų oferentų – kaip antai nagrinėjamu atveju Katalikų bažnyčia – yra atleidžiamas nuo statybos, įrengimo ir darbų mokesčio, bet jo faktiniai ir potencialūs konkurentai esant panašioms situacijoms šį mokestį privalo mokėti, minėtasis oferentas gauna finansinį pranašumą, kuriuo gali pasinaudoti konkuruodamas.

81.

Tiesa, reikia pripažinti, kad mokestis, kurį nagrinėjamu atveju turi sumokėti Congregación už mokyklos „La Inmaculada“ aktų salės rekonstrukciją, siekia tik 23730,41 euro ir, palyginti su kitais išlaidas veikiančiais vidaus rinkos veiksniais, neatrodo turėsiantis daug įtakos išlaidoms.

82.

Vis dėlto, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Sąjungos teisėje nėra ribos ar procentinio dydžio, žemiau kurio gali būti laikoma, kad nedaroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Net kai pagalbos suma arba pagalbą gaunančios įmonės dydis palyginti maži, tai a priori nereiškia, kad valstybių narių tarpusavio prekybai negali būti daroma įtaka ( 71 ).

83.

Taigi, jeigu įstaigos ekonominė veikla yra tokios apimties, kad įstaiga pagal Sąjungos teisės aktuose nustatytas konkurencijos taisykles galėtų būti laikoma įmone (tai reikia išsiaiškinti prieš taikant SESV 107 straipsnį ( 72 )), netgi palyginti nedidelė pagalba gali iškraipyti valstybių narių tarpusavio prekybą.

84.

Be to, Europos Sąjungos konkurencijos teisėje priemonių poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai vidaus rinkoje niekuomet nevertinamas izoliuotai, bet atsižvelgiama į jų ekonominį ir teisinį kontekstą. Be kita ko, reikia atsižvelgti ir į tai, ar tai pavienis atvejis, ar egzistuoja daug panašaus pobūdžio problemų ( 73 ).

85.

Jeigu tokia organizacija, kokia yra Katalikų bažnyčia, turi daug nekilnojamojo turto, dėl kurio viso gali pasinaudoti ginčijama mokesčių lengvata, jos faktinis konkurencinis pranašumas yra daug didesnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrindinėje byloje, pamačius 23730,41 eurų dydžio sumą už vieną vienintelį statybos darbą – mokyklos „La Inmaculada“ aktų salės renovaciją. Juk kaip mokymo paslaugų oferentė Katalikų bažnyčia, apskaičiuodama išlaidas, gali atsižvelgti bendrai į visą pranašumą, atsirandantį dėl to, kad statybos, įrengimo ir darbų mokesčio nereikia mokėti už visus jos mokyklų pastatus. Be to, 1979 m. sutartyje yra numatyta ir daugiau mokesčių lengvatų, todėl potencialus pranašumas dar išauga.

86.

Beje, ir pagal Europos Komisijos patvirtintas de minimis taisykles ( 74 )„neatitinkančiomis visų Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijų“ laikomos tik tokios pagalbos priemonės, kurios per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį neviršija 200000 eurų. 1979 m. sutartyje nėra numatyta jokių mokesčių lengvatos, dėl kurios vyksta ginčas, apribojimų nei dydžio, nei laiko aspektais: pagal šios sutarties IV straipsnio 1 dalies B punktą ji taikoma bendrai ir neribotai visoms Katalikų bažnyčios statyboms, įrengimams ir darbams Ispanijoje. Taigi ši mokesčių lengvata nepatenka į de minimis taisyklių taikymo sritį.

87.

Taigi, jeigu remiantis tuo, kas išdėstyta, būtų nustatyta, kad Congregación verčiasi ekonomine veikla ir dėl to yra laikytina įmone ( 75 ), tokia mokesčių lengvata, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, traktuotina kaip valstybės pagalba, kuri yra draudžiama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

88.

Telieka išsiaiškinti, kokių padarinių pagrindinėje byloje turės mokesčių lengvatos, dėl kurios vyksta ginčas, pripažinimas valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šie padariniai pirmiausia gali būti susiję su SESV 108 straipsniu ir 351 straipsnio pirma pastraipa – į tai primygtinai atkreipė dėmesį Ispanijos vyriausybė. Norint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui duoti naudingą atsakymą, reikia aptarti šias abi nuostatas ir su jomis susijusias problemas ( 76 ).

89.

SESV 108 straipsnyje apibrėžiamas esamų pagalbos sistemų ir naujos pagalbos skirtumas. Naujos pagalbos negalima teikti, kol jos nepatvirtina Komisija (SESV 108 straipsnio 3 dalis), tačiau esamas pagalbos sistemas Komisija tik nuolat kontroliuoja (SESV 108 straipsnio 1 dalis). Trumpai tariant, apie naujai planuojamą pagalbą būtina informuoti Komisiją ir draudžiama ją teikti be šios leidimo; pažeidimo atveju pagalba laikoma neteisėta ( 77 ), tačiau pagalba pagal esamas pagalbos sistemas gali būti nuolat teikiama, kol Komisija nustato, kad ji nesuderinama su Sutartimis ( 78 ).

90.

Taigi, jei paaiškėtų, kad mokesčių lengvata, dėl kurios vyksta ginčas, priklauso esamai pagalbos sistemai, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėtų laikyti jos neteisėta tol, kol Komisija nepaskelbė jos nesuderinama su vidaus rinka.

91.

Prielaidą, kad nagrinėjama mokesčių lengvata priklauso esamai pagalbos sistemai, iš pirmo žvilgsnio pagrindžia tai, kad 1979 m. sutartis buvo sudaryta dar prieš Ispanijai įstojant į Europos Bendrijas 1986 m.

92.

Vis dėlto nustatant, ar priemonė yra esamos pagalbos sistemos dalis, ar nauja pagalba, lemiamą reikšmę turi tik tas laiko momentas, nuo kurio ši pagalba pradeda iškraipyti konkurenciją arba nuo kurio kyla tokio iškraipymo grėsmė ( 79 ). Nagrinėjamu atveju tikėtina, kad toks konkurencijos iškraipymas atsirado tik 1988 m., kai Ispanija faktiškai pradėjo taikyti statybos, įrengimo ir darbų mokestį. Tuo metu Ispanija jau buvo Europos Bendrijų narė.

93.

Taigi tokios mokesčių lengvatos, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, negalima laikyti esamos pagalbos sistemos dalimi – ji traktuotina kaip nauja pagalba. Vadinasi, SESV 108 straipsnis nebūtų kliūtis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pagrindinėje byloje manyti, kad pagalba buvo suteikta neteisėtai.

94.

Galiausiai reikia išsiaiškinti, ar pagal SESV 351 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui leidžiama arba netgi privalu pagrindinėje byloje nukrypti nuo SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo teikti valstybės pagalbą ir pripažinti, kad Katalikų bažnyčia turi teisę į ginčijamą mokesčių lengvatą net ir tuo atveju, jeigu paaiškėtų, kad tai iš tiesų yra neteisėta valstybės pagalba.

95.

SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Sąjungos teisė neturi poveikio teisėms ir pareigoms, kylančioms iš tarptautinio susitarimo, kurį valstybė narė su trečiąja šalimi sudarė iki įstojimo į Europos Sąjungą dienos.

96.

SESV 351 straipsnis yra visuotinai taikomas ir galioja visiems tarptautiniams susitarimams, kurie gali daryti poveikį Sąjungos teisės taikymui, neatsižvelgiant į jų dalyką ( 80 ). Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir 1979 m. sutarties atžvilgiu.

97.

Vis dėlto iš SESV 351 straipsnio nekyla jokios pareigos nukrypti nuo tokių Sąjungos teisės nuostatų, kokia yra SESV 107 straipsnio 1 dalis. Veikiau siekiama valstybėms narėms suteikti tik galimybę laikytis dar prieš įstojant į Europos Sąjungą prisiimtų įsipareigojimų ( 81 ) ir šiuo tikslu prireikus nukrypti nuo Sąjungos teisės nuostatų ( 82 ). Tačiau jeigu atitinkamu tarptautiniu susitarimu valstybei narei suteikiama diskrecija, ji privalo ja naudotis taip, kad nepažeistų Sąjungos teisės aktų ( 83 ).

98.

Bet kuriuo atveju ne Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas turi nustatyti iš tarptautinių susitarimų kylančių įsipareigojimų, kuriuos Ispanija prisiėmė pagal 1979 m. sutartį, apimtį ( 84 ).

99.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar pagal 1979 m. sutarties IV straipsnio 1 dalies B punktą Katalikų bažnyčia būtinai privalo būti atleista bendrai nuo statybos, įrengimo ir darbų mokesčio už visus jai priklausančius Ispanijoje esančius pastatus, taip pat ir už tokius, kurie visiškai ar iš dalies yra skirti ekonominei veiklai. Tik tokiu atveju atsirastų konfliktas su valstybinės pagalbos draudimu, įtvirtintu SESV 107 straipsnio 1 dalyje, ir tik tiek pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų leidžiama, priimant sprendimą pagrindinėje byloje, nukrypti nuo SESV 107 straipsnio 1 dalies.

100.

Beje, pažymėtina, kad tokiu atveju pagal SESV 351 straipsnio antrą pastraipą Ispanijos valstybė privalėtų imtis visų tinkamų priemonių tam, kad pašalintų bet kokį 1979 m. sutarties IV straipsnio 1 dalies B punkto nesuderinamumą su Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės pagalbą. Pirmiausia Ispanija turėtų aktyviai naudotis sutarties VI straipsnyje numatytu ginčų sprendimo mechanizmu tam, kad – bent jau ateityje – rastų su Šventuoju Sostu bendrą sutarimą dėl tokio sutarties IV straipsnio 1 dalies B punkto aiškinimo, kuris būtų suderinamas su Sąjungos teise, pirmiausia su SESV 107 straipsnio 1 dalimi. Jeigu šitaip per protingą laiką nepavyktų pasiekti su Sąjungos teise derančio sprendimo, Ispanija turėtų nutraukti sutartį ( 85 ).

101.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima konstatuoti:

Tokia mokesčių lengvata, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, nepažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo teikti valstybės pagalbą, jeigu ši lengvata taikoma mokyklos pastatui, kurį Katalikų bažnyčia naudoja teikti mokymo paslaugoms, vykdydama savo socialinę, kultūrinę ir švietėjišką misiją. Ir priešingai, jeigu atitinkamas pastatas naudojamas komerciniams tikslams, tokia mokesčių lengvata yra pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama valstybės pagalba.

102.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de lo Contencioso-administrativo no 4 de Madrid prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

Atleidimas nuo statybos, įrengimo ir darbų mokesčio, į kurį Katalikų bažnyčia turi teisę pagal 1979 m. sausio 3 d. Ispanijos valstybės ir Šventojo Sosto sutartį dėl ekonominių reikalų, nepažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo teikti valstybės pagalbą, jeigu šis atleidimas taikomas mokyklos pastatui, kurį Katalikų bažnyčia naudoja ne komercinėms mokymo paslaugoms teikti, o mokymo paslaugoms, susijusioms su jos socialine, kultūrine ir švietėjiška misija.