1

Ieškovė Bagni Delfino di Paperini Stefano & C. Sas yra bendrovė, turinti jūros pakrantėje esančio valstybės turto koncesiją, kurią turizmo ir rekreacijos tikslais iš pradžių išdavė Toskanos regionas (Italija), vėliau – Čečinos savivaldybė (Italija). Ši koncesija buvo pratęsta iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamoje valstybei priklausančioje teritorijoje ieškovė eksploatuoja pakrantės kompleksą, į kurį investavo daug lėšų.

2

Remiantis ieškinyje esančia informacija, siekiant suteikti jūros pakrantėje esančio valstybės turto koncesiją organizuojama vieša atrankos procedūra. Jūros pakrantėje esančio valstybės turto koncesijoms atnaujinti, pasibaigus jų galiojimo laikui, buvo taikomos buvusiam koncesininkui palankios taisyklės, nes, pirma, pirmenybė buvo teikiama ankstesnės jau suteiktos koncesijos atnaujinimui, palyginti su naujais prašymais, ir, antra, nuo 2001 m. turizmo ir rekreacijos tikslais suteikiamos jūros pakrantėje esančio valstybės turto koncesijos buvo atnaujinamos automatiškai. Šios taisyklės buvo panaikintos atitinkamai 2009 ir 2011 m. dėl ikiteisminės įsipareigojimų neįvykdymo procedūros, kurią Europos Komisija pradėjo prieš Italijos Respubliką pagal SESV 258 straipsnio nuostatas. Komisija manė, kad pirmenybės teikimas buvusiam koncesininkui prieštarauja SESV 49 straipsnio nuostatoms, o automatinis koncesijų atnaujinimas pažeidžia SESV 49 straipsnį ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 12 straipsnį.

3

2015 m. vasario 27 d. Sprendimu Nr. 328/2015 (toliau – Sprendimas Nr. 328/2015) Tribunale amministrativo regionale della Toscana (Toskanos regiono administracinis teismas), be kita ko, nusprendė, kad koncesijos, kuriomis suteikiama galimybė užimti pajūryje esančio valstybės turto dalį siekiant ten išlaikyti pastatytus statinius, koncesininkui reiškia tikrą nuosavybės teisę į tam tikrą plotą, nes „teisė išlaikyti statinį ant kitam asmeniui priklausančios žemės yra būtent užstatymo teisės, kaip ji apibrėžta [Italijos civilinio kodekso] 952 straipsnyje, dalykas („savininkas gali suteikti teisę ant žemės pastatyti ir išlaikyti statinį kito asmens naudai“), o tai reiškia administracinio akto, kuriuo koncesininkui suteikiama užstatymo teisė į atitinkamą nekilnojamąjį turtą, [buvimą]“.

4

2015 m. birželio 24 d. du Europos Parlamento nariai pateikė Komisijai klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta raštu pagal SESV 230 straipsnio antros pastraipos ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių (OL L 116, 2011, p. 1) 130 straipsnio nuostatas. Šiuo klausimu iš esmės siekta išsiaiškinti, ar, pirma, Komisija žino apie Sprendimą Nr. 328/2015, ir, antra, ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal tą sprendimą operatoriai, turintys turizmo ir rekreacijos tikslais suteikiamas pajūryje esančio valstybės turto koncesijas, turi užstatymo teisę, kurios dalykas – valstybei priklausančioje teritorijoje jų pastatytas turtas, Komisija ketina persvarstyti „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/123, sąvokos aiškinimą.

5

2015 m. rugsėjo 2 d. rašytiniu komunikatu (toliau – nagrinėjamas komunikatas) Komisija atsakė į šį klausimą. Jos atsakyme nurodyta:

„Komisijai yra žinoma apie Tribunale amministrativo regionale della Toscana [Toskanos regiono administracinis teismas] sprendimą Nr. 328/2015. Komisija mano, kad šis sprendimas nesusijęs su [Europos Sąjungos] teisės normų, taigi ir Direktyvos 2006/123 <...> taikymu. Sprendime tik nuspręsta dėl nacionalinės teisės normos aiškinimo. Todėl Komisija negali teikti pastabų.“

6

Ieškovė pareiškė šį ieškinį, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. lapkričio 11 d.

7

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti nagrinėjamą komunikatą.

8

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 126 straipsnį tuo atveju, kai ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso. Šiuo atveju manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, Bendrasis Teismas nusprendžia priimti nutartį ir netęsti proceso.

9

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra visi institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, kuriais siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių (1971 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija / Taryba („AETR“), 22/70, EU:C:1971:32, 42 punktas; 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 36 punktas ir 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 54 punktas).

10

Tačiau SESV 263 straipsnyje numatyta teisminė kontrolė netaikoma visiems aktams, kurie nesukelia privalomų teisinių padarinių, kaip antai parengiamiesiems dokumentams, sprendimą patvirtinantiems aktams ir vien vykdymo aktams, paprastoms rekomendacijoms ir nuomonėms, taip pat iš esmės vidaus instrukcijoms (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Reynolds Tobacco ir kt. / Komisija, C‑131/03 P, EU:C:2006:541, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2012 m. gegužės 14 d. Nutarties Sepracor Pharmaceuticals (Airija) / Komisija, C‑477/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2012:292, 52 punktą).

11

Atsižvelgiant į teismo praktiką tai, kad aktas gali sukelti teisinių padarinių, taigi, būti pagal SESV 263 straipsnį pareikšto ieškinio dėl panaikinimo dalykas, reiškia, kad reikia išnagrinėti to akto tekstą, aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas (šiuo klausimu žr. 1997 m. kovo 20 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑57/95, EU:C:1997:164, 18 punktą ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑301/03, EU:C:2005:727, 21–23 punktus), jo esmę (žr. 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑147/96, EU:C:2000:335, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 1990 m. spalio 9 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑366/88, EU:C:1990:348, 23 punktą; 1991 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑303/90, EU:C:1991:424, 18–24 punktus ir 1993 m. birželio 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑325/91, EU:C:1993:245, 20–23 punktus) ir jo autoriaus ketinimą (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 42 punktą ir 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 52 punktą).

12

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nagrinėjame komunikate pateiktas rašytinis Komisijos atsakymas į Parlamento klausimą, kuris jai buvo pateiktas pagal SESV 230 straipsnio antros pastraipos ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių 130 straipsnio nuostatas. Šiuo klausimu, kuriuo Komisijos dėmesys buvo atkreiptas į Sprendimą Nr. 328/2015, iš esmės siekta gauti paaiškinimų apie tai, kaip Komisija aiškina „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/123, sąvoką atsižvelgdama į tą sprendimą (žr. šios nutarties 4 punktą). Komisija iš esmės atsakė, kad tas sprendimas, apie kurį ji žino, susijęs ne su Europos Sąjungos teisės, o tik su Italijos teisės normų taikymu, todėl ji negali pateikti pastabų (žr. šios nutarties 5 punktą).

13

Šiomis aplinkybėmis manytina, kad, atsižvelgiant tiek į Parlamento klausimo kontekstą, tiek į nagrinėjamo komunikato turinį ir tekstą, šiuo komunikatu visiškai nesiekiama sukelti privalomų teisinių padarinių, kaip jie suprantami pagal šios nutarties 9 punkte primintą teismo praktiką. Iš tiesų šis komunikatas yra atsakymas į Parlamento klausimą, neišreiškiantis nei jokio Komisijos priimto sprendimo, nei, be to, kokios nors pozicijos dėl Direktyvos 2006/123 aiškinimo.

14

Šios išvados negali pakeisti ieškovės pateikti argumentai. Ji iš esmės tvirtina, kad nagrinėjamas komunikatas yra aktas, kuriuo siekiama sukelti privalomus teisinius padarinius, nes juo išreiškiamas Komisijos noras Direktyvą 2006/123 taikyti pajūryje esančio turto koncesijų sektoriui, pažeidžiant koncesininkų turimas nuosavybės teises. Be to, šis komunikatas Italijos administracines ir teismines institucijas įpareigoja minėtoms koncesijoms taikyti Direktyvą 2006/123, o tai lemia „priverstinį [koncesininkų] daiktinių teisių perleidimą“.

15

Pirmiausia konstatuotina, kad pateikdama šiuos argumentus ieškovė klysta dėl nagrinėjamo komunikato apimties. Iš tiesų, priešingai, nei ji tvirtina, Komisija išvis neišreiškė pozicijos dėl Direktyvos 2006/123 taikymo ar aiškinimo. Priešingai, ji tik atkreipė dėmesį į tai, kad Sprendimas Nr. 328/2015 susijęs su Italijos teisės normomis, o ne su Sąjungos teise, dėl to ji negali pateikti pastabų dėl jai pateikto klausimo, susijusio su „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal minėtą direktyvą, sąvoka.

16

Bet kuriuo atveju net darant prielaidą, kad, kaip tvirtina ieškovė, Komisija išreiškė poziciją ir Direktyvą 2006/123 išaiškino taip, kad ji taikoma pajūryje esančio valstybės turto koncesijoms, reikia priminti, kad pagal teismo praktiką ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas nei dėl Komisijos akto, kuriuo išreiškiamas jos arba vienos iš jos tarnybų ketinimas laikytis tam tikros elgesio praktikos (žr. 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Komisija, C‑180/96, EU:C:1998:192, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), nei dėl paprasto nuomonės pareiškimo raštu, kaip antai Komisijos priminimo, kaip ji aiškina antrinės teisės akto nuostatas, nes tai negali ir tuo nesiekiama sukelti teisinių padarinių (šiuo klausimu žr. 1999 m. spalio 5 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑308/95, EU:C:1999:477, 27–30 punktus). Todėl manytina, kad net darant prielaidą, jog nagrinėjamame komunikate nurodoma, kaip Komisija aiškina Direktyvą 2006/123, ir išreiškiamas šios institucijos noras į jos taikymo sritį įtraukti pajūryje esančio valstybės turto koncesijas, šis komunikatas vis dėlto neskirtas tam, kad sukeltų privalomus teisinius padarinius.

17

Be to, negali būti teigiama, kad nagrinėjamas komunikatas sukelia teisinių padarinių, nes buvo priimtas pažeidžiant koncesininkų nuosavybės teisę (jeigu tokia teisė būtų įrodyta). Iš tiesų toks vertinimas reikštų, kad galimas akto neteisėtumas lemia galimybę jį apskųsti. Iš teismo praktikos matyti, kad nurodomo atitinkamos institucijos pažeidimo sunkumas arba iš to išplaukiančio pažeidimo, kiek tai susiję su pagrindinių teisių paisymu, dydis neleidžia atmesti viešosios tvarkos išlyga grindžiamų nepriimtinumo pagrindų, numatytų Sutartyje, taikymo (pagal analogiją žr. 2001 m. gegužės 10 d. Nutarties FNAB ir kt. / Taryba, C‑345/00 P, EU:C:2001:270, 40 punktą ir 2003 m. sausio 15 d. Sprendimo Philip Morris International / Komisija, T‑377/00, T‑379/00, T‑380/00, T‑260/01 ir T‑272/01, EU:T:2003:6, 87 punktą).

18

Galiausiai dėl to, kad ieškovė nurodo, jog nagrinėjamas komunikatas lemia „priverstinį daiktinių teisių, kuriomis šiuo metu naudojasi paplūdimiams taikomų koncesijų savininkai, perleidimą“, pažymėtina, kad iš pačios ieškovės pateiktų paaiškinimų dėl taisyklių dėl pajūryje esančio valstybės turto koncesijų atnaujinimo (žr. šios nutarties 2 punktą) matyti, jog tokių padarinių gali sukelti ne minėtas komunikatas, o galimas pasibaigusios pajūryje esančio valstybės turto koncesijos neatnaujinimas pagal Italijos teisės aktus, iš dalies pakeistus 2009 ir 2011 metais.

19

Dėl išsamumo dar reikėtų pridurti, kad šios bylos aplinkybės nepanašios į tas, dėl kurių buvo priimtas ieškovės nurodytas 1994 m. kovo 24 d. Sprendimas Air France / Komisija (T‑3/93, EU:T:1994:36). Iš tiesų toje byloje ginčijamas aktas buvo už konkurencijos klausimus atsakingo komisaro spaudos atstovo pareiškimas, kuriame Komisija pripažino neturinti kompetencijos pagal 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) tirti konkrečiai nurodytos koncentracijos ir faktiškai turėjo teisinių padarinių. Tačiau nagrinėjame komunikate nėra tokio sprendimo, jame tik išreiškiama Komisijos nuomonė, kad Sprendimas Nr. 328/2015 susijęs tik su Italijos teisės normų aiškinimu ir nesusijęs su Sąjungos teise, todėl ši institucija nemano galinti pareikšti nuomonę dėl jo galimos įtakos „paslaugos“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/123, sąvokos aiškinimui. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad ieškovė nepateikia nė vieno argumento, kuris parodytų, jog šių dviejų bylų aplinkybės panašios.

20

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinys atmestinas kaip akivaizdžiai nepriimtinas ir jo nereikia įteikti Komisijai.

21

Kadangi ši nutartis priimta dar neįteikus ieškinio Komisijai ir pastarajai dar nepatyrus bylinėjimosi išlaidų, pakanka nuspręsti, kad ieškovė padengia savo pačios bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 133 straipsnį.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

nutaria: