15.2.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 59/24


2015 m. lapkričio 26 d. Patrick Wanègue pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. rugsėjo 15 d. Tarnautojų teismo nutarties byloje F-21/15 Wanègue/Regionų komitetas

(Byla T-682/15 P)

(2016/C 059/27)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Ieškovas: Patrick Wanègue (Dilbekas, Belgija), atstovaujamas advokato M.-A. Lucas,

Kita proceso šalis: Europos Sąjungos Regionų komitetas

Reikalavimai

Apeliantas Bendrojo Teismo prašo:

panaikinti 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartį byloje F-21/15, kuria atmetė ieškovo 2015 m. vasario 5 d. Regionų komitetui pareikštą ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai teisiškai nepagrįstą ir iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną;

priimti sprendimą dėl ieškinio ir patenkinti ieškovo ieškinyje pateiktus reikalavimus;

priteisti iš Regionų komiteto bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas remiasi penkiais pagrindais.

1.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Tarnautojų teismo procedūros reglamento 51 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies ir proceso šalių lygybės principo pažeidimu, nes dviejų mėnesių terminas, nustatytas pateikti atsiliepimą į ieškinį, pratęstas 10 dienų terminu dėl nuotolių, buvo pradėtas skaičiuoti nuo ieškinio, kurio trūkumai buvo pašalinti, įteikimo, o ne nuo ieškinio įteikimo dienos, ir todėl Regionų komiteto atsiliepimas į ieškinį buvo įtrauktas į bylos medžiagą, nors buvo pateiktas praleidus terminą, Tarnautojų teismas rėmėsi šiuo atsiliepimu į ieškinį atmesdamas ieškinį nutartimi pagal Procedūros reglamento 81 straipsnį ir iš ieškovo buvo atimta galimybė prašyti priimti sprendimą už akių pagal Procedūros reglamento 121 straipsnį.

2.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo atsižvelgiant į jų kontekstą ir pareigos motyvuoti principų pažeidimu, nes Tarnautojų teismas savo nutarties 64-70 punktuose aiškino Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 56 straipsnį neatsižvelgdamas nei į šių nuostatų 55 straipsnį, nei į Regionų komiteto sprendimus, priimtus šiuo klausimu, ir neatsakė į ieškovo argumentus dėl šių nuostatų, ir su teisės klaidomis, nes teismas neteisingai suprato Pareigūnų tarnybos nuostatų 55 ir 56 straipsnių ir jo VI priedo 3 straipsnio ir Sprendimo Nr. 48/03 dėl nustatyto dydžio kompensacijų už tam tikrų C ir D kategorijų pareigūnų, kurie reguliariai privalo dirbti viršvalandžius, išdirbtus viršvalandžius suteikimo taisyklių (toliau – Sprendimas Nr. 48/03) 2 ir 4 straipsnių apimtį ir tikslus.

3.

Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų normų aiškinimo atsižvelgiant į Europos pagrindinių teisių chartiją ir chartijos 31 straipsnio aiškinimo atsižvelgiant į Sprendimą Nr. 48/03 principų ir pareigos motyvuoti sprendimus ir procesinių dokumentų teisėtumo pažeidimu, nes Tarnautojų teismas savo nutarties 71-74 punktuose aiškindamas chartijos 31 straipsnio 2 dalį neatsižvelgė į Sprendimo Nr. 48/03 6 straipsnį, teisiškai išsamiai neatsakė į ieškovo argumentus dėl šių nuostatų ir neteisingai suprato jo ieškinio dalyką ir priežastį.

4.

Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su procesinių dokumentų teisėtumo ir ieškinių vertinimo atsižvelgiant į skundžiamo akto priėmimo momento aplinkybes principo pažeidimu, nes Tarnautojų teismas savo nutarties 77 punkte konstatavo, kad ieškovas savo argumentus dėl vienodo vertinimo grindė ginčijamo sprendimo pasekmėmis, ir bet kuriuo atveju juos atmetė remdamasis šiomis pasekmėmis, ir pareigos motyvuoti, Pareigūnų tarnybos nuostatų normų aiškinimo atsižvelgiant į lygybės ir pirmiau minėtą principus pažeidimu, nes Tarnautojų teismas savo nutarties 77 ir 78-80 punktuose teisiškai išsamiai neatsakė į ieškovo argumentus.

5.

Penktasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su, prima, procesinių dokumentų ir Tarnautojų teismo procedūros reglamento 50 straipsnio 1 dalies e punkto teisėtumo pažeidimu, nes teismas savo nutarties 82 punkte konstatavo, kad ieškovo pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas nebuvo pagrįstas nesilaikant šios nuostatos reikalavimų ir todėl buvo akivaizdžiai nepriimtinas, ir, antra, su tuo susijusiu nutarties a quo 54-57 punktų neteisėtumu.