1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 2 ), materialinės taikymo srities. Šioje byloje jis galės patikslinti savo praktiką, susijusią su šio reglamento taikytinumu priemonėms, kurios valstybės narės teisės požiūriu yra reglamentuojamos viešosios teisės.

2. 

Pirmiausia Teisingumo Teismas šioje byloje turi galimybę priimti sprendimą dėl Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatytos valstybės narės, su kuria vaiką sieja esminis ryšys, teismo jurisdikcijos prorogacijos bylose dėl tėvų pareigų. Šiuo atveju Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar šalį, kuri neatvyksta į teismą, galima laikyti pritarusia teismo jurisdikcijai, kaip tai suprantama minėtoje nuostatoje, jeigu jai atstovauja teismo paskirtas atstovas, neginčijantis teismo jurisdikcijos, ar ne. Šis klausimas jau buvo nagrinėtas atsižvelgiant į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 3 ), bet ne į Reglamentą Nr. 2201/2003.

3.

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

3.   Šis reglamentas netaikomas:

4.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 7 punktą „tėvų pareigos“ apibrėžiamos kaip „visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. [Jos apima, be kita ko, globos teises ir bendravimo teises.]“

5.

Bendravimo teisės apibrėžtos Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 10 punkte, kaip visų pirma apimančios „teisę ribotam laikui nuvežti vaiką kitur negu yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta“.

6.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį:

„1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

2.   Šio straipsnio 1 daliai taikomos 9, 10 ir 12 straipsnių nuostatos.“

7.

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „valstybės narės teismai, kuriems pagal 3 straipsnį yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) arba santuokos pripažinimo negaliojančia, turi jurisdikciją bet kurioje byloje dėl su tėvų pareigų, susijusioje su tuo pareiškimu [turi jurisdikciją visais su tuo pareiškimu susijusiais klausimais dėl tėvų pareigų], jeigu:

ir

8.

Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu

arba [ir]

9.

Pagal Bulgarijos šeimos kodekso (Semeen kodeks, toliau – SK) 127a straipsnį:

„1.   Klausimus dėl vaiko kelionių į užsienį ir tam reikalingų tapatybės dokumentų išdavimo sprendžia tėvai bendru sutarimu.

2.   Tėvams nesutarus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų klausimų, jų ginčą sprendžia Rayonen sad ( 4 ), kurio veiklos teritorijoje yra vaiko faktinė gyvenamoji vieta.

3.   Byla keliama vieno iš tėvų prašymu. Teismas išklauso kitą iš tėvų, nebent šis be pateisinamos priežasties neatvyksta į posėdį. Teismas taip pat gali rinkti įrodymus savo iniciatyva.

4.   Teismas gali leisti skubiai vykdyti priimtą sprendimą.“

10.

Bulgarijos asmens tapatybės dokumentų įstatymo (Zakon za balgarskite lichni dokumenti, toliau – ZBLD) 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą išduoti pasą mažamečiui ir nepilnamečiui asmeniškai pateikia jo tėvai.

11.

Pagal ZBLD 78 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su jo 76 straipsnio 9 punktu, vidaus reikalų ministras arba prireikus jo šiuo tikslu įgaliotas asmuo gali uždrausti vaikui išvykti iš šalies teritorijos, jeigu nėra pateikiamas rašytinis notaro patvirtintas sutikimas, kuriuo tėvai leidžia savo vaikui keliauti.

12.

Bulgarijos civilinio proceso kodekso (Grazhdanski protsesualen kodeks, toliau – GPK) 47 straipsnyje nustatyta:

„1.   Jeigu atsakovo neįmanoma surasti bylos medžiagoje nurodytu adresu, taip pat neįmanoma surasti asmens, kuris sutiktų priimti pranešimą, įteikiantis asmuo pakabina pranešimą ant atitinkamo asmens būsto durų arba pašto dėžutės; jeigu neįmanoma prie jų prieiti, pranešimas pakabinamas ant pastato durų arba matomoje vietoje prie jų. Jeigu įteikiantis asmuo turi galimybę prieiti prie pašto dėžutės, jis taip pat palieka joje pranešimą.

2.   Skelbime nurodoma, kad dokumentai palikti teismo kanceliarijoje, jeigu pranešimas įteikiamas per teismo darbuotoją arba teismo antstolį; kad dokumentai palikti savivaldybėje, jeigu pranešimą įteikė savivaldybės darbuotojas, ir kad juos galima atsiimti per dvi savaites nuo skelbimo pakabinimo dienos.

3.   Jeigu atsakovas neatvyksta atsiimti dokumentų, teismas nurodo ieškovui pateikti pažymą apie jo registruotą gyvenamąją vietą, išskyrus 40 straipsnio 2 dalyje ir 41 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, kai apie įteikimą pažymima bylos medžiagoje. Jeigu nurodytas adresas nesutampa su šalies nuolatinės ar faktinės gyvenamosios vietos adresu, teismas nurodo įteikti dokumentus faktinėje arba nuolatinėje gyvenamojoje vietoje pagal 1 ir 2 dalis.

4.   Jeigu įteikiantis asmuo nustato, kad atsakovas negyvena nurodytu adresu, teismas ieškovui nurodo pateikti pažymą apie jo registruotą gyvenamąją vietą, neatsižvelgiant į skelbimą pagal 1 dalį.

5.   Dokumentai laikomi įteiktais pasibaigus jiems atsiimti teismo kanceliarijoje ar savivaldybėje nustatytam terminui.

6.   Nustatęs, ar įteikta tinkamai, teismas nurodo apie tai pažymėti bylos medžiagoje ir ieškovo lėšomis skiria nedalyvaujančio atsakovo atstovą.“

13.

Ieškovė, Bulgarijos pilietė, gyvena Italijoje, kur kelerius metus gyveno kartu su Ilia Dimitrov Iliev, taip pat Bulgarijos piliečiu. Jie turi dukrą, gimusią 2004 m. lapkričio 2 d.

14.

Ieškovė ir I. D. Iliev gyvena skyrium. Ieškovė gyvena su dukra Milane, kur turi nuolatinį darbą, o jos dukra mokosi ketvirtoje pagrindinės mokyklos klasėje. I. D. Iliev taip pat gyvena Italijoje, kur turi nuolatinį darbą. Savo dukrą jis mato kas 2–3 savaites.

15.

Vaikas yra Bulgarijos pilietis. Jam buvo išduotas Bulgarijos pasas, kuris galiojo iki 2012 m. balandžio 5 d. Tačiau I. D. Iliev nesuteikė reikalingos pagalbos, kad būtų atnaujintas to paso galiojimas.

16.

Taigi remdamasi SK 127a straipsniu ieškovė kreipėsi į Rayonen sad – Petrich (Petričiaus rajono teismas), kad jis išspręstų tėvų ginčą dėl jų dukters galimybės keliauti į užsienį ir šiuo tikslu būtinų tapatybės dokumentų išdavimo, tėvui nedavus sutikimo.

17.

Rayonen sad konstatavus, kad yra tenkinamos GPK 47 straipsnio 6 dalyje numatytos sąlygos, jis paskyrė specialųjį tėvo atstovą po to, kai ieškovė sumokėjo jam Rayonen sad nustatytą atlyginimą. Specialusis atstovas neginčijo Bulgarijos teismo jurisdikcijos nagrinėti ginčą.

18.

2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi Rayonen sad – Petrich atmetė ieškinį kaip nepriimtiną. Jis pripažino, kad neturi jurisdikcijos, ir nutraukė bylą. Jis konstatavo, jog dėl to, kad ginčas susijęs su tėvų pareigų vykdymu ir vaikas įprastai gyvena Italijoje, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį jurisdikciją nagrinėti šią bylą turi tik Italijos teismas.

19.

Ieškovė apeliacine tvarka apskundė 2014 m. lapkričio 10 d.Rayonen sad – Petrich nutartį.

20.

Blagojevgrado Okrazhen sad ( 5 ) nepakeitė Rayonen sad nutarties. Kaip ir Rayonen sad, jis laikėsi nuomonės, kad ginčas yra susijęs su tėvų pareigomis ir kad vaikas įprastai gyvena Italijoje, tad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį jurisdikciją turi Italijos teismas. Be to, jis patikslino, kad minėto reglamento 12 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta jurisdikcijos prorogacija netaikytina, nes į teismą atvyko ne atsakovas, o teismo paskirtas jo atstovas.

21.

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl šios Okrazhen sad nutarties Varhonen kasatsionen sad (Aukščiausiasis kasacinis teismas). Šis kelia klausimą dėl Reglamento Nr. 2201/2003 taikytinumo ginčui: jis klausia, ar leidimas vaikui keliauti į užsienį ir paso išdavimas priskirtini prie tėvų pareigų vykdymo, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalies b punktą.

22.

Varhoven kasatsionen sad nurodo, kad pats priėmė dvi prieštaringas nutartis: vieną 2010 m. gruodžio 1 d., kurioje nutarė, kad ginčas, kilęs pagal SK 127a straipsnį, pagal kurį galima kreiptis į teismą dėl tėvų ginčo, susijusio su vaiko kelione į užsienį, ir šiuo tikslu būtinų tapatybės dokumentų išdavimo, nepriskiriamas tėvų pareigų sąvokai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl nepatenka į šio reglamento taikymo sritį; kitą – 2014 m. sausio 9 d., kurioje nutarė, kad toks ginčas priskiriamas tėvų pareigų sąvokai.

23.

Varhonen kasatsionen sad taip pat kelia klausimą, ar taikytina Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta jurisdikcijos prorogacija, nes, nors atsakovas neginčijo Bulgarijos teismo jurisdikcijos, jam atstovauja teismo paskirtas atstovas.

24.

Todėl Varhonen kasatsionen sad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. 2015 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismas nusprendė netenkinti šio prašymo.

26.

2015 m. liepos 3 d. nutartimi ( 6 ) Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė šią bylą nagrinėti taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą.

27.

Pastabas raštu dėl prejudicinių klausimų pateikė Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Ispanijos ir Čekijos vyriausybės, taip pat Komisija buvo išklausytos 2015 m. rugsėjo 9 d. įvykusiame posėdyje.

28.

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo dėl Reglamento Nr. 2201/2003 materialinės taikymo srities. Taigi toliau nagrinėsiu šio reglamento taikytinumą šiai bylai. Tuomet nagrinėsiu trečiąjį prejudicinį klausimą, susijusį su viena iš valstybės narės, su kuria vaiką sieja esminis ryšys, teismų jurisdikcijos bylose dėl tėvų pareigų prorogacijos sąlygų, numatytų Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje.

29.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi Teisingumo Teismo, ar leidimas vaikui išvykti iš šalies teritorijos ir prašymas išduoti šiuo tikslu pasą patenka į tėvų pareigų sąvoką, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 straipsnio 7 punkte. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar ieškinys, kuriuo vienas iš tėvų prašo teismo išspręsti klausimą, kai nėra vieno iš tėvų sutikimo dėl vaiko kelionės ir prašymo išduoti pasą, priskiriamas civilinių bylų sąvokai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį, nors į teismo sprendimą turės atsižvelgti nacionalinė administracinė institucija, išduodama vaiko pasą.

30.

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis taikomas „bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su: <...> b) tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu“. Vadovaudamasis šios nuostatos tekstu, kurioje reglamento taikymo sritis apibrėžiama pirmiausia pateikiant nuorodą į civilines bylas, o tuomet į tėvų pareigas, toliau nagrinėsiu, ar leidimas vaikui išvykti iš šalies teritorijos ir prašymas šiuo tikslu išduoti pasą yra „civilinės bylos“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį, tuomet tikrinsiu, ar jos priskiriamos sąvokai „tėvų pareigos“, kaip ji apibrėžta šio reglamento 2 straipsnio 7 punkte.

31.

Civilinės bylos neapibrėžiamos nei Reglamento Nr. 2201/2003 1 ir 2 straipsniuose, susijusiuose atitinkamai su reglamento taikymo sritimi ir jame vartojamų sąvokų apibrėžimu, nei jo preambulėje. Reglamento 1 straipsnio 3 dalyje tiesiog išvardijami klausimai, kuriems jis netaikomas, t. y. siekiant nustatyti ir nuginčyti tėvystę (motinystę), sprendimams dėl įvaikinimo, pasirengimui įvaikinti arba įvaikinimo panaikinimui ar atšaukimui, vardo ir pavardės vaikui suteikimui, nepilnamečio emancipavimui, išlaikymo pareigoms, turto patikėjimo sutartims ar paveldėjimui ir priemonėms, kurių imamasi dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų ( 7 ).

32.

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalis yra paremta 1968 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose ( 8 ) (toliau – 1968 m. Briuselio konvencija). 1968 m. Briuselio konvencijos 1 straipsnio pirmoje pastraipoje iš tiesų nustatyta, kad ji „taikoma civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį“. Kaip ir Reglamente Nr. 2201/2003, 1968 m. Briuselio konvencijoje civilinės ir komercinės bylos neapibrėžiamos, nebent neigiamai ( 9 ), jos 1 straipsnio antroje pastraipoje išvardijant išimtis ( 10 ).

33.

Nekyla jokių abejonių dėl to, kad, kaip Teisingumo Teismas nutarė Sprendime C ( 11 ), civilinių bylų sąvoka, kaip ji suprantama Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama autonomiškai, nes tik taip galima užtikrinti vienodą šio reglamento taikymą ir, kaip per posėdį pažymėjo Čekijos vyriausybė, užtikrinti visų vaikų lygybę ( 12 ), nepaisant to, ar jie gyvena valstybėje narėje, kurios piliečiai yra, ar ne.

34.

Šioje byloje ieškiniu, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prašoma išspręsti tėvo sutikimo dėl vaiko kelionės ir paso išdavimo nebuvimo klausimą. Tačiau paso išdavimas yra administracinis aktas. Taigi reikia išnagrinėti, ar ginčas pagrindinėje byloje priskiriamas civilinių bylų sąvokai, ir tokiu atveju jam taikytinas Reglamentas Nr. 2201/2003, o gal jis nepatenka į šio reglamento taikymo sritį remiantis tuo, kad tai yra administracinė byla.

35.

Mano nuomone, dėl toliau nurodytų priežasčių pagrindinės bylos ginčas priskiriamas prie civilinės bylos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį.

36.

Pirma, norėčiau pažymėti, kad šis ginčas nėra susijęs nė su vienu iš klausimų, kurie pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 3 dalį nepatenka į jo taikymo sritį ( 13 ).

37.

Antra, pažymiu, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 10 konstatuojamąją dalį šis reglamentas nėra skirtas taikyti „bendro pobūdžio viešosioms priemonėms švietimo ar sveikatos srityje“ ( 14 ). Remdamasis tuo darau išvadą, kad jis yra skirtas taikyti viešosios teisės priemonėms, išskyrus bendro pobūdžio priemones, susijusias su švietimu ir sveikata ( 15 ).

38.

Trečia, pabrėžiu, jog Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms“ ( 16 ). Ši išlyga buvo nustatyta 1978 m., Danijos Karalystei, Airijai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei prisijungiant prie 1968 m. Briuselio konvencijos ( 17 ), siekiant atsižvelgti į tai, kad Jungtinė Karalystė ir Airija praktiškai nedarė pirmųjų valstybių narių teisinėse sistemose numatyto skirtumo tarp viešosios ir privatinės teisės, todėl reikėjo patikslinti, kokios bylos nelaikomos civilinėmis ( 18 ). Priešingai nei Reglamente Nr. 44/2001, Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnyje nenumatyta, kad jis netaikomas administracinėms byloms. Tačiau Reglamentas Nr. 2201/2003 priimtas 2003 m. lapkričio 27 d., t. y. vėliau už Reglamentą Nr. 44/2001 – 2000 m. gruodžio 22 d., ir, aišku, vėliau nei 1968 m. Briuselio konvencijoje 1978 m. įtvirtinta išlyga, susijusi su administracinėmis bylomis. Todėl jeigu teisės aktų leidėjas būtų ketinęs neįtraukti administracinių bylų į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, man atrodo, jis būtų aiškiai tai numatęs.

39.

Ketvirta, net darant prielaidą, jog Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad į jo taikymo sritį nepatenka administracinės bylos, mano nuomone, tokia išimtis negali būti susijusi su visomis administracinėmis bylomis: ji susijusi tik su viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimo atvejais.

40.

Iš tiesų, kalbant apie Reglamentą Nr. 44/2001 ( 19 ), Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekiant nustatyti, ar ginčas priskiriamas prie civilinės bylos, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, reikia patikrinti šalių teisinio santykio pobūdį ir ginčo dalyką. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į minėtos sąvokos taikymo sritį, kai viešoji institucija vykdo viešosios valdžios funkcijas, yra kitaip ( 20 ).

41.

Tačiau man atrodo, kad civilinių bylų sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, negali būti aiškinama siauriau nei civilinės bylos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes Reglamente Nr. 2201/2003, priešingai nei Reglamente Nr. 44/2001, aiškiai nenumatyta, kad jis netaikomas administracinėms byloms. Todėl, darant prielaidą, kad Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šis reglamentas netaikomas administracinėms byloms, tam, kad ginčas nepatektų į civilinių bylų sąvoką, nepakanka, kad tai būtų viešosios valdžios institucijos ir privatinės teisės reglamentuojamo asmens ginčas, taip pat būtina, kad ši viešosios valdžios institucija įgyvendintų viešosios valdžios įgaliojimus.

42.

Siekiant nustatyti, ar ginčas priskirtinas prie civilinės bylos, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 44/2001, kaip jau minėjau, reikia atsižvelgti į du kriterijus: pirma, ginčo šalių santykio teisinį pobūdį (jeigu tai yra visiškai privatinės teisės santykis, ginčas priskiriamas prie civilinės bylos), antra, ginčo dalyką (jeigu ginčo dalykas nėra viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas, jis priskiriamas prie civilinės bylos).

43.

Pažymėtina, kad šalių teisinio santykio pobūdį Teisingumo Teismas vertina atsižvelgdamas į šalių – viešosios valdžios institucijų arba privačių asmenų – statusą ir pareikšto ieškinio pagrindą, taip pat jo pareiškimo sąlygas ( 21 ).

44.

Taigi ginčas, kurio abi šalys yra fiziniai asmenys, neabejotinai reiškia visiškai privatinės teisės santykį. Sprendime Henkel Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad prie civilinės bylos priskiriamas ieškinys, kuriuo vartotojų asociacija siekia, kad teismas uždraustų prekybininkui taikyti nesąžiningas sąlygas. Visų pirma jis pažymėjo, kad „tokia vartotojų apsaugos asociacija kaip [nagrinėjamoji] yra privatinio pobūdžio organizacija“ ( 22 ). Be to, Sprendime Frahuil Teisingumo Teismas nutarė, kad prie civilinės bylos priskiriamas ieškinys, kuriuo įmonė, garantavusi muitinės įstaigai už tai, kad vežėjas sumokės muitus, reikalauja grąžinti importuotojui sumokėtas sumas: ginčas kilo tarp dviejų privatinės teisės reglamentuojamų asmenų ( 23 ). Sprendime flyLAL‑Lithuanian Airlines Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos oro vežėjo Latvijos oro uosto valdytojui ir Latvijos oro vežėjui pareikštas ieškinys dėl žalos, patirtos dėl tariamo konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo priskiriamas prie civilinės bylos. Jis, be kita ko, pažymėjo, kad nors Latvijos valstybei priklauso visos atsakovų akcijos arba didžioji jų dalis, ji nėra ginčo šalis, ir kad ieškovas skundėsi, kad sumokėjo per didelius mokesčius už oro uosto įrenginių naudojimą, t. y. ginčijo atsakovų veiksmą, kurį jie atliko kaip ūkio subjektai ir kuris nebuvo susijęs su viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu ( 24 ).

45.

Jeigu viena iš ginčo šalių yra viešosios valdžios institucija, Reglamentas Nr. 44/2001 nėra netaikomas ginčui vien dėl šios priežasties: jis netaikomas ginčui tik tuo atveju, jeigu viešosios valdžios institucija ginčo atveju įgyvendina viešosios valdžios įgaliojimus. Pavyzdžiui, Sprendime Sunico ir kt. Teisingumo Teismas nutarė, kad britų mokesčių institucijos pareikštas ieškinys dėl mokestinės skolos susigrąžinimo priskiriamas prie civilinės bylos, nes nors ieškovė yra viešosios valdžios institucija, ji veikia remdamasi tiktai civilinę atsakomybę reglamentuojančia Didžiosios Britanijos teise ( 25 ). Be to, Sprendime Sapir ir kt. Teisingumo Teismas nutarė, kad ieškinys Berlyno žemei dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems nuo nacionalsocialistų režimo priskiriamas prie civilinės bylos. Iš tiesų ieškinys buvo pareikštas Berlyno žemei kaip pastatų, kuriems taikoma teisė į restituciją, savininkei, ir jai teko tokia pati žalos atlyginimo pareiga kaip ir privačiam savininkui ( 26 ).

46.

Antra, kalbant apie ginčo dalyką, pažymėtina, kad ginčas nepriskiriamas prie civilinės bylos, jeigu jo dalykas yra viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas, t. y. jeigu reikalavimas kyla tiesiogiai dėl viešosios valdžios atlikto veiksmo ( 27 ).

47.

Pavyzdžiui, Sprendime Lechouritou ir kt. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad ieškinio, kuriuo Graikijos piliečiai reikalauja Vokietijos valstybės atlyginti žalą, padarytą 1943 m. dėl Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kareivių vykdytų civilių žudynių, dalykas yra viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas ( 28 ). Tačiau Sprendime Apostolides Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad ieškinio, kuriuo asmuo, Kipre esančio pastato savininkas, turėjęs apleisti šį pastatą 1974 m. į salą įsiveržus Turkijos kariuomenei, reikalauja, kad šį pastatą įsigijęs asmuo nedelsdamas jį atlaisvintų, dalykas nėra viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas ( 29 ). Nors Teisingumo Teismas abiejuose sprendimuose laikėsi priešingos pozicijos, mano nuomone, Sprendime Lechouritou ir kt. reikalavimo dalykas buvo žalos, padarytos tiesiogiai dėl viešosios valdžios veiksmo (civilių žudynių), atlyginimas, o Sprendime Apostolides reikalavimo dalykas buvo pastato, įsigyto po viešosios valdžios veiksmo (ginkluotųjų pajėgų įsiveržimo), turėjimas, t. y. reikalavimą ir viešosios valdžios veiksmą siejo tik netiesioginis ryšys.

48.

Kaip jau tapo aišku ( 30 ), teismo praktiką, susijusią su civilinės bylos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, galima pritaikyti civilinių bylų sąvokai, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį.

49.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas yra tarp dviejų fizinių asmenų, vaiko tėvų. Akivaizdu, kad motina negali tėvo atžvilgiu įgyvendinti jokių įgaliojimų, kurie viršytų bendros teisės nuostatose numatytus įgaliojimus. Taigi šalis sieja visiškai privatinės teisės reglamentuojamas santykis.

50.

Be to, pažymiu, kad motina pareikštu ieškiniu prašo teismo, į kurį kreiptasi, išspręsti tėvo sutikimo dėl vaiko paso išdavimo nebuvimo klausimą. Ginčo dalykas nėra viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimas, nes teismo prašoma ne išduoti šį pasą, tačiau išspręsti tėvo sutikimo nebuvimo klausimą. Ginčo dalykas yra tėvų tarpusavio nesutarimas, nes motina nori, kad vaikas vyktų aplankyti savo šeimos į Bulgariją, o tėvas tam prieštarauja arba bent nesiima tam būtinų veiksmų. Taigi ginčo dalykas yra neabejotinai reglamentuojamas privatinės teisės.

51.

Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad civilinės bylos, susijusios su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, kurioms taikomas šis reglamentas, visų pirma yra susijusios su bendravimo teisėmis. Bendravimo teisės apibrėžtos Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 10 punkte, kaip visų pirma apimančios teisę ribotą laiką išsivežti vaiką į kitą vietą nei jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

52.

Man atrodo, kad vaiko išvežimas atostogų pas jo šeimą, taip pat ir į kitą valstybę narę (nes 2 straipsnio 10 punkte tiesiog nurodyta „kitur negu yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta“) ir pateikti šiuo tikslu prašymą išduoti pasą visiškai atitinka bendravimo teisės apibrėžtį.

53.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia atsakyti, kad ieškinys, kuriuo vienas iš tėvų prašo teismo išspręsti kito iš tėvų sutikimo dėl vaiko kelionės ir dėl prašymo išduoti pasą nebuvimo klausimą, priskiriamas prie civilinių bylų, susijusių su tėvų pareigomis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 straipsnio 7 ir 10 punktus.

54.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar šalis, kuri neatvyko į teismą, gali būti laikoma pritarusia teismo jurisdikcijai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalies b punktą, jeigu jai atstovauja teismo paskirtas atstovas, kuris neginčija teismo jurisdikcijos.

55.

Prieš nagrinėdamas trečiąjį prejudicinį klausimą norėčiau kai ką patikslinti dėl Reglamente Nr. 2201/2003 numatyto jurisdikcijos paskirstymo bylose dėl tėvų pareigų.

56.

Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje bylose dėl tėvų pareigų jurisdikcija suteikiama teismui tos valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka šio teismo žinion. Tačiau šio reglamento 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 daliai taikomos“, be kita ko, 12 straipsnio nuostatos. 12 straipsnio 1 dalyje bylose dėl tėvų pareigų jurisdikcija yra numatyta valstybės narės teismams, kuriems pagal 3 straipsnį ( 31 ) yra suteikta jurisdikcija nagrinėti pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) arba santuokos pripažinimo negaliojančia ( 32 ), o 12 straipsnio 3 dalyje bylose dėl tėvų pareigų jurisdikcija numatyta valstybės narės, su kuria vaikas turi esminį ryšį, be kita ko, jeigu vaikas yra šios valstybės narės pilietis, teismams.

57.

Taigi valstybės narės teismų jurisdikcija, jeigu ji įgyvendinama priimant sprendimą dėl pareiškimo dėl santuokos nutraukimo, ir valstybės narės, su kuria vaiką sieja esminis ryšys, teismų jurisdikcija, numatyta Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse, konkuruoja su vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija ( 33 ).

58.

Manau, kad siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, trečiąjį klausimą reikia performuluoti ( 34 ), kad jis būtų nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį, o ne į šio straipsnio 1 dalį. Toliau paaiškinsiu, kodėl jį reikia šitaip performuluoti, tuomet nagrinėsiu patį klausimą, t. y. ar šalis, kuri neatvyksta į teismą, tačiau jai atstovauja teismo paskirtas atstovas, kuris neginčija teismo jurisdikcijos, gali būti laikoma sutikusia su šio teismo jurisdikcija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį.

59.

Mano nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma šiai bylai. Iš tiesų, kaip jau tapo aišku, šioje nuostatoje numatyta valstybės narės teismo, pagal 3 straipsnį kompetentingo priimti sprendimą dėl pareiškimo dėl santuokos nutraukimo, jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų. Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą tiesiog nurodyta, kad V. I. Gogova ir I. D. Iliev gyveno kartu, ir tai leidžia manyti, kad jie niekada nebuvo susituokę. Todėl ši nuostata netaikytina ginčui pagrindinėje byloje.

60.

Tačiau Bulgarijos teismų jurisdikciją reikia nagrinėti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį, kurioje, be kita ko, numatyta ta pati sąlyga kaip ir 12 straipsnio 1 dalyje, t. y. pritarimas teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijai. Šioje nuostatoje numatyta, kad valstybės narės teismai „turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje“, jeigu, pirma, vaikas turi esminį ryšį su šia valstybe nare, „pavyzdžiui, dėl to, kad <...> vaikas yra tos valstybės narės pilietis“, antra, visos ginčo šalys aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė šių teismų jurisdikcijai ir kad ji labiausiai atitinka vaiko interesus ( 35 ). Iš bylos medžiagos matyti, kad vaikas turi Bulgarijos pilietybę: pirmoji Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatyta jurisdikcijos prorogacijos sąlyga yra įvykdyta.

61.

Norėčiau patikslinti, jog Sprendime L Teisingumo Teismas nutarė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatyta jurisdikcijos prorogacijos galimybė bylose dėl tėvų pareigų įmanoma net tuomet, kai šios srities byla nesusijusi su kita teismo, kurio naudai siekiama jurisdikcijos prorogacijos, jau nagrinėjama byla ( 36 ). Taigi nesvarbu, kad Bulgarijos teismuose nėra nagrinėjamas joks pareiškimas dėl santuokos nutraukimo – ši aplinkybė nekliudo taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies ( 37 ).

62.

Todėl trečiasis prejudicinis klausimas išlaiko savo reikšmingumą. Iš tiesų Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse jurisdikcijos prorogacijai nustatyta ta pati sąlyga: kad šiai jurisdikcijai būtų aiškiai arba kitaip vienareikšmiai pritarę „sutuoktiniai ir tėvų pareigų turėtojai“ (1 dalis) arba „visos bylos šalys“ (3 dalis). Norint pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, klausimą, ar šalį, kuri neatvyksta į teismą ir yra atstovaujama teismo paskirto atstovo, kuris neginčija šio teismo jurisdikcijos, reikia laikyti pritarusia jo jurisdikcijai, pakanka išnagrinėti atsižvelgiant į 3 dalį, o ne į 1 dalį.

63.

Manau, kad atsakovo, kuris neatvyko į teismą, negalima laikyti pritarusiu teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijai, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punkte, remiantis vien tuo, kad šis teismas, neįteikęs atsakovui bylos iškėlimo dokumento, savo iniciatyva paskyrė atstovą atstovauti atsakovui ir kad šis pateikė atsiliepimą dėl ieškinio esmės, nepareikšdamas prieštaravimo dėl teismo jurisdikcijos.

64.

Pažymiu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino leisti šalims pasirinkti valstybę narę, kurios teismai turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl tėvų pareigų. Iš tiesų Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje joms leidžiama nukrypti nuo vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcijos valstybės narės, su kuria vaiką sieja esminis ryšys, teismų naudai. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino suteikti pirmenybę šalių autonomijai, suteikdamas joms galimybę pasirinkti, aišku, su sąlyga, kad vaiką sieja esminis ryšys su valstybe nare, kurios teismai pasirenkami ( 38 ), tačiau tai vis vien yra galimybė pasirinkti. Tai matyti iš Komisijos pateikto reglamento pasiūlymo aiškinamosios dalies, pagal kurią Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalimi „siekiama skatinti šalių susitarimą, net jei vien dėl teismų, į kuriuos kreiptis, taip pat suteikiant tam tikrą diskreciją tėvų pareigų turėtojams“ ( 39 ).

65.

Tačiau kadangi teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija grindžiama šalių valia, reikia įsitikinti, kad abi šalys tikrai sutiko su šia jurisdikcija ( 40 ). Teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti pirmenybę šalių autonomijai rodo, kad „aiškiai [išreikštą] ar kitokiu nedviprasmišku būdu“ duotą pritarimą teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijai reikia aiškinti siaurai ( 41 ).

66.

Pabrėžiu, jog Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta, kad šalių pasirinktos valstybės narės teismų jurisdikcija turi „labiausiai [atitikti] vaiko interesus“. Man atrodo, kad, atsižvelgiant į svarbiausią vaiko interesų pobūdį Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatytoje jurisdikcijų sistemoje ( 42 ), šį patikslinimą reikia suprasti kaip tikrą teismo, į kurį kreiptasi, pareigą įsitikinti, kad šalys nepasinaudojo savo autonomija priešingai tam, kas labiausiai atitinka vaiko interesus ( 43 ). Tokia pareiga patvirtina reikalavimą siaurai aiškinti pritarimą teismų, į kuriuos kreiptasi, jurisdikcijai remiantis 12 straipsnio 3 dalimi.

67.

Tačiau man atrodo, jog jeigu būtų manoma, kad atsakovas pritarė Bulgarijos teismų jurisdikcijai, nors jam nebuvo įteiktas bylos iškėlimo dokumentas, remiantis tuo, kad teismo paskirtas atstovas neginčijo jų jurisdikcijos, tai neatitiktų reikalavimo siaurai aiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą pritarimo sąlygą.

68.

Galiu tik stebėtis tuo, kad Bulgarijos teismas paskyrė atstovą atstovauti atsakovui, nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tėvas matosi su dukra kas dvi tris savaites. Pripažįstu, kad pagal GPK 47 straipsnio 4 dalį ( 44 ), jeigu teismas, į kurį kreiptasi, nustato, kad atsakovas negyvena nurodytu adresu, jis „ieškovui nurodo pateikti pažymą“ šiuo klausimu. Atrodo bent jau keista, kad motina reguliariai patiki vaiką jo tėvui, tačiau nežino jo adreso. Pažymiu, jog Reglamento Nr. 2201/2003 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jurisdikciją turintis teismas turi sustabdyti bylą, kol nėra nustatyta, kad atsakovas galėjo gauti bylos iškėlimo dokumentą ar kad „šiuo tikslu buvo imtasi visų būtinų priemonių“ ( 45 ).

69.

Man sunku suvokti, kad atsakovą būtų galima laikyti pritarusiu valstybės narės teismų jurisdikcijai, net jeigu jis nežino, kad prieš jį yra pradėtas procesas ( 46 ). Taip pat abejoju, ar teismo, į kurį kreiptasi, paskirtas atstovas galėtų pagrįstai sutikti su šio teismo jurisdikcija, nes jis nepalaiko jokio ryšio su atsakovu, taigi neturi informacijos, kuri leistų jam įvertinti teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikciją ( 47 ).

70.

Pažymiu, kad priimdamas sprendimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmo sakinio, kuriame numatyta, kad, „ be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas“, išaiškinimo Teisingumo Teismas neseniai priimtame Sprendime A nutarė, kad, nesant atsakovo, Austrijos teismo paskirto kuratoriaus atvykimas neprilygsta atsakovo atvykimui, kaip tai suprantama pagal minėtą 24 straipsnį, t. y. nelemia teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos ( 48 ).

71.

Mano nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip pat, kaip ir Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmą sakinį.

72.

Iš tiesų, pirma, Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmame sakinyje, kaip ir Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje, numatyta jurisdikcija, grindžiama sąmoningu šalių pasirinkimu ( 49 ).

73.

Antra, Sprendime A Teisingumo Teismas siekė užtikrinti teisės į gynybą ir ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą, numatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, pusiausvyrą ( 50 ). Jis pažymėjo, kad, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta nėra žinoma, tai kliudo ieškovams nustatyti kompetentingą teismą ir įgyvendinti savo teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Vis dėlto jis toliau tęsė savo motyvavimą pažymėdamas, kad jeigu kuratoriaus atvykimas būtų laikomas prilygstančiu atsakovo atvykimui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio pirmą sakinį, atsakovas negalėtų būti laikomas neatvykusiu į teismą. Jis nebūtų laikomas neatvykusiu ne tik pagal šio reglamento 24 straipsnį, bet ir pagal jo 34 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, kad sprendimas nepripažįstamas, jeigu atsakovui nebuvo įteiktas bylos iškėlimo dokumentas. Taigi atsakovas negalėtų remtis 34 straipsnio 2 punktu siekdamas prieštarauti sprendimo pripažinimui. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokio Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio aiškinimo negalima laikyti nustatančiu ieškovo teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir teisės į gynybą teisingą pusiausvyrą ( 51 ).

74.

Tačiau šioje byloje pažymiu, kad Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalyje numatyta valstybės narės, su kuria vaiką sieja esminis ryšys, teismų jurisdikcija konkuruoja su vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija, numatyta šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje. Todėl šioje byloje, jeigu Bulgarijos teismai manytų, kad neturi jurisdikcijos, nes tėvas nepritarė jų jurisdikcijai, motina galėtų kreiptis į Italijos teismus: nebūtų atsisakymo vykdyti teisingumą.

75.

Be to, norėčiau pabrėžti, kad jeigu Bulgarijos teismai manytų, kad turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį, tėvas negalėtų pateikti skundo.

76.

Iš tiesų Reglamento Nr. 2201/2003 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybėje narėje priimtas sprendimas, jeigu jis yra patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje, yra pripažįstamas ir vykdytinas kitoje valstybėje narėje, nereikalaujant jo pripažinti ir nesuteikiant galimybės ginčyti jo pripažinimą. Tačiau 41 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta bylos iškėlimo dokumento įteikimo atsakovui sąlyga, kad šis pažymėjimas būtų išduotas. Tačiau jeigu atsakovas laikomas pritarusiu Bulgarijos teismų jurisdikcijai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą, tai reiškia, kad jis nelaikomas neatvykusiu: taigi jo negalima laikyti neatvykusiu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 41 straipsnio 2 dalies a punktą. Todėl jeigu Bulgarijos teismai būtų pripažinti turinčiais jurisdikciją remiantis 12 straipsnio 3 dalimi, jie turėtų išduoti pažymėjimą, leidžiantį pripažinti ir vykdyti sprendimą Italijoje.

77.

Jeigu taip būtų, tėvas negalėtų prieštarauti Bulgarijos teismų sprendimo vykdymui. Pirma, Reglamento Nr. 2201/2003 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pažymėjimo išdavimas negali būti apskųstas. Antra, šio reglamento 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalima prieštarauti kilmės valstybėje narėje patvirtinto sprendimo pripažinimui ( 52 ).

78.

Todėl jeigu tėvą reikėtų laikyti pritarusiu Bulgarijos teismų jurisdikcijai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalies b punktą, mano supratimu, teisės į gynybą ribojimas būtų neproporcingas.

79.

Šios išvados negalima paneigti jokiu argumentu, grindžiamu Sprendimu Hypoteční banka, kuriame Teisingumo Teismas nutarė, kad Reglamentas Nr. 44/2001 nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią leidžiama nagrinėti atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta nežinoma, pareikštą ieškinį, teismui, į kurį kreiptasi, paskiriant kuratorių ( 53 ). Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas aiškiai pažymėjo Sprendime A, nors Sprendime Hypoteční banka atsakovas galėjo prieštarauti teismo sprendimo pripažinimui remdamasis minėta 34 straipsnio 2 dalimi, Sprendime A tokios galimybės nebuvo. Iš tiesų galimybei ginčyti remiantis minėta 34 straipsnio 2 dalimi „reikia, kad atsakovas nebūtų atvykęs į teismą ir kad atstovo ar nesamo atsakovo kuratoriaus procesiniai veiksmai neprilygtų atsakovo atvykimui, kaip jis suprantamas pagal <...> Reglamentą [Nr. 44/2001]“ ( 54 ). Tačiau jeigu teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją pagal šio reglamento 24 straipsnį, atsakovas nelaikomas neatvykusiu.

80.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Varhoven kasatsionen sad pateiktus klausimus: