21.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 106/19

2015 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuva) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Agnieška Anisimovienė ir kiti

(Byla C-688/15)

(2016/C 106/20)

Proceso kalba: lietuvių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Šalys pagrindinėje byloje

Kasatoriai: Agnieška Anisimovienė ir kiti

Kitos šalys: bankrutuojanti AB bankas „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB banko „FINASTA“ teisių ir pareigų perėmėja AB „Šiaulių bankas“

1.

Ar Indėlių direktyvos (1) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar įmokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje?

2.

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio l dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

3.

Ar Indėlių direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių, sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas? Ar atsižvelgiant į šį apibrėžimą turėtų būti aiškinama indėlio sąvoka ir Indėlių direktyvą įgyvendinusiuose nacionaliniuose teisės aktuose?

4.

Jei atsakymas į trečią klausimą yra teigiamas, kaip turi būti suprantama ir aiškinama Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojama įprastinės bankinės operacijos sąvoka:

a)

kokios bankinės operacijos turėtų būti laikomos įprastinėmis arba pagal kokius kriterijus turi būti vertinama, ar konkreti bankinė operacija yra įprastinė?

b)

ar įprastinės bankinės operacijos sąvoka turi būti vertinama atsižvelgiant į atliekamų bankinių operacijų tikslą arba subjektus, tarp kurių tokios bankinės operacijos vykdomos?

c)

ar Indėlių direktyvoje vartojama indėlio, kaip dėl įprastinių bankinių operacijų susidariusio kredito likučio, sąvoka turi būti aiškinama taip, kad ji apima tik atvejus, kai visos tokio likučio susidarymą nulėmusios operacijos laikomos įprastinėmis?

5.

Tokiu atveju, kai lėšos nepatenka į indėlio sąvoką pagal Indėlių direktyvą, o valstybė narė yra pasirinkusi tokį Indėlių ir Investuotojų direktyvų (2) įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdą, kad indėliu laikomos ir lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, ar indėlių draudimo apsauga gali būti taikoma tik nustačius, kad kredito įstaiga konkrečiu atveju veikė kaip investicinė įmonė, o lėšos jai buvo perduotos investicinei veiklai vykdyti, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Investuotojų direktyvą ir MiFID (3)?

(1)  1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, p. 5; Specialusis leidimas lietuvių k.: sk. 6, t. 2, p. 252).

(2)  1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (OL L 84, p. 22; Specialusis leidimas lietuvių k.: sk. 6, t. 2, p. 311)

(3)  2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, p. 1; Specialusis leidimas lietuvių k.: sk. 6, t. 7, p. 263).