21.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 429/11

1.

Ar [ESS] 4 straipsnio 3 daliai ir SESV 101 straipsniui neprieštarauja valstybės nustatytos teisės normos, kuriomis numatyta, kad valstybė atlieka kontrolę nustatant procesiniams atstovams mokėtinus mokesčius, konkrečiai reglamente įtvirtinant tikslią privalomą mokėti tokių mokesčių sumą ir suteikiant teismams, ypač, kai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, teisę kiekvienu konkrečiu atveju atlikti vėlesnę nustatytų mokesčių kontrolę, tačiau ši kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar iš tikrųjų laikomasi nustatytų tarifų, be galimybės išimtiniais atvejais motyvuotu sprendimu nukrypti nuo tarifus reglamentuojančiose teisės normose nustatytų sumos dydžių?

2.

Ar, remdamiesi [Direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje (1)] [4] ir [15] straipsniuose vartojamų terminų „svarbus visuomenės interesas“, „proporcingumas“ ir „būtinybė“ apibrėžtimis, kurias pateikė Sąjungos teismas, valstybių teismai, tais atvejais, kai valstybė priima teisės aktus, kuriuose nustato įkainius už paslaugas, ir kai egzistuoja implicitiškas svarbaus visuomenės intereso pripažinimas, nenumatytas direktyvą į vidaus teisę perkeliančiame teisės akte, net jeigu toks pripažinimas neleidžiamas dėl to, kad neatitinka Sąjungos teismų praktikos, gali pripažinti, kad konkrečiu atveju tokio apribojimo nepateisina visuomenės interesas, ir dėl to netaikyti procesinių atstovų užmokestį reglamentuojančių teisės normų arba jas pakeisti?

3.

Ar tokio pobūdžio teisės norma gali būti pripažinta prieštaraujančia teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip ją aiškina Sąjungos teismai?