14.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 414/13

—

panaikinti 2015 m. balandžio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimą byloje T-359/12, apie kurį apeliantei buvo pranešta 2015 m. balandžio 29 d.;

—

priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas, kurias apeliantė pratyrė per šiuos procesus;

—

priteisti iš Nanu-Nana bylinėjimosi išlaidas, kurias apeliantė pratyrė per šiuos procesus.

1.

Šiuo apeliaciniu skundu Louis Vuitton Malletier (toliau – Louis Vuitton arba apeliantė) prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2015 m. balandžio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (antroji kolegija) sprendimą byloje T-359/12 (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė Luis Vuitton ieškinį dėl 2012 m. gegužės 4 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R 1855/2011-1, kuriuo Bendrijos vaizdinio prekių registracija Nr. 370445 buvo pripažinta negaliojančia dėl skiriamojo požymio nebuvimo.

2.

Šiuo apeliaciniu skundu siekiama įrodyti, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, jog ginčijamam prekių ženklui taikomas Reglamento Nr. 207/2009 (1) 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir jog šioje byloje netaikomos Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatos.

3.

Pirma, patvirtindamas Apeliacinės tarybos sprendimą panaikinti ginčijamą prekių ženklą dėl to, kad jis savaime nėra skiriamasis, Bendrasis Teismas pažeidė taisykles, susijusias su įrodinėjimo pareiga per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą.

4.

Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad, apeliantės teigimu, tam, kad būtų laikomasi galiojimo prezumpcijos, kuri taikoma Bendrijos prekių ženklams, ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą principų, Bendrasis Teismas turėjo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad Nanu-Nana neįvykdė jai tenkančios pareigos, nes negalėjo įrodyti, kokie standartai ir įpročiai buvo būdingi atitinkamam sektoriui ginčijamo prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo dieną ir kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo reikšmingai nuo jų atitolęs.

5.

Antra, reikalaudamas pateikti skiriamojo požymio, įgyto dėl naudojimo, įrodymą dėl kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės, Bendrasis Teismas aiškiai nesilaikė Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli/VRDT (C-98/11 P, EU:C:2012:307), pagal kurį „net jei tiesa, kad <…> turi būti įrodyta, kad prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos dalyje, kurioje ab initio jis neturėjo tokio požymio, būtų nepagrįsta reikalauti pateikti tokio įgijimo įrodymų atskirai dėl kiekvienos valstybės narės“ (62 punktas).

6.

Konkrečiai kalbant, reikia nurodyti, kad apeliantė pabrėžė, jog, jei Bendrasis Teismas būtų teisingai taikęs sprendimą Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli/VRDT, jis būtų padaręs išvadą, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, todėl jis būtų panaikinęs Apeliacinės tarybos sprendimą.

7.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš VRDT ir Nanu Nana bylinėjimosi išlaidas.