4.5.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/19

2015 m. vasario 20 d.Ferriera Valsabbia SpA, Valsabbia Investimenti SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2014 m. gruodžio 9 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-92/10 Ferriera Valsabbia ir Valsabbia Investimenti/Komisija

(Byla C-86/15 P)

(2015/C 146/28)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantės: Ferriera Valsabbia SpA, Valsabbia Investimenti SpA, atstovaujamos advokato D.M. Fosselard, solisitoriaus D. Slater, advokatės A. Duron

Kita proceso šalis: Europos Komisija

Apeliančių reikalavimai

Apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

—

panaikinti Bendrojo Teismo skundžiamą sprendimą dėl paskiau nurodomų priežasčių;

—

priimant galutinį sprendimą pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, panaikinti Komisijos sprendimą, kiek jis susijęs su apeliantėmis;

—

nepatikinus pirmųjų reikalavimų, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad nėra jokių motyvų, leidžiančių panaikinti Komisijos sprendimą jų atžvilgiu, sumažinti apeliantės skirtos baudos dydį dėl toliau išdėstytų priežasčių;

—

jei Teisingumo Teismas šioje byloje nepriimtų galutinio sprendimo, atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą;

—

galiausiai, remiantis Procedūros reglamento 69 straipsniu, priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės nurodo septynis pagrindus.

Nurodydamos pirmąjį pagrindą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento 773/2004 (1) 10 straipsnį. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija teisėtai galėjo iš naujo priimti ginčijamą sprendimą vykstant procesui pirmojoje instancijoje (toliau – Spendimas), ir nebūtina prieš tai išsiųsti paranešimą apie kaltinimus.

Nurodydamos antrąjį pagrindą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Reglamento 773/200414 straipsnį. Pažeidimas pasireiškė tuo, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija galėjo iš naujo priimti Sprendimą pagal Reglamento 1/2003 (2) nuostatas, nesuteikiant valstybių narių atstovams galimybės tiesiogiai išklausyti įmonių.

Nurodydamos trečiąjį pagrindą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė kolegialumo principą. Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija teisėtai galėjo priimti Sprendimą remiantis procedūra, pagal kurią visas Sprendimas buvo priimtas ne vienu kartu, o dviem skirtingomis datomis priimant dvi Sprendimo dalis, kurios kartu buvo laikomos sudarančiomis visą Sprendimą.

Nurodydamos ketvirtąjį pagrindą apeliantės pažymi Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį, pažeidimą. Šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad Bendrasis Teismas neužtikrino apeliančių teisės, kad sprendimas būtų priimtas per protingą terminą. Konkrečia kalbant, nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki Bendrojo Teismo sprendimo pradėti žodinę proceso dalį praėjo apie trejus metus. Dėl tokio delsimo buvo pažeista Chartijos 47 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė būti išklausytam teisme per protingą terminą. 47 straipsnio pažeidimas šioje byloje yra ypač sunkus, atsižvelgiant į tai, kad apeliantės turėjo laukti daugiau nei 14 metų, kol teismas (Bendrasis Teismas) išnagrinės bylą iš esmės, nes pirmasis Komisijos sprendimas po 7 metų proceso buvo panaikintas dėl procedūrinių reikalavimų nesilaikymo.

Nurodydamos penktą pagrindą ieškovės pažymi EAPB Sutarties 65 straipsnio pažeidimą. Konkrečiai kalbant apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepaisė specifinio EAPB sutarties konteksto ir Sutartyje įtvirtintų pareigų dėl viešumo ir diskriminacijos draudimo, todėl klaidingai pritaikė Teisingumo Teismo praktiką dėl kartelio sąvokos. Apeliantės tvirtina, kad skelbdamos (be kita ko, keletą kartų) kainas, kurios nesutapo su kartelio pasiūlytomis, jos pasitraukdavo iš kartelio, kurio tikslas Bendrojo Teismo nuomone, buvo minimalių kainų nustatymas. Bendrasis Teismas vis dėlto nusprendė, kad buvo taip pat būtinas viešas atsiribojimas.

Nurodydamos šeštą pagrindą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Tesimas pageidė Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvekcijos 6 straipsnį, nes nusprendė, kad administracinė procedūra (Europos Komisijoje) nebuvo pernelyg ilga, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas. Nagrinėjamu atveju administracinė procedūra bendrai truko beveik 54 mėnesius, įskaitant pirminę procedūrą ir vėlesnę procedūrą dėl naujo sprendimo priėmimo. Be to, daugiau nei dvejų metų terminas, kurio Komisijai reikėjo iš naujo priimti Sprendimą, yra pernelyg ilgas. Bendrojo Teismo motyvai grindžiant procedūros dėl naujo sprendimo priėmimo trukmę be to, kad jie akivaizdžiai neatitinka ankstesnės Bendrojo Teismo praktikos, yra nepakankami ir prieštaringi.

Nurodydamos septintą pagrindą apeliantės pažymi Reglamento 1/2003 23 straipsnio ir vienodo požiūrio principo pažeidimą. Konkrečiai kalbant Komisija nagrinėjamu atveju padalino įmones į grupes, kad nustatytų kiekvienai įmonei taikytina bazinę baudą, siekiant, kaip nurodoma Sprendime, išlaikyti pusiausvyra tarp kiekvienos grupės vidutinės rinkos dalies ir bazinės baudos atskiros įmonės, priskirtoms tai pačiai grupei. Nors vėliau pripažino, kad Komisija vertindama sumažino vienos grupės vidutinį rinkos dydį, ir todėl Komisijos siekta pusiausvyra nebuvo išlaikyta, Bendrasis Teismas nemanė, kad turi ją atstatyti.

(1)  2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81).

(2)  2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).