1

Apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo iš dalies panaikinti 2015 m. rugsėjo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą TV2/Danmark / Komisija (T‑674/11, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:684), kuriuo jis, pirma, panaikino 2011 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimą 2011/839/ES dėl priemonių (C 2/03), kurias Danija įgyvendino TV2/Danmark naudai (OL L 340, 2011, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jame Komisija konstatavo, kad 1995 ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurias TV2/Danmark gavo per tarpininką TV2 fondą, buvo valstybės pagalba, ir, antra, atmetė likusią TV2/Danmark A/S ieškinio dėl šio sprendimo panaikinimo iš dalies dalį.

2

TV2/Danmark yra 1986 m. Danijoje įsteigta bendrovė, vykdanti transliavimo veiklą. Iš pradžių įsteigta suteikus savarankiškos valstybės įmonės statusą, apskaitos ir mokesčių tikslais nuo 2003 m. sausio 1 d. ji buvo reorganizuota į akcinę bendrovę. TV2/Danmark yra Danijos antrasis visuomeninis transliuotojas, o pirmasis transliuotojas yra Danmarks Radio.

3

TV2/Danmark misija – kurti ir transliuoti nacionalines ir regionines televizijos programas. Gali būti transliuojama radijo įrenginiais arba per palydovines ar kabelines sistemas. Su viešąja paslauga susijusius TV2/Danmark įsipareigojimus nustatė Kultūros ministerija.

4

Be visuomeninių transliuotojų, visoje Danijos televizijos rinkoje veikia komerciniai transliuotojai. Tai, be kita ko, pirma, Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) ir, antra, SBS TV A/S ir SBS Danish Television Ltd (toliau – SBS) junginys.

5

Iš pradžių TV2/Danmark buvo įsteigta suteikus valstybės paskolą už palūkanas, ir jos veikla, kaip ir Danmarks Radio veikla, turėjo būti finansuojama iš visų Danijos televizijos žiūrovų mokamo mokesčio. Vis dėlto teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, priešingai nei Danmarks Radio, TV2/Danmark taip pat bus suteikta galimybė gauti pajamų, be kita ko, iš reklamos.

6

2000 m. balandžio 5 d.SBS Broadcasting SA/Tv Danmark pateikus skundą, TV2/Danmark finansavimo sistemą ėmėsi tirti Komisija 2004 m. gegužės 19 d. Sprendime 2006/217/EB dėl Danijos priemonių TV2/Danmark naudai (OL L 85, 2006, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 368, 2006, p. 112, toliau – Sprendimas TV2 I). Šiame sprendime nagrinėjamas laikotarpis nuo 1995 m. iki 2002 m. ir jis susijęs su šiomis priemonėmis: lėšomis iš licencijų mokesčio, pervedimais iš fondų, skirtų TV2/Danmark finansuoti (TV2 fondas ir Radiofonden), ad hoc skirtomis sumomis, atleidimu nuo pelno mokesčio, atleidimu nuo palūkanų mokėjimo ir nuo TV2/Danmark steigimo momentu jai skirtos paskolos kapitalo grąžinimo, valstybės garantija veiklos paskoloms ir su palankiomis mokesčio, kurį TV2/Danmark turėjo mokėti už naudojimąsi transliavimo nacionaliniu mastu dažniu, mokėjimo sąlygomis (toliau visos kartu – nagrinėjamos priemonės). Galiausiai Komisijos tyrimas apėmė ir TV2/Danmark suteiktą leidimą transliuoti vietinių dažnių tinkle ir visų bendrų antenų įrenginių savininkų pareigą savo įrenginiais transliuoti TV2 viešųjų paslaugų programas.

7

Išanalizavusi nagrinėjamas priemones, Komisija nusprendė, kad jos yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes TV2/Danmark finansavimo sistema, kuria siekta kompensuoti šio įmonės viešosios paslaugos teikimo sąnaudas, neatitinka antrosios ir ketvirtosios iš keturių sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, toliau, kiek tai susiję su minėtomis sąlygomis, – Altmark sąlygos).

8

Be to, Komisija nusprendė, kad minėta pagalba, kurią nuo 1995 m. iki 2002 m. Danijos Karalystė suteikė TV2/Danmark, yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, išskyrus 628,2 mln. Danijos kronų (DKK) sumą (maždaug 85 mln. EUR), kurią ji įvertino kaip „perteklinę kompensaciją“. Taigi ji nurodė Danijos Karalystei šią sumą su palūkanomis susigrąžinti iš TV2/Danmark.

9

Dėl Sprendimo TV2 I buvo pareikšti keturi ieškiniai dėl panaikinimo, kuriuos pareiškė, viena vertus, TV2/Danmark (byla T‑309/04) ir Danijos Karalystė (byla T‑317/04) ir, kita vertus, TV2/Danmark konkurentai, t. y. Viasat (byla T‑329/04) ir SBS (byla T‑336/04).

10

2008 m. spalio 22 d. Sprendimu TV2/Danmark ir kt. / Komisija (T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, toliau – Sprendimas TV2 I, EU:T:2008:457) Bendrasis Teismas panaikino minėtą sprendimą. Tame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog TV2/Danmark patikėtas su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas atitinka visuotinės ekonominės svarbos transliavimo paslaugos apibrėžtį. Vis dėlto jis taip pat konstatavo, kad Sprendime TV2 I yra keli neteisėtumo aspektai.

11

Taigi, pirma, išnagrinėjęs klausimą, ar Sprendime TV2 I numatytoms priemonėms skirti valstybės ištekliai, Bendrasis Teismas konstatavo, kad kvalifikavimo arba nekvalifikavimo kaip valstybės išteklių tikslais Komisija nemotyvavo savo vertinimo dėl de facto atsižvelgimo į 1995–1996 m. pajamas iš reklamos. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos tyrimas dėl klausimo, ar tenkinamos antroji ir ketvirtoji Altmark sąlygos, nebuvo grindžiamas rimta konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų, kuriomis remiantis nustatytas TV2/Danmark skirtas mokesčio dydis, analize. Todėl Sprendimas TV2 I šiuo klausimu buvo nemotyvuotas. Trečia, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos vertinimai dėl pagalbos suderinamumo su SESV 106 straipsnio 2 dalimi, konkrečiai – dėl pernelyg didelės kompensacijos skyrimo, taip pat buvo nemotyvuoti. Pasak Bendrojo Teismo, šį nemotyvavimą lėmė rimto konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų vertinimo prieš nustatant TV2/Danmark skirtą mokesčio dydį tyrimo laikotarpiu neatlikimas.

12

Panaikinus Sprendimą TV2 I, Komisija iš naujo išanalizavo nagrinėjamas priemones. Tam ji konsultavosi su Danijos Karalyste ir TV2/Danmark ir, be kita ko, gavo trečiųjų šalių pastabų.

13

Šį tyrimą Komisija užbaigė priėmusi ginčijamą sprendimą.

14

Šis sprendimas susijęs su priemonėmis, kurios 1995–2002 m. buvo taikytos bendrovei TV2/Danmark. Tačiau atlikdama tyrimą Komisija taip pat atsižvelgė į 2004 m. taikytas rekapitalizacijos priemones priėmus Komisijos sprendimą TV2 I.

15

Ginčijamame sprendime Komisija toliau laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamos priemonės yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Visų pirma ji nusprendė, kad 1995 m. ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos yra valstybės ištekliai, ir, antra, patikrinusi, ar yra atrankinis pranašumas, nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės neatitinka antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų. Kita vertus, nors Sprendime TV2 I Komisija nusprendė, kad 628,2 mln. DKK (apie 85 mln. eurų) suma yra su SESV 106 straipsnio 2 dalimi nesuderinama pernelyg didelė kompensacija, ginčijamame sprendime ji buvo tos nuomonės, kad ši suma yra TV2/Danmark tinkamas nuosavų išteklių fondas. Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nusprendė:

„1 straipsnis

Priemonės, kurias Danija įgyvendino TV2/Danmark naudai 1995–2002 m. skirdama licencijos mokesčio lėšų [iš mokesčio gautus išteklius], ir kitos šiame sprendime minėtos priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, kaip apibrėžta [SESV] 106 straipsnio 2 dalyje.“

16

2011 m. gruodžio 30 d.TV2/Danmark pareiškė ieškinį dėl dalinio ginčijamo sprendimo panaikinimo.

17

Pirmiausia TV2/Danmark Bendrojo Teismo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

18

Jeigu šis prašymas nebūtų patenkintas, TV2/Danmark Bendrojo Teismo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek Komisija jame nusprendė, kad:

19

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija nusprendė, jog 1995 m. ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos, kurios per TV2 fondą buvo pervestos TV2/Danmark, yra valstybės pagalba, o likusią ieškinio dalį atmetė.

20

2016 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Autorité de surveillance AELE, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio trečia pastraipa, paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2016 m. kovo 11 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.

21

Apeliaciniame skunde Komisija Teisingumo Teismo prašo:

22

TV2/Danmark Teisingumo Teismo prašo:

23

Autorité de surveillance AELE Teisingumo Teismo prašo:

24

Viasat Teisingumo Teismo prašo:

25

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

26

Apeliaciniam skundui pagrįsti Komisija pateikia vienintelį pagrindą, kuriame ji iš esmės teigia, kad nusprendęs, jog ji klaidingai kaip „valstybės pagalbą“ kvalifikavo 1995 ir 1996 m. iš reklamos gautas pajamas, kurias TV2 Reklame A/S pervedė TV2/Danmark per TV2 fondą, Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino sąvoką „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

27

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad dėl to, jog TV2 Reklame buvo valstybės įmonė, kurios vienintelis akcininkas buvo Danijos valstybė, šią bendrovę pastaroji visiškai kontroliavo ir valdė, todėl jos ištekliai turėjo būti laikomi valstybės ištekliais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

28

Konkrečiai kalbant, Komisija teigia, kad aptariamų išteklių kilmė yra nesvarbi tokiam kvalifikavimui ir kad tai, jog pradžioje šie ištekliai buvo privatūs, nereiškia, kad jie netapo valstybės ištekliais.

29

Vis dėlto skundžiamo sprendimo 208, 211 ir 212 punktuose nusprendęs, kad iš trečiųjų šalių, kaip antai valstybės įmonių, gauti ištekliai turėtų būti laikomi valstybės ištekliais tik tuo atveju, jeigu jie būtų savanoriškai jų savininkų perduoti disponuoti valstybei arba jeigu savininkai jų atsisakytų ir juos valdytų valstybė, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

30

Komisija taip pat mano, kad nagrinėjimas, ar valstybė kontroliuoja aptariamus išteklius, būtų perteklinis, nes tai, kad valstybė kontroliuoja valstybės įmonę, reiškia, kad ji kontroliuoja ir jos išteklius.

31

Taigi Komisija mano, kad skundžiamo sprendimo 212, 214 ir 215 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pernelyg siaurai aiškindamas sąvoką „kontrolė“, kai vertino klausimą, ar Danijos valstybė kontroliuoja išteklius, kuriuos per TV2 fondą TV2 Reklame pervedė TV2/Danmark.

32

Šiomis aplinkybėmis Komisija teigia, kad lemiamas veiksnys yra ne tai, ar Danijos valdžios institucijos, šiuo atveju – Kultūros ministerija, realiai disponavo šiais ištekliais ir sprendė dėl jų paskirties, o tai, kad jos turėjo tokią galimybę. Todėl aplinkybė, kad 1995 m. ir 1996 m. Kultūros ministerija nusprendė visą TV2 Reklame pelną pervesti TV2 fondui, neturi reikšmės aiškinantis, ar šiuos išteklius kontroliavo valstybė, nes ji turėjo galimybę spręsti, kad tie ištekliai bus panaudoti kitam tikslui, nei toks pervedimas.

33

Beje, pasak Komisijos, skundžiamo sprendimo 209 ir 213 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai išaiškino 2001 m. kovo 13 d. Sprendimą PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) ir nustatė netinkamą paralelę tarp to sprendimo ir bylos.

34

Autorité de surveillance AELE ir Viasat pritaria Komisija ir mano, kad nusprendęs, jog aptariamos lėšos iš reklamos nėra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir, dėl tos priežasties, nelaikomi valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

35

TV2/Danmark ir Danijos Karalystė ginčija Komisijos argumentus.

36

Jos, be kita ko, teigia, kad Danijos valstybės vykdoma iš reklamos gautų pajamų, kurios 1995 m. ir 1996 m. buvo pervestos TV2/Danmark per TV2 fondą, kontrolė buvo tik teorinė, nes galimybė disponuoti šiomis pajamomis priklausė nuo sąlygos, kad iš pradžių turi būti patenkinti visi TV2/Danmark finansavimo poreikiai ir kad faktiškai visos minėtos pajamos buvo pervestos TV2/Danmark.

37

TV2/Danmark ir Danijos Karalystė mano, kad Komisijos argumentai grindžiami klaidingu Danijos teisės aiškinimu.

38

Beje, TV2/Danmark ir Danijos Karalystė mano, kad lygindamas šioje byloje nagrinėjamas aplinkybės su aplinkybėmis byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos.

39

Galiausiai Danijos Karalystė mano, kad Bendrojo Teismo daromas skirtumas tarp lėšų iš reklamos, kurias TV2 Reklame pervedė TV2/Danmark per TV2 fondą, ir išteklių, gaunamų iš audiovizualinio mokesčio, kurį TV2 fondas perveda TV2/Danmark, yra pagrįstas tuo, kad pirmuoju atveju lėšų kilmė yra privačių reklamos užsakovų atlikti mokėjimai TV2 Reklame, o antruoju atveju išteklių kilmė yra valstybės surinktas mokestis siekiant užtikrinti Danijos visuomeninio transliuotojo finansavimą.

40

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kvalifikuojant kaip „pagalbą“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 63 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

41

Šioje nuostatoje nustatytos keturios sąlygos. Pirma, turi būti valstybės priemonė arba priemonė, kuriai naudojami valstybės ištekliai. Antra, ši priemonė turi turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ji turi suteikti naudą pagalbos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans et Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 75 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 64 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 15 punktą).

42

Šioje byloje ginčytina yra tik pirmoji sąlyga.

43

Dėl šios sąlygos, susijusios su tuo, kad nauda turi būti suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių, primintina, kad priemonės, pagal kurias valstybės ištekliai neperduodami, gali patekti į „pagalbos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (be kita ko, žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 36 punktą, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 34 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 19 punktą).

44

Taigi į „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, be valstybės tiesiogiai suteiktos naudos, siekiama įtraukti per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo arba privataus pobūdžio šios pagalbos administravimo instituciją suteikiamą naudą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 58 punktą; 2013 m. gegužės 30 d.Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 26 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d.Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 20 punktą).

45

Iš tiesų pagal Sąjungos teisę neleistina, kad vien savarankiškos institucijos, atsakingos už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 23 punktą).

46

Beje, reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias valstybės institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės nuolat priklauso valstybės turtui. Todėl net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos, taigi priklauso kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas „valstybiniais ištekliais“ (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 70 punktą; 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 35 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 21 punktą).

47

Darytina išvada, kad dėl to, jog valstybės įmonių išteklius kontroliuoja valstybė ir dėl to ji jais disponuoja, tiems ištekliams taikoma „valstybinių išteklių“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų naudodamasi savo dominuojančia įtaka tokioms įmonėms valstybė gali visiškai valdyti jų išteklių panaudojimą, kad prireikus galėtų finansuoti konkrečią kitoms įmonėms skirtą paramą (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 38 punktą).

48

Aplinkybė, kad aptariamus išteklius valdo su valstybės institucija nesusiję subjektai arba kad tie ištekliai yra privačios kilmės, šiuo atveju reikšmės neturi (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija / Komisija, 173/73, EU:C:1974:71, 35 punktą ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, C‑328/99 ir C‑399/00, EU:C:2003:252, 33 punktą).

49

Kaip skundžiamo sprendimo 176 punkte nurodo Bendrasis Teismas, 1995 m. ir 1996 m. TV2/Danmark reklamos laiką pardavinėjo ne pati TV2/Danmark, o trečioji bendrovė, t. y. TV2 Reklame, o pajamos iš šios prekybos per TV2 fondą buvo pervedamos TV2/Danmark.

50

Šiuo klausimu neginčytina, kad, kaip ir TV2/Danmark, TV2 Reklame ir TV2 fondas buvo Danijos valstybės valdomos valstybės įmonės ir kad joms buvo patikėta valdyti pajamų iš minėto reklamos laiko pardavimo pervedimą TV2/Danmark.

51

Taigi visą išteklių tvarkymą iki jų pervedimo TV2/Danmark reglamentavo Danijos teisės aktai, pagal kuriuos valstybės specialiai įgaliotų valstybės įmonių užduotis buvo tvarkyti šias pajamas.

52

Dėl šios priežasties aptariamas pajamas kontroliavo viešosios valdžios institucijos ir jas tvarkė valstybė, kuri galėjo spręsti, kaip jas panaudoti.

53

Taigi, remiantis šio sprendimo 43–48 punktuose priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, aptariami ištekliai yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

54

Tuo remiantis darytina išvada, jog skundžiamo sprendimo 220 punkte nusprendęs, kad 1995 m. ir 1996 m. iš TV2 Reklame parduoto TV2/Danmark reklamos laiko gautos pajamos, kurios pastarajai buvo pervestos tarpininkaujant TV2 fondui, nėra valstybiniai ištekliai ir kad dėl tos priežasties Komisija klaidingai juos kvalifikavo kaip „valstybės pagalbą“, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

55

Kaip minėta šio sprendimo 48 punkte ir, priešingai, nei galima teigti remiantis skundžiamo sprendimo 211 punktu, aplinkybė, kad šios iš reklamos užsakovų gautos pajamos buvo privačios kilmės, šiuo atveju neturi įtakos ir yra nereikšminga, kiek tai susiję su klausimu, ar tas pajamas kontroliavo Danijos valdžios institucijos.

56

Beje, skundžiamo sprendimo 208 ir 212 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad valstybės įmonių valdomi ištekliai negali būti valstybės ištekliai, jeigu jie gaunami iš trečiųjų šalių ir jeigu jų savininkai savanoriškai juos perduoda valstybei tvarkyti arba jie juos apleidžia ir valstybė apsiima juos tvarkyti.

57

Priešingai, nei tvirtina Bendrasis Teismas, toks vertinimas niekaip nepagrįstas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

58

Tas pats pasakytina ir apie skundžiamo sprendimo 214, 215 ir 217 punktuose išdėstytus argumentus, kad tik ta pajamų dalis, kuri Kultūros ministerijos sprendimu nebuvo perleista TV2/Danmark, gali būti valstybės ištekliai ir kad pareigos kiekvienais metais tas pajamas pervesti iš TV2 fondo TV2/Danmark nebuvimas negalėjo lemti kitokio vertinimo.

59

Kaip konstatuota šio sprendimo 49–52 punktuose, išvada, kad pajamas iš reklamos kontroliavo valstybė, padaryta remiantis tuo, kad tas pajamas tvarkė Danijos valstybei priklausančios valstybės įmonės. Todėl neginčytina, kad, remiantis Danijos teisės aktais, Kultūros ministerija turėjo galimybę spręsti, kad šios pajamos skiriamos kitam tikslui, nei pervesti į TV2 fondą.

60

Galiausiai, šioje byloje aptariama situacija nepanaši į situaciją, kuri buvo nagrinėta byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160); jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačioms elektros tiekimo įmonėms nustatyta pareiga už nustatytas minimalias kainas pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją nereikalavo jokio tiesioginio ar netiesioginio valstybės išteklių pervedimo šios rūšies elektros energiją gaminančioms įmonėms (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 59 punktą; 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 34 punktą).

61

Iš tiesų pastarojoje byloje kalbėta apie privačias įmones, kurių aptariama valstybė narė nebuvo įgaliojusi tvarkyti valstybės išteklių, tačiau kurioms buvo nustatyta pareiga pirkti iš nuosavų finansinių išteklių (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą,2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 35 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Nutarties Elcogás, C‑275/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2314, 32 punktą).

62

Beje, minėtoje byloje aptariamos lėšos negalėjo būti laikomos valstybės ištekliais, nes valstybė jų niekada nekontroliavo (žr.2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 36 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Nutarties Elcogás, C‑275/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2314, 32 punktą).

63

Kaip jau minėta šioje byloje kalbama apie valstybės įmones, t. y. TV2 Reklame ir TV2 fondą, kurias Danijos valstybė įsteigė, valdė ir įgaliojo tvarkyti pajamas iš kitos valstybės įmonės, t. y. TV2/Danmark reklamos laiko pardavimo, todėl šias pajamas valdė ir jomis disponavo Danijos valstybė.

64

Taigi skundžiamo sprendimo 213 punkte nusprendęs, kad šioje byloje aptariama situacija yra analogiška byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), nagrinėtai situacijai, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

65

Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti Komisijos pateiktam vieninteliam pagrindui, kuriuo grindžiamas jos apeliacinis skundas ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo panaikintas ginčijamas sprendimas, nes Komisija jame nusprendė, kad 1995 m. ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurios per TV2 fondą buvo pervestos TV2/Danmark, yra valstybės pagalba.

66

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

67

Šioje byloje Teisingumo Teismas mano, kad reikia priimti galutinį sprendimą dėl TV2/Danmark pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą.

68

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 43–64 punktuose nurodytų motyvų TV2/Danmark pateiktas ketvirtasis pagrindas pateiktas subsidiariai pateiktų reikalavimų trečiai daliai pagrįsti, turi būti atmestas.

69

Taigi reikia atmesti TV2/Danmark ieškinį.

70

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

71

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikytiną apeliaciniam procesui pagal minėto reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

72

Kadangi Komisija ir Viasat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš TV2/Danmark, o ši pralaimėjo bylą, reikia jai nurodyti padengti ne tik savo, bet ir visas pirmojoje instancijoje ir šiame apeliaciniame procese Komisijos ir Viasat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

73

Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, taikomoje apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas.

74

Danijos Karalystė, kuri įstojo į bylą pirmojoje instancijoje, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

75

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 2 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, jeigu Autorité de surveillance AELE įstoja į bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

76

Taigi Autorité de surveillance AELE, kaip į bylą apeliacinėje instancijoje įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: