—

Vattenfall Europe Generation AG, atstovaujamos advokato M. Ehrmann,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. White ir K. Herrmann,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos [apyvartinių taršos] leidimų [prekybos] sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL L 275, 2003, p. 32; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 631), iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/ES (OL L 140, 2009, p. 63) (toliau – Direktyva 2003/87), I priedo ir 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimo 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės (OL L 130, 2011, p. 1), 19 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Vattenfall Europe Generation AG (toliau – Vattenfall) ir Vokietijos Federacinės Respublikos ginčą dėl momento, nuo kurio elektros energijos gamybos įrenginys įpareigojamas pagal Direktyvą 2003/87 teikti ataskaitas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų (toliau – apyvartiniai taršos leidimai) ir jų atsisakyti, nustatymo.

3

Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma I priede nurodytoms veikloms, kurias vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, ir II priede išvardytoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<...>

<...>

<...>

5

Direktyvos 2003/87 4 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. joks įrenginys nevykdytų I priede išvardytos veiklos, kurią vykdant išmetamos su ja susijusios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, jeigu įrenginio operatorius neturi kompetentingos institucijos pagal 5 ir 6 straipsnius išduoto leidimo arba jeigu įrenginiui pagal 27 straipsnį netaikomi Bendrijos sistemos reikalavimai. Tai taip pat taikoma ir 24 straipsnyje nurodytiems įrenginiams.“

6

Direktyvos 2003/87 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Kompetentinga institucija išduoda šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimą, kuriuo suteikiamas įgaliojimas iš viso įrenginio arba jo dalies išmesti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, jeigu ji yra įsitikinusi, kad operatorius sugebės stebėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir pranešti apie jas.

<...>

2.   Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų leidimuose pateikiama:

<...>

7

Šios direktyvos 10a straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Pagal 4 ir 8 dalis ir nepaisant 10c straipsnio, elektros energijos gamybos įrenginiams, anglies dioksido surinkimo įrenginiams, transportavimo vamzdynams arba saugykloms nemokami apyvartiniai taršos leidimai nesuteikiami.“

8

Minėtos direktyvos 12 straipsnio 3 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad iki kiekvienų metų balandžio 30 d. kiekvieno įrenginio operatorius atsisakytų tokio leidimų, išskyrus pagal II skyrių išduotus leidimus, skaičiaus, kuris atitiktų bendrą per ankstesnius kalendorinius metus iš to įrenginio išmestų šiltnamio efektą skatinančių dujų kiekį, patikrintą pagal 15 straipsnio nuostatas, ir kad tie leidimai vėliau būtų panaikinti.“

9

Direktyvos 2003/87 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Iki 2011 m. gruodžio 31 d. Komisija priima <...> reglamentą dėl emisijos stebėjimo ir ataskaitų apie ją teikimo <...>; jame nustatytuose kiekvienų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos stebėjimo ir ataskaitų apie ją teikimo reikalavimuose nurodomas galimas tų dujų poveikis visuotiniam atšilimui.

Ši priemonė, skirta šios direktyvos neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti ją papildant, priimama laikantis 23 straipsnio 3 dalyje nustatytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.

<...>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad pasibaigus kalendoriniams metams kiekvienas įrenginio arba orlaivio naudotojas 1 dalyje nurodytame reglamente nustatyta tvarka vykdytų stebėseną ir kompetentingai institucijai pateiktų ataskaitą apie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją per tuos metus iš įrenginio.

<...>“

10

Direktyvos 2003/87 I priede išvardytos veiklos, kuriai taikoma ši direktyva, kategorijos. Tarp šių veiklos kategorijų yra, be kita ko, „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW (išskyrus įrenginius, skirtus pavojingų arba komunalinių atliekų deginimui)“.

11

Sprendimo 2011/278 31 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. įprasta tvarka visi elektros energijos sektoriui skirti ATL [(apyvartiniai taršos leidimai)] turėtų būti parduodami aukcionuose, ir į tai, kad šis sektorius gali perkelti padidėjusią anglies dioksido kainą, ir į tai, kad nemokami ATL dėl elektros gamybos neturėtų būti suteikiami, išskyrus pereinamuoju laikotarpiu suteikiamus nemokamus ATL už elektros gamybos pajėgumų modernizavimą ir už elektros energijos gamybą iš dujų atliekų, į šio sprendimo taikymo sritį neturėtų įeiti nemokamų ATL, susijusių su elektros gamyba ar vartojimu, skirstymas. Tačiau, vadovaujantis Direktyvos [2003/87] 10a straipsnio 6 dalimi, valstybės narės, laikydamosi taikomų atitinkamos srities valstybės pagalbos taisyklių, kurias priims Komisija, gali priimti finansines priemones siekdamos sektoriams ar jų pošakiams, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, kompensuoti su išmetamosiomis ŠESD [šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis] susijusias išlaidas, kurioms įtakos turėjo elektros energijos kainos.“

12

Šio sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiuo sprendimu nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvą [2003/87] nuo 2013 m. pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės.“

13

To paties sprendimo 19 straipsnyje „ATL suteikimas naujiems rinkos dalyviams“ nustatyta:

„1.   Kad suteiktų ATL naujiems rinkos dalyviams, išskyrus leidimus įrenginiams, nurodytiems Direktyvos [2003/87] 3 straipsnio h dalies 3 įtraukoje, valstybės narės toliau nurodytu būdu apskaičiuoja preliminarų metinį nemokamų ATL, suteiktinų kiekvienai įrenginio technologinio proceso daliai nuo įrenginio įprastos eksploatacijos pradžios, skaičių:

<...>

<...>

2.   Jei nepriklausomas tikrintojas patvirtina naujo rinkos dalyvio išmestas ŠESD prieš pradedant įprastą įrenginio eksploataciją, papildomi ATL suteikiami remiantis ankstesniu laikotarpiu išmestomis ŠESD, išreikštomis tonomis anglies dioksido ekvivalento.

<...>“

14

2012 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 601/2012 dėl išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio stebėsenos ir ataskaitų teikimo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB (OL L 181, 2012, p. 30) 5 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Stebėsena ir ataskaitų rengimas turi būti išsamūs ir apimti visas su Direktyvos [2003/87] I priede išvardytas veiklos rūšis [išvardytomis veiklos rūšimis] ir į tos direktyvos 24 straipsnį įtrauktomis kitomis atitinkamomis veiklos rūšimis susijusias iš visų taršos šaltinių bei sukėliklių išmetamas proceso metu ir degimo metu išsiskiriančias ŠESD bei visas nurodytas su tomis veiklos rūšimis susijusias ŠESD ir turi būti atliekami taip, kad būtų išvengta dvigubos apskaitos.“

15

Šio reglamento 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Veiklos vykdytojas nustato kiekvieno įrenginio stebėsenos ribas.

Tos ribos apima iš visų taršos šaltinių ir sukėliklių, susijusių su įrenginyje vykdoma veikla, įrašyta į Direktyvos [2003/87] I priedą, išmetamas visas atitinkamas ŠESD ir veiklą bei ŠESD, kurias valstybė narė įtraukia į sistemą pagal [minėtos] Direktyvos [2003/87] 24 straipsnį.

Veiklos vykdytojas taip pat įtraukia įprastinės eksploatacijos metu ir per nenumatytus įvykius išmestų ŠESD kiekį, įskaitant per ataskaitinį laikotarpį įvykusią įrenginio eksploatacijos pradžią, pabaigą ir avarines situacijas, tačiau neįtraukia transportavimo tikslu naudotų mobiliųjų mašinų išmestų ŠESD kiekio.“

16

2011 m. liepos 21 d.Gesetz über den Handel mit Berechtigungen zur Emission von Treibhausgasen (Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos įstatymas) (BGBl. I 1475, p. 3154, toliau – TEHG) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis įstatymas taikomas 1 priedo 2 dalyje nurodytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijai, atsirandančiai dėl toje dalyje nurodytos veiklos. <...>“

17

TEHG 1 priedo 2 dalis suformuluota taip:

18

2011 m. rugsėjo 26 d.Verordnung über die Zuteilung von Treibhausgas‑Emissionsberechtigungen in der Handelsperiode 2013 bis 2020 (Nutarimas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2013–2020 metų prekybos laikotarpiu (BGBl. I 2011, p. 1921) 18 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Paskirstymo elementų emisijos, atsiradusios iki įprasto veikimo pradžios, atveju skiriami papildomi naujo įrenginio leidimai remiantis anglies dioksido ekvivalento tonomis išreikšta emisija.“

19

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vattenfall eksploatuoja Moorburge prie Hamburgo (Vokietija) naujai pastatytą elektrinę. Šios elektrinės nominalus šiluminis našumas 3700 MW.

20

2013 m. rugpjūčio 7 d. ir rugsėjo 3 d. raštais Vattenfall nurodė Deutsche Emissionshandelsstelle im Umweltbundesamt (Vokietijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais tarnyba prie Federalinės aplinkos institucijos, toliau – Apyvartinių taršos leidimų prekybos tarnyba), jog dėl to, kad Moorburgo elektrinė dar tik statoma, jai netaikoma pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais ir jų atsisakyti, kuri kyla dėl Direktyvoje 2003/87 įtvirtintos sistemos (toliau – apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema).

21

Kadangi 2013 m. rugsėjo 18 d. rašte Leidimų prekybos tarnyba nepritarė tokiam aiškinimui, Vattenfall pateikė skundą Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) ir prašė pripažinti, kad pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais atsiranda tik po to, kai operatorius bandomaisiais tikslais pirmą kartą paleidžia įrenginį.

22

Vattenfall teigia, kad iš tiesų, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkto, ji taikoma elektros energijos gamybos įrenginiams nuo to momento, kai jie pradeda gaminti trečiosioms šalims parduoti skirtą elektros energiją. Taigi šią nuostatą atitinka TEHG, nes pagal jo 1 priedo 2 dalies 2 punktą tol, kol nepagaminama elektros energijos, elektrinių emisijai netaikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema. Pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais atsiranda, tik kai operatorius patvirtina apie veikti parengto įrenginio tinkamumą, taigi kai operatorius paleidžia įrenginį bandomaisiais tikslais. Šis aiškinimas suderinamas su TEHG 1 priedo 2 dalies 1 punktu, kuriuo siekiama tik užtikrinti, kad visų įrenginių tipai patektų į TEHG taikymo sritį, tačiau jame nėra jokios nuorodos į tai, kas susiję su jo ratione temporis taikymo sritimi.

23

Priešingai, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog dėl to, kad Moorburgo elektrinės šiluminis našumas didesnis nei 20 MW, pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais šiai elektrinei taikoma nuo to momento, kai ji išmeta su veikla susijusias šiltnamio efektą sukeliančias dujas nepriklausomai nuo deginimo tikslo. Iš tiesų, įrenginio veikla prasideda nuo pirmojo bandomojo paleidimo, taigi tuomet, kai įrenginys išmeta šiltnamio efektą sukeliančias dujas, nesvarbu, dėl kokių priežasčių. Ši taisyklė kyla iš TEHG, kurio 1 priedo 2 dalies 1 punkte numatyta, jog turi būti atsižvelgta į visus degimo metu išmetamus teršalus. Ši taisyklė atitinka Direktyvos 2003/87 3 straipsnio t punkte apibrėžtą kuro deginimo sąvoką ir Reglamento Nr. 601/2012 20 straipsnio 1 dalyje numatytas laikinas taršos stebėsenos ribas laiko atžvilgiu.

24

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nei Vokietijos teisėje, nei Europos Sąjungos teisėje nėra aiškios nuostatos dėl momento, nuo kurio dėl 2013–2020 m. prekybos laikotarpiu pradėtų eksploatuoti įrenginių taikoma pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais. Vis dėlto atsakymą į šį klausimą būtų galima rasti Direktyvos 2003/87 I priede, kuriame nurodyti „kuro deginimo įrenginiai, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, taip pat Sprendimo 2011/278 19 straipsnio 2 dalyje. Visų pirma, net jei šis sprendimas netaikomas įrenginiams, skirtiems elektros energijai gaminti, iš minėto sprendimo 19 straipsnio 2 dalies, susijusios su naujais rinkos dalyviais, gali būti numanoma, kad pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais atsiranda prieš pradedant įprastą tokių įrenginių eksploataciją. O jei ši pareiga atsiranda tik tuomet, kai įrenginys įprastai pradedamas eksploatuoti, Vattenfall turėjo atsisakyti atitinkamo apyvartinių taršos leidimų skaičiaus.

25

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/87 I priedas tiek, kiek „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW“, įtrauktas į veiklos, kuriai taikoma ši direktyva, kategorijų sąrašą, turi būti aiškinamas taip, kad elektros energijos gamybos įrenginio pareiga prekiauti apyvartiniais taršos leidimais atsiranda nuo pirmosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo dienos ir dėl to galimai prieš pradedant įrenginiui pirmą kartą gaminti elektros energiją.

27

Reikia priminti, kad bendra Direktyvos 2003/87 struktūra grindžiama griežta išduotų, turimų, perleistų ir panaikintų apyvartinių taršos leidimų apskaita. Ši konkreti apskaita siejama su pačiu direktyvos tikslu, t. y. sukurti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, kuria siekiama sumažinti šių dujų emisiją į atmosferą tiek, kad ji būtų tokio lygio, jog pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdytų klimato sistemos, ir kurios galutinis tikslas yra aplinkos apsauga (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nordzucker, C‑148/14, EU:C:2015:287, 28 punktą).

28

Siekiant įgyvendinti šią sistemą, Direktyvos 2003/87 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma I priede nurodytai veiklai, kurią vykdant išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, ir II priede išvardytoms šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms, prie kurių, be kita ko, priskirtas anglies dioksidas.

29

Be to, iš šios direktyvos 4 straipsnio matyti, jog valstybės narės užtikrina, kad jokiu įrenginiu nebūtų vykdoma I priede išvardyta veikla, kurią vykdant išmetamos su ja susijusios šiltnamio efektą sukeliančios dujos, jeigu įrenginio operatorius neturi kompetentingos institucijos pagal toje direktyvoje numatytus reikalavimus išduoto leidimo.

30

Pagal Direktyvos 2003/87 6 straipsnio 2 dalį toks leidimo išdavimas siejamas, be kita ko, su šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta operatorių pareiga iki einamųjų metų balandžio 30 d. atsisakyti tokio apyvartinių taršos leidimų skaičiaus, kuris atitiktų visą per praėjusius kalendorinius metus jų išmestų teršalų kiekį (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nordzucker, C‑148/14, EU:C:2015:287, 29 punktą).

31

Kaip matyti iš Direktyvos 2003/87 14 straipsnio 3 dalies, ši pareiga atsisakyti apyvartinių taršos leidimų grindžiama įrenginių operatorių ataskaitomis, kurias šie parengia vadovaudamiesi reglamente, kurį priima Komisija pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalį, nustatytomis taisyklėmis (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo Nordzucker, C‑148/14, EU:C:2015:287, 31 punktą).

32

Remdamasi pastarąja nuostata, Komisija priėmė Reglamentą Nr. 601/2012, kurio 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvieno įrenginio stebėsenos ribos, kurias nustato operatorius, apima iš visų taršos šaltinių ir sukėliklių, susijusių su įrenginyje vykdoma veikla, kuri įrašyta į Direktyvos 2003/87 I priedą, išmetamas visas šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

33

Reglamento Nr. 601/2012 20 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje patikslinta, kad ši pareiga nustatyta ne tik operatoriui, išmetusiam įprastinės eksploatacijos metu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, bet ir per nenumatytus įvykius, įskaitant per įrenginio eksploatacijos pradžią ir pabaigą, išmetusiam šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Šis sąrašas nėra baigtinis; dėl emisijos stebėsenos ir ataskaitų dėl jos teikimo taip pat turi būti atsižvelgiama į šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, išmestą per kitus nenumatytus įvykius, kaip antai įrenginio bandomojo paleidimo laikotarpiu.

34

Be to, primintina, kad Direktyvos 2003/87/EB 3 straipsnio e punkte įrenginys apibrėžiamas kaip stacionarusis techninis įrenginys, kuriuo vykdoma vienos arba daugiau kategorijų, išvardytų minėtos direktyvos I priede, veikla ir bet kokia tiesiogiai su ja susijusi kitos kategorijos veikla, kuri techniniu požiūriu susijusi su toje vietoje vykdoma veikla ir kuri galėtų turėti įtakos emisijai ir taršai (2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Elektriciteits Produktiemaatschappij Zuid‑Nederland EPZ, C‑158/15, EU:C:2016:422, 25 punktas).

35

Viena iš šios direktyvos I priede nurodytų veiklos kategorijų yra kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas didesnis nei 20 MW, išskyrus įrenginius, skirtus pavojingoms arba komunalinėms atliekoms deginti.

36

Dėl kuro deginimo sąvokos pažymėtina, kad Direktyvos 2003/87 3 straipsnio t punkte kuro deginimas apibrėžiamas kaip kuro oksidacija, nesvarbu, kaip naudojama šiuo procesu gaminama šilumos, elektros arba mechaninė energija ir ar vykdoma bet kokia kita su šiuo procesu tiesiogiai susijusi veikla.

37

Todėl neturi reikšmės tai, jog per pirmąjį bandomojo paleidimo laikotarpį, kai į atmosferą išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, į Direktyvos 2003/87 taikymo sritį patenkanti elektrinė negamina elektros energijos, nes, atsižvelgiant į pareigą atsisakyti apyvartinių taršos leidimų, nebūtina, kad deginant kurą išsiskirianti šiluma būtų naudojama šiam tikslui.

38

Iš to, kad išdėstyta, darytina išvada, kad įrenginio, kuris skirtas deginant kurą elektros energijai gaminti ir kurio našumas viršija Direktyvos 2003/87 I priede numatytą vertę, operatoriui taikomos pareigos, susijusios su apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, ir pirmiausia pareiga teikti ataskaitas dėl emisijos iš visų taršos šaltinių ir sukėliklių, susijusios su įrenginyje vykdoma veikla, įskaitant emisiją per bandomojo paleidimo laikotarpį, būtiną prieš pradedant įprastą šio įrenginio eksploataciją.

39

Toks Direktyvos 2003/87 aiškinimas atitinka pagrindinį tikslą, t. y. saugoti aplinką mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311,79 punktą), ir negali būti paneigtas dėl to, kad įrenginio laikymas elektros energijos gamybos įrenginiu, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio u punktą, siejamas su sąlyga, jog tas įrenginys gamina trečiosioms šalims parduoti skirtą elektros energiją.

40

Iš tiesų, šia nuostata siekiama ne apibrėžti Direktyvos 2003/87 taikymo sritį, o padėti atskirti įrenginius, ir tai svarbu nustatant didžiausią metinį apyvartinių taršos leidimų skaičių, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10a straipsnio 5 dalį (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 64–70 punktus).

41

Kaip jau nusprendė Teisingumo Teismas, pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir 10a straipsnio 3–5 dalis būtina atskirti įrenginius, kuriems taikoma šios direktyvos 10a straipsnio 3 dalis, nuo kitų įrenginių, išmetančių šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Prie pirmųjų įrenginių priskiriami, be kita ko, elektros energijos gamybos įrenginiai, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 3 straipsnio u punktą (2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 70 punktas).

42

Be to, reikia pažymėti, kad tai, jog šios pareigos skirtos įrenginio operatoriui, nereiškia, kad neturi būti atsižvelgiama į emisiją, atsiradusią per įrenginį stačiusio subjekto atliktą bandomąjį paleidimą. Iš tiesų, viena vertus, kaip teigia Komisija, Direktyvos 2003/87 3 straipsnio u punkte įtvirtinta sąvoka „elektros energijos gamybos įrenginys“ nesvarbi, kiek tai susiję su pareigos prekiauti apyvartiniais taršos leidimais atsiradimu. Kita vertus, operatoriaus pareiga teikti ataskaitas ir atsisakyti apyvartinių taršos leidimų apima ir minėtą emisiją, nes pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema taikoma bet kokiai emisijai, atsirandančiai vykdant I priede išvardytų kategorijų veiklą.

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2003/87 I priedas tiek, kiek jame „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas, didesnis nei 20 MW“, įtrauktas į veiklos kategorijų, kurioms taikoma ši direktyva, sąrašą, turi būti aiškinamas taip, kad nustatyta pareiga prekiauti apyvartiniais elektros energijos gamybos įrenginio taršos leidimais atsiranda nuo pirmosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo dienos ir dėl to prireikus prieš pradedant įrenginiui pirmą kartą gaminti elektros energiją.

44

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, I priedas tiek, kiek jame „kuro deginimas įrenginiuose, kurių visas nominalus šiluminis našumas, didesnis nei 20 MW“, įtrauktas į veiklos kategorijų, kurioms taikoma iš dalies pakeista Direktyva 2003/87, sąrašą, turi būti aiškinamas taip, kad nustatyta pareiga prekiauti apyvartiniais elektros energijos gamybos įrenginiui taršos leidimais atsiranda nuo pirmosios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo dienos ir dėl to prireikus prieš pradedant įrenginiui pirmą kartą gaminti elektros energiją.