—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. De Socio,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir A. Szmytkowska,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB sutarties 119 straipsnio (vėliau – EB 141 straipsnis), EB sutarties 120 straipsnio (vėliau – EB 142 straipsnis), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnio, 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) 11 straipsnio ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, 2006, p. 23) 2, 14 ir 15 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Maria Cristina Elisabetta Ornano ir Ministero della Giustizia, Direzione Generale dei Magistrati del Ministero (Teisingumo ministerija, Ministerijos generalinis teisėjų direktoratas (Italija); toliau – Teisingumo ministerija) ginčą dėl atsisakymo suteikti bendrosios kompetencijos teismo teisėjai priedą, skirtą padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami savo profesinę veiklą, už privalomų motinystės atostogų, paimtų iki 2005 m. sausio 1 d., laikotarpius.

3

1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL L 45, 1975, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 179) 1 straipsnyje įtvirtinta:

„[EEB] Sutarties 119 straipsnyje išdėstytas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas, toliau vadinamas „vienodo darbo užmokesčio principas“, reiškia bet kokios diskriminacijos dėl lyties panaikinimą visų aspektų ir sąlygų atlyginant už tą patį darbą arba už vienodos vertės darbą atžvilgiu.

Tais atvejais, kai nustatant darbo užmokestį naudojama pareigybių klasifikacijos sistema, ši sistema turi būti grindžiama vienodais kriterijais, taikomais vyrams ir moterims, ir turi būti parengta taip, kad panaikintų bet kokią diskriminaciją dėl lyties.“

4

Nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. šią direktyvą pakeitė Direktyva 2006/54. Tačiau pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė iki Direktyvos 75/117 panaikinimo.

5

1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, 1979, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187) antroje ir trečioje konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

„kadangi dėl darbo užmokesčio Taryba 1975 m. vasario 10 d. priėmė Direktyvą [75/117];

kadangi Bendrijos veiksmai, įgyvendinant vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu, taip pat yra būtini; kadangi vienodas požiūris į darbuotojus ir darbuotojas yra vienas Bendrijos tikslų, kai, inter alia, skatinama toliau kurti geresnes gyvenimo bei darbo sąlygas, kad, palaikant jų gerėjimą, būtų galima siekti jų suderinamumo; kadangi Sutartis nesuteikia būtinų įgaliojimų siekiant šio tikslo.“

6

Direktyva 76/12 nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. buvo panaikinta Direktyva 2006/54. Tačiau pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė iki Direktyvos 76/207 panaikinimo.

7

Remiantis Direktyvos 92/85 devinta, šešiolikta–aštuoniolikta konstatuojamosiomis dalimis:

„kadangi, garantuojant nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, moterims neturėtų būti sudaromos blogesnės sąlygos darbo rinkoje ir neturėtų būti pažeidžiamos direktyvos dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris;

<...>

kadangi darbo organizavimo, atsižvelgiant į nėščių, neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų apsaugą, priemonės netektų prasmės, jei nebūtų išlaikomos su darbo sutartimi susijusios teisės, įskaitant atlyginimo išlaikymą ir (arba) teisę į atitinkamą pašalpą;

kadangi, be to, nuostatos dėl motinystės atostogų taip pat netektų prasmės, jei nebūtų išlaikomos su darbo sutartimi susijusios teisės [ir atlyginimas ir (arba)] teisė į atitinkamą pašalpą;

kadangi atitinkama pašalpa motinystės atostogų atveju turi būti laikoma formalia nuoroda tam, kad būtų nustatytas minimalus apsaugos lygis, ir jokiu būdu neturėtų būti interpretuojama kaip nėštumo ir ligos analogija.“

8

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

9

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Motinystės atostogos“ numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad 2 straipsnyje nurodytos darbuotojos turėtų teisę į bent 14 savaičių nepertraukiamas motinystės atostogas prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika.

2.   Į šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtas motinystės atostogas turi įeiti bent dviejų savaičių privalomos motinystės atostogos prieš ir (arba) po gimdymo, remiantis nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika.“

10

Šios direktyvos 11 straipsnio „Darbo teisės [Su darbo sutartimi susijusios teisės]“ 1–3 punktuose nustatyta:

„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:

11

1981 m. vasario 19 d.legge n. 27, provvidenze per il personale di magistratura (Įstatymas Nr. 27 dėl išmokų teismų darbuotojams) (GURI, Nr. 52, 1981 m. vasario 21 d., toliau – Įstatymas Nr. 27/81) 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytas specialaus priedo teismų darbuotojams, skirto Italijos bendrosios kompetencijos teismų teisėjams, mokėjimas, siekiant padengti išlaidoms, kurių jie patiria vykdydami savo profesinę veiklą (toliau – specialus priedas teismų darbuotojams).

12

Iki 2004 m. gruodžio 31 d. motinystės atostogų išėjusios bendrosios kompetencijos teismo teisėjos šio priedo negaudavo. Šiuo klausimu Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmoje pastraipoje (toliau – pradinė Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija) buvo įtvirtinta:

„Kol bus patvirtinta 1979 m. balandžio 2 d. Įstatyme Nr. 97 numatyta nauja tvarka, susijusi su darbuotojų darbo užmokesčiu, nuo 1980 m. liepos 1 d. bendrosios kompetencijos teismų teisėjams nustatomas specialus 4400000 lirų per metus siekiantis priedas, nesuteikiantis teisių į pensiją, mokėtinas kas mėnesį, išskyrus išimtinių atostogų, specialiųjų atostogų, nepaisant to, kokia priežastis, 1971 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 1204 4 ir 7 straipsniuose numatytų privalomų ar papildomų atostogų ir tarnybos sustabdymo, nepaisant to, kokia priežastis, laikotarpius.“

13

Ši nuostata buvo iš dalies pakeista 2004 m. gruodžio 30 d.legge n. 311, Disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge finanziaria 2005) [Įstatymas Nr. 311, nustatantis nuostatas dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo (2005 m. Biudžeto įstatymas)] (paprastasis GURI priedas, Nr. 306, 2004 m. gruodžio 31 d.) 1 straipsnio 325 dalimi, kurioje nurodyta, kad teisė į specialų priedą teismų darbuotojams suteikiama ir bendrosios kompetencijos teismų teisėjų privalomų motinystės atostogų atveju (toliau – iš dalies pakeista Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija). Ši redakcija įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d.

14

2007 m. vasario 23 d.Tribunale di Cagliari (Kaljario teismas, Italija) teisėja M. C. E. Ornano paprašė Teisingumo ministerijos išmokėti, be kita ko, specialų priedą teismų darbuotojas už du privalomų motinystės atostogų, kurių ji buvo išėjusi 1997–1998 m. ir 2000–2001 m., laikotarpius.

15

2007 m. kovo 30 d. sprendimu Teisingumo ministerija atmetė M. C. E. Ornano prašymą motyvuodama tuo, kad šie du motinystės atostogų laikotarpiai yra ankstesni už iš dalies pakeistos Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcijos įsigaliojimo datą, t. y. 2005 m. sausio 1 d., ir kad šis pakeitimas netaikomas atgaline data.

16

2007 m. liepos 30 d. M. C. E. Ornano ginčijo šį sprendimą, pateikdama specialųjį skundą Presidente della Repubblica (Respublikos Prezidentas, Italija). Jurisdikcija nagrinėti tokį skundą priklauso Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija).

17

Šiame skunde M. C. E. Ornano teigia, kad iš dalies pakeista Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija taikoma iki šios nuostatos įsigaliojimo datos susiklosčiusioms situacijoms, dėl kurių, kaip ir šiuo atveju, dar nėra suėję senaties terminai.

18

2007 m. spalio 9 d. Teisingumo ministerija nesutiko taikyti iš dalies pakeistą Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakciją atgaline data. Ji pažymėjo, kad Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) iškėlė klausimą dėl šios iš dalies pakeistos redakcijos konstitucingumo ir kad kelis kartus, konkrečiai – 2007 m. balandžio 13 d. sprendimu, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) pripažino, kad ši nuostata neprieštarauja Italijos Konstitucijai.

19

2015 m. balandžio 13 d. raštu, Teisingumo ministerija perdavė Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) 2008 m. gegužės 14 d.Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) sprendimą, kuriame tas teismas pripažino, jog klausimas dėl pradinės Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcijos tiek kiek joje numatyta, kad specialus priedas teismų darbuotojams nemokamas privalomų motinystės atostogų laikotarpiu, atitikties Italijos Konstitucijai akivaizdžiai nepagrįstas. Taigi šis teismas nusprendė, kad iš dalies pakeista Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija negalėjo būti taikoma ankstesniems laikotarpiams iki šios redakcijos įsigaliojimo.

20

Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nuomone, kyla klausimas, ar pradinė Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakcija suderinama su Sąjungos teise, t. y. su įvairiomis jos nuostatomis, skirtomis motinystei apsaugoti ir nediskriminavimui dėl lyties, visų pirma kiek tai susiję su darbo užmokesčiu, užtikrinti.

21

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Teisingumo Teismo praktikoje siekiama užtikrinti, kad, kalbant apie darbo santykius, dėl motinystės atitinkamos darbuotojos neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei jų kolegos vyrai.

22

Jis priduria, kad toliau remiantis Teisingumo Teismo praktika, kiek tai susiję būtent su darbo užmokesčiu, motinystės atostogų išėjusi darbuotoja, net jei negali pretenduoti į viso savo užmokesčio išlaikymą, turi išsaugoti ne tik savo bazinį atlyginimą, bet ir teisę į premijas, kurios susijusios su jos profesiniu statusu.

23

Reikia nurodyti, kad šioje byloje specialus priedas teismų darbuotojams buvo netiesiogiai Italijos teisės aktų leidėjo pripažintas „neatsiejama bendrosios kompetencijos teismų teisėjų darbo užmokesčio dalimi“ ir bet kokiu atveju visiškai nepriklausančiu nuo išėjimo privalomų atostogų, kaip numatyta 2004 m. gruodžio 30 d. Įstatyme Nr. 311, nustatančiame nuostatas dėl valstybės metinio ir daugiamečio biudžeto sudarymo (2005 m. Biudžeto įstatymas), kuriuo teisė į šį priedą buvo suteikta ir tarnybos laikotarpiais, praleistais išėjus privalomų motinystės atostogų.

24

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 92/85 11 straipsnio pirmos pastraipos 1 punktą, 2 punkto b papunktį, 3 punktą ir dvi paskutines konstatuojamąsias dalis [EB sutarties 119 straipsnį (vėliau – EB 141 straipsnis), EB sutarties 120 straipsnį (vėliau – EB 142 straipsnis)], kuriame nurodyta, kad „[v]alstybės narės stengiasi išlaikyti esamą mokamų atostogų sistemų lygiavertiškumą“, Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalies c punktą, 14 straipsnio 1 dalies c punktą, 15 straipsnį ir 23 bei 24 konstatuojamąsias dalis, galiausiai Pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnį draudžiama tokia nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta, kad pagal pradinę Įstatymo Nr. 27/81 3 straipsnio pirmos pastraipos redakciją joje nustatytas priedas nemokamas privalomų motinystės atostogų laikotarpiu iki 2005 m. sausio 1 d.?“

25

2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas atmetė nacionalinio teismo prašymą nagrinėti jo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos bendrosios kompetencijos teismo teisėjai nesuteikiama teisė gauti priedo, skirto padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami savo veiklą, už privalomų motinystės atostogų laikotarpį iki 2005 m. sausio 1 d.

27

Pirmiausia reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje susiklostė 1997–1998 m. ir 2000–2001 m., kai M. C. E. Ornano buvo išėjusi privalomų motinystės atostogų. Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti pateiktą klausimą, atsižvelgiant į šiais laikotarpiais galiojusias Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma į Direktyvą 92/85, EB sutarties 119 straipsnį (vėliau – EB 141 straipsnis) ir Direktyvą 75/117.

28

Kadangi šioje byloje M. C. E. Ornano buvo du kartus išėjusi privalomų motinystės atostogų, reikia aiškinti Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunktį, 11 straipsnio 3 punktą, susijusius su motinystės atostogomis, bet nereikia remtis to paties 11 straipsnio 1 punktu, kurį taip pat paminėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų šis punktas, kuriame kalbama apie šios direktyvos 5–7 straipsnius, susijęs su nėščiomis ir krūtimi maitinančiomis darbuotojomis, taigi su kitokiomis situacijomis, nei nagrinėjama pagrindinėje byloje.

29

Šiuo klausimu minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 punkto b papunktyje numatyta, kad per motinystės atostogas darbuotojoms turi būti užtikrintas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą. Tos pačios direktyvos 11 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad 2 punkto b papunktyje nurodoma pašalpa yra laikoma tinkama, jei užtikrina pajamas, bent lygiavertes toms, kurias, atsižvelgiant į bet kokį nacionalinės teisės aktuose nustatytą maksimumą, darbuotoja gautų nutraukusi savo darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių.

30

Direktyvos 92/85 11 straipsnyje numatyta „atlyginimo“ sąvoka, atitinkanti EB sutarties 119 straipsnio (vėliau – EB 141 straipsnis) įtvirtintą sąvoką, apima atlygį, kurį per motinystės atostogas darbdavys tiesiogiai ar netiesiogiai moka darbuotojai dėl jos darbo. Atvirkščiai, sąvoka „pašalpa“, į kurią 11 straipsnyje taip pat daroma nuoroda, reiškia bet kokias pajamas, kurias darbuotoja gauna per motinystės atostogas ir kurias darbdavys jai moka ne dėl darbo santykių (šiuo klausimu žr. 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Boyle ir kt., C‑411/96, EU:C:1998:506, 31 punktą ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C‑471/08, EU:C:2010:391, 35 punktą).

31

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vis dėlto darbuotojos negali veiksmingai remtis Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 ir 3 punktais reikalaudamos, kad per motinystės atostogas joms ir toliau būtų mokamas visas atlyginimas, tarsi jos faktiškai dirbtų kaip kiti darbuotojai (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 20 punktą; 2004 m. kovo 30 d. Sprendimo Alabaster, C‑147/02, EU:C:2004:192, 46 punktą ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C‑194/08, EU:C:2010:386, 82 punktą).

32

Taigi reikia skirti Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytą sąvoką „atlyginimas“ ir sąvoką „visas atlyginimas“, kurį darbuotoja gauna faktiškai dirbdama ir kuris nagrinėjamu atveju apima specialų teisėjams mokamą priedą, skirtą padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami savo veiklą.

33

Šiuo klausimu, remiantis Direktyva 92/85 ir Teisingumo Teismo praktika, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad per motinystės atostogas darbuotoja gautų pajamas, bent jau lygiavertes pašalpai, numatytai nacionalinės teisės aktais socialinės apsaugos srityje ir skiriamai nutraukus darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių (šiuo klausimu žr. 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Boyle ir kt., C‑411/96, EU:C:1998:506, 32 punktą; 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C‑194/08, EU:C:2010:386, 83 punktą ir 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 36 punktą).

34

Taigi, kai darbuotoja dėl motinystės atostogų nebūna darbe, pagal Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 ir 3 punktus reikalaujama užtikrinti minimali apsauga nereiškia, kad turi būti išlaikytas visas suinteresuotosios atlyginimas (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C‑194/08, EU:C:2010:386, 86 punktas).

35

Be to, pagal Direktyvą 92/85, kurioje nustatyti minimalūs reikalavimai, bet kokiu atveju neatimama valstybėms narėms suteikta galimybė užtikrinti minėtoms darbuotojoms geresnę apsaugą, išsaugant arba sukuriant apsaugos priemones, kurios palankesnės darbuotojoms, su sąlyga, kad šios priemonės suderinamos su Sąjungos teisės nuostatomis. Taigi jokia šios direktyvos nuostata valstybėms narėms ar tam tikrais atvejais socialiniams partneriams neužkertamas kelias numatyti visų atlyginimo dalių, į kurias nėščia darbuotoja turėjo teisę iki nėštumo ir motinystės atostogų, išsaugojimą (2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C‑194/08, EU:C:2010:386, 88 punktas ir 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 37 punktas).

36

Todėl iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio ir 11 straipsnio 3 punkto matyti, kad tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė nenumatė, kad bendrosios kompetencijos teismo teisėja išlaiko visas atlyginimo dalis, kurias turėjo teisę gauti iki motinystės atostogų, šios darbuotojos darbdavys už privalomų motinystės atostogų laikotarpius iki 2005 m. sausio 1 d. neprivalo jai mokėti priedo, skirto padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami savo profesinę veiklą, su sąlyga, kad minėta darbuotoja tuo laikotarpiu gavo pajamas, bent lygiavertes nacionalinės teisės aktuose socialinės apsaugos srityje numatytai pašalpai, kurią ji būtų gavusi nutraukusi savo profesinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

37

Pirmiausia reikia nurodyti, kad per M. C. E. Ornano motinystės atostogų laikotarpius galiojo EB sutarties 119 straipsnis, kuris nuo 1999 m. gegužės 1 d. tapo EB 141 straipsniu.

38

Kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, kadangi pašalpos, kurias darbdavys moka pagal teisės aktų nuostatas arba dėl darbo sutarties darbuotojai per motinystės atostogas, grindžiamos darbo santykiais, jos yra atlyginimas, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 119 straipsnį (vėliau – EB 141 straipsnis) ir Direktyvos 75/117 1 straipsnį (1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 14 punktas ir 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Boyle ir kt., C‑411/96, EU:C:1998:506, 38 punktas).

39

Vis dėlto pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką diskriminacija yra skirtingų taisyklių taikymas panašioms situacijoms arba tos pačios taisyklės taikymas skirtingoms situacijoms (žr. 1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 16 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Moterų, kurios išėjusios teisės aktuose numatytų motinystės atostogų, situacija yra specifinė, ji reikalauja, kad joms būtų suteikta speciali apsauga, ir jos negalima prilyginti faktiškai dirbančio vyro ar moters situacijai (1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 17 punktas).

40

Todėl pagal EB sutarties 119 straipsnyje (vėliau – EB 141 straipsnis) numatytą vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principą, kuris patikslinamas Direktyvoje 75/117, nereikalaujama išlaikyti visą darbuotojų atlyginimą per jų motinystės atostogas ir nenustatomi specialūs kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas šiuo laikotarpiu joms mokamos pašalpos dydis, su sąlyga, kad jis nebus tokio lygio, kad kiltų pavojus motinystės atostogų tikslui. Tačiau, kadangi šios pašalpos apskaičiuojamos remiantis darbuotojos gautu atlyginimu iki motinystės atostogų pradžios, nuo jų mokėjimo pradžios jos turi apimti atlyginimo pakėlimą nuo laikotarpio, per kurį buvo mokamas atitinkamas atlyginimas, pradžios iki motinystės atostogų pabaigos (1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 25 punktas).

41

Iš šios teismo praktikos matyti, kad vien tai, jog bendrosios kompetencijos teismo teisėja per privalomas motinystės atostogas negauna specialaus teisėjams mokamo priedo, kurį gauna dirbantys kolegos vyrai, nėra diskriminacija dėl lyties, kaip ji suprantama pagal EB sutarties 119 straipsnį (vėliau – EB 141 straipsnis) ir Direktyvą 75/117.

42

Reikia pridurti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte cituojamą teismo praktiką, tuo atveju, jei atitinkama darbuotoja gavo pajamų, bent atitinkančių tam tikros valstybės narės teisės aktuose socialinės apsaugos srityje numatytą pašalpą, kurią jį būtų gavusi nutraukusi savo darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunktį ir 11 straipsnio 3 punktą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šios pajamos neturi būti laikomos tokio lygio, dėl kurio kiltų pavojus motinystės atostogomis siekiamam tikslui.

43

Be to, kadangi, kaip buvo priminta šio sprendimo 38 punkte, pašalpos, kurias darbdavys moka per motinystės atostogas, yra darbo užmokestis, kaip tai suprantama pagal EB sutarties 119 straipsnį (vėliau – EB 141 straipsnis) ir Direktyvos 75/117 1 straipsnį, šiam užmokesčiui negali būti taikoma Direktyva 76/207. Iš tiesų iš šios direktyvos antros konstatuojamosios dalies matyti, kad ji netaikoma atlyginimui (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 13 d. Sprendimo Gillespie ir kt., C‑342/93, EU:C:1996:46, 24 punktą ir 1998 m. spalio 27 d. Sprendimo Boyle ir kt., C‑411/96, EU:C:1998:506, 38 punktą). Šiomis aplinkybėmis šios bylos nereikia nagrinėti atsižvelgiant į Direktyvą 76/207.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: EB sutarties 119 straipsnis (vėliau – EB 141 straipsnis), Direktyvos 75/117 1 straipsnis, Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunktis ir šios direktyvos 11 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė nenumatė, kad bendrosios kompetencijos teisėja išlaiko visas atlyginimo dalis, kurias turėjo teisę gauti iki motinystės atostogų, pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos už privalomų motinystės atostogų laikotarpius iki 2005 m. sausio 1 d. bendrosios kompetencijos teismo teisėja neturi teisės gauti priedo, skirto padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami profesinę veiklą, su sąlyga, kad ši darbuotoja tuo laikotarpiu gavo pajamas, bent lygiavertes nacionalinės teisės aktuose socialinės apsaugos srityje numatytai pašalpai, kurią ji būtų gavusi nutraukusi darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

EB sutarties 119 straipsnis (vėliau – EB 141 straipsnis), 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvos 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo 1 straipsnis, 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (Dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) 11 straipsnio 2 punkto b papunktis ir Direktyvos 92/85 11 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, jei atitinkama valstybė narė nenumatė, kad teisėja išlaiko visas atlyginimo dalis, kurias turėjo teisę gauti iki motinystės atostogų, pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos už privalomų motinystės atostogų laikotarpius iki 2005 m. sausio 1 d. teisėja neturi teisės gauti priedo, skirto padengti išlaidoms, kurių bendrosios kompetencijos teismų teisėjai patiria vykdydami profesinę veiklą, su sąlyga, kad ši darbuotoja tuo laikotarpiu gavo pajamas, bent lygiavertes nacionalinės teisės aktuose socialinės apsaugos srityje numatytai pašalpai, kurią ji būtų gavusi nutraukusi darbinę veiklą dėl su sveikata susijusių priežasčių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.