Byla C‑156/15

SIA Private Equity Insurance Group

prieš

AS Swedbank

(Augstākā tiesa Civillietu departaments prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2002/47/EB – Taikymo sritis – „Finansinio įkaito“, „atitinkamų finansinių įsipareigojimų“ ir finansinio įkaito „pateikimo“ sąvokos – Galimybė realizuoti finansinį įkaitą neatsižvelgiant į iškeltą bankroto bylą – Atsiskaitomosios sąskaitos sutartis, kurioje numatyta finansinio įkaito sąlyga“

Santrauka – 2016 m. lapkričio 10 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

  1. Teisės aktų derinimas–Susitarimai dėl finansinio įkaito–Direktyva 2002/47–Taikymo sritis–Finansiniai įsipareigojimai, kuriuos užtikrina susitarimas dėl finansinio įkaito–Sąvoka

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punktas)

  2. Teisės aktų derinimas–Susitarimai dėl finansinio įkaito–Direktyva 2002/47–Taikymo sritis–Taikymas tik lėšoms, įneštoms į sąskaitas, naudojamas dalyvaujant Direktyvoje 98/26 nurodytose mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose–Netaikymas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/26 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47 1 ir 4 konstatuojamosios dalys)

  3. Teisės aktų derinimas–Susitarimai dėl finansinio įkaito–Direktyva 2002/47–Taikymo sritis–Finansinio įkaito pateikimas–Sąvoka

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47 2 straipsnio 2 dalis)

  4. Europos Sąjungos teisė–Aiškinimas–Metodai–Pažodinis, sisteminis, istorinis ir teleologinis aiškinimas–Atsižvelgimas į nagrinėjamo teisės akto tikslą ir bendrą struktūrą

  5. Teisės aktų derinimas–Susitarimai dėl finansinio įkaito–Direktyva 2002/47–Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas–Atsiskaitomosios sąskaitos sutartis, kurioje numatyta finansinio įkaito sąlyga–Galimybė realizuoti įkaitą neatsižvelgiant į įkaito davėjui iškeltą bankroto bylą–Sąlygos

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47 4 straipsnis ir 8 straipsnio 1-3 dalys)

  6. Europos Sąjungos teisė–Principai–Vienodas požiūris–Sąvoka

    (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis)

  7. Teisės aktų derinimas–Susitarimai dėl finansinio įkaito–Direktyva 2002/47–Susitarimų dėl finansinio įkaito vykdymas–Skirtingas finansinio įkaito gavėjų ir kitų rūšių įkaito gavėjų vertinimas, kiek tai susiję su bankroto bylos iškėlimu įkaito davėjui–Vienodo požiūrio principo pažeidimas–Nebuvimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47 1 straipsnio 2 dalies e punktas ir 3 dalis, 4 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 2 dalis)

  8. Prejudiciniai klausimai–Teisingumo Teismo jurisdikcija–Ribos–Bendri ar hipotetiniai klausimai–Abstraktus ir vien hipotetinis klausimas, palyginti su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo dalyku–Nepriimtinumas

    (SESV 267 straipsnis)

  9. Prejudiciniai klausimai–Priimtinumas–Prašymas, kuriame visiškai nenurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės ir neišdėstytos kreipimąsi į Teisingumo Teismą pateisinančios priežastys–Nepriimtinumas

    (SESV 267 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punktas)

  1.  Direktyvos 2002/47 dėl susitarimų dėl finansinio įkaito 2 straipsnio 1 dalies f punkte esanti „atitinkamų finansinių įsipareigojimų“ apibrėžtis apima tokią situaciją, kai įkaitas apima visus banko reikalavimus sąskaitos turėtojui. Viena vertus, Direktyvos 2002/47 tekste nesant aiškaus atribojimo, Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punkte pateiktoje apibrėžtyje esanti frazė „įsipareigojimai, kurie suteikia teisę reikalauti išmokėti pinigus“ turi būti suprantama kaip apimanti bet kokį įsipareigojimą, kuris suteikia teisę reikalauti išmokėti pinigus, taigi ir sąskaitos turėtojo paprastas piniginio pobūdžio skolas savo bankui, kaip antai mokestį už sąskaitos aptarnavimą.

    Kita vertus, kadangi atitinkamus finansinius įsipareigojimus, remiantis pačiais Direktyvos 2002/47 2 straipsnio 1 dalies f punkte pateiktos apibrėžties žodžiais, visus arba jų dalį gali sudaryti esami ar būsimi įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimus, atsirandančius pagal pagrindų sutartį ar panašų susitarimą, ši apibrėžtis apima ir tokią situaciją, kai įkaitas apima ne tik individualų įsipareigojimą, bet ir visus banko reikalavimus sąskaitos turėtojui.

    (žr. 30–32 punktus)

  2.  Nors, kaip matyti iš Direktyvos 2002/47 dėl susitarimų dėl finansinio įkaito 1 ir 4 konstatuojamųjų dalių, ji priimta kaip sistemos, sudarytos, be kita ko, iš Direktyvos 98/26 dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose, dalis, ir Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad yra naudinga pagal šioje direktyvoje nurodytas mokėjimų ir atsiskaitymų sistemas pateiktiems įkaitams taikyti bendras taisykles, Direktyva 2002/47, kaip priminta ir jos 4 konstatuojamojoje dalyje, papildė jau galiojančius teisės aktus, nes reglamentuoja kitus klausimus ir plačiau. Vadinasi, Direktyvos 2002/47 taikymo ratione materiae sritis negali būti laikoma apsiribojančia lėšomis, įneštomis į sąskaitas, naudojamas dalyvaujant Direktyvoje 98/26 nurodytose mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose.

    (žr. 34, 35 punktus)

  3.  Pagal Direktyvos 2002/47 dėl susitarimų dėl finansinio įkaito 2 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje pateiktą apibrėžtį finansinio įkaito pateikimas reiškia šio įkaito davimą, perdavimą, laikymą, užregistravimą ar priskyrimą kitais būdais tam, kad jis būtų įkaito gavėjo ar asmens, veikiančio įkaito gavėjo vardu, valdomas ar kontroliuojamas. Įkaito, susijusio su į paprastą banko sąskaitą įneštomis lėšomis, gavėjas gali būti laikomas įgijusiu šių lėšų valdymą ar kontrolę, tik jei įkaitą pateikęs asmuo negali jomis disponuoti.

    (žr. 37, 44 punktus)

  4.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 39 punktą)

  5.  Direktyva 2002/47 dėl susitarimų dėl finansinio įkaito turi būti aiškinama taip, kad ji finansinio įkaito, pagal kurį į banko sąskaitą įneštos lėšos pateikiamos kaip finansinis įkaitas bankui, siekiant užtikrinti visus jo reikalavimus sąskaitos turėtojui, gavėjui suteikia teisę realizuoti šį įkaitą neatsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimą įkaito davėjui, tik jeigu, pirma, lėšos, kurios yra minėtas įkaitas, į atitinkamą sąskaitą buvo pervestos prieš iškeliant šią bylą arba jeigu šios lėšos į tą sąskaitą buvo pervestos šios bylos iškėlimo dieną, o bankas įrodė, kad nežinojo, jog buvo iškelta minėta byla, arba pagrįstai negalėjo to žinoti, ir jeigu, antra, šios sąskaitos turėtojui buvo kliudoma disponuoti šiomis lėšomis po to, kai jos buvo pervestos į šią sąskaitą.

    Finansinis įkaitas iš esmės nepatenka į Direktyvos 2002/47 taikymo sritį, jeigu buvo pateiktas iškėlus bankroto bylą. Šios direktyvos 8 straipsnio 1 ir 3 dalys iš esmės draudžia, kad bankroto byla galėtų daryti atgalinį poveikį finansiniam įkaitui, pateiktam prieš bankroto bylos iškėlimą. Tačiau, remiantis minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai įkaitas buvo pateiktas po tokios bylos iškėlimo, susitarimas dėl įkaito sukelia teisinių padarinių ir prieš trečiuosius asmenis juo galima remtis tik išimtiniais atvejais, t. y. tik jei įkaitas buvo pateiktas bankroto bylos iškėlimo dieną ir jei įkaito gavėjas įrodo, kad jis nežinojo ar negalėjo pagrįstai žinoti apie tai, kad tokia byla buvo iškelta. Tai reiškia, kad ši direktyva, išskyrus jos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, netaikoma įkaitams, pateiktiems iškėlus bankroto bylą.

    (žr. 45, 46, 54 punktus ir rezoliucinę dalį)

  6.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 49 punktą)

  7.  Pagal Direktyvoje 2002/47 dėl susitarimų dėl finansinio įkaito nustatytą tvarką nors ir neleidžiama finansinio įkaito pateikimo susieti su formalių aktų atlikimu, šio įkaito gavėjams suteikiama teisė realizuoti įkaitą nepaisant to, kad įkaito davėjui iškelta bankroto byla. Todėl pagal šią tvarką finansiniam įkaitui suteikiama lengvata, palyginti su kitomis įkaito rūšimis, kurios nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Toks skirtingas požiūris pagrįstas objektyviu kriterijumi, susijusiu su teisėtu Direktyvos 2002/47 tikslu – stiprinti finansinio įkaito teisinį saugumą ir veiksmingumą, siekiant užtikrinti finansinės sistemos stabilumą.

    Be to, Direktyvos 2002/47 taikymas ratione materiae priklauso nuo įkaito pateikimo, ir, nepažeidžiant šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalies, reikalaujama, kad šis pateikimas būtų įvykęs prieš bankroto bylos iškėlimą. Vadinasi, Direktyvoje 2002/47 nustatyta tvarka iš esmės negali būti taikoma į įkaito davėjo sąskaitą po bankroto bylos iškėlimo pervestoms sumoms. Be to, kiek tai susiję su minėtos direktyvos taikymu ratione personae, pažymėtina, kad pagal jos 1 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms suteikiama teisė netaikyti šios direktyvos tiems susitarimams dėl finansinio įkaito, kuriuose viena iš šalių yra tos pačios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies e punkte paminėtas asmuo. Galiausiai Direktyvoje 2002/47 nustatyta tvarka skirta tik tai įkaito davėjo turto daliai, dėl kurios jis sutiko su tam tikra nuosavybės teisių atėmimo forma. Šiomis aplinkybėmis negali būti keliamas klausimas dėl Direktyvos 2002/47 galiojimo vienodo požiūrio principo atžvilgiu.

    (žr. 50–53 punktus)

  8.  Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateisinamas ne galimybe pateikti konsultacines nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais, bet poreikiu veiksmingai išspręsti su Sąjungos teise susijusį ginčą. Kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad klausimai sprendžiant pagrindinę bylą yra vien hipotetiniai, tai, kad Konstituciniam Teismui atliekant galimą nagrinėjamo nacionalinio įstatymo konstitucingumo kontrolę galėtų paaiškėti, jog šie klausimai yra svarbūs, negali pašalinti šių klausimų hipotetinio pobūdžio.

    (žr. 56–58 punktus)

  9.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 61–63 punktus)