1.

Apeliaciniu skundu Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) prašo iš dalies panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą TV2/Danmark / Komisija ( 2 ), kuriuo jis, pirma, panaikino Komisijos sprendimą 2011/839/ES ( 3 ), kiek jame Europos Komisija konstatavo, kad 1995 ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurias TV2/Danmark gavo per TV2 fondą, buvo valstybės pagalba, ir, antra, atmetė likusią TV2/Danmark A/S (toliau – TV2 A/S) ieškinio dėl dalinio šio sprendimo panaikinimo dalį (TV2 A/S yra Danijos akcinė bendrovė, vykdanti transliavimo veiklą, kuri buvo įsteigta siekiant apskaitos ir mokesčių tikslais nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeisti savarankišką valstybės įmonę TV2/Danmark (toliau – TV2). Ši byla susijusi su bylomis C‑649/15 P ir C‑656/15 P, kurios taip pat yra susijusios su apeliaciniais skundais dėl skundžiamo sprendimo ir kuriose tą pačią dieną taip pat skelbiu savo išvadą. Be to, ji panaši į bylą, kurioje neseniai priimtas 2017 m. kovo 8 d. Sprendimas Viasat Broadcasting UK / Komisija (C‑660/15 P, EU:C:2017:178).

2.

Kadangi šios bylos faktinės aplinkybės yra tokios pačios kaip ir bylos C‑656/15 P, darau nuorodą į mano šiandien skelbiamos išvados toje byloje 2–15 punktus.

3.

Dėl tų pačių priežasčių darau nuorodą į mano išvados byloje C‑656/15 P 16–19 punktus.

4.

Apeliaciniam skundui pagrįsti Viasat pateikia du pagrindus, susijusius su Bendrojo Teismo padarytomis teisės klaidomis, viena vertus, kai jis nusprendė, kad 1995 ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurias TV2 Reklame pervedė TV2 per TV2 fondą, nėra valstybės ištekliai, ir, kita vertus, kai jis klaidingai aiškino antrąją sąlygą, kurią Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, o kalbant apie šias minėtame sprendime Teisingumo Teismo nustatytas sąlygas – Altmark sąlygos).

5.

Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas nusprendė, kad po rašytinės proceso dalies turi pakankamai informacijos ir kad todėl nebūtina rengti posėdžio.

6.

Viasat iš esmės teigia, jog skundžiamo sprendimo 220 punkte nuspręsdamas, kad Komisija ginčijamame sprendime neturėjo 1995 ir 1996 m. pajamų iš reklamos kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbos“, nes šios pajamos nebuvo „valstybės ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

7.

Viasat palaiko Komisija.

8.

TV2 A/S ir Danijos Karalystė ginčija šiuos argumentus. Iš esmės jos teigia: pirma, nagrinėjamos pajamos nebuvo valstybės ištekliai ir todėl valstybės pagalba, nes jie buvo ne Danijos valstybės, bet atsirado iš TV2 veiklos. Antra, tai, kad TV2 Reklame ir TV2 fondas buvo viešieji subjektai, kurie priklausė Danijos valstybei ir buvo jos kontroliuojami, šiuo klausimu neturi reikšmės ir, trečia, Viasat ir Komisijos teiginiai, susiję su Danijos valstybės dėl šių išteklių vykdyta minėtų subjektų kontrole, buvo grindžiami klaidingu Danijos teisės aiškinimu. TV2 A/S taip pat nurodo, kad šios pajamos nesuteikė jokio konkurencinio pranašumo TV2.

9.

Pirmasis Viasat pateiktas pagrindas panašus į tą, kurį Komisija pateikė savo apeliaciniame skunde byloje C‑656/15 P, Komisija / TV2/Danmark, ir nė viena iš šių šalių neginčija sąvokos „valstybės ištekliai“ aiškinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir to, kaip Bendrasis Teismas ją taikė šiai bylai.

10.

Mano šios dienos išvadoje pateikta analizė, susijusi su vieninteliu pagrindu, kurį Komisija pateikė byloje C‑656/15 P, mutatis mutandis taikytina pirmajam Viasat pagrindui šioje byloje. Todėl tik apibendrinsiu šį vertinimą. Išsamesnė analizė pateikiama minėtos išvados 24–97 punktuose.

11.

Kalbant pirmiausia apie sąlygą, susijusią su priemonės priskyrimu, reikia išnagrinėti, ar valstybės įstaigos turi būti laikomos dalyvavusiomis priimant šią priemonę ( 4 ).

12.

Antra, dėl sąlygos, susijusios su tuo, kad nauda turi būti suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, nebūtina kiekvienu atveju nustatyti valstybės išteklių perdavimo fakto, kad vienai ar kelioms įmonėms suteiktą naudą būtų galima laikyti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 5 ).

13.

Būtent atsižvelgdamas į šiuos argumentus nagrinėsiu, ar, nuspręsdamas, kad Komisija padarė teisės klaidą, ginčijamame sprendime kvalifikuodama kaip „valstybės išteklius“ 1995 ir 1996 m. gautas pajamas iš reklamos, kurias TV2 Reklame per TV2 fondą pervedė TV2, Bendrasis Teismas teisingai aiškino šią „valstybės išteklių“sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

14.

Kaip teisingai primena Viasat, Teisingumo Teismas 2002 m. gegužės 16 d. Sprendime Komisija / Prancūzija (dar vadinamas Stardust Marine, C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktas) konstatavo, kad, „kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, [SESV 107 straipsnio 1 dalis] apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Taigi, net jei sumos, susijusios su nagrinėjama priemone, ne visuomet priklauso iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos, taigi yra prieinamos kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybės ištekliais.“ ( 6 )

15.

16. Teisingumo Teismas to paties sprendimo 38 punkte konstatavo, kad „Komisija, ginčijamame sprendime pripažinusi, kad valstybės įmonių, kaip antai Crédit Lyonnais ir jos patronuojamųjų bendrovių, ištekliai buvo kontroliuojami valstybės ir todėl buvo jos žinioje, nepateikė klaidingo [SESV 107 straipsnio 1 dalies] sąvokos „valstybės ištekliai“ aiškinimo. Iš tiesų naudodamasi savo dominuojančia įtaka tokioms įmonėms valstybė gali visiškai valdyti jų išteklių panaudojimą, kad prireikus galėtų finansuoti konkrečius kitoms įmonėms palankius pranašumus.“

16.

Tačiau šioje byloje neginčijama, kad valstybė (Danijos Karalystė) buvo vienintelė akcinės bedrovės TV2 Reklame akcininkė, nes bendrovės akcijas buvo pasirašiusi valstybė, o kultūros ministras turėjo patvirtinti bendrovės įstatus ir jų pakeitimus. Taigi TV2 Reklame buvo visiškai kontroliuojama valstybės ( 7 ).

17.

Pritariu Viasat, kad atitinkamų išteklių pervedimas per TV2 fondą niekaip nepaveikia jų kaip „valstybės išteklių“ pobūdžio, nes TV2 fondas taip pat yra Danijos valstybės kontroliuojama viešoji įmonė.

18.

Tai, kad, kaip nurodyta mano minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, valstybei visiškai priklausančios ir jos kontroliuojamos valstybės bendrovės ištekliai yra „valstybės ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, man atrodo yra pakankama priežastis siūlyti panaikinti skundžiamą sprendimą. Išsamumo sumetimais išanalizuosiu kitas priežastis, kurios leidžia daryti tą pačią išvadą.

19.

Skundžiamo sprendimo 208 punkte Bendrasis Teismas iš to paties sprendimo 201 punkte nurodytos jurisprudencijos ( 8 ), aiškinamos kartu su 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimu Ladbroke Racing / Komisija (C‑83/98 P, EU:C:2000:248) ir 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Air France / Komisija (T‑358/94, EU:T:1996:194), netikėtai padarė išvadą, kad valstybės ištekliai taip pat gali būti sudaryti iš išteklių, kurie gaunami iš trečiųjų asmenų, tačiau kuriuos jų savininkai arba savanoriškai perdavė valstybės žinion (žr. Caisse des dépôts et consignations depozitorių pavyzdį byloje Air France / Komisija), arba apleido ir kurių valdymą prisiėmė valstybė, įgyvendindama savo suverenias teises (žr. lažybininkų nepareikalautų laimėjimų pavyzdį byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Ladbroke Racing / Komisija), ir tada skundžiamo sprendimo 211 ir 212 punktuose konstatavo, kad šioje byloje nagrinėjamos pajamos iš reklamos buvo gautos iš reklamos užsakovų, kurie pirko reklamos laiką TV2, ir kad todėl šių išteklių negalima laikyti kontroliuojamais Danijos valstybės, nes jie nebuvo nei savanoriškai perduoti jų savininkų valstybės žinion, nei apleisti jų savininkų ir todėl valdomi valstybės.

20.

Šiai išvadai, kurią nulėmė skundžiamo sprendimo 202–212 punktuose nurodyti argumentai, nepritariu dėl dviejų priežasčių.

21.

Pirma, priešingai, nei nurodyta skundžiamame sprendime, konkretaus ištekliaus kilmė ir tai, kad iš pradžių tai yra privatus išteklius (šioje byloje – pinigai, kuriuos pervedė įmonės, norinčios reklamuotis TV2), neturi reikšmės atsakant į teisinį klausimą, ar lėšos, kurių valdytojas pasikeitė ir kurias dabar valdo ir kontroliuoja valstybei visiškai priklausantis subjektas, yra „valstybės“ ištekliai. Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą (būtent skundžiamo sprendimo 208, 211 ir 212 punktuose), pabrėždamas kitus aspektus nei patys ištekliai (konkrečiau – jų kilmę) ( 9 ).

22.

Antra, skundžiamo sprendimo 208 punkte Bendrasis Teismas nepagrįstai stengiasi iš dviejų Teisingumo Teismo sprendimų padaryti išvadą, kad kuri nors iš šių „naujų“ ir papildomų sąlygų (žr. šios išvados 19 punktą) turi būti įvykdyta, kad trečiųjų asmenų suteikti ištekliai būtų laikomi „valstybės ištekliais“.

23.

Iš tiesų minėtoje jurisprudencijoje nėra jokio įrodymo, leidžiančio daryti išvadą, kuri siūloma skundžiamame sprendime, kad viešųjų įmonių išteklius reikėtų laikyti „valstybės ištekliais“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jei šių išteklių turėtojai savanoriškai perdavė juos valstybės žinion arba juos apleido ir jų valdymą perėmė valstybė.

24.

Bet kuriuo atveju tai neišplaukia iš šios bylos aplinkybėms reikšmingos jurisprudencijos, būtent 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, dar vadinamo Stardust Marine (C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 ir 38 punktai), juo labiau kad šis sprendimas priimtas vėliau nei kiti du sprendimai, kuriais siekiama remtis skundžiamame sprendime.

25.

Be to, Bendrojo Teismo nurodyta antroji sąlyga (dėl apleistų išteklių) akivaizdžiai neturi jokio ryšio su bylos aplinkybėmis, o pirmoji sąlyga (savanoriškas perdavimas disponuoti) netgi neatitinka naujausios Bendrojo Teismo jurisprudencijos (2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑139/09, EU:T:2012:496, kuris nebuvo apskųstas, 63 ir 64 punktai) ( 10 ).

26.

Šiuo klausimu manau, kad skundžiamo sprendimo 212, 214 ir 215 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pernelyg siaurai aiškindamas sąvoką „kontrolė“, kai jis vertino klausimą, ar Danijos valstybė per TV2 fondą kontroliavo išteklius, kuriuos TV2 Reklame pervedė TV2.

27.

Iš tiesų Bendrasis Teismas pats skundžiamame sprendime (182 punktas) nurodo, jog iš 1994 m. įstatymo 29 straipsnio 2 dalies matyti, kad TV2 fondas taip pat finansuojamas iš TV2 transliuojamos reklamos generuojamo pelno. Iš to paties straipsnio taip pat matyti, kad būtent kultūros ministras sprendė, kuri TV2 Reklame pelno dalis turi būti pervesta TV2 fondui. Kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 181 punkte ir kaip rodo ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamoji dalis, kultūros ministras galėjo nuspręsti, kad nepervestas pelnas, gavus Folketingo (Danijos parlamento) Finansų komiteto pritarimą, bus panaudotas anksčiau TV2 Reklame suteiktoms valstybės garantijoms grąžinti arba kultūros tikslams (žr. 1994 m. įstatymo 33 straipsnį ( 11 )).

28.

Todėl valstybė turėjo visas teises ir visiškai kontroliavo TV2 Reklame pelną; be to, tiesiogiai iš teisės aktų aišku, kad šie ištekliai galėjo būti naudojami ir kitiems tikslams, nei pervesti TV2 fondui.

29.

Kadangi kultūros ministras turėjo galimybę nuspręsti, kad ištekliai buvo skirti kitam tikslui, nei pervesti TV2 fondui, reikia konstatuoti, kad valstybė kontroliavo šiuos išteklius, nesvarbu, kaip kultūros ministras, susiklosčius konkrečioms faktinėms aplinkybėms, nuspręstų panaudoti šiuos išteklius konkrečiais metais.

30.

Be to, tik kultūros ministras galėjo nuspręsti, kokia suma konkrečiais metais bus pervesta iš TV2 fondo TV2, todėl TV2 fondo ištekliai galėjo būti pervesti TV2 tik pagal TV2 biudžetą, kurį nustatė kultūros ministras ( 12 ).

31.

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, viena vertus, kai, vertindamas, ar tai yra valstybės ištekliai, neatsižvelgė į tai, kad valstybė turėjo visas teises ir visiškai kontroliavo TV2 Reklame išteklius ir galėjo nuspręsti, ar šiuos išteklius reikėtų pervesti TV2 fondui, ar panaudoti kitiems tikslams, pavyzdžiui, kultūrai, ir, kita vertus, neatsižvelgė į tai, kad valstybė kontroliavo visus TV2 fondo išteklius ir todėl galėjo vienašališkai nuspręsti, kada šiuos išteklius reikėtų pervesti TV2 ir kokią sumą.

32.

Siekdamas pateisinti savo argumentus dėl Danijos valdžios institucijos vykdytos viešosios kontrolės nepakankamumo, kad nagrinėjamus išteklius būtų galima kvalifikuoti kaip „valstybės išteklus“, Bendrasis Teismas sugretino šią bylą su byla, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160).

33.

Priešingai, manau (kaip Viasat) ( 13 ), kad abiejų šių bylų faktinės ir teisinės aplinkybės yra gana skirtingos.

34.

Iš tikrųjų 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) Teisingumo Teismas atmetė kvalifikavimą kaip „valstybės pagalbos“, nes ekologiškos elektros energijos gamintojų gauta nauda buvo išimtinai finansuojama privačių elektros tiekimo įmonių, naudojant lėšas, kurių valstybė niekada nekontroliavo, todėl jos „niekada nebuvo palikusios privačiojo sektoriaus“ (žr. generalinio advokato F. Jacobs išvados byloje PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2000:585, 166 punktą). Be to, 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas UTECA (C‑222/07, EU:C:2009:124, kurį Bendrasis Teismas taip pat cituoja skundžiamame sprendime), kaip ir byla, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), buvo susijęs su situacija, kai atitinkami ištekliai niekada nebuvo palikę privačios sferos.

35.

Skirtingas šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), aplinkybes parodo dar du aspektai.

36.

Pirma, ši byla susijusi su išteklių pervedimu iš valstybės įmonės pagal sprendimą, kurį kiekvienais metais priima kultūros ministras, o byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), buvo kalbama apie bendrą teisės akto nuostatą, susijusią su tam tikroms įmonėms privalomais pervedimais kitos kategorijos ūkio subjektams (kurie iš esmės buvo privatūs).

37.

Antra, byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), nagrinėjamai bendrovei (PreussenElektra) nebuvo pavesta valdyti pagalbos priemonės, todėl nebuvo kalbama apie kompensavimo sistemą, pagal kurią papildomas išlaidas patiriančios bedrovės gaudavo kompensaciją.

38.

Taigi minėtame sprendime išreikštos pozicijos negalima pritaikyti tokiai situacijai, kai valstybė sukuria atskirą juridinį subjektą, kaip antai TV2 Reklame, ir įgalioja jį valdyti pagalbos priemonę ( 14 ).

39.

Tačiau šios bylos aplinkybės yra labai panašios į bylos, kurioje buvo priimtas 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413) ( 15 ).

40.

Valstybės bendrovė (SEP) buvo įgaliota rinkti sumas, gaunamas kaip antkainis, kurį Nyderlandų valstybė įstatymu buvo nustačiusi elektros energijos pirkėjams, siekdama kovoti su rinkos sąlygų neatitinkančiomis išlaidomis. Praktiškai šis antkainis buvo mokamas tinklo valdytojui, kuris kasmet turėjo pervesti jo sumą SEP. Vėliau jai tekdavo 400 mln. Nyderlandų florintų (NLG) (181512086,40 EUR) 2000 m. patirtoms rinkos sąlygų neatitinkančioms išlaidoms padengti, o likusi dalis buvo pervedama ministerijai.

41.

Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, jog neturi reikšmės tai, kad ši paskirta bendrovė (SEP) buvo ir centralizuotai renkamą mokestį sukaupiantis subjektas, administravo surinktas lėšas bei gavo dalį šios sumos, nes buvo galima atskirti skirtingus SEP vaidmenis ir kontroliuoti lėšų naudojimą, todėl, kaip nurodė Teisingumo Teismas, „kol paskirta bendrovė sau nepasiskiria 400 milijonų NLG [181512086,40 EUR] sumos – momentas, nuo kurio šia suma ji gali disponuoti savo nuožiūra, – minėta suma lieka kontroliuojama viešosios kontrolės, todėl ja disponuoja nacionalinės valdžios institucijos, o to pakanka, kad šią sumą būtų galima laikyti valstybiniais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, [dar vadinamas Stardust Marine] C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktą).“

42.

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad nagrinėjama priemonė skiriasi nuo tos, kuri aptarta 2001 m. kovo 13 d. Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), „kurio 59 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta pareiga pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą energiją už nustatytas minimalias kainas nesukelia jokio tiesioginio arba netiesioginio valstybinių išteklių perdavimo įmonėms, šios rūšies elektros energijos gamintojoms. Pastaruoju atveju valstybė neįgaliojo įmonių valdyti valstybinių išteklių, įpareigojo pirkti panaudojant savo nuosavus finansinius išteklius.“ (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktas)

43.

Kaip ir byloje, kurioje priimtas pastarasis sprendimas, TV2 Reklame yra savarankiška viešoji įstaiga, įkurta siekiant surinkti išteklius, gautus parduodant reklamos TV2 laiką, ir valdyti šiuos išteklius.

44.

Tie patys argumentai taikomi TV2 fondui, nes jis yra viešoji įstaiga, be to, ministras galėjo disponuoti fondo ištekliais.

45.

Kaip ir šios išvados 14 išnašoje nurodytuose sprendimuose, teisės aktų leidėjas nustatė sistemą, pagal kurią valstybės bendrovė (šiuo atveju TV2 Reklame) gauna kompensaciją už jos valdomą pagalbą, šiuo atveju – teisę pardavinėti TV2 reklamos laiką.

46.

Be to, TV2 Reklame nebuvo nustatytas įpareigojimas pirkti iš TV2 naudojant savo pačios finansinius išteklius, priešingai, nei buvo Sprendime PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160). Tačiau iš Danijos teisės aktų matyti, kad TV2 turėjo suteikti reklamos laiką TV2 Reklame ir kad TV2 Reklame neprivalėjo pirkti šio reklamos laiko iš TV2 už iš anksto nustatytą kainą, kaip buvo minėtame sprendime.

47.

Iš to darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, manydamas, kad ši byla yra panaši į tą, kurioje buvo priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), ir šis klaidingas aiškinimas turėjo esminę reikšmę Bendrojo Teismo nurodytiems ginčijamo sprendimo panaikinimo motyvams.

48.

Kaip pažymi Viasat, iš to, kas nurodyta pirmiau, matyti, kad, siekiant teisingai kvalifikuoti TV2 fondo išteklius, labai svarbu, kad TV2 Reklame ištekliai būtų kvalifikuoti kaip „valstybės ištekliai“, nes jie išlaiko valstybės išteklių pobūdį po pervedimo į TV2 fondą, kaip ir pajamos iš audiovizualinio mokesčio. Todėl „valstybės ištekliais“ galima laikyti visus TV2 fondo išteklius.

49.

Iš tiesų Bendrojo Teismo nurodytas skirtumas tarp pajamų iš reklamos, kurias TV2 Reklame pervesdavo TV2 per TV2 fondą, kilmės ir išteklių, gaunamų iš audiovizualinio mokesčio, kurį TV2 fondas pervesdavo TV2, kilmės šioje byloje nėra nei logiškas, nei pateisinamas.

50.

Iš tiesų sunku suprasti, kuo ištekliai, gaunami iš mokėjimo, kurį pagal įstatymą turi mokėti privatūs naudotojai, kad galėtų žiūrėti viešai transliuojamus televizijos kanalus, skiriasi nuo mokėjimo, kurį moka privatūs reklamuotojai, siekdami nusipirkti reklamos laiką šiose priemonėse. Abiem atvejais tai yra iš trečiųjų asmenų gauti ištekliai, pervesti viešajai įmonei, nesvarbu, ar tai būtų Danmarks Radio, ar TV2 Reklame, mainais už atlygį.

51.

Mano nurodytos teisės klaidos atskleidžia priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šių dviejų rūšių išteklius reikia vertinti skirtingai, nors, atsižvelgiant į jų kilmę, jų situacija yra tokia pati.

52.

Todėl pirmajam pagrindui reikia pritarti.

53.

Viasat teigia, kad skundžiamo sprendimo 106 punkte nuspręsdamas, kad ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, kiek tai susiję su antrosios Altmark sąlygos apimtimi, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

54.

Kaip nurodo Viasat, kalbant apie ieškinį dėl panaikinimo, Bendrasis Teismas turėjo remtis šio sprendimo motyvų analize, negrįsdamas savo vertinimo Komisijos per posėdį pateiktu jų aiškinimu. Šiuo klausimu Viasat nurodo, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 97, 99 ir 104–106 punktuose, bylai reikšmingos minėto sprendimo konstatuojamosios dalys visai nerodo, kad antroji Altmark sąlyga „apima kompensacijos gavėjo efektyvumo sąvoką“. Viasat nuomone, šia sąlyga, kuria nustatomi keturi parametrai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, yra iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai, siekiama išvengti piktnaudžiavimų „viešosios paslaugos“ sąvoka. Viasat mano, jog Danijos parlamento dalyvavimo nepakanka, kad ši sąlyga būtų įvykdyta.

55.

Viasat palaiko Komisija.

56.

TV2 A/S ir Danijos Karalystė ginčija antrojo pagrindo priimtinumą.

57.

Dėl esmės TV2 A/S nesutinka su tuo, kad Bendrasis Teismas savo vertinimą, susijusį su antrosios Altmark sąlygos apimtimi, grindė tik Komisijos per rašytinę proceso dalį pateiktu ginčijamo sprendimo aiškinimu. Jis kaip tik grindė savo vertinimą ginčijamo sprendimo motyvais ir Komisijos nagrinėjant bylą pateiktu jų aiškinimu. Bet kuriuo atveju, TV2 A/S nuomone, pagal antrąją Altmark sąlygą kompensacijos apskaičiavimo parametrai yra iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai.

58.

Sutinku su TV2 A/S ir Danijos Karalyste, kad šis pagrindas yra nepriimtinas.

59.

Viasat tvirtina, kad skundžiamo sprendimo išvados dėl antrosios Altmark sąlygos yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijusios.

60.

Tačiau kartu ji pripažįsta, kad, vertinant atskirai, ši skundžiamo sprendimo dalis neturi įtakos jos rezoliucinei daliai (jos apeliacinio skundo 30 ir 31 punktai).

61.

Iš tiesų, kadangi rezoliucinė skundžiamo sprendimo dalis yra palanki Viasat ir joje nėra jokio elemento, susijusio su antrąja Altmark sąlyga, Viasat neturi būtino intereso, suteikiančio Teisingumo Teismui pagrindą tikrinti skundžiamo sprendimo motyvus, susijusius su šia antrąja sąlyga.

62.

Pakanka konstatuoti, kad, be to, kad šiuo pagrindu nesiekiama visiško ar dalinio Bendrojo Teismo sprendimo, pateikto jo rezoliucinėje dalyje, panaikinimo, ir kadangi vien dėl šios priežasties jį reikia pripažinti nepriimtinu, toks pagrindas turėtų prasmę tik jei būtų patenkintas pirmasis TV2 A/S apeliacinio skundo pagrindas byloje C‑649/15 P, TV2/Danmark / Komisija, susijęs su ketvirtosios Altmark sąlygos aiškinimu (pagal mano tos pačios dienos išvadą toje byloje taip nėra), todėl jį bet kuriuo atveju reikėtų laikyti nereikšmingu.

63.

Iš tiesų Viasat argumentai, kad Teisingumo Teismas gali nagrinėti šio pagrindo esmę, nes skundžiamo sprendimo motyvai, susiję su antrąja Altmark sąlyga, yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ja, nors Bendrasis Teismas patenkino jos reikalavimą skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, šiam vertinimui neturi poveikio.

64.

Todėl šį pagrindą reikia atmest kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju nepagrįstą.

65.

Subsidiariai reikėtų pažymėti, kad byloje C‑660/15 P pateiktame apeliaciniame skunde Viasat taip pat teigė, kad nesilaikyta antrosios Altmark sąlygos.

66.

Per tą laiką Teisingumo Teismas atmetė jos apeliacinį skundą 2017 m. kovo 8 d. Sprendimu Viasat Broadcasting UK / Komisija (C‑660/15 P, EU:C:2017:178). Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „<…> Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai skundžiamame sprendime nusprendė, kad SESV 106 straipsnio 2 dalyje Komisijai nenustatyta pareigos atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas sprendžiant, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka pagal šią nuostatą“.

67.

Taigi antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

68.

Kadangi ketvirtuoju pagrindu pirmojoje instancijoje, pateiktu siekiant pagrįsti trečią subsidiarių reikalavimų dalį, ieškovė pirmojoje instancijoje kaltino Komisiją padarius teisės klaidą, nes ji laikė valstybės pagalba sumas, 1995 ir 1996 m. gautas kaip reklamos pajamos, kurios jai buvo pervestos per TV2 fondą, ir atsižvelgiant į mano analizę, susijusią su pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu, aišku, kad Teisingumo Teismas turi pats priimti sprendimą ir iš esmės atmesti trečią ieškovės pirmojoje instancijoje subsidiariai pateiktų reikalavimų dalį.

69.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Viasat pirmasis pagrindas pripažintas pagrįstu, o antrasis pagrindas atmestas, manau, kad TV2 A/S turėtų padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir 50 % Viasat bylinėjimosi išlaidų, o likusias savo išlaidas turi padengti pačios šalys.

70.

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kuri, remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, taip pat taikoma apeliaciniam procesui, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Danijos Karalystė, kaip į bylą Bendrajame Teisme įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

71.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: