1.

Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Rumunijos Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų ( 2 ), t. y. iš esmės dėl jos 13 straipsnio 2 dalies, siejamos su jos 5 konstatuojamąja dalimi, išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant privataus asmens pateiktą apeliacinį skundą, kad būtų pripažinta jo teisė po 2013 m. sausio 19 d. (nagrinėjamu atveju – šiai bylai reikšmingų Direktyvos 2006/126 nuostatų taikymo data ( 3 ) ir Rumunijos teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojimo data) vairuoti mopedo tipo transporto priemonę viešuosiuose keliuose, patvirtinta dokumentu, įrodančiu, kad jis baigė kelių eismo taisyklių mokymo kursus.

3.

Suinteresuotasis asmuo tvirtina, kad pagal minėtą dokumentą jis turi „iki 2013 m. sausio 19 d. suteiktą teisę vairuoti“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalį, todėl turi būti atleistas nuo teorijos ir praktikos egzaminų, kuriuos reikia išlaikyti siekiant gauti vairuotojo pažymėjimą, nuo šios datos reikalaujamą norint Rumunijoje važinėti mopedais.

4.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta toliau, manau, kad šios direktyvos nuostatos nedraudžia nagrinėjamo įgyvendinimo teisės akto, kuriame valstybė narė nustatė reikalavimą asmenims, anksčiau turėjusiems leidimą vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose be vairuotojo pažymėjimo, įgyti tokį vairuotojo pažymėjimą.

5.

Pagal Direktyvos 2006/126 5 konstatuojamąją dalį ši direktyva „neturėtų pažeisti iki jos taikymo datos suteiktos arba įgytos teisės vairuoti“.

6.

Remiantis šios direktyvos 13 konstatuojamąja dalimi, „[į]vedus mopedų kategorijos vairuotojo pažymėjimus, ypač pagerės kelių eismo saugumas jauniausiems vairuotojams, kurie, statistikos duomenimis, eismo įvykių metu nukenčia labiausiai“.

7.

Šios direktyvos 16 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „Direktyvoje 91/439/EEB ( 4 )nustatyto pavyzdžio vairuotojo pažymėjimas turėtų būti pakeistas vieningu pavyzdžiu, kuris būtų plastikinės kortelės pavidalo. Tuo pat metu šio pavyzdžio pažymėjimas turi būti pritaikytas atsižvelgiant į naujos mopedų kategorijos vairuotojo pažymėjimo ir naujos motociklų kategorijos vairuotojo pažymėjimo įvedimą“.

8.

Pagal jos 4 straipsnio „Kategorijos, sąvokų apibrėžimai ir minimalus amžius“ 1 ir 2 dalis:

„1.   1 straipsnyje numatytas vairuotojo pažymėjimas leidžia vairuoti toliau apibrėžtų kategorijų variklio varomas transporto priemones. Jis gali būti išduodamas asmenims, sulaukusiems kiekvienai kategorijai nurodyto minimalaus amžiaus. „Variklio varoma transporto priemonė“ – bet kokia savaeigė transporto priemonė, važiuojanti keliu savarankiškai <…>.

2.   Mopedai:

AM kategorija:

9.

Direktyvos 2006/126 7 straipsnio „Pažymėjimų išdavimas, galiojimas ir atnaujinimas“ 1 dalies a ir b punktuose nustatyta:

„1. Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:

[Prie] [šios] kategorij[os] priskiriamiems triračiams ir ketrurračiams motociklams valstybės narės gali nustatyti konkretų įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminą. Siekiant atskirti AM kategorijai priklausančias transporto priemones, į vairuotojo pažymėjimą gali būti įrašomas nacionalinis kodas.“

10.

Šios direktyvos 13 straipsnis „Ne Bendrijos pavyzdžio pažymėjimų atitikmenys“ suformuluotas taip:

„1.   Pritarus Komisijai valstybės narės nustato prieš šios direktyvos įgyvendinimą įgytų teisių ir 4 straipsnyje apibrėžtų kategorijų atitikmenis.

Pasikonsultavusios su Komisija valstybės narės savo nacionalinės teisės aktuose gali daryti pakeitimus, reikalingus 11 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių ( 6 ) nuostatoms įgyvendinti.

2.   Bet kuri iki 2013 m. sausio 19 d. suteikta teisė vairuoti negali būti atimta arba kitaip apribota pagal šios direktyvos nuostatas.“

11.

Pagal Direktyvos 2006/126 16 straipsnio „Perkėlimas į nacionalinę teisę“ 1 ir 2 dalis valstybės narės, viena vertus, turėjo ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 19 d. priimti ir paskelbti minėtoms direktyvoje nurodytoms nuostatoms ( 7 ) įgyvendinti reikalingus įstatymus ir kitus teisės aktus, antra vertus, šias įgyvendinimo nuostatas jos turėjo taikyti nuo 2013 m. sausio 19 d.

12.

Nuo 2013 m. sausio 19 d. taikomas Legea Nr. 203/2012 (Įstatymas Nr. 203/2012) ( 8 ), kuriuo į Rumunijos teisę perkeltos kai kurios Direktyvos 2006/126 nuostatos. Juo iš dalies pakeistas Ordonanţa de urgenţă a Guvernului Nr. 195/2002 privind circulaţia pe drumurile publice ( 9 ) (Nepaprastasis vyriausybės potvarkis Nr. 195/2002 dėl viešojo eismo, toliau – OUG Nr. 195/2002), taip pat Hotărârea Guvernului (Vyriausybės sprendimas) Nr. 1391/2006 ( 10 ) patvirtintas šio potvarkio įgyvendinimo reglamentas.

13.

Iki įsigaliojant Įstatymui Nr. 203/2012, OUG Nr. 195/2002 įgyvendinimo reglamento 160 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad „vairuotojo pažymėjimo neturintys asmenys gali viešuosiuose keliuose vairuoti mopedus, tik jei gali pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad baigė kelių eismo taisyklėse numatytą mokymą leidimą rengti motorinių transporto priemonių vairuotojus turinčioje įstaigoje“.

14.

Šio įgyvendinimo reglamento 161 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad „važiuodami viešaisiais keliais dviratininkai privalo su savimi turėti tapatybės kortelę, o mopedų vairuotojai ir kelių eismo taisyklių mokymo kursų baigimo pažymėjimą, bei transporto priemonės registracijos liudijimą“.

15.

Įsigaliojus Įstatymui Nr. 203/2012, minėto OUG įgyvendinimo reglamento 160 ir 161 straipsnių nuostatos, susijusios su mopedais, panaikintos, o dviračiams taikomos nuostatos tebegalioja.

16.

Įstatymu Nr. 203/2012 iš dalies pakeisto OUG Nr. 195/2002 (toliau – iš dalies pakeistas OUG Nr. 195/2002) 6 straipsnio 6 ir 21 punktuose apibrėžtos sąvokos „motorinė transporto priemonė“ ir „mopedas“ ir nurodyta, kad „mopedai <…> laikomi motorinėmis transporto priemonėmis“, o lengvieji keturračiai motociklai „prilyginami mopedams“.

17.

Jo 20 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Kad galėtų vairuoti motorines transporto priemones viešuosiuose keliuose, <…> vairuotojai turi turėti atitinkamą vairuotojo pažymėjimą.

2.   Vairuotojo pažymėjimai išduodami šioms transporto priemonių kategorijoms: AM <…>.“

18.

Iš dalies pakeisto OUG Nr. 195/2002 I priedas susijęs su OUG 20 straipsnio 2 dalyje nurodytomis transporto priemonių kategorijoms, kurioms išduodamas vairuotojo pažymėjimas. Minėto priedo a punkte apibrėžta „AM kategorija“ apima „mopedus“.

19.

Pagal iš dalies pakeisto OUG Nr. 195/2002 23 straipsnio 1 ir 9 dalis:

„1.   Teisė vairuoti motorinę transporto priemonę viešuosiuose keliuose suteikiama tik galiojantį ir vairuojamos transporto priemonės kategoriją atitinkantį vairuotojo pažymėjimą turintiems asmenims arba bet kuriam asmeniui, vietoj vairuotojo pažymėjimo galinčiam pateikti dokumentą, kuriuo jam leidžiama vairuoti transporto priemonę viešuosiuose keliuose

<…>

9.   Vairavimo egzaminą sudaro teorinė žinių patikrinimo užduotis ir praktinė įgūdžių ir elgsenos patikrinimo užduotis, atitinkančios norimo gauti pažymėjimo kategoriją. Praktinė užduotis AM kategorijos atveju apima tik įgūdžių patikrinimą tik tam tikslui įrengtose aikštelėse. Vairuotojo pažymėjimo suteikimo sąlygos nustatytos teisės akte.“

20.

Costin Popescu turi 2010 m. spalio 12 d. jam išduotą L6e kategorijos ( 11 )Aixam markės lengvojo keturračio, prilyginamo mopedui, registracijos liudijimą. Taip pat jis turi 2010 m. spalio 26 d. pažymėjimą, kuriuo patvirtinama, kad jis baigė kelių eismo taisyklių mokymo kursus, kad galėtų vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose. Tuo metu minėtų dokumentų pakako, kad būtų galima važinėti tokia transporto priemone kaip jo, remiantis tuo metu galiojusios redakcijos OUG Nr. 195/2002 įgyvendinimo reglamento 160 ir 161 straipsniais.

21.

Nuo 2013 m. sausio 19 d. pagal Įstatymą Nr. 203/2012, kuriuo iš dalies pakeistas OUG Nr. 195/2002, kad į nacionalinę teisę būtų perkeltos tam tikros Direktyvos 2006/126 ( 12 ) nuostatos, norint Rumunijoje vairuoti mopedus arba jiems prilyginamas transporto priemones viešuosiuose keliuose, reikia gauti vairuotojo pažymėjimą.

22.

Costin Popescu Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) pateikė apeliacinį skundą dėl kelių nacionalinių institucijų ( 13 ), siekdamas, kad jo teisė vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose, įgyta iki 2013 m. sausio 19 d., būtų ir toliau pripažįstama po šios datos ir jam nereikėtų atlikti papildomų ( 14 ) formalumų ar procedūrų, o kompetentinga institucija išduotų dokumentą, kuriuo būtų patvirtinta ši teisė. Grįsdamas savo apeliacinį skundą jis tvirtino, kad pagal Įstatymą Nr. 203/2012 parengtas naujasis teisės aktas neatitinka Direktyvos 2006/126 nuostatų.

23.

Apeliantui pagrindinėje byloje taip pat pareiškus OUG Nr. 195/2002 nuostatų, iš dalies pakeistų minėtų įstatymu, neatitiktimi Konstitucijai grindžiamą prieštaravimą, Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) kreipėsi į Curtea Constituțională (Rumunijos Konstitucinis teismas).

24.

2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Curtea Constituțională atmetė neatitiktimi Konstitucijai grindžiamą prieštaravimą kaip nepagrįstą, remdamasis tuo, kad neturi kompetencijos aiškinti Sąjungos teisės normų ir kad ši prerogatyva priklauso tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, o Costin Popescu nurodytos nacionalinės teisės nuostatos atitinka Rumunijos Konstituciją.

25.

Remdamasis minėtu sprendimu Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu pripažino apeliacinį skundą nepriimtinu.

26.

Dėl šio sprendimo Costin Popescu pateikė kasacinį skundą Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas), tvirtindamas, kad Įstatymo Nr. 203/2012 nuostatos neatitinka Direktyvos 2006/126 5 konstatuojamosios dalies ir 13 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta, kad „jokia iki 2013 m. sausio 19 d. suteikta teisė vairuoti negali būti atimta arba kitaip apribota pagal šios direktyvos nuostatas“.

27.

Atsiliepime į šį skundą Inspectoratul General al Poliției Române (Rumunijos policijos generalinė inspekcija) nurodė, jog Įstatymu Nr. 203/2012 padaryti daliniai OUG Nr. 195/2002 pakeitimai, susiję su reikalavimu, kad mopedų vairuotojai gautų pažymėjimą, grindžiami siekiu padidinti saugumą keliuose ir sumažinti avarijų, kurias sukelia ar kuriose nukenčia mopedų vairuotojai, skaičių ir padarinius, nustačius reikalavimą vairuotojams įgyti būtinų teorijos žinių ir praktinių įgūdžių per atitinkamus mokymo kursus.

28.

Šiomis aplinkybėmis 2015 m. lapkričio 12 d nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. lapkričio 30 d., Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal <…> Direktyvos 2006/126 nuostatas leidžiama Rumunijai įpareigoti mopedų vairuotojus, turinčius oficialų dokumentą, suteikiantį jiems teisę iki 2013 m. sausio 19 d. vairuoti viešuosiuose keliuose, atlikti užduotis ir išlaikyti panašius į kitų motorinių transporto priemonių vairavimo egzaminus bei gauti vairuotojo pažymėjimą, kad galėtų ir toliau vairuoti mopedus po 2013 m. sausio 19 d.?“

29.

Rašytines pastabas pateikė Costin Popescu, Rumunijos ir Slovakijos vyriausybės bei Komisija. Posėdis nebuvo rengiamas.

30.

Manau, reikia pateikti pirmines pastabas ir dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo formuluotės, ir dėl siūlomo jo nagrinėjimo.

31.

Reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismui kilo abejonių dėl jam pateikto klausimo formuluotės ir prireikė Rumunijos vyriausybės paaiškinimų.

32.

Iš klausimo formuluotės atrodo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad kasatorius pagrindinėje byloje „turėjo oficialų dokumentą, kuriuo jam suteikta teisė iki 2013 m. sausio 19 d. vairuoti viešuosiuose keliuose“, vadovaujantis iki tos datos galiojusiais Rumunijos teisės aktais. Tačiau Rumunijos vyriausybė nesutinka, kad kuris nors iš dviejų suinteresuotojo asmens turimų ( 15 ) dokumentų, kuriais jis remiasi, gali būti laikomas oficialiu dokumentu, kuriuo tuo metu jam iš tikrųjų būtų buvusi suteikta minėta teisė.

33.

Dėl apie kompetentingos administracinės institucijos ( 16 ) C. Popescu išduoto registracijos liudijimo, pažymėtina, kad ši vyriausybė mano, kad minėtas liudijimas yra „tik [atitinkamos] transporto priemonės registracijos patvirtinimas“, leidžiantis transporto priemonę įtraukti į registrą, remiantis šioje srityje ( 17 ) taikytinais nacionalinės teisės aktais. Kalbant apie vairavimo mokyklos išduotą kelių eismo taisyklių mokymo kursų baigimo pažymėjimą, minėta vyriausybė tvirtina, kad toks kelių eismo taisyklių mokymo patvirtinimas atitiko tuo metu galiojusias taisykles ( 18 ), tačiau iš tikrųjų nebuvo teisės vairuoti motorines transporto priemones viešuosiuose keliuose pagrindas. Pasak jos, ši OUG Nr. 195/2002 23 straipsnio 1 dalyje tik galiojantį vairuotojo pažymėjimą turintiems asmenims pripažinta teisė neturėtų būti painiojama vien su kitose pirma nurodytose taisyklėse ( 19 )suteikta teise naudotis mopedais viešuosiuose keliuose.

34.

Šiuo klausimu primenu, kad, vykstant prejudicinio sprendimo procedūrai pagal SESV 267 straipsnį, apibrėžti valstybės narės vidaus teisės turinį ir teisiškai kvalifikuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ginčą priklauso tik šio teismo kompetencijai ( 20 ). Teisingumo Teismas negali vertinti faktinių su atitinkamomis nacionalinės teisės nuostatomis susijusių bylos aplinkybių, todėl sprendimą privalo priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ( 21 ) išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus. Tačiau bendradarbiaudamas su nacionaliniais teismais Teisingumo Teismas gali pateikti visas, jo manymu, reikalingas nuorodas ( 22 ).

35.

Šiuo atveju pažymiu, kad, manau, jog nė vienas iš dviejų kasatoriaus pagrindinėje byloje pateiktų dokumentų negali būti laikomas pagrindiniu dokumentu, atitinkančiu tikrą valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą „vairuotojo pažymėjimą“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2006/126. Kyla klausimas, ar suinteresuotasis asmuo turi „iki 2013 m. sausio 19 d. suteiktą teisę vairuoti“, vadovaujantis iki tos datos galiojusiais Rumunijos teisės aktais, ir ar ši teisė galėtų ar net turėtų būti išsaugota pagal Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalį.

36.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia valstybės narės teisės aktais įpareigoti asmenis, iki 2013 m. sausio 19 d., kai įsigaliojo nuostatos, kuriomis į vidaus teisę perkelta minėta direktyva, turėjusius leidimą vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose be vairuotojo pažymėjimo, gauti tokį pažymėjimą, kad galėtų ir toliau vairuoti šias transporto priemones po šios datos.

37.

Primenu, kad Teisingumo Teismas keliuose sprendimuose dėl vairuotojų pažymėjimų abipusio pripažinimo principo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2006/126, jau išaiškino įvairias šios direktyvos nuostatas ( 23 ). Šioje byloje pateiktas klausimas yra naujas, nes prejudiciniame klausime nebuvo prašyta išaiškinti pačios minėtos direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje pateiktos sąvokos „iki 2013 m. sausio 19 d. suteikta teisė vairuoti“. Tačiau pažymiu, kad Teisingumo Teismas Sprendime Hofmann ( 24 ) pateiktose pirminėse pastabose išreiškė savo nuomonę dėl šios nuostatos funkcijos. Prie šios teismo praktikos precedento dar grįšiu ( 25 ).

38.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimu, šis teismas nepareiškė pozicijos dėl galimo atsakymo į pateiktą klausimą. Savo rašytinėse pastabose C. Popescu laikosi nuomonės, kad Direktyvoje 2006/126, konkrečiau jos 13 straipsnio 2 dalyje, nurodytiems reikalavimams prieštarauja reikalavimas panaikinti asmenų, kurių padėtis yra tokia pat kaip jo, teisę vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose, kuri buvo įgyta pagal už ginčijamą reformą ankstesnį teisės aktą.

39.

Vis dėlto Rumunijos, Slovakijos vyriausybės ir Komisija mano, kad šios direktyvos nuostatos nedraudžia nagrinėjamų nacionalinių įgyvendinimo priemonių, kuriomis sugriežtinami mopedų vairavimo teisės įgijimo reikalavimai, nustatant reikalavimą gauti vairuotojo pažymėjimą ir tam atlikti užduotis ir (arba) išlaikyti tokius pat kaip kitų motorinių transporto priemonių ( 26 ) vairavimo egzaminus. Pritariu šiai nuomonei dėl toliau nurodytų priežasčių.

40.

Atsižvelgiant į įvairių Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su jos 5 konstatuojamąja dalimi, kalbinių versijų skirtumus, galima kelti klausimą dėl šių nuostatų poveikio tokiam ginčui, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, išspręsti. Tačiau man atrodo aišku, kad ne tik šioje direktyvoje nurodyti tikslai, bet ir jos, – konkrečiau jos 13 straipsnio, kontekstas aiškintini priešingai, nei siūlo C. Popescu.

41.

Primenu, kad Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalies, kurią nurodė C. Popescu, tvirtindamas, jog iš jo negali būti reikalaujama įgyti vairuotojo pažymėjimą, kad ir toliau galėtų viešuosiuose keliuose vairuoti savo transporto priemonę, prilyginamą mopedui, versija prancūzų kalba suformuluota taip: „[a]ucun droit de conduire délivré avant le 19 janvier 2013 n’est supprimé ou assorti de restrictions quelconques aux termes des dispositions de la présente directive ( 27 )“ (liet. k. „bet kuri iki 2013 m. sausio 19 d.suteikta teisė vairuoti negali būti atimta arba kitaip apribota pagal šios direktyvos nuostatas“).

42.

Šioje versijoje pateiktą sąvoką „droit de conduire délivré“ (liet. k. „suteikta teisė vairuoti“) aiškinant pažodžiui, ypač atsižvelgiant į įprastą termino „délivré“ ( 28 ) (liet. k. „išduota“) prasmę, galima manyti, jog minėto 13 straipsnio 2 dalies formuluotė reiškia, kad pagal šią nuostatą Direktyvos 2006/126 reikalavimai neturės įtakos tik iki 2013 m. sausio 19 d. oficialiu dokumentu, paprastai atskiru administraciniu dokumentu, suteiktai aiškiai teisei vairuoti. Man atrodo, kad kitas kalbines šios nuostatos versijas ( 29 ) galima suprasti taip pat.

43.

Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad Direktyvos 2006/126 4, 6 ir 7 straipsniuose prancūzų kalba, susijusiuose su jos 1 straipsnyje numatytais minimaliais vieningo pavyzdžio europinio vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimais, taip pat vartojamos sąvokos „išdavimas“ arba „išduotas“ ( 30 ), o tai patvirtina, kad šios dvi sąvokos paprastai taikomos, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms išduodant dokumentą, pagal kurį jo savininkui suteikiama tokia pati teisė vairuoti kaip ir vairavimo pažymėjimu stricto sensu.

44.

Be to, pažymiu, kad Direktyvos 91/439, pakeistos Direktyva 2006/126, 8 straipsnio 2 dalyje ( 31 ), būtent jos versijoje prancūzų kalba, sąvoka „teisė vairuoti“ vartojama siejant ją su vairuotojo pažymėjimu, o Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su pirmosios direktyvos aiškinimu ( 32 ), minėta teisė paprastai laikoma „teise vairuoti, kurią suteikia vairuotojo pažymėjimas“.

45.

Vis dėlto kitose Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalies kalbinėse versijose vartojami terminai gali būti aiškinami kitaip.

46.

Visų pirma C. Popescu nurodytoje direktyvos versijoje rumunų kalba, kurioje vartojama sąvoka „drept de conducere acordat“, turint omenyje, kad sąvoka „drept“ paprastai reiškia pačią teisę, o ne oficialų dokumentą, kuriuo patvirtinama suteikta teisė, ir, skirtingai nuo sąvokos „délivré“ (liet. k. „išduotas“), kuri prancūzų kalboje paprastai siejama su dokumentu, pažodinis rumunų kalbos žodžio „acordat“ vertimas į prancūzų kalbą yra „accordé arba „octroyé“ (liet. k. „suteiktas“), todėl jis gali reikšti ir teisę, ir dokumentą.

47.

Tas pats pasakytina ir apie kitas šios nuostatos kalbines versijas, kuriose, regis, vartojamos neutralesnę, todėl bendresnę reikšmę turinčios sąvokos nei versijoje prancūzų kalba ( 33 ) vartojama sąvoka „droit de conduire délivré“ (liet. k. „suteikta teisė vairuoti“). Todėl bet kokia valstybės narės pripažinta, net oficialiu dokumentu nepagrįsta, teisė arba galimybė vairuoti gali patekti į minėto 13 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta išlyga dėl ankstesnių teisių, taikymo sritį.

48.

Be to, Direktyvos 2006/126 5 konstatuojamoji dalis, bent jau jos versija prancūzų kalba, nepadeda visiškai išsklaidyti šioje byloje kilusios abejonės, nes joje nurodyta, kad ši direktyva „neturėtų pažeisti iki jos taikymo datos suteiktos arba įgytos teisės vairuoti“. Dėl šioje formuluotėje vartojamų dalyvių gali susidaryti įspūdis, kad reikia išsaugoti ne tik oficialiai „įgytas“, bet ir iki šios datos faktiškai „turėtas“ teises vairuoti, o toks požiūris yra platesnis, nei išreikštas prancūzų kalba 13 straipsnio 2 dalyje žodžiu „délivré“.

49.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas. Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Europos Sąjungos kalbomis parengtus variantus. Esant įvairių ES teksto kalbinių versijų neatitikimų, kaip ir šiuo atveju, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą ( 34 ).

50.

Vis dėlto, atsižvelgdamas į šios nuostatos, kurią dabar ketinu apibūdinti, kontekstą ir tikslą manau, kad sąvoka „suteikta teisė vairuoti“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalį, turi turėti aiškią reikšmę ir neturėtų būti aiškinama plačiai, kaip draudimas valstybėms narėms reikalauti, kad asmuo, neoficialiai įgijęs teisę vairuoti iki 2013 m. sausio 19 d., gautų vairuotojo pažymėjimą po šios datos.

51.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 2006/126 tikslas – ne visiškai suderinti vairuotojo pažymėjimams taikomas nacionalines taisykles, o iš esmės nustatyti minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus ( 35 ), net jei atitinkamų Sąjungos teisėje nustatytų taisyklių, palyginti su anksčiau Direktyvoje 91/439 ( 36 ) nustatytomis taisyklėmis, materialinė taikymo sritis buvo išplėsta. Šiose direktyvose numatytu vienu vairuotojo pažymėjimo pavyzdžiu buvo siekiama laipsniškai pakeisti valstybėse narėse išduodamus skirtingo tipo vairuotojo pažymėjimus ir, netaikant jokių formalumų, tarpusavyje pripažinti vairuotojo pažymėjimus, siekiant skatinti laisvą piliečių judėjimą Sąjungoje ( 37 ).

52.

Direktyvoje 2006/126 nustatyto tolesnio derinimo tikslas, be kitų tikslų ( 38 ), yra „padėti pagerinti kelių eismo saugumą“. Tai yra reikalavimas, kurį įvykdyti jau buvo siekiama Direktyva 91/439 ( 39 ). Atsižvelgiant į tai, Direktyvoje 2006/126, be kitų naujovių, nustatytas reikalavimas į Direktyvos 91/439 taikymo sritį nepatenkantiems mopedų vairuotojams įgyti vairuotojo pažymėjimą siekiant „ypač [pagerinti] kelių eismo [saugumą] jauniausiems vairuotojams, kurie, statistikos duomenimis, eismo įvykių metu nukenčia labiausiai ( 40 )“.

53.

Iš Direktyvos 2006/126 nuostatų matyti, kad nuo 2013 m. sausio 19 d. valstybės narės privalėjo numatyti naujos kategorijos mopedų vairuotojo pažymėjimą, kuris išduodamas teorijos egzaminą išlaikiusiems kandidatams ir, prireikus sėkmingai praktinį vairavimo egzaminą išlaikiusiems ir (arba) medicininį patikrinimą ( 41 ) atlikusiems kandidatams, jeigu nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendžia įvesti tokius reikalavimus.

54.

Nekyla jokių abejonių, kad pagal Direktyvą 2006/126 reikalaujant iš mopedų vairuotojų įgyti teorijos žinių ir galbūt praktinių įgūdžių galima užtikrinti didesnį kelių eismo saugumo lygį. Be to, nustačius reikalavimą turėti administracinės institucijos išduotą dokumentą, galima tvarkyti teisę vairuoti turinčių asmenų registrą ir prireikus atimti šią teisę iš šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusių asmenų ( 42 ). Iš šioje byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas buvo priimtas būtent siekiant padidinti kelių eismo saugumą ir kad, remiantis Rumunijos vyriausybės pateiktais statistikos duomenimis ( 43 ), pastebima šios veiksmingos reformos teigiama įtaka su mopedais susijusių eismo įvykių skaičiaus mažėjimui šalies teritorijoje.

55.

Kaip pabrėžė ši vyriausybė ir Slovakijos vyriausybė, jeigu būtų pritarta C. Popescu siūlomam aiškinimui, tai tiesiogiai prieštarautų vienam iš pagrindinių Direktyvos 2006/126 tikslų, nes tai reikštų, kad valstybėse narėse draudžiama griežtinti iki 2013 m. sausio 19 d. galiojusius teisės vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose suteikimo reikalavimus, nors kelių eismo saugumo didinimas akivaizdžiai susijęs su tokiu teisinių reikalavimų griežtinimu.

56.

Antra, dėl apie Direktyvos 2006/126 13 straipsnio, Teisingumo Teismas savo pirminėse pastabose, pateiktose Sprendime Hofmann, jau paaiškino, kad šiuo straipsniu „Ne Bendrijos pavyzdžio pažymėjimų atitikmenys“ siekiama tik išspręsti teisių, įgytų prieš įgyvendinant šią direktyvą, ir joje apibrėžtų skirtingų vairuotojo pažymėjimų kategorijų tarpusavio atitikmenų klausimą ( 44 ).

57.

Teisingumo Teismas savo išaiškinimą grindžia minėto 13 straipsnio vieta Direktyvos 2006/126 ( 45 ) tekste ir šiais teiginiais: „tai patvirtina Direktyvos 2006/126 parengiamieji dokumentai, iš kurių matyti, kad, kaip savo išvados ( 46 ) 37 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalis buvo įtraukta Europos Parlamento iniciatyva, kuris pateisino šį įtraukimą patikslinęs, kad ankstesnių vairuotojo pažymėjimų pakeitimas jokiu būdu neturėtų kelti pavojaus netekti ar apriboti įgytas teises, susijusias su leidimu vairuoti skirtingų kategorijų transporto priemones“ ( 47 ).

58.

Šioje byloje Rumunijos vyriausybė remiasi šiuo Pralamento pateiktu pagrindimu ir, mano nuomone, daro teisingą išvadą, kad minėtoje 13 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda tik į iki 2013 m. sausio 19 d. įgytas teises, kurias patvirtina vairuotojo pažymėjimas arba lygiavertis dokumentas, bet ne į atvejus, kuriems esant iki šios datos motorinė transporto priemonė galėjo būti naudojama viešuosiuose keliuose be vairuotojo pažymėjimo, kaip Rumunijoje mopedų ir jiems prilyginamų transporto priemonių atveju iki įsigaliojant Įstatymui Nr. 203/2012. Tokį siūlomą požiūrį, mano manymu, patvirtina kiti su Direktyva 2006/126 susijusiuose parengiamuosiuose dokumentuose nurodyti aspektai ( 48 ).

59.

Išanalizavus istoriškai ne tik minėtos direktyvos 13 straipsnį, bet ir jos 5 konstatuojamąją dalį randama naudingų, tokį aiškinimą pagrindžiančių nuorodų. Iš tiesų Parlamentas dar pasiūlė įtraukti konstatuojamąją dalį: „keičiant galiojančius vairuotojo pažymėjimus išduotais naujais pažymėjimais nebus ribojamos dabartinės teisės vairuoti skirtingų kategorijų transporto priemones ( 49 )“, remdamasis pateiktu pagrindimu, kad šį 13 straipsnį papildytų minėta 2 dalimi ( 50 ). Be to, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ( 51 ), tarp minėtoje 5 konstatuojamoje dalyje nustatyto įgytų teisių laikymosi ir vairuotojo pažymėjimų, galiojusių iki juos pakeičiant į vieningą europinį vairuotojo pažymėjimo pavyzdį, yra aiškus ryšys ( 52 ).

60.

Net minėto 13 straipsnio pavadinimas, kuriame aiškiai nurodyti „ne Bendrijos pavyzdžio [vairuotojo] pažymėjimai“, kaip ir šio straipsnio 1 dalies turinys, aiškinamas atsižvelgiant į šį pavadinimą ( 53 ), pagrindžia Rumunijos vyriausybės išvadą, pagal kurią priimant šio straipsnio 2 dalį teisės aktų leidėjo tikslas buvo iš dalies keičiant Bendrijos teisės aktą, siekiant suvienodinti vairuotojų pažymėjimų pavyzdžius ir pažymėjimų kategorijas, nepažeisti tik asmenų, gavusių teisę vairuoti iki 2013 m. sausio 19 d., įgytų teisių.

61.

Minėtos 2 dalies konteksto analizę patvirtina Komisijos sprendimų dėl, viena vertus, vairuotojo pažymėjimų, išduotų valstybėse narėse iki Direktyvos 2006/126 įgyvendinimo, kategorijų ir, kita vertus, šios direktyvos 4 straipsnyje apibrėžtų suderintų vairuotojo pažymėjimų kategorijų atitikmens, turinys ( 54 ).

62.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, įgytų teisių apsaugos principas, kurį netiesiogiai nurodė C. Popescu, jam negali būti taikomas, nes pagal Direktyvos 2006/126 13 straipsnio 2 dalį saugomos tik iki 2013 m. sausio 19 d. valstybių narių išduotais vairuotojo pažymėjimais suteiktos teisės, o suinteresuotasis asmuo neturėjo tokio pažymėjimo iki galutinės datos.

63.

Be to, net jei tokiu atveju, kaip C. Popescu, būtų taikytina minėto 13 straipsnio 2 dalis, pritariu Slovakijos vyriausybės ir Komisijos nuomonei, kad šioje nuostatoje numatyta tik galimybė valstybėms narėms ir toliau pripažinti iki 2013 m. sausio 19 d. suteiktą teisę vairuoti. Šioje nuostatoje tik nurodoma, kad Direktyva 2006/126 nepažeidžiamos šios teisės, kurioms ir toliau taikomi iki šios datos galioję vidaus teisės aktai, iki galimos reformos nacionaliniu lygmeniu.

64.

Iš tikrųjų, jeigu būtų manoma, kad nacionalinės teisės aktų leidėjai privalo palikti neribotą laiką galioti nebeaktualia tapusią teisę vairuoti viešuosiuose keliuose, tai prieštarautų minėtiems Direktyvos 2006/126 tikslams ( 55 ). Mano nuomone, tam tikru laikotarpiu įgytos teisės vairuoti neturi galioti neribotą laiką, atsižvelgiant į tai, kad gali būti reikalinga jas apriboti, net panaikinti, ypač dėl priežasčių, susijusių su kelių eismo saugumu. Mano nuomone, valstybės narės turi turėti galimybę iš dalies pakeisti savo teisės aktus, kad suderintų juos su minėtos direktyvos nuostatomis, įskaitant jų taikymą praeities situacijoms, jeigu joms tai atrodo būtina.

65.

Todėl laikausi nuomonės, kad Direktyvos 2006/126 nuostatos, ypač jos 13 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 5 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiamas toks teisės aktas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

66.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas) pateiktą klausimą:

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojų pažymėjimų, konkrečiau – jos 13 straipsnio 2 dalis, siejama su jos 5 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei nedraudžiama savo teisės akte nustatyti reikalavimo asmenims, turintiems dokumentą, kuriuo jiems iki 2013 m. sausio 19 d. suteiktas leidimas vairuoti mopedus viešuosiuose keliuose, išlaikyti tokius pačius kaip kitų motorinių transporto priemonių vairavimo egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, kad šie asmenys galėtų ir toliau vairuoti mopedus po šios datos.