1. 

Kartais išorės stebėtojas, besidomintis Teisingumo Teisme iškeltais prejudiciniais klausimais, gali juos apibendrinti geriau nei dalyvaujantieji atsakant į juos. Taip yra ir šioje byloje. Prancūzijos teismų dviejose sujungtose bylose pateiktuose dviejuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktas problemos apibūdinimas (susijęs su aiškinimu ir galiojimo vertinimu) šiai užduočiai skirtame tinklaraštyje ( 2 ) yra toks, kad vargu ar būtų galima apibūdinti geriau:

„Tualetinio popieriaus ritinėlio viduje yra kartono šerdis. Ar šis vidaus elementas yra tualetinio popieriaus pakuotės dalis? Dėl šio klausimo buvo sustabdytos Prancūzijos teismų nagrinėjamos bylos. Atsakymas priklauso nuo Direktyvoje 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų vartojamo žodžio „pakuotė“. Jei atsakymas būtų toks, kad kartono šerdis įeina į pakuotę, Teisingumo Teismo sprendimas būtų nepalankus ne tik Prancūzijos tualetinio popieriaus gamintojams, bet ir Prancūzijos virtuvinių rankšluosčių, aliuminio folijos ar plastikinės plėvelės gamintojams. Jei atsakymas būtų neigiamas, Conseil d’État norėtų sužinoti, ar Europos Komisija veikė ultra vires, patvirtinusi papildomą direktyvą, kuria pernelyg išplėsta „pakuotės“ apibrėžtis. Kalbama apie ne vieną milijoną eurų.“

2. 

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar ritiniai, vamzdeliai ir cilindrai, apvynioti lanksčia medžiaga (pvz., plastikine plėvele, aliuminio folija, popieriumi), skirta parduoti plačiajai visuomenei, yra pakuotės, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 94/62/EB ( 3 ), ar ne. Jei šios tūtelės ( 4 ) būtų laikomos pakuotėmis, joms būtų taikoma minėta Direktyva ir jomis prekiaujančios įmonės arba vartotojai, naudojantys produktus su tūtelėmis, turėtų padengti išlaidas už jų perdirbimą ( 5 ). Ginčas gali atrodyti paprastas, bet iš tiesų jis yra teisiškai sudėtingas ir gali turėti didelių ekonominių pasekmių.

3.

Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkte pateikta pakuotės apibrėžtis:

„Šioje direktyvoje:

Pakuotė yra tik:

4.

Direktyvos 94/62 3 straipsnis buvo iš dalies pakeistas Direktyva 2004/12/EB ( 6 ), jos 1 straipsnyje numatyta, kad:

„Direktyva 94/62/EB iš dalies keičiama taip:

5.

Direktyvos 94/62 I priedas buvo iš dalies pakeistas Direktyva 2013/2/EB ( 7 ). Minėtame priede pažymėta:

„I priedas

3 straipsnio 1 dalyje nurodytiems kriterijams paaiškinti skirti pavyzdžiai

i kriterijui paaiškinti skirti pavyzdžiai

Pakuotė

<…>

Ritiniai, vamzdeliai ir cilindrai, apvynioti lanksčia medžiaga (pvz., plastikine plėvele, aliuminio folija, popieriumi), išskyrus ritinius, vamzdelius ir cilindrus, kurie skirti naudoti gamybos įrangoje ir nenaudojami pateikiant produktą kaip pardavimo vienetą.

<…>.“

6.

Direktyvos 2013/2 2 konstatuojamoje dalyje patvirtinama, kad „siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir vienodą pakuotės termino apibrėžties aiškinimą, būtina peržiūrėti ir iš dalies pakeisti aiškinamųjų pavyzdžių sąrašą, kad būtų tiksliau apibrėžti kiti atvejai, kai nėra aišku, kas yra pakuotė, o kas ne. Sąrašas peržiūrimas atsižvelgiant į valstybių narių ir ekonominės veiklos vykdytojų raginimus geriau įgyvendinti direktyvą ir sukurti vienodas sąlygas vidaus rinkoje“.

7.

Direktyvos 2013/2 4 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „pagal Direktyvos 94/62/EB 21 straipsnį įsteigtas komitetas nuomonės [dėl šioje direktyvoje numatytų priemonių] nepateikė, todėl Komisija pateikė Tarybai su tomis priemonėmis susijusį pasiūlymą ir perdavė jį Europos Parlamentui. Taryba per 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką ( 8 ), 5a straipsnyje numatytą dviejų mėnesių laikotarpį nesiėmė veiksmų, todėl Komisija nedelsdama pateikė pasiūlymą Europos Parlamentui. Per keturis mėnesius nuo pasiūlymo perdavimo Europos Parlamentas šiai priemonei neprieštaravo“.

8.

Direktyvos 94/62 nuostatos buvo perkeltos į Prancūzijos teisę Code de l’environnement (Aplinkos kodeksas), kurio R. 543‑43 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

9.

2013 m. rugpjūčio 6 d. ministro įsakymu, kuriuo iš dalies pakeistas 2012 m. vasario 7 d. įsakymas dėl Aplinkos kodekso R. 543‑43 straipsnyje nustatytų kriterijų, skirtų „pakuotės“ sąvokai paaiškinti, taikymo pavyzdžių ( 9 ), Direktyvos 2013/2 nuostatos buvo perkeltos į Prancūzijos teisę, be kita ko, kaip pavyzdžius įtraukiant „ritinius, vamzdelius ir cilindrus, apvyniotus lanksčia medžiaga (pvz., plastikine plėvele, aliuminio folija, popieriumi), išskyrus ritinius, vamzdelius ir cilindrus, kurie skirti naudoti gamybos įrangoje ir nenaudojami pateikiant produktą kaip pardavimo vienetą“.

10.

Aplinkos kodekso L. 541-10 straipsnio II dalyje gamintojai, importuotojai ir prekių platintojai įpareigojami įgyvendinti susidarančių atliekų prevenciją ir tvarkymą ir bendradarbiauti šioje srityje. Šiuo tikslu jie gali nuspręsti sukurti atskirą atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą arba kartu įsteigti ekologinę organizaciją, kuri būtų atsakinga už šias užduotis ir kuriai jie mokėtų finansinius įnašus. Šios ekologinės organizacijos yra įgaliotos valstybės ne ilgesniam kaip šešerių metų laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Pagal R. 543-56 straipsnį gamintojai, importuotojai ar pirmieji prekės, kuri parduodama supakuota, platintojai įpareigoti finansiškai prisidėti prie susidarančių atliekų šalinimo.

11.

Byla C‑313/15 iškelta pagal bendrovės Eco-Emballages SA, kuri užsiima pakuočių atliekų tvarkymu, 2013 m. sausio mėn. pateiktais ieškiniais Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) ( 10 ). Šiais ieškiniais ( 11 ) bendrovė pareikalavo iš devyniolikos bendrovių, su kuriomis palaikė sutartinius santykius, sumokėti įmokas už tūteles, kurios buvo pateiktos rinkai po 2007 m. sausio 1 d. Ieškinių suma viršija 42 mln. eurų, įskaitant mokesčius.

12.

Bendrovės, tiekiančios rinkai produktus su pakuotėmis ir sudariusios sutartis su Eco-Emballages, turi mokėti jai metinę finansinę įmoką, apskaičiuojamą pagal skales atsižvelgiant į Prancūzijos rinkoje parduotų pakuočių medžiagas, svorį ir kiekį. Šiuo tikslu, pasibaigus kalendoriniams metams, bendrovės turi per 60 dienų tinkamai pateikti deklaraciją, kurioje pateikiama ataskaita apie medžiagas ir per minėtus metus rinkai pateiktų buitinių pakuočių kiekį.

13.

Atsakovės teigia, kad vamzdeliai, ritiniai ir ritinėliai naudojami produktams suvynioti ir negali būti laikomi pakuotėmis, kurioms taikoma Direktyvoje 94/62 įtvirtinta perdirbimo prievolė. Todėl atsakovės neįtraukė jų į savo metines deklaracijas Eco-Emballages ir nesumokėjo minėtos organizacijos prašomos finansinės įmokos.

14.

Jeigu tūtelės būtų laikomos pakuotėmis, minėtos bendrovės nacionaliniame teisme nurodo, kad Eco-Emballages galėtų reikalauti iš jų mokėti įmokas tik nuo tos dienos, kai Direktyva 2013/2 buvo perkelta į Prancūzijos teisę, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. ministro įsakymo, kuris įsigaliojo minėtų metų rugpjūčio 28 d., o ne nuo 2007 m., kaip reikalauja Eco-Emballages.

15.

Atsižvelgęs į pateiktus argumentus, sunkumus, kilusius aiškinant bylai taikomas direktyvas ir šio aiškinimo ekonominį poveikį, Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/12/EB, 3 straipsnyje apibrėžta sąvoka „pakuotė“ apima vartotojams parduodamas „tūteles“ (ritiniai, vamzdeliai, cilindrai), apvyniotas lanksčiais produktais, kaip antai popieriumi ar plastikine plėvele?“

16.

Daugelis bendrovių, kurios yra ankstesnės bylos atsakovės, vėliau kreipėsi į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) su ieškiniu dėl įgaliojimų viršijimo, siekdamos, kad būtų panaikintas 2013 m. spalio 6 d. ministro įsakymas, kuriuo į Prancūzijos teisę perkelta Direktyva 2013/2. Jie ginčijo įsakymo galiojimą nes, palaikius tūteles pakuočių pavyzdžiais, minėtoje direktyvoje nebuvo atsižvelgta į Direktyvos 94/62/EB 3 straipsnyje pateiktą pakuotės apibrėžtį, ir taip Komisija, naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, juos viršijo.

17.

Ministre de l’écologie, du développement durable et de l’énergie (Ekologijos, darnaus vystymosi ir energetikos ministras) prašė Conseil d’État (Valstybės Taryba) atmesti ieškinius, nes ginčijamu ministro įsakymu Direktyva 2013/2, kurios nuostatos yra išsamios ir besąlygiškos, buvo perkelta tinkamai. Jo nuomone, nėra reikalo kelti prejudicinio klausimo, nes aiškinant direktyvą nekyla sunkumų ir nepažeidžiami bendrieji Sąjungos teisės principai.

18.

Vis dėlto Conseil d’État (Valstybės Taryba) sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl byloje C‑313/15 pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Jei atsakymas į minėtą prašymą priimti prejudicinį sprendimą būtų neigiamas, Conseil d’État Teisingumo Teismui pateikia tokį klausimą:

„Ar vartotojams parduodamas „tūteles“ (ritiniai, vamzdeliai, cilindrai), apvyniotas lanksčiais produktais, kaip antai popieriumi ar plastikine plėvele, laikant pakuočių pavyzdžiais, 2013 m. vasario 7 d. Komisijos direktyvoje 2013/2/ES nepaisyta 1994 m. gruodžio 20 d. Direktyvos 94/62/EB 3 straipsnyje apibrėžtos pakuotės sąvokos ir ar Komisija, naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, juos viršijo.“

19.

Teisingumo Teismas sujungė abi bylas, kuriose Komisija ir Prancūzija pateikė rašytines pastabas. Be to, byloje C‑313/15 pastabas pateikė Eco-Emballages, Système U Centrale Nationale SAS, Melitta France SAS kartu su Cofresco Frischhalteprodukte GmbH & Co. KG, Delipapier kartu su 11 kitų šio sektoriaus bendrovių, taip pat profesinė sąjunga Group’Hygiène. Byloje C‑530/15 pastabas pateikė Melitta France kartu su Cofresco Frischhalteprodukte, Delipapier kartu su 10 kitų šio sektoriaus bendrovių, ir profesinė sąjunga Group’Hygiène.

20.

2016 m. gegužės 4 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo Eco-Emballages, Melitta France, Delipapier, Système U Centrale Nationale, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija. Teisingumo Teismo prašymu šalys savo pastabas sutelkė į įvairias Direktyvos 94/62 pakuotės sąvokos sudedamąsias dalis, būsimo Teisingumo Teismo sprendimo poveikio apribojimus laiko atžvilgiu ir Komisijos įgaliojimus priimti Direktyvą 2013/2. Tiksliau, buvo plačiai aptariamas pakuotės sąvokos aiškinimo, kurį pateiks Teisingumo Teismas, galiojimas laiko atžvilgiu.

21.

Taip pat reikėtų paminėti, kad kai kurios bendrovės, byloje C‑313/15 nagrinėjamo ginčo šalys, ginčijo Direktyvos 2013/2 galiojimą Bendrajame Teisme. Jų ieškiniai buvo atmesti dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo ( 12 ).

22.

Šios bylos aplinkybės nedažnai pasitaiko Teisingumo Teismo praktikoje – tai tarpusavyje glaudžiai susijusių klausimų derinys: prejudicinis klausimas dėl išaiškinimo, kurį pateikė nacionalinis teismas [Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas)] ir kitos teisminės institucijos [Conseil d’État (Valstybės Taryba)] pateiktas prejudicinis klausimas dėl galiojimo vertinimo, susiję su kiekvienu ieškiniu, iškeltu dėl to paties ginčo.

23.

Pirmiausia išnagrinėsiu klausimą, susijusį su išaiškinimu, kad vėliau galėčiau nagrinėti galiojimo vertinimą.

24.

Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) klausime prašoma išaiškinti tik tai, ar Direktyvos 94/62/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/12, 3 straipsnyje apibrėžta sąvoka „pakuotė“ apima „tūteles“. Nuo atsakymo priklausys Eco-Emballages ieškinių prekybos įmonėms dėl mokėjimo reikalavimo baigtis.

25.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad klausimas paprastas ir į jį atsakyti paprasta: vadovaujantis sveika nuovoka, pakuotė skirta vartotojams parduodamoms prekėms įvynioti, įpakuoti ar talpinti. Vidaus vamzdelis, kuriuo sutvirtinamas tualetinio popieriaus ar virtuvinių rankšluosčių ritinėlis, tokios funkcijos neatlieka, todėl negali būti laikomas pakuote.

26.

Tačiau teisininkai žino, kad teisės aktų leidėjai, taip pat Sąjungos teisės aktų leidėjai, pasirinkdami teisės normose vartojamus terminus, ne visada vadovaujasi sveika nuovoka. Taip nutinka, kai pasinaudojama technika „šio įstatymo tikslais (šiame įstatyme)“ suteikti naują reikšmę tam tikroms sąvokoms arba vis dažniau pačiose teisės normose pateikiant apibrėžtis ( 13 ), kurios nesutampa su žodynuose pateikiamomis apibrėžtimis; iš tiesų teisinė kalba kartais net labai skiriasi nuo „gatvės“ kalbos, kaip yra ir šiuo atveju.

27.

Direktyvoje 94/62 vartojama pakuotės sąvoka nesutampa su vartotojų jai priskiriama reikšme ir reikėjo trijų direktyvų jai patikslinti. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl Prancūzijos teismuose nagrinėjamos dvi bylos, ir atitinkamus Teisingumo Teismui pateiktus prejudicinius klausimus.

28.

Komisija, Prancūzija ir Eco-Emballages pateikė argumentus, kad, vadovaujantis Direktyvos 94/62, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/12 ir papildytos Direktyva 2013/2, 3 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa, teisinė pakuotės apibrėžtis apima tūteles. Jos apsaugo produktą iš vidaus jį transportuojant ir pateikiant vartotojui, leidžia jį išlaikyti, išdėstyti pardavimui ir vėliau panaudoti, be to, yra vienkartinio naudojimo. Nesvarbu, kad tūtelės neįgyja išorinio apvalkalo formos, nes Direktyvoje 94/62 pateikiama plati šios sąvokos apibrėžtis.

29.

Be to, Komisija, Prancūzija ir Eco‑Emballages tvirtina, kad tūtelės yra „prekinė arba pirminė pakuotė“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto antros pastraipos a punktą, nes jos suprantamos taip, kad su produktu, kuriam suteikia tvirtumo, sudaro vieną pardavimo vienetą, skirtą vartotojui ar galutiniam paslaugų gavėjui, ir nėra parduodamos atskirai.

30.

Galiausiai tūtelės neatitinka Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto trečios pastraipos i papunktyje pateiktų trijų pakuotės sąvokos išimties kriterijų, kurie į jį buvo įtraukti pagal Direktyvą 2004/12. Tūtelės nėra aplink jas vyniojamos lanksčios medžiagos dalis, kuri turi būti atskirta nuo tūtelės tam, kad būtų panaudota; be to, jos nėra būtinos medžiagai laikyti, išlaikyti arba išsaugoti, galiausiai jos nėra naudojamos ar nuimamos tuo pačiu metu kaip ir aplink jas apvyniotas produktas, ir jos išmetamos tik produktą galutinai suvartojus, priešingai nei, pavyzdžiui, nutinka naudojant arbatos maišelį.

31.

Pastabas pateikusios bendrovės prieštarauja Komisijos, Prancūzijos ir Eco-Emballages teiginiui. Jų nuomone, pati pakuotės sąvoka neabejotinai susijusi su elementu, kuris, jei neapvelka, tai bent yra išorinis. Tūtelės viduje nėra produkto (pavyzdžiui, tualetinio popieriaus), be to, ji neapsaugo produkto, nes yra ne išorinė, o vidinė dalis.

32.

Šių bendrovių supratimu, tūtelės neatitinka Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto trečioje pastraipoje numatytų sąlygų, kad būtų laikomos pakuote. Jos neskirtos produktui išlaikyti ar apsaugoti, nes produktas nėra jomis apvyniojamas, be to, jos nėra skirtos produktui laikyti ar gabenti iš gamintojo vartotojui. Tūtelės neužtikrina produkto pateikimo, nes ant jų negalima pateikti vartotojams skirtos informacijos, kuri negali būti pateikta ant vidinės produkto dalies, ir pateikiama ant apvalkalo.

33.

Bendrovės taip pat teigia, kad tūtelės neįtrauktos į sąvokų „prekinės pakuotės“, „grupinės pakuotės“ ar „transporto pakuotės“ apibrėžtį, nes nėra skirtos sudaryti atskiram pardavimo vienetui, kadangi jos naudojamos tik siekiant suteikti produktui tvirtumo; be to, jos nėra pritaikytos laikyti ar grupuoti įvairius produktus ir jų negalima atskirti nuo produkto, nepakeičiant jo savybių; jos taip pat nėra skirtos produktams transportuoti, nes produktai nėra jomis apvynioti ar jų laikomi.

34.

Jeigu tūteles galima priskirti prie pakuočių, bendrovės mano, kad jos neatitinka Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto trečioje pastraipoje numatytų sąlygų. Tūtelė yra produkto dalis ir vartotojas negali jos atskirti nuo produkto, nepakeisdamas jo savybių; ji reikalinga visą produkto naudojimo laiką; tūtelė naudojama tuo pačiu metu kaip ir prekė, kuria ji apvyniota, ir jos negalima išmesti, kol minėta prekė iki galo nesunaudojama.

35.

Visų pirma noriu pabrėžti, kad Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkte pateiktai pakuotės sąvokos apibrėžčiai trūksta aiškumo. Šios apibrėžties neaiškumas kelia labai didelį rūpestį, nes tai – pagrindinis elementas norint patikslinti pagal šią direktyvą, kurios tikslas ir buvo suderinti nacionalines priemones pakuočių ir pakuočių atliekų srityje ( 14 ), valstybėms narėms (ir netiesiogiai – šio sektoriaus ūkio subjektams) tenkančių teisinių įpareigojimų apimtį.

36.

Trūkstant aiškumo, praėjus dešimčiai metų po Direktyvos 94/62 paskelbimo, Direktyvoje 2004/12 mėginama išaiškinti pakuotės sąvoką, dabar jau nustatant tris kriterijus ir pridedant priedą su „paaiškinamaisiais pavyzdžiais“, be to, Komisija buvo įgaliota ištirti ir prireikus peržiūrėti šiuos pavyzdžius. Komisijai aiškiai pavesta, kad būtų „pirmiausia nurodomi“ tam tikri elementai, tarp jų – vamzdeliai ir ritiniai, apvynioti lanksčia medžiaga ( 15 ). Taigi paaiškėja, kad 2004 m. vis dar buvo neaiškumų dėl šių gaminių priskyrimo pakuotėms, o Komisija turėjo išspręsti šiuos klausimus reglamentavimo būdu.

37.

Reglamentu (EB) Nr. 219/2009 ( 16 ) pakeistas metodas, kurį Komisija turi taikyti, atlikdama savo funkcijas. Neaiškumas dėl tūtelių išliko, nes išdėsčius Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto ketvirtą pastraipą nauja redakcija Komisija įgaliota priimti sprendimą dėl vamzdelių ir cilindrų, priduriant, kad šitaip įgyvendinant teisės aktus negali būti pakeisti pagrindiniai minėtos direktyvos elementai ( 17 ).

38.

Komisija šiuos įgaliojimus įgyvendino praktiškai ir priėmė Direktyvą 2013/2, kurios antra konstatuojamoji dalis (pateikta pirma) ( 18 ) grindžiama teisinio saugumo principu ir joje siekiama suvienodinti sąvokos „pakuotė“ aiškinimą, kad būtų pagrįstas tūtelių (kartu su kitais objektais) įtraukimas į minėtų pakuočių „paaiškinamuosius pavyzdžius“ ( 19 ).

39.

Po visų minėtų pakeitimų ir nenumatytų teisėkūros kliūčių ( 20 ) Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkte pateikta pakuotės sąvoka buvo suformuota teiginio ir neiginio forma. Kalbant apie teiginius, tam, kad produktas būtų laikomas pakuote, jis turi atitikti dvi kumuliacines sąlygas, kurias Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Plato Plastik Robert Frank ( 21 ), t. y.:

40.

Atsižvelgęs į pateiktus prieštaravimus, pagrįstus tinkamu kalbos vartojimu ir sveika nuovoka, neturiu kitos išeities, tik pripažinti, kad tūtelės atitinka pirmąją Direktyvoje 94/62 reikalaujamą sąlygą tam, kad būtų laikomos pakuotėmis. Aiškinimą pateikiantis asmuo neturi teisės pripažinti taisyklių netinkamomis ar nesilaikyti jų todėl, kad jos jam nepatinka arba turi trūkumų lingvistiniu požiūriu, ir privalo jas taikyti, net jei taip ir yra.

41.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad galimų pakuotės funkcijų išvardijimas Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto pirmajame sakinyje nėra kumuliatyvus, t. y. nebūtina, kad tūtelės kartu būtų skirtos „prekėms <…> izoliuoti, apsaugoti, tvarkyti, pristatyti ir pateikti“, pakanka, kad jos atliktų bent vieną iš minėtų funkcijų ( 22 ). Kitaip tariant, pagal šią nuostatą pakuotėmis laikomi ne tik apvalkalai, išorės apsaugos ar talpyklos, kuriose prekės pateikiamos rinkai, kaip galėtų atrodyti vertinant iš pradžių.

42.

Mano nuomone, negalima paneigti Komisijos, Prancūzijos ar Eco‑Emballages argumentų, kad tūtelės iš vidaus „apsaugo“ ant jų vyniojamas prekes. Tokia apsauga suteikia produktui tvirtumo jį transportuojant ir pateikiant parduoti vartotojams, nes padaro jį cilindro formos. Be to, dėl tūtelės vartotojui vėliau lengviau naudoti produktą.

43.

Tūtelė taip pat padeda „pateikti“ objektą vartotojui. Priešingai, nei mano prekybos bendrovės, pateikimas nėra vien informacija raštu ant prekių pakuotės ar talpyklos. Tūtelė leidžia pateikti vartotojui, pavyzdžiui, tualetinio popieriaus ritinėlį, aliuminio foliją ar virtuvinį rankšluostį, kurie yra patogiai „pateikti“ pardavimui.

44.

Galiausiai tūtelė yra elementai, kuriuos reikia išmesti, dėl kurių susidaro atliekos ir kurias reikia perdirbti. Tūtelės nėra sunaudojamos tuo pačiu metu kaip aplink jas apvyniotas produktas, jos išlieka, produktą iki galo sunaudojus.

45.

Taigi Direktyvoje 94/62 pateikta plati pakuotės sąvoka leidžia į ją įtraukti tūteles, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, suformuluotą Sprendime Plato Plastik Robert Frank, iš kurio buvo galima daryti išvadą, kad prekyboje klientams nemokamai ar už atlygį duoti plastikiniai maišeliai su rankenomis taip pat buvo pakuotės ( 23 ).

46.

Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti atsižvelgiant į Direktyvos 94/62 tikslą: apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio ir tą poveikį sumažinti, taip užtikrinant aukštą aplinkosaugos lygį ( 24 ). Šiuo tikslu valstybės narės įpareigojamos visų pirma įdiegti sistemą, kuri palengvintų pakuočių surinkimą ir naudojimą, nors joms suteikiama tam tikra diskrecija ją suderinti ( 25 ). Pagal Direktyvos 94/62 penktą konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio 1 dalį ( 26 ) ji plačiai taikoma pakuotėms, kuriomis prekiaujama Sąjungoje, tad siauras pakuotės sąvokos aiškinimas prieštarautų šiam tikslui.

47.

Tokį Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto aiškinimą skatina ir teleologinio bei sisteminio aiškinimo kriterijai. Kadangi tūtelės plačiai naudojamos namų ūkiui skirtuose produktuose, jų nepriskyrimas pakuotėms reikštų, kad susidarančios atliekos neperdirbamos, o tai prieštarautų aplinkosaugos tikslui, kurio siekiama Direktyva 94/62.

48.

Analizuojant antrąją (pozityvią) Direktyvoje 94/62 pakuotėms keliamą sąlygą reikia mažiau argumentų. Iš tiesų iš minėtos Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto antros pastraipos a ir c papunkčiuose išvardytų ir apibrėžtų trijų grupių (prekinė pakuotė, grupinė pakuotė ir transporto pakuotė) tūtelė priskiriama prie pirmosios grupės, t. y. kaip „sudaranti [produkto] pardavimo vienetą, kurį pirkimo vietoje perka galutinis naudotojas ar vartotojas“. Tūtelė, apvyniota tualetiniu popieriumi, parduodama vartotojui kaip vienetas su popieriaus ritinėliu, taigi neegzistuoja atskirai nuo jo ir pardavimo metu negali būti nuo jo atskirta.

49.

Pakuotės sąvoka pagal Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punktą apibrėžiama ne tik minėtais teiginiais, bet ir neiginiu. Šiuo tikslu į Direktyvą 2004/12 įtraukta naujos redakcijos Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto trečia pastraipa, „pakuotės“ apibrėžtį taip pat pagrindžiant trim papildomais „kriterijais“, išdėstytais i ir iii papunkčiuose, kuriuos taikant I priede pateikiami paaiškinamieji pavyzdžiai.

50.

Atsižvelgiant į šią bylą, taikytinas i papunktyje išdėstytas kriterijus: produktas, kuris atitinka Direktyvos 94/62 pakuotės sąvokos apibrėžtį, pakuote nelaikomas, jei kumuliatyviai tenkina toliau nurodytas tris išimtines sąlygas:

51.

Mano nuomone, tūtelės neatitinka pirmosios iš trijų (negatyvių) sąlygų, kad joms būtų galima taikyti išimtį. Tiksliau, tūtelės nesudaro „neatskiriam[os] produkto [kurį sutvirtina] dali[e]s“, nes lanksti medžiaga, kuria jos apvyniotos, atskiriama nuo tūtelės, kad galėtų būti panaudota. Pavyzdžiui, plastikinę plėvelę, naudojamą virtuvėje, sudaro plastikas, kuris naudojamas maisto produktams apsaugoti, bet pati vidaus tūtelė neskirta šiam tikslui ir nėra neatskiriama produkto dalis, nors reikia laukti, kol produktas bus iki galo sunaudotas, kad liktų tūtelė.

52.

Vis dėlto tūtelės atitinka antrąją sąlygą, nes yra būtinos produktui „išlaikyti“ visą jo gyvavimo laikotarpį, ir jei tūtelė būtų išimta prieš visiškai sunaudojant produktą, šis būtų sugadintas ir jį naudoti būtų sunku arba neįmanoma.

53.

Pažymėtina, kad tūtelės neatitinka trečiosios sąlygos, nes jos nėra „skirt[os] kartu naudoti, vartoti ar pašalinti“ su produktu, apvyniotu apie jas. Vamzdelis, aplink kurį apvyniotas virtuvinis rankšluostis, nesunaudojamas ir nėra naudojamas tuo pačiu metu kaip ir popierinės rankšluosčio dalys. Pasibaigus virtuviniam rankšluosčiui, vidaus vamzdelis lieka ir susidaro atliekos, kurias reikia perdirbti, nebent jis pagamintas iš biologiškai skaidžios medžiagos. Skirtumas nuo tokių objektų, kaip arbatos maišeliai, kavos kapsulės ar tirpių ploviklių maišeliai, akivaizdus, nes šie produktai naudojami ir šalinami tuo pačiu metu kaip ir produktai, kurie į juos įvynioti ( 27 ).

54.

Jei tūtelės kumuliatyviai neatitinka visų trijų išimties sąlygų, numatytų Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto trečios pastraipos i papunktyje, pasitvirtina pradinis jų priskyrimas prie pakuočių pagal to paties straipsnio apibrėžtį. ES teisės aktų leidėjas tokį aiškinimą patvirtino priėmęs Direktyvą 2013/2, kuria iš dalies pakeistas Direktyvos 94/62 I priedas, į paaiškinamuosius prekybinės pakuotės pavyzdžius pirma nurodytu būdu ( 28 ) įtraukus tūteles.

55.

Jei Teisingumo Teismas pritartų tokiam požiūriui į Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punktą, reikėtų nustatyti, kaip prašė ieškinį pareiškusios bendrovės, nuo kada į tokį aiškinimą turi atsižvelgti nacionaliniai teismai. Kaip minėjau, laiko elementas yra esminis, kad būtų nustatyta data, nuo kurios Eco‑Emballages gali reikalauti tokio tipo produktų prekybos bendrovių (susietų su ja sutartiniais santykiais) sumokėti atitinkamas įmokas už tūtelių perdirbimą. Ginčas dėl tokio kraštutinio atvejo buvo aiškiai pateiktas pagrindinėje byloje ir pats Teisingumo Teismas pasiūlė šalims pateikti pastabas šiuo klausimu per posėdį; taip ir buvo padaryta.

56.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas, įgyvendindamas SESV 267 straipsniu jam suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo, darytina išvada, kad taip išaiškintą normą teismas gali ir turi taikyti net teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susiklosčiusiems prieš priimant sprendimą, kuriame išnagrinėtas prašymas dėl išaiškinimo, jei, be to, yra įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį, susijusį su minėtos normos taikymu ( 29 ).

57.

Todėl Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika. Teisingumo Teismas taikė šią išimtį, kai grėsė didelis ekonominis poveikis, ypač dėl daugelio teisinių santykių, pradėtų veikiant sąžiningai, remiantis pagrįstai galiojančiais teisės aktais, paaiškėjus, kad asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos Sąjungos teisės neatitinkančius veiksmus atliko dėl objektyvaus ir didelio netikrumo dėl Sąjungos teisės normų turinio, o netikrumo atsiradimo priežastis galėjo būti net kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys ( 30 ).

58.

Jei būtų taikoma bendroji priėmus Teisingumo Teismo sprendimus dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, susijusius su išaiškinimu, ex tunc kylančių pasekmių taisyklė, tūtelės būtų laikomos pakuotėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 94/62: a) nuo tada, kai pasibaigė valstybėms narėms nustatytas laikotarpis perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę (t. y. nuo 1996 m. birželio 30 d.); arba b) kalbant apie ginčus tarp privačių asmenų, nuo įstatymo, kuriuo ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojimo, jei tai įvyko vėliau.

59.

Tačiau manau, kad Teisingumo Teismas turi priežasčių apriboti savo sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu. Viena vertus, sprendimo ekonominis poveikis yra didelis ( 31 ), ypač kai kuriems teisiniams santykiams, atsiradusiems iš esmės veikiant sąžiningai. Be to, kai kurios byloje dalyvaujančios bendrovės per teismo posėdį teigė, kad netikrumas dėl tūtelių vertinimo (turint omenyje ir tai, kad skirtingos Prancūzijos institucijos nebuvo priėjusios prie vieno bendro sprendimo) lėmė įmokų nemokėjimą tokioms ekologinėms organizacijoms, kokia yra Eco‑Emballages, ir, savaime aišku, šios įmokos nebuvo perkeltos vartotojams. Jeigu jas reikėtų sumokėti dabar, atgaline data, namų ūkio produktais su tūtelėmis prekiaujančios bendrovės netektų galimybės perkelti šios ekonominės naštos galutiniam vartotojui (teisėtas perkėlimas) ir visa našta tektų joms ( 32 ).

60.

Kita vertus, labai svarbus veiksnys yra tai, kad pačios Sąjungos institucijos per tą laiką, kol egzistavo teisinis dviprasmiškumas, savo veiksmais paskatino abejones dėl to, ar tūtelės laikomos pakuotėmis.

61.

Direktyva 2004/12 buvo priimta siekiant, be kitų tikslų, patikslinti Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 punkto pirmame ir antrame sakiniuose vartojamą pakuotės sąvoką. Tačiau tai neišsklaidė abejonių. Negana to, joje pripažįstama, kad dėl kai kurių objektų, kokie yra „vamzdeliai ir cilindrai, apvynioti lanksčia medžiaga“ priskyrimo prie pakuočių galima ginčytis ( 33 ). Užuot galutinai pateikus šių konkrečių objektų teisinį vertinimą (tam būtų pakakę įtraukti juos į I priedą), Komisijai pavesta pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu peržiūrėti paaiškinamuosius pavyzdžius (Direktyvos 94/62 21 straipsnio 3 dalis).

62.

Įpareigojimą Komisija įvykdė tik priėmusi Direktyvą 2013/2, kurioje tūtelės aiškiai įvardijamos kaip pakuotės, pripažįstant, kad kartais „nėra aišku, kas yra pakuotė, o kas ne“. Be to, rengiant Direktyvą 2013/2 susiklostė mano jau minėtos išskirtinės aplinkybės (Komitetas nepateikė nuomonės dėl Direktyvos 94/62 21 straipsnio, Taryba per dviejų mėnesių laikotarpį nepriėmė sprendimo, nurodyto Sprendimo 1999/468 5a straipsnyje) ( 34 ).

63.

Atsižvelgdamas į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas „sąmoningai tylėjo“ dėl tūtelių priskyrimo prie pakuočių, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų apriboti savo sprendimo pasekmes laiko atžvilgiu. Siūlau pasekmes nustatyti nuo 2013 m. spalio 1 d., t. y. kitą dieną po Direktyvoje 2013/2 nustatyto laikotarpio, per kurį valstybės narės turėjo perkelti ją į nacionalinę teisę. Abejonės dėl tūtelių kvalifikavimo kilo tik nuo minėto momento (tada Prancūzijos valstybė jau buvo priėmusi 2013 m. rugpjūčio 6 d. ministro įsakymą, kuriuo minėta direktyva perkelta į jos teisę).

64.

Jei Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) prejudicinį klausimą, t. y. jei nuspręstų, kad pagal Direktyvą 2013/2 tūtelės laikomos pakuotėmis, nebereikėtų atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba) prejudicinį klausimą dėl galiojimo. Pastarasis klausimas buvo iškeltas tik jeigu Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į pirmąjį klausimą. Tačiau trumpai jį išnagrinėsiu, iš karto pažymėdamas, kad neįžvelgiu nė vienos priežasties, dėl kurios Direktyva 2013/2 turėtų būti pripažinta negaliojančia.

65.

Conseil d’État (Valstybės Taryba) klausia Teisingumo Teismo, ar Direktyvoje 2013/2 tūteles paminėjus tarp pakuočių pavyzdžių nebuvo pažeista pakuotės sąvoka, apibrėžta Direktyvoje 94/62. Conseil d’État taip pat nori išsiaiškinti, ar Komisija, naudodamasi savo įgyvendinimo įgaliojimais, juos viršijo.

66.

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, tokios srities, kaip nagrinėjama šioje byloje, pagrindinių normų priėmimas priklauso Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetencijai, ir tokios taisyklės turi būti nustatytos pagrindiniame teisės akte. Remiantis tuo darytina išvada, kad teisė priimti nuostatas, kuriomis įtvirtinamos pagrindinio teisės akto pagrindinės nuostatos ir kurioms priimti būtinas politinis sprendimas, priskirtinas prie paties Sąjungos teisės aktų leidėjo įgaliojimų, negali būti deleguota, ir tokios nuostatos negali būti įtvirtintos įgyvendinimo aktuose ( 35 ). Įgyvendinimo priemonės neturėtų nei pakeisti pagrindinių teisės aktų esminių nuostatų, nei papildyti jų naujomis esminėmis nuostatomis ( 36 ).

67.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad nustatant, kokios atitinkamos srities nuostatos turi būti laikomos „pagrindinėmis“, reikia remtis objektyviais įrodymais, kuriuos gali patikrinti teismas, ir atsižvelgti į atitinkamos srities charakteristikas ir ypatybes ( 37 ).

68.

Komisija priėmė Įgyvendinimo direktyvą 2013/2, pasinaudodama Direktyva 2004/12 pripažintais ir Reglamentu Nr. 219/2009 pakeistais įgyvendinimo įgaliojimais, nustatytais Direktyvos 94/62 3 straipsnio 1 dalies pabaigoje. Nors vadovaudamasi jai suteiktais įgaliojimais Komisija galėjo priimti direktyvos „priemones, skirtas iš dalies pakeisti neesmin[ėm]s pagrindinio teisės akto nuostat[om]s“, manau, kad minėtos nuostatos šiuo atveju buvo laikomasi. Mano nuomone, Direktyva 2013/2 įtraukusi tūteles į Direktyvos 94/62 I priedo pakuočių sąrašą Komisija veikė neviršydama pagrindiniu teisės aktu suteiktų įgaliojimų ir neperžengė Sąjungos teisės aktų leidėjų jai suteiktų įgaliojimų.

69.

Iš esmės tūtelių įtraukimas tarp pakuočių pavyzdžių nepakeičia jokios esminės norminio teisės akto nuostatos. Tiksliau, nepakeičiama Direktyvoje 94/62 vartojama pakuotės sąvoka, papildyta Direktyva 2004/12. Direktyvoje 2013/2 Komisija, siekdama paaiškinti galimas įmonių ir valstybių narių abejones, atsižvelgė į Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai suteiktus įgaliojimus įtraukti į I priedo pavyzdžius daugiau pakuočių pavyzdžių.

70.

Kokybiniu požiūriu tūtelių įtraukimas į Direktyvos 94/62 I priedą buvo atliktas vadovaujantis aiškiai tuo tikslu norminiuose teisės aktuose numatyta procedūra. Tiksliau kalbant, Direktyvos 94/62 21 straipsnio 3 dalyje numatyta laikytis reguliavimo procedūros su tikrinimu, kuri reglamentuojama Sprendimu 1999/468 su pakeitimais, padarytais Sprendimu 2006/512/EB ( 38 ) ir Reglamentu Nr. 219/2009, laikinai galiojusiu taikant Reglamento Nr. 182/2011 ( 39 ), kuriuo panaikintas Sprendimas 1999/468, 12 straipsnį. Kadangi Direktyva 2013/2 priimta vadovaujantis reguliavimo procedūra su tikrinimu, Sąjungos teisės aktų leidėjai (Parlamentas ir Taryba) ir reglamentavimo komitetas turėjo galimybę paprieštarauti pasiūlymo turiniui, tačiau to nepadarė.

71.

Todėl nėra pagrindo Direktyvos 2013/2 pripažinti negaliojančia.

72.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių bylų teismas) ir Conseil d’État (Valstybės Taryba) pateiktus prejudicinius klausimus: