1. 

Pagal Direktyvą 2004/18/EB ( 2 ) perkančiosios organizacijos gali apriboti konkurso laimėtojų galimybę perduoti dalį sutartinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims tik labai ribotomis aplinkybėmis ( 3 ). Tai atitinka ES viešųjų pirkimų teisės tikslą – skatinti mažas ir vidutines įmones dalyvauti viešųjų pirkimų rinkoje ir taip užtikrinti didesnę konkurenciją viešųjų pirkimų srityje. O Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 ( 4 ), kuriame apibrėžiama, kaip kompetentingos institucijos gali užtikrinti veiksmingą visuotinės svarbos viešojo keleivių vežimo paslaugų teikimą, ES teisės aktų leidėjas nustatė konkrečias sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims taisykles. Pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 kompetentingos institucijos gali spręsti, ar su tokiomis paslaugomis susijusius sutartinius įsipareigojimus galima perduoti tretiesiems asmenims, siekiant užtikrinti, kad viešosios lėšos būtų panaudojamos kuo geriau. Pirmuoju atveju pagal reglamentą vis dėlto reikalaujama, kad pasirinktas operatorius pats teiktų „didelę dalį“ paslaugų (toliau – reikalavimas pačiam teikti paslaugas). Pagal šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas turi pirmiausia išnagrinėti, ar tos konkrečios taisyklės taikomos viešųjų keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimo sutartims, kurios pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 turi būti teikiamos remiantis Direktyva 2004/18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, kokia yra tame reglamente nustatyto reikalavimo pačiam teikti paslaugas apimtis.

2.

Vadovaujantis Direktyva 2004/18 derinama viešųjų pirkimų sutarčių, kurių vertė viršija tam tikrą sumą, sudarymo tvarka ( 5 ). Jos tikslas – užtikrinti, kad sutartys, sudarytos valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reguliuojamų subjektų vardu, atitiktų „lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus“. Ja taip pat siekiama sudaryti „sąlygas konkurencijai atliekant viešuosius pirkimus“ ( 6 ). Skatinant dalyvauti viešųjų pirkimų sutarčių rinkoje mažas ir vidutines įmones, direktyvoje yra nuostatų, reglamentuojančių subrangą ( 7 ).

3.

Pagal 1 straipsnio 2 dalies a punktą „viešosios sutartys“ – tai „dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta [Direktyvoje 2004/18]“. 1 straipsnio 2 dalies d punkte nurodyta, kad „viešojo paslaugų pirkimo sutartys“ –„tai viešosios sutartys, kurių dalykas yra II priede išvardytų paslaugų teikimas, išskyrus darbų ir prekių pirkimo sutartis“, t. y. įskaitant ir „sausumos transporto paslaugas“ ( 8 ). 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „viešoji paslaugų koncesija“ – tai „tos pačios rūšies sutartis, kaip ir paslaugų pirkimo sutartis, išskyrus tai, kad atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė naudotis paslauga arba tokia teisė kartu su mokėjimu“.

4.

Iš 25 straipsnio „Subranga“ pirmos pastraipos matyti, kad „pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija gali paprašyti arba valstybė narė gali reikalauti paprašyti dalyvio savo pasiūlyme nurodyti sutarties dalį, kurią jis ketina subrangos sutartimi pavesti įvykdyti tretiesiems asmenims, ir numatomus subrangovus“.

5.

Pagal Reglamento Nr. 1370/2007 9 konstatuojamąją dalį, kad galėtų organizuoti viešojo keleivinio transporto paslaugų teikimą, „geriausiai atitinkantį visuomenės poreikius“, visos kompetentingos institucijos turi „turėti galimybę pagal šiame reglamente nustatytus reikalavimus ir atsižvelgdamos į mažų ir vidutinių įmonių interesus laisvai pasirinkti viešųjų paslaugų operatorius“. Toliau toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „Kad galėtų užtikrinti skaidrumo, vienodų sąlygų taikymo konkurse dalyvaujantiems operatoriams ir proporcingumo principų taikymą suteikiant kompensacijas arba išimtines teises, kompetentingos institucijos ir pasirinkto viešųjų paslaugų operatoriaus sudaromoje viešųjų paslaugų sutartyje būtina nustatyti viešųjų paslaugų įsipareigojimų pobūdį ir sutartą atlygį“.

6.

19 konstatuojamojoje dalyje pirmiausia nustatyta, kad „įsipareigojimų vykdymo perdavimas tretiesiems asmenims gali padėti veiksmingiau teikti keleivinio transporto viešąsias paslaugas ir sudaryti sąlygas ne tik viešųjų paslaugų operatoriaus, su kuriuo buvo sudaryta viešųjų paslaugų sutartis, bet ir kitų įmonių dalyvavimui“. Tačiau „siekiant kuo geriau panaudoti viešąsias lėšas, kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikta teisė nustatyti keleivinio transporto viešųjų paslaugų sutartinių įsipareigojimų perdavimo sutarčių sudarymo sąlygas, visų pirma, kai paslaugas teikia vidaus operatorius“.

7.

Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jo tikslas – „nustatyti, kaip kompetentingos institucijos, laikydamosi [ES] teisės nuostatų, gali veikti viešojo keleivinio transporto srityje, siekdamos užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis“. Tame reglamente „nustatomos sąlygos, pagal kurias kompetentingos institucijos, nustatydamos viešųjų paslaugų įsipareigojimus ar sudarydamos sutartis dėl jų, už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą [turėtų kompensuoti] viešųjų paslaugų operatoriams patirtas sąnaudas ir (arba) suteikia išimtines teises“.

8.

Pagal Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 2 dalį jis taikomas „nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio geležinkelių bei kitų bėginių transporto rūšių ir kelių transporto viešosioms paslaugoms, išskyrus paslaugas, kurios teikiamos daugiausia dėl jų istorinės reikšmės arba dėl turizmo poreikių“.

9.

2 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

<…>

10.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei kompetentinga institucija nusprendžia savo pasirinktam operatoriui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti bet kokio pobūdžio išimtines teises ir (arba) kompensaciją, ji tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį.

11.

4 straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių ir bendrųjų taisyklių privalomas turinys“ pirmiausia numatyta:

„1.   Viešųjų paslaugų sutartyse <...> turi būti:

<…>

<...>

7.   Konkurso dokumentai ir viešųjų paslaugų sutartys turi būti skaidrūs, kad būtų aišku, ar, ir, jei taip, kokia apimtimi gali būti sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys. Jei sutartiniai įsipareigojimai perduodami tretiesiems asmenims, operatorius, kuriam pagal šio reglamento taisykles yra patikėta valdyti ir teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas, privalo pats teikti didelę viešųjų keleivinio transporto paslaugų dalį. Pagal viešųjų paslaugų sutartį, tuo pat metu apimančią viešųjų keleivinio transporto paslaugų projektavimą, statymą ir valdymą, pagal sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartis gali būti leidžiama visiškai perleisti paslaugų valdymą. Viešųjų paslaugų sutartyje pagal nacionalinę ir [ES] teisę nustatomos sąlygos, taikytinos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutarčių sudarymo sąlygoms.“

12.

5 straipsnio „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. Tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis direktyvų 2004/17/EB ar 2004/18/EB, šio straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos.“

13.

5 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo taisyklės, kuriomis nukrypstama nuo ES viešųjų pirkimų teisės. Pavyzdžiui, „išskyrus atvejus, kai draudžiama pagal nacionalinę teisę, kompetentingos institucijos gali nuspręsti tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis, jei numatoma vidutinė metinė tų paslaugų vertė neviršija 1000000 EUR arba jei metinis keleivinio transporto paslaugų atstumas neviršija 300000 kilometrų“ ( 9 ).

14.

8 straipsnio 2 dalyje nustatytas pereinamasis laikotarpis įgyvendinti 5 straipsnį. Nors nuo 2019 m. gruodžio 3 d. viešųjų vežimo geležinkeliais ir keliais paslaugų sutarčių sudarymui taikomas 5 straipsnis, šiuo pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės turi pradėti laikytis tos nuostatos laipsniškai, kad būtų išvengta rimtų struktūrinių problemų ( 10 ). Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 3 ir 4 dalyse išdėstytos papildomos nuostatos dėl to pereinamojo laikotarpio reikalavimo. Tačiau iš 8 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio matyti, jog 8 straipsnio 2–4 dalys netaikomos viešųjų paslaugų sutartims dėl keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo, nurodytoms 5 straipsnio 1 dalyje.

15.

2015 m. kovo 7 d.Stadt Augsburg (Augsburgo miestas) ir Landkreis Augsburg (Augsburgo rajono savivaldybė) (toliau kartu – perkančiosios organizacijos) Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie viešojo keleivių vežimo autobusais („Šiaurės Lecho maršrutų grupė“) paslaugų pirkimo konkursą ( 11 ). Pagal tą skelbimą konkurso dalyviai gali iki 30 % paslaugų (skaičiuojant kilometrais) perleisti subrangovams.

16.

Hörmann Reisen GmbH yra Vokietijoje įsteigta maža ar vidutinė įmonė, vykdanti veiklą viešojo transporto srityje. Norėdama sėkmingai dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje, ji turėtų perleisti subrangovams didesnę dalį paslaugų, nei numatyta skelbime apie pirkimą.

17.

Taigi Hörmann Reisen apskundė subrangos apribojimą Vergabekammer Südbayern (Pietų Bavarijos komisija, nagrinėjanti skundus dėl viešųjų pirkimų, Vokietija). Jos teigimu, pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalį tas reglamentas netaikytinas pagrindinei bylai, o subrangos apribojimas nesuderinamas su Direktyva 2004/18. Perkančiosios organizacijos, priešingai, tvirtina, kad Reglamentas Nr. 1370/2007 taikytinas pagrindinei bylai ir kad pagal jo 4 straipsnio 7 dalį jos turi teisę apriboti subrangą taip, kaip ir padarė. Jų nustatytas reikalavimas pačiam teikti bent 70 % paslaugų atitinka nuostatą, kad pasirinktas operatorius turi pats teikti „didelę dalį“ viešųjų keleivinio transporto paslaugų.

18.

Atsižvelgdama į tai, kad proceso rezultatas susijęs su tuo, kurios ES teisės normos taikomos nagrinėjamai sutarčių sudarymo tvarkai, Vergabekammer Südbayern (Pietų Bavarijos komisija, nagrinėjanti skundus dėl viešųjų pirkimų) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

19.

Rašytines pastabas pateikė Hörmann Reisen, perkančiosios organizacijos ir Europos Komisija. Nebuvo prašoma rengti teismo posėdžio ir jis nebuvo surengtas.

20.

Vergabekammer Südbayern (Pietų Bavarijos komisija, nagrinėjanti skundus dėl viešųjų pirkimų) yra teismas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, todėl gali Teisingumo Teismui teikti klausimus, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą ( 12 ).

21.

Rašytinėse pastabose perkančiosios organizacijos ir Komisija mini ir Direktyvą 2004/18, ir Direktyvą 2004/17/EB ( 13 ). Direktyva 2004/17, dažnai vadinama „sektorine direktyva“ ( 14 ), būtų taikoma tokiais atvejais, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, tik jeigu perkančiosios organizacijos pačios teiktų transporto paslaugas, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 5 straipsnį ( 15 ). Tačiau Teisingumo Teismas neturi pakankamai informacijos, kad nustatytų, ar ta sąlyga įvykdyta ir, net jeigu taip, ar dėl faktinių aplinkybių pagal Direktyvos 2004/17 5 straipsnio 2 dalį ta direktyva netaikytina ( 16 ). Be to, prejudiciniuose klausimuose neminima Direktyva 2004/17. Taigi toliau šios direktyvos nenagrinėsiu.

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo patarti dėl Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, siejamų su Direktyva 2004/18 ar Direktyva 2014/24. Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką paprastai taikytina direktyva, galiojanti tuo momentu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurios laikysis, ir galutinai išsprendžia klausimą, ar privaloma iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Tačiau direktyvos, kurios perkėlimo terminas pasibaigė po šio momento, nuostatos netaikytinos ( 17 ). Taigi Teisingumo Teismas yra neseniai nusprendęs, kad jeigu būtų taikoma Direktyva 2014/24, nepasibaigus jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, valstybėms narėms, taip pat perkančiosioms organizacijoms ir ūkio subjektams būtų neleista pasinaudoti pakankamu terminu prisitaikyti prie naujų joje įtvirtintų nuostatų ( 18 ). Tai ypač svarbu subrangai: Direktyvos 2014/24 63 straipsnio 2 dalyje padaryti svarbūs pakeitimai, palyginti su Direktyvos 2004/18 25 straipsniu ( 19 ). Pagrindinėje byloje skelbimas apie pirkimą paskelbtas 2015 m. kovo 7 d., t. y. likus daugiau nei metams iki Direktyvos 2014/24 perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos. Taigi Direktyva 2014/24 ratione temporis netaikytina pagrindinėje byloje, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus nagrinėsiu tik pagal Reglamentą Nr. 1370/2007 ir Direktyvą 2004/18.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė informacijos apie nagrinėjamos viešųjų paslaugų teikimo sutarties vertę. Tačiau skelbime apie pirkimą, paskelbtame Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nurodoma, kad sutartis turi apimti keleivių vežimo autobusu – maždaug 639000 kilometrų – paslaugas ( 20 ). Man atrodo, kad Komisija, ko gera, teisi darydama išvadą, jog sutarties vertė viršija ribą, nuo kurios pradedama taikyti Direktyva 2004/18 ( 21 ). Tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

24.

Pirmuoju ir antruoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar viešojo keleivių vežimo autobusu paslaugoms, kurios yra nagrinėjamos viešųjų paslaugų teikimo sutarties dalykas, taikomos konkrečios subrangos taisyklės pagal Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalį, net jeigu ta sutartis turi būti sudaroma pagal Direktyvą 2004/18. Taigi abu šiuos klausimus nagrinėsiu kartu. Trečiasis klausimas atskiras, nes susijęs su 4 straipsnio 7 dalies antrame sakinyje nustatyto reikalavimo pačiam teikti paslaugas taikymo sritimi. Tad šį klausimą nagrinėsiu atskirai.

25.

Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis susijusi su viešojo keleivių vežimo keliais paslaugomis, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 1370/2007 1 straipsnio 2 dalį. Taip pat sutariama, jog ta sutartis susijusi su „keleivinio transporto autobusais paslaugomis“, kaip jos suprantamos pagal to reglamento 5 straipsnio 1 dalį.

26.

5 straipsnio 1 dalyje esanti nuoroda į sutarties sudarymo procedūras, numatytas viešojo pirkimo direktyvose, neapima paslaugų koncesijų, kaip jos apibrėžtos tose direktyvose ( 22 ). Kituose sprendimuose iš tų apibrėžčių Teisingumo Teismas yra padaręs išvadą, jog paslaugų pirkimo sutartyje numatytą atlygį paslaugų teikėjui moka tiesiogiai perkančioji organizacija, o paslaugų koncesijos atveju atlygis už suteiktas paslaugas yra teisė eksploatuoti paslaugą arba tokia teisė ir užmokestis ( 23 ). Šiuo atveju iš Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbto skelbimo apie pirkimą matyti, kad konkurso laimėtojas gautų mėnesinį atlygį iš perkančiųjų organizacijų ( 24 ). Nors galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų nagrinėti bylą remdamasis prielaida, kad ta sutartis nėra paslaugų koncesijos sutartis, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/18.

27.

Vadinasi, pagal Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalį nagrinėjama sutartis turi būti sudaroma remiantis Direktyva 2004/18, o ne konkrečiomis sutarties sudarymo taisyklėmis, nustatytomis to reglamento 5 straipsnio 2–6 dalyse, arba pereinamojo laikotarpio taisyklėmis, nustatytomis to paties reglamento 8 straipsnio 2–4 punktuose ( 25 ).

28.

Ar tai reiškia, kad konkrečios sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalyje, tai sutarčiai netaikomos?

29.

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išsamiau panagrinėti Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalį. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant ES teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus ( 26 ).

30.

Pirma, kalbant apie 5 straipsnio 1 dalies formuluotę, pasakytina, jog jos pirmame sakinyje nustatyta, kad viešųjų keleivių vežimo paslaugų sutartys turi būti sudaromos „pagal [Reglamente Nr. 1370/2007] nustatytas taisykles“.

31.

Antrame sakinyje numatyta pirmame sakinyje nustatytos taisyklės išimtis, taikoma keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų sutartims, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys, o trečiame sakinyje patikslinama tos išimties taikymo sritis: jeigu sutartis turi būti sudaroma laikantis Direktyvos 2004/17 ar Direktyvos 2004/18, „[5] straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos“. Tad 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis susijusi tik su konkrečiomis tose dalyse numatytų sutarčių sudarymo procedūrų taisyklėmis. Trečias sakinys būtų beprasmiškas, jeigu teisės aktų leidėjo tikslas būtų viešojo keleivių vežimo autobusu ar tramvajumi paslaugų sutartims, kurios nėra paslaugų koncesijos, netaikyti kitų Reglamento Nr. 1370/2007 nuostatų, įskaitant sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims taisykles, išdėstytas 4 straipsnio 7 dalyje. Esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, 4 straipsnio 7 dalis yra lex specialis, palyginti su pagal Direktyvą 2004/18 taikytinomis įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims taisyklėmis.

32.

Priešingai, nei teigia Hörmann Reisen, toks aiškinimas nėra nesuderinamas su 4 straipsnio 7 dalyje esančia sakinio dalimi „operatorius, kuriam pagal [Reglamento Nr. 1370/2007] taisykles yra patikėta valdyti ir teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas“ ( 27 ). 5 straipsnio 1 dalies tikslas – ne numatyti bendrąją išimtį viešosioms keleivių vežimo autobusu ar tramvajumi paslaugoms, kad jos nepatektų į to reglamento taikymo sritį, o nustatyti gerokai labiau apribotą nukrypti leidžiančią nuostatą. Taigi Reglamente Nr. 1370/2007 reglamentuojamas tokių vežimo paslaugų patikėjimas viešųjų paslaugų operatoriams ( 28 ) remiantis tik ta ribota nukrypti leidžiančia nuostata.

33.

5 straipsnio 1 dalies kontekstas taip pat patvirtina šį aiškinimą. Viešosioms keleivių vežimo autobusu ar tramvajumi paslaugoms taikoma išimtis numatyta straipsnyje „Viešųjų paslaugų sutarčių sudarymas“. Taigi Reglamente Nr. 1370/2007 šis klausimas aiškiai atskirtas, be kita ko, nuo 4 straipsnio „Viešųjų paslaugų sutarčių ir bendrųjų taisyklių privalomas turinys“.

34.

Be to, mano padaryta išvada atitinka Reglamento Nr. 1370/2007 taikymo sritį, apibrėžtą 1 straipsnio 2 dalyje. Ten, be kita ko, nustatyta, kad reglamentas taikomas „nacionalinėms ir tarptautinėms keleivinio <...> kelių transporto viešosioms paslaugoms“. Šią formuluotę taikant kartu su 5 straipsnio 1 dalies trečiu sakiniu aiškiai patvirtinama, jog teisės aktų leidėjas tikrai neketino numatyti bendros išimties, susijusios su Reglamento Nr. 1370/2007 taikymo sritimi, viešosioms keleivinio transporto autobusais paslaugų teikimo sutartims, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys.

35.

Galiausiai toks aiškinimas padeda pasiekti reglamento tikslą padėti kompetentingoms institucijoms užtikrinti bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimą, kad tų paslaugų būtų daugiau, jos būtų saugesnės, kokybiškesnės ir pigesnės nei jas teikiant įprastinėmis rinkos sąlygomis ( 29 ).

36.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1370/2007 9 konstatuojamojoje dalyje, siekdamos to tikslo, kompetentingos institucijos turi turėti galimybę šiame reglamente nustatytomis sąlygomis ir atsižvelgdamos į mažų ir vidutinių įmonių interesus laisvai pasirinkti viešųjų paslaugų operatorius. Taigi, nors ES teisės aktų leidėjas pripažįsta, jog perduodant sutartinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims galima užtikrinti veiksmingesnį keleivių vežimą, jis taip pat pripažįsta, kad, siekiant kuo geriau panaudoti viešąsias lėšas, kompetentingoms institucijoms „turėtų būti suteikta teisė nustatyti keleivinio transporto viešųjų paslaugų sutartinių įsipareigojimų perdavimo sutarčių sudarymo sąlygas“. Tad pagal Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalį kompetentingos institucijos turi teisę lanksčiai spręsti, ar atsižvelgiant į aplinkybes veiksmingiausią bendrojo intereso keleivių vežimo paslaugų teikimą galima užtikrinti perduodant sutartinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims ( 30 ).

37.

Reglamente nematau nuostatų, kurios suponuotų, jog ES teisės aktų leidėjas norėjo nesuteikti kompetentingoms institucijoms tokio lankstumo sudarant sutartis dėl viešųjų vežimo autobusu paslaugų, kurios nėra paslaugų koncesijų sutartys.

38.

Tad darau išvadą, jog Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad viešųjų paslaugų sutarčiai dėl keleivių vežimo autobusu paslaugų, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kuri nėra paslaugų koncesijos sutartis, kaip apibrėžta Direktyvoje 2004/18, ir kuri turi būti sudaroma pagal tą direktyvą, taikomas Reglamentas Nr. 1370/2007, išskyrus viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo taisykles, išdėstytas to reglamento 5 straipsnio 2–6 dalyse. Taigi tokioms sutartims taikomos konkrečios sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims taisyklės, nustatytos Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalyje.

39.

4 straipsnio 7 dalyje nustatyti trys bendrieji reikalavimai dėl sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims. Pirma, kompetentingos institucijos privalo „skaidriai“ nurodyti, ar gali būti sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys ir, jei taip, kokios apimties. Antra, jeigu sutartiniai įsipareigojimai vis dėlto perduodami tretiesiems asmenims, konkurso laimėtojas vis dėlto privalo pats teikti „didelę dalį“ viešųjų keleivinio transporto paslaugų, patikėtų jam pagal Reglamentą Nr. 1370/2007. Trečia, viešųjų paslaugų sutartyje nustatomos sąlygos, taikytinos sutartinių įsipareigojimų perdavimui tretiesiems asmenims. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar 4 straipsnio 7 dalies antrame sakinyje įtvirtintas reikalavimas pačiam teikti paslaugas yra minimalus ir ar kompetentingos institucijos turi plačią diskreciją labiau apriboti sutartinių įsipareigojimų perdavimą tretiesiems asmenims.

40.

Žodžių junginys „didelė dalis“ netikslus. Todėl neginčijamai lieka tam tikra kompetentingų institucijų veiksmų laisvė. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, jog reikalavimas, kad pasirinktas operatorius privalo pats teikti didelę keleivinio transporto viešųjų paslaugų dalį, nėra tas pats, kaip reikalavimas teikti didžiąją tokių paslaugų dalį ( 31 ). Todėl 4 straipsnio 7 dalies antro sakinio neaiškinčiau taip, kad pagal jį pasirinktas operatorius privalo pats teikti „bent 50 %“ paslaugų. Mano nuomone, tokį aiškinimą patvirtina ir 4 straipsnio 7 dalies redakcija kitomis kalbomis ( 32 ).

41.

Hörmann Reisen iš esmės tvirtina, kad 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu reikalavimu nustatomas didžiausias paties operatoriaus teikiamų paslaugų kiekis, kurį kompetentingos institucijos gali numatyti. Kaip numatyta 19 konstatuojamojoje dalyje, sutartinių įsipareigojimų vykdymo perdavimas tretiesiems asmenims gali padėti veiksmingiau teikti keleivinio transporto viešąsias paslaugas. Taigi kompetentingos institucijos negali nustatyti reikalavimo pačiam teikti daugiau nei „didelę dalį“ atitinkamų paslaugų, t. y. „daugumą“ arba „didžiąją daugumą“ tokių paslaugų. Tad Hörmann Reisen daro išvadą, jog minimalus reikalavimas pačiam teikti paslaugas, nagrinėjamas pagrindinėje byloje (70 %), nesuderinamas su 4 straipsnio 7 dalies antru sakiniu, jeigu ta nuostata taikytina pagrindinėje byloje.

42.

Nesutinku. Iš 4 straipsnio 7 dalies formuluotės, tikslo ir rengimo istorijos matyti, kad reikalavimas pačiam teikti paslaugas antrame sakinyje nustato tik minimalią apimtį.

43.

Pirma, 4 straipsnio 7 dalies antrame sakinyje išdėstytą reikalavimą reikia aiškinti kartu su pirmame sakinyje nustatytu principu, kad konkurso dokumentuose ir viešųjų paslaugų sutartyse turi būti nurodyta, ar gali būti (tekste anglų kalba – „considered“) sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys ir, jei taip, kokios apimties. Iš to sakinio galima suprasti, jog kompetentingoms institucijoms suteikiama plati diskrecija riboti sutartinių įsipareigojimų perdavimą tretiesiems asmenims.

44.

Be to, 4 straipsnio 7 dalies trečiame sakinyje nustatyta, kad perkančiosios organizacijos gali leisti „visiškai perleisti paslaugų valdymą“ pagal sutartį, „tuo pat metu apimančią viešųjų keleivinio transporto paslaugų projektavimą, statymą ir valdymą“ ( 33 ). Kadangi trečias sakinys yra antrame sakinyje išdėstytos taisyklės išimtis, iš jo formuluotės galima matyti, jog pastarajame sakinyje nustatytas tik minimalus reikalavimas.

45.

Be to, jeigu kompetentingoms institucijoms būtų draudžiama reikalauti, kad pasirinkti viešųjų paslaugų teikėjai patys teiktų didžiąją dalį viešųjų keleivių vežimo paslaugų arba visas tokias paslaugas, tai būtų nesuderinama su ES teisės aktų leidėjo tikslu užtikrinti tokioms institucijoms būtiną lankstumą, kad organizuojant viešąsias keleivių vežimo paslaugas būtų kuo geriau panaudojamos viešosios lėšos ( 34 ). Taip pat būtų sudėtinga tai pateisinti atsižvelgiant į kompetentingų institucijų (neginčijamą) teisę visai neleisti perduoti sutartinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims (ta teisė akivaizdžiai įtvirtinta 4 straipsnio 7 dalies pirmame sakinyje: „kad būtų aišku, ar <...> gali būti sudaromos sutartinių įsipareigojimų perdavimo tretiesiems asmenims sutartys“).

46.

Galiausiai dėl tokio aiškinimo mane įtikina ir Reglamento Nr. 1370/2007 rengimo ir priėmimo istorija. 4 straipsnio 7 dalies antras sakinys parengtas remiantis Europos Parlamento antrojo svarstymo metu pateiktu pakeitimu ( 35 ). Europos Parlamento Transporto ir turizmo komitetas pateikė tokį pagrindimą: „Jei transporto priemonėmis ir personalu turės rūpintis tik subrangovai, kurie savo ruožtu gali įtraukti kitus subrangovus, gali iškilti neigiamo poveikio esamiems socialiniams ir kokybės standartams grėsmė. To išvengti galima tik nustatant, kad tuo atveju, jei įmonė, kuriai pagal viešųjų paslaugų teikimo sutartį yra patikėta teikti paslaugas, sudaro subrangos sutartį, ji privalo pati teikti didžiąją viešųjų keleivinio transporto paslaugų dalį.“ ( 36 ) Man atrodo aišku, jog skelbimas apie pirkimą, kuriame reikalaujama, kad pasirinktas viešųjų paslaugų operatorius pats teiktų daugiau nei „didelę dalį“ viešųjų keleivių vežimo paslaugų arba net visas tokias paslaugas, negali pakenkti tam tikslui.

47.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, darau išvadą, jog tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje perkančioji organizacija nepažeidžia Reglamento Nr. 1370/2007 4 straipsnio 7 dalies antrame sakinyje nustatyto reikalavimo, jeigu skelbime apie pirkimą nurodo, kad konkurso laimėtojas negalės tretiesiems asmenims perleisti daugiau nei 30 % viešųjų keleivių vežimo autobusu paslaugų (skaičiuojant kilometrais), kurių teikimas jam patikėtas pagal viešųjų paslaugų sutartį.

48.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į Vergabekammer Südbayern (Pietų Bavarijos komisija, nagrinėjanti skundus dėl viešųjų pirkimų) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: