1.

Rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( *2 ), paprastai vadinamo Reglamentu „Briuselis I“, 22 straipsnio 4 punkto ir 71 straipsnio išaiškinimu.

2.

Šis prašymas pateiktas minėtame Nyderlandų teisme nagrinėjant bylą, kurioje kilo teismo, turinčio jurisdikciją ratione loci priimti sprendimą dėl Amerikos bendrovės pareikšto ieškinio dėl Liuksemburgo bendrovei priklausančio Beniliukso prekių ženklo panaikinimo, nustatymo klausimas.

3.

Žinant, kad tarptautinėms byloms taikomos jurisdikcijos taisyklės, kai asmenys ginčijasi dėl prekių ženklo galiojimo, yra įtvirtintos ir Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte, ir 2005 m. vasario 25 d. Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir dizainas) ( *3 ) (toliau – BKPŽD) 4.6 straipsnyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kaip reikia sieti šių dviejų dokumentų nuostatas, jeigu sutampa jų materialinė taikymo sritis, taip pat taikymo sritis teritorijos ir laiko atžvilgiu.

4.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį jo įsigaliojimas nepadarė poveikio jokių konvencijų, kurios Europos Sąjungos valstybėms narėms jau yra privalomos ir kuriomis reglamentuojama jurisdikcija konkrečiose bylose, taikytinumui. Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl to, ar iš minėto straipsnio galima spręsti, kad BKPŽD šiuo atveju reikia teikti pirmenybę, nes ji įsigaliojo vėliau už minėtą reglamentą, tačiau visų pirma jos 4.6 straipsnyje pakartojamas ankstesnių Beniliukso tarptautinių sutarčių turinys.

5.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos yra viršesnės už BKPŽD nuostatas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo nustatyti, ar iš minėto reglamento 22 straipsnio 4 punkto galima daryti išvadą, kad trijų Beniliukso valstybių teismams suteikta vienoda tarptautinė jurisdikcija tokioje byloje kaip pagrindinė, o jeigu ne, tuomet patikslinti, kokie kriterijai leidžia nustatyti vieną iš šių valstybių narių, kurios teismai vieninteliai turi jurisdikciją, galbūt šiuo lygmeniu taikant BKPŽD 4.6 straipsnį.

6.

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ,,pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.

7.

Minėto reglamento 22 straipsnio, kuris yra šio reglamento II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“, 4 punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad „toliau išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą: teismo procesuose, susijusiuose su patentų, prekės ženklų, dizainų arba kitų panašių teisių registracija arba galiojimu, kurias reikalaujama deponuoti arba registruoti, valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra laikomas atliktu, teismuose“.

8.

Minėto 4 punkto antroje pastraipoje patikslinta, kad „nepažeidžiant Europos patentų biuro jurisdikcijos, pagal 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytą Europos patentų išdavimo konvenciją“ ( *4 )„kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, teismo procesuose, susijusiuose su bet kurio tai valstybei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu“ ( *5 ).

9.

To paties reglamento 71 straipsnyje, esančiame jo VII skyriuje „Santykiai su kitais dokumentais“, nustatyta, kad:

„1.   Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

2.   Siekiant vienodai aiškinti šio straipsnio 1 dalį, ji turi būti taikoma taip:

10.

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 ( *7 ), paprastai vadinamu „Reglamentas Briuselis Ia“, tačiau jis netaikomas tokiems ieškiniams, kurie, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, buvo pareikšti iki 2015 m. sausio 10 d. ( *8 ) Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 4 punkte ir 71 straipsnyje nurodytos jurisdikcijos taisyklės pakartotos Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 punkte ir 71 straipsnyje, šiek tiek jas pritaikius, tačiau šie pritaikymai nekeičia bendro pirmųjų nuostatų turinio ( *9 ). Pastarasis reglamentas buvo reikšmingiau pakeistas Reglamentu (ES) Nr. 542/2014 ( *10 ), papildant jį 71a–71d straipsniais siekiant reglamentuoti ryšius tarp šio reglamento ( *11 ) ir Susitarimo dėl bendro patentų teismo ( *12 ) bei Sutarties dėl Beniliukso Teisingumo Teismo ( *13 ).

11.

Pagal BKPŽD 5.2 straipsnį šia konvencija nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. buvo panaikinta, pirma, 1962 m. kovo 19 d. Briuselyje pasirašyta Beniliukso konvencija dėl prekių ženklų ( *14 ), prie kurios buvo pridėtas Beniliukso bendrasis įstatymas dėl prekių ženklų ( *15 ) ir, antra, 1966 m. spalio 25 d. Briuselyje pasirašyta Beniliukso konvencija dėl dizaino ( *16 ), prie kurios buvo pridėtas Beniliukso bendrasis įstatymas dėl dizaino ( *17 ).

12.

Pagal BKPŽD preambulę jos tikslai, be kita ko, yra:

13.

Iš esmės pakartojant ĮPŽ 37 straipsnį ( *19 ) ir BĮD 29 straipsnį ( *20 ), BKPŽD 4.6 straipsnyje „Teritorinė jurisdikcija“ dėl ginčų tarp fizinių ar juridinių asmenų nustatyta ( *21 ):

„1.   Jeigu teritorinė jurisdikcija nėra aiškiai nustatyta sutartyje, prekių ženklų ir dizaino srityje ji nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą arba ginčijamos prievolės atsiradimo, įvykdymo vietą arba vietą, kurioje ji turi būti įvykdyta. Vien prekių ženklo ar dizaino registracijos paraiškos pateikimo arba prekių ženklo ar dizaino įregistravimo vieta bet kuriuo atveju negali būti pagrindas nustatyti jurisdikciją.

2.   Jeigu pirmesnėje dalyje nurodytų kriterijų nepakanka teritorinei jurisdikcijai nustatyti, pareiškėjas gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos teismą, o jeigu jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba gyvenamosios vietos Beniliukso teritorijoje, į savo pasirinktą teismą Briuselyje, Hagoje arba Liuksemburge.

3.   Teismai savo iniciatyva taiko šio straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas taisykles ir aiškiai konstatuoja savo jurisdikciją.

<…>.“

14.

2010 m. vasario 4 d.Brite Strike Technologies SA, kurios buveinė yra Liuksemburge (Liuksemburgas), pateikė paraišką įregistruoti žodinį žymenį „Brite Strike“, kad Hagoje įsikūrusi OBPI jį įregistruotų kaip Beniliukso prekių ženklą.

15.

2012 m. rugsėjo 21 d. amerikiečių bendrovė Brite Strike Technologies Inc., kurios produktus platino, be kita ko, Brite Strike Technologies SA, pareiškė ieškinį šiai bendrovei rechtbank Den Haag (Hagos teismas) dėl minėto prekių ženklo panaikinimo pagal BKPŽD 2.4 ( *22 ) ir 2.28 straipsnius ( *23 ), tvirtindama, kad atsakovė įregistravo jį nesąžiningai ir taip pažeidė Brite Strike Technologies SA kaip pirmajai žinomai nagrinėjamo žymens naudotojai Beniliukso teritorijoje priklausančias teises.

16.

Brite Strike Technologies SA pateikė teritorinės jurisdikcijos nebuvimu grindžiama prieštaravimą, teigdama, kad ieškinys turėjo būti pareikštas Liuksemburge, kur yra jos pačios buveinė, nes ji yra atsakovė, o ne Hagoje, kur buvo įregistruotas nagrinėjamas prekių ženklas.

17.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, norint priimti sprendimą dėl šio procedūrinio aspekto, reikia nustatyti, ar BKPŽD 4.6 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė, iš kurios matyti, kad minėtas teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo ( *24 ), turi būti viršesnė už Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte nustatytą jurisdikcijos taisyklę, pagal kurią jam vis dėlto leidžiama pripažinti save turinčiu jurisdikciją.

18.

Šiuo atžvilgiu rechtbank Den Haag (Hagos teismas) cituoja 2013 m. lapkričio 26 d.Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas) sprendimą ( *25 ), kuriame šis teismas laikėsi nuomonės, kad Reglamente Nr. 44/2001 numatytos jurisdikcijos taisyklės turi būti viršesnės už BKPŽD nustatytas taisykles, nes „nors šia konvencija iš esmės tęsiami ankstesni Beniliukso dokumentai, atitinkamos jurisdikcijos taisyklės nesiskiria“, ši konvencija „įsigaliojo vėliau už [minėtą] reglamentą“, „todėl jos 4.6 straipsnio negalima laikyti specialiąja norma, kaip tai suprantama pagal [šio reglamento] 71 straipsnį“ ( *26 ).

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, vis dėlto neaišku, kokią reikšmę teikti minėtam 71 straipsniui ir kaip prireikus reikėtų taikyti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą nagrinėjant tokį ginčą kaip pagrindinėje byloje, susijusį su Beniliukso prekių ženklo galiojimu.

20.

Šiomis aplinkybėmis 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. gegužės 20 d., rechtbank Den Haag (Hagos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

21.

Rašytines pastabas pateikė tik Europos Komisija. Posėdis nebuvo rengiamas.

22.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo apibrėžti, kaip BKPŽD 4.6 straipsnyje ir Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi sietis atsižvelgiant į šio reglamento 71 straipsnį, jeigu yra taip, kad šių dviejų teisės aktų taikymo sritis, kuri ne visiškai sutampa, yra tokia pati teritoriniu, laiko ir materialiniu atžvilgiu.

23.

Žinant, kad pagrindinės bylos ginčas susijęs su Beniliukso prekių ženklo galiojimu, Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas yra nuostata, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato taikyti šioje byloje, kad pagrįstų savo paties jurisdikciją, pažymint, kad jurisdikciją galėtų turėti kitos valstybės narės teismai, jeigu būtų taikomas BKPŽD 4.6 straipsnis. Vis dėlto savo pirmąjį klausimą minėtas teismas suformulavo taip, kad jis apima visas Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas. Taip pat manau, kad šių dviejų tarptautinių dokumentų sąveikos klausimas kyla atsižvelgiant ne tik į minėtą 22 straipsnio 4 punktą. Iš tiesų gali būti, kad kitais atvejais šiame reglamente įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės konkuruoja su BKPŽD 4.6 straipsnyje nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis teismo proceso, susijusio su prekių ženklų ar dizaino apsauga ( *27 ), atveju. Taigi nagrinėjant šioje byloje pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą nereikės pamiršti šios galimybės ir pateikti tokį atsakymą, kurį būtų galima vertinti bendrai.

24.

Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio tikslas – išlaikyti valstybių narių, jų tarpusavyje arba su trečiosiomis valstybėmis sudarytose konvencijose esančių jurisdikcijos taisyklių, susijusių su „konkrečiomis bylomis“, taikymą ( *28 ). Tačiau minėto reglamento atžvilgiu BKPŽD materialinė taikymo sritis yra speciali. Šiuo klausimu patikslinu, kad, priešingai, nei leidžia manyti sutrumpintas BKPŽD pavadinimas, šios konvencijos taikymo sritis apima ne visas intelektinės nuosavybės teises, o tik „prekių ženklus ir dizainą“ ( *29 ). O Reglamentas Nr. 44/2001, visų pirma jo 22 straipsnio 4 punktas, apima platesnį intelektinės nuosavybės teisių spektrą ( *30 ). Todėl paprastai iš minėtame 71 straipsnyje suformuluotos išlygos reikėtų spręsti, kad pagrindinei bylai taikomos BKPŽD 4.6 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, o ne minėto reglamento 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta taisyklė.

25.

Tačiau Teisingumo Teismas minėto 71 straipsnio formuluotę aiškino taip, kad „specialiose konvencijose, kurių šalys valstybės narės jau buvo šio reglamento įsigaliojimo momentu, nustatytomis jurisdikcijos <...> taisyklėmis iš principo užkertamas kelias taikyti tą patį klausimą reglamentuojančias šio reglamento nuostatas“, jeigu ginčas patenka į šios konvencijos taikymo sritį ( *31 ). Jis grindė šį siaurą aiškinimą išvada, kad, skirtingai nei 71 straipsnyje, kuriame vartojamas žodis „dalyvauja“, Briuselio konvencijos 57 straipsnyje, kuriuo paremtas minėtas reglamento straipsnis, buvo vartojami žodžiai „yra arba bus šalys“ ir patikslinta, kad, priešingai nei Reglamentu Nr. 44/2001, ši konvencija nedraudžia taikyti kitų jurisdikcijos taisyklių, prie kurių net ir ateityje gali prisijungti susitariančiosios valstybės, sudarydamos specialiąsias konvencijas ( *32 ).

26.

Rechtbank Den Haag (Hagos teismas) klausia Teisingumo Teismo, kaip šioje byloje reikia taikyti šiuos sąsajos principus, nes BKPŽD tikrai buvo sudaryta po Reglamento Nr. 44/2001 įsigaliojimo ( *33 ), tačiau ja iš esmės siekta sujungti dvi Beniliukso konvencijas, kurios pačios buvo sudarytos dar prieš įsigaliojant šiam reglamentui ( *34 ). Kitaip tariant, minėtas teismas klausia, ar BKPŽD reikia laikyti už šį reglamentą „vėlesne“ konvencija, ir todėl, kaip Gerechtshof Den Haag (Hagos apeliacinis teismas) teigė kitoje byloje ( *35 ), pagrindinėje byloje turi būti taikomos reglamento, o ne konvencijos nuostatos.

27.

Komisija siūlo į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad dėl BKPŽD įsigaliojimo datos Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje numatyta išlyga netaikoma jai ratione temporis, todėl šios konvencijos 4.6 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės negali būti viršesnės už reglamento jurisdikcijos taisykles. Aš manau, kad nors formaliai BKPŽD įsigaliojo vėliau už Reglamentą Nr. 44/2001, joje numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės yra iš esmės ankstesnės už nustatytąsias šiame reglamente, todėl turi būti viršesnės už pastarąsias dėl toliau nurodytų priežasčių.

28.

Reglamento Nr. 44/2001 25 konstatuojamojoje dalyje paminėta, kad jo 71 straipsnyje suteikta viršenybė specialiojo pobūdžio konvencijoms yra pateisinama „valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų“ gerbimu. Kaip nurodo Komisija, šioje konstatuojamojoje dalyje išreikštas rūpestis daugiausia susijęs su susitarimais, sudarytais su trečiosiomis valstybėmis ( *36 ). Tačiau neginčijama, kad šiame 71 straipsnyje suformuluota išlyga taip pat apima tik tarp valstybių narių sudarytas konvencijas, kaip yra kalbant apie Beniliukso konvenciją.

29.

Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad, priešingai nei keliuose kituose reglamentuose, taip pat susijusiuose su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose, Reglamente Nr. 44/2001 nėra nuostatos, pagal kurią „tarp valstybių narių šis reglamentas turi viršenybę prieš tik tarp dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas, kiek tokios konvencijos susijusios su šiuo reglamentu reguliuojamais klausimais“ ( *37 ), ir pagal kurią reglamentas netaikomas konvencijoms tarp valstybių narių, priešingai nei konvencijoms, sudarytoms su trečiosiomis valstybėmis, net jeigu jos yra specialiosios ir ankstesnės už atitinkamą reglamentą.

30.

Šį Reglamento Nr. 44/2001 ypatumą dar labiau parodo tai, kad 2012 m. jis buvo išdėstytas visiškai nauja redakcija ir kad, nepaisant praktinių sunkumų, kilusių vertinant jo 71 straipsnio taikymo sritį ( *38 ), Sąjungos teisės aktų leidėjas nepakeitė jo turinio ( *39 ). Tiesa, Reglamento Nr. 1215/2012, kuriuo buvo pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, 71 straipsnis Reglamentu Nr. 542/2014 buvo reikšmingai papildytas ( *40 ), tačiau neapribojant principo, pagal kurį specialiojo pobūdžio konvencijose, net jeigu jas tarpusavyje yra sudariusios tik valstybės narės, numatytos jurisdikcijos taisyklės, leidžiančios nukrypti nuo jurisdikcijos taisyklių, nuo šiol įtvirtintų Reglamente Nr. 1215/2012.

31.

Antrasis Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio tikslas, kuriam, mano nuomone, šioje byloje turi būti teikiama labai didelė reikšmė, yra tinkamai atsižvelgti į tai, kad specialiosiose konvencijose numatytos jurisdikcijos taisyklės buvo parengtos atsižvelgiant į konkrečios srities bylų specifiką ir kad todėl šios taisyklės yra naudingos ir jas reikia išlaikyti ( *41 ). Tai daugiausia susiję su intelektinei nuosavybei pritaikytomis ir tarptautinėse konvencijose įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis, kurių šio reglamento autoriai neketino pašalinti ( *42 ).

32.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, darau išvadą, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis buvo sumanytas kaip toks, kuriuo siekiama išlaikyti valstybių narių iki jo įsigaliojimo sudarytų specialaus pobūdžio konvencijose nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymą, kiek šių taisyklių turinys yra labiau pritaikytas prie konkrečios bylos, o pagal Teisingumo Teismo praktiką – kiek šios taisyklės atitinka teismų bendradarbiavimą civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje reglamentuojančius principus ( *43 ). Manau, kad šiuo palankiu požiūriu visų pirma reikia vadovautis atsižvelgiant į BKPŽD 4.6 straipsnį ir į jo turinį.

33.

Ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir Komisija nurodo, kad BKPŽD buvo pakeistos konvencijos, kurios Beniliuksą sudarančiose trijose valstybėse narėse nuo 1971 m. galiojo prekių ženklams, o nuo 1975 m. – dizainui, iš esmės nekeičiant jų turinio. Visų pirma BKPŽD 4.6 straipsnyje, kuris yra vienintelė šiai bylai reikšminga nuostata ( *44 ), identiškai pakartojamos jurisdikcijos taisyklės, buvusios minėtuose ankstesniuose dokumentuose, tiesiog pritaikant terminologiją, nes to prireikė, kadangi šis naujas dokumentas susijęs ir su prekių ženklais, ir su dizainu ( *45 ).

34.

Komisija tvirtina, jog atsakymui į pirmąjį prejudicinį klausimą neturi reikšmės tai, kad BKPŽD nuostatos yra analogiškos Beniliukso konvencijų, vietoj kurių ji buvo priimta, nuostatoms. Aš kaip tik laikausi nuomonės, jog labai svarbu atsižvelgti į tai, kad priimdamos minėtą 4.6 straipsnį trys valstybės, BKPŽD šalys, tiesiog išlaikė specialiųjų nuostatų, kurios jau buvo taikomos prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 44/2001, turinį, niekaip nekeisdamos esmės.

35.

Kadangi vienas iš Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio tikslų yra leisti taikyti taisykles, kurios yra labiau pritaikytos prie konkrečios bylos specifikos ( *46 ), manau, šis motyvas pateisina BKPŽD 4.6 straipsnyje įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių viršenybę reglamente numatytų jurisdikcijos taisyklių atžvilgiu. Taigi, kaip pripažįsta Komisija, BKPŽD pirmiausia siekiama nustatyti konkrečias taisykles, kuriomis atsižvelgiama į Beniliukso prekių ženklo ypatumus, t. y. bendro prekių ženklo, kuris nėra nei padalytas tarp atitinkamų valstybių narių, nei konkrečiai susijęs su viena iš šių valstybių. Manau, kad faktiškai BKPŽD 4.6 straipsnyje pakartotos jurisdikcijos taisyklės yra geriau pritaikytos nagrinėjant ginčą dėl Beniliukso prekių ženklo, nei Reglamente Nr. 44/2001 numatytos jurisdikcijos taisyklės.

36.

Tas pats ypač pasakytina apie šio reglamento 22 straipsnio 4 punkte įtvirtintą taisyklę, kuri, skirtingai nei BKPŽD 4.6 straipsnio taisyklė, nebuvo skirta tokiems ginčams, kaip pagrindinėje byloje. Vėliau grįšiu prie minėto 22 straipsnio 4 punkto galimo taikymo ribų šiai bylai, tačiau dabar nurodysiu svarbiausius šios neigiamos išvados motyvus. Šiuo atžvilgiu pažymiu, pirma, kad šios nuostatos formuluotė neleidžia tiesiogiai nustatyti, koks teismas turi jurisdikciją nagrinėti šio pobūdžio bylą ( *47 ), o BKPŽD 4.6 straipsnyje išvardijami įvairūs tikslesni jurisdikcijos kriterijai ( *48 ). Antra, pagal pastarąjį straipsnį, priešingai nei pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą, prekių ženklo įregistravimo paraiškos padavimo ar jo įregistravimo vieta negali būti vienintelis jurisdikcijos veiksnys, kad būtų išvengta jurisdikcijų koncentracijos vienoje iš Beniliukso valstybių ( *49 ). Galiausiai pažymiu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pats pasirūpino priimti jurisdikcijos taisykles, kuriomis nukrypstama nuo Reglamento Nr. 44/2001, jeigu šio pobūdžio intelektinės nuosavybės teisės, kurios turi bendrą poveikį keliose valstybėse narėse, būtų nustatytos Sąjungos lygmeniu ( *50 ).

37.

Be to, manau, kad BKPŽD 4.6 straipsnyje numatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas šioje byloje visiškai nepažeistų esminių principų, kuriais grindžiamas valstybių narių teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, jeigu šioje srityje kaip tik būtų atvirkščiai taikomos specialiojo pobūdžio tarptautinėse konvencijose esančios taisyklės ( *51 ). Atsižvelgiant į šių taisyklių ypatumus, visų pirma tai, kad jomis nustatomas teismas, kuris yra tinkamiausias priimti sprendimą dėl ieškinio, susijusio su Beniliukso prekių ženklo galiojimu, ir galima padaryti tai tiksliau ir užtikrinant didesnę pusiausvyrą, nei leidžiama pagal Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą ( *52 ), manau, BKPŽD 4.6 straipsnio taisyklės atitinka minėtus principus, kurie yra reikšmingi jurisdikcijos taisyklėms ( *53 ).

38.

Be to, nepritariu Komisijos nuomonei, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad BKPŽD 4.6 straipsnis turi turėti viršenybę prieš konkuruojančias Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, tai prieštarautų SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai ir Teisingumo Teismo praktikoje patikslintai normai, pagal kurią valstybės narės nebegali nevaržomos tarpusavyje sudaryti konvencijų, galinčių „daryti poveikį bendroms taisyklėms“, kaip antai numatytosioms Reglamente Nr. 44/2001, arba „pakeisti jų taikymo sritį“, nes Sąjungos kompetencija šioje srityje yra išimtinė ( *54 ). Teisingumo Teismas dėl konvencijos, sudarytos su trečiosiomis valstybėmis, taip pat yra patvirtinęs, tačiau neapsiribodamas konkrečiu atveju, kad šio reglamento 71 straipsnio 1 dalis „nesuteikia valstybėms narėms galimybės, sudarant naujas specialias konvencijas arba pakeičiant jau galiojančias konvencijas, nustatyti taisykles, kurios būtų viršesnės už Reglamento Nr. 44/2001 taisykles“ ( *55 ).

39.

Tačiau manau, jog dėl to, kad BKPŽD 4.6 straipsnyje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis tiesiog pakartojamos BKPŽ ir BKD nuostatos, buvusios prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 44/2001, sujungiant šiuos du dokumentus, negalima teigti, kad BKPŽD priėmimas galėjo paveikti šio reglamento nuostatas ar pakeisti jų taikymo sritį; arba kad BKPŽD yra „nauja specialioji konvencija“ ar konvencija, „kuria pakeičiamos jau galiojančios konvencijos“, kaip tai suprantama pagal minėtą teismo praktiką.

40.

Šiomis ypatingomis aplinkybėmis, kai dvi Beniliukso konvencijos, įsigaliojusios anksčiau už Reglamentą Nr. 44/2001, buvo tiesiog išdėstytos nauja redakcija kitoje Beniliukso konvencijoje, pasirašytoje ir ratifikuotoje po šio reglamento įsigaliojimo, manau, šio reglamento 71 straipsnyje įtvirtintam specialiųjų konvencijų viršenybės principui turi būti teikiama didesnė reikšmė nei motyvams, kuriais remiantis formai siekiama suteikti pirmenybę turinio atžvilgiu. Komisijos palaikoma pozicija nulemtų abejotiną rezultatą – kliudytų valstybėms narėms daryti tiesiog redakcinius ar visiškai formalius pakeitimus, kuriuos, mano nuomone, reikia skirti nuo esminio pobūdžio pakeitimų, draudžiamų pagal minėtą teismo praktiką.

41.

Manau, mano siūlomą neformalų Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio aiškinimą patvirtina bendresnio pobūdžio motyvai, kylantys iš Sąjungos pirminės teisės. Iš tiesų iš SESV 350 straipsnio darytina išvada ( *56 ), kad konkrečios regioninės sutartys, kurios yra sudarytos turint omenyje Beniliukso kontekstą, turi būti išlaikytos, kiek jomis galima geriau pasiekti Beniliukso tikslus, o to nebūtų galima padaryti Sąjungos teisės nuostatomis, ir kiek jos yra būtinos siekiant užtikrinti tinkamą Beniliukso sistemos veikimą ( *57 ). Manau, kad šiuo atveju būtų tikrai naudinga, o gal net būtina, kad visos trys Beniliukso valstybės BKPŽD 4.6 straipsnyje išlaikytų specialiąsias jurisdikcijos taisykles, kurias priėmė anksčiau, kad užtikrintų harmoningą ir suderintą tarp jų galiojančios bendro prekių ženklo sistemos veikimą ( *58 ). Ši nuomonė grindžiama tuo, kad, pirma, ši sistema, kuria buvo visiškai pakeisti šių valstybių šios srities teisės aktai ( *59 ), kol kas neturi ekvivalento Sąjungos teisėje ( *60 ), ir, antra, šiomis konkrečiomis aplinkybėmis taikant Reglamentą Nr. 44/2001 nebūtų pasiektas toks pat tinkamas rezultatas, kaip taikant minėtą 4.6 straipsnį.

42.

Todėl manau, kad BKPŽD reikia laikyti su konkrečia sritimi susijusia konvencija, kurioje dalyvauja valstybės narės, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnį, todėl šios konvencijos 4.6 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi būti viršesnės už šiame reglamente įtvirtintas jurisdikcijos taisykles, jeigu jų taikymo sritis sutampa. Taigi siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad minėtą 71 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jeigu tarptautinis ginčas patenka ir į minėto reglamento, ir į BKPŽD taikymo sritį, valstybė narė pagal minėto straipsnio 1 dalį gali taikyti šios konvencijos 4.6 straipsnyje numatytas teismų jurisdikcijos taisykles.

43.

Antrąjį ir trečiąjį klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tik subsidiariai, tik jeigu atsakydamas į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatoms turi būti teikiama pirmenybė BKPŽD 4.6 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės atžvilgiu. Tačiau manau, kad taip nėra. Jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano siūlomam minėto reglamento 71 straipsnio aiškinimui, į šiuos klausimus nereikėtų atsakyti. Vis dėlto, siekdamas išsamumo, šiuo klausimu pateiksiu tolesnes pastabas.

44.

Pirmiausia patikslinu, jog, atsižvelgiant į tai, kad šie klausimai susiję tarpusavyje, nes manau, kad jie abu susiję su tuo, kokią reikšmę ir taikymo sritį tokioje byloje, kaip pagrindinė, suteikti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktui, jeigu į šiuos klausimus tektų atsakyti, juos reikia nagrinėti kartu.

45.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darant prielaidą, kad minėto 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė turi būti taikoma byloje, kuri, kaip šiuo atveju, susijusi su galimu Beniliukso prekių ženklo negaliojimu, neaišku, kokią reikšmę šiomis konkrečiomis aplinkybėmis suteikti frazei „valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo, <...> teismuose“, kuri yra reikšmingas siejamasis veiksnys, kaip nurodyta šioje nuostatoje, bylose dėl prekių ženklų galiojimo.

46.

Siekdamas pagrįsti savo antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nurodo, kad paraiška įregistruoti Beniliukso prekių ženklą taikoma visai Beniliukso teritorijai, tad kiekvienos Beniliuksą sudarančios valstybės narės teismai, taigi ir Belgijos, ir Liuksemburgo, ir Nyderlandų teismai, gali kartu turėti jurisdikciją, atsižvelgiant į minėto 22 straipsnio 4 punktą.

47.

Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų tokiam aiškinimui, trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo patikslinti, pirma, kuriai vienai iš šių trijų valstybių narių suteikiama tarptautinė jurisdikcija byloje, ir, antra, ar BKPŽD 4.6 straipsnyje numatyti teritorinės jurisdikcijos veiksniai gali būti taikomi šiuo etapu nagrinėjamai valstybei nustatyti.

48.

Savo pastabose Komisija, manau, pagrįstai rekomenduoja į antrąjį klausimą atsakyti, kad „Reglamento [Nr. 44/2001] 22 straipsnio 4 punktą reikia aiškinti taip, kad byloje, susijusioje su Beniliukso prekių ženklo įregistravimu ar galiojimu, tarptautinė jurisdikcija nagrinėti bylą suteikiama ir Belgijos, ir Nyderlandų, ir Liuksemburgo [teismui]“. Komisija neatsako į trečiąjį klausimą. Aš pateiksiu kelias pastabas šia tema.

49.

Primenu, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio pradžioje, visoms šio straipsnio 1–5 punktuose nustatytoms jurisdikcijos taisyklėms būdingas bendras bruožas – kad jos taikomos neatsižvelgiant į tai, kur yra šalių nuolatinė gyvenamoji vieta ( *61 ), ir jose nustatoma išimtinė ir privaloma jurisdikcija, kuri yra konkrečiai privaloma ir šalims, ir teismui ( *62 ). Kadangi šiomis nuostatomis nukrypstama ne tik nuo šio reglamento 2 straipsnyje numatytos bendros taisyklės, kuri yra palankesnė atsakovui, bet ir nuo savanoriško susitarimo dėl jurisdikcijos galimybių, kurios iš esmės suteikiamos šalims ( *63 ), šios specialios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai ( *64 ).

50.

Priešingai, nei nurodoma rašytinėse Komisijos pastabose ( *65 ), Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte, kuriame nurodyti „valstybės narės teismai“ apskritai, tik nustatoma valstybė narė, kurios teismai pagal šią nuostatą turi jurisdikciją ratione materiae, tačiau jurisdikcija atitinkamoje valstybėje narėje nepaskirstoma, kaip tai jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas ( *66 ).

51.

Minėto 22 straipsnio 4 punkto pirmoje pastraipoje numatyta, kad jeigu tarptautinė byla susijusi su intelektinės nuosavybės teisės, kurią reikalaujama deponuoti arba registruoti, pavyzdžiui, prekių ženklo registracija ar galiojimu, tarptautinė jurisdikcija suteikiama tik „valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra laikomas atliktu, teism[ams]“. Šio 4 punkto antroje pastraipoje priduriama, kad Miuncheno konvencijos reglamentuojamoje konkrečioje Europos patento srityje „kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją <...> teismo procesuose, susijusiuose su bet kurio tai valstybei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu“ ( *67 ).

52.

Šiose dviejuose pastraipose numatytas išimtinis ryšys su valstybe nare, kuri yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjamos teisės suteikimu patikslintas neveltui. Taip atspindėta teisės aktų leidėjo valia paisyti teismo ir ginčo artumo ir gero teisingumo vykdymo tikslų, kurie, kaip tikslai, pateisinantys atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismų pagrindinės jurisdikcijos išimtis, yra numatyti Reglamento Nr. 44/2001 12 konstatuojamojoje dalyje.

53.

Iš tiesų valstybės narės, kurioje ši teisė sukels savo teisines pasekmes, teismai laikomi „tinkamiausiais“ ( *68 ) priimti sprendimą dėl šios teisės įregistravimo ar galiojimo atsižvelgiant į jai taikytiną teisę, t. y. paprastai tos pačios valstybės narės, kurios teritorijoje turi būti užtikrinama teisės apsauga, teisės aktus ( *69 ). Kaip pabrėžia Komisija, tradiciškai intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir nacionalinį suverenitetą sieja stiprus ryšys ( *70 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad patentai reikalauja nacionalinės institucijos įsikišimo ir kad tam tikrose valstybėse narėse su jais susiję ginčai būtų nagrinėjami specializuotuose teismuose ( *71 ).

54.

Atsižvelgiant būtent į šį teisės aktų ir teismų praktikos acquis ir į reikšmingas pagrindinėje byloje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės ypatybes, reikia išnagrinėti, kaip šiuo atveju galiausiai taikyti Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą.

55.

Iš karto norėčiau patikslinti, kad jeigu Teisingumo Teismas, priešingai mano siūlomam atsakymui į pirmąjį prejudicinį klausimą, nuspręstų, kad Reglamentas Nr. 44/2001 turi būti taikomas tokioje byloje, kaip pagrindinė, atsižvelgiant į šio reglamento 22 straipsnio 4 punkto formuluotę, man atrodo aišku, kad jurisdikciją turintį teismą, kuris priimtų sprendimą dėl nagrinėjamo Beniliukso prekių ženklo „galiojimo“, turi nulemti šioje nuostatoje, o ne kitose šio reglamento nuostatose ( *72 ) įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė.

56.

Lemiamas veiksnys paskirstant teismų jurisdikciją ginčams, kuriems taikomas šis 22 straipsnio 4 punktas, yra glaudus ryšys, kuris būtinai turi sieti ginčijamą intelektinės nuosavybės teisę ir teritoriją, kurioje ši teisė gali būti saugoma ( *73 ). Tačiau konkrečiu atveju, kai Beniliukso prekių ženklas yra bendro galiojimo, nes galioja visose trijose Beniliukso valstybėse ir jose jam taikoma vienoda apsauga ( *74 ), manau, kad sąvoka „teritorija“, į kurią daroma nuoroda Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkto pirmoje pastraipoje, turi būti suprantama kaip šiuo atveju nurodanti visą Beniliukso teritoriją ( *75 ), kurią galima prilyginti valstybės narės teritorijai, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs analogiškomis aplinkybėmis ( *76 ). Taigi manau, kad konkrečiomis Beniliukso prekių ženklo aplinkybėmis šių trijų valstybių teritorijos yra nurodomos kartu ir jurisdikciją gali turėti kiekvienos iš šių valstybių teismai, tad juos visus galima laikyti „galinčiais geriausiai“ taikyti šių valstybių patvirtintą bendrą sistemą, susijusią su šiuo prekių ženklu.

57.

Pažymėtina, kad taisyklė, kurioje numatytas nacionalinis jurisdikcijos paskirstymas, aiškiai įtvirtintas Europos patentui minėto 22 straipsnio 4 punkto antroje pastraipoje, negali būti pritaikyta Beniliukso prekių ženklui, nes nagrinėjamos sistemos skiriasi iš esmės ( *77 ). Iš tiesų Europos patentas skiriasi nuo Beniliukso prekių ženklo, nes jis nėra bendro galiojimo dokumentas, bet prilygsta atskirų nacionalinių patentų rinkiniui ( *78 ). Taigi, kaip nurodė Komisija, „iš esmės teisiškai tai ir toliau yra skirtingi patentai, kurie atskirai išlieka susiję su atitinkama nacionaline teritorija“. Tuo remiantis jurisdikcija išlieka susieta su kiekviena valstybe, kurios teritorijoje prašoma Europos patento apsaugos, kaip yra būtent nacionalinių intelektinės nuosavybės dokumentų atveju.

58.

Būtent atsižvelgiant į tai, kad Briuselio konvencijoje nustatytos ir Reglamente Nr. 44/2001 pakartotos jurisdikcijos taisyklės visiškai nepritaikytos prie bendro galiojimo intelektinės nuosavybės dokumentų ypatumų, šio pobūdžio teisėms, sukurtoms Europos bendrijos, o vėliau – Europos Sąjungos lygmeniu, buvo priimtos konkrečios jurisdikcijos taisyklės. Taip buvo kalbant apie „Bendrijos dizainą“ ( *79 ), „Bendrijos prekių ženklą“, neseniai tapusį „Europos Sąjungos prekių ženklu“ ( *80 ), ir „bendro galiojimo Europos patentą“ ( *81 ).

59.

Rašytinėse pastabose Komisija tvirtina, kad šios „leidžiančios nukrypti sistemos neturi tokio poveikio, kad jurisdikciją galėtų turėti valstybės narės, kurioje intelektinės nuosavybės teisė negalioja, teismas“ ( *82 ). Savo ruožtu pažymiu, kad pagal nagrinėjamas nuostatas, visų pirma susijusias su Europos Sąjungos prekių ženklo galiojimu, šio reglamento 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta taisyklė visiškai atmetama, nes ieškiniams dėl negaliojimo, pareikštiems kaip pagrindinis ieškinys, jame numatyta centralizuotos institucijos jurisdikcija, o ieškiniams dėl negaliojimo, pareikštiems kaip priešinis ieškinys – specializuotų teismų jurisdikcija, visų pirma jeigu pareiškiamas ieškinys dėl teisių pažeidimo, o šie teismai iš esmės yra tos valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai ( *83 ).

60.

Kaip ir Komisija, sutinku su tuo, kad, kiek dėl šioje byloje siūlomo minėto 22 straipsnio 4 punkto siauro aiškinimo trijų Sąjungos valstybių narių teismai galėtų vienodai turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl Beniliukso prekių ženklo negaliojimo, pasiekiamas rezultatas, kuris neatrodo „optimalus“, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 tikslus ( *84 ). Vis dėlto, jeigu šis reglamentas būtų laikomas taikytinu tokiam ieškiniui, toks aiškinimas, manau, yra būtinas atsižvelgiant į jo 22 straipsnio 4 punkto tekstą ir pagrindus ir dėl jame nurodyto intelektinės nuosavybės dokumento konkrečių savybių ( *85 ).

61.

Be to, manau, kad ši neigiama išvada yra sąlyginė, nes gali būti, kad praktiškai būtent rechtbank Den Haag (Hagos teismas), kaip ir pagrindinėje byloje, bus bylą dėl atitinkamo Beniliukso prekių ženklo įregistravimo paraiškos pateikimo ar įregistravimo vietos nagrinėjantis teismas ( *86 ). Man atrodo, tai, kad ieškovas gali pasirinkti, ar kreiptis į vienos, ar į kitos iš šių trijų valstybių teismus, tikrai galėtų įpareigoti atsakovą bylinėtis ta kalba, kurios jis nemoka, ir taip galėtų kilti forum shopping rizika. Vis dėlto ši pasirinkimo teisė sukelia esminių padarinių, kurie konkrečiomis Beniliukso prekių ženklo aplinkybėmis nėra tokie reikšmingi kaip apskritai, nes šiam prekių ženklui taikytina teisinė sistema buvo visiškai suderinta tarp šių valstybių narių ir yra aiškinama vienodai ( *87 ).

62.

Siekdamas peržengti ribas, kurios nustatomos galimai taikant Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktą ginčui, susijusiam su bendro galiojimo intelektinės nuosavybės dokumentu, kaip antai Beniliukso prekių ženklu ( *88 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas numato galimybę (turbūt papildomai) remtis BKPŽD 4.6 straipsnyje nustatytomis įvairiomis „teritorinės jurisdikcijos“ taisyklėmis, siekiant nustatyti, kurios būtent iš trijų Beniliukso valstybių teismai turi jurisdikciją šioje srityje ( *89 ).

63.

Pirmiausia pažymiu, kad BKPŽD 4.6 straipsnyje įtvirtintos kelių lygių jurisdikcijos taisyklės ( *90 ), kurios, kalbant apie jų esmę, labai skiriasi nuo išimtinio pobūdžio jurisdikcijos taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punkte. Norėčiau pridurti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos, kaip antai jo 22 straipsnio 4 punktas, turi būti aiškinamos savarankiškai, o ne remiantis valstybių narių teise ( *91 ).

64.

Be to, manau, kad bet kokia, net ir papildoma, nuoroda į šią BKPŽD nuostatą yra negalima tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad dėl Reglamento Nr. 44/2001 pagal jo 71 straipsnį ji netaikytina. Iš tiesų tuomet nagrinėjant jurisdikcijų arba teismo procesų, kurie gali būti pradėti kilus tokiam ginčui kaip pagrindinėje byloje, kolizijos klausimus būtų taikomos tik Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.

65.

Tai, kad, mano nuomone, ieškovas galėtų kreiptis į bet kurios Beniliukso valstybės teismus, jeigu tokiam ginčui turėtų būti taikomas minėto reglamento 22 straipsnio 4 punktas, galėtų kelti sunkumų, tačiau jie nėra neįveikiami, nes pačiame šiame reglamente numatyta būdų, kaip šią situaciją galima ištaisyti. Taigi konkuruojančių teismo procesų atveju tarptautinė jurisdikcija yra paskirstoma šioms trim valstybėms pagal taisyklę, kuria remiantis pirmenybė teikiama „teismo, kuriame byla buvo iškelta pirmą kartą“ taisyklei, nustatytai to paties reglamento 27–30 straipsniuose, kuriuose reglamentuojami lis pendens ir galimi valstybių narų teismuose nagrinėjamų susijusių ieškinių atvejai ( *92 ), atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su šiais straipsniais ( *93 ).

66.

Todėl jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad yra būtina priimti sprendimą dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų, manau, jam reikėtų konstatuoti, kad Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnio 4 punktas aiškintinas taip, kad jurisdikciją išnagrinėti tarptautinę bylą, susijusią su Beniliukso prekių ženklo įregistravimu arba galiojimu, turi kiekvienos iš trijų valstybių narių, kurių teritorijoje ši intelektinės nuosavybės teisė sukelia pasekmių ir turi būti saugoma vienodai, t. y. Belgijos Karalystės, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ir Nyderlandų Karalystės, teismai.

67.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus:

2002 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai tarptautinis ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 2005 m. vasario 25 d. Hagoje pasirašytos Beniliukso konvencijos dėl intelektinės nuosavybės (prekių ženklai ir dizainas) taikymo sritį, valstybė narė pagal minėto reglamento 71 straipsnio 1 dalį gali taikyti šios konvencijos 4.6 straipsnyje numatytas jurisdikcijos taisykles.