1.

Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones ( 2 ), būtent su jos 1 straipsnio, kuriame apibrėžiama šio teisės akto taikymo sritis, išaiškinimu.

2.

Sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtas nagrinėjant stacionarios klinikos ir šios įmonės personalui atstovaujančio organo ginčą dėl šio organo atsisakymo sutikti su tuo, kad ne pelno asociacijos narė slaugytoja būtų atsiųsta nuolatiniam darbui į šią kliniką pagal įmonės ir šios asociacijos sudarytą susitarimą.

3.

Nors Teisingumo Teismui pateiktas tik vienas klausimas, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo motyvų matyti, kad šis teismas iš esmės užduoda klausimą dėl dviejų skirtingų sąvokų reikšmės ir taikymo srities. Iš tiesų jam kyla klausimas, pirma, ar asociacijos nariai, vykdantys savo profesinę veiklą būdami pavaldūs trečiajam asmeniui, tokiomis aplinkybėmis turi būti laikomi „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalį, nors jie nelaikomi tokiais pagal Vokietijos teisę, ir, antra, ar tai, kad asociacija suteikia savo narius už trečiojo asmens kompensaciją, yra „ekonominė veikla“, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 2 dalį.

4.

Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose apibrėžta jos taikymo sritis, nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant.

2.   Ši direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno.“

5.

Pagal Direktyvos 2008/104 2 straipsnį šios direktyvos tikslas yra „užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo.“

6.

Šios direktyvos 3 straipsnis „Sąvokų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„1.   Šioje direktyvoje:

<…>

2.   Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose pateikto darbo užmokesčio, darbo sutarties, darbo santykių ar darbuotojo apibrėžimo.

<…>“

7.

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Betriebsverfassungsgesetz (Įstatymas dėl įmonių darbo organizavimo, toliau – BetrVG) ( 3 ) 99 straipsnyje „Individualių personalo priemonių nustatymas“ nustatyta:

„1.   Įmonėse, kuriose paprastai dirba daugiau nei 20 darbuotojų, turinčių balsavimo teisę, darbdavys turi iš anksto informuoti darbo tarybą apie kiekvieną įdarbinimą, <…> pateikti jai reikalingus įdarbinimo dokumentus ir informaciją apie atitinkamą asmenį; jis turi informuoti darbo tarybą apie planuojamos priemonės poveikį ir gauti darbo tarybos sutikimą dėl planuojamos priemonės <…>

2.   Darbo taryba gali atsisakyti duoti sutikimą, kai <…> individualia personalo priemone būtų pažeistas įstatymas <…>“ ( 4 )

8.

Arbeitnehmerüberlassungsgesetz (Darbuotojų siuntimo dirbti įstatymas (toliau – AÜG) su pakeitimais, padarytais 2011 m. balandžio 28 d. įstatymu ( 5 ), Direktyva 2008/104 perkeliama į vidaus teisę. Jo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „darbdaviai, kaip laikinieji įdarbintojai, norintys tretiesiems asmenims (laikinojo darbo naudotojai), kai šie vykdo ekonominę veiklą, siųsti dirbti darbuotojus (laikinieji darbuotojai), turi turėti leidimą“ ir kad „darbuotojo siuntimas dirbti [laikinąjį darbą naudojančiai įmonei] turi būti laikinas“.

9.

DRK‑Schwesternschaft Essen eV (Vokietijos Raudonojo Kryžiaus Eseno slaugytojų asociacija, Vokietija, toliau – slaugytojų asociacija) ( 6 ) yra registruota ne pelno siekianti asociacija, priklausanti Verband der Schwesternschaften vom Deutschen Roten Kreuz eV (Vokietijos Raudonojo Kryžiaus slaugytojų asociacijų federacija) ( 7 ). Ji turi leidimą teikti darbuotojus.

10.

Nuo 2003 m. slaugytojų asociacija nėra sudariusi nė vienos darbo sutarties su slaugytojais dirbančiais darbuotojais, ji priima juos dirbti tik kaip asociacijos narius. Pagal šios asociacijos statusą jos nariai, kurie turi turėti teisę vykdyti profesinę veiklą sveikatos paslaugų srityje, šią veiklą vykdo arba slaugytojų asociacijoje, arba sveikatos priežiūros įstaigose pagal sutartis dėl darbuotojų suteikimo ( 8 ). Jeigu šie darbuotojai suteikiami trečiajam asmeniui, slaugytojų asociacijos nariams galioja šio trečiojo asmens techniniai ir organizaciniai nurodymai.

11.

Pagal slaugytojų asociacijos vidaus reglamentą slaugytojų asociacija savo nariams moka mėnesinį atlyginimą, apskaičiuojamą pagal atitinkamos veiklos sektoriuje taikomus parametrus, taip pat padengia kai kurias persikėlimo ir persikraustymo išlaidas. Šiems nariams taip pat suteikiama teisė į mokamas atostogas ir papildomą senatvės pensiją, numatytą pagal šiame sektoriuje taikomas nuostatas, ir teisė į tai, kad jiems būtų išlaikytas darbo užmokestis ir papildomos kompensacijos, jeigu narys taptų nedarbingas dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo.

12.

Ruhrlandklinik priklauso Esene įkurta stacionari klinika. 2010 m. ji sudarė susitarimą su slaugytojų asociacija dėl darbuotojų suteikimo, pagal kurį minėtoji asociacija įsipareigojo suteikti jai personalo – savo narių slaugytojų. Pagal šį susitarimą slaugytojų asociacija už kiekvieną paskyrimą gauna kompensaciją, kuria padengiamos bendrosios personalo išlaidos, ir vienkartinę 3 % administravimo išlaidų kompensaciją. Minėtos asociacijos nariai, siunčiami dirbti Ruhrlandklinik, gauna tą patį darbo užmokestį kaip ir šios įmonės tiesiogiai pasamdyti darbuotojai ir jiems taikomos beveik tokios pat darbo taisyklės ir sąlygos.

13.

K. yra slaugytojų asociacijos narė. Nuo 2012 m. sausio 1 d. ji pagal Ruhrlandklinik ir šios asociacijos sudarytą susitarimą turėjo būti paskirta dirbti Ruhrlandklinik.

14.

2011 m. gruodžio 2 d. laišku Betriebsrat der Ruhrlandklinik ( 9 ) (Ruhrlandklinik įmonės darbo taryba, toliau – įmonės darbo taryba) atsisakė sutikti su šia priemone pagal BetrVG 99 straipsnio 1 ir 2 dalis motyvuodama tuo, kad K. paskyrimas dirbti nebuvo laikinas, todėl prieštaravo AÜG 1 straipsnio 1 daliai, pagal kurį laikinųjų darbuotojų suteikimas juos naudojančiai įmonei turi būti laikino pobūdžio.

15.

Ruhrlandklinik laikėsi nuomonės, kad šis atsisakymas yra nepagrįstas ir kad AÜG 1 straipsnio 1 dalis, kuria Direktyva 2008/104 perkeliama į nacionalinę teisę, netaikoma asmens, kuris turi asociacijos nario statusą ir nėra pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas, įdarbinimui. Todėl ji nusprendė įdarbinti suinteresuotąjį asmenį laikinai ir pareikšti ieškinį, prašydama, kad teismas leistų įdarbinti jį nuolatiniam darbui. Žemesnės instancijos teismai šį prašymą patenkino, todėl įmonės darbo taryba padavė apeliacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas).

16.

Pastarasis teismas nurodo, kad jeigu tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal Direktyvą 2008/104 reikalaujamos esminės sąlygos yra įvykdytos, AÜG 1 straipsnio 1 dalį, laikantis Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principų, reikia aiškinti kaip reiškiančią, kad K. ieškiniu prašoma suteikti laikinąjį darbuotoją nelaikinam darbui, todėl pagal nacionalinę teisę tai yra neteisėta.

17.

Šiomis aplinkybėmis 2015 m. kovo 17 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. gegužės 12 d., Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos [2008/104] 1 straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos asociacijos narį siunčiant dirbti į kitą įmonę pagal šios įmonės funkcinius ir organizacinius nurodymus, kai asociacijos narys, įstojęs į asociaciją, įsipareigojo dirbti ir tretiesiems asmenims, už tai gaudamas mėnesinį atlygį iš asociacijos, kuris apskaičiuojamas taikant atitinkamai veiklai įprastus kriterijus, o asociacija už siuntimą dirbti gauna asociacijos nario personalo išlaidų kompensaciją ir fiksuotą administravimo išlaidų sumą?“

18.

Pastabas raštu pateikė įmonės darbo taryba, Ruhrlandklinik, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija. Be to, įmonės darbo taryba, Ruhrlandklinik ir Vokietijos vyriausybė atsakė į klausimus, kuriuos Teisingumo Teismas pateikė joms pagal savo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį. Per 2016 m. balandžio 20 d. posėdį buvo atstovaujama įmonės darbo tarybai, Ruhrlandklinik ir Komisijai.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo dėl galimo Direktyvos 2008/104 dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones taikytinumo tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kai vienas iš asociacijos narių siunčiamas dirbti į laikinąjį darbą naudojančią įmonę, kurioje, paklusdamas jos nurodymams, šis narys dirbtų ir gautų asociacijos mokamą atlyginimą. Kitaip tariant, jis nori sužinoti, ar tokiomis aplinkybėmis minėtą narį galima laikyti „darbuotoju“, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą.

20.

Siekdamas pagrįsti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nurodo, kad AÜG 1 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė, pagal kurią darbuotojus draudžiama suteikti, jeigu tai nėra laikinas darbas, taikoma tik įmonės, suteikiančios darbuotojus trečiajam asmeniui, „pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams“.

21.

Jis nurodo, kad ši sąvoka nacionalinės teisės aktuose neapibrėžta, tačiau pagal jo paties praktiką, remiantis Vokietijos teise, „darbuotojas“ yra „asmuo, kuris pagal privatinės teisės reglamentuojamą sutartį turi dirbti kitam asmeniui jo nustatytą darbą, paklusdamas jo nurodymams esant asmeninės subordinacijos santykiams“ ( 10 ). Pagal minėto teismo praktiką tokios slaugytojų asociacijos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nariai pagal Vokietijos teisę neturi pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo statuso, nes jie susieti su šia asociacija ne pagal privatinės teisės reglamentuojamą sutartį, o todėl, kad yra įstoję į šią asociaciją, jeigu atitinka kitus minėtus kriterijus ( 11 ).

22.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, nepaisant to, kad tokios asociacijos narys pagal taikytiną nacionalinę teisę nėra „darbuotojas“, jis vis dėlto gali būti laikomas turinčiu darbuotojo statusą pagal Sąjungos teisę, konkrečiau – pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalį.

23.

Šiuo klausimu Ruhrlandklinik laikosi nuomonės, kad, pirma, Direktyva 2008/104 netaikoma laikiniesiems darbuotojams, jeigu jie nėra darbuotojai pagal nacionalinę teisę, ir, antra, Vokietijos Raudonojo Kryžiaus nariams netaikoma šioje direktyvoje numatyta apsauga. Tačiau, kaip nurodo įmonės darbo taryba, Čekijos vyriausybė ir Komisija, tokios asociacijos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nariai negali nepatekti į Direktyvos 2008/104 taikymo sritį ir turi būti laikomi „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal jos 1 straipsnio 1 dalį ( 12 ). Dėl toliau nurodytų priežasčių taip pat laikausi tokios nuomonės.

24.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotę, siekiant apibrėžti šios direktyvos taikymo sritį, atrodo pagrįsta sąvoką „darbuotojas“ aiškinti lanksčiai ar net plačiai. Iš tiesų, nors aiškiai numatyta, kad laikinojo įdarbinimo įmonę ir darbuotoją, kurį ji pasamdė, kad suteiktų trečiajam asmeniui, siejančių santykių ( 13 ) teisinis pagrindas gali būti „darbo sutartis ar darbo santykiai“, ši alternatyva nurodyta ir kitose šios direktyvos nuostatose ( 14 ) ir kitose direktyvose, susijusiose su darbuotojų socialine apsauga ( 15 ).

25.

Primenu, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką sąvoka „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, tikrai nėra vienareikšmė ( 16 ), tačiau iš principo ji turi būti apibrėžta remiantis objektyviais darbo santykius apibūdinančiais kriterijais ir atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas, siekiant užtikrinti lygiavertę darbuotojų apsaugą įvairiose valstybėse narėse. Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismo praktiką „[esminis] darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą“ ( 17 ).

26.

Kaip pažymi Komisija, šis statusas paprastai įgyjamas pagal Sąjungos teisę, jeigu įvykdomos minėtos sąlygos, nesvarbu, ar suinteresuotasis asmuo sudarė darbo sutartį, ar ne, ir neatsižvelgiant į pasekmes, kylančias iš jos pagal nacionalinę teisę ( 18 ). Tačiau atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija atitinka visas šias sąlygas, nes slaugytojų asociacijos nariai vykdo savo profesinę veiklą sveikatos priežiūros įstaigų, į kurias ši asociacija periodiškai siunčia juos dirbti, naudai arba jų vadovaujami, o ši asociacija už tai moka jiems atlyginimą.

27.

Taigi, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, priešingai, nei yra pagal Vokietijos teisę, tam, kad minėta direktyva būtų taikoma, atrodo nesvarbu, ar atitinkamos šalys yra sudariusios sutartį, ar ne ( 19 ). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagrįstai pažymi, kad, atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2008/104 nuostatas, atrodo, „kad laikinojo įdarbintojo ir dirbti siųsto asmens teisinių santykių pobūdis neturi reikšmės“.

28.

Vis dėlto šioje byloje gali kilti abejonių, nes siekiant apibrėžti „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2008/104, statusą šios direktyvos 3 straipsnyje du kartus nurodoma valstybių narių teisė. Iš tiesų šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad „darbuotojas – <…> asmuo, kurį kaip darbuotoją atitinkamoje valstybėje narėje gina nacionalinė darbo teisė“ ( 20 ), o jo 2 dalies pirmoje pastraipoje patikslinta, kad ši direktyva „nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose pateikto darbo užmokesčio, darbo sutarties, darbo santykių ar darbuotojo apibrėžimo“ ( 21 ). Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) mano, kad „pagal pateikiamą nuorodą į nacionalinę teisę nereikia remtis Sąjungos teisėje pateikiama darbuotojo sąvoka, kai reikia aiškinti vidaus teisę“.

29.

Mano nuomone, tai, kad pagal minėto 3 straipsnio nuostatas išlaikoma valstybių narių pateikiama sąvoka „darbuotojai“, kurie turi būti saugomi pagal jų vidaus teisės aktus, – teisės aspektas, kurio nesiekiama suderinti Direktyva 2008/104, kaip tai nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, – negali būti suprantama kaip Sąjungos teisės aktų leidėjo atsisakymas pasinaudoti savo paties įgaliojimais apibrėžti šios direktyvos taikymo sritį ratione personae.

30.

Iš tiesų, nors minėtos taikymo srities ribos gali skirtis atsižvelgiant į skirtingus požiūrius, kurių laikomasi nacionalinėje teisėje, dėl to atsirastų didelis teisinis nesaugumas, turint omenyje tai, kad šios direktyvos preambulėje pažymėta, kad „Europos Sąjungoje labai skiriasi darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimas ir laikinųjų darbuotojų teisinė padėtis, statusas ir darbo sąlygos“ ( 22 ).

31.

Manau, kad pagal Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su šios nuostatos c punktu, valstybių narių valdžios institucijoms tikrai neperduodama teisė apibrėžti šios direktyvos taikymo sritį, kuri apibrėžiama toje pat nuostatoje, patikslinant, kad sąvoka „darbuotojas“ pagal šį Sąjungos teisės aktą apima kiekvieną asmenį, kuris dirba darbą ir šiuo pagrindu yra saugomas valstybėje narėje, kurioje jis vykdo savo veiklą, nesvarbu, kokio pobūdžio ir formos santykiai sieja jį su laikinojo įdarbinimo įmone.

32.

Kadangi šiame straipsnyje tiesiog nepateikiama paprasta nuoroda į valstybių narių teisę, mano nuomone, paaiškėjus, kad nacionaliniu lygmeniu pateikiama siauresnė „darbuotojo“ sąvoka neatitinka šios direktyvos nuostatų, pirmenybė turi būti teikiama direktyvos nuostatoms. Šiuo atveju dėl to, kad pagal Vokietijos teisę asmuo turi „darbuotojo“ statusą tik jeigu yra sudaręs privatinės teisės reglamentuojamą sutartį, negali susiaurėti Direktyvos 2008/104 taikymo sritis, nes pagal šios direktyvos tekstą jos apsauga vienodai taikoma ir darbo sutartį sudariusiems asmenims, ir darbo santykius turintiems asmenims.

33.

Šią poziciją patvirtina aplinkybė, kad, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad nors valstybėms narėms suteikiama diskrecija apibrėžti tokioje socialinėje srityje priimtoje direktyvoje pateiktų sąvokų ribas, ši jų teisė nėra neribota. Man atrodo, kad šioje teismo praktikoje, susijusioje su kitomis direktyvomis, kuriose nustatyti minimalūs darbo teisės reikalavimai ( 23 ) ir, kaip ir Direktyvoje 2008/104 ( 24 ), visų pirma vienodo požiūrio į darbuotojus principas, pateikiama šiai bylai naudingos informacijos ( 25 ).

34.

Iš to darytina išvada, kad nors kai kurios Sąjungos teisėje vartojamos sąvokos gali būti apibrėžtos atsižvelgiant į valstybėse narėse galiojančius teisės aktus ir (arba) praktiką ( 26 ), jos turi užtikrinti, kad, pirma, būtų apsaugoti nagrinėjamo akto tikslai ( 27 ) ir, antra, būtų laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų ( 28 ). Visų pirma Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valstybė narė negali savo nuožiūra tam tikroms asmenų kategorijoms nesuteikti atitinkamu aktu numatytos apsaugos, nes kitaip būtų pakenkta šio akto veiksmingumui ir pažeistas jame įtvirtintas bendrasis vienodo požiūrio principas, žinant, kad tai yra Sąjungos teisės normos, turinčios ypatingą reikšmę, ir jos turi būti taikomos kiekvienam darbuotojui. Tokia išimtis galima tik jeigu skirtingas šių kategorijų vertinimas yra pateisinamas dėl objektyvių priežasčių, visų pirma dėl specifinio darbo santykių pobūdžio ( 29 ).

35.

Šioje byloje pagal analogiją manau, kad valstybei narei neturi būti suteikta galimybė taikyti nacionalinės teisės aktus taip, kad dėl jų kiltų grėsmė Direktyvoje 2008/104 numatytų tikslų pasiekimui ( 30 ) ir taip ji taptų neveiksminga. Kalbant konkrečiau, dėl nacionalinėje teisėje pateikiamos „darbuotojo“ sąvokos kai kurių kategorijų specialistai neturi be objektyvios priežasties netekti šio statuso, taigi ir iš to išplaukiančios direktyvoje numatytos apsaugos.

36.

Tam, kad šioje byloje nagrinėjama išimtis būtų nesavavališka, pagal minėtą teismo praktiką reikėtų nustatyti, ar slaugytojų asociaciją ir jos narius siejančių santykių pobūdis „iš esmės skiriasi nuo tų, kurie sieja dirbančius asmenis, pagal nacionalinę teisę patenkančius į darbuotojų kategoriją, ir jų darbdavius“, o tai turės nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 31 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas gali pateikti naudingas gaires, kad minėtam teismui būtų aiškesni aspektai, į kuriuos jis turi atsižvelgti atlikdamas savo vertinimą.

37.

Pabrėžiu, jog pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagrįstai nurodyta, kad slaugytojų asociacijų nariai, kaip ir laikinieji darbuotojai, dėl teisinių santykių, kuriais jie susieti su subjektu, suteikiančiu juos trečiajam asmeniui, privalo dirbti subordinacinį darbą už atlygį ir kad abiem šioms personalo kategorijoms taip pat privalomi juos naudojančių įmonių nurodymai. Tame pat sprendime, mano nuomone, pagrįstai, šį kartą – dėl darbdavių, priduriama, kad teisės subjektų, veikiančių, viena vertus, kaip laikinojo įdarbinimo įmonė ir, kita vertus, kaip darbuotojus suteikiantis subjektas, veikla nesiskiria. Taigi, kaip ir įmonės darbo taryba, Čekijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad, jeigu nagrinėjamą asociaciją ir jos narius siejantys darbo santykiai iš esmės nesiskiria nuo darbuotojų, saugomų pagal nacionalinę teisę, darbo santykių, šiuo atveju Direktyva 2008/104 užtikrinamos apsaugos netaikymas nėra pateisinamas.

38.

Kaip jau buvo pažymėta ankstesnėse bylose, laikausi nuomonės, kad teisinių santykių, kurie yra nagrinėjamo darbo pagrindas, forma negali savaime lemti objektyvaus situacijų skirtumo, kuris būtinas norint pateisinti skirtingą požiūrį atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką ( 32 ), be to, mano nuomone, šis skirtumas turi būti grindžiamas esminiais, o ne formaliais motyvais ( 33 ). Manau, kad šioje byloje asmenų kategorijos nepriskyrimo „darbuotojams“, taigi jų neįtraukimo į Direktyvos 2008/104 taikymo sritį neturi būti galima grįsti vieninteliu motyvu, nurodytu Vokietijos teisėje, t. y. kad suinteresuotieji asmenys nėra sudarę privatinės teisės reglamentuojamos sutarties, nes kitaip būtų pakenkta šios direktyvos veiksmingumui ( 34 ).

39.

Ruhrlandklinik teigia priešingai, kad, jeigu Direktyva 2008/104 būtų pripažinta netaikytina tokios asociacijos, kaip slaugytojų asociacija, nariams dėl Vokietijos teisėje pateikiamos „darbuotojo“ sąvokos apibrėžties, šios direktyvos tikslai nebūtų apeinami, nes joje numatytų specialistų apsauga nebūtų sumažinta. Šiuo požiūriu ji teigia, kad praktiškai minėtiems nariams taikomos ne mažiau palankios, o kaip tik palankesnės darbo ir darbo užmokesčio sąlygos nei asmenims, laikomiems „darbuotojais“ pagal Vokietijos teisę, visų pirma jos klinikos darbuotojams, kuriuos ji pasamdė tiesiogiai.

40.

Tačiau manau, kad šis konjunktūrinis argumentas nėra įtikinamas aiškinant Direktyvą 2008/104, kuri turi būti taikoma visuotinai. Net darant prielaidą, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju paaiškėtų vienodas požiūris, vis dėlto jis nebūtų sistemingai ir nuolat užtikrinamas kiekvienam darbuotojui, kaip tai būtų leidžiama pripažinus šios direktyvos taikytinumą tokiems atvejams. Vien tai, kad visomis aplinkybėmis gali būti taikomos šio pobūdžio apsauginės taisyklės, savaime yra labai svarbi prerogatyva ( 35 ). Be to, nereikia pamiršti atsižvelgti į šios direktyvos 2 straipsnyje nurodytų tikslų antrąjį – ekonominį – aspektą ( 36 ), iš kurio, mano nuomone, matyti, kad visų šio pobūdžio veiklą vykdančių subjektų konkurencinė padėtis turi būti tokia pati ( 37 ).

41.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis asociacijos narius reikia laikyti „darbuotojais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalį, jeigu jie siunčiami į įmonę dirbti jos prižiūrimi ir vadovaujami ir gauna asociacijos jiems mokamą atlyginimą. Šie nariai negali nepatekti į šios direktyvos taikymo sritį ratione personae vien todėl, kad, nesudarę darbo sutarties su asociacija, jie neturi „darbuotojo“ statuso pagal taikytiną nacionalinę teisę.

42.

Kaip nurodyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo antroje dalyje ir su ja susijusiuose motyvuose, šis teismas prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl to, ar aplinkybė, kad slaugytojų asociacija siunčia savo narius dirbti į laikinąjį darbą naudojančias įmones ir už tai atlygina bendrąsias personalo išlaidas ir sumoka vienkartinę kompensaciją už administracines išlaidas, gali būti „ekonominė veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį.

43.

Šiuo klausimu jis nurodo, jog iš minėtos 2 dalies teksto matyti, kad jeigu darbuotojus siunčiančios įmonės nesiekia pelno, tai nereiškia, kad jos nevykdo ekonominės veiklos, ir iš to galima daryti išvadą, kad Direktyva 2008/104 taikoma net ir tuo atveju, kai darbuotojus siunčia dirbti visuomeninės organizacijos.

44.

Ruhrlandklinik nuomone, tokia veikla, kurią vykdo slaugytojų asociacija, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, o darbo taryba ir Komisija laikosi priešingos pozicijos ( 38 ). Dėl toliau nurodytų motyvų pritariu pastarajai nuomonei.

45.

Remiantis Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalimi, joje nurodyti subjektai, kurie yra „laikinojo įdarbinimo įmonės“. Mano nuomone, 3 straipsnio 1 dalies b punkte pateikiama savarankiška apibrėžtis, kaip pagal šią direktyvą reikia suprasti „laikinojo įdarbinimo įmonę“ ( 39 ), siekiant šia direktyva numatyto minimalaus derinimo ( 40 ). Iš to matyti, kad Direktyva 2008/104 gali būti taikoma ir darbdaviui, kuris nelaikomas tokiu pagal valstybių narių vidaus teisę, jeigu tik suinteresuotasis asmuo atitinka visas minėtuose 1–3 straipsniuose nurodytas sąlygas ( 41 ). Be to, manau, šios sąvokos reikšmė ir taikymo sritis nebūtinai sutampa su Direktyvoje 96/71/EB ( 42 ) pateiktos sąvokos reikšme ir taikymo sritimi, nors Direktyvos 2008/104 preambulėje ( 43 ) nurodomas šių dviejų teisės aktų tarpusavio ryšys.

46.

Atsižvelgiant į pačią Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies formuluotę, nesvarbu, kad šiuo atveju subjektas, veikiantis kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, yra labdaros organizacija ir kad sumos, gaunamos už darbuotojų suteikimą, galiausiai neduoda jai jokio pelno, kaip nurodo Ruhrlandklinik ( 44 ). Vienintelis kriterijus, kuris yra tikrai lemiamas – ar nagrinėjamas subjektas, nesvarbu, ar jis priklausytų viešajam, ar privačiajam sektoriui, vykdo ekonominio pobūdžio veiklą ( 45 ).

47.

Tačiau pastarosios sąvokos apibrėžtis aiškiai neišplaukia nei iš Direktyvos 2008/104 turinio, nei iš jos parengiamųjų darbų ( 46 ). Manau, kad ją reikia aiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje „ekonominės veiklos“ sąvoką sudarantys elementai išskiriami kitose Sąjungos teisės srityse, kaip siūlo įmonės darbo taryba ( 47 ) ir Komisija ( 48 ).

48.

Primenu, kad sąvoka „ekonominė veikla“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, glaudžiai siejant su sąvoka „įmonė“, buvo suformuota pagal ESV sutarties nuostatas, susijusias su vidaus rinka ( 49 ), visų pirma atsižvelgiant į SESV 49 ir 56 straipsnius, atitinkamai susijusius su įsisteigimo laisve ir laisvu paslaugų teikimu, ir atsižvelgiant į konkurencijos teisę. Teisingumo Teismas visas šias sąvokas aiškino ne siaurai, nes jomis siekiama apibrėžti Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių taikymo sritį ( 50 ).

49.

Mano nuomone, tas pats pasakytina apie sąvoką „ekonominė veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2008/104, ne tik todėl, kad jos preambulėje nurodyta, kad ji „turėtų būti įgyvendinta laikantis Sutarties nuostatų, susijusių su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve“ ( 51 ), bet ir siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti visi šioje direktyvoje numatyti tikslai ( 52 ), ir išvengti nesąžiningos konkurencijos ( 53 ).

50.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąvoka „įmonė“ apima „bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo“, o „ekonomine veikla laikoma bet kokia veikla, kai konkrečioje rinkoje siūlomos prekės ar paslaugos“ ( 54 ). Be to, yra ne kartą pripažinta, kad „ekonomine veikla, kaip tai suprantama pagal [EB] sutarties 2 straipsnį, turi būti laikomas mokamas darbas ar atlygintinų paslaugų teikimas“, t. y. paslauga už atlygį ( 55 ).

51.

Iš to darytina išvada, pirma, kad atitinkamo subjekto, šiuo atveju – asociacijos, teisinis statusas neturi įtakos galimybei laikyti jos „įmone“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, ir nenulemia galimai ekonominio jos vykdomos veiklos pobūdžio. Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies b punktas vertintinas taip pat, nes pagal jį į sąvoką „laikinojo įdarbinimo įmonė“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą ( 56 ), įeina kiekvienas „fizinis ar juridinis asmuo“, neatsižvelgiant į jo teisinę formą ( 57 ), kuris vykdo veiklą, susijusią su laikinuoju darbu šioje nuostatoje nurodytomis sąlygomis.

52.

Antra, manau, įmonės, vykdančios ekonominę veiklą, priskiriamą laikinajam įdarbinimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/104, kvalifikavimui reikia pritarti, jeigu nagrinėjamas subjektas siūlo paslaugą, pasireiškiančią darbuotojų, su kuriais tik ji yra užmezgusi darbo santykius būtent tam, kad galėtų juos suteikti trečiosioms įmonėms, siuntimu ( 58 ). Taip yra slaugytojų asociacijų atveju. Nagrinėjamo subjekto tariamai siekiamo visuomeninio tikslo savaime nepakanka tam, kad jo veikla nebūtų laikoma ekonomine veikla ( 59 ). Be to, nagrinėjama veikla vykdoma konkrečioje rinkoje, šioje byloje nagrinėjamu atveju – sveikatos paslaugų rinkoje, kurioje kiti subjektai veikia tuo pačiu pagrindu, t. y. klasikinės laikinojo įdarbinimo įmonės, kurios taip pat siūlo įdarbinti slaugytojus.

53.

Kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 2008/104, neturi reikšmės tai, kad nagrinėjamo subjekto veikla neapsiriboja darbuotojų suteikimu trečiajam asmeniui ( 60 ), tačiau reikėtų nepamiršti, kad šioje byloje slaugytojų asociacijos nariai pagal įstatus taip pat gali tiesiogiai dirbti šiai asociacijai. Iš tiesų manau, kad joks aiškus elementas nei direktyvos 1 straipsnyje, nei jos 3 straipsnio 1 dalies b punkte neleidžia apriboti šios direktyvos taikymo srities, kad būtų apimtos tik įmonės, kurių veikla yra tik personalo suteikimas laikinąjį darbą naudojančioms įmonėms ( 61 ).

54.

Trečia, pagal Teisingumo Teismo praktiką ir SESV 57 straipsnį kiekvienas paslaugos suteikimas už atlygį turi būti laikomas ekonomine veikla ( 62 ), patikslinant, kad būtina, tačiau ir pakanka, kad būtų atlygis ( 63 ). Tai, kad nagrinėjama veikla galbūt nėra tokia pelninga kaip panašios kitų subjektų teikiamos paslaugos, negali sutrukdyti jai turėti ekonominį pobūdį ( 64 ). Šiuo atveju slaugytojų asociacija iš tikrųjų suteikia personalo trečiajam asmeniui mainais už šio asmens ekonominį atlygį, t. y. kompensaciją, kuria padengiamos dėl šio sandorio patiriamos personalo ir administracinės išlaidos, nepamirštant, jog neturi reikšmės tai, kad šis atlygis neduoda jai pelno.

55.

Galiausiai pažymiu, kad, priešingai Ruhrlandklinik prieštaravimams ( 65 ), man atrodo tinkama, visų pirma siekiant užtikrinti visišką Direktyvos 2008/104 veiksmingumą, į jos taikymo sritį įtraukti tokius subjektus, kaip nagrinėjamieji šioje byloje, tuo pačiu pagrindu kaip ir komercinio pobūdžio laikinojo įdarbinimo įmones, nes kitaip pirmosioms būtų taikomi mažesni teisiniai suvaržymai nei antrosioms, nors jos siūlo panašias paslaugas toje pačioje rinkoje, o tai galėtų iškreipti konkurenciją. Pastarasis rūpestis, kuris taip pat matyti sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Čekijos vyriausybės pastabose, turi dar mažesnę reikšmę, jeigu, kaip šiuo atveju, potencialiai paveikiama daug darbuotojų ( 66 ).

56.

Todėl laikausi nuomonės, kad tokiam paslaugų teikimui, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, taikomos Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes nagrinėjama asociacija teikia paslaugas, prilygstančias laikinojo įdarbinimo įmonės teikiamoms paslaugoms, suteikdama darbuotojų trečiajam asmeniui sveikatos darbuotojų rinkoje, už kurias ji gauna finansinę kompensaciją.

57.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones 1 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad šios nuostatos taikytinos, kai ne pelno asociacija už finansinę kompensaciją suteikia įmonei vieną iš savo narių, kad šis dirbtų šiai įmonei jos prižiūrimas ir vadovaujamas, už asociacijos mokamą atlyginimą.