1. 

Šiuo apeliaciniu skundu Orange SA (toliau – Orange), anksčiau – France Télécom, siekia, kad būtų panaikintas 2015 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas Orange / Komisija ( 2 ), kuriuo minėtas teismas atmetė šios bendrovės prašymą panaikinti 2011 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą 2012/540/ES dėl valstybės pagalbos C 25/08 (ex NN 23/08) – France Télécom priskirtų valstybės pareigūnų pensijų finansavimo sistemos reforma, kurią Prancūzijos Respublika įgyvendino remdama įmonę France Télécom ( 3 ).

2. 

Šiuo apeliaciniu skundu Teisingumo Teismo prašoma, be kita ko, nustatyti, ar Bendrasis Teismas pagrįstai patvirtino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su France Télécom ekonominio pranašumo buvimu. Visų pirma reikės patikrinti, ar buvo teisingai apibrėžtas Europos Komisijos pasirinktas „bazinis pagrindas“ tokiam pranašumui nustatyti, kiek tai susiję su ginčijamomis „kompensacinėmis priemonėmis“, kurios buvo pritaikytos ypatingomis aplinkybėmis, reformuojant valstybės pareigūnų, anksčiau dirbusių France Télécom, pensijų finansavimo sistemą.

3. 

Mano nuomone, ši byla suteikia ypatingą progą patikslinti, kad, išskyrus atvejį, atitinkantį Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg ( 4 ) nustatytus kriterijus, tai, kad valstybės priemonės tikslas yra išspręsti tariamus struktūrinius arba konkurencinius įmonės sunkumus, negali reikšti, kad ši priemonė negali būti laikoma valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

4.

Bylos aplinkybes, kurios matyti iš skundžiamo sprendimo, galima apibūdinti taip:

<…>

<…>

5.

Ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. rugpjūčio 22 d., Orange prašė panaikinti ginčijamą sprendimą.

6.

Grįsdama savo ieškinį Orange nurodė keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su teisės ir vertinimo klaidomis, taip pat pareigos nurodyti motyvus pažeidimu, nes Komisija laikėsi nuomonės, kad ginčijama priemonė yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Antrasis pagrindas, kuris pateikiamas subsidiariai, susijęs su teisės ir vertinimo klaidomis tikrinant ginčijamos priemonės suderinamumą su vidaus rinka. Trečiasis pagrindas, taip pat pateikiamas subsidiariai, susijęs su vertinimo klaida ir pareigos nurodyti motyvus pažeidimu vertinant laikotarpį, per kurį ginčijamame sprendime apibrėžta pagalba kompensuojama mokant išimtinę nustatyto dydžio įmoką. Ketvirtasis pagrindas susijęs su procesinių teisių pažeidimu.

7.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį ir priteisė iš Orange bylinėjimosi išlaidas.

8.

2012 m. kovo 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija taip pat gavo Prancūzijos Respublikos ieškinį dėl ginčijamo sprendimo byloje T‑135/12. Tačiau pastarojoje byloje priimtas sprendimas ( 5 ), kuriuo minėtas ieškinys taip pat atmestas, o iš Prancūzijos Respublikos priteistos bylinėjimosi išlaidos, nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

9.

Orange Teisingumo Teismo prašo:

10.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

11.

Šalys savo poziciją raštu ir žodžiu išdėstė per 2015 m. gruodžio 3 d. posėdį.

12.

Apeliaciniam skundui pagrįsti ieškovė pateikia tris pagrindus, susijusius su Bendrojo Teismo padarytomis teisės klaidomis, vertinant atitinkamai valstybės pagalbos buvimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ginčijamos priemonės suderinamumą su vidaus rinka ir laikotarpį, per kurį ginčijamame sprendime apibrėžta pagalba buvo kompensuojama išimtine nustatyto dydžio įmoka.

13.

Kadangi pateikiant pirmąjį pagrindą keliami klausimai yra keblūs, daugiausia analizuosiu juos, patikslindamas, jog manau, kad kiti nurodyti pagrindai nekelia didelių sunkumų.

14.

Kaip jau nurodžiau šios išvados įžangoje, ši byla susijusi su labai specifinėmis, vadinamosiomis kompensacinėmis nacionalinėmis, priemonėmis, taikomomis reformuojant France Télécom statusą po jos privatizavimo.

15.

Manau, kad, norint tinkamai išanalizuoti pateiktus klausimus, būtų naudinga priminti tam tikrą informaciją ir šiek tiek patikslinti ginčijamų priemonių pobūdį ir jų rengimo aplinkybes.

16.

Pagal 1990 m. įstatymą France Télécom buvo įsteigta kaip juridinio asmens statusą turinti viešoji įstaiga, nors anksčiau kartu su La Poste sudarė Prancūzijos pašto ir telekomunikacijų ministerijos generalinę valdybą.

17.

Nepaisydama šio statuso pasikeitimo, iki 1997 m. ji toliau įdarbindavo asmenis, turinčius valstybės pareigūno statusą.

18.

Tęsiant ankstesnę buvusių France Télécom pareigūnų senatvės pensijų finansavimo iš biudžeto praktiką, 1990 m. įstatymo 30 straipsnyje buvo numatyta, kad, pirma, France Télécom pareigūnams skirtas pensijas moka ir tvarko valstybė ir, antra, France Télécom už tai įpareigojama mokėti į valstybės biudžetą ne tik sumą, išskaičiuojamą iš jos darbuotojų darbo užmokesčio, bet ir „papildomą įmoką“, leidžiančią visiškai padengti pensijų išlaidas, susijusias su jos į pensiją išėjusiais darbuotojais.

19.

Papildoma įmoka, vadinamoji „darbdavio“ įmoka, kurią turėjo mokėti France Télécom, buvo nustatyta remiantis Prancūzijos valstybės mokamos visos pensijų sumos ir iš dirbančių pareigūnų darbo užmokesčio išskaičiuojamos dalies skirtumu.

20.

Kitaip tariant, France Télécom turėjo padengti visas jos į pensiją išėjusių pareigūnų (įskaitant buvusius Pašto ir telekomunikacijų ministerijos pareigūnus) pensijų išlaidas, išskaičiuodama sumą iš dirbančių jos pareigūnų darbo užmokesčio.

21.

Reikia pažymėti, kad faktiškai France Télécom su pensijomis susijusias išlaidas apskaitoje nurodydavo remdamasi įmokėtomis įmokomis. Dėl neabejotino šių išlaidų didėjimo, atsižvelgiant į numatomus buvusiems pareigūnams mokėtinų senatvės pensijų pokyčius, France Télécom į savo apskaitą taip pat įtraukdavo metinį atidėjinį, skirtą numatomiems ateityje didėsiantiems mokėjimams padengti 30 metų laikotarpiu. Šitaip sudaryto atidėjimo suma iki 1996 m. buvo maždaug 3,6 mlrd. EUR dydžio ( 6 ).

22.

Pagal 1996 m. įstatymą France Télécom tapo Prancūzijos teisės reglamentuojama akcine bendrove. Nors France Télécom nebeįdarbindavo pareigūnų nuo 1997 m., šios bendrovės pareigūnai nuo šiol vis dėlto liko priskirti šiai bendrovei ir išlaikė savo statusą ir garantijas, įskaitant valstybės pareigūnų darbo sąlygoms tapačias darbo sąlygas.

23.

Tačiau suma, gauta išskaičius sumą iš France Télécom dirbančių pareigūnų darbo užmokesčio, mažėdavo tada, kai jie išeidavo į pensiją, ir tiek, kiek jų išeidavo į pensiją, o dėl išėjimų į pensiją kartu didėjo su šiais išėjimais susijusios išlaidos, tad papildoma įmoka turėjo nuolat didėti (kol pensininkų mirtingumo lygis viršys naujų pensininkų skaičių).

24.

Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos teisės aktų leidėjas nusprendė pakeisti France Télécom pareigūnų pensijų finansavimo sistemą.

25.

Vis dėlto pagal 1996 m. įstatymą France Télécom teko mokėti tik įmoką, kuria atleidžiama nuo mokestinių įsipareigojimų, leidžiančią suvienodinti socialines įmokas, išskaičiuojamas iš France Télécom ir kitų telekomunikacijų sektoriaus įmonių darbuotojų darbo užmokesčio, ir įmokas, susijusias su darbuotojams, reglamentuojamiems pagal bendrąsias teisės nuostatas, ir valstybės pareigūnams kylančia bendrąja rizika. Tai reiškia France Télécom tenkanti finansinė našta apima tik įmokos sumokėjimą, tačiau išlaidos, susijusios su pensijų mokėjimu buvusiems šios bendrovės pareigūnams, tenka valstybei. Be to, France Télécom taip pat neprivalo mokėti tam tikrų įmokų, kurias moka jos konkurentai, siekdami apsidrausti nuo samdomiesiems darbuotojams ir pareigūnams nebendros rizikos, be kita ko, samdomųjų darbuotojų nedarbo ir skolų rizikos, jeigu reikia teismine tvarka atlyginti žalą arba įmonės likvidavimo atveju.

26.

Galiausiai reikia pažymėti, kad France Télécom pensijų finansavimo reforma buvo įvykdyta labiau liberalizavus telekomunikacijų rinkas Europos lygmeniu, tad ji galbūt turėjo poveikį konkurencijai laipsniškai atveriamai rinkai. Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 49 punkte pažymėjo, kad „skatinti France Télécom plėtrą ne Prancūzijos, o kitose Europos rinkose nuspręsta priėmus 1996 m. įstatymą ir leidus privataus kapitalo subjektams įsigyti įmonės kapitalo, kaip tai matyti iš diskutuojant dėl projekto pateiktų pareiškimų“.

27.

Pirmuoju pagrindu ieškovė ginčija ginčijamos priemonės kvalifikavimą kaip „valstybės pagalbos“ keliais aspektais, kurie iš dalies sutampa. Visų pirma norėčiau pažymėti, kad ekonominio pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nustatymo klausimas, kuris yra pirmojo pagrindo pirmos dalies dalykas, yra glaudžiai susijęs su nagrinėjamos priemonės atrankumo klausimu, su kuriuo yra susijusi šio pagrindo antra dalis, ir kad galima buvo numatyti, jog šie du klausimai bus nagrinėjami kartu.

28.

Nepaisant šios išvados, man atrodo, kad aiškumo sumetimais būtų gerai atsakyti į pirmąjį pagrindą vadovaujantis, kiek įmanoma, ieškovės pateiktais argumentais.

29.

Orange iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas, vertindamas France Télécom pranašumo buvimą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, padarė keletą teisės klaidų. Šios bendrovės teigimu, ginčijama priemone, t. y. 1996 m. įstatymu sumažinus pensijų įmokas, kurias turėjo mokėti France Télécom, buvo siekiama kompensuoti tai, ką ji laiko „struktūriniais trūkumais“. Šių trūkumų atsirado dėl 1990 m. įstatymo, kuris nulėmė dideles išlaidas, susijusias su šios bendrovės buvusių pareigūnų pensijų finansavimu, palyginti su kitų konkuruojančių ūkio subjektų patiriamomis išlaidomis. Taigi dėl ginčijamos priemonės jų konkurencinė padėtis nebūtų tapusi palankesnė už su France Télécom konkuruojančių įmonių padėtį.

30.

Schemiškai jos argumentai susiję su trimis aspektais.

31.

Pirma, ji teigia, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 42 ir 43 punktuose klaidingai manė, kad kompensacinis ginčijamos priemonės pobūdis neleidžia atmesti, kad priemonė laikytina valstybės pagalba, išskyrus atvejus, kai nagrinėjamą valstybės įsikišimą reikėtų laikyti atlygiu už paslaugas, kurias suteikė įmonės, kurioms pavesta teikti visuotinės ekonominės svarbos paslaugą vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, laikantis Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg ( 7 ) nustatytų principų. Šiuo atžvilgiu ji mano, kad skundžiamame sprendime klaidingai aiškinti kai kurie Teisingumo Teismo ( 8 ) ir Bendrojo Teismo ( 9 ) sprendimai.

32.

Antra, Orange mano, kad jos padėtį, kurią nulėmė struktūrinių trūkumų buvimas, patikimai patvirtina Sprendimas Enirisorse ( 10 ), priešingai, nei Bendrasis Teismas manė skundžiamo sprendimo 39 ir 41 punktuose.

33.

Trečia ir galiausiai, Orange tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 41 punkte klaidingai apibrėžė bazinį pagrindą, t. y. „tipinę“ situaciją, kuri leistų nustatyti paprastai taikytiną situaciją. Šioje byloje atspirties tašku reikėjo laikyti konkuruojančioms įmonėms taikytiną jų darbuotojų senatvės pensijoms finansuoti skirtų įmokų sistemą, o ne sistemą, atsiradusią dėl tokios padėties, kurioje būtų atsidūrusi France Télécom, jeigu 1990 m. įstatymas vis dar galiotų.

34.

Prieš smulkiau nagrinėjant įvairius ieškovės palaikomų argumentų aspektus, kurie iš esmės susiję su ta pačia problema, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalba laikoma, be kita ko, tokia parama, kuri, būdama įvairių formų, sumažina paprastai įmonei tenkančią finansinę naštą ir kuri, nebūdama subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį pat poveikį ( 11 ). Teisingumo Teismas visų pirma patikslino, kad su darbuotojų darbo užmokesčiu susijusios sąnaudos, savaime suprantama, apsunkina įmonių biudžetą, nepaisant to, ar šios sąnaudos atsiranda iš teisinių įsipareigojimų, ar iš kolektyvinių sutarčių ( 12 ).

35.

Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką su priemonės pripažinimu valstybės pagalba susijusi pranašumo sąvoka yra objektyvaus pobūdžio, nesvarbu, kokie yra aptariamos priemonės autorių motyvai. Taigi valstybės priemonėmis siekiamų tikslų prigimtis ir tokių priemonių pateisinimas neturi jokios įtakos jų kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos. Iš tiesų intervencijos priemonės apibrėžiamos pagal jų poveikį, o ne skirstomos pagal jų priežastis arba tikslus. Iš tiesų pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės pagalbos priemonės neskirstomos pagal jų priežastis ar valstybės įsikišimo tikslus; jos apibrėžiamos pagal poveikį ( 13 ).

36.

Keista, tačiau ieškovė, pateikdama šią pagrindo dalį, aiškiai nekvestionavo ( 14 ) Bendrojo Teismo pateikto vertinimo atspirties taško, kuris buvo suformuluotas skundžiamo sprendimo 37 punkte. Jame nurodyta, kad „šiuo atveju neginčijama, kad, 1996 m. įstatymu sumažinus pagal 1990 m. įstatymą nustatytas socialines įmokas, France Télécom padėtis tapo geresnė nei pagal buvusią sistemą, tad iš principo šiai bendrovei buvo suteiktas pranašumas“.

37.

Vis dėlto šioje byloje kyla klausimas, ar Bendrasis Teismas vienaip ar kitaip klaidingai suprato pranašumo nustatymo metodiką, pritardamas ginčijamame sprendime išreikštai pozicijai. Nepaisant santykinai techninio nagrinėjamų priemonių pobūdžio, nagrinėjant apeliacinį skundą tikrintinas reikšmingo atspirties taško pasirinkimas, kuris turi esminę reikšmę nustatant France Télécom gautą ekonominį pranašumą, taigi kvalifikuojant šias priemones kaip „valstybės pagalbą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 15 ).

38.

Šiuo atžvilgiu primenu, kad Komisija „įprasta sistema“, t. y. bazine sistema, nuo kurios nukrypta 1996 m. priimta ginčijama priemone, laikė sistemą, taikytiną France Télécom pareigūnų pensijoms po jos privatizavimo 1990 m. Bendrasis Teismas pritarė šiam sprendimui skundžiamo sprendimo 37 ir paskesniuose punktuose.

39.

Manau, toks sprendimas nekritikuotinas.

40.

Pirma, kalbant apie argumentą, paremtą Sprendimu Enirisorse ( 16 ), nors pagal minėtą sprendimą priemonė tikrai negali būti laikoma valstybės pagalba, jeigu ja tik siekiama neleisti, kad jos gavėjo biudžetui tektų išlaidų, kurių nebūtų įprastomis aplinkybėmis, ar dar reikia nustatyti, kad ginčijama priemonė turi ryšį su ankstesne valstybine priemone ir kad ja siekiama panaikinti tos ankstesnės priemonės pasekmes. Minėtu sprendimu nesiekiama įtvirtinti kokios nors struktūrinių trūkumų teorijos, bet, kaip teisingai nurodė Bendrasis Teismas, jis yra susijęs su absoliučiai ypatingu atveju, kai dvejopai nukrypstama nuo bendrųjų teisės nuostatų.

41.

Iš tiesų reikia pažymėti, kad Sprendimas Enirisorse (C‑237/04, EU:C:2006:197) buvo susijęs su labai ypatinga valstybės priemone, susijusia su bendrąja civilinės teisės norma, pagal kurią bendrovės akcininkų pasitraukimas, sumokant už jų akcijas, buvo leidžiamas tik išsamiai išvardytais atvejais. Nukrypdamas nuo šios bendrosios normos, Italijos teisės aktų leidėjas numatė, kad tik įmonės Sotocarbo akcininkai gali pasitraukti tam tikrais atvejais, kartu jiems sumokant už akcijas. Ši nukrypimo galimybė buvo numatyta įstatyme, priimtame po kelerių metų, nustatant, kad jeigu Sotocarbo akcininkai, tarp kurių buvo ir bendrovė Enirisorse, pasinaudoja savo pasitraukimo teise, jiems nebebūtų sumokama už jų akcijas. Pastarąja priemone buvo konkrečiai siekiama panaikinti pranašumą, kurį šie akcininkai būtų gavę dėl minėtos sistemos taikymo, įpareigojant juos, jeigu jie pasinaudotų išimtine pasitraukimo teise, atsisakyti visų teisių į bendrovės turtą ir apmokėti dar neapmokėtas akcijas. Taigi tokia priemone buvo išvengta naštos nagrinėjamos bendrovės biudžetui, kuri tektų dėl išimtinės sistemos taikymo ir kuri nebuvo numatyta pagal šiai bendrovei įprastai taikomą sistemą.

42.

Pragmatiška pozicija, kurios Teisingumo Teismas laikėsi minėtoje byloje, buvo grindžiama tuo, kad ginčijama priemonė buvo glaudžiai susijusi su prieš tai taikoma nukrypstančia sistema. Taigi dėl šia priemone, kuria buvo tiesiog kompensuotas pranašumas, kurį Enirisorse anksčiau įgijo dėl jai suteiktos išimtinės teisės, suteikto pranašumo įmonei Sotacarbo nebuvo suteiktas ekonominis pranašumas ( 17 ).

43.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra.

44.

Iš tiesų pagal 1990 m. įstatymą France Télécom turėjo mokėti specifinę įmoką, kuri aiškiai skyrėsi nuo įmokos, mokėtinos pagal teisę į pensiją reglamentuojančią bendrą sistemą, tačiau jos negalima laikyti nukrypstančia nuo bendrųjų teisės nuostatų, nes įmokoms, susijusioms su pareigūnų pensijomis, iki tol nebuvo taikoma bendra senatvės pensijų įmokų sistema. Iš tiesų pareigūnų pensijų finansavimo sistema kyla iš sistemos, kuri yra teisiškai ir aiškiai atskirta nuo privatinės teisės reglamentuojamiems samdomiesiems darbuotojams, t. y. France Télécom konkurentų samdomiesiems darbuotojams, taikomos sistemos.

45.

Visų pirma neatrodo, kad įmokoms, susijusioms su valstybės pareigūnų pensijų išlaidomis, būtų taikoma senatvės pensijų įmokas reglamentuojanti bendra sistema, o tai leidžia daryti išvadą, kad ši bendra sistema yra šioje byloje įprastai taikoma sistema. Priešingai, nei teigia Orange, ginčijama priemone nesiekiama, kad France Télécom tektų našta, kuri įprastu atveju neturėtų tekti jos biudžetui. Šioje byloje negalima pagrįstai teigti, kad nuo 1996 m. taikoma sistema buvo siekiama ištaisyti padėtį, kad France Télécom nepatirtų papildomų išlaidų dėl specialios sistemos, netaikomos su ja konkuruojančioms įmonėms, kurioms įprastomis rinkos sąlygomis taikomos bendrosios teisės nuostatos.

46.

Aišku, jau seniai pripažįstama, kad kaip „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį kvalifikuojamos iš valstybės išteklių suteiktos priemonės, dėl kurių pagalbą gavusios įmonės finansinė padėtis tampa palankesnė nei jos konkurentų arba kurias reikia laikyti ekonominiu pranašumu, kurio jį gaunanti įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis ( 18 ).

47.

Man atrodo, kad įprastų rinkos sąlygų ir (arba) kitų konkurentų padėties nurodymas turi prasmę tik tuo atveju, jeigu yra pageidautinas lyginamasis tyrimas, atsižvelgiant į konkrečiai nagrinėjamą priemonę, kurios pačios negalima analizuoti kaip „pozityvios išmokos“ arba tokiai išmokai lygiavertės priemonės. Kitaip tariant, minėtos teismo praktikos negalima laikyti aktualia tuo atveju, kai yra aiškiai nustatytas nagrinėjamos priemonės ad hoc pobūdis, kuris šioje byloje nekelia abejonių, atsižvelgiant į France Télécom statuso pasikeitimą. Be to, manau, nenuoseklu teigti, kad, viena vertus, France Télécom dėl 1990 m. įstatymo atsirado struktūrinių trūkumų, dėl kurių jos padėtis tam tikra prasme tapo ypatinga, ir, kita vertus, kad ekonominio pranašumo buvimą reikia vertinti atsižvelgiant į „įprastas rinkos sąlygas“.

48.

Antra, Orange argumentas, visų pirma susijęs su tuo, kad ginčijama priemone buvo siekiama išlaisvinti ją nuo struktūrinių trūkumų ar trukdymų, nelabai įtikina.

49.

Iš tiesų Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad aplinkybė, jog valstybė narė vienašališkai priimdama priemones siekia suderinti tam tikrame ūkio sektoriuje egzistuojančias konkurencijos sąlygas su vyraujančiomis kitose valstybėse narėse, nepanaikina šių priemonių pagalbos pobūdžio ( 19 ).

50.

Ši teismo praktika suformuluota tiesiogiai taikant taisyklę, pagal kurią, siekiant kvalifikuoti priemonę kaip valstybės pagalbą, nebūtina tapatintis su šios priemonės priežastimis ar tikslais, nes reikšmę turi tik jos pasekmės. Be to, laikausi nuomonės, jog tai, kad valstybės institucija, priimdama konkrečias priemones, siekia kompensuoti konkrečią naštą, atsiradusią pakeitus konkretaus subjekto statusą, tačiau neturinčią ryšio su viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymu Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg ( 20 ) apibrėžtomis sąlygomis, negali panaikinti šių priemonių ekonominio pranašumo, dėl kurio jos būtų laikomos „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Nors negalima paneigti, kad Bendrasis Teismas kai kuriais atvejais galėjo nukrypti nuo šios taisyklės, šie įvardyti atvejai ( 21 ), kiek žinau, yra pavieniai ( 22 ) ir bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jų nėra patvirtinęs ( 23 ).

51.

Be to, ją tam tikru požiūriu patvirtina tai, kad į struktūrinių trūkumų kompensavimą prireikus gali būti atsižvelgiama nagrinėjant konkrečios valstybės pagalbos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį, pavyzdžiui, kai teikiama pagalba regionams ( 24 ) arba aplinkos srityje ( 25 ).

52.

Bet kuriuo atveju, kaip jau pažymėjau, kalbėdamas apie ginčijamos priemonės pagrindą sudarančias aplinkybes, manęs niekaip neįtikina tai, kad France Télécom dėl 1990 m. įstatymo priėmimo tikrai atsirado struktūrinių arba konkurencinių trūkumų, kuriuos siekta ištaisyti 1996 m. įstatymu.

53.

Man atrodo, kad 1990 m. įstatymu nustatoma absoliučiai specifinė buvusių France Télécom pareigūnų pensijų finansavimo sistema. Pagal šią sistemą būtent valstybė galiausiai vienintelė privalo mokėti senatvės pensijas pareigūnams.

54.

Minėtu įstatymu ketinta sureglamentuoti kompensaciją, kurią France Télécom turėjo mokėti dėl valstybės pareigūnų įdarbinimo, nenustačius, kad pati ši kompensacija yra nepalanki šiai bendrovei.

55.

Kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamojoje dalyje, ir ieškovė pirmojoje instancijoje to rimtai neginčijo, našta, kuri buvo nuimta nuo France Télécom, nebuvo nei nauja, nes 1990 m. įstatymu buvo perimta ankstesnė biudžeto praktika, nei tokia, kurios nebuvo galima numatyti, nes įmonė šiuo tikslu darė atidėjinius, nei nukrypstanti nuo socialinę apsaugą reglamentuojančių bendrųjų teisės nuostatų, nes šios nuostatos netaikomos France Télécom sumokėtai kompensacijai.

56.

Tai, kad France Télécom pagal 1990 m. įstatymą nustatyta finansinė našta vėliau buvo įvertinta kaip nenaudinga arba per didelė, nes mažėjo šioje bendrovėje dirbančių ir įmokas mokančių pareigūnų, neturi ryšio su struktūrinio pranašumo buvimu. Tokią situaciją nulėmė teisės aktų leidėjo sprendimas palikti France Télécom dirbti tam tikrą pareigūnų skaičių kartu su visais iš to kylančiais pranašumais ir nepatogumais, nepaisant šios įmonės statuso pasikeitimo.

57.

Trečia, pratęsdamas tai, ką jau nurodžiau pirmiau dėl to, kokį aiškinimą reikia pateikti remiantis Sprendimu Enirisorse (C‑237/04, EU:C:2006:197), turiu pažymėti, kad pasirinktas bazinis pagrindas, t. y. „įprasta padėtis“, su kuria reikia lyginti dėl nagrinėjamos priemonės susiklosčiusią padėtį, negali būti prilyginta „su France Télécom konkuruojančioms įmonėms taikytinai bendrojoje socialinės apsaugos sistemoje numatytai senatvės pensijoms skirtų darbdavio įmokų sistemai“. Ekonominio pranašumo buvimas negali būti analizuojamas pagal naštą, tenkančią France Télécom konkurentams mokant įmokas į bendrą sistemą, dėl paprasčiausios priežasties – našta, tenkanti France Télécom siekiant finansuoti jos buvusių pareigūnų pensijas, neturi ryšio su minėta bendra sistema.

58.

1990 m. įstatymo priėmimu tęsiama iki šiol galiojusi pensijų finansavimo sistema. Tačiau 1996 m. įstatymu iš esmės pakeista finansinė našta, kurią France Télécom turėjo prisiimti dėl sprendimo toliau išlaikyti šioje bendrovėje įdarbintus pareigūnus.

59.

Galiausiai, kadangi teismui tenka pareiga išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo motyvai gali prieštarauti tarpusavyje, reikia patikrinti, ar ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamoji dalis (kurioje nurodyta, kad „įmonėje France Télécom įdarbinus valstybės parengtus pareigūnus ir už tai nemokant jokios kompensacijos, susijusios su mokamomis ar mokėtinomis pensijomis, būtų suteiktas akivaizdus pranašumas šiai įmonei“), to paties sprendimo 102 konstatuojamoji dalis (kurioje nurodyta, kad „siekiant įvertinti France Télécom padėtį remiamasi valstybinės ar privačios įmonės, samdančios savo statusą išsaugojusius pareigūnus“) ir vienodų konkurencijos sąlygų užtikrinimo normos nurodymas nagrinėjant pagalbos suderinamumą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą neprieštarauja tarpusavyje.

60.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 97 konstatuojamojoje dalyje Komisija ketino atsakyti į argumentus, kad France Télécom dėl 1990 m. įstatymo atsirado struktūrinių trūkumų.

61.

Ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje siekta palyginimo su ypatinga La Poste padėtimi, susijusia su labai panašia priemone į šioje byloje nagrinėjamą priemonę. Komisija toje konstatuojamojoje dalyje visų pirma pažymėjo, kad „iki 1996 m. reformos taikyti France Télécom pareigūnų pensijų sistemos principai ir nuostatos sutapo su tuo pat metu įmonei La Poste taikytos panašios sistemos principais ir nuostatomis“.

62.

Kalbant apie vienodų konkurencijos sąlygų užtikrinimo normos nurodymą nagrinėjant pagalbos suderinamumą, kaip Komisija labai tiksliai paaiškino per posėdį, tai padaryta todėl, kad referencinė data nustatant pranašumą, kuris reiškė pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, šioje byloje skyrėsi nuo datos, reikšmingos nagrinėjant pagalbos suderinamumą pagal to paties straipsnio 3 dalies c punktą. Pranašumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į pasekmes, sukeltas nuo ginčijamos priemonės priėmimo dienos. Tačiau pagalbos priemonės suderinamumo analizė yra visiškai perspektyvinė, ir ją atliekant būtina analizuoti padėtį, kai telekomunikacijų rinkos yra optimaliai liberalizuotos ir išnyksta pranašumai ir suvaržymai, su kuriais dėl ankstesnių valstybės monopolijų susiduria kai kurie rinkoje seniai veikiantys subjektai.

63.

Todėl laikausi nuomonės, kad ginčijamame sprendime šiuo aspektu nėra prieštaravimų, todėl reikia atmesti pirmojo pagrindo pirmą dalį.

64.

Orange mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 52 ir 53 punktuose nutaręs, kad ginčijama priemonė buvo atranki, nes ji buvo susijusi tik su Orange. Ji laikosi nuomonės, kad individuali valstybės priemonė yra atranki tik jeigu konkrečiai įmonei ja suteikiamas pranašumas kitų įmonių, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, atžvilgiu. Orange nuomone, šiuo atveju Bendrasis Teismas negalėjo tiesiog preziumuoti, kad atrankumo sąlyga yra įvykdyta, remdamasis ginčijamos priemonės išimtinai ad hoc pobūdžiu.

65.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad šią pagrindo dalį reikia atmesti.

66.

Kaip jau neseniai pažymėjau byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Komisija / MOL ( 26 ), SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytos atrankumo sąlygos nagrinėjimas turi prasmę tik jeigu nagrinėjama bendrai taikoma valstybės priemonė.

67.

Iš tiesų atrankinio pobūdžio sąlygai tenka skirtingas vaidmuo atsižvelgiant į tai, ar atitinkama priemonė yra numatyta kaip individuali pagalba, ar kaip bendra pagalbos sistema. Vertinant individualaus pobūdžio priemonę, nustačius ekonominį pranašumą iš esmės galima kalbėti apie šios priemonės „išimtinumą“, taigi ir daryti išvadą, kad ji kartu yra atrankinio pobūdžio. Tačiau kai nagrinėjama bendro pobūdžio sistema, atrankinis pobūdis padeda nustatyti, ar numanomą pranašumą, nors numatytą dėl visų ūkio subjektų, faktiškai ir atsižvelgiant į objektyvius kriterijus, kuriais pagrįsta ši sistema, gauna tik tam tikrų rūšių įmonės ar įmonių grupės ( 27 ).

68.

Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad jeigu teikiama individuali pagalba, nustačius ekonominį pranašumą iš principo galima preziumuoti jos atrankinį pobūdį ( 28 ), ir tai, man atrodo, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamoje rinkoje ar rinkose yra subjektų, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši.

69.

Tačiau šioje byloje ginčijama priemonė, kuria sumažinamos išlaidos, susijusios tik su France Télécom pensijomis, nustatyta 1996 m. įstatymu įtvirtintu mechanizmu, neabejotinai yra individualaus pobūdžio. Tokiomis aplinkybėmis Orange palaikomas ginčijamos priemonės atrankinio pobūdžio nagrinėjimas neturi prasmės.

70.

Ieškovės nurodyta teismo praktika, susijusi su visuotinai taikomomis teisėkūros priemonėmis, šiuo atžvilgiu niekaip jai nepadeda.

71.

Iš tiesų, visų pirma kalbant apie bylą, kurioje priimtas Sprendimas 3M Italia ( 29 ), reikia pažymėti, kad joje Italijos teisme buvo kvestionuojama nacionalinė mokestinio pobūdžio nuostata ( 30 ), visų pirma atsižvelgiant į valstybės pagalbos teisę. Prašomas patikslinti, ar ginčijama valstybės paramos priemonė atitiko SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytą atrankumo sąlygą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, siekiant įvertinti, ar priemonė, kurią jis aiškiai laikė „bendra“ ( 31 ), yra atrankinio pobūdžio, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į konkrečią teisinę sistemą, ši priemonė suteikė pranašumą tam tikroms įmonėms kitų įmonių, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši, atžvilgiu. Toks argumentas tikrai nepatvirtina Orange palaikomos pozicijos ir patvirtina mintį, kad priemonės atrankinio pobūdžio nagrinėjimas turi prasmę tik jeigu tai yra bendra priemonė, kuria įmonės atskiriamos ne dėl „sistemos, kuriose [kurioje] šios priemonės taikomos, pobūdžio ar struktūros“ ( 32 ).

72.

Be to, byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Trapeza Eurobank Ergasias (C‑690/13, EU:C:2015:235), buvo nagrinėjamos privilegijos, taikytos bankui Agrotiki Trapeza tis Ellados AE (ATE) pagal Įstatymą Nr. 4332/1929 ( 33 ), t. y. atleidimas nuo tam tikrų išlaidų, pavyzdžiui, teisė vienašališkai įregistruoti ūkininkams ar kitiems asmenims, vykdantiems su žemės ūkiu susijusią veiklą, priklausančio nekilnojamojo turto hipoteką, teisė įgyvendinti priverstinį išieškojimą pateikiant paprastą nedalyvaujant valdžios institucijoms parengtą dokumentą ir atleidimas nuo mokesčių ir rinkliavų, susijusių su šios hipotekos registracija ir priverstiniu išieškojimu. Šiomis aplinkybėmis, gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar šią nacionalinę priemonę galima pripažinti „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (dabar – SESV 107 straipsnio 1 dalis), Teisingumo Teismas nurodė tik tiek, kad „iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad kiti bankai gal[ėjo] pasinaudoti tokiu atleidimu, o tai rodo, kad ši priemonė yra atrankinė“.

73.

Orange kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidų ir neįvykdžius jam tenkančios pareigos nurodyti motyvus, kai jis skundžiamo sprendimo 63 ir 64 punktuose pareiškė, kad poveikio konkurencijai kriterijus įvykdytas, nes ginčijama priemone „atlaisvinti“ finansiniai ištekliai galėjo paskatinti Orange veiklos plėtrą konkurencijai naujai atvertose rinkose, ir kai jis pripažino, kad minėta priemonė buvo būtina šiai bendrovei, kad ji galėtų dalyvauti plėtojant konkurenciją. Orange, be kita ko, teigia, kad Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs Komisijos pateiktus vertinimus, turėjo padaryti išvadą, kad antikonkurencinio poveikio buvimas nebuvo tinkamai įrodytas, nes apibrėžtas bazinis pagrindas buvo taikomas tik Orange, ir kad Komisija pati pripažino, kad nagrinėjama priemonė buvo būtina siekiant užtikrinti nuopelnais grindžiamą konkurenciją rinkoje, kuri turėjo būti atverta konkurencijai.

74.

Manau, pastarąją pirmojo pagrindo dalį taip pat reikia atmesti.

75.

Dėl kaltinimo, susijusio su motyvų nenurodymu, manau, kad skundžiamame sprendime aiškiai nurodytos priežastys, dėl kurių Bendrasis Teismas pritarė Komisijos vertinimui dėl sąlygos, susijusios su konkurencijos iškraipymu. Pateikti motyvai pagal reikalavimus, kylančius iš šioje srityje nusistovėjusios teismų praktikos ( 34 ), leido suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, kuriomis grindžiamas skundžiamas sprendimas, o Teisingumo Teismui – gauti pakankamos informacijos, kad jis galėtų atlikti kontrolę apeliacinėje byloje.

76.

Dėl kitų dalykų manau, kad Bendrojo Teismo motyvai nėra klaidingi. Visų pirma aplinkybė, kurią, be to, pripažino Orange, kad dėl šios priemonės atsiradę finansiniai ištekliai, kurių 1996 m. patikslinta suma buvo daugiau kaip 13 mlrd. EUR, galėjo paskatinti ieškovės veiklos plėtrą, rodo būtent tai, kad ji turėjo bent jau potencialų poveikį konkurencijai, neatsižvelgiant į tai, kokio tikslo, kuris galėjo būti ir bendras interesas, buvo siekiama šia priemone.

77.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau atmesti visą pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

78.

Orange mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktas faktines aplinkybes ir pažeidė jam tenkančią pareigą nurodyti motyvus, skundžiamo sprendimo 93 ir 94 punktuose pareiškęs, kad 1990 m. įstatymo 30 straipsnio formuluotė su daliniais pakeitimais, padarytais 1996 m. įstatymo 6 straipsniu, nedraudžia tokio aiškinimo, pagal kurį išimtinė nustatyto dydžio įmoka nėra socialinė įmoka ir ja siekiama kitų tikslų, ir kad todėl Komisija nepadarė teisės klaidos, manydama, kad neatsižvelgimo į nebendrą riziką nustatant darbdavio įmoką, kuria atleidžiama nuo mokestinių įsipareigojimų, nebuvo galima kompensuoti minėta įmoka.

79.

Laikausi nuomonės, kad šios ieškovės pagrindo dalies negalima pripažinti pagrįsta.

80.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad atliekant faktinių aplinkybių iškraipymo kontrolę, kuri kaip principo, pagal kurį Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neturi tikrinti faktinių aplinkybių, išimtis turi būti aiškinama siaurai, šiuo atveju reikia nustatyti, ar iš bylos dokumentų akivaizdžiai matyti, kad Bendrasis Teismas pakeitė taikymo sritį, kurią reikėjo prisikirti 1996 m. įstatymui ( 35 ).

81.

Tiksliau kalbant, reikia nustatyti, ar skundžiamo sprendimo 92 ir 93 punktuose pateikti argumentai dėl 1996 m. įstatymo 6 straipsnyje apibūdintų ginčijamų įmokų yra akivaizdžiai klaidingi.

82.

Atrodo, kad taip nėra.

83.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1990 m. įstatymo 30 straipsniu, iš dalies pakeistu 1996 m. įstatymo 6 straipsniu, France Télécom įpareigojama į valstybės biudžetą kaip atlygį už tai, kad paskirtas pensijas mokės valstybė, sumokėti, pirma, „darbdavio įmoką, kuria atleidžiama nuo mokestinių įsipareigojimų ir kurios norma apskaičiuojama suvienodinant France Télécom ir kitoms telekomunikacijų sektoriaus įmonėms, kurioms taikomos bendrosios teisės nuostatos, socialinių išmokų ir mokesčių dydžius“ (žr. šios nuostatos c punktą). Antra, šios nuostatos d punkte įpareigojama mokėti „išimtinę nustatyto dydžio įmoką, kurios ypatumai nustatyti Finansų įstatyme“.

84.

Skundžiamo sprendimo 92–94 punktuose pritardamas Komisijos išvadai, kad, skirtingai nuo išimtinės nustatyto dydžio įmokos, darbdavio įmokos tikslas nebuvo pasiekti vienodų konkurencinių sąlygų užtikrinimo normos ir kad todėl neatsižvelgimo į nebendrąją riziką nustatant darbdavio įmoką, kuria atleidžiama nuo mokestinių įsipareigojimų, nebuvo galima kompensuoti išimtine nustatyto dydžio įmoka, Bendrasis Teismas niekaip neiškraipė faktinių aplinkybių ir, manau, nepadarė teisės klaidos, už kurią nagrinėjant šį apeliacinį skundą reikėtų taikyti pasekmes.

85.

Priešingai ieškovės palaikomai pozicijai, skundžiamo sprendimo 93 punkte nagrinėjamas ne vien klausimas, ar 1996 m. įstatymo 30 straipsnyje numatyta išimtinė nustatyto dydžio įmoka Orange reiškia „socialinę įmoką“, nes jame siekiama nustatyti, ar ši įmoka, kaip ir darbdavio įmoka, kuria atleidžiama nuo mokestinių įsipareigojimų, iš tikrųjų buvo skirta vienodų konkurencinių sąlygų normai užtikrinti. Taip Bendrasis Teismas siekė atsakyti būtent į ieškovės argumentus, išdėstytus skundžiamo sprendimo 91 punkte ir susijusius su ryšiu, kurį reikia nustatyti tarp išimtinės nustatyto dydžio įmokos ir darbdavio įmokos likučio.

86.

Be to, laikausi nuomonės, kad skundžiamo sprendimo 92–94 punktuose pateiktų Bendrojo Teismo argumentų negalima laikyti nemotyvuotais. Iš tiesų atrodo, kad Bendrasis Teismas teisiškai pakankamai atsakė į ieškovės šiomis aplinkybėmis pateiktus argumentus. Šie argumentai leido ieškovei sužinoti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus, o Teisingumo Teismui – gauti pakankamą informaciją kontrolei atlikti ( 36 ).

87.

Galiausiai man atrodo, kad ieškovė, prisidengdama Bendrojo Teismo padaryta klaida, iš tikrųjų siekia kvestionuoti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Tačiau šis vertinimas nėra teisės klausimas, kurį tikrina Teisingumo Teismas ( 37 ).

88.

Orange mano, kad Bendrasis Teismas pažeidė pareigą nurodyti motyvus, skundžiamo sprendimo 99–101 punktuose tiesiog pakartojęs Komisijos vertinimus ir neišanalizavęs Orange argumentų, skirtų įrodyti, kad šie argumentai yra klaidingi. Be to, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo kitų Orange pateiktų argumentų, kuriais ji siekė įrodyti, kad Komisija nepagrįstai skirtingai vertino su Orange susietų pareigūnų pensijų reformą ir su La Poste susietų pareigūnų pensijų reformą.

89.

Mano nuomone, kartu su šia pagrindo dalimi pateiktus argumentus reikia pripažinti nereikšmingais, nes jie susiję su motyvais, kuriuos pripažinus negaliojančiais skundžiamas sprendimas nebūtų panaikintas ( 39 ).

90.

Iš tiesų reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo motyvai, kuriuos jis nurodė skundžiamo sprendimo 99–101 punktuose, susiję su tuo, kokią reikšmę reikia suteikti La Poste precedentui, buvo pateikti tik papildomai, kaip tai aiškiai matyti iš minėto sprendimo 99 punkto pradžioje pavartotų žodžių „be to“.

91.

Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad Bendrajame Teisme pateikta antrojo pagrindo antra dalimi ieškovė iš esmės teigia, kad šioje byloje atsisakydama taikyti tuos pačius motyvus, kuriuos ji taikė Sprendime 2008/204, susijusiame su panašia reforma kaip ir įgyvendintoji ieškovės atžvilgiu, Komisija padarė keletą vertinimo klaidų ir pažeidė nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principus ( 40 ).

92.

Atsakydamas į šiuos argumentus, Bendrasis Teismas nurodė, kaip pažymėjo Komisija, kad Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad pagalba neatitinka šios leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sąlygų, teisėtumą reikia vertinti tik atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o ne į tariamą ankstesnę veiklą ( 41 ).

93.

Bendrasis Teismas tik papildomai pažymėjo, jog Komisija ginčijamo sprendimo 152–165 konstatuojamosiose dalyse nesutiko, kad tuo metu, kai buvo vykdomos atitinkamos reformos, La Poste ir France Télécom faktinė ir teisinė padėtis buvo panaši ( 42 ). Dėl, be kita ko, išimtinės nustatyto dydžio įmokos vertinimo abiem atvejais, ieškovės ginčijamo šioje byloje, Bendrasis Teismas pažymėjo, jog Komisija teigė, kad sąlyga, pagal kurią buvo įpareigojama iš naujo priskirti La Poste išimtinę nustatyto dydžio įmoką, buvo nustatyta, Komisijai jau pradėjus oficialią tyrimo procedūrą. Tokia padėtis leido jai įvertinti šią įmoką atsižvelgiant į vienodų konkurencinių sąlygų užtikrinimo normą, o išimtinė nustatyto dydžio įmoka France Télécom atveju buvo nustatyta dar prieš Komisijai pradedant savo procedūrą ir ne jos kontekste ( 43 ).

94.

Kadangi antrojo pagrindo antrą dalį reikia pripažinti nereikšminga, antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

95.

Orange tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir pakeitė motyvus savaisiais, skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose nurodęs, kad kompensacijos ir kompensacijos permokos įmokų panaikinimas buvo ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje apibrėžtos pagalbos dalis, nors skundžiamo sprendimo 119 punkte tiesiog padaryta išvada, kad ginčijamą pagalbą sudarė atlygio, kuris sumokėtas kaip darbdavio įmoka, sumažinimas, neminint kompensacijos ir kompensacijos permokos įmokų.

96.

Ieškovė pateiktais argumentais siekia apkaltinti Bendrąjį Teismą tuo, kad jis klaidingai pakeitė motyvus, susijusius su tiksliu nagrinėjamos pagalbos apibrėžimu.

97.

Šie argumentai manęs neįtikina.

98.

Tiesa, skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, „deja, [ginčijamo] sprendimo 119 konstatuojamojoje dalyje, kurioje [buvo] padaryta išvada dėl pagalbos buvimo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tikrai [buvo] nurodyta tik tai, kad pagalbą [sudarė] kompensacijos – darbdavio įmokos – sumažinimas, neminint kompensacijos ir kompensacijos permokos“.

99.

Vis dėlto Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad, nepaisant šio trūkumo ginčijamame sprendime apibrėžiant pagalbą, „ir iš [ginčijamo] sprendimo konteksto, ir iš jo 1 straipsnio matyti, kad, Komisijos nuomone, pagalbą [sudarė] ieškovės anksčiau numatytos kompensacijos sumažinimas, o tai neabejotinai [apėmė] visas ieškovės įmokas, sumokėtas prieš įsigaliojant ginčijamai priemonei“.

100.

Atsižvelgdamas į pastarąjį argumentą ir patikslindamas, kad Bendrasis Teismas aiškiai nurodė ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje pateiktą pagalbos apibrėžimą ( 44 ), taip pat šio sprendimo 18 (įskaitant 1 lentelę) ir 105 konstatuojamosiose dalyse pateiktą informaciją ( 45 ), manau, jog Bendrasis Teismas padarė teisingą išvadą, kad Komisija įvykdė savo pareigą nurodyti motyvus ( 46 ).

101.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad reikia atmesti paskutinį pagrindą kaip nepagrįstą, taigi atmesti ir visą apeliacinį skundą.

102.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui pripažinti ir nuspręsti taip: