1.

Biblioteka yra labai senas žmonijos kūrinys. Bibliotekos atsirado keliais amžiais anksčiau, nei buvo išrastas popierius ir atsirado knygos, tokios, kokios jos yra dabar. Bibliotekos sugebėjo prisitaikyti prie spausdinimo išradimo XV amžiuje, joms šis išradimas netgi buvo naudingas, ir būtent prie bibliotekų turėjo prisitaikyti autorių teisės, atsiradusios maždaug XVIII amžiuje. Šiuo metu vyksta nauja – skaitmeninimo – revoliucija. Ar bibliotekos prisitaikys prie šio naujo jų aplinkos sukrėtimo? Pernelyg nesureikšminant šios bylos svarbos, nepaneigiama, kad ji suteikia realią galimybę padėti bibliotekoms ne tik išgyventi, bet ir gauti naują postūmį veiklai.

2.

Iš tiesų (ir tai jau nieko nestebina) skaitmeninės technologijos ir interneto atsiradimas apvertė aukštyn kojomis daugybę veiklos sričių, tarp jų – kūrybą, visų pirma literatūrą. Skaitmeninių knygų atsiradimas smarkiai pakeitė ir leidybos sektorių, ir skaitytojų įpročius, ir šis procesas dar tik prasideda. Taigi, nors skaitmenine knyga neabejotinai neketinama pakeisti popierinės knygos, vis dėlto, kiek tai susiję su kai kurių kategorijų knygomis kai kuriose rinkose, parduodamų skaitmeninių knygų kiekis prilygsta popierinių knygų kiekiui ir gal net jį viršija, o kai kurios knygos leidžiamos tik skaitmeniniu formatu ( 2 ). Be to, kai kurie skaitytojai yra linkę atsisakyti popierinių leidinių ir renkasi skaityklę – tokių skaitytojų vis daugėja, o kai kurie jauniausieji skaitytojai niekada neišsiugdė įpročio skaityti popierinę knygą.

3.

Jeigu bibliotekos neprisitaikys prie šių pokyčių, jos gali likti užribyje ir prarasti gebėjimą atlikti tūkstantmečiais puoselėtą kultūros skleidėjų vaidmenį. Jau kuris laikas dėl bibliotekų veiklos modernizavimui palankių teisės aktų įgyvendinimo diskutuoja suinteresuotieji subjektai, diskusijos vyksta ir doktrinoje ( 3 ). Diskusijų esmę sudaro klausimas, ar bibliotekos turi teisę skolinti skaitmenines knygas, o jeigu taip, tai kokiu teisiniu pagrindu. Šioje byloje Teisingumo Teismas galės pateikti savo, kaip teismo, atsakymą.

4.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( 4 ) 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 2 dalies b punkte nustatyta:

„Išskyrus 11 straipsnyje nurodytus atvejus[, susijusius su kai kurių autorių teisių srities direktyvų techniniais pritaikymais], ši direktyva nekeičia ir jokiu būdu nepaveikia egzistuojančių Bendrijos nuostatų dėl:

<…>

5.

Šios direktyvos 2 straipsnio „Atgaminimo teisė“ a punkte nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

6.

Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

7.

Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje „Platinimo teisė“ numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais.

2.   Kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu.“

8.

Šios direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 1 dalyje ir 2 dalies c punkte nustatyta:

„1.   2 straipsnyje minėtiems laikiniems atgaminimo veiksmams, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai ir kartu – būtina bei svarbi technologinio proceso dalis, kurių vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas:

<…>

kūrinį ar kitą objektą ir kurie atskirai nėra ekonominiu atžvilgiu svarbūs, 2 straipsnyje nustatytos atgaminimo teisės netaikomos.

2.   Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

9.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ( 5 ) 1 straipsnyje „Derinimo objektas“ nustatyta:

„1.   Vykdydamos šio skyriaus [I skyriaus „Nuomos ir panaudos teisė“] nuostatas, valstybės narės suteikia 6 straipsnyje numatytą teisę leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai autorių kūrinių originalus ir kopijas bei kitus objektus, kurie nurodyti 3 straipsnio 1 dalyje.

2.   1 dalyje nurodytos teisės neprarandamos pardavus ar kitu būdu išplatinus autorių kūrinių originalus ir kopijas bei kitus 3 straipsnio 1 dalyje numatytus objektus.“

10.

Direktyvos 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 1 dalies b punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami šie sąvokų apibrėžimai:

<…>

11.

Šios direktyvos 3 straipsnio „Teisių turėtojai ir nuomos bei panaudos teisių turinys“ 1 dalies a punkte nustatyta:

„Išimtinė teisė leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai:

12.

Galiausiai tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Nukrypimas nuo išimtinės viešos panaudos teisės reikalavimų“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės gali nukrypti nuo 1 straipsnyje numatytos išimtinės viešos panaudos teisės, jeigu atlyginimas už tokią panaudą mokamas bent jau autoriams. Atsižvelgdamos į savus kultūros rėmimo tikslus, valstybės narės turi teisę pačios nustatyti tokio atlyginimo dydį.

<…>

3.   Valstybės narės gali atleisti tam tikrų kategorijų įstaigas nuo 1 ir 2 dalyse nurodyto atlyginimo mokėjimo.“

13.

Autorių teisių įstatymo (Auteurswet) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 3 dalyje įtvirtinta panaudos teisė. Nuostata, kuria leidžiama nukrypti nuo viešosios panaudos, įtvirtinta šio įstatymo 15c straipsnio 1 dalyje.

14.

Šiuo metu daugelyje valstybių narių, taip pat ir Nyderlanduose diskutuojama dėl skaitmeninių knygų panaudos bibliotekose. Švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos užsakymu parengus ataskaitą buvo padaryta išvada, kad skaitmeninių knygų panauda nepriskiriama prie išimtinės panaudos teisės, kaip tai suprantama pagal nuostatas, kuriomis Direktyva 2006/115 perkeliama į Nyderlandų teisę. Todėl skaitmeninių knygų panaudai viešosiose bibliotekose negali būti taikoma šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, taip pat perkelta į Nyderlandų teisę. Vyriausybė parengė šia prielaida grindžiamą įstatymo projektą dėl bibliotekų.

15.

Tačiau ieškovė pagrindinėje byloje Vereniging Openbare Bibliotheken, visų Nyderlandų viešųjų bibliotekų asociacija (toliau – VOB), su tuo nesutinka. Būdama įsitikinusi, kad reikšmingos Nyderlandų teisės nuostatos taip pat turi būti taikomos skaitmeninei panaudai, ji apskundė Stichting Leenrecht, fondą, atsakingą už atlyginimo, mokėtino autoriams pagal viešosios panaudos išlygą, rinkimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir paprašė, kad šis priimtų sprendimą dėl pripažinimo, kuriame iš esmės būtų konstatuota, pirma, kad skaitmeninių knygų panauda priskiriama prie panaudos teisės, antra, kad skaitmeninių knygų suteikimas naudotis neribotą laiką yra pardavimas, kaip tai suprantama pagal nuostatas, kuriomis reglamentuojama platinimo teisė, ir, trečia, kad tuo atveju, kai viešosios bibliotekos už autoriams mokamą teisingą atlygį suteikia skaitmenines knygas naudotis, autorių teisės nepažeidžiamos.

16.

VOB priduria, kad jos ieškinys susijęs su panauda, grindžiama modeliu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdina kaip „one copy one user“. Pagal šį modelį naudotojas parsisiunčia bibliotekos turimą skaitmeninę knygą panaudos laikotarpiui, per kurį ji nėra prieinama kitiems bibliotekos naudotojams. Pasibaigus šiam laikotarpiui knyga tampa automatiškai nebeprieinama atitinkamam naudotojui, taigi ją gali pasiskolinti kitas naudotojas. Be to, VOB teigė, kad norėjo apriboti savo ieškinio taikymo sritį, kad jis apimtų tik „romanus, apsakymų rinkinius, biografijas, kelionių aprašymus, vaikiškas knygas ir jaunimo literatūrą“.

17.

Įstojusios į pagrindinę bylą šalys yra Stichting Lira, literatūros kūrinių autoriams atstovaujanti kolektyvinio teisių administravimo organizacija (toliau – Lira), ir Stichting Pictoright, vaizduojamojo meno kūrinių autoriams atstovaujanti kolektyvinio teisių administravimo organizacija (toliau – Pictoright), abi palaiko VOB reikalavimus, ir leidėjų asociacija Vereniging Nederlands Uitgeversverbond (toliau – NUV), kuri palaiko priešingą poziciją.

18.

Rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai), manydamas, kad atsakymas į VOB prašymus priklauso nuo Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas 2015 m. balandžio 17 d. Rašytines pastabas pateikė VOB, NUV, Lira ir Pictoright, Vokietijos, Graikijos, Prancūzijos, Italijos, Latvijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija. 2016 m. kovo 9 d. įvykusiame posėdyje buvo atstovaujama VOB, NUV, Lira ir Pictoright, Čekijos, Graikijos, Prancūzijos vyriausybėms ir Komisijai.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia keturis prejudicinius klausimus. Pirmasis iš jų yra labai reikšmingas, nes susijęs su tuo, ar Direktyva 2006/115 gali būti taikoma skaitmeninių knygų panaudai. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, kiti klausimai taptų nebereikšmingi. Taigi sutelksiu savo analizę į pirmąjį klausimą. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis klausimai susiję su sąlygomis, kurias turi tenkinti skaitmeninės knygos, kad jas galima būtų skolintis pasinaudojant viešosios panaudos išlyga. Išnagrinėsiu juos kartu ir glaustai.

21.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punktu, reikia aiškinti taip, kad šiame straipsnyje įtvirtinta panaudos teisė apima atvejį, kai viešosios bibliotekos ribotą laiką suteikia visuomenei naudotis skaitmenines knygas.

22.

Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką, kuris yra apibrėžtas VOB ieškinyje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apriboja savo klausimą „romanais, apsakymų rinkiniais, biografijomis, kelionių aprašymais, vaikiškomis knygomis ir jaunimo literatūra“. Tačiau, nors galiu pripažinti, kad šioje byloje iškilęs klausimas apima ne įvairias panaudos teisių saugomų objektų kategorijas, o tik skaitmenines knygas ( 6 ), atrodo, sunku jį apibrėžti taip, kaip apibrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų, manau, jo išskiriama literatūros kūrinių kategorija nėra grindžiama jokiu objektyviu kriterijumi, leidžiančiu pagrįsti teiginį, kad teisiškai šią kategoriją reikėtų vertinti kitaip. Taigi Teisingumo Teismo sprendimas atsakant į prejudicinį klausimą turi būti vienodai taikomas visų literatūros žanrų kūriniams, egzistuojantiems skaitmeninės knygos forma.

23.

Manau, būtina, kad Direktyvos 2006/115 aiškinimas būtų grindžiamas šiuolaikinės visuomenės poreikiais, suteikiant galimybę suderinti įvairius iškylančius interesus. Kartu šis aiškinimas turi atitikti tarptautinius Europos Sąjungos įsipareigojimus ir kitų Sąjungos autorių teisių srities teisės aktų logiką. Įvairius šiuos aspektus aptarsiu toliau.

24.

Direktyva 2006/115 nėra naujas norminis teisės aktas. Iš tiesų ja kodifikuota 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje ( 7 ), kuri buvo vienas iš dviejų pirmųjų antrinės teisės aktų autorių teisių srityje ( 8 ). Kiek tai susiję su panaudos teise, šios direktyvos esmė niekada nebuvo pakeista – nei pateikiant naują redakciją Direktyvoje 2006/115, nei prieš tai. Taigi nuostatos dėl panaudos teisės yra iš esmės tokios pačios kaip ir priimtos 1992 m.

25.

Mano nuomone, nepaneigiama, kad tuo metu Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė skaitmeninių knygų panaudos įtraukti į Direktyvoje 92/100 pateiktą panaudos sąvoką, nes komerciškai naudojamų skaitmeninių knygų technologija tada dar tik vystėsi. Be to, kai Komisija tos direktyvos motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodė, kad ji negali būti taikoma norint pateikti kūrinius visuomenei naudotis juos parsisiunčiant nuotoliniu būdu, ji turėjo omenyje tik garso ir vaizdo įrašus ( 9 ). Joje nepaminėtas ir knygų parsisiuntimo klausimas.

26.

Ar tai reiškia, kad dabar Direktyvos 2006/115 nuostatas visuomet reikia aiškinti taip, kad panaudos sąvoka, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, neapima skaitmeninių knygų? Manau, kad ne, ir taip yra dėl trijų priežasčių.

27.

Pirma, manau, teisės aktus neišvengiamai būtina aiškinti atsižvelgiant į technologijų, rinkos ir elgesio raidą ir neįšaldyti šių teisės aktų praeityje, aiškinant juos pernelyg nelanksčiai ( 10 ).

28.

Toks aiškinimas, kurį galima laikyti „dinamišku“ arba „pažangiu“, manau, yra būtinas, visų pirma srityse, kurias smarkiai veikia technologijų pažanga, kaip yra autorių teisių atveju. Iš tiesų šiais laikais pažanga yra tokia sparti, kad gerokai pralenkia teisėkūros procesą, todėl mėginimai pritaikyti teisės nuostatas šiuo būdu nueina perniek, o teisės aktai juos priimant jau būna pasenę arba pasensta iškart juos priėmus. Šį reiškinį puikiai atskleidžia pati Direktyva 2006/115. Jos nuostatos, susijusios su nuoma, kuriomis siekiama reglamentuoti kasečių, CD ir DVD nuomos rinką, dabar jau yra pasenusios, nes garso ir vaizdo įrašų nuoma, bent Europos rinkoje, beveik išnyko, nes viskas pateikiama internete ( 11 ). Šis teisės normų ir tikrovės neatitikimas dažnai kelia aiškinimo problemų, dėl to atsiranda netikrumas ar teisės spragų. Tokiu atveju tik pritaikomasis teisės aiškinimas teismuose gali užtikrinti nagrinėjamų teisės aktų veiksmingumą, atsižvelgiant į sparčią technologijų ir ekonomikos raidą šiame sektoriuje.

29.

Atrodo, toks požiūris taip pat atitinka teisės aktų leidėjo ketinimus, kurių jis turėjo priimdamas Sąjungos teisės aktus autorių teisių srityje. Iš tiesų Direktyvos 2006/115 4 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „autorių teisių <…> apsauga turi prisitaikyti prie <…> naujų ekonominių pokyčių <…>“. Tas pats noras prisitaikyti prie naujos technologinės ir ekonominės tikrovės matyti iš Direktyvos 2001/29 2, 5 ir 8 konstatuojamųjų dalių, ši direktyva tebėra pagrindinis Sąjungos teisės aktas autorių teisių srityje. O kaip kitaip užtikrinti šį teisės aktų pritaikymą ir „aktualizavimą“, jei ne tinkamai juos aiškinant?

30.

Skaitmeninių knygų panauda yra popierinių knygų panaudos šiuolaikinis ekvivalentas. Nepritariu šioje byloje iškeltam argumentui, kad tarp skaitmeninės knygos ir tradicinės knygos yra esminis skirtumas ar kad iš esmės skiriasi skaitmeninės ir popierinės knygos panauda. Aišku, skaitmeninė knyga turi kitokį aspektą, kai kuriais atvejais ji gali būti patogesnė (tačiau kitais atvejais – ne tokia patogi), leidžia atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, ieškoti žodžių ir vertimų, ko neleidžia popierinė knyga. Vis dėlto šios savybės yra pagalbinės ir jų svarba priklauso nuo subjektyvių kiekvieno vartotojo pageidavimų. Tas pats pasakytina apie argumentą, kad pagrindinis pranašumas yra tas, kad skaitmeninei panaudai nebūtina, kad naudotojas atvyktų į biblioteką, nes jis prisijungia nuotoliniu būdu. Į tai galima būtų atsakyti, kad kai kurie asmenys pageidauja atvykti į biblioteką, norėdami pabendrauti su žmonėmis.

31.

Mano nuomone, šiuo atveju lemiamas yra objektyvus elementas: skolindamasis tradicinę arba skaitmeninę knygą iš bibliotekos, naudotojas nori susipažinti su jos turiniu ir nepasilikti sau kopijos. Šiuo požiūriu popierinė ir skaitmeninė knyga iš esmės nesiskiria, kaip ir jų panaudos tvarka.

32.

Taigi aiškinant Direktyvą 2006/115 būtina atsižvelgti į tokią tikrovę ir suderinti skaitmeninių knygų ir tradicinių knygų panaudos teisinį reglamentavimą.

33.

Antra, pagrindinis autorių teisės tikslas yra apsaugoti autorių interesus. Taigi neatsitiktinai pagrindinėje byloje autorių teisėms atstovaujančios organizacijos, t. y. Lira ir Pictoright, įstojo į bylą palaikyti VOB reikalavimų. Gali atrodyti paradoksalu, tačiau tai lemia rinkos, kuri šiuo metu yra susiformavusi skaitmeninių knygų panaudos srityje, logika.

34.

Iš tiesų tokia rinka egzistuoja, bibliotekos iš tikrųjų skolina skaitmeninio formato knygas. Tačiau, kadangi panaudos sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/115, nelaikoma apimančia šią panaudos formą, jai negali būti taikoma viešajai panaudai skirta leidžianti nukrypti nuostata, numatyta šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje. Taigi skaitmeninių knygų panauda organizuojama bibliotekoms sudarant licencines sutartis su autoriais. Autoriai už šiuo tikslu specialiai sutartą kainą suteikia bibliotekoms skaitmenines knygas, ir jos įgyja teisę skolinti šias knygas naudotojams. Kaip teigia Lira ir Pictoright, šie sutartiniai santykiai yra iš esmės naudingi leidėjams ar kitiems skaitmeninių knygų pardavimo tarpininkams, autoriai negauna tinkamo atlyginimo.

35.

O jeigu skaitmeninė panauda būtų laikoma patenkančia į Direktyvos 2006/115 taikymo sritį ir dėl to jai būtų taikoma šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata, laikantis šioje nuostatoje įtvirtinto reikalavimo autoriai dėl to, be atlyginimo iš knygų pardavimo, gautų atlyginimą, kuris nepriklausytų nuo sudarytų su leidėjais sutarčių.

36.

Toks Direktyvos 2006/115 aiškinimas, pagal kurį sąvoka „panauda“ apima skaitmeninę panaudą, ne tik nekenktų autorių interesams, o kaip tik, priešingai, leistų geriau apsaugoti jų interesus atsižvelgiant į esamą padėtį, priklausomą tik nuo rinkos dėsnių.

37.

Galiausiai, trečia, motyvai, kuriais vadovaudamasis esu linkęs aiškinti Direktyvą 2006/115 atsižvelgiant į technologijų raidą, nurodyti įžanginėje šios išvados dalyje. Bibliotekos visais laikais skolino knygas ir neprivalėjo tam prašyti leidimo. Kai kurioms iš jų net nereikėjo pirkti knygos egzemplioriaus, nes jos turėdavo jį teisės aktų nustatyta tvarka. Tai paaiškinama tuo, kad knyga nelaikoma įprasta preke, o literatūros kūryba nėra įprasta ekonominė veikla. Knygų reikšmė kultūros apsaugai, galimybei ją puoselėti ir mokslo žinioms visada buvo svarbesnė už vien ekonominius motyvus.

38.

Dabar, skaitmeninimo laikais, bibliotekos privalo gebėti atlikti tą patį kultūros išsaugojimo ir sklaidos vaidmenį, kurį jos atliko tuo metu, kai egzistavo tik popierinės knygos. Tačiau taip tikrai nėra tuo atveju, kai aplinka yra veikiama tik rinkos dėsnių. Pirma, bibliotekos, ypač viešosios, dažniausiai neturi lėšų už leidėjų nustatytą didelę kainą įsigyti skaitmeninių knygų su teise jas skolinti. Tai ypač pasakytina apie bibliotekas, veikiančias atokiausiose vietovėse, t. y. ten, kur jų vaidmuo yra svarbiausias. Antra, leidėjai ir skaitmeninių knygų pardavimo tarpininkai dažnai nėra linkę sudaryti sutarčių su bibliotekomis, pagal kurias joms būtų leidžiama skaitmeninių knygų panauda. Iš tiesų jie baiminasi, kad ši panauda nepakenktų jų interesams, nes sumažėtų pardavimas arba jie negalėtų plėtoti savo komercinių suteikimo naudotis ribotam laikui modelių. Taigi jie pagal sutartis riboja skaitmeninių knygų panaudos bibliotekose galimybes, pavyzdžiui, nurodydami maksimalų panaudos atvejų skaičių arba laikotarpį po knygos išleidimo, per kurį panauda negalima, arba atsisako turėti tokių sutartinių santykių su bibliotekomis ( 12 ).

39.

Taigi neturėdamos lengvatų, kurių jos turi dėl nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo išimtinės panaudos teisės, bibliotekos skaitmeninėje aplinkoje gali nebetekti savo vaidmens, kurį jos visada atliko popierinių knygų srityje.

40.

Dėl pirma nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad aiškinant sąvoką „panauda“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/115, nereikia apsiriboti tuo, ką Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo turėti omenyje priimdamas pradinę šios direktyvos versiją (t. y. Direktyvą 92/100), ir suteikti jai tokią apibrėžtį, kuri atitiktų nuo tada įvykusią technologijų ir rinkos raidą. Dabar reikia išanalizuoti, ar tokį aiškinimą lemia pačios Direktyvos 2006/115 nuostatų tekstas ir ar jis dera su kitais Sąjungos teisės aktais autorių teisių srityje ir Sąjungai tenkančiais tarptautiniais įsipareigojimais.

41.

Siekiant išanalizuoti, ar siūlomą aiškinimą lemia Direktyvos 2006/115 tekstas ir struktūra, pirmiausia reikia atsižvelgti į išimtinės panaudos teisės ir į viešosios panaudos tikslais nuo šios teisės leidžiančios nukrypti nuostatos tikslą. Išimtinės panaudos teisės tikslas yra užtikrinti autoriams tinkamą atlyginimą už šią jų kūrinių panaudojimo formą. Kadangi skaitmeninės knygos iš tikrųjų naudojamos panaudos būdu, man atrodo, visiškai nuoseklu įtraukti tokią panaudos formą į šios išimtinės teisės taikymo sritį.

42.

Dėl nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo išimtinės panaudos teisės ir skirtos viešajai panaudai, tikslo jau pateikiau argumentus, kurie, mano nuomone, patvirtina viešųjų bibliotekų galimybę naudotis šia leidžiančia nukrypti nuostata, kiek tai susiję su skaitmeninių knygų panauda ( 13 ).

43.

Antra, reikia kelti klausimą, ar Direktyvos 2006/115 tekstas leidžia jos nuostatas, susijusias su panauda, aiškinti įtraukiant skaitmeninių knygų panaudą. Primintina, jog šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „vykdydamos šio skyriaus nuostatas, valstybės narės suteikia <…> teisę leisti arba uždrausti <…> teikti panaudai autorių [teisių saugomų] kūrinių originalus ir kopijas <…> ( 14 )“. Taigi galima būtų teigti, kad šitaip nurodant kūrinių originalus ir kopijas panaudos teisė apribojama taip, kad ji apima tik kūrinius, įrašytus į materialią laikmeną, su kuria kartu jie skolinami. Tai neapimtų skaitmeninių knygų, kurios paprastai suteikiamos naudotis leidžiant jas parsisiųsti, t. y. nesusiejant su materialia laikmena ( 15 ). Tik nemanau, kad toks aiškinimas būtų teisingas.

44.

Mano nuomone, kopijos, kaip ji suprantama pagal nagrinėjamą nuostatą, nereikia prilyginti tik materialiam kūrinio egzemplioriui. Iš tiesų kopija tėra atgaminimo veiksmo rezultatas. Kūrinys egzistuoja tik kaip originalas ir jo kopijos, kurios yra originalo atgaminimo rezultatas. Jeigu kalbama apie popierinę knygą, tradicinė kopija būtinai yra materialioje laikmenoje, skaitmeninės kopijos atveju yra kitaip. Taip pat įdomu pažymėti, kad Direktyvos 92/100 versijoje prancūzų kalba terminas „kopija“ nevartojamas, tik nurodoma „reproduction“ ( 16 ). Teiginys, kad kūrinio atgaminimas nereiškia kopijos sukūrimo, prieštarautų autorių teisių logikai.

45.

Taip pat nemanau, jog tai, kad Direktyvos 2006/115 2 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama frazė „[objektų] panauda“ (versijoje prancūzų k. „prêt d’objets“) gali paneigti šios direktyvos aiškinimą, apimantį skaitmeninių knygų panaudą. Iš tiesų, viena vertus, žodis „objektas“ pridėtas ne visose kalbinėse versijose. Kaip tik daugelyje kalbinių versijų yra tiesiog žodis „panauda“ ( 17 ). Kita vertus, Direktyvoje 2006/115 žodis „objektai“ vartojamas siekiant nurodyti visus panaudos ir nuomos teisės objektus, išvardytus jos 3 straipsnio 1 dalyje ( 18 ). Taigi ši sąvoka neturi atskiros reikšmės, kuri, kiek tai susiję su kūriniais, skirtųsi nuo sąvokos, apibūdinamos žodžiais „originalas“ ir „kopijos“.

46.

Trečia, kalbant apie Prancūzijos vyriausybės argumentą, kad pagal siauro išimčių aiškinimo principą sąvokos „panauda“ taikymo srities negalima išplėsti skaitmeninių knygų panaudai, reikėtų pažymėti, kad šiuo atveju reikia išaiškinti ne išimtį, o taisyklę, t. y. Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalyje numatytos panaudos teisės aprėptį.

47.

Be to, kalbant apie Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, reikia priminti, kad, nors autorių teisių išimtys turi būti aiškinamos siaurai, vis dėlto šis aiškinimas turi leisti apsaugoti išimties veiksmingumą ir paisyti jos tikslo ( 19 ). Aiškinant panaudos sąvoką pernelyg siaurai būtų neigiamai paveikiamas šios leidžiančios nukrypti nuostatos veiksmingumas ir tikslas, kiek tai susiję su skaitmeninių knygų panauda.

48.

Dėl pirma nurodytų priežasčių manau, kad panaudos sąvokos aiškinimas taip, kad ji apima ir skaitmeninių knygų panaudą, neprieštarauja nei Direktyvos 2006/115 tikslui, nei jos tekstui.

49.

Šioje byloje NUV, taip pat Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės teigė, kad sąvokos „panauda“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/115, taikymo srities išplėtimas taip, kad ji apimtų ir skaitmenines knygas, būtų nesuderinamas su kitais Sąjungos teisės aktais autorių teisių srityje, iš esmės su Direktyva 2001/29. Pirma, tai būtų terminų neatitikimas, nes kai kurios sąvokos, pavyzdžiui, „kopija“ ir „objektas“, vartojamos tokia reikšme, kuri nesuderinama su skaitmeninės panaudos idėja. Antra, toks platus panaudos sąvokos aiškinimas prieštarautų Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje įtvirtintoms viešo paskelbimo teisei ir teisei padaryti objektus viešai prieinamus. Pagal šį argumentą skaitmeninių knygų panaudą apima teisė padaryti objektus viešai prieinamus ir jai netaikoma analogiška leidžianti nukrypti nuostata, kaip numatyta Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje. Todėl skaitmeninės panaudos įtraukimas į Direktyvą 2006/115 ir šios leidžiančios nukrypti nuostatos taikymas pažeistų Direktyvos 2001/29 3 straipsnį.

50.

Kalbant apie pirmąjį iš šių argumentų, reikėtų pažymėti, kad, nors terminų nuoseklumo principas Sąjungos autorių teisių teisės aktuose turi būti taikomas be išlygų, vis dėlto reikėtų taikyti kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „kopija“, „pardavimas“ ir „platinimas“, apibrėžtis, kurias Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Usedsoft ( 20 ). Iš tiesų tame sprendime, kurį priėmė didžioji kolegija ir kuris susijęs su 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos ( 21 ) išaiškinimu, iki šiol yra vienintelis sprendimas, kuriame Teisingumo Teismas aiškino tam tikras autorių teisių sąvokas atsižvelgdamas į skaitmeninę aplinką.

51.

Taigi remdamasis nuostatomis, kuriose vartojami iš esmės tie patys terminai kaip ir Direktyvoje 2001/29 ( 22 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad parsisiuntimo internetu objektas yra kūrinio kopija, nagrinėtu atveju – kompiuterio programa ( 23 ), ir kad šis parsisiuntimas, turint neribotai galiojančią naudojimo licenciją, yra nagrinėjamos kopijos pardavimas, lemiantis šios kopijos platinimo teisės išnaudojimą ( 24 ).

52.

Taikant terminologinio nuoseklumo principą griežtai, sąvoka „kopija“, vartojama ir Direktyvoje 2001/29, ir Direktyvoje 2006/115, turi būti suprantama kaip apimanti skaitmenines kopijas, neturinčias materialios laikmenos. Be to, remiantis tuo pačiu principu galima paprastai išspręsti doktrinoje plačiai aptarinėjamą problemą, kuri kyla ir šioje byloje – platinimo teisės išnaudojimą po to, kai objektas parduodamas suteikiant teisę jį parsisiųsti. Iš tiesų, kadangi Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalis suformuluota iš esmės taip pat kaip Direktyvos 2009/24 4 straipsnio 2 dalis, jas iš principo reikia aiškinti vienodai.

53.

O jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad tos pačios sąvokos Direktyvoje 2001/29 gali būti aiškinamos kitaip, nei Teisingumo Teismas jas aiškino Sprendime Usedsoft atsižvelgdamas į Direktyvą 2009/24, tuomet nesuprantu, kodėl ta pati „terminologinė autonomija“ negalėtų būti taikoma Direktyvų 2001/29 ir 2006/115 tarpusavio santykiui ( 25 ).

54.

Dar reikėtų pridurti, kad, mano nuomone, Sprendime Art & Allposters International ( 26 ) nekvestionuojamos ir niekaip neribojamos iš Sprendimo Usedsoft kylančios išvados. Iš tiesų pirmasis sprendimas buvo susijęs su kūrinio perkėlimu cheminiu, o ne skaitmeniniu būdu tiesiogiai iš vienos materialios laikmenos (nuo popieriaus) į kitą materialią laikmeną (ant drobės). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas minėtame sprendime nusprendė, kad įtvirtindamas platinimo teisę Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo suteikti autoriams teisę kontroliuoti pirmąjį pateikimą rinkai kiekvieno materialaus objekto, kuriame yra kūrinys ( 27 ), o pakeitus vieną laikmeną kita sukuriamas naujas objektas (materialus) ( 28 ), todėl negalima kalbėti apie minėtos platinimo teisės išnaudojimą ( 29 ). Tačiau nė viena šios bylos aplinkybė nesusijusi su tuo, ar ši teisė galėtų būti išnaudota perdavus kūrinio skaitmeninės kopijos nuosavybės teisę.

55.

Kalbant apie šios išvados 49 punkte minėtą antrąjį argumentą, paremtą viešo paskelbimo teise ir teise padaryti objektus viešai prieinamus, pakanka pažymėti, kad Direktyva 92/100 priimta anksčiau už Direktyvą 2001/29 ir kad pastaroji, remiantis jos 20 konstatuojamąja dalimi ir 1 straipsnio 2 dalies b punktu, niekaip nepakeičia ir nepaveikia galiojančių Sąjungos teisės nuostatų, susijusių, be kita ko, su panaudos teise, numatyta Direktyvoje 92/100 (kodifikuota Direktyva 2006/115). Taigi pastaroji direktyva yra lex specialis Direktyvos 2001/29 atžvilgiu. Be to, tas pats argumentas buvo pateiktas byloje, kurioje priimtas Sprendimas Usedsoft, ir Teisingumo Teismas į jį atsakė analogiškai ( 30 ). Taigi jeigu skaitmeninių knygų panauda būtų laikoma „panauda“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/115, tai neprieštarautų Direktyvos 2001/29 3 straipsniui.

56.

Taip pat buvo teigiama, kad, be paties panaudos veiksmo, skaitmeninių knygų panauda taip pat reiškia ir bibliotekos, ir naudotojo atgaminimo veiksmus, o tai galėtų pažeisti Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje įtvirtintą išimtinę autorių teisę leisti arba uždrausti tokį atgaminimą.

57.

Kiek tai susiję su bibliotekų atliekamu atgaminimu, manau, jam taikoma Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta atgaminimo teisės išimtis, aiškinama atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą Technische Universität Darmstadt ( 31 ). Šioje nuostatoje numatyta atgaminimo teisės išimtis taikoma „<…> atgamin[imui] specifiniais atvejais viešosiose bibliotekose <…> nesiekiant tiesioginės ar netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos“. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši išimtis gali būti taikoma, kad bibliotekos galėtų atlikti viešo paskelbimo veiksmus pagal kitą išimtį, numatytą Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte ( 32 ). Pagal analogiją turėtų būti galima taikyti tos pačios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies c punkte numatytą išimtį, kad bibliotekos galėtų pasinaudoti Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyta nuo panaudos teisės leidžiančia nukrypti nuostata.

58.

Kiek tai susiję su naudotojo atliekamu atgaminimu savo kompiuteryje ar bet kuriame kitame skaitmeninių knygų skaitymo įrenginyje, parsisiunčiant bibliotekoje pasiskolintą knygą, manau, jam taikoma Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje numatyta privalomoji išimtis. Iš tiesų šis atgaminimas yra laikinas, o naudotojo įrenginyje pasidaryta kopija automatiškai panaikinama arba deaktyvinama pasibaigus panaudos laikotarpiui. Be to, jis yra papildomas ir yra techninio proceso – parsisiuntimo – sudedamoji dalis. O ir vienintelis šio atgaminimo tikslas yra leisti teisėtai naudotis kūriniu, t. y. naudotis skaitmeninės panaudos būdu, ir jis neturi atskiros ekonominės reikšmės. Taigi toks atgaminimas atitinka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 1 dalyje išvardytas sąlygas, kaip jos išaiškintos Teisingumo Teismo praktikoje ( 33 ).

59.

Galiausiai šioje byloje, be kita ko, Prancūzijos vyriausybė iškėlė argumentą, kad skirtingas materialioje laikmenoje esančių ir knygų, platinamų suteikiant teisę parsisiųsti, vertinimas pridėtinės vertės mokesčio aspektu, kurį Teisingumo Teismas pripažino sprendimuose Komisija / Prancūzija ( 34 ) ir Komisija / Liuksemburgas ( 35 ), įrodo, kad šios dvi knygų formos nėra lygiavertės. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šioje byloje norima išsiaiškinti ne tai, ar popierinės knygos ir skaitmeninės knygos yra panašios, o tai, ar skaitmeninių knygų panauda prilygsta tradicinių knygų panaudai. Vis dėlto šiuo požiūriu, kaip jau konstatavau šios išvados 31 punkte, šios dvi panaudos formos yra lygiavertės, kiek tai susiję su esminėmis ir objektyviai reikšmingomis jų savybėmis.

60.

Antra, reikia pažymėti, kad pozicija, kurios Teisingumo Teismas laikėsi minėtuose dviejuose sprendimuose, grindžiama Sąjungos teisės nuostatomis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) srityje, o pagal jas teikimas skaitmeniniu būdu laikomas paslaugomis ir neleidžiama taikyti sumažinto PVM tarifo knygoms, neturinčioms materialios laikmenos. Tačiau panauda, nesvarbu, ar susijusi su skaitmenine, ar su popierine knyga, visuomet yra paslauga. Todėl nurodytas teismų praktikoje daromas skirtumas netaikomas.

61.

Be to, šis popierinių ir skaitmeninių knygų atskyrimas apmokestinimo aspektu kelia sudėtingų klausimų, susijusių su šio atskyrimo atitiktimi neutralumo principui, kuris mokesčių srityje yra lygybės principo išraiška ( 36 ). Reikia pažymėti, kad Komisija neseniai paskelbė veiksmų planą dėl PVM, kuriame aiškiai numatė suderinti skaitmeninėms knygoms ir skaitmeniniams periodiniams leidiniams taikomą PVM tarifą su popierinėms knygoms taikomu PVM tarifu ( 37 ). Šis požiūris patvirtina ir šioje byloje Komisijos išreikštą poziciją, kad skaitmeninės ir popierinės knygos yra iš esmės lygiavertės.

62.

Remdamasis pirma pateiktais argumentais, darau išvadą, kad sąvokos „panauda“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, aiškinimas taip, kad ji apima skaitmeninių knygų panaudą, taigi leidžiama taikyti šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą nuo panaudos teisės leidžiančią nukrypti nuostatą, nėra kaip nors nesuderinamas su visomis Sąjungos teisės nuostatomis autorių teisių srityje ar jų neatitinka.

63.

Sąjunga yra įvairių tarptautinių autorių teisių srities konvencijų, tarp jų – 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priimtos Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos Autorių teisių sutarties (ATS) ( 38 ) susitariančioji šalis. Taigi antrinės teisės aktai turi atitikti šią sutartį ir būti aiškinami jos laikantis ( 39 ). Todėl reikia patikrinti, ar sąvokos „panauda“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalį, aiškinimas taip, kad ji apima skaitmeninių knygų panaudą, gali būti suderinamas su Autorių teisių sutartimi.

64.

Šioje sutartyje nėra nuostatų, susijusių su panaudos teise. Jos 7 straipsnyje tik reglamentuojama komercinės nuomos, t. y. kompiuterių programų, kinematografijos kūrinių ir į fonogramas įrašytų kūrinių nuomos už atlygį teisė ( 40 ). Ši nuostata nesusijusi nei su viešąja panauda, nei su skaitmeninėmis knygomis.

65.

Jeigu Autorių teisių sutartis taikoma panaudai, bet kuriuo atveju – skaitmeninių knygų panaudai, tai todėl, kad tai yra konkreti naudojimosi šios sutarties 8 straipsnyje įtvirtinta viešo paskelbimo teise išraiškos forma ( 41 ). Iš esmės ši teisė į Sąjungos teisę perkelta Direktyvos 2001/29 3 straipsniu. Tačiau Direktyva 2006/115 yra lex specialis Direktyvos 2001/29 atžvilgiu, įskaitant jos 3 straipsnį ( 42 ).

66.

Vis dėlto Autorių teisių sutarties 10 straipsnio 1 dalyje numatyta susitariančiųjų šalių teisė nustatyti šioje sutartyje įtvirtintų teisių išimtis ir apribojimus, jeigu tik tai daroma „ypatingais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų autoriaus interesų“. Šios sąlygos bendrai vadinamos „trijų etapų testu“. Mano nuomone, Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyta su viešąja panauda susijusi leidžianti nukrypti nuostata, kiek tai susiję su skaitmeninių knygų panauda, atitinka šias tris sąlygas.

67.

Pirma, kalbant apie sąlygą, kad išimtis taikoma tam tikrais ypatingais atvejais, reikia pažymėti, kad su viešąja panauda susijusi leidžianti nukrypti nuostata yra apribota dviejų aspektų. Viena, ji susijusi ne su visomis viešo paskelbimo formomis, o tik su konkrečia forma – panauda, t. y. suteikimu naudotis ribotą laiką. Kita, ši leidžianti nukrypti nuostata taikoma tik visuomenei atviroms įstaigoms (bibliotekoms), nesiekiančioms pelno iš savo panaudos veiklos. Be to, viešąja panauda grindžiama leidžiančia nukrypti nuostata siekiama teisėto viešojo intereso tikslo, kuris apskritai yra universali kultūros sklaida.

68.

Antra, dėl sąlygos, kad neturi būti prieštaraujama įprastiniam kūrinio naudojimui, be kita ko, NUV savo pastabose patvirtino ( 43 ), kad skaitmeninių knygų panauda jas parsisiunčiant, skirtingai nuo tradicinės popierinių knygų panaudos, yra tokia panaši į įprastines šių knygų platinimo formas, kad ja pažeidžiamas įprastas autorių teisių įgyvendinimas, nes ji labai nesunkiai pakeičia knygos įsigijimą rinkoje. Tai iš esmės lemia aplinkybė, kad dėl skaitmeninės panaudos naudotojui nereikia fiziškai atvykti į biblioteką, tuo ji prilygsta įsigijimui internetu, ir kad bibliotekoje pasiskolintai skaitmeninei knygai, kuri nesusidėvi naudojama, būdingas toks pat aspektas kaip ir įsigytai knygai, t. y. ji visada yra „nauja“. Be to, galimybė nesunkiai atgaminti skaitmenines knygas, neprarandant kokybės, didina naudojimo, apimančio daugiau, nei leidžiama panaudos atveju, riziką.

69.

Vis dėlto šiuose argumentuose neatsižvelgiama į kitas skaitmeninės knygos panaudos savybes, kurios atskiria ją nuo įsigijimo. Pirma, panaudos laikas yra ribotas, taigi ji leidžia tik susipažinti su knygos turiniu, nepasiliekant kopijos. Be to, šios panaudos galimybes riboja bibliotekos turimų egzempliorių (arba skaitmeninių kopijų) kiekis, nes naudotojas nėra tikras, ar galės norimu laiku pasiskolinti konkrečią skaitmeninę knygą. Galiausiai daug tyrimų rodo, kad knygų panauda, nesvarbu, ar jos tradicinės, ar skaitmeninės, nemažina jų pardavimo apimties, o kaip tik leidžia ją didinti, ugdant skaitymo įpročius ( 44 ).

70.

Vien tai, kad kai kurie skaitmeninių knygų pardavėjai sukūrė komercinius modelius, panašius į elektroninę nuomą, savaime nekliudo taikyti skaitmeninėms knygoms viešąja panauda grindžiamos leidžiančios nukrypti nuostatos. Iš tiesų šia leidžiančia nukrypti nuostata siekiama teisėto viešojo intereso tikslo, kuris negali būti taikomas tik tose srityse, kurių neapima ekonominė veikla. Kitaip bet kokią panaudos veiklą galėtų išstumti komercinė nuoma, nesvarbu, ar materialių, ar nematerialių objektų, ir nagrinėjama leidžianti nukrypti nuostata taptų visiškai neveiksminga.

71.

Tačiau tai, kad leidėjai ir tarpininkai siūlo skaitmeninės panaudos licencijas bibliotekoms arba kuria savus nuomos modelius, suprantamus kaip objektų padarymas viešai prieinamų ribotą laiką, įrodo, kad, priešingai, nei kartais teigiama, pati skaitmeninė panauda nekliudo įgyvendinti autorių teisių.

72.

Kalbant apie riziką, susijusią su skaitmeninių knygų panauda, reikia pažymėti, kad techninės apsaugos priemonės, kurios dabar naudojamos visuotinai, pavyzdžiui, automatinis kopijos deaktyvinimas pasibaigus panaudos laikotarpiui, negalėjimas išsispausdinti arba papildomų kopijų blokavimas, leidžia gerokai sumažinti šią riziką.

73.

Bet kuriuo atveju galiausiai valstybės narės, jeigu jos nori nustatyti leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusią su viešąja skaitmeninių knygų panauda, turi sureguliuoti šio nukrypimo taisykles taip, kad ši panaudos forma iš tikrųjų funkciškai prilygtų tradicinei panaudai ir nekliudytų įprastiniam autorių teisių įgyvendinimui. Šį rezultatą leistų pasiekti tokie sprendimai, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamas sprendimas „one copy one user“, arba privalomas techninių apsaugos priemonių naudojimas.

74.

Galiausiai, trečia, pagal trečiąją sąlygą, nukrypimas neturi nepagrįstai pažeisti teisėtų autorių interesų. Šie interesai, kiek tai susiję su turtinių autorių teisių įgyvendinimu, iš esmės yra ekonominio pobūdžio. Vien rinkos dėsnių reguliuojamoje aplinkoje autorių gebėjimas apginti savo interesus pirmiausia priklauso nuo jų galimybės derėtis su leidėjais. Kai kurie iš jų tikrai gali gauti tinkamas sąlygas, tačiau kiti – ne, kaip šioje byloje įrodo Lira ir Pictoright padėtis. Tačiau Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nustatoma su viešąja panauda susijusi leidžianti nukrypti nuostata, turi būti atlyginama autoriams. Kadangi šis atlyginimas nepriklauso nuo autoriaus ir leidėjo derybų, jis ne tik leidžia išsaugoti teisėtus autoriaus interesus, bet ir galėtų būti jiems naudingesnis.

75.

Taigi manau, kad pagal Autorių teisių sutarties 8 straipsnį, aiškinamą kartu su šios sutarties 10 straipsniu, nedraudžiama panaudos sąvokos, kaip ji suprantama Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalyje, aiškinti taip, kad ji apima skaitmeninių knygų panaudą.

76.

Dar galima būtų prieštarauti, kad Direktyvos 2006/115 sąvokas „originalas“ ir „kopija“ reikia suprasti taip pat kaip Autorių teisių sutarties 6 ir 7 straipsnyje vartojamas analogiškas sąvokas „originalas“ ir „kopija“. Tačiau remiantis prie šios sutarties pridėta bendra deklaracija dėl šių dviejų straipsnių, šios sąvokos „reiškia tik fiksuotus egzempliorius, kurie gali būti platinami kaip materialūs objektai“ ( 45 ). Taigi šitaip skaitmeninių knygų panauda neįtraukiama į Direktyvos 2006/115 sąvoką „originalų ir kopijų panauda“.

77.

Tačiau minėtos Autorių teisių sutarties nuostatos susijusios su platinimo teise (6 straipsnis) ir kitų objektų nei knygos komercinės panaudos teise (7 straipsnis). Taigi nemanau, kad ši bendra deklaracija, pagal analogiją taikoma Direktyvai 2006/115, galėtų uždrausti šias analogiškas sąvokas aiškinti kitaip, kiek tai susiję su naudojimo forma, kuriai taikomas šios sutarties 8 straipsnis.

78.

Be to, nors Teisingumo Teismas Sprendime Usedsoft ( 46 ) dėl kompiuterių programų platinimo teisės, kuriai aiškiai taikoma nagrinėjama bendra deklaracija, nusprendė, kad platinimo teisė ir jos išnaudojimo principas taikomi ir pardavimui leidžiant parsisiųsti, juo labiau tas pats galėtų būti taikoma panaudai, kuriai netaikoma nei platinimo teisė, nei nuomos teisė.

79.

Visa tai, kas išdėstyta, galima būtų apibendrinti, kaip nurodyta toliau. Bibliotekų vykdoma skaitmeninių knygų panauda nėra ateities projektas ar juo labiau neįgyvendinama svajonė. Priešingai, tai yra realiai egzistuojantis reiškinys. Vis dėlto dėl valstybės narėse vyraujančio siauro sąvokos „panaudos teisė“ aiškinimo šis reiškinys visiškai paklūsta rinkos dėsniams, priešingai negu tradicinių knygų panauda, kuriai taikomas bibliotekoms palankus reglamentavimas. Taigi, mano nuomone, būtinas pritaikomasis esamų teisės aktų aiškinimas, kad bibliotekos galėtų pasinaudoti tokiomis pat palankiomis sąlygomis šiuolaikinėje skaitmeninėje aplinkoje. Toks aiškinimas atitiktų ne tik viešąjį interesą susipažinti su mokslu ir puoselėti kultūrą, bet ir autorių interesą. Be to, jis niekaip neprieštarautų nei galiojančių teisės aktų tekstui, nei jų struktūrai. Atvirkščiai, tik toks aiškinimas leistų bibliotekoms visapusiškai atlikti vaidmenį, kurį joms priskyrė teisės aktų leidėjas, t. y. pritaikyti autorių teisę prie informacinės visuomenės tikrovės.

80.

Taigi siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: Direktyvos 2006/115 1 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 2 straipsnio 1 dalies b punktu, turi būti aiškinama taip, kad šiame straipsnyje įtvirtinta panaudos teisė taikoma, kai norima bibliotekų skaitmenines knygas padaryti viešai prieinamas ribotą laiką. Valstybės narės, norinčios nustatyti šios direktyvos 6 straipsnyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusią su skaitmeninių knygų panauda, turi užtikrinti, kad šios panaudos sąlygos nekenktų įprastam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeistų teisėtų autorių interesų.

81.

Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai, kuriuos, manau, reikia nagrinėti kartu, susiję su galimais reikalavimais, susijusiais su bibliotekos paskolintos kopijos kilme, kuriuos nacionalinės teisės aktų leidėjas turi teisę nustatyti, įtvirtindamas Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatytą nuo panaudos teisės leidžiančią nukrypti nuostatą, taikomą skaitmeninių knygų panaudai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas turi teisę reikalauti, kad autorius būtų išleidęs bibliotekos paskolintą skaitmeninės knygos kopiją į apyvartą per pirmąjį pardavimą ar pirmąjį kitokį šios kopijos nuosavybės teisės perleidimą Sąjungoje ar tai būtų buvę padaryta jam sutikus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalį. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, tuomet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar skaitmeninės knygos padarymas viešai prieinamos reiškia šį pirmą pardavimą ar pirmą kitokį nuosavybės teisės perleidimą. O jeigu į pirmąjį aspektą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar galima nustatyti kitus reikalavimus, pavyzdžiui, kopijos, kuri yra panaudos objektas, teisėtos kilmės reikalavimą.

82.

Kaip teigia pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šie klausimai susiję su aktualiomis Nyderlandų teisės aktų nuostatomis, pagal kurias toks reikalavimas nustatytas, jeigu yra numatoma viešąja panauda grindžiama leidžianti nukrypti nuostata, susijusi su popierinėmis knygomis. Taigi, remdamasis Direktyvos 2001/29 4 straipsnio 2 dalimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje kelia platinimo teisės išnaudojimo klausimą. Vis dėlto, manau, šis išnaudojimo mechanizmas neturi ryšio su panaudos teise, kuri nagrinėjama šioje byloje.

83.

Iš tiesų panaudos teisė, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2006/115, visiškai nepriklauso nuo platinimo teisės išnaudojimo. Pirma, kaip nurodyta šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, panaudos ir nuomos teisės neišnaudojamos išnaudojus platinimo teisę. Kitaip tariant, norint laisvai pasinaudoti kūrinio kopija ar ją išsinuomoti, nepakanka nusipirkti. Dar reikia, gavus teisių turėtojo sutikimą, atskirai įsigyti teisę naudoti arba nuomoti šią kopiją pagal sutartį arba taikant viešąja panauda grindžiamą leidžiančią nukrypti nuostatą, numatytą Direktyvos 2006/115 6 straipsnyje, jeigu jis yra perkeltas į nacionalinę teisę.

84.

Antra, pagal Direktyvą 2006/115 panaudos ar nuomos teisės įgijimas niekaip nepriklauso nuo platinimo teisės išnaudojimo. Panaudos arba nuomos teisė gali būti susijusi, pavyzdžiui, su kūriniais, kaip antai rankraščiais, daktaro disertacijomis ir pan., kurie nebuvo skirti viešai skelbti.

85.

Jeigu panaudos ar nuomos teisė įgyjama gavus autoriaus sutikimą, galima preziumuoti, kad jo interesai yra pakankamai apsaugoti. O jeigu panaudos teisė kyla iš leidžiančios nukrypti nuostatos, jos taikymas kūriniams, kurie nėra skirti viešai skelbti, galėtų pažeisti teisėtus (ne tik turtinius) autorių interesus. Taigi, man atrodo, pateisinama, kad valstybės narės pagal Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą gali reikalauti, kad autorių teisių turėtojas pirmiausia būtų padaręs viešai prieinamas skaitmenines knygas, kurios yra panaudos objektas, arba kad tai būtų buvę padaryta jam sutikus. Žinoma, šis apribojimas neturėtų būti formuluojamas taip, kad būtų apribota leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo sritis, taip pat kiek tai susiję su tuo, kokia forma kūrinius galima teikti panaudai.

86.

Galiausiai, kiek tai susiję su teisėtos kūrinio kopijos kilmės klausimu, Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties jau yra nusprendęs, kad pagal šią išimtį autorių teisių turėtojai neįpareigojami toleruoti teisių pažeidimų, kurie gali būti daromi kopijuojant asmeniniam naudojimui. Taigi ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ji neapima kopijavimo asmeniniam naudojimui atvejo, kai kopija daroma iš neteisėto šaltinio ( 47 ).

87.

Manau, toks pat aiškinimas pagal analogiją turėtų būti taikomas Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalyje numatytai nuo panaudos teisės leidžiančiai nukrypti nuostatai, kiek tai susiję su skaitmeninėmis knygomis. Taip yra dar ir todėl, kad ši leidžianti nukrypti nuostata taikoma įstaigoms, kurios daugiausia yra viešosios įstaigos ir iš kurių yra teisėta reikalauti kreipti ypatingą dėmesį į teisės laikymąsi. Nemanau, kad šį aspektą reikia papildomai nagrinėti.

88.

Taigi siūlau į antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakyti taip: Direktyvos 2006/115 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybei narei, nustačiusiai šioje nuostatoje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, nedraudžiama reikalauti, kad pagal šią leidžiančią nukrypti nuostatą skaitmenines knygas, kurios yra panaudos objektas, teisės turėtojas prieš tai būtų padaręs viešai prieinamas arba tai būtų buvę padaryta jam sutikus. Ta pati nuostata turi būti aiškinama taip, kad ji susijusi tik su tomis skaitmeninėmis knygomis, kurios yra kilusios iš teisėtų šaltinių.

89.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta pirma, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Den Haag (Hagos teismas) pateiktus klausimus: