1.

Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas su vartotoju sudarytoje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumas, iš tikrųjų gali turėti privalomą galią kaip teisinis precedentas. Tačiau, ar valstybės narės gali suteikti tokiam sprendimui erga omnes poveikį, dėl kurio jis būtų privalomas procese nedalyvavusiems pardavėjams ar tiekėjams? Toks yra šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas klausimas.

2.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant pardavėjo ar tiekėjo ir Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos institucijų ginčą dėl baudos, skirtos šiam pardavėjui ar tiekėjui dėl to, kad savo sutartyse su vartotojais jis naudoja bendrąsias sutarties sąlygas, laikomas lygiavertėmis sąlygoms, kurios anksčiau buvo pripažintos nesąžiningomis ir dėl to įtrauktos į viešą registrą, nors šis pardavėjas ar tiekėjas nedalyvavo procese, per kurį buvo pripažintas į registrą įtrauktų sąlygų nesąžiningumas.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar pagal Direktyvos 93/13/EEB ( 2 ) 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį, siejamą su Direktyvos 2009/22/EB ( 3 ) 1 ir 2 straipsniais, draudžiami tokie teises aktai, kaip nagrinėjamieji šiam teismui pateiktoje byloje.

4.

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma nustatyti valstybių narių procesinės autonomijos ribas pagal Direktyvą 93/13 ir teisingą pusiausvyrą tarp veiksmingos vartotojų apsaugos nuo nesąžiningų sąlygų ir pardavėjo ar tiekėjo teisės būti išklausytam, kuri užtikrinama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.

5.

Direktyvos 93/13 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.   Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.

<…>

Tuo atveju, kai bet kuris pardavėjas ar tiekėjas tvirtina, kad dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi, jam tenka to įrodinėjimo pareiga.

3.   Priede pateikiamas orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas.“

6.

Dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].“

7.

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

8.

Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.

2.   Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.

3.   Tinkamai atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, antrojoje straipsnio dalyje nurodytos teisinės apsaugos priemonės gali būti atskirai arba kartu nukreiptos prieš kelis pardavėjus ar tiekėjus iš tos pačios ekonomikos sektoriaus arba prieš jų asociacijas, kurios naudoja arba rekomenduoja naudoti tas pačias bendrąsias sutarčių sąlygas arba panašias sąlygas“.

9.

Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nei numatytosios šioje direktyvoje nuostatas, jei jos suderinamos su Sutartimi.

10.

Direktyvos 93/13 8a straipsnio 1 dalyje numatyta ( 4 ):

„1.   Kai valstybė narė priima nuostatas pagal 8 straipsnį, apie tai ir apie bet kuriuos tolesnius pakeitimus pranešama Komisijai, visų pirma:

<…>

11.

Direktyvos 2009/22 1 straipsnio „Taikymo sritis“ redakcijoje, galiojusioje faktinių aplinkybių pagrindinėje byloje metu, nustatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su 2 straipsnyje nurodytais ieškiniais dėl uždraudimo, kuriais siekiama ginti I priede išvardytose direktyvose nurodytus kolektyvinius vartotojų interesus, siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą.

2.   Šioje direktyvoje pažeidimas – tai bet koks veiksmas, prieštaraujantis I priede išvardytoms direktyvoms, perkeltoms į valstybių narių vidaus teisinę sistemą, kuris kenkia 1 dalyje nurodytiems kolektyviniams interesams.“

12.

Direktyvos 2009/22 I priedo „Direktyvų, kurioms taikomas 1 straipsnis, sąrašas“ 5 punkte paminėta Direktyva 93/13.

13.

Direktyvos 2009/22 2 straipsnio „Ieškiniai dėl uždraudimo“ 1 dalyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės paskiria teismus arba administracines institucijas, kompetentingus priimti sprendimus bylose, kurias pradėjo kompetentingi subjektai, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, ir kuriomis siekiama:

14.

2007 m. vasario 16 d.Ustawa o ochronie konkurencji i konsumentów (Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymas, Dz. U., Nr. 50, 331 pozicija) redakcijos, taikomos pagrindinėje byloje, 24 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 punkte nurodyta ( 5 ):

„1.   Kolektyvinius vartotojų interesus pažeidžiantys veiksmai draudžiami.

2.   Kolektyvinius vartotojų interesus pažeidžiančiais veiksmais laikomas bet koks jų interesams galintis pakenkti pardavėjo ar tiekėjo elgesys, ypač:

15.

Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Tuo atveju, kai [Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkas] konstatuoja, kad buvo pažeistas 24 straipsnyje nurodytas draudimas, jis priima sprendimą, kuriuo nagrinėjami veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais vartotojų kolektyvinius interesus ir reikalaujama juos nutraukti <…>“

16.

Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta:

„1.   [Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkas] gali, priimdamas sprendimą, skirti pardavėjui ar tiekėjui baudą, kurios dydis negali viršyti 10 % apyvartos per paskutinius mokestinius metus, einančius prieš baudos skyrimo metus, jei, net jei jo elgesys nebuvo tyčinis, šis pardavėjas ar tiekėjas:

<…>

17.

1964 m. lapkričio 17 d.Ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Įstatymas dėl Civilinio proceso kodekso (Dz. U., 2014, 101 pozicija) redakcijos, taikomos pagrindinei bylai (toliau – Civilinio proceso kodeksas), 47942 straipsnio 1 dalyje, 47943 straipsnyje ir 47945 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta ( 6 ):

„47942 straipsnis

1.   Jei prašymas yra tenkinamas, savo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas pakartoja neleistinomis pripažintų bendrųjų sutarties sąlygų turinį ir uždraudžia jas naudoti.

47943 straipsnis

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa taikytinas tretiesiems asmenims nuo neleistina pripažintos bendrosios sutarties sąlygos įtraukimo į 47945 straipsnio 2 dalyje nurodytą registrą.

47945 straipsnis

1.   Teismas perduoda [Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkui] įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo tenkinamas prašymas, kopiją.

2.   Vadovaudamasis 1 dalyje nurodytais teismo sprendimais, [Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos pirmininkas] tvarko neleistinomis pripažintų bendrųjų sutarties sąlygų registrą.

3.   2 dalyje nurodytas registras yra viešas.“

18.

2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu Urząd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba, Lenkija, toliau – UOKiK) pirmininkas skyrė 21 127Lenkijos zlotų (PLN) (apie 4940 eurų) baudą bendrovei HK Zakład Usługowo Handlowy „Partner“ Sp. z o.o. (toliau – HK Partner), vykdančiai ekonominę veiklą, be kita ko, turizmo paslaugų srityje. Šis sprendimas buvo priimtas pagal Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą motyvuojant tuo, kad HK Partner naudojo bendrąsias kelionių pardavimo sutarties sąlygas, laikomas lygiavertėmis sąlygoms, kurios anksčiau buvo pripažintos neleistinomis ir įtrauktos į Civilinio proceso kodekso 47945 straipsnio 2 dalyje nurodytą viešą nesąžiningų sąlygų registrą (toliau – nesąžiningų sąlygų registras) ( 7 ).

19.

HK Partner pareiškė ieškinį Sąd Okręgowy w Warszawie – Sąd Ochrony Konkurencji i Konsumentów (Varšuvos apygardos teismas – Konkurencijos ir vartotojų apsaugos teismas, toliau – SOKiK) dėl 2011 m. lapkričio 22 d.UOKiK pirmininko sprendimo ir prašė panaikinti šį sprendimą, o nepatenkinus šio prašymo, – sumažinti piniginę baudą. Vykstant procesui SOKiK, įvyko HK Partner padalijimas, po kurio bendrovė Biuro podróży „Partner“ Sp. z o.o. (toliau – Biuro podróży Partner) perėmė visas HK Partner teises ir pareigas, susijusias su turizmo veikla. 2013 m. lapkričio 19 m. sprendimu SOKiK atmetė ieškinį ir pritarė UOKiK pirmininko vertinimui, kad HK Partner naudojamos sąlygos yra lygiavertės į nesąžiningų sąlygų registrą įtrauktoms sąlygoms.

20.

Biuro podróży Partner padavė apeliacinį skundą Sąd Apelacyjny w Warszawie VI Wydział Cywilny (Varšuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius, Lenkija) ir pareikalavo panaikinti 2011 m. lapkričio 22 d.UOKiK pirmininko sprendimą, o nepatenkinus šio prašymo, – panaikinti 2013 m. lapkričio 19 d.SOKiK sprendimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

21.

Sąd Apelacyjny w Warszawie VI Wydział Cywilny (Varšuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius) turėdamas abejonių dėl Sąjungos teisės aiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22.

Atsižvelgiant į aiškią Teisingumo Teismo praktiką dėl SESV 267 straipsnio trečios pastraipos aiškinimo ( 8 ), antruoju prejudiciniu klausimu nekeliama naujų teisės klausimų. Todėl reikia atsakyti tik į pirmąjį prejudicinį klausimą, kuris vienintelis nagrinėjamas pirmą kartą.

23.

Rašytines pastabas pateikė Lenkijos vyriausybė ir Europos Komisija. Lenkijos vyriausybė ir Komisija taip pat dalyvavo per 2016 m. kovo 9 d. teismo posėdį.

24.

Visų pirma reikia šiek tiek paaiškinti Lenkijos vartotojų apsaugos nuo nesąžiningų sąlygų sistemą, pagal kurią yra numatytos trys nesąžiningų sąlygų kontrolės formos, t. y. individualių atvejų kontrolė, kontrolė in abstracto ir administracinė kontrolė ( 9 ).

25.

Individualių atvejų kontrolė vykdoma bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėjant vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų ginčus dėl konkrečiose sutartyse esančių sąlygų nesąžiningumo. Teismo sprendimas, priimtas vykdant individualių atvejų kontrolę, privalomas tik proceso šalims.

26.

Kontrolę in abstracto, atvirkščiai, vykdo specialiosios jurisdikcijos teismas, t. y. SOKiK, ir jai taikoma speciali procedūra, reglamentuojama, be kita ko, Civilinio proceso kodekso 47942 straipsnio 1 dalimi, 47943 straipsniu ir 47945 straipsnio 1–3 dalimis ( 10 ). Šios kontrolės, vykdomos tik dėl bendrųjų sutarties sąlygų, tikslas – panaikinti nesąžiningas sąlygas. SOKiK vertinimas grindžiamas ginčijamos sąlygos formuluote, todėl nepriklauso nuo to, kaip ši sąlyga naudojama konkrečiose sutartyse ( 11 ). Į SOKiK gali kreiptis, be kita ko, kiekvienas vartotojas, nesvarbu, ar jis yra saistomas sutarties, vartotojų interesus ginančios nevyriausybinės organizacijos ir l’UOKiK pirmininkas ( 12 ).

27.

Tuo atveju, kai, vykdydamas kontrolę in abstracto, SOKiK priima sprendimą dėl tam tikros bendrosios sutarčių sąlygos nesąžiningumo, remdamasis Civilinio proceso kodekso 47942 straipsnio 1 dalimi, jis savo sprendimo rezoliucinėje dalyje pakartoja ginčijamos sąlygos turinį ir uždraudžia ją naudoti. Paskui įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo tenkinamas prašymas, paskelbiamas, o nesąžininga pripažinta sąlyga įtraukiama į UOKiK pirmininko tvarkomą nesąžiningų sąlygų registrą. Lenkijos vyriausybės teigimu, įtrauktos į registrą sąlygos negalima pataisyti arba išbraukti iš registro.

28.

Administracinė kontrolė, Lenkijos vyriausybės teigimu, yra glaudžiai susijusi su kontrole in abstracto, nes ja yra įgyvendinami SOKiK sprendimai. Iš esmės, vykdant administracinę kontrolę UOKiK pirmininkas nustato, ar ginčijama sąlyga yra tapati arba lygiavertė į nesąžiningų sąlygų registrą įtrauktai sutarties sąlygai, atsižvelgdamas, be kita ko, į ginčijamos sąlygos turinį ir į jos poveikį vartotojui. Kad sąlygos būtų pripažintos lygiavertėmis, lyginamų sąlygų turinys neprivalo būti tapatus. Pakanka konstatuoti, kad ginčijama sąlyga atitinka į šį registrą įtrauktą sąlygą. Pardavėjas ar tiekėjas, dėl kurio bendrųjų sutarties sąlygų vykdoma administracinė kontrolė, paprastai neturi galimybės ginčyti ginčijamos sąlygos nesąžiningumo konkrečiomis aplinkybėmis, o gali tik ginčyti jos lygiavertiškumą į registrą jau įtrauktoms sąlygoms.

29.

Tuo atveju, kai UOKiK pirmininkas konstatuoja Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte ( 13 ) numatyto draudimo pažeidimą, savo sprendimu jis nurodo nutraukti kolektyvinius vartotojų interesus pažeidžiančius veiksmus ir gali skirti pardavėjui ar tiekėjui baudą pagal šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

30.

UOKiK pirmininko sprendimams taikoma teisminė priežiūra, kurią atlieka SOKiK, kaip pirmosios instancijos teismas, ir Sąd Apelacyjny w Warszawie VI Wydział Cywilny (Varšuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius), kaip antrosios instancijos teismas ( 14 ). Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šios teisminės priežiūros tikslas – išnagrinėti ne ginčijamos sąlygos nesąžiningumą, o tik jos lygiavertiškumą kitoms į nesąžiningų sąlygų registrą įtrauktoms sąlygoms.

31.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kyla abejonių dėl Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Civilinio proceso kodekso 47943 straipsnio ( 15 ) aiškinimo, dėl kurių nesutariama tiek teismų praktikoje, tiek doktrinoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šioje srityje susikerta du teiginiai.

32.

Pagal pirmąjį teiginį, kurį pagrindinėje byloje gina UOKiK pirmininkas ir kuris yra grindžiamas pažodiniu Civilinio proceso kodekso 47943 straipsnio aiškinimu, – sprendimai, kuriuos vykdydamas kontrolę in abstracto priima SOKiK, turi erga omnes poveikį visiems pardavėjams ar tiekėjams nuo šių sprendimų įtraukimo į nesąžiningų sąlygų registrą ( 16 ) (toliau – pirmasis aiškinimas).

33.

Pagal antrąjį teiginį, apibūdintą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Lenkijos vyriausybės, SOKiK sprendimas, kuriuo pripažįstamas tam tikros bendrosios sutarties sąlygos nesąžiningumas, yra susijęs tik su konkrečia sąlyga, dėl kurios vyko procesas, ir yra privalomas tik ginčo šalims.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, siekiant tinkamai aiškinti nagrinėjamas nacionalines nuostatas, reikia atsižvelgti į Sąjungos teisės reikalavimus, – tai pagrindžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Konkrečiau kalbant, šiam teismui kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnį ir Direktyvos 2009/22 1 ir 2 straipsnius yra draudžiami tokie taikomi Lenkijos teisės aktai, kaip jie suprantami remiantis pirmuoju aiškinimu, ir, be kita ko, ar šis aiškinimas atitinka pagrindinę pardavėjo ar tiekėjo teisę būti išklausytam.

35.

Nors vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui nepriklauso spręsti nei dėl vidaus teisės nuostatų aiškinimo, įskaitant pasirinkimą iš dviejų aiškinimų, nei dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Sąjungos teisės nuostatomis, nes šios užduotys tenka išimtinai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, yra kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų suderinamumą su Sąjungos teise ( 17 ).

36.

Šiuo klausimu primintina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal savo jurisdikciją turi atlikti visus veiksmus, kad pagrindinėje byloje taikytinas nacionalines normas aiškintų kuo labiau atsižvelgdamas į Sąjungos teisės tekstą ir tikslą, taip pat į visą vidaus teisės sistemą ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas Direktyvos 93/13 veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas ( 18 ).

37.

Kad ir kaip formuluojamas pirmasis prejudicinis klausimas, manau, kad jį reikia nagrinėti atsižvelgiant į Direktyvos 93/13 visumą, taip pat į iš Chartijos kylančius reikalavimus, be kita ko, jos 47 straipsnį, susijusį su teise būti išklausytam. Šiuo klausimu primintina, kad, siekiant naudingai atsakyti prejudicinį klausimą pateikusiam teismui, Teisingumo Teismui gali prireikti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas savo klausime nenurodė ( 19 ).

38.

Taigi, manau, prejudicinis klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama sužinoti, ar pagal Direktyvą 93/13, siejamą su Direktyvos 2009/22 1 ir 2 straipsniais ir Chartijos 47 straipsniu, yra draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos yra numatyta bauda pardavėjui ar tiekėjui, kuris savo sutartyse su vartotojais naudoja bendrąsias sutarties sąlygas, kurios laikomos lygiavertėmis sąlygoms, jau pripažintoms nesąžiningomis, ir todėl įtrauktoms į viešą registrą, nors šis pardavėjas ar tiekėjas nedalyvavo procese, per kurį buvo pripažintas į registrą įtrauktų sąlygų nesąžiningumas.

39.

Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra silpnesnė nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio ( 20 ). Dėl to šios direktyvos 6 ir 7 straipsniais valstybės narės įpareigojamos imtis „pakankamų ir veiksmingų priemonių“, kad užkirstų kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse su vartotojais ( 21 ), ir numatyti, kad nesąžiningos sąlygos vartotojams neprivalomos, siekdamos, Teisingumo Teismo žodžiais tariant, „formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, <…> pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę“ ( 22 ).

40.

Nėra jokių abejonių, kad tokia tvarka, kaip numatytoji Lenkijos teisės aktuose, gali užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį ( 23 ). Dėl to, kad vykdant kontrolę in abstracto priimtiems sprendimams suteikiamas erga omnes poveikis ir leidžiama skirti dideles baudas ( 24 ) pardavėjams ar tiekėjams, tokia tvarka veiksmingai ir greitai užkertamas kelias nesąžiningomis pripažintų sąlygų ir analogiškų sąlygų, turinčių panašų neigiamą poveikį vartotojui, naudojimui. Be to, tokia tvarka trukdoma apeiti įstatymus padarius nedidelius – teksto arba stiliaus – jau uždraustų sąlygų pakeitimus ( 25 ).

41.

Kaip nurodo Lenkijos vyriausybė, Direktyvoje 93/13 nėra numatyta konkretaus modelio, kurį valstybės narės turi taikyti, kad užkirstų kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui. Joje taip pat nepatikslinama, kokį teisinį poveikį turi sutarties sąlygos nesąžiningumo pripažinimas, nes direktyva grindžiama valstybių narių procesinės autonomijos principu. Taigi šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje yra daroma nuoroda į valstybių narių teisės aktuose nustatytas sąlygas ( 26 ), o minėtos direktyvos 8 straipsnyje net leidžiama, kad būtų priimtos arba paliktos galioti griežtesnės nacionalinės nuostatos, taikomos nesąžiningoms sąlygoms, nei numatytosios direktyvoje ( 27 ). Tačiau tai nereiškia, kad valstybės narės yra visiškai laisvos priimti griežtesnes nuostatas, taikytinas nesąžiningoms sąlygoms. Kaip matyti iš Direktyvos 93/13 8 straipsnio, šios nuostatos turi atitikti Sutartis.

42.

Priešingai, nei teigia Lenkijos vyriausybė, manau, kad tokia tvarka, kokią siūlo pirmojo aiškinimo gynėjai, neatitinka iš Direktyvos 93/13 kylančių reikalavimų, aiškinamų atsižvelgiant į Chartiją. Ši išvada grindžiama toliau išdėstytais samprotavimais, kuriais siekiama atsakyti į Lenkijos vyriausybės ir Komisijos pateiktus argumentus.

43.

Iš Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalies matyti, kad sutartyse su vartotojais esančios sąlygos nesąžiningumas vertinamas „atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis]“ ( 28 ).

44.

Taigi, kalbant apie nesąžiningumo vertinimą, sutarties sąlyga negali būti atskirta nuo savo konteksto. Todėl šis vertinimas yra ne absoliutus, o labiau santykinis, nes priklauso nuo konkrečių aplinkybių, buvusių sudarant sutartį ( 29 ), įskaitant bendrą visų sutarties sąlygų poveikį ( 30 ).

45.

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad jis negali nuspręsti dėl bendrų kriterijų, kuriais naudojosi Sąjungos teisės aktų leidėjas apibrėždamas nesąžiningos sąlygos sąvoką, taikymo konkrečiai sąlygai, kuri turi būti išnagrinėta atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, – šį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas ( 31 ).

46.

Taigi sutarties sąlyga gali būti laikoma nesąžininga tam tikromis aplinkybėmis, bet nebūti nesąžininga kitomis aplinkybėmis ( 32 ), visų pirma dėl vartotojo sumokėtos kainos ( 33 ). Nesąžiningumo vertinimas laikui bėgant taip pat galėtų pasikeisti dėl sutarčiai taikytinos teisės pasikeitimo ( 34 ).

47.

Žinoma, yra tikrai nesąžiningų sutarties sąlygų, ir tai palengvina vertinimą, kurį turi atlikti nacionalinis teismas pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį, tačiau tai nepaneigia šio vertinimo konkretumo. Tokios sąlygos taip pat dažnai prieštarauja imperatyvioms nacionalinės vartotojams taikomos arba sutarčių teisės normoms.

48.

Akivaizdu, kad nacionalinio teismo sprendimas, kuriuo apskritai pripažįstamas sutarties sąlygos nesąžiningumas arba jos neatitikimas imperatyvioms normoms, turėtų, kaip precedentas, didelį netiesioginį poveikį pardavėjams ar tiekėjams, savo sutartyse su vartotojais naudojantiems tapačias arba panašias sąlygas, nes aišku, kad tokie pardavėjai ar tiekėjai turėtų tikėtis panašaus vertinimo vykdant jų sutarčių teisminę priežiūrą. Vis dėlto nesąžiningumo vertinimas vienos arba kitos sutarties atveju skiriasi dėl konkrečių aplinkybių ir atitinkamoms sutarčiai bei sąlygai taikytinos teisės.

49.

Todėl, man atrodo, sunku tvarką, pagal kurią apskritai numatyta, kad bendrųjų sutarties sąlygų nesąžiningumas yra nustatomas vieną kartą visam laikui, vykstant teismo procesui in abstracto, suderinti su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią reikalaujama, kad nesąžiningumo vertinimas būtų atliekamas dėl kiekvieno atvejo ir būtų grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis, arba net neįmanoma to padaryti.

50.

Direktyvos 93/13 priede yra sąrašas, kuris pagal jos 3 straipsnio 3 dalį apibūdinamas kaip „orientacinis ir neišsamus sąlygų, kurias galima laikyti nesąžiningomis, sąrašas“ ( 35 ).

51.

Komisija iš pradžių buvo pasiūliusi pateikti tikrąjį, „juodąjį“, sąlygų, bet kokiomis aplinkybėmis laikytinų nesąžiningomis, sąrašą, o po to – „pilkąjį“ sąlygų, kurių nesąžiningumas preziumuojamas, sąrašą. Tačiau šių pasiūlymų nepalaikė Europos Sąjungos Taryba – ji pasirinko išimtinai orientacinį sąrašą ( 36 ). Teisingumo Teismas yra patvirtinęs, kad „sąraše nurodyta sąlyga nebūtinai turi būti laikoma nesąžininga ir, atvirkščiai, – ten nesanti sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga“ ( 37 ).

52.

Teisės aktų leidėjo pasirinktas sąrašo pobūdis, mano nuomone, gerai parodo sunkumus, su kuriais susidurta nustatant, kokios sąlygos bus nesąžiningos visomis aplinkybėmis, net kalbant apie šiame sąraše esančias sąlygas, laikomas ypač problemiškomis atsižvelgiant į vartotojo nenaudai sukurtą [teisų ir pareigų] neatitikimą ( 38 ). Tai taip pat parodo sąrašo teksto lankstumas ( 39 ).

53.

Tuo atveju, kai, įgyvendindama Direktyvos 93/13 8 straipsnį, valstybė narė „priima nuostatas <…> [kuriose] pateikiami sutarties sąlygų, laikytinų nesąžiningomis, sąrašai“, pagal šios direktyvos 8a straipsnio 1 dalį ji privalo apie tai pranešti Komisijai ( 40 ). Kitaip nei šios direktyvos priede esantis orientacinis sąrašas, pagal 8 straipsnį patvirtinti nacionaliniai sąrašai gali turėti privalomą galią ir nesvarbu, ar jie yra „juodieji“, ar „pilkieji“ ( 41 ).

54.

Mano nuomone, Direktyvos 93/13 8a straipsnio 1 dalies žodžiai „priima nuostatas“ vis dėlto reiškia, kad toks nacionalinis sąrašas turi būti priimtas teisėkūros būdu, t. y. priimant įstatymą arba pagal įstatymą priimant administracines normas. Taigi, pagal šios direktyvos 8 ir 8a straipsniais įtvirtintą sistemą teisės aktų leidėjas turi tiksliai suformuluoti draudžiamas arba, kaip preziumuojama, nesąžiningas sąlygas, kruopščiai palyginęs skirtingus ir kartais vienas kitam prieštaraujančius interesus, ir pranešti apie šias sąlygas Komisijai. Pažymėtina, kad teisėkūros procedūra, į kurią gali būti įtrauktos suinteresuotosios šalys, pagal savo pobūdį yra skirta patvirtinti bendras ir abstrakčias normas.

55.

Tačiau pagal tokią tvarką, kokią siūlo pirmojo aiškinimo gynėjai, iš tikrųjų nacionaliniai teismai labiau nei įstatymų leidėjas yra įgaliojami kiekvienu atveju nustatyti „juodąjį“ sąrašą, pagal kurį gali būti baudžiama už tapačių arba lygiaverčių sąlygų naudojimą. Šiomis aplinkybėmis nesąžiningomis pripažintos sąlygos yra įtraukiamos į nesąžiningų sąlygų registrą, kurį iš tikrųjų rengia pardavėjai ar tiekėjai. Aiškiai matyti, kad tokios tvarkos negalima palyginti su nacionalinių sąrašų tvirtinimu, leidžiamu pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį.

56.

Be to, tokia tvarka, man atrodo, sunkiai suderinama su Chartijos 49 straipsnyje įtvirtintu nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti nusikaltimai ir už juos skiriamos bausmės ( 42 ).

57.

Atsižvelgiant į tai, kad į nesąžiningų sąlygų registrą įtraukiamų sąlygų yra daug ir jų daugėja ( 43 ), ši tvarka taip pat kelia abejonių dėl teisinio saugumo principo, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ( 44 ), nes pardavėjai ar tiekėjai neišvengiamai turi sunkumų nustatyti teisinę situaciją, kurioje jie veikia, ir numatyti atitinkamas pasekmes. Šios abejonės yra itin didelės, kalbant apie galimybę bausti už sąlygų, kurios tėra „lygiavertės“ į registrą įrašytoms sąlygoms ( 45 ), naudojimą.

58.

Su pirmiau išdėstytais samprotavimais dėl tam tikros sąlygos nesąžiningumo vertinimo konkrečiu atveju yra glaudžiai susijęs klausimas, kylantis dėl pardavėjo ar tiekėjo teisės paneigti sąlygų, kurias jis naudoja savo sutartyse su vartotojais, nesąžiningumą.

59.

Iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo a contrario matyti, kad sutarties sąlyga nelaikoma nesąžininga, jei dėl jos buvo atskirai derėtasi ( 46 ). Šiuo klausimu šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad įrodinėjimo pareiga tenka pardavėjui ar tiekėjui, kuris tvirtina, jog dėl tipinės sąlygos buvo atskirai derėtasi. Iš to darau išvadą, kad Direktyva 93/13 pardavėjui ar tiekėjui suteikiama bent teisė įrodyti, kad dėl ginčijamos sąlygos buvo atskirai derėtasi, todėl konkrečiu atveju ji nėra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

60.

Pardavėjo ar tiekėjo teisė pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą pateikti argumentus ir įrodymus siekiant įvykdyti įrodinėjimo pareigą, man atrodo, yra dalis bendresnės ir platesnės teisės, kylančios iš Chartijos 47 straipsnio; į ją atsižvelgiant turi būti aiškinamos Direktyvos 93/13 nuostatos ( 47 ).

61.

Chartijos 47 straipsniu kiekvienam asmeniui ( 48 ), esant į Chartijos taikymo sritį patenkančioms situacijoms ( 49 ), užtikrinama teisė būti išklausytam tiek per administracinę procedūrą, tiek per teismo procesą ( 50 ). Teisingumo Teismo teigimu, ši teisė apima galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę iki bet kokio sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo, kad kompetentinga valdžios institucija turėtų galimybę deramai atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes ( 51 ). Akivaizdu, kad tai taikoma ir sprendimui, kuriuo pardavėjui ar tiekėjui skiriama piniginė bauda.

62.

Vykdant tokią teisminę kontrolę, kaip numatytoji nagrinėjamuose teisės aktuose, pardavėjo ar tiekėjo teisės būti išklausytam yra dvi skirtingos funkcijos. Pirma, pardavėjui ar tiekėjui suteikiama teisė įrodyti, kad konkrečios aplinkybės, buvusios atitinkamos sutarties sudarymo momentu, skyrėsi nuo aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos vykstant ankstesniam procesui, per kurį buvo nustatytas tapačios arba lygiavertės sąlygos nesąžiningumas. Antra, teisė būti išklausytam suteikia pardavėjui ar tiekėjui galimybę pateikti tiek faktinius, tiek teisinius įrodymus, kurie, nesvarbu, dėl kokios priežasties, nebuvo pateikti per ankstesnį in abstracto procesą, ir ištaisyti per šį procesą padarytas klaidas ( 52 ).

63.

Iš to darau išvadą, kad pardavėjo ar pirkėjo teisė būti išklausytam pagal Direktyvą 93/13 negali apsiriboti klausimu, ar dėl ginčijamos sąlygos buvo atskirai derėtasi, bet turi apimti visas aplinkybes, svarbias šios sąlygos nesąžiningumo vertinimui pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį ( 53 ). Pavyzdžiui, pardavėjas ar tiekėjas taip pat turėtų turėti galimybę įrodyti, kad dėl ginčijamos sąlygos konkrečiomis aplinkybėmis neatsiranda ryškaus neatitikimo vartotojo nenaudai, visų pirma įrodydamas, kad šios sąlygos kenksmingą poveikį atsveria kitos tos pačios sutarties sąlygos arba vartotojo sumokėta mažesnė kaina ( 54 ).

64.

Remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Lenkijos vyriausybės pateikta informacija, manau, kad pagal tokią tvarką, kokia išplaukia iš pirmojo aiškinimo, nėra pakankamai atsižvelgiama į pardavėjo ar tiekėjo teisę būti išklausytam, nes jis neturi galimybės vykstant administracinei kontrolei ar teisminei kontrolei SOKiK ir Sąd Apelacyjny w Warszawie VI Wydział Cywilny (Varšuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius) konkrečiomis aplinkybėmis nurodyti, kad ginčijama sąlyga nėra nesąžininga, ir to įrodyti ( 55 ). Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šių procedūrų tikslas yra patikrinti ne pačios ginčijamos sąlygos nesąžiningumą, o tik jos lygiavertiškumą į nesąžiningų sąlygų registrą įtrauktoms sąlygoms.

65.

Nors, kaip nurodo Lenkijos vyriausybė, negalima atmesti, kad, nagrinėdami ginčijamos sąlygos ir į nesąžiningų sąlygų registrą įtrauktos sąlygos lygiavertiškumą, nacionaliniai teismai atsižvelgia į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksnius ( 56 ), vis dėlto šio vertinimo tikslas bet kuriuo atveju yra tik nustatyti abiejų sąlygų tapatumą arba lygiavertiškumą ( 57 ), o pardavėjas ar tiekėjas negali užginčyti paties ginčijamos sąlygos nesąžiningumo remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis, įskaitant tai, kad dėl ginčijamos sąlygos buvo atskirai derėtasi, arba naujais argumentais, kurie nebuvo pateikti vykdant kontrolę in abstracto. Taigi pagal tokią tvarką yra nustatyti dideli pardavėjo ar tiekėjo teisės, numatytos Chartijos 47 straipsnyje, apribojimai ( 58 ).

66.

Teismo, vykdančio teisminę kontrolę, kompetencija taip pat yra gerokai apribota, o tai savaime kelia klausimų, kalbant apie Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį reikalaujama „veiksmingos teisminės gynybos“ ( 59 ). Be to, tokia tvarka taip pat pažeidžiama vartotojo teisė atsisakyti nesąžiningos sąlygos netaikymo ( 60 ).

67.

Iš tiesų pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį teisė būti išklausytam gali būti apribota, jei šie apribojimai iš tikrųjų atitinka bendrus interesus ir jais paisoma proporcingumo principo ( 61 ). Šiuo klausimu Lenkijos vyriausybė nurodo, – manau, teisingai, – kad nacionalinės teisės aktais siekiama greitai ir veiksmingai užkirsti kelią neleistinų sąlygų naudojimui įvairiose situacijose, kurios gali susiklostyti rinkoje, ir išvengti daugybės teismo procesų dėl lygiaverčių bendrųjų sutarties sąlygų, kurias naudoja skirtingi pardavėjai ar tiekėjai ( 62 ).

68.

Tačiau šie argumentai, nors tikriausiai yra pagrįsti, mano nuomone, negali pateisinti itin didelio pardavėjo ar tiekėjo teisės būti išklausytam apribojimo, kylančio iš Civilinio proceso kodekso 47943 straipsnio ir Konkurencijos ir vartotojų apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kaip jie suprantami pagal pirmąjį aiškinimą, taip pat atsižvelgiant į gana dideles baudas, kurios gali būti skirtos pardavėjui ar tiekėjui pagal šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą ( 63 ).

69.

Tai, kad sąlygų įtraukimas į nesąžiningų sąlygų registrą yra galutinis, taip pat patvirtina išvada, jog nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kaip jie suprantami remiantis pirmuoju aiškinimu, neatitinka proporcingumo principo ( 64 ).

70.

Kaip teigia Komisija, atrodo, yra alternatyvių priemonių, kurios palengvintų veiksmingą vartotojų apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų ir kartu užtikrintų pardavėjo ar tiekėjo teisę būti išklausytam. Taigi valstybėms narėms negali būti draudžiama įgyvendinti priemonių, kuriomis nustatoma tam tikrų bendrųjų sutarties sąlygų nesąžiningumo prezumpcija ( 65 ) ir už jų naudojimą gali būti baudžiama, nebent pardavėjas ar tiekėjas per administracinę procedūrą arba teismo procesą įrodytų, kad konkrečiomis aplinkybėmis jos nėra tokios, pavyzdžiui, kad dėl jų buvo atskirai derėtasi.

71.

Be to, erga omnes poveikio nebuvimas nereiškia, kad bendrosios sutarties sąlygos nesąžiningumo pripažinimas neturės atgrasomojo poveikio, nes kiti pardavėjai ar tiekėjai bus linkę nebenaudoti analogiškų sąlygų ( 66 ).

72.

Kaip teigia Komisija, pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 ir 3 dalis ja leidžiami kolektyviniai ieškiniai dėl uždraudimo, kurie iš tikrųjų peržengia sutartinių santykių ribas, nes nepriklauso nuo jokio individualaus ginčo ir juos gali pateikti asmenys ir organizacijos, turintys teisėtą interesą apsaugoti vartotojus ( 67 ). Kaip rodo šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies žodžiai „[n]epažeidžiant 7 straipsnio“, tos pačios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyti ieškiniai papildo individualius ieškinius ( 68 ).

73.

Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje yra numatyta prevencinio ir atgrasomojo pobūdžio kontrolė in abstracto ( 69 ), kuria siekiama nustatyti, „ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos“, o pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį leidžiama jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytus ieškinius pareikšti, atskirai arba kartu, keliems pardavėjams ar tiekėjams iš to paties ekonomikos sektoriaus arba jų asociacijoms.

74.

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad individualių ir kolektyvinių ieškinių pagal Direktyvą 93/13 „tikslai ir teisiniai padariniai yra skirtingi“ ( 70 ). Be to, pagal Direktyvos 93/13 dvidešimt trečią konstatuojamąją dalį kolektyviniai ieškiniai „nereikalauja bendrųjų sąlygų, įgytų atskiruose ekonominiuose sektoriuose, išankstinio patvirtinimo [išankstinės atskiruose ekonomikos sektoriuose naudojamų bendrųjų sąlygų kontrolės]“. Iš to darau išvadą, kad kontrolė ex ante, vykdoma pateikus kolektyvinį ieškinį, negali iš anksto nulemti kontrolės ex post, vykdomos pateikus individualų ieškinį, susijusį su kitomis šalimis ( 71 ), o tai iš tikrųjų neleidžia išplėsti sprendimų, priimtų išnagrinėjus kolektyvinius ieškinius, poveikio procese nedalyvavusiems pardavėjams ar tiekėjams ( 72 ).

75.

Šią išvadą patvirtina Direktyvos 93/13 7 straipsnio 3 dalies buvimas. Manau, nebūtų prasmės pagal šią dalį leisti pradėti daugiašalius procesus, jei sprendimai, priimti nagrinėjant tos pačios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytus ieškinius, jau būtų privalomi visiems pardavėjams ar tiekėjams. Šios direktyvos parengiamieji darbai taip pat patvirtina aiškinimą, pagal kurį sprendimai, priimti nagrinėjant 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus kolektyvinius ieškinius dėl uždraudimo, yra privalomi tik konkretaus kolektyvinio ieškinio šalims ( 73 ).

76.

Iš tiesų, kalbant apie bendrąsias sutarties sąlygas, dėl kurių retai deramasi atskirai, nacionalinių teismų vertinimas, atitinkamai vykdytinas nagrinėjant kolektyvinį ieškinį ir individualų ieškinį, dažnai bus panašus arba net toks pat, net jei ieškinio šalys nėra tos pačios. Todėl nagrinėjant kolektyvinį ieškinį priimtas sprendimas bus svarbus precedentas vertinimui, vykdytinam nagrinėjant vėlesnį individualų ieškinį dėl tapačios arba lygiavertės sąlygos, ir net gali sukurti prezumpciją dėl šios sąlygos nesąžiningumo. Tačiau iš pardavėjo ar tiekėjo, kuris nedalyvavo kolektyviniame procese, neturi būti atimta galimybė pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 47 straipsnį paneigti tokią prezumpciją nagrinėjant individualų ieškinį.

77.

Kaip pabrėžia Lenkijos vyriausybė ir Komisija, Sprendime Invitel Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, siejamą su šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nedraudžiama, kad sprendimai, kuriais pripažįstamas bendrosios sutarties sąlygos nesąžiningumas, priimti pareiškus ieškinį dėl uždraudimo pagal šios direktyvos 7 straipsnį, būtų taikomi „visiems vartotojams, sudariusiems su šiuo pardavėju ar tiekėju sutartis, kurioms taikomos tos pačios [bendrosios sąlygos], taip pat ir tiems, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą dėl nesąžiningų sąlygų uždraudimo“ ( 74 ).

78.

Ši išvada visiškai nestebina, veikiau ji atitinka kolektyvinių ieškinių dėl uždraudimo pobūdį ir tikslą. Tuo atveju, kai pareiškus kolektyvinius ieškinius sutarties sąlyga pripažįstama negaliojančia ir uždraudžiama, iš tikrųjų aišku, jog reikia užtikrinti, kad atitinkamas pardavėjas ar tiekėjas jokioje savo sutartyje nebenaudotų tokių pat bendrųjų sąlygų, įskaitant nesąžiningą sąlygą. Priešingu atveju Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti ieškiniai dėl uždraudimo taptų neveiksmingi.

79.

Sprendimo Invitel 40 punkte Teisingumo Teismas teisingai pabrėžė, kad nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcijos taikymas visiems vartotojams, sudariusiems su atitinkamu pardavėju ar tiekėju sutartį, kuriai taikomos tos pačios bendrosios sąlygos, „užtikrina, kad ši sąlyga jiems nebus privaloma“ ( 75 ), – Teisingumo Teismas padarė nuorodą į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės, Teisingumo Teismo žodžiais tariant, įpareigojamos „taikyti visas <…> pasekmes“, kylančias pagal nacionalinę teisę dėl bendrosios sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga, kad ši sąlyga vartotojams nebūtų privaloma ( 76 ).

80.

Manau, nėra jokių abejonių, kad ši teismo praktika dabar nagrinėjamam atvejui netaikytina.

81.

Motyvuodamas savo išvadas Sprendime Invitel ( 77 ) Teisingumo Teismas aiškiai padarė nuorodą į generalinės advokatės išvados 57–61 punktus, kuriuose ji savo ruožtu išreiškė „didelių abejonių“ dėl erga omnes poveikio pardavėjams ar tiekėjams, nedalyvavusiems procese, per kurį buvo pripažintas ginčijamos sąlygos nesąžiningumas; šioms abejonėms visiškai pritariu ( 78 ).

82.

Be to, klausimas, pateiktas Teisingumo Teismui byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, t. y. dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia sankcijos taikymo visiems vartotojams, sudariusiems su atitinkamu pardavėju ar tiekėju sutartį, kuriai taikomos tos pačios bendrosios sąlygos, aiškiai skyrėsi nuo klausimo, kurį kelia šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuris yra susijęs su piniginių baudų skyrimu pardavėjams ar tiekėjams, nedalyvavusiems vykstant kontrolės in abstracto procesui.

83.

Taigi, plačiai aiškinti Sprendimo Invitel ( 79 ) taikymo ribas, kad į jas patektų teisės aktai, pagal kuriuos numatytas erga omnes poveikis visiems procese nedalyvavusiems pardavėjams ar tiekėjams, man neatrodo pagrįsta ir, kad bet kuriuo atveju tai būtų mažai suderinama su pardavėjų ar tiekėjų pagrindinėmis teisėmis ( 80 ).

84.

Mano siūlomas Direktyvos 93/13 aiškinimas negali būti užginčytas atsižvelgiant į Direktyvos 2009/22 1 ir 2 straipsnius, į kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą savo pirmajame prejudiciniame klausime.

85.

Direktyvos 2009/22 dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus tikslas – užtikrinti tam tikrų direktyvų, įskaitant Direktyvą 93/13, visišką veiksmingumą ir, be kita ko, kovoti su Sąjungoje daromais pažeidimais ( 81 ).

86.

Dėl to Direktyvos 2009/22 2 straipsnio 1 dalies a–c dalimis valstybės narės įpareigojamos paskirti teismus arba administracines institucijas, kompetentingus priimti sprendimus dėl kolektyvinių ieškinių, pareikštų šios direktyvos 3 straipsnyje nurodytų kompetentingų subjektų, siekiant, be kita ko, kad būtų nutrauktas bet koks Direktyvai 93/13 prieštaraujantis veiksmas, būtų paskelbtas sprendimas arba pataisantis pranešimas ir pralaimėjusiam atsakovui būtų nurodyta už sprendimo nevykdymą sumokėti nustatytą sumą į valstybės iždą arba kitam pagal nacionalinę teisę numatytam gavėjui.

87.

Dėl Direktyvos 2009/22 ir Direktyvos 93/13 santykio reikia nurodyti, kad pirmoji papildo Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 ir 3 dalis, kurios taip pat susijusios su ieškiniais dėl uždraudimo ( 82 ).

88.

Nei Direktyvos 2009/22 tekste, nei jos parengiamuosiuose darbuose ( 83 ) nematau jokios nuorodos į tai, kad valstybėms narėms būtų leidžiama sprendimams, priimtiems dėl šioje direktyvoje nurodytų ieškinių, suteikti erga omnes poveikį, t. y. juos taikyti pardavėjams ar tiekėjams, kurie nedalyvavo procese dėl uždraudimo. Jei taip būtų, Direktyva 2009/22 būtų peržengtos Direktyva 93/13, kurią siekiama papildyti Direktyva 2009/22, nustatytos tvarkos ribos, tačiau nesant aiškiai išreikštos Sąjungos teisės aktų leidėjo valios to negali būti preziumuojama.

89.

Vis dėlto Komisijos iniciatyva buvo kalbama apie Sąjungos teisės pakeitimą, kad valstybėms narėms būtų leista sprendimų, kuriais sutarties sąlyga paskelbiama nesąžininga, poveikį išplėsti „panašioms sutartims“ ( 84 ). Tačiau tai tik patvirtina, kad toks sprendimas, atsižvelgiant į šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę, t. y. pagal direktyvas 93/13 ir 2009/22, yra neįmanomas.

90.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Sąd Apelacyjny w Warszawie VI Wydział Cywilny (Varšuvos apeliacinis teismas, Civilinių bylų skyrius, Lenkija) pateiktą pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, siejama su 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus 1 ir 2 straipsniais ir su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos yra numatyta bauda pardavėjui ar tiekėjui, kuris savo sutartyse su vartotojais naudoja bendrąsias sutarties sąlygas, kurios laikomos lygiavertėmis sąlygoms, jau pripažintoms nesąžiningomis, todėl įtrauktoms į viešą registrą, nors šis pardavėjas ar tiekėjas nedalyvavo procese, per kurį buvo pripažintas į registrą įtrauktų sąlygų nesąžiningumas.