1. 

Šis Consiglio di Stato (Valstybės taryba, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su tinkamu Direktyvos 2001/29/EB ( 2 ) 5 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimu. Pagal tą nuostatą valstybės narės gali numatyti išimtinės teisių turėtojų „atgaminimo teisės“ išimtį kopijuojant asmeniniam naudojimui. Jeigu valstybė narė nusprendžia taip apriboti išimtines teisių turėtojų teises, pagal direktyvą valstybės narės įpareigojamos sukurti sistemą, kuria būtų užtikrinama, kad teisių turėtojai gautų teisingą kompensaciją už autorių teisių saugomų objektų naudojimą.

2. 

Italijoje, kur leidžiamas kopijavimas asmeniniam naudojimui, tokia kompensacija yra mokestis už kopijavimo asmeniniam naudojimui įrangą, aparatus ir laikmenas, tinkamus saugomiems kūriniams ir kitiems objektams kopijuoti. Pateikti prejudiciniai klausimai susiję su Italijos kompensavimo sistemos suderinamumu su Direktyva 2001/29. Konkrečiai šioje byloje Teisingumo Teismas gali nustatyti valstybių narių diskrecijos ribas kuriant išsamią kompensavimo už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemą ir pateikti papildomų gairių dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimo.

3.

Direktyva 2001/29 susijusi su autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimu.

4.

Direktyvos 2001/29 31 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad vienas iš direktyvos tikslų – išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų.

5.

35 konstatuojamoji dalis susijusi su išimtimis ir apribojimais. Pagal tą konstatuojamąją dalį, taikant tam tikras išimtis ar apribojimus, teisių turėtojai turėtų gauti teisingą atlyginimą, kad jiems būtų deramai kompensuota už naudojimąsi jų saugomais kūriniais ar kitais objektais. Nustatant tokio atlyginimo formą, išsamią tvarką ir galimą dydį kiekvienu atveju turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Vertinant šias aplinkybes vertingas kriterijus būtų iš to kylanti galima žala teisių turėtojams.

6.

Direktyvos 2001/29 2 straipsnis susijęs su atgaminimo teise. Jame numatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

7.

Direktyvos 5 straipsnis susijęs su atgaminimo teisės išimtimis ir apribojimais. Jame, be kita ko, numatyta:

„<...>

2.   Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<…>

<…>“

8.

Įstatyme Nr. 633 dėl autorių teisių ir kitų su jų įgyvendinimu susijusių teisių apsaugos (toliau – Autorių teisių įstatymas) ( 3 ) numatytos šios svarbios nuostatos.

9.

71sexies straipsnyje numatyta:

„Leidžiama atgaminti garso ir vaizdo įrašus, kai, atsižvelgiant į 102quater straipsnyje nurodytas technines priemones, atgaminama išimtinai asmeniniam naudojimui bet kurioje laikmenoje ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų.

<…>“

10.

71septies straipsnyje nustatyta:

„1.   Garso įrašų autoriai ir gamintojai, audiovizualinių kūrinių gamintojai, atlikėjai ir vaizdo įrašų gamintojai ir asmenys, kuriems jie suteikė teisę, turi teisę gauti kompensaciją už 71sexies straipsnyje nurodytą garso ir vaizdo įrašų atgaminimą asmeniniam naudojimui. Aparatų, skirtų išimtinai analogiškam skaitmeniniam garso arba vaizdo įrašų įrašymui, atveju minėtą kompensaciją sudaro kainos, kurią galutinis pirkėjas sumokėjo perpardavėjui, dalis, kuri daugiafunkcių aparatų atveju apskaičiuojama pagal aparato, kurio savybės atitinka įrašyti skirtos sudedamosios dalies savybes, kainą, arba, jeigu tai neįmanoma, fiksuota suma už aparatą. Garso ir vaizdo įrašų įrašymo laikmenų, pavyzdžiui, analoginių laikmenų, skaitmeninių laikmenų, fiksuotų arba perkeliamų atminčių, skirtų garso arba vaizdo įrašams įrašyti, atveju kompensaciją sudaro suma, apskaičiuojama pagal laikmenų įrašymo pajėgumą. Nuotolinių vaizdo įrašymo sistemų atveju šioje dalyje nurodytą kompensaciją moka paslaugą teikiantis subjektas; ji apskaičiuojama pagal atlyginimą, gautą už pačios paslaugos suteikimą.

2.   1 dalyje nurodyta kompensacija nustatoma, atsižvelgiant į Bendrijos teisės normas ir atgaminimo teises, kultūros paveldo ir veiklos ministro (Ministro per i beni e le attività culturali – MiBAC) dekretu, kuris turėjo būti priimtas iki 2009 m. gruodžio 31 d. išklausius <...> atitinkamas asociacijas, daugiausia sudarytas iš 1 dalyje nurodytų aparatų ir laikmenų gamintojų. Nustatant kompensaciją atsižvelgiama į tai, ar taikomos 102quater straipsnyje nurodytos techninės priemonės, ir į skaitmeninės kopijos poveikį analoginei kopijai. Dekretas turi būti atnaujinamas kas treji metai.

3.   Kompensaciją moka asmenys, kurie 1 dalyje nurodytus aparatus ir laikmenas gamina arba importuoja į valstybės teritoriją, siekdami pelno. <...> Tuo atveju, kai kompensacija nesumokama, už mokėjimą solidariai atsako įrašymo aparatų ar laikmenų platintojas.“

11.

71octies straipsnyje numatyta:

„1.   71septies straipsnyje minėta kompensacija už garso įrašams įrašyti skirtus aparatus mokama Società italiana degli autori ed editori (Italijos autorių ir leidėjų bendrija, toliau – SIAE), kuri, atskaičiusi savo išlaidas, užtikrina, kad atlyginimas būtų lygiomis dalimis išmokėtas garso įrašų autoriams ir gamintojams, taip pat per daugiausia autorių ir gamintojų jungiančių profesinių asociacijų tarpininką.

2.   Garso įrašų gamintojas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju per 6 mėnesius sumoka 50 % iš atitinkamų atlikėjų gauto atlyginimo.

3.   71septies straipsnyje minėta kompensacija už vaizdo įrašams įrašyti skirtus aparatus mokėtina [SIAE], kuri, atskaičiusi savo išlaidas, užtikrina, kad 30 % kompensacijos būtų išmokama autoriams, o likusieji 70 % – lygiomis dalimis filmų pirmojo įrašo gamintojui, vaizdo įrašų gamintojui ir atlikėjams. 50 % atlikėjams mokamos kompensacijos finansuojama iš veiklos ir tikslų, apibūdintų 1992 m. vasario 5 d. Įstatymo Nr. 93 7 straipsnio 2 dalyje.

<…>“

12.

2009 m. gruodžio 30 d.MiBAC priėmė Autorių teisių įstatymo 71septies straipsnio 2 dalyje minėtą dekretą (toliau – ginčijamas dekretas).

13.

Jo techninio priedo 4 straipsnyje numatyta:

„1.   [SIAE] skatina priimti protokolus, skirtus veiksmingesniam šių nuostatų įgyvendinimui ir objektyvių arba subjektyvių išimčių taikymui, pavyzdžiui, tais atvejais, kai aparatai arba laikmenos naudojamos komerciniais tikslais arba vaizdo žaidimų įrangai. Minėti įgyvendinimo protokolai priimami su subjektų, turinčių mokėti kompensaciją už kopijavimą asmeniniam naudojimui, arba atitinkamų jų asociacijų sutikimu.

<…>“

14.

Apeliantės pagrindinėje byloje yra asmeninių kompiuterių, kompaktinių diskų, įrašymo aparatų, mobiliųjų telefonų ir kamerų gamintojos.

15.

MiBAC priėmė ginčijamą dekretą ir jo techninį priedą pagal Autorių teisių įstatymo 71septies straipsnio 2 dalį. Priede nustatytos teisių turėtojams mokėtinos kompensacijos už garso ir vaizdo įrašų kopijavimą asmeniniam naudojimui apskaičiavimo taisyklės. Konkrečiai kalbant, šiai bylai svarbiais tikslais ginčijamu dekretu išplėsta teisingos kompensacijos taikymo sritis. Todėl dabar mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikomas ir tokiems aparatams ir laikmenoms kaip mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kita įranga, nors šie prietaisai nėra skirti konkrečiai turiniui atgaminti, įrašyti ir saugoti. Prieš priimant ginčijamą dekretą toks mokestis buvo taikomas tik aparatams, skirtiems pirmiausia arba tik garso ir vaizdo įrašams įrašyti.

16.

Priėmus ginčijamą dekretą, apeliantės pagrindinėje byloje pareiškė Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) ieškinį, kuriuo prašė panaikinti ginčijamą dekretą. Jų teigimu, ginčijamas dekretas prieštarauja ES teisei. Apeliančių nuomone, taip galima teigti pirmiausia todėl, kad nagrinėjamas mokestis taikomas ir fiziniams ar juridiniams asmenims, akivaizdžiai nieko nekopijuojantiems asmeniniam naudojimui. Šiomis aplinkybėmis apeliantės taip pat prieštaravo dėl ginčijamu dekretu SIAE suteiktų įgaliojimų: atsižvelgiant į SIAE diskreciją administruojant mokestį, jų nuomone, neįmanoma užtikrinti vienodo požiūrio į asmenis, kurie turėtų mokėti mokestį.

17.

Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) atmetė apeliančių reikalavimus.

18.

Vėliau apeliantės pagrindinėje byloje dėl minėto sprendimo Consiglio di Stato (Valstybės taryba) pateikė apeliacinį skundą. Abejodamas dėl deramo Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo, tas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas pateikė Assotelecommunicazioni-ASSTEL, Hewlett-Packard Italiana Srl (toliau – HP), Microsoft Mobile Sales International (buvusi Nokia Italia SpA), Samsung Electronics Italia SpA, Sony Mobile Communications SpA, Telecom Italia SpA, Wind Telecomunicazioni SpA, SIEA, Italijos vyriausybė ir Komisija. 2016 m. vasario 24 d. teismo posėdyje kalbėjo Altroconsumo, Hewlett-Packard Italiana, Microsoft Mobile Sales International, Sony Mobile Communications, Telecom Italia, Samsung Electronics Italia, Dell, SIAE, Italijos ir Prancūzijos vyriausybės ir Komisija.

20.

Pirmiausia Direktyva 2001/29, be kita ko, siekiama užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp teisių turėtojų ir autorių teisių saugomų kūrinių ir kitų objektų naudotojų priešingų interesų. Viena vertus, siekiant įgyvendinti šį tikslą ir apsaugoti teisių turėtojų teises, Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės nustato toje nuostatoje minėtų teisių turėtojų išimtinę teisę leisti arba uždrausti atgaminti savo kūrinius. Ta teisė susijusi su tiesioginiu arba netiesioginiu, laikinu arba nuolatiniu kopijavimu bet kuriuo būdu ir bet kuria forma. Atgaminimo teise užtikrinama tokia pat išsami apsauga, neatsižvelgiant į tai, ar kopijuojamas visas autorių teisėmis saugomas kūrinys, ar jo dalis.

21.

Kita vertus, siekdamos kartu apsaugoti teisėtus autorių teisių saugomų kūrinių naudotojų interesus, pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali apriboti tos direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintą išimtinę atgaminimo teisę. Pagal tą nuostatą teisės išimtį galima numatyti, be kita ko, kai fizinis asmuo atgamina kūrinius bet kurioje laikmenoje asmeniniam naudojimui. Taigi pagal tą išimtį leidžiamas tik kopijavimas nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų (toliau – kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis). Be to, teisių turėtojai turi gauti teisingą kompensaciją už taip kopijuojant padarytą žalą. Paprastai Italijoje tokia kompensacija gaunama kaip mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui.

22.

Kaip aiškiai matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, teisingos kompensacijos (pirmiausia jos formos ir surinkimo sąlygų) klausimas nūdienos skaitmeniniame pasaulyje sudėtingas ( 4 ). Tuo nereikėtų stebėtis: mokesčio sistema buvo įdiegta todėl, kad pasaulyje be interneto tik mokesčiais būdavo galima užtikrinti, kad teisių turėtojai gautų kompensaciją už galutinių naudotojų daromas kopijas ( 5 ). Tai nevisiškai atitinka skaitmeninės interneto aplinkos sąlygas, kuriomis autorių teisių saugomais objektais naudojamasi šiuo metu.

23.

Faktiškai pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą teisinga kompensacija paprastai numatoma už aparatus ir laikmenas, tinkamus kopijuoti asmeniniam naudojimui, įskaitant, be kita ko, kompaktinius diskus (CD), įvairius kompiuterius, mobiliuosius telefonus, atminties korteles ir atmintukus (USB). Tačiau tokia teisingos kompensacijos sistema bet kuriuo atveju grindžiama fictio juris: daroma prielaida, jog kopijuoti asmeniniam naudojimui iš esmės tinkamų aparatų ir laikmenų įsigyjantis asmuo naudosis visomis įmanomomis jiems būdingomis funkcijomis, įskaitant tas, dėl kurių įmanomas kopijavimas asmeniniam naudojimui ( 6 ). Konkrečiai tuo metu, kai buvo priimta Direktyva 2001/29, vis dar buvo įprasta naudotis tokiais aparatais ir laikmenomis kopijuojant asmeniniam naudojimui. Tačiau šiais laikais, kaip puikiai žinoma, atrodo, kopijavimą asmeniniam naudojimui bent iš dalies (arba net daugiausia) pakeitė įvairios interneto paslaugos, leidžiančios teisių turėtojams kontroliuoti autorių teisių saugomų objektų naudojimą sudarant licencijavimo susitarimus ( 7 ).

24.

Nepaisant tokių technologinių pokyčių ir su jais susijusio kopijavimo asmeniniam naudojimui svarbos mažėjimo, kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis Europos Sąjungoje vis dar plačiai taikoma. Valstybėse narėse vyrauja įvairūs požiūriai dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties dėl daugelio aspektų: pirmiausia skiriasi ne tik mokesčių už kopijavimą asmeniniam naudojimui nustatymo metodikos, bet ir produktai, kuriems tokie mokesčiai taikomi ( 8 ). Šioje byloje Teisingumo Teismas dar kartą susiduria su valstybių narių diskrecijos ribomis diegiant tokią teisingos kompensacijos sistemą.

25.

Kaip bus matyti toliau, reikia aiškiai atskirti dvi skirtingas situacijas: aplinkybes, kuriomis valstybės narės turi užtikrinti, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui mokestis ex ante nebūtų taikomas įrangai, aparatams ir laikmenoms, ir aplinkybes, kuriomis valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų sukurta veiksminga nepagrįstai sumokėtų kopijavimo asmeniniam naudojimui mokesčių ex post grąžinimo sistema.

26.

Pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su atleidimu ex ante nuo kopijavimo asmeniniam naudojimui mokesčio (jo netaikymu) ir tokio atleidimo sąlygomis pagal Italijos teisę. Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Italijos teisingo kompensavimo sistemos suderinamumo su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu ir vienodo požiūrio principu.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones galima paaiškinti tuo, kad pirmiausia šis mokestis iš principo taikytinas visai be išimties įrangai, aparatams ir laikmenoms, patenkantiems į ginčijamo dekreto taikymo sritį. Nėra jokių teisės normų, pagal kurias būtų galima atleisti nuo šio mokesčio, jeigu įranga įsigyjama profesiniam naudojimui. Antra, dar vienas Italijos sistemos ypatumas susijęs su tuo, kaip kopijuoti asmeniniam naudojimui tinkamos įrangos gamintojams ir importuotojams (kurie turi mokėti kopijavimo asmeniniam naudojimui mokestį) galima leisti nemokėti to mokesčio.

28.

Konkrečiau kalbant, net jeigu kopijavimo asmeniniam naudojimui mokestis taikomas visai tam tikrų kategorijų įrangai, aparatams ir laikmenoms, tinkamiems kopijuoti asmeniniam naudojimui, SIAE gali susitarti su apmokestinamų aparatų ir laikmenų gamintojais ir importuotojais (arba jų asociacijomis) dėl pareigos mokėti tą mokestį išimties. Šiuo požiūriu, atrodo, SIAE turi didelę diskreciją derantis ir galiausiai nustatant galimo mokesčio netaikymo sąlygas.

29.

Derėtų pažymėti, jog bendroji Teisingumo Teismo iki šiol nagrinėtų teisingo kompensavimo sistemų savybė yra ta, kad pareiga mokėti mokestį iš principo taikoma visai atgaminti tinkamai tam tikrų kategorijų įrangai, aparatams ir laikmenoms ( 9 ). Taip pat yra ir šiuo atveju.

30.

Iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotės nematyti, kad toks bendrasis mokesčio taikymas prieštarautų ES teisei. Faktiškai nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kai fizinis asmuo atgamina kūrinius bet kurioje laikmenoje asmeniniam naudojimui, jeigu užtikrinama teisinga kompensacija teisių turėtojams.

31.

Tačiau, be abejonės, siekdamas užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp prieštaringų interesų, kaip reikalaujama pagal direktyvos 31 konstatuojamąją dalį, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išdėstęs tam tikras nuomones dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo srities. Tos nuomonės labai svarbios šioje byloje.

32.

Sprendime Padawan Teisingumo Teismas nusprendė, kad mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas absoliučiai visų rūšių skaitmeninio atgaminimo aparatams ir laikmenoms akivaizdžiai kitiems tikslams nei kopijuoti asmeniniam naudojimui nesuderinamas su Direktyvos 2001/92 5 straipsnio 2 dalimi ( 10 ). Mano nuomone, šiame teiginyje iš pat pradžių į kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo sritį neįtraukiama akivaizdžiai profesiniam naudojimui skirta įranga, aparatai ir laikmenos.

33.

Sprendime Copydan Båndkopi Teisingumo Teismas išsamiau išaiškino Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritį. Jis nusprendė, kad pirmiausia kopijavimo asmeniniam naudojimui mokestis negali būti teisėtai renkamas už aparatų ir laikmenų tiekimą, jeigu galima nustatyti, kad kompensaciją turintis mokėti asmuo tiekia tokius aparatus ir laikmenas ne fiziniams, o kitiems asmenims akivaizdžiai kitiems tikslams nei kopijuoti asmeniniam naudojimui ( 11 ). Mano nuomone, iš šio teiginio aišku, jog tiesioginis a priori kopijuoti asmeniniam naudojimui tinkamos įrangos, aparatų ir laikmenų tiekimas verslo klientams ir viešiesiems subjektams turi nepatekti į direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo sritį ( 12 ). Arba, kaip formuluoja pats Teisingumo Teismas, tokia įranga turi būti atleista (ex ante) nuo mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui.

34.

Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad Italijoje nėra teisės aktuose įtvirtintos išimties dėl juridinių asmenų įsigyjamos įrangos, aparatų ir laikmenų akivaizdžiai su kopijavimu asmeniniam naudojimui nesusijusiais tikslais. Kaip tik sprendimas leisti (arba neleisti) ex ante atleisti nuo mokesčio priimamas SIAE nuožiūra pagal Autorių teisių įstatymo 71sexies straipsnį, taikomą kartu su ginčijamo dekreto techniniu priedu. Teismo posėdyje taip pat paaiškinta, kad SIAE sprendimai leisti netaikyti mokesčio ne tik reti ir ribotos taikymo srities, bet ir nustato griežtas sąlygas, be kita ko, susijusias su aparatus ir laikmenas įsigyjančio subjekto elgesio kodekso laikymusi. Paprastai tariant, pagal Italijos sistemą SIAE gali savo nuožiūra atleisti asmenis, kurie privalo mokėti kompensaciją, nuo mokesčio.

35.

Vis dėlto, kaip jau paaiškinta, gamintojams ir importuotojams mokestis ex ante netaikytinas, jeigu jie gali įrodyti, kad tiekiami aparatai ir laikmenos akivaizdžiai nesusiję su kopijavimu asmeniniam naudojimui ( 13 ). Taip būtų tuo atveju, kai kompensaciją privalantys mokėti asmenys tiesiogiai parduotų įrangą verslo klientams arba viešiesiems subjektams, nesvarbu, ar tie subjektai įregistruoti šiuos mokesčius administruojančioje organizacijoje ( 14 ).

36.

Bet kuriuo atveju atleidimas ex ante nuo mokesčio neturėtų priklausyti nuo sėkmingų derybų ir susitarimo su mokestį administruojančia organizacija. Kad teisė būti atleistam ex ante nuo mokesčio būtų veiksminga, ji turi būti taikoma bendrai, neišskiriant kopijuoti asmeniniam naudojimui tinkamų aparatų ir laikmenų gamintojų ir importuotojų, kurie gali įrodyti, jog aparatai ir laikmenos tiekiamos ne fiziniams asmenims su kopijavimu asmeniniam naudojimui nesusijusiais tikslais. Antraip, ko gero, negalima išvengti kompensacijos permokos. Tai prieštarautų deramos pusiausvyros reikalavimui, nurodytam direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje.

37.

Šiuo klausimu man aišku, kad Italijos teisės normos neatitinka Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto.

38.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė kitas problemas dėl Italijos teisės normų, susijusių su atleidimu ex ante mokesčio (nes mokestis paprastai taikomas).

39.

Kaip jau minėta, Italijos teisės sistemoje kriterijai, pagal kuriuos suteikiamas (galimas) atleidimas ex ante nuo mokesčio, nustatomi privačiai derantis (vadinamosiomis laisvosiomis derybomis). Derasi apmokestinamos įrangos, aparatų ir laikmenų gamintojai ir importuotojai (arba jų asociacijos) ir SIAE. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar tai suderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte išdėstytu teisingos kompensacijos reikalavimu, vienodo požiūrio principu ir direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje nurodytu deramos pusiausvyros principu.

40.

Pirmiausia nederėtų pamiršti, jog Teisingumo Teismas teikia ypatingą svarbą vienodo požiūrio principui taikant Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytas išimtis ( 15 ). Kalbant apie teisingą kompensaciją, tai reiškia, kad valstybės narės negali nepagrįstai diskriminuoti įvairių kategorijų palyginamų aparatų ir laikmenų, kuriems taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis, gamintojų ir importuotojų.

41.

Šis teiginys itin svarbus šiai bylai.

42.

Šalys nesutaria dėl SIAE diskrecijos ribų derantis dėl atleidimo nuo kopijavimo asmeniniam naudojimui mokesčio. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai aišku, kad dėl atleidimo nuo mokesčio kriterijų ir įgyvendinimo protokolų faktiškai derasi SIAE ir atitinkamų aparatų ir laikmenų gamintojai ir importuotojai (arba jiems atstovaujančios asociacijos). Vien dėl šio fakto kyla abejonių dėl Italijos teisės normų suderinamumo su vienodo požiūrio principu. Mat pagal ginčijamo dekreto techninio priedo 4 straipsnį SIAE gali sudaryti atskirus atleidimo nuo mokesčio susitarimus su konkrečiais subjektais ir asociacijomis, todėl neužtikrina, kad teisė būti atleistam nuo mokesčio būtų nuosekliai, bendrai ir visuotinai taikoma kopijuoti asmeniniam naudojimui tinkamų aparatų ir laikmenų tiekimui profesiniam naudojimui. Mano nuomone, sudarant individualius ir atskirus susitarimus bet kuriuo atveju nebus vienodai traktuojami gamintojai ir importuotojai, kurie antraip galėtų būti panašioje padėtyje.

43.

Galiausiai dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyto teisingos kompensacijos reikalavimo pirmiausia norėčiau priminti, kad sąvoka „teisinga kompensacija“ yra savarankiška ES teisės sąvoka. Nors tikslią teisingos kompensacijos reikšmę nustatyti nelengva, šią sąvoką vis dėlto reikia vienodai aiškinti visose valstybėse narėse, nusprendusiose taikyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį ( 16 ).

44.

Teisingos kompensacijos sąvoka grindžiama prielaida, kad kopijuojant asmeniniam naudojimui daroma žala autorių teisių turėtojui ir jis turi gauti teisingą kompensaciją ( 17 ). Taigi preziumuojama, kad būtinai yra mokamos kompensacijos ryšys su žala, kurią patiria teisių turėtojas dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui ( 18 ), arba galima žala. Tiekiant aparatus ir laikmenas vartotojams suprantama, kad šis ryšys pakankamai stiprus kompensacijos išmokėjimui pagrįsti.

45.

Tokios sąsajos nėra, jeigu aparatai ir laikmenos skirti naudoti akivaizdžiai su kopijavimu asmeniniam naudojimui nesusijusiais tikslais. Iš tikrųjų, jeigu tokie aparatai ir laikmenos tiekiami profesiniam naudojimui, žalos (dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui) nepatiriama. Nors tai gali atrodyti nelogiška, taip pat galima apibūdinti atvejus, kai fiziniai asmenys gali kopijuoti asmeniniam naudojimui naudodamiesi įranga, aparatais ir laikmenomis, tiekiamais verslo klientams arba viešiesiems subjektams.

46.

Kaip paaiškinta, pagal Teisingumo Teismo siūlomą Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto išaiškinimą laikmenos, kurių įsigyja verslo įmonės ir viešieji subjektai, į tos nuostatos taikymo sritį nepatenka. Taigi nesvarbu, kad fizinis asmuo (darbuotojas) tokiose laikmenose darosi kopijų asmeniniam naudojimui. Atsižvelgiant į tai, kad įranga įsigyta profesiniam naudojimui, tai nebėra kopijavimas asmeniniam naudojimui. Paprastai tariant, tokios situacijos nepatenka į kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo sritį. Joms taikoma bendroji licencijavimo taisyklė. Taigi bet kokia be aiškaus leidimo padaryta kopija būtų neteisėta ( 19 ).

47.

Italijos teisės sistemoje galimybė atleisti ex ante nuo mokesčio kompensaciją turinčius mokėti asmenis priklauso nuo privačių derybų net ir tuo atveju, kai gali būti įrodyta, jog įranga, aparatai ir laikmenos skirti profesiniam naudojimui. Man sunku sutikti, kad tokia sistema galėtų būti suderinama su reikalavimu mokėti teisingą kompensaciją už teisių turėtojui padarytą žalą. Iš tiesų tokiu atveju kompensacija atsiejama nuo žalos, tariamai patiriamos dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui. Paprastai tariant, tai nebėra kopijavimas, kuriam būtų taikoma kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis.

48.

Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia tokią teisingo kompensavimo sistemą, pagal kurią mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikomas net įrangai, aparatams ir laikmenoms, įsigyjamiems su kopijavimu asmeniniam naudojimui akivaizdžiai nesusijusiais tikslais, ir pagal kurią leidžiamos kompensaciją privalančių mokėti asmenų ir mokestį administruojančios organizacijos derybos dėl galimybės atleisti nuo mokesčio.

49.

Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis mokestis gali būti taikomas absoliučiai visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, ar galutinis aparatų ir laikmenų naudojimas yra privatus, ar profesinis. Tačiau, kaip paaiškinsiu toliau nagrinėdamas antrąjį klausimą, tai pasakytina tik apie tuos atvejus, kai toks požiūris pagrįstas dėl praktinių sunkumų, susijusių su galutinio naudotojo nustatymu. Kai kompensaciją turi mokėti gamintojai ir importuotojai, ex post atlyginimo sistema, atrodo, yra iš dalies privaloma teisingo kompensavimo sistemos sudedamoji dalis.

50.

Antrasis prejudicinis klausimas susijęs su nepagrįstai sumokėtų mokesčių už kopijavimą asmeniniam naudojimui ex post grąžinimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras, ar Italijos teisingo kompensavimo sistema suderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu, atsižvelgiant į tai, kad, kaip aptarta pirmiau dėl teisės nuostatų dėl ex ante išimties nebuvimo, dėl ex post grąžinimo taip pat savo nuožiūra sprendžia SIAE, ir šiuo klausimu nėra aiškių teisės normų. Pagal tos organizacijos nurodymus ir gaires prašymą grąžinti mokestį, kuris buvo nepagrįstai sumokėtas už profesiniam naudojimui įsigytą įrangą, aparatus ir laikmenas, gali pateikti tik galutinis naudotojas.

51.

Iš karto reikia pabrėžti, jog neturi būti taikomas joks mokestis, jeigu kompensaciją turintis mokėti asmuo gali iš anksto įrodyti, kad įranga, aparatai ir laikmenos naudojami profesiniais tikslais. Tokiais atvejais turi galioti atleidimo ex ante nuo mokesčio taisyklė, kaip paaiškinta pirmiau.

52.

Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, kokiomis aplinkybėmis valstybė narė turėtų numatyti ex post grąžinimo sistemą?

53.

Kaip pažymi SIAE ir Italijos vyriausybė, valstybės narės turi gana didelę diskreciją nustatant išsamias mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui sistemos sąlygas nacionaliniu lygmeniu. Atsižvelgdamas į tokią veiksmų laisvę, byloje Amazon.com International Sales ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės gali vadovautis pirmine paneigiama prezumpcija, jog aparatai ir laikmenos skirti asmeniniam naudojimui ( 20 ). Tačiau tokia prezumpcija suderinama su Direktyva 2001/29 tik labai griežtomis sąlygomis. Pirma, turi kilti praktinių sunkumų nustatant, ar galutinis laikmenos naudojimas yra asmeninis, ar profesinis. Antra, tokia prezumpcija gali būti daroma tik dėl fiziniams asmenims tiekiamų produktų ( 21 ).

54.

Reikėtų pažymėti, jog Teisingumo Teismo iki šiol nagrinėtose bylose pirminė prielaida, atrodo, buvo ta, kad mokestis taikomas, kai mokesčiu už kopijavimą asmeniniam naudojimui apmokestinami aparatai ir laikmenos pateikiami rinkai ( 22 ). Atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus posėdyje, darau tokią pat pirminę prielaidą.

55.

Atsižvelgiant į praktinius sunkumus, mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas absoliučiai visais atvejais gali būti pateisinamas, jeigu, kaip byloje Copydan Båndkopi, apmokestinami gamintojai ir importuotojai savo produktus platina per mažmenininkus. Tokiomis aplinkybėmis už mokesčio sumokėjimą atsakingiems asmenims nelengva nustatyti galutinį naudotoją ( 23 ).

56.

Tačiau kai kompensaciją turintis mokėti asmuo parduoda savo įrangą, aparatus ir laikmenas tiesiogiai verslo klientams (arba viešiesiems subjektams, pavyzdžiui, ligoninėms) be tarpininkų, mano nuomone, mokesčio taikymo tokiomis aplinkybėmis nebegalima pagrįsti praktiniais sunkumais. Nors teismo praktiką, ko gero, galima aiškinti įvairiai, turi būti suprantama, jog tokiems atvejams Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas tiesiog netaikomas.

57.

Taigi, mano nuomone, mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui gali būti taikomas absoliučiai visai kopijuoti asmeniniam naudojimui tinkamai įrangai, aparatams ir laikmenoms mažmeninės prekybos sąlygomis, neatsižvelgiant į tai, ar galutinis naudojimas yra profesinis, ar privatus. Taip yra ir šiuo atveju, darant prielaidą, jog kompensaciją turi mokėti gamintojai ir importuotojai. Taigi turi būti įdiegta nepagrįstai sumokėtų mokesčių ex post grąžinimo sistema.

58.

Iš pirmo žvilgsnio gali klaidingai atrodyti, jog valstybės narės gali laisvai nuspręsti taikyti ex post grąžinimo sistemą tik galutiniams naudotojams. Iš tiesų byloje Copydan Båndkopi Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą nėra draudžiama teisingo kompensavimo sistema, pagal kurią grąžinti mokesčius gali prašyti tik galutiniai naudotojai. Tačiau svarbu, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas suformulavo reikšmingą išlygą. Jis pažymėjo, kad tokia sistema suderinama su ES teise, jeigu mokesčio mokėtojai atleidžiami nuo mokesčio, jei įrodo, kad nagrinėjamus aparatus jie teikė ne fiziniams, o kitiems asmenims akivaizdžiai kitiems tikslams nei kopijuoti asmeniniam naudojimui ( 24 ). Iš tiesų tokio atleidimo ex ante nuo mokesčio poreikis akivaizdus iš Sprendime Amazon.com International Sales ir kt. pateikto Teisingumo Teismo vertinimo, kad mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui taikymas absoliučiai visiems gaminiams gali būti pateisinamas tik jeigu jie pateikiami fiziniams asmenims ( 25 ).

59.

Kitaip tariant, teisingo kompensavimo sistema, pagal kurią prašyti ex post grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį gali tik galutinis naudotojas, suderinama su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktu tik jeigu pagal ją taip pat numatyta galimybė atleisti ex ante nuo mokesčio su kopijavimu asmeniniam naudojimui akivaizdžiai nesusijusiais tikslais įsigytą įrangą, aparatus ir laikmenas (t. y. įsigytus profesiniam naudojimui).

60.

Atsižvelgiant į tai, Italijos ex post grąžinimo sistema, pagal kurią prašyti grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį gali tik galutiniai naudotojai, gali būti suderinama su ES teise tik jeigu atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose įtvirtinta su profesiniu naudojimu susijusi atleidimo ex ante nuo mokesčio galimybė.

61.

Tačiau, kaip jau minėta, Italijoje profesiniam naudojimui tiekiama įranga, aparatai ir laikmenos nėra bendrai atleidžiami ex ante nuo mokesčio. Tokiomis aplinkybėmis apytikslę, nors ir neidealią, įvairių interesų pusiausvyrą galima užtikrinti tik jeigu prašyti grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį galėtų ir kompensaciją privalantys mokėti asmenys.

62.

Kaip pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, taip išplėtus grąžinimo sistemą kyla priešinga kompensacijos permokos rizika: prašymas grąžinti mokestį gali būti pateiktas du kartus – mokesčio mokėtojo ir galutinio naudotojo. Tačiau kadangi nėra profesiniam naudojimui įsigyjamai įrangai, aparatams ir laikmenoms taikomos bendros atleidimo ex ante nuo mokesčio nuostatos, kito būdo suderinti interesus nematau. Bet kuriuo atveju, turint omenyje, kad mokėti mokestį turintys gamintojai ir importuotojai parduodami savo gaminius dažniausiai nežino (arba gali tai įvertinti tik patirdami tam tikrų sunkumų), kas bus galutinis naudotojas, toks sprendimas vis dėlto netinkamas.

63.

Derėtų trumpai pridurti, kad Teisingumo Teismo praktikoje vadovaujamasi teorine pirmine prielaida, jog mokesčių mokėtojai gali atgauti mokestį per aparatų ir laikmenų pardavimo kainą ( 26 ). Nors ta prielaida gali būti teisinga dėl tam tikros įrangos, aparatų ir laikmenų, taip būna ne visada. Galimybė pasididinti pelną atgaunant mokestį per kainą priklauso nuo kelių kintamųjų, kurie įvairiose rinkose gali skirtis. Įdomu pažymėti, jog tyrime teigiama, kad tam tikriems buitiniams aparatams galima nustatyti visoje Europoje taikytiną mažmeninę kainą, neatsižvelgiant į taikomas mokesčių sistemas ( 27 ). Taigi mokestis nebūtinai atgaunamas per kainą ir faktiškai gali būti absorbuojamas mokėti kompensaciją turinčių asmenų. Atsižvelgiant į tai, tokiomis aplinkybėmis kaip šioje byloje (kai nėra bendrai taikomos atleidimo ex ante nuo mokesčio nuostatos), jeigu nepagrįstai sumokėto mokesčio ex post grąžinimo sistema galėtų naudotis tik galutiniai naudotojai, mokestį turintys mokėti asmenys faktiškai nukentėtų dėl kelių dalykų.

64.

Taigi, netgi darydamas prielaidą, kad Italijoje egzistuoja bendrai taikoma atleidimo ex ante nuo mokesčio nuostata, vis dėlto abejočiau dėl Italijos mokesčio grąžinimo sistemos suderinamumo su ES teise.

65.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką grąžinimo sistema turi būti veiksminga. Tad valstybės narės pirmiausia turi užtikrinti, kad nebūtų pernelyg sudėtinga susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį ( 28 ). Vertinant grąžinimo sistemos veiksmingumą, svarbiausią vaidmenį atlieka tokie veiksniai kaip teisės į mokesčio susigrąžinimą taikymo sritis, galimybė ja naudotis, jos paskelbimas ir įgyvendinimo paprastumas ( 29 ).

66.

Mano nuomone (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti), grąžinimo sistema, kaip antai aprašytąja nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, neužtikrinama derama pusiausvyra, kurios siekiama pagal Direktyvą 2001/29, bent dėl keturių tarpusavyje susijusių priežasčių. Pirma, tą sistemą savo nuožiūra įgyvendina SIAE nesant aiškių teisės nuostatų, kuriose būtų įtvirtintos grąžinimo taisyklės. Altroconsumo teigimu, dėl to ribojama galimybė susigrąžinti mokestį ir jos žinomumas. Antra, pagal SIAE taikomas taisykles fiziniai asmenys negali asmeniškai turėti teisės prašyti grąžinti mokestį. Jie neturi tos teisės net jeigu gali įrodyti, jog įsigijo nagrinėjamos įrangos, aparatų ar laikmenų profesiniam naudojimui. Nesuprantu, kodėl fiziniai asmenys (pavyzdžiui, savarankiškai dirbantys asmenys) neturi turėti galimybės prašyti grąžinti mokestį, jeigu jie gali įrodyti, jog įsigijo mokesčiu už kopijavimą asmeniniam naudojimui apmokestinamą įrangą profesiniais tikslais. Trečia, susigrąžindami nepagrįstai sumokėtą mokestį juridiniai asmenys privalo taikyti etikos taisykles dėl atitinkamų aparatų ir laikmenų naudojimo, atlikti specialias patikras, kad tos etikos taisyklės būtų įgyvendinamos, ir prašyti grąžinti mokestį per nustatytą laiką (90 dienų nuo sąskaitos faktūros datos). Aišku, dėl tokių papildomų susigrąžinimo sąlygų, kurios vėliau gali keistis, atsižvelgiant į SIAE diskreciją, kai kurie asmenys neprašys grąžinti mokesčio. Ketvirta, bendrai vertinant, atrodo, kyla didelių problemų dėl to, kad susigrąžinimo tvarka grindžiama SIAE susigrąžinimo nurodymais, kuriuos ji gali laisvai keisti.

67.

Taigi iš esmės man atrodo, kad Italijoje veikianti susigrąžinimo sistema neatitinka pirmiausia veiksmingumo reikalavimo, įtvirtinto Teisingumo Teismo praktikoje. Jeigu profesiniam naudojimui iš mažmenininko įsigyta įranga, aparatai ar laikmenos apmokestinami, galutiniam naudotojui turi būti suteikiama veiksminga galimybė susigrąžinti sumokėtą mokestį. Ta galimybė turi būti faktinė ir tikra, kad mokama kompensacija nebūtų didesnė, nei būtina galimai dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui sukeltai žalai atlyginti.

68.

Todėl darytina išvada, jog į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėtos šioje byloje, kai nėra su kopijavimu asmeniniam naudojimui akivaizdžiai nesusijusiais tikslais įsigytai įrangai, aparatams ir laikmenoms bendrai taikomos atleidimo ex ante nuo mokesčio nuostatos, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas draudžia teisingo kompensavimo sistemą, pagal kurią prašyti grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui gali tik galutinis naudotojas.

69.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Consiglio di Stato (Valstybės taryba) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: