1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ( 2 ), iš dalies pakeisto 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 648/2005 ( 3 ) (toliau – Muitinės kodeksas), 148 straipsnio c punkto išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Staatssecretaris van Financiën (valstybės sekretorius, atsakingas už finansus, Nyderlandai) ir bendrovės Argos Supply Trading BV (toliau – Argos) bylą dėl to, kad Nyderlandų muitinė atmetė šios bendrovės pateiktą prašymą išduoti leidimą atlikti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.

3.

Prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma paaiškinti Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkte nustatytų ekonominių sąlygų, kurios taikomos tokio leidimo išdavimui, taikymo sritį. Tiksliau Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) prašo patikslinti sąvoką „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, jeigu šios ekonominės sąlygos rodo didelės žalos esminiams jų interesams nebuvimą.

4.

1986 m. liepos 24 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2473/86 dėl laikinojo išvežimo perdirbti procedūrų ir standartinio prekių pakeitimo sistemos ( 4 ) buvo numatytos nuostatos, taikytinos laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai iki Muitinės kodekso įsigaliojimo.

5.

Minėto reglamento pirmoje, ketvirtoje ir šeštoje konstatuojamosiose dalyse buvo nustatyta:

„kadangi, esant tarptautiniam darbo pasidalijimui, daug Bendrijos įmonių taiko laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, t. y. eksportuoja prekes, siekdamos paskui jas reimportuoti po perdirbimo, paruošimo ar sutaisymo; kadangi šios procedūros taikymas yra grindžiamas ekonominio arba techninio pobūdžio motyvais;

<…>

kadangi reikia numatyti dalinio arba visiško atleidimo nuo kompensaciniams produktams arba juos pakeičiančioms prekėms taikomų importo muitų sistemą, siekiant išvengti laikinojo išvežimo perdirbti procedūros tikslais iš Bendrijos eksportuojamų prekių apmokestinimo;

<…>

kadangi muitinė turi atsisakyti taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, jeigu gali būti smarkiai pažeisti esminiai Bendrijos perdirbėjų interesai.

<…>“

6.

Muitinės kodekso 84 ir paskesniuose straipsniuose nustatomos įvairios ekonominės muitų procedūros. Tarp jų yra, be kita ko, laikinojo išvežimo perdirbti ir muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūros.

7.

Pagal šio kodekso 85 straipsnį „bet kuri ekonominio poveikio turinti muitinės procedūra gali būti atliekama tik gavus muitinės leidimą“.

8.

Minėto kodekso 145 straipsnyje nustatyta:

„1.   Įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą <...> leidžiama iš Bendrijos muitų teritorijos laikinai išvežti Bendrijos prekes, kad su jomis būtų atliktos perdirbimo operacijos, ir atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą visai ar iš dalies neapmokestinant importo muitais.

2.   Laikinai išvežamos Bendrijos prekės apmokestinamos eksporto muitais, joms taikomos prekybos politikos priemonės ir kiti formalumai, susiję su Bendrijos prekių išvežimu iš Bendrijos muitų teritorijos.

3.   Toliau vartojamos šios sąvokos:

<…>“

9.

Pagal to paties kodekso 148 straipsnio c punktą leidimas taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą išduodamas tik „jeigu leidimo taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą išdavimas negali padaryti didelės žalos esminiams Bendrijos gamintojų [perdirbėjų] interesams (ekonominės sąlygos)“.

10.

Muitinės kodekso 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „visiškas arba dalinis neapmokestinimas importo muitais, numatytas 145 straipsnyje, taikomas atimant iš importo muitų sumos, mokėtinos už išleidžiamus į laisvą apyvartą kompensacinius produktus, importo muitų sumą, kuria tą pačią dieną būtų apmokestintos laikinai išvežtos perdirbti prekės, jeigu jos būtų importuojamos į Bendrijos muitų teritoriją iš šalies, kurioje buvo atlikta jų perdirbimo operacija arba paskutinioji jų perdirbimo operacija“.

11.

Muitinės kodekso 114 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

Toliau pateiktos formuluotės apibrėžiamos taip:

<…>

<…>“

12.

Muitinės kodekso 130 straipsnyje nustatyta, kad „įforminus muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą Bendrijos muitų teritorijoje leidžiama, netaikant prekybos politikos priemonių, naudoti importo muitais neapmokestintas ne Bendrijos prekes, atliekant perdirbimo operacijas, kurios pakeičia šių prekių rūšį arba pavidalą, o atlikus šias operacijas gautus produktus išleisti į laisvą apyvartą, taikant už juos nustatytas importo muitų normas. Tokie produktai vadinami perdirbtaisiais produktais“.

13.

Minėto kodekso 133 straipsnyje nustatyta:

„Leidimai išduodami tik:

<…>

14.

2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (nauja redakcija) ( 5 ) (toliau – naujasis Muitinės kodeksas), 211 straipsnyje nuo šiol numatytos leidimo sąlygos, taikytinos visoms ekonominėms muitinės procedūroms (jos vadinamos „specialiosiomis procedūromis“). Pagal šios nuostatos 4 dalies b punktą, kuris konkrečiai susijęs su perdirbimo procedūromis ( 6 ), leidimas gali būti išduodamas, tik jeigu „leidimas taikyti perdirbimo procedūrą neturės neigiamo poveikio esminiams Sąjungos gamintojų interesams (ekonominės sąlygos)“. Pagal naujojo Muitinės kodekso ( 7 ) 288 straipsnį minėta nuostata bus taikoma nuo 2016 m. gegužės 1 d.

15.

1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), iš dalies pakeisto 2007 m. vasario 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 214/2007 (OL L 62, p. 6, toliau – įgyvendinimo reglamentas), III antraštinėje dalyje „Ekonominio poveikio turinčios muitinės procedūros“ yra 1 skyrius „Pagrindinės nuostatos, bendros daugiau negu vienai iš tvarkų [procedūrų]“.

16.

Šiuo klausimu šio reglamento 502 straipsnyje nurodyta:

„1.   Išskyrus tuos atvejus, kai ekonominės sąlygos laikomos įvykdytomis pagal [6 skyriaus nuostatas], leidimai nesuteikiami tol, kol muitinės nepatikrina ekonominių sąlygų.

<…>

4.   Taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūras (6 skyrius), patikrinimas leidžia nustatyti, ar:

17.

Pagal minėto reglamento 503 straipsnio a punktą muitinės turi teisę tikrinti ekonomines sąlygas, įtraukdamos Komisiją. To paties reglamento 504 straipsnyje reglamentuojama procedūra, kuria reikia vadovautis, jeigu tokia teise pasinaudojama:

„1.   Kai patikrinimas inicijuotas pagal 503 straipsnį, informacija apie jį siunčiama Komisijai. Joje nurodomi jau atlikto patikrinimo rezultatai.

2.   Komisija atsiunčia gavimo patvirtinimą arba suinteresuotas muitines informuoja apie veiklą savo iniciatyva. Pasitarusi su jomis, ji nustato, ar reikalingas ekonominių sąlygų patikrinimas Komitete.

<…>

4.   Suinteresuotos muitinės ir bet kurios kitos muitinės, tvarkančios panašius leidimus ar prašymus, atsižvelgia į Komiteto išvadą.

<…>“

18.

Pagal įgyvendinimo reglamento 551 straipsnio 1 dalį „muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūros taikomos prekėms, kurias perdirbus gaunami produktai, kuriems taikomi mažesni, negu taikomi importo prekėms, importo muitai“.

19.

Šio reglamento 585 straipsnio, kuris yra III antraštinės dalies 6 skyriuje „Laikinasis išvežimas perdirbti“, 1 dalyje numatyta, kad, „išskyrus atvejus, kai yra numatyta kitaip, esminiai Bendrijos perdirbėjų interesai nelaikomi smarkiai pažeistais.“

20.

1973 m. gegužės 18 d. Kiote pasirašyta tarptautinė muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija (pataisyta redakcija, toliau – pataisyta Kioto konvencija) įsigaliojo 2006 m. vasario 3 d. Šia konvencija, kaip matyti iš jos preambulės, siekiama supaprastinti ir suderinti susitariančiųjų šalių muitinės procedūras.

21.

Minėta konvencija turi bendrąjį priedą ir keletą specialiųjų priedų ( 8 ). Kiekvienas priedas papildomas gairėmis, kurių tekstai susitariančiosioms šalims nėra privalomi ( 9 ).

22.

Specialiojo F priedo „Perdirbimas“ 2 skyriuje numatytos nuostatos, taikytinos laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai. Gairių, susijusių su pataisytos Kioto konvencijos specialiuoju F priedu (toliau – Kioto gairės), 2 skyriaus „Laikinojo išvežimo perdirbti procedūra“ antraštinėje dalyje „Ekonominės sąlygos“ nustatyta:

„Laikinojo išvežimo perdirbti procedūros neleidžiama taikyti, jeigu numatomos operacijos gali smarkiai pažeisti esminius nacionalinių perdirbėjų arba gamintojų interesus.

Jeigu taikoma laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, šalies ekonominius interesus sunku nustatyti, nes, jeigu ši procedūra yra iš esmės palanki darbui užsienyje, ji taip pat yra nacionalinių gamintojų gamybos išlaidų mažinimo veiksnys.

Todėl reikia suderinti maksimalų nacionalinių subjektų visų gamybos sąnaudų mažinimą, kurį suteikia galimybė samdyti darbuotojus užsienyje, ir perdirbimo operacijų kitiems nacionaliniams subjektams taikymą, kad nacionalinė pramonė netaptų mažiau konkurencinga.“

23.

Prie pataisytos Kioto konvencijos Sąjunga prisijungė 2003 m. kovo 17 d. Tarybos sprendimu 2003/231/EB dėl Europos bendrijos prisijungimo prie Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (Kioto konvencijos) pakeitimo protokolo ( 10 ). Vis dėlto Sąjunga neprisijungė prie pakeitimo protokolo III priedo, kuris atitinka specialiuosius pataisytos Kioto konvencijos priedus ( 11 ).

24.

2008 m. birželio 30 d.Argos pateikė Nyderlandų muitinės inspektoriui prašymą pagal Muitinės kodekso 85 straipsnį išduoti leidimą taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą. Ši bendrovė ketino šią procedūrą taikyti eksportui skirtiems Bendrijos kilmės degalams, siekiant juos sumaišyti su trečiosios šalies kilmės bioetanoliu, kuris nebuvo išleistas į laisvą apyvartą Sąjungoje. Sumaišiusi šias dvi medžiagas – maždaug 15 dalių benzino ir 85 dalis bioetanolio, Argos gautų etanolį 85 (toliau – E85) – biodegalus, skirtus tam tikroms specialiosioms transporto priemonėms su vadinamaisiais moduliniais varikliais.

25.

Kaip matyti iš minėto prašymo, Argos ketino maišyti šias medžiagas atviroje jūroje. Benzinas ir bioetanolis būtų gabenami laivu iš Nyderlandų uosto dviejose skiriamąja sienele atskirtose kamerose. Laivui išplaukus už Sąjungos teritorinių vandenų skiriamoji sienelė būtų pašalinama, kad abi sudedamosios dalys susimaišytų, tai skatintų bangų sukeltas judėjimas. Tuomet laivas grįžtų į Nyderlandus.

26.

Šitaip gautas E85 būtų deklaruojamas muitinėje siekiant išleisti į laisvą apyvartą Sąjungoje ir apmokestinamas importo muitais, taikomais šiam produktui (6,5 % muito tarifas ad valorem). Taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą Argos galėjo susimažinti šiuos muitus suma muitų (4,7 % muito tarifas ad valorem), kurie būtų taikomi tą pačią dieną Bendrijos kilmės benzinui, jeigu jis būtų importuotas ir išleistas į laisvą apyvartą Sąjungoje iš tos vietos, kur jis buvo sumaišytas.

27.

Muitinės inspektorius pateikė Argos prašymą Europos Komisijai, kad ši patikrintų, ar yra įvykdytos ekonominės Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkte nustatytos leidimo taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą išdavimo sąlygos ( 12 ). Tuomet Komisija paprašė Muitinės kodekso komiteto (toliau – komitetas) pateikti nuomonę ( 13 ).

28.

Komitetas laikėsi nuomonės, kad reikia atsisakyti taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą Argos, motyvuojant tuo, kad nėra įvykdytos minėtos sąlygos. Ši išvada padaryta remiantis Komisijos argumentais, kuriuos ji pateikė per 2009 m. lapkričio 11 d. komiteto posėdį. Komisija teigė, kad importuotasis E85 tiesiogiai konkuruoja su Bendrijos bioetanoliu, nes E85 iš esmės sudaro bioetanolis. 2008 m. nebuvo išnaudota beveik pusė pramoninio Sąjungos etanolio gamybos pajėgumų. Komisijos nuomone, didelio bioetanolio kiekio importas smarkiai pažeistų esminius Bendrijos bioetanolio gamintojų interesus.

29.

2010 m. balandžio 13 d. sprendimu muitinės inspektorius, remdamasis minėtais argumentais, atmetė Argos prašymą.

30.

Rechtbank te Haarlem (Harlemo teismas) atmetė Argos ieškinį, todėl ji padavė apeliacinį skundą Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas). Šis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikydamasis nuomonės, be kita ko, kad reikia įvertinti, ar Bendrijos benzino perdirbimas į E85 taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą pakenkė ne Bendrijos bioetanolio gamintojų, bet Bendrijos E85 gamintojų interesams. Tačiau, kaip nurodė minėtas teismas, kadangi muitinės inspektorius teigė, kad neturi įrodymų, patvirtinančių, jog dėl prašomos procedūros taikymo būtų paveikti esminiai Bendrijos E85 gamintojų interesai, jis turėjo pripažinti, kad minėtos procedūros ekonominės sąlygos yra įvykdytos remiantis įgyvendinimo reglamento 585 straipsnio 1 dalyje numatyta prielaida. Tuomet valstybės sekretorius, atsakingas už finansus, padavė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas).

31.

Minėtas teismas laikosi nuomonės, kad kasacinės bylos baigtis priklauso nuo sąvokos „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 148 straipsnio c punktą, išaiškinimo ir konkrečiau nuo klausimo, ar nagrinėjamu atveju ši sąvoka apima Bendrijos bioetanolio gamintojus.

32.

Minėtam teismui visų pirma kyla abejonių dėl to, ar pagal analogiją laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai reikėtų taikyti Teisingumo Teismo išvadą, kurią jis padarė Sprendime Friesland Coberco Dairy Foods ( 14 ), susijusiame su muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūra. Iš minėto sprendimo matyti, kad, siekiant patikrinti, ar yra laikomasi ekonominių tokios procedūros sąlygų, reikia atsižvelgti ir į galutinio produkto, gauto po perdirbimo, Bendrijos gamintojų, ir į šiam perdirbimui naudotų žaliavų Bendrijos gamintojų ekonominius interesus.

33.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar, tikrinant laikinojo išvežimo perdirbti procedūros ekonomines sąlygas, [Muitinės kodekso] 148 straipsnio c punkto sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“ turi būti aiškinama taip, kad ji taip pat reiškia žaliavų ir tarpinių produktų, identiškų tiems, kurie per perdirbimo procedūrą perdirbami kaip ne Bendrijos prekės, Bendrijos gamintojus?“

34.

Argos, Graikijos ir Nyderlandų vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas. 2016 m. sausio 13 d. posėdyje dalyvavo Argos, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija.

35.

Pagrindinė byla iškelta po to, kai Nyderlandų muitinė atsisakė išduoti Argos leidimą taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą operacijai, kurią sudarė Bendrijos benzino išvežimas į atvirąją jūrą, kur ketinta jį sumaišyti su ne Bendrijos bioetanoliu ir tuomet įvežti tokiu būdu gautą E85 ( 15 ).

36.

Kaip minėta bendrovė teigė per posėdį, šią operaciją norėta įvykdyti atvirojoje jūroje vien dėl ketinimo pasinaudoti skirtingais bioetanolio ir E85 muitais.

37.

Kadangi bioetanolis laikomas žemės ūkio produktu, jis apmokestinamas importo muitais, kurių tarifas šiuo metu, kaip teigia Komisija, yra maždaug 40 % ad valorem ( 16 ). Sumaišius bioetanolį su benzinu net ir nedidelėmis proporcijomis, šis produktas praranda savo, kaip žemės ūkio produkto, pobūdį ir tampa cheminiu produktu, apmokestinamu 6,5 % muitu ad valorem ( 17 ).

38.

Taigi galutiniam produktui (E85) taikomas tarifas yra mažesnis nei tarifas, taikomas ne Bendrijos žaliavoms ar tarpiniams produktams (toliau kartu – tarpiniai produktai ( 18 )), kurie naudojami šiam produktui (bioetanoliui) gauti. Tokia situacija bendrai laikoma „tarifų anomalija“, nes numatytieji bendrojo muitų tarifo muitai paprastai didėja proporcingai produkto perdirbimui ( 19 ).

39.

Argos per posėdį taip pat patikslino, kad pirmiausia ji prašė išduoti leidimą sumaišyti minėtus produktus taikant muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą ( 20 ). Taikydama šią procedūrą, ji būtų galėjusi Sąjungoje perdirbti ne Bendrijos bioetanolį, ir šis produktas nebūtų apmokestintas importo muitais, nes jais būtų apmokestintas tik po perdirbimo gautas produktas, vadinamasis perdirbtas produktas (E85), apmokestinamas (mažesniu) tarifu išleidžiant į laisvą apyvartą ( 21 ). Tik po atsisakymo išduoti tokį leidimą ši bendrovė paprašė išduoti leidimą sumaišyti šiuos produktus atvirojoje jūroje, taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.

40.

Manau, šiuo etapu reikėtų pažymėti, kad Argos nepasirinko būdo, kuris leistų už Sąjungos ribų sumaišyti Bendrijos bioetanolį ir benziną, taikant eksporto procedūrą ( 22 ). Tačiau iš principo nereikalingas išankstinis leidimas, kad būtų taikoma ši procedūra ( 23 ). Be to, kiekvienas subjektas gali tiesiog sumaišyti ne Bendrijos bioetanolį ir benziną už Sąjungos ribų, siekdamas perdirbti juos į produktą, priskiriamą prie tarifinės pozicijos, kuriai taikomi mažesni muitai. Tokių mišinių gamyba gerokai išaugo ( 24 ).

41.

Tačiau vykdydama numatytą operaciją pagal laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, Argos būtų buvę ne tik pritaikyti E85 nustatyti tarifai (užuot taikius grynajam bioetanoliui nustatytus tarifus), bet ir sumažinti E85 taikomi importo muitai, atitinkantys (fiktyvius) muitus, taikytinus laikinai eksportuotam benzinui (4,7 % tarifas ad valorem ( 25 )). Iš tiesų pagal šią procedūrą asmenys, kuriems ji taikoma, gali atimti prekėms, gautoms po perdirbimo, vadinamiesiems kompensaciniams produktams, taikytinus importo muitus, kuriais būtų apmokestinamos laikinai eksportuojamos Bendrijos prekės, jeigu jos būtų reimportuojamos ( 26 ).

42.

Šiuo atveju Nyderlandų muitų inspektorius atsisakė išduoti Argos leidimą taikyti prašomą laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, nes nebuvo įvykdytas Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkte įtvirtintas reikalavimas (pavadintas „ekonominėmis sąlygomis“), pagal kurį toks leidimas gali būti išduodamas tik „jeigu leidimo taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą išdavimas negali padaryti didelės žalos esminiams Bendrijos gamintojų [perdirbėjų] interesams“.

43.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima tik Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į kompensacinį produktą, kurį numatyta pagaminti taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą (E85), o gal ji apima ir Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į tarpinius ne Bendrijos produktus, kurie skirti tam, kad būtų įtraukti į laikinai išvežtas prekes, jas perdirbant (bioetanolis).

44.

Prieš nagrinėdamas šį klausimą, atsakysiu į kai kuriuos Graikijos vyriausybės ir Komisijos argumentus, nes, nors jos formaliai neiškėlė šio klausimo nepriimtinumo, savo argumentais iš esmės siekia įtikinti Teisingumo Teismą jo hipotetiniu pobūdžiu.

45.

Graikijos vyriausybė teigia, kad laikinojo išvežimo perdirbti procedūra netaikoma atvirojoje jūroje vykdomoms operacijoms, nes Muitinės kodekso 151 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į jos formuluotę, reikalaujama, kad numatytos operacijos būtų vykdomos konkrečioje „šalyje“.

46.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad šio kodekso 151 straipsnio 1 dalyje vartojamos formuluotės nėra kitose reikšmingose nuostatose. Iš tiesų Muitinės kodekso 145 straipsnio 1 dalyje ir įgyvendinimo reglamento 502 straipsnio 4 dalyje atitinkamai nurodytos laikinojo išvežimo perdirbti operacijos „[už] Bendrijos muitų teritorijos“ ir „už Bendrijos ribų“.

47.

Atsižvelgiant į šią skirtingą terminologiją, reikia pateikti tokį aiškinimą, kuris labiausiai atitiktų minėtos procedūros tikslą – iš esmės neleisti, kad į laisvą apyvartą išleistos Bendrijos prekės, laikinai išvežtos perdirbti, būtų apmokestinamos jas reimportuojant kaip kompensacinius produktus ( 27 ). Toks atleidimas nuo mokesčių taikomas neatsižvelgiant į tai, kur yra laikinai siunčiamos šios prekės.

48.

Atsižvelgiant į šį tikslą, nėra svarbu, kad šios prekės yra išvežamos į trečiosios valstybės teritoriją ar į jokios valstybės suverenitetui nepriklausančią zoną (kaip yra atvirosios jūros atveju), jeigu ši zona yra už Sąjungos muitų teritorijos ribų.

49.

Todėl manau, kad laikinojo išvežimo perdirbti procedūra gali būti taikoma, jeigu nagrinėjamos operacijos buvo vykdomos atvirojoje jūroje ( 28 ).

50.

Komisija pirmiausia nesutinka su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaida, grindžiama muitinės inspektoriaus pareiškimu per posėdį Gerechtshof te Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas), kad šioje byloje laikinojo išvežimo perdirbti procedūros taikymas smarkiai nepažeistų esminių E85 Bendrijos gamintojų interesų ( 29 ). Šiuo klausimu Komisija nurodo 2009 m. lapkričio 11 d. komiteto posėdžio protokolą ( 30 ), iš kurio matyti, kad išdavus leidimą taikyti šią procedūrą būtų smarkiai pažeisti ir bioetanolio, ir E85 Bendrijos gamintojų interesai. Tačiau Komisija dar teigia, kad prejudicinis klausimas netektų prasmės, jeigu būtų pripažinta, kad minėtos procedūros taikymas smarkiai pažeistų esminius E85 Bendrijos gamintojų interesus.

51.

Neatsakydamas į klausimą dėl to, ar komitetas iš tiesų manė, kad Argos suplanuota operacija galėjo smarkiai pažeisti esminius bioetanolio ir E85 Bendrijos gamintojų interesus ( 31 ), pažymiu, kad ši išvada bet kuriuo atveju negali lemti klausimo nepriimtinumo.

52.

Iš tiesų, pirma, kiek Komisijos argumentais siekiama kvestionuoti sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytas faktines aplinkybes, pažymiu, kad vertinti bylos faktines aplinkybes privalo nacionalinis teismas. Taigi Teisingumo Teismas gali priimti sprendimą dėl Bendrijos teisės akto išaiškinimo ir galiojimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ( 32 ).

53.

Antra, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendime Friesland Coberco Dairy Foods ( 33 ), komiteto išvada nacionalinėms muitinėms nėra privaloma ( 34 ). Todėl, net jei muitinės inspektorius nuo jų nukryptų ( 35 ), ši aplinkybė negali lemti jo sprendimo negaliojimo ar prejudicinio klausimo hipotetinio pobūdžio.

54.

Patvirtinęs šio klausimo priimtinumą, dabar nagrinėsiu jo esmę.

55.

Argos teigimu, sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“ šiuo atveju apima E85 Bendrijos gamintojus. Kitos įstojusios į bylą šalys laikosi nuomonės, kad ši sąvoka taip pat apima bioetanolio Bendrijos gamintojus.

56.

Šios priešingos pozicijos visų pirma grindžiamos skirtingu Sprendimo Friesland Coberco Dairy Foods ( 36 ) supratimu – jame Teisingumo Teismas aiškino Muitinės kodekso 133 straipsnio e punktą. Šioje nuostatoje įtvirtintos muitinės prižiūrimos perdirbimo procedūros ekonominės sąlygos ir, be kita ko, šiuo klausimu reikalaujama, kad nebūtų smarkiai pažeisti esminiai „panašias prekes gaminančių Bendrijos gamintojų interesai“. Teisingumo Teismas minėtame sprendime padarė išvadą, kad, nagrinėjant šias sąlygas, reikia atsižvelgti „ne tik į galutinių produktų rinką, bet ir į ekonominių žaliavų, naudojamų gaminant minėtas prekes, rinkos situaciją“ ( 37 ).

57.

Graikijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija pritaria, kad Teisingumo Teismo minėtame sprendime padaryta išvada būtų taikoma pagal analogiją laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai. Tačiau Argos tvirtina, kad minėtos išvados negalima taikyti šiai procedūrai, atsižvelgiant į skirtumus, susijusius, pirma, su nuostatų, kuriose įtvirtintos muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrų ir laikinojo išvežimo perdirbti procedūros ekonominės sąlygos ir, antra, atitinkami jų tikslai.

58.

Dėl toliau nurodytų priežasčių mane įtikina pirmasis iš nurodytų požiūrių.

59.

Iš pirmo žvilgsnio kai kurie tekstu grindžiami argumentai gali patvirtinti siaurą Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkto aiškinimą.

60.

Visų pirma, sąvoka „gamintojai [perdirbėjai]“ bendrąja prasme reiškia veiklos, t. y. iki tol buvusio produkto būklės pakeitimo, vykdymą. Taigi sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip teigia Argos, nurodo tik tuos gamintojus, kurie perdirba tarpinius Bendrijos produktus, panašius į laikinai išvežtas prekes (benziną) Sąjungoje, siekdami gauti galutinį produktą, panašų į kompensacinį produktą (E85) ( 38 ).

61.

Tuomet Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkte nurodomi esminiai „Bendrijos gamintojų [perdirbėjų]“ interesai, o šio kodekso 133 straipsnio e punkte nurodomi „Bendrijos gamintojų“ interesai. Būtų galima teigti, jog vartodamas skirtingą terminologiją šiose dviejose nuostatose, teisės aktų leidėjas ketino joms suteikti skirtingą reikšmę.

62.

Galiausiai, nors Muitinės kodekse sąvoka „gamintojai [perdirbėjai]“ neapibrėžta, šio kodekso 8 kalbinėse versijose (iš 23) sąvokai „gamintojai [perdirbėjai]“, kaip tai suprantama pagal šio kodekso 148 straipsnio c punktą, ir sąvokai „perdirbimo operacijos“, apibrėžtai to paties kodekso 114 straipsnio 2 dalies c punkte, apibrėžti vartojami tą pačią šaknį turintys žodžiai ( 39 ). Pavyzdžiui, Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkto versijoje anglų kalba vartojama sąvoka „processors“, nurodanti žodį „processing“, apibrėžtą šio kodekso 114 straipsnio 2 dalies c punkte. Be to, šių kodekso nuostatų versijoje nyderlandų kalba atitinkamai vartojamos sąvokos „veredelaars“ ir „veredelingshandelingen“.

63.

Vis dėlto šie argumentai nepašalina visų abejonių, susijusių su Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkto aiškinimu.

64.

Iš tiesų Muitinės kodekso versijose bulgarų, estų, kroatų, lietuvių ir suomių kalbomis „gamintojams“, kaip jie suprantami pagal 133 straipsnio e punktą, ir „perdirbėjams“, kaip jie suprantami pagal šio kodekso 148 straipsnio c punktą, apibūdinti vartojami tie patys žodžiai. Šie žodžiai, kurie prancūzų k. verčiami „producteurs“, nereiškia įsikišimo į anksčiau buvusį produktą.

65.

Be to, 11 kalbinių versijų ( 40 ) minėtoje 148 straipsnio nuostatoje vartojamas žodis, reiškiantis „perdirbėjus“, turi tokią pačią šaknį kaip ir minėto kodekso 114 straipsnio 2 dalies c punkte esanti „perdirbimą“ atitinkanti frazė ( 41 ). Taigi jeigu būtų vadovaujamasi tik pažodiniu aiškinimu, būtų atsižvelgta tik į Bendrijos subjektų, Sąjungoje besiverčiančių „perdirbimo“ veikla, interesus. Tačiau nebūtų atsižvelgta į „apdorojimo“ ir „taisymo“ veiklą vykdančių subjektų interesus, nes tai taip pat yra „perdirbimo operacijos“, kaip tai suprantama pagal to paties kodekso 114 straipsnio 2 dalies c punktą.

66.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismas negali neanalizuoti Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkto tikslų ir konteksto. Visų pirma, atsižvelgiant į šios nuostatos kalbinių versijų skirtumus, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ją reikia aiškinti „atsižvelgiant į teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, bendrą struktūrą ir tikslą“ ( 42 ). Dėl toliau nurodytų priežasčių šie aspektai patvirtina, kad minėtą nuostatą reikia aiškinti plačiai.

67.

Nukrypstant nuo bendroms muitų procedūroms – importui ir eksportui – numatytų taisyklių, taikant ekonomines muitų procedūras galima išvengti kai kurių pasekmių, kurios yra laikomos pražūtingomis Bendrijos pramonei ir kurias lemtų šių taisyklių taikymas.

68.

Taigi muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūra siekiama Sąjungoje išlaikyti perdirbimo veiklą, jeigu „apmokestinant prekes pagal jų tarifinę specifikaciją arba būklę importo metu būtų nustatytas didesnis muitas už tą, kuris galėtų būti ekonomiškai pagrįstas ir paskatintų kai kurią ekonominę veiklą perkelti už [Sąjungos] ribų“ ( 43 ). Šiuo tikslu tokia procedūra leidžia Sąjungoje perdirbti ne Bendrijos prekes, neapmokestinant jų importo muitais ir apmokestinant tik perdirbtus produktus ( 44 ).

69.

Tiksliau muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūra skirta taikyti tada, kai perdirbtiems produktams taikytini importo muitai yra mažesni už tarpiniams produktams, naudojamiems perdirbimo procese, taikytinus muitus ( 45 ). Taigi šios procedūros logika grindžiama tarifų anomalijomis, nes jeigu jų nebūtų galima ištaisyti, perdirbimo veiklą būtų skatinama perkelti už Sąjungos ribų.

70.

Pati laikinojo išvežimo perdirbti procedūra leidžia išvengti išvežamų perdirbti Bendrijos prekių apmokestinimo jas reimportuojant kaip kompensacinius produktus ( 46 ). Taigi ši procedūra padeda lengviau perkelti tam tikrą perdirbimo veiklą už Sąjungos ribų, nes teisės aktų leidėjas manė, kad tai yra pagrįsta dėl techninių ar ekonominių priežasčių, atsižvelgiant į tarptautinį darbo pasidalijimą ( 47 ).

71.

Vis dėlto šių procedūrų teikiama nauda tiems asmenims, kuriems jos taikomos, galimai atitinka kitiems Bendrijos pramonės interesams padarytą žalą ( 48 ). Suprasdamas šią riziką, teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti esamų interesų pusiausvyrą, nustatydamas, kad turi būti išduodamas leidimas taikyti šias procedūras, laikantis tam tikrų ekonominių sąlygų. Ir pagal muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą, ir pagal laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą šiomis sąlygomis siekiama neleisti, kad, taikant šias sistemas ir siekiant skatinti subjektų, kuriems jos taikomos, pramoninę veiklą, būtų pažeisti „esminiai“ kitų Bendrijos subjektų interesai ( 49 ). Taigi minėtos sąlygos neleidžia, taikant šias nuo bendrų muitų procedūrų nukrypstančias procedūras, Bendrijos pramonė susilpninti labiau, nei ji sustiprinama.

72.

Manau, siekdamas būtent šio tikslo, teisės aktų leidėjas nustatė ekonominių muitų procedūrų ekonomines sąlygas plačiai ir atitinkamai pripažino didelę kompetentingų muitinių ir prireikus komiteto, kuris šiuo tikslu yra įgaliotas padėti muitinėms, diskreciją tikrinti, ar šių sąlygų laikomasi.

73.

Taigi nuostatose, susijusiose su šiomis sąlygomis, vartojama terminologija verstų analizuoti jas pernelyg siaurai. Šiose nuostatose nenurodytos nei konkrečios aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti atliekant tokį nagrinėjimą, nei jose numatytos rinkos. Visų pirma Muitinės kodekso 133 straipsnio e punkte nurodomi esminiai „panašias prekes gaminančių“ Bendrijos gamintojų interesai, nepatikslinant reikalaujamo panašumo laipsnio ar pakeičiamumo. Savo ruožtu Muitinės kodekso 148 straipsnio c punkte ir įgyvendinimo reglamento 502 straipsnio 4 dalyje paminėti esminiai „Bendrijos gamintojų [perdirbėjų]“ interesai, tiksliai nenurodant, su kokiomis rinkomis siejama jų veikla. Be to, naujajame Muitinės kodekse lakoniškai nurodomi „Sąjungos gamintojų“ interesai ( 50 ).

74.

Muitinės, atlikdamos šį nagrinėjimą, taip pat neprivalo konsultuotis su Komisija ( 51 ), o jeigu nuspręstų konsultuotis ir Komisija savo ruožtu kreiptųsi į komitetą, jo išvados būtų joms neprivalomos ( 52 ).

75.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, manau, jog minėtas ekonomines sąlygas reikia aiškinti ir taikyti lanksčiai ( 53 ), kad kompetentingos muitinės galėtų visapusiškai atlikti savo kaip iškilusių interesų pusiausvyros garanto vaidmenį. Be to, atrodo pagrįsta, kad, atsižvelgiant į išimtinį ekonominių muitų procedūrų pobūdį, sąlygos, apibrėžiančios šių procedūrų taikymo leidimų išdavimą, turi būti aiškinamos plačiai.

76.

Manau, jeigu šios procedūros ekonominės sąlygos būtų aiškinamos siaurai, tai prieštarautų laikinojo išvežimo perdirbti procedūros prasmei ir tikslams, nes muitinės negalėtų atsižvelgti į esminius kai kurių Bendrijos subjektų interesus, net ir nustačiusios, kad šios procedūros taikymas galėtų smarkiai pažeisti šiuos interesus.

77.

Kitaip tariant, mano nuomone, minėtos procedūros ekonominių sąlygų tikslo siekimas, kaip matyti iš šios išvados 71 punkto, neleidžia daryti skirtumo pagal tai, ar pažeisti interesai susiję su galutinių produktų, tarpinių produktų ar žaliavų, įtrauktų į perdirbimą, rinka.

78.

Be to, pateikiant tokį aiškinimą nekiltų grėsmė pernelyg apriboti prašytojų teises ar apsunkinti leidimo taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą išdavimą.

79.

Šiuo klausimu primenu, kad pagal kartu nagrinėjamas įgyvendinimo reglamento 502 straipsnio 1 dalį ir 585 straipsnio 5 dalį laikinojo išvežimo perdirbti procedūros ekonominės sąlygos laikomos įvykdytomis, jeigu nėra priešingai rodančių požymių, nes tokiu atveju reikėtų tikrinti, ar jų laikomasi. Taigi leidimo prašytojas neprivalo įrodyti, ar šių sąlygų laikomasi, nes muitinės privalo įrodyti, kad jų nesilaikoma. Be to, muitinės neprivalo nuolat tikrinti šių sąlygų atsižvelgdamos į skirtingus esminius Bendrijos pramonės interesus, kurių gali iškilti. Iš tiesų toks tikrinimas atliekamas tik esant požymių, kad šiems interesams gali būti padarytas didelis neigiamas poveikis.

80.

Mano nuomone, būtent šis prielaidos mechanizmas ir muitinėms suteiktas lankstumas leidžia suderinti, pirma, prašytojų interesų apsaugą ir leidimo išdavimo procedūrų veiksmingumą ir, antra, visos Bendrijos pramonės interesų apsaugą.

81.

Taigi, kaip matyti iš šios išvados 67–71 punktų, muitinės prižiūrimų perdirbimo procedūrų ir laikinojo išvežimo perdirbti procedūrų ekonominėmis sąlygomis siekiama to paties tikslo. Jomis visomis kartu siekiama neleisti, kad dėl šių procedūrų taikymo Bendrijos pramonės sektoriui sukeltą skatinamąjį poveikį nusvertų didelė žala, padaryta kitiems jos sektoriams. Todėl manau, kad, nagrinėjant kiekvienos iš šių procedūrų ekonomines sąlygas, į esamus interesus reikia atsižvelgti vienodai.

82.

Sprendime Friesland Coberco Dairy Foods Teisingumo Teismas jau teigė, jog muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūros ekonominėmis sąlygomis siekiama, kad nebūtų pažeisti ne tik į perdirbtus produktus panašių galutinių produktų Bendrijos gamintojų interesai, bet ir tarpinių produktų, panašių į tuos, kurie naudojami šiems galutiniams produktams gaminti, Bendrijos gamintojų interesai ( 54 ).

83.

Siekdamas patvirtinti tokią išvadą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši procedūra, kada atleidžiami subjektai, kuriems ji taikoma, nuo muitų už iš trečiųjų šalių importuotus tarpinius produktus, naudojamus perdirbimo procese, galėtų pažeisti esminius galimų į šiuos tarpinius produktus panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų interesus ( 55 ).

84.

Manau, šiuos argumentus pagal analogiją galima pritaikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai.

85.

Žinoma, palengvinant prekių perdirbimą už Sąjungos ribų, laikinojo išvežimo perdirbti procedūra iš esmės kenkia Bendrijos įmonių, kurios perdirba tas pačias prekes Sąjungoje, interesams ( 56 ).

86.

Be to, perdirbimo procesas gali (nors nebūtinai turi) reikšti, kad į laikinai išvežtas (Bendrijos) prekes bus įtraukti ne Bendrijos produktai. Tačiau laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, skirtingai nuo muitinės prižiūrimos perdirbimo procedūros, nesuteikia jokio palankaus muitų tarifų režimo ne Bendrijos produktų, galimai įtrauktų į šį procesą, požiūriu (atleidimas taikomas tik laikinai išvežtoms prekėms) ( 57 ). Taigi minėtos procedūros gebėjimas pakenkti tarpinių produktų Bendrijos gamintojams nėra toks akivaizdus.

87.

Nors šis argumentas, manau, gali paaiškinti, kodėl daugelyje Muitinės kodekso 133 straipsnio e punkto ir 148 straipsnio c punkto kalbinių versijų pasirinktos skirtingos formuluotės, vis dėlto laikinojo išvežimo perdirbti procedūra tam tikrais atvejais gali sukelti tokį patį interesų konfliktą kaip ir muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūra.

88.

Taigi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės parodė, kad jeigu kompensaciniams produktams taikomi mažesni muitų tarifai nei tarpiniams ne Bendrijos produktams, įtrauktiems į laikinojo išvežimo perdirbti operaciją, tokios operacijos rezultatas būtų toks pat kaip ir operacijos, įvykdytos pagal muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą.

89.

Pasibaigus ir vienai, ir kitai operacijai, importo muitais apmokestinami tik galutiniai produktai pagal jiems taikytinus tarifus. Tarpiniai ne Bendrijos produktai, įtraukti į perdirbimą arba transformavimą, patys nėra apmokestinami. Taigi tarpiniai ne Bendrijos produktai pakeičiami siekiant gauti produktą, išleidžiamą į laisvą apyvartą Sąjungoje sumokant mažesnius muitus nei tie, kuriais būtų apmokestintas šių tarpinių produktų importas, jeigu nebūtų buvę tokio pakeitimo.

90.

Šias dvi operacijas apmokestinimo muitais požiūriu skiria vienintelis dalykas – papildomas pranašumas taikant muitų tarifų režimą, kai subjektas, kuriam taikoma laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, atleidžiamas nuo (fiktyvių) importo muitų, mokėtinų už laikinai išvežtas Bendrijos prekes.

91.

Tokiu atveju laikinojo išvežimo perdirbti procedūra sukelia tą patį interesų konfliktą, kuris dėl minėto atleidimo dar padidėja, kaip ir tas, kurį Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Friesland Coberco Dairy Foods nagrinėdamas muitinės prižiūrimą perdirbimo procedūrą ( 58 ).

92.

Šiuo atveju, sumaišydama benziną su bioetanoliu, Argos pasinaudojo akivaizdžiai mažesniais muitų tarifais nei tie, kurie būtų taikomi importuojant grynąjį bioetanolį. Bioetanolio Bendrijos gamintojų konkurencinė padėtis tikrai galėjo būti paveikta neigiamai. Tokia nepalanki padėtis, kuri susiklostytų pirmą kartą importuojant E85 vietoj nedenatūruoto bioetanolio, dar pablogėtų, jeigu, taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, E85 importo muitai būtų atimti iš atitinkamos (fiktyvių) muitų, mokėtinų už šio produkto benzino dalį, sumos.

93.

Be to, minėtos tarifų anomalijos pasekmės būtų dar akivaizdesnės, nes bioetanolio dalis kompensaciniame produkte sudaro maždaug 85 %. Be to, komiteto išvadoje nurodoma, kad, kaip Argos patvirtino per posėdį, E85, dėl kurio pateiktas nagrinėjamas prašymas, buvo bent iš dalies skirtas maišyti su benzinu, kad būtų gauti klasikiniai variklių degalai, kuriuose yra šiek tiek mažiau bioetanolio (5 %), vadinamieji E5 ( 59 ). Taigi E85 būtų naudojamas taip pat (pakoregavus įmaišomų dalių proporcijas) kaip ir grynasis bioetanolis, skirtas maišyti su benzinu. Būtent remdamasis šiais argumentais, komitetas ir muitinės inspektorius konstatavo, kad gali būti smarkiai pažeisti bioetanolio Bendrijos gamintojų esminiai interesai.

94.

Tačiau neginčijama, kad muitinės prižiūrima perdirbimo procedūra siekiant sumaišyti numatomus produktus Sąjungos muitų teritorijoje galėtų būti taikoma tik nesant galimybės pažeisti bioetanolio Bendrijos gamintojų interesų. Be to, Argos nesėkmingai prašė šiuo tikslu išduoti leidimą ( 60 ).

95.

Šiomis aplinkybėmis juo labiau negalima leisti taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūros, jeigu ji gali pažeisti bioetanolio Bendrijos gamintojų interesus dar labiau nei taikant muitinės prižiūrimą perdirbimo procedūrą.

96.

Todėl manau, kad platų aiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Friesland Coberco Dairy Foods ( 61 ) , taip pat reikia taikyti kalbant apie laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.

97.

Šioje byloje taip pat atrodo svarbūs Teisingumo Teismo argumentai, kuriuos jis pateikė papildomai minėto sprendimo 51 punkte, kad jo palaikoma pozicija „leidžia atsižvelgti į Bendrijos bendrosios politikos reikalavimus, įskaitant bendrąją žemės ūkio politiką [BŽŪP]“. Iš tiesų bioetanolio gamyba Sąjungoje laikoma prie BŽŪP priskiriama veikla, kurią siekiama apsaugoti didesniais muitais. Tačiau Argos prašyme nurodyta operacija leistų išvengti šių muitų, dar ir pasinaudojant atleidimu nuo muitų, numatytu taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.

98.

Be to, reikia patikslinti, kad mano siūlomas požiūris neprieštarauja Sprendimo Wacker Werke 21 punktui, kurį Argos nurodė savo rašytinėse pastabose. Tiesa, Teisingumo Teismas jame teigė, kad galimos tarifų anomalijos, dėl kurių konkrečiam ūkio subjektui taikomas palankus muitų režimas, kelia „neatsiejamą riziką“ ir turi būti toleruojamas taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą ( 62 ). Vis dėlto tokį teiginį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kontekstą.

99.

Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, nagrinėjama tarifų anomalija pasireiškė ne kompensacinių produktų ir ne Bendrijos prekių, įtrauktų į perdirbimą, bet kompensacinių produktų ir laikinai išvežamų Bendrijos prekių skirtingu apmokestinimu muitais. Toje byloje buvo svarbu tik tai, ar, nustatant laikinai išvežamų prekių muitinę vertę, kuri yra būtina apskaičiuojant atleidimą nuo muitų pagal šią procedūrą, turėjo reikšmės tai, kad šioms prekėms taikytini (fiktyvūs) importo muitai viršija kompensaciniams produktams taikytinus muitus tiek, kad, pritaikius laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, galėjo būti taikomas visiškas atleidimas nuo importo muitų. Taigi nereikėjo vertinti, ar nagrinėjant laikinojo išvežimo perdirbti procedūros ekonomines sąlygas gali ar negali būti atsižvelgta į tarifų anomalijų pasekmes.

100.

Vertinant šiuo požiūriu, mano nuomone, Sprendimo Wacker Werke 21 punktas šiai bylai nesuteikia jokios reikšmingos informacijos. Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas pasistengė sukonkretinti savo teiginį, kad iš principo reikia toleruoti dėl tarifų anomalijų buvimo atsirandančią riziką ( 63 ).

101.

Kaip teigia Graikijos vyriausybė ir Komisija, kitų tarptautinių ir Sąjungos teisės aktų tekstas patvirtina mano palaikomą aiškinimą.

102.

Taigi pagal Kioto gaires laikinojo išvežimo perdirbti procedūra negali būti taikoma, jeigu numatomos operacijos gali smarkiai pažeisti esminius „nacionalinių perdirbėjų arba gamintojų interesus“ ( 64 ). Nors šios gairės nėra privalomos ir Sąjunga bet kuriuo atveju neprisijungė prie priedo, kuriam jos skirtos išaiškinti ( 65 ), vis dėlto jos yra reikšmingas konteksto elementas. Iš tiesų jose paaiškinami kai kurie klausimai, susiję su tuo, kaip pataisytos Kioto konvencijos šalys supranta laikinojo išvežimo perdirbti procedūros tikslus ir interesus.

103.

Be to, naujojo Muitinės kodekso, kuriame numatytos visos perdirbimo sistemos ( 66 ), 211 straipsnio 4 dalies b punkte nuo šiol numatyta, kad leidimas taikyti kurią nors vieną procedūrą gali būti suteikiamas tik jeigu, be kita ko, nekyla grėsmė pakenkti „esminiams Sąjungos gamintojų interesams“ ( 67 ). Taigi nuo 2016 m. gegužės 1 d. ekonominės šių procedūrų sąlygos yra siejamos su visų Sąjungos gamintojų interesais, nesvarbu, ar jie gamina į perdirbtus produktus, ar į tarpinius produktus, naudojamus perdirbimo metu, panašius produktus.

104.

Tačiau nė viena aplinkybė nerodo, kad teisės aktų leidėjas taip ketino numatyti esminį laikinojo išvežimo perdirbti procedūros ekonominių sąlygų pakeitimą ( 68 ). Taigi, man atrodo, toks pakeitimas atitinka tikslą supaprastinti teisės aktus, siekiant skirtingoms muitinės procedūroms taikomas ekonomines sąlygas reglamentuoti toje pačioje nuostatoje.

105.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, jog Muitinės kodekso 148 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima ne tik Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į kompensacinius produktus, nurodytus prašyme taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, bet ir Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į ne Bendrijos žaliavas ar tarpinius produktus, skirtus įmaišyti į laikinai įvežamas Bendrijos prekes vykdant šiame prašyme nurodytą laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.

106.

Šiuo aspektu primenu, kad pasekmės, kurių laikinosios išvežimo perdirbti procedūros taikymas gali sukelti esminiams vienos ar kitos kategorijos gamintojų interesams, turėtų būti tiriamos tik esant požymių, kad šios procedūros taikymas smarkiai pažeistų šiuos interesus ( 69 ).

107.

Jeigu Teisingumo Teismas neigiamai atsakytų į pateiktą prejudicinį klausimą, Komisija iš esmės subsidiariai teigia, kad laikinojo išvežimo perdirbti procedūros taikymas šioje byloje reikštų piktnaudžiavimą.

108.

Nors šiuo atveju siūlau teigiamai atsakyti į prejudicinį klausimą ir nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui klausimo dėl galimo piktnaudžiavimo teise buvimo ( 70 ), išsamumo sumetimais trumpai jį išanalizuosiu.

109.

Pirmiausia reikėtų pažymėti subsidiarų ir išimtinį piktnaudžiavimo teise doktrinos pobūdį, nes tai yra „saugumo garantas“, leidžiantis atsisakyti suteikti naudą, kuri laikoma nepagrįsta, arba įpareigoti taikyti restituciją, nors formaliai ir yra įvykdytos teisės aktuose numatytos tokios naudos gavimo sąlygos.

110.

Pagal Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 ( 71 ) 4 straipsnio 3 dalį ir nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad būtų piktnaudžiavimas, turi būti subjektyvus ir objektyvus požymiai. Subjektyvus požymis reiškia, kad nagrinėjamos veiklos pagrindinis tikslas yra iš Bendrijos teisės aktų gauti naudos, dirbtinai sukuriant jai gauti būtinas sąlygas ( 72 ). Objektyvus požymis reiškia visas objektyvias aplinkybes, rodančias, kad, nors formaliai Bendrijos teisės aktuose numatytų sąlygų buvo laikomasi, nebuvo pasiektas pagrindinis šių teisės aktų tikslas ( 73 ). Nors Teisingumo Teismas gali šiuo klausimu pateikti tam tikras gaires, galiausiai kompetentingi nacionaliniai teismai turi patikrinti, ar šie kriterijai yra įvykdyti, atsižvelgdami į visas bylos aplinkybes ( 74 ).

111.

Remiantis vienu iš šių principų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turės būti pateiktos tam tikros gairės, kurios galėtų padėti jam atlikti savo vertinimą.

112.

Šiuo klausimu pirmiausia primenu, kad, kaip pažymėjau šios išvados 35 punkte, laikinojo išvežimo perdirbti procedūra Bendrijos benzinui vykdant Argos prašyme apibūdintą operaciją būtų taikoma dėl vienintelės priežasties – siekio gauti muitų lengvatų, o ne dėl kokios nors kitos techninės ar ekonominės priežasties, kaip pripažįsta ir pati Argos.

113.

Tokioms aplinkybėmis, pirma, konstatuoti, jog yra subjektyvus požymis, galima tuomet, jeigu Bendrijos benzino išvežimas į atvirąją jūrą siekiant jį sumaišyti su bioetanoliu būtų dirbtinio pobūdžio ir taip tik būtų siekiama išvengti didesnių muitų bioetanoliui, pasinaudojant atleidimu nuo (fiktyvių) muitų, taikytinų laikinai išvežtam benzinui.

114.

Antra, remdamasis tais pačiais argumentais, esu linkęs įtarti, kad, leidus Argos taikyti šią procedūrą, nebūtų pasiektas tikslas, kuriam ji numatyta. Kaip matyti iš šios išvados 70 punkto, ja siekiama išvengti Bendrijos prekių, laikinai išvežamų siekiant jas perdirbti, apmokestinimo muitais, jeigu perdirbimo operacijos perkeliamos dėl techninių ar ekonominių priežasčių.

115.

Atsižvelgiant į tai, net darant prielaidą, kad, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog laikinojo išvežimo perdirbti procedūros taikymas šioje byloje numatytai operacijai reikštų piktnaudžiavimą, to negalima būtų pasakyti apie paprastą praktiką už Sąjungos ribų sumaišyti 85 % bioetanolio ir 15 % benzino ir importuoti šitaip gautą E85 į Sąjungą taikant su tuo susijusius tarifus, užuot taikius grynajam bioetanoliui numatytą tarifą ( 75 ).

116.

Mano nuomone, nekyla abejonių, kad pačios šios operacijos negalima laikyti piktnaudžiavimu. Iš tiesų niekas neginčija, kad E85 savybės ir naudojimas skiriasi nuo bioetanolio ( 76 ). Taigi, nors tokiu sumaišymu iš esmės ir siekiama išvengti bioetanoliui taikytinų tarifų, jis būtų vykdomas ir dėl tam tikrų atskirų techninių ir (arba) ekonominių priežasčių. Tuomet trūktų bent jau subjektyvaus piktnaudžiavimo teise požymio.

117.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, manau, kad piktnaudžiavimo teise doktrina gali užkirsti kelią galimybei pasinaudoti laikinojo išvežimo perdirbti procedūra tokiu atveju, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, jeigu tik tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Bet ši doktrina iš esmės neturėtų kliudyti importuotojams naudotis tarifų anomalijomis, perdirbant importuoti į Sąjungą skirtą bioetanolį į E85, kad muitai būtų taikomi pagal kitą tarifinę poziciją. Galiausiai teisės aktų leidėjas turėtų ištaisyti tokią anomaliją, jei manytų, kad to reikia.

118.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktą klausimą:

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 2007 m. vasario 28 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 214/2007, 148 straipsnio c punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „Bendrijos gamintojai [perdirbėjai]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima ne tik Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į kompensacinius produktus, nurodytus prašyme taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, bet ir Bendrijos gamintojus, gaminančius produktus, panašius į ne Bendrijos žaliavas ar tarpinius produktus, skirtus įmaišyti į laikinai įvežamas Bendrijos prekes vykdant šiame prašyme nurodytą laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą.