1

2014 m. birželio 28 d. Europos Komisija priėmė komunikatą „2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairės“ (OL C 200, p. 1; toliau – ginčijamos gairės).

2

Ginčijamų gairių 3.7.2 skyriuje apibrėžtos sąlygos, kurias turi atitikti valstybių narių suteikta pagalba paramos, teikiamos atsinaujinančių išteklių energetikai, finansavimo lengvatų forma (toliau – lengvatos), kad būtų laikoma neprieštaraujančia vidaus rinkai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Ginčijamų gairių 185 punkte nustatyta:

„Pagalba turėtų būti teikiama tik tiems sektoriams, kuriuose dėl paramos atsinaujinančių išteklių energetikai finansavimo išlaidų, priklausančių nuo elektros energijos vartojimo intensyvumo ir dalyvavimo tarptautinėje prekyboje, kyla rizika konkurencinei padėčiai. Atitinkamai pagalba gali būti teikiama tik jeigu įmonė priskiriama prie [ginčijamų gairių] 3 priede išvardytų sektorių <...> Šis sąrašas turi būti naudojamas tik tinkamumui gauti šios konkrečios formos kompensaciją nustatyti.“

3

Ginčijamų gairių 185 punkto priešpaskutiniame sakinyje įterptoje 84 išnašoje nustatyta:

„Komisija mano, kad tokia rizika kyla sektoriuose, kurių ES lygmens prekybos intensyvumas yra 10 %, o ES lygmens sektoriaus elektros energijos vartojimo intensyvumas siekia 10 %. Be to, panaši rizika kyla sektoriuose, kuriuose prekybos intensyvumas yra mažesnis, bet ne mažesnis kaip 4 %, ir kurių elektros energijos vartojimo intensyvumas yra gerokai didesnis – bent 20 %, arba kurie yra ekonomiškai panašūs (pvz., atsižvelgiant į pakeičiamumą). Tokia pati rizika kyla ir tuose sektoriuose, kurių elektros energijos vartojimo intensyvumas yra šiek tiek mažesnis, bet ne mažesnis kaip 7 %, ir kurių prekybos intensyvumas yra labai didelis – bent 80 %. Tinkamų finansuoti sektorių sąrašas parengtas remiantis tuo pagrindu. Galiausiai, dėl ekonominio panašumo į išvardytus sektorius, taip pat dėl to, kad jie gamina pakaitinius produktus, įtraukti ir šie sektoriai: plieno, lengvųjų metalų ir spalvotųjų metalų liejinių gamyba <...>; išrūšiuotų medžiagų atgavimas <…>.“

4

Ginčijamų gairių 186 punkte nustatyta:

„Be to, siekiant atsižvelgti į tai, kad tam tikruose sektoriuose elektros energijos vartojimo intensyvumas gali būti nevienodas, valstybė narė į nacionalinę schemą, pagal kurią teikiamos su paramos atsinaujinančių išteklių energetikai išlaidomis susijusios lengvatos, gali įtraukti įmonę, jeigu tos įmonės elektros energijos vartojimo intensyvumas yra bent 20 % ir ji priklauso sektoriui, kurio ES lygmens prekybos intensyvumas yra bent 4 %, net jei ta įmonė nepriklauso nė vienam iš [ginčijamų gairių] 3 priede išvardytų sektorių <...>“

5

Ginčijamų gairių 3 priede (toliau – 3 priedas) „Tinkamų finansuoti sektorių <...> pagal [ginčijamų gairių] 3.7.2 [skyrių] sąrašas“ išvardyti sektoriai, kuriuose veikiančioms įmonėms gali būti taikomos lengvatos, kurias Komisija laiko neprieštaraujančiomis vidaus rinkai, ir nereikalaujama, kad jos individualiai siektų konkretų elektros energijos vartojimo intensyvumą.

6

Ginčijamų gairių 5 priede „Į 3 priede pateiktą sąrašą neįtraukti kasybos ir gamybos sektoriai, kurių ES išorės prekybos intensyvumas yra bent 4 % “ (toliau – 5 priedas) išvardyti tam tikri ekonomikos sektoriai, neįtraukti į 3 priedą, kuriuose veikiančioms įmonėms gali būti taikomos lengvatos, kurias Komisija laiko neprieštaraujančiomis vidaus rinkai, jeigu jų individualus elektros energijos vartojimo intensyvumas siekia 20 %. Tarp šių sektorių nurodytas ir pieninių veiklos ir sūrių gamybos sektorius (NACE 10.51) (toliau – pieninių sektorius).

7

Ieškovės Milchindustrie‑Verband eV ir Deutscher Raiffeisenverband eV yra dvi grupės, kurių veiklos tikslas – atstovauti atitinkamai Vokietijos pieno pramonės ir Vokietijos žemės ūkio maisto produktų sektoriuose veikiančių įmonių interesams ir juos ginti. Milchindustrie‑verband nariai yra įmonės ir kooperatyvai, Vokietijoje tiekiantys apie 95 % pieno gaminių ir užtikrinantys 100 % eksporto. Tarp Deutscher Raiffeisenverband narių yra įmonės, veikiančios žemės ūkio prekybos ir gyvūninių ir augalinių produktų, įskaitant pieno, perdirbimo ir prekybos sektoriuose.

8

Ši byla buvo pradėta 2014 m. rugsėjo 19 d. ieškovių Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu, kuriame jos Bendrojo Teismo prašo:

9

Atskiru dokumentu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2014 m. gruodžio 4 d., Komisija, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą. Komisija Bendrojo Teismo prašo:

10

2015 m. sausio 19 d. ieškovės pateikė savo pastabas dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo. Jos Bendrojo Teismo prašė atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, remiantis 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, ir nagrinėti bylą.

11

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, jeigu atsakovas to prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl nepriimtinumo arba kompetencijos nebuvimo nepradėjęs bylos nagrinėti iš esmės.

12

Šioje byloje Bendrasis Teismas, manydamas, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, nusprendė priimti nutartį ir netęsti proceso.

13

Ieškovės prašo panaikinti ginčijamas gaires tiek, kiek jose pieninių sektorius nenurodytas 3 priede, nors šio sektoriaus prekybos ir elektros energijos vartojimo intensyvumas viršija 10 %. Ieškovės teigia, kad 3 priedas yra išsamus ir jo turinys turi būti tiksliai perkeltas į Vokietijos teisę. 2014 m. liepos 21 d.Eneuerbare Energien Gesetz (Vokietijos įstatymas dėl atsinaujinančiosios energijos) (BGBl., 2014 I, p. 1066; toliau – 2014 m. EEG) 4 priedo 1 sąraše, susijusiame su sektoriais, kuriems gali būti taikomos lengvatos, nurodyti gairių 3 priede išvardyti sektoriai. 2014 m. EEG 4 priedo 2 sąraše nurodyti gairių 5 priede išvardyti sektoriai, tarp kurių ir pieninių sektorius, o šio įstatymo 64 straipsnyje prie šių sektorių priskiriamoms įmonėms nustatyti griežtesni lengvatų taikymo reikalavimai. Todėl tokios lengvatos gali būti taikomos tik labai nedideliam šiuos griežtus reikalavimus atitinkančių pieninių skaičiui, o tai kelia didelę grėsmę – apie 80 % – Vokietijos pieninių tarptautiniam konkurencingumui ir egzistavimui.

14

Pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis Teismo praktika, asociacijų ar grupių pareikšti ieškiniai yra priimtini trimis atvejais, tai yra tada, kai jos atstovauja asmenų, kurie patys turi teisę pareikšti ieškinius, interesams, kai asociacijos ar grupės yra išskiriamos dėl ginčijamo akto poveikio jų pačių interesams, būtent dėl to, kad aktas, kurį prašoma panaikinti, paveikė jų, kaip derybininkių, poziciją, arba kai teisės nuostatoje joms aiškiai pripažįstamos atitinkamos procesinės teisės (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Forum 187 / Komisija, T‑189/08, Rink., EU:T:2010:99, 58 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

15

Šiuo atveju, pirma, ieškovės nenurodė jokios nuostatos, pagal kurią joms suteikiamos procesinės teisės, kiek tai susiję su ginčijamomis gairėmis, ir, antra, neteigė, kad jos atliko konkretų derybininkų vaidmenį to akto priėmimo procese. Todėl Komisija teisingai tvirtina, o ieškovės tai pripažįsta, kad ieškinio priimtinumą lemia vienintelis klausimas, t. y. ar pieninių sektoriuje veikiančios įmonės, kurioms atstovauja ieškovės (toliau – atstovaujamos įmonės), turi teisę kreiptis dėl ginčijamų gairių panaikinimo dėl to, kad pieninių sektorius nenurodytas 3 priede.

16

Toliau reikia priminti, kad, remiantis SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antroje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam neskirtų aktų dviem alternatyviais atvejais: pirma, jeigu nagrinėjamas aktas tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs ir, antra, jeigu tai yra reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas, tiesiogiai su juo susijęs ir dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių.

17

Todėl reikia išnagrinėti, ar atstovaujamos įmonės yra vienoje iš pirmesniame punkte nurodytų situacijų, kiek tai susiję su ginčijamomis gairėmis; Komisija tai ginčija. Kadangi abiem atvejais reikalaujama, kad ginčijamas aktas būtų tiesiogiai susijęs su ieškovu, pirmiausia reikia išnagrinėti šį kriterijų.

18

Šiuo klausimu pažymėtina, kad žodžiai, „kurie yra tiesiogiai <...> su juo susiję“, identiškai vartojami abiem SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytais atvejais ir perimti iš EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos, nors pastarajame straipsnyje buvo numatytas tik pirmasis iš šių atvejų. Jau nuspręsta, kad su antrąja iš situacijų susijusi tiesioginės sąsajos sąvoka neturi būti aiškinama griežčiau nei su pirmąja situacija susijusi sąvoka (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Microban International ir Microban (Europe) / Komisija, T‑262/10, Rink., EU:T:2011:623, 32 punktą). Taigi šiuo atveju jokia aplinkybė neleidžia nuspręsti, kad tiesioginės sąsajos sąlyga turi būti aiškinama mažiau ribojančiai, jeigu ginčijamos gairės yra reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių.

19

Komisija teigia, kad ginčijamos gairės nėra tiesiogiai susijusios su atstovaujamomis įmonėmis, o ieškovės tai ginčija.

20

Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Teismo praktiką SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad Sąjungos aktas turi būti tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tuomet, kai ginčijamas aktas tiesiogiai veikia asmens teisinę padėtį ir nepalieka jokios diskrecijos adresatams, atsakingiems už jos įgyvendinimą, esantį vien automatinio pobūdžio ir kylantį tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių nuostatų (žr. 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, Rink., EU:C:2008:159, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

21

Tas pats taikoma, kai adresatų galimybė ginčyti Sąjungos aktą yra tik teorinė, o jų ketinimas jį įgyvendinti nekelia abejonių (1998 m. gegužės 5 d. sprendimų Dreyfus / Komisija, C‑386/96 P, Rink., EU:C:1998:193, 44 punktas ir Glencore Grain / Komisija, C‑404/96 P, Rink., EU:C:1998:196, 42 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1971 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Bock / Komisija, 62/70, Rink., EU:C:1971:108, 6–8 punktus ir 1985 m. sausio 17 d. Sprendimo Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija, 11/82, Rink., EU:C:1985:18, 8–10 punktus).

22

Taigi reikia išnagrinėti, ar ginčijamos gairės sukelia tokių tiesioginių padarinių atstovaujamų įmonių teisinei padėčiai, kuriuos Komisija ginčija.

23

Šiuo klausimu primintina, kad visų pirma valstybės pagalbos srityje Komisija gali nusistatyti gaires, kuriomis vadovausis naudodamasi savo diskrecija. Ši institucija turi laikytis šių gairių tiek, kiek jos neprieštarauja Sutarties normoms (šiuo klausimu žr. 1987 m. vasario 24 d. Sprendimo Deufil / Komisija, 310/85, Rink., EU:C:1987:96, 22 punktą; 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, Rink., EU:C:1993:111, 34 ir 36 punktus ir 1996 m. spalio 15 d. Sprendimo IJssel‑Vliet, C‑311/94, Rink., EU:C:1996:383, 42 punktą).

24

Todėl priimdama ginčijamas gaires Komisija priėmė iš esmės privalomojo pobūdžio įsipareigojimą, kaip tai nurodyta gairėse, naudodamasi turima diskrecija vertinti pagalbos, kuriai taikomos šios gairės, suderinamumą su vidaus rinka. Konkrečiai ji įsipareigojo nelaikyti suderinama su vidaus rinka jokios 3 priede nenurodytame sektoriuje valstybės narės taikomos lengvatos ir laikyti suderinama su vidaus rinka 5 priede nurodytame sektoriuje veikiančiai įmonei taikomą lengvatą tik jeigu jos elektros energijos vartojimo intensyvumas yra bent 20 %.

25

Vis dėlto tai, kas pirmiau nurodyta, nereiškia, kad ginčijamos gairės tiesiogiai susijusios su atstovaujamomis įmonėmis.

26

Pirma, kiek tai susiję su atstovaujamomis įmonėmis, kurioms taikoma lengvata, apie kurią Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai ir dėl kurios Komisija dar nepriėmė sprendimo dėl lengvatos suderinamumo su vidaus rinka iki ginčijamų gairių taikymo pradžios datos, iš tiesų, kaip tvirtina ieškovės, remiantis šių gairių 246 ir 247 punktais, jos taikomos nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. visoms pagalbos priemonėms, dėl kurių Komisija turi priimti sprendimą, net jeigu apie jas pranešta iki pirmosios iš šių datų. Vis dėlto Komisija tokiai lengvatai gali taikyti ginčijamas gaires tik priimdama sprendimą pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 2 ir 3 dalis arba SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą arba, galiausiai, sprendimą užbaigti šią procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnį. Taigi būtent šie sprendimai, kuriuose konstatuojama, kad joms taikoma lengvata nesuderinama su vidaus rinka dėl to, kad pieninių sektorius nenurodytas 3 priede, – o ne tas priedas, – gali būti tiesiogiai susiję su atstovaujamomis įmonėmis. Atstovaujamos įmonės galėtų ginčyti tų sprendimų teisėtumą Bendrajame Teisme ir konkrečiai remtis tuo, kad pieninių sektorius turėjo būti nurodytas 3 priede.

27

Antra, kiek tai susiję su atstovaujamomis įmonėmis, kurioms taikoma lengvata, apie kurią Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai ir dėl kurios Komisija nusprendė, kad ši lengvata yra su vidaus rinka suderinama pagalba, iki ginčijamų gairių taikymo pradžios datos, pažymėtina, kad, remdamasi šių gairių 250 punktu, Komisija siūlo padaryti reikiamus esamos pagalbos pakeitimus, kad ji atitiktų tas gaires ne vėliau kaip 2016 m. sausio 1 d. Taigi, kaip teisingai tvirtina Komisija, kadangi valstybės narės nėra saistomos ginčijamų gairių, jos gali šiuos pasiūlymus priimti arba atmesti. Jeigu Komisijos pasiūlymą priima, visi teisiniai padariniai atstovaujamoms įmonėms kyla dėl atitinkamos valstybės narės veiksmų, kurie prireikus gali būti ginčijami kompetentinguose nacionaliniuose teismuose. Jeigu atitinkama valstybė narė Komisijos pasiūlymą atmeta, visi teisiniai padariniai atstovaujamoms įmonėms kyla tik dėl pareigos sustabdyti [pagalbos teikimą] po to, kai Komisija pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 2 dalį priima sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, nustatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje. Reikia pakartoti, kad atstovaujamos įmonės gali ginčyti tokio sprendimo teisėtumą Bendrajame Teisme ir konkrečiai remtis tuo, kad pieninių sektorius turėjo būti nurodytas 3 priede.

28

Trečia, kiek tai susiję su atstovaujamomis įmonėmis, kurioms taikoma lengvata, kurią Komisija gali pripažinti neteisėta pagalba, nes ji buvo suteikta prieš tai, kai apie ją pranešta, o dėl šios lengvatos Komisija sprendžia po ginčijamų gairių taikymo pradžios datos, pažymėtina, kad Komisija gali taikyti šias gaires tokiai lengvatai tik priimdama vieną iš šios nutarties 26 punkte nurodytų sprendimų, o atstovaujamos įmonės gali būti tiesiogiai susijusios tik su tokiais sprendimais, kuriuos prireikus jos gali ginčyti Bendrajame Teisme.

29

Galiausiai, ketvirta, kiek tai susiję su galimu valstybės narės sprendimu nesuteikti naujų lengvatų 3 priede neišvardytiems sektoriams, tai būtų, kaip teisingai teigia Komisija, savarankiškas atitinkamos valstybės narės sprendimas.

30

Iš tikrųjų ginčijamų gairių egzistavimas valstybei narei netrukdo pranešti Komisijai apie naują lengvatą, taikomą 3 priede nenurodytame sektoriuje, prireikus prieš tai gavus atitinkamų įmonių pateiktus paaiškinimus ir motyvuojant tuo, kad šis sektorius tenkina reikalavimus, kad būtų įtrauktas į tame priede pateiktą sąrašą, arba tuo, kad ji mano, jog Komisija negali pagrįstai nustatyti šių reikalavimų. Žinoma, gali būti taip, kad, remiantis ginčijamomis gairėmis, Komisijai gali tekti pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 5 dalį priimti sprendimą, kuriame būtų konstatuojama, kad numatoma taikyti lengvata yra nesuderinama su vidaus rinka. Vis dėlto tik šis sprendimas gali sukelti tiesioginių teisinių padarinių įmonėms, kurioms lengvata turėjo būti taikoma. Šios įmonės, kaip ir atitinkama valstybė narė, Bendrajame Teisme gali ginčyti Komisijos priimto sprendimo pagrįstumą ir konkrečiai remtis tuo, kad pieninių sektorius turėjo būti įtrauktas į 3 priedą.

31

Šios išvados nepaneigia pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ieškovių pateiktas argumentas, kad priimant ginčijamas gaires jau buvo aišku, jog Vokietijos Federacinė Respublika į savo teisės aktus, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, „visiškai pažodžiui“ įtrauks 3 priedą, todėl šios nutarties 21 punkte nurodyta Teismo praktika taikytina šioje byloje.

32

Šiuo klausimu ieškovės tvirtina, kad 2013 m. gruodžio mėn. Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą dėl Vokietijos teisės aktų, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, ir nurodė, jog turi abejonių dėl lengvatų, numatytų kituose nei plieno ir aliuminio sektoriuose, teisėtumo. Rengiant ginčijamas gaires vyko intensyvios Komisijos ir Vokietijos valdžios institucijų derybos dėl sektorių sąrašo, kuris gali būti pateiktas 3 priede. Nepaisydamos to, kad 2014 m. vasario 28 d. buvo pareikštas ieškinys dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą panaikinimo, Vokietijos valdžios institucijos nurodė, kad, pirma, nori pasiekti kompromisą ir, antra, naujieji Vokietijos teisės aktai, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, turi būti glaudžiai derinami su rengiamomis gairėmis, gal netgi juose turi būti laikomasi gairėse nustatytų reikalavimų.

33

Vis dėlto, priešingai, nei teigia ieškovės, tai nereiškia, kad šios nutarties 21 punkte nurodyta Teismo praktika taikytina šioje byloje.

34

Kadangi, kaip nurodyta šios nutarties 30 punkte, valstybės narės nėra saistomos ginčijamų gairių ir neturi pareigos Komisijai pranešti apie tose gairėse nustatytų reikalavimų neatitinkančias lengvatas, tų valstybių narių galimybė išlaikyti ar priimti su šiomis gairėmis nesuderinamus nacionalinės teisės aktus nelaikytina vien teorine. Bet kuriuo atveju ieškovės visai nepaaiškino, kodėl valstybės narės ir konkrečiai Vokietijos Federacinė Respublika teisiškai ar faktiškai privalo laikytis rekomendacinio pobūdžio taisyklių, kurias Komisija, priimdama ginčijamas gaires, nustatė tuo atveju, kai naudojasi savo diskrecija.

35

Tai, kas pasakyta, patvirtina aplinkybė, kad, kaip pažymi pačios ieškovės, Vokietijos Federacinė Respublika Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl Komisijos priimto sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, kiek tai susiję su ankstesniais nei 2014 m. EEG Vokietijos teisės aktais, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, panaikinimo. Šiame ieškinyje, kurio vėliau ji nusprendė atsisakyti (2015 m. birželio 8 d. Nutartis Vokietija / Komisija, T‑134/14, EU:T:2015:392), Vokietijos Federacinė Respublika galėjo ginčyti Komisijos preliminarų vertinimą dėl numatomų taikyti lengvatų, o šis vertinimas, anot pačių ieškovių, tapatus pateiktam pagal ginčijamas gaires.

36

Šiomis aplinkybėmis tai, kad Vokietijos valdžios institucijos pranešė, jog jos priims teisės aktus, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, siekdamos, kad jie atitiktų ginčijamas gaires prieš tai, kai jos bus priimtos, darant prielaidą, kad taip ir buvo, nereiškia, jog šios gairės atstovaujamoms įmonėms padarė tiesioginį poveikį.

37

Bet kuriuo atveju šioje byloje susiklosčiusios aplinkybės labai skiriasi nuo tų, dėl kurių priimta šios nutarties 21 punkte nurodyta Teismo praktika.

38

21 punkte minėti sprendimai Bock / Komisija (EU:C:1971:108) ir Piraiki‑Patraiki ir kt. / Komisija (EU:C:1985:18) susiję su prašymais panaikinti du sprendimus, kuriuose Komisija, gavusi tam tikrų valstybių narių prašymus, leido taikyti tam tikrų šalių kilmės produktų apsaugos priemones. Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atitinkamų valstybių narių valdžios institucijos nurodė, kad jos taikys apsaugos priemones, dėl kurių pateikti prašymai, įmonės, kurioms tos priemonės turėjo įtakos, buvo tiesiogiai susijusios su Komisijos leidimu.

39

Šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai nereikalingas joks Komisijos leidimas pritaikyti savo teisės aktus, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, kad jie būtų suderinami su ginčijamomis gairėmis, ar pranešti Komisijai apie nesuderinamas su šiomis gairėmis lengvatas, priešingai, nei yra šios nutarties 38 punkte nurodytas apsaugos priemones ketinusių taikyti valstybių narių, kurioms reikėjo Komisijos leidimo nustatyti tokias priemones, atveju. Taigi potencialūs lengvatų gavėjai, kuriems Vokietijos Federacinė Respublika tų lengvatų netaikė, nesusiję su ginčijamomis gairėmis taip pat, kaip buvo susijusios įmonės, kurioms turėjo būti taikytos aptariamos apsaugos priemonės.

40

Šios nutarties 21 punkte minėtas Sprendimas Dreyfus / Komisija (EU:C:1998:193) ir 19 punkte minėtas Sprendimas Glencore Grain / Komisija (EU:C:1998:196) susiję su ieškiniais, kuriais siekta panaikinti sprendimus, kurie atitinkamai skirti Rusijos valdžios institucijoms ir Ukrainos valdžios institucijoms; juose Komisija atsisakė skirti finansavimą tam tikrų žemės ūkio produktų tiekimui ypatingomis sąlygomis, susijusiomis su kainomis. Atsižvelgdamas būtent į Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje susiklosčiusią sunkią ekonominę ir finansinę padėtį ir pablogėjusią su maisto produktais ir sveikatos priežiūra susijusią padėtį, o už tiekimą galėjo būti sumokėta tik iš Sąjungos finansavimo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atitinkamų valdžios institucijų galimybė vykdyti tiekimo sutartis Komisijos ginčytomis kainų sąlygomis ir atsisakyti skirti tą finansavimą buvo visiškai teorinė.

41

Šiuo atveju nėra jokios priežasties nuspręsti, kad, remiantis faktais, Vokietijos Federacinė Respublika yra tokioje pačioje padėtyje kaip 40 punkte nurodytos valstybės, kai ji turi tik teorinę galimybę nesilaikyti ginčijamų gairių, pavyzdžiui, pranešti Komisijai apie nesuderinamas su šiomis gairėmis lengvatas.

42

Iš viso to, kas pasakyta, išplaukia, kad, pirma, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Vokietijos Federacinė Respublika nei teisiškai, nei faktiškai neturėjo pareigos pritaikyti savo teisės aktus, kuriuose reglamentuojamos lengvatos, kad jie būtų suderinami su ginčijamomis gairėmis, ir, antra, atstovaujamų įmonių teisinei padėčiai tiesioginės įtakos nepadarė tai, kad pieninių sektorius neįtrauktas į 3 priedą.

43

Kadangi ginčijamos gairės nėra tiesiogiai susijusios su atstovaujamomis įmonėmis, nereikia nagrinėti, ar jos yra konkrečiai susijusios ir ar tos gairės yra reglamentuojančio pobūdžio teisės aktas, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinimo priemonių, ir reikia nuspręsti, kad ieškovės neturi teisės prašyti jas panaikinti.

44

Vadinasi, ieškovės nėra vienoje iš situacijų, kai, remiantis šios nutarties 14 punkte nurodyta teismo praktika, asociacijų ar grupių pareikštas ieškinys yra priimtinas.

45

Todėl ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

46

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nutaria:

Priimta 2015 m. lapkričio 23 d. Liuksemburge.