1

Ieškovė Deutsche Telekom AG yra Vokietijos telekomunikacijų rinkos senbuvė ir grupei Deutsche Telekom vadovaujanti bendrovė. Ieškovė nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d. visą šiai bylai svarbų laikotarpį valdė 51 % Slovak Telekom a.s., kuri yra Slovakijos telekomunikacijų rinkos senbuvė, kapitalo. Kita Slovak Telekom kapitalo dalis priklausė atitinkamai Slovakijos Respublikos ekonomikos ministerijai (34 %) ir Slovakijos Respublikos nacionaliniam turto fondui (15 proc.) (toliau kartu – Slovakija).

2

2014 m. spalio 15 d. Europos Komisija priėmė ieškovei ir Slovak Telekom skirtą sprendimą C(2014) 7465 final dėl bylos nagrinėjimo pagal SESV 102 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (byla AT.39523 – Slovak Telekom), ištaisytą 2014 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu C(2014) 10119 final ir 2015 m. balandžio 17 d. Komisijos sprendimu C(2015) 2484 final (toliau – ginčijamas sprendimas). 2014 m. gruodžio 26 d.Slovak Telekom pareiškė atskirą ieškinį, jame taip pat prašė panaikinti ginčijamą sprendimą (byla T‑851/14).

3

Slovak Telekom, netiesiogiai perėmusi valstybinės pašto ir telekomunikacijų įmonės, kuri buvo panaikinta 1992 m., teises ir pareigas, yra didžiausia telekomunikacijų operatorė ir plačiajuostės prieigos teikėja Slovakijoje. Teisės aktuose įtvirtintas monopolis, kuriuo ji naudojosi Slovakijos telekomunikacijų rinkoje, baigėsi 2000 m. Slovak Telekom teikia visas duomenų ir balso telefonijos paslaugas, taip pat turi ir naudoja varinius bei šviesolaidinius fiksuotojo ryšio tinklus ir judriojo ryšio telekomunikacijų tinklą. Variniai ir judriojo ryšio tinklai apima beveik visą Slovakijos teritoriją.

4

Ginčijamas sprendimas susijęs su antikonkurenciniais veiksmais Slovakijos plačiajuosčio ryšio interneto paslaugų rinkoje. Jame iš esmės nagrinėjamos Slovak Telekom nustatytos sąlygos, kuriomis 2005–2010 m. atsieta prieiga prie vietinės varinės linijos Slovakijoje buvo teikiama kitiems operatoriams.

5

Vietinė linija – tai fizinė suvytosios metalinės poros grandinė (taip pat vadinama linija), jungianti tinklo galinį tašką, esantį abonento patalpoje, su pagrindiniu skirstomuoju stovu ar bet kokiu kitu lygiaverčiu viešojo fiksuotojo telefono ryšio tinklo įrenginiu.

6

Atsieta prieiga prie vietinės linijos leidžia naujiems dalyviams – paprastai vadinamiems alternatyviaisiais operatoriais (atskiriant nuo telekomunikacijų tinklų rinkos senbuvių) – naudotis jau esama ir šiems rinkos senbuviams priklausančia telekomunikacijų infrastruktūra, kad jie galėtų siūlyti įvairias paslaugas galutiniams vartotojams konkuruodami su rinkos senbuviais. Įvairios telekomunikacijų paslaugos, kurios gali būti teikiamos galutiniams vartotojams per vietinę liniją, apima plačiajuostį duomenų perdavimą siekiant suteikti fiksuotąją interneto prieigą ir leisti naudotis daugialypės terpės programomis, naudojant skaitmeninės abonento linijos (Digital Subscriber Line ar DSL) technologiją.

7

Vietinės linijos atsiejimas buvo įgyvendinamas Europos Sąjungos lygmeniu, be kita ko, 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2887/2000 dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos (OL L 336, 2000, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 83) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL L 108, 2002. p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349). Reglamente Nr. 2887/2000 buvo reikalaujama, kad „rinkoje dominuojantys“ operatoriai suteiktų prieigą prie vietinių linijų, kai prieiga prie jų yra atsieta (angl. unbundled local loop arba ULL), ir paskelbtų orientacinį pasiūlymą suteikti atsietą prieigą. Šios nuostatos Slovakijoje buvo įgyvendintos iš dalies pakeistu 2003 m. gruodžio 3 d.Zákon 610/2003 Z.z. o elektronických komunikáciách, v znení neskorších predpisov (Įstatymas Nr. 610/2003 dėl elektroninių ryšių), įsigaliojusiu (su tam tikromis išimtimis) 2004 m. sausio 1 d.

8

Iš esmės pagal šiuos teisės aktus operatorius, nacionalinės reguliavimo institucijos pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje (paprastai tai yra rinkos senbuvis), privalėjo suteikti alternatyviesiems operatoriams atsietą prieigą prie vietinės linijos ir susijusių paslaugų skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis, taip pat atnaujinti orientacinį pasiūlymą dėl tokios atsietos prieigos. Nacionalinė reguliavimo institucija privalėjo užtikrinti, kad sąnaudomis pagrįstas mokestis už atsietą prieigą prie vietinės linijos skatintų sąžiningą ir subalansuotą konkurenciją. Šiuo tikslu nacionalinė reguliavimo institucija galėjo, be kita ko, įpareigoti iš dalies pakeisti orientacinį pasiūlymą.

9

Atlikusi rinkos tyrimą Slovakijos nacionalinė telekomunikacijų reguliavimo institucija (toliau – TUSR) 2005 m. kovo 8 d. priėmė pirmosios instancijos Sprendimą Nr. 205/14/2005, jame nurodė, kad Slovak Telekom yra operatorė, turinti didelę įtaką didmeninėje atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2887/2000. Taigi TUSR nustatė Slovak Telekom įvairias pareigas, įskaitant pareigą per 60 dienų pateikti jai orientacinį pasiūlymą. Šį Slovak Telekom užginčytą sprendimą TUSR pirmininkas patvirtino 2005 m. birželio 14 d. Šiame patvirtinamajame sprendime Slovak Telekom buvo įpareigota suteikti prieigą pagal visus tinkamais ir pagrįstais laikomus prašymus suteikti atsietą prieigą prie vietinės linijos, kad alternatyvieji operatoriai galėtų naudotis šia linija, siekdami teikti savo paslaugas Slovakijos plačiajuosčio fiksuotojo ryšio paslaugų „masinėje mažmeninėje rinkoje“. 2005 m. birželio 14 d. sprendime Slovak Telekom taip pat įpareigota visus numatomus orientacinio pasiūlymo suteikti atsietą prieigą pakeitimus paskelbti iš anksto bent prieš 45 dienas ir juos pateikti TUSR.

10

Slovak Telekom savo orientacinį pasiūlymą suteikti atsietą prieigą (toliau – orientacinis pasiūlymas) paskelbė 2005 m. rugpjūčio 12 d. Šiame pasiūlyme, kuris nuo šios dienos iki 2010 m. pabaigos buvo iš dalies pakeistas devynis kartus, yra nustatytos sutarties ir techninės sąlygos dėl prieigos prie Slovak Telekom vietinės linijos suteikimo. Didmeninėje rinkoje Slovak Telekom teikia prieigą prie vietinių linijų; prieiga prie šių linijų yra atsieta pagrindiniame skirstomajame stove, kuriame alternatyvusis operatorius, prašantis suteikti prieigą, yra įrengęs savo centrinį tinklą, arba šalia šio stovo.

11

Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, Slovak Telekom vietinės linijos tinklas, kuriuo galima naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti atsiejus atitinkamas šio operatoriaus linijas, 2005–2010 m. laikotarpiu apėmė 75,7 % visų Slovakijos namų ūkių. Šis tinklas aprėpė visas vietines linijas, esančias Slovak Telekom metaliniame prieigos tinkle, kuriuo galima naudotis siekiant perduoti plačiajuosčio ryšio signalą. Vis dėlto tuo pačiu laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 18 d. prieiga buvo atsieta tik prie nedaugelio Slovak Telekom vietinių linijų ir šias linijas naudojo tik vienas alternatyvusis operatorius, siekdamas teikti įmonėms mažmenines labai didelės spartos plačiajuosčio ryšio paslaugas.

12

Komisija savo iniciatyva pradėjo tyrimą, jo dalykas, be kita ko, yra atsietos prieigos prie Slovak Telekom vietinės linijos suteikimo sąlygos. 2008 m. birželio 13 d. pateikusi alternatyviesiems operatoriams prašymus pateikti informacijos ir 2009 m. sausio 13–15 d.Slovak Telekom patalpose atlikusi patikrinimą be įspėjimo Komisija 2009 m. balandžio 8 d. nusprendė pradėti procedūrą prieš šį operatorių, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius tvarkos (OL L 123, 2004, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 2 straipsnį.

13

Atliekant tyrimą, alternatyviesiems operatoriams ir TUSR buvo pateikta papildomų prašymų pateikti informacijos, taip pat 2009 m. liepos 13 ir 14 d.Slovak Telekom patalpose atliktas patikrinimas, apie kurį paskelbta iš anksto.

14

Keliuose diskusijoms skirtuose dokumentuose, Komisijai išsiųstuose 2009 m. rugpjūčio 11 d.–2010 m. rugpjūčio 31 d., Slovak Telekom nurodė, kad, jos nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, jog šiuo atveju ji pažeidė SESV 102 straipsnį.

15

Atliekant tyrimą Slovak Telekom nesutiko pateikti informacijos, apimančios laikotarpį iki 2004 m. gegužės 1 d. – Slovakijos Respublikos įstojimo į Sąjungą dienos. Ji pareiškė ieškinį, pirma, dėl 2009 m. rugsėjo 3 d. Komisijos sprendimo C(2009) 6840 dėl 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnio 3 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies taikymo procedūros panaikinimo ir, antra, dėl 2010 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimo C(2010) 902 dėl Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies taikymo procedūros panaikinimo. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimu Slovak Telekom / Komisija (T‑458/09 ir T‑171/10, EU:T:2012:145) Bendrasis Teismas atmetė dėl šių sprendimų pareikštus ieškinius.

16

2010 m. gruodžio 13 d. Komisija, perdavusi ieškovei skirtus prašymus pateikti informacijos, nusprendė pradėti prieš ją procedūrą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 773/2004 2 straipsnį.

17

2012 m. gegužės 7 d. Komisija pateikė Slovak Telekom pranešimą apie kaltinimus. Šis pranešimas ieškovei buvo išsiųstas kitą dieną. Jame Komisija padarė preliminarią išvadą, kad Slovak Telekom gali būti kalta dėl SESV 102 straipsnio pažeidimo, nes vykdė veiksmus, dėl kurių sumažintos maržos, kiek tai susiję su atsieta prieiga prie vietinių jos tinklo linijų ir didmenine prieiga prie nacionalinio ir regioninio plačiajuosčio ryšio, suteikiama jos konkurentams, taip pat kalta dėl to, kad atsisakė alternatyviesiems operatoriams suteikti prieigą prie tam tikrų didmeninių produktų. Ji taip pat padarė preliminarią išvadą, kad ieškovė gali būti atsakinga už šį pažeidimą, nes pažeidimo laikotarpiu buvo Slovak Telekom patronuojančioji bendrovė.

18

Gavusios galimybę susipažinti su tyrimo medžiaga ir Slovak Telekom, ir ieškovė 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakė į pranešimą apie kaltinimus. Paskui tų pačių metų lapkričio 6 ir 7 d. buvo surengtas žodinis bylos nagrinėjimas.

19

2013 m. birželio 21 d.Slovak Telekom pateikė Komisijai įsipareigojimų pasiūlymą, skirtą atsakyti į prieštaravimus konkurencijos teisės požiūriu, ir paprašė jos priimti sprendimą dėl įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, o ne draudžiamąjį sprendimą. Vis dėlto Komisija laikėsi nuomonės, kad šių įsipareigojimų nepakanka, todėl nusprendė tęsti procedūrą.

20

Atitinkamai 2013 m. gruodžio 6 d. ir 2014 m. sausio 10 d. Komisija išsiuntė Slovak Telekom ir ieškovei faktines aplinkybes išdėstantį laišką, kuris joms leido pateikti pastabas dėl papildomų įrodymų, surinktų išsiuntus pranešimą apie kaltinimus. Komisija nurodė, kad šiais įrodymais, su kuriais Slovak Telekom ir ieškovė turėjo galimybę susipažinti, gali būti remiamasi galutiniame sprendime.

21

Atitinkamai 2014 m. vasario 21 d. ir kovo 6 d.Slovak Telekom ir ieškovė atsakė į faktines aplinkybes išdėstantį laišką.

22

Per susitikimus su Slovak Telekom2014 m. rugsėjo 16 d. ir ieškove 2014 m. rugsėjo 29 d. Komisija joms pateikė informaciją dėl sprendimo, kurį ji planavo priimti pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį.

23

Ginčijamame sprendime Komisija laikosi nuomonės, kad įmonė, kurią sudaro Slovak Telekom ir ieškovė, padarė vieną ir tęstinį SESV 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą dėl plačiajuosčio ryšio paslaugų Slovakijoje 2005 m. rugpjūčio 12 d.–2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu (toliau – nagrinėjamas laikotarpis).

24

Ginčijamame sprendime Komisija nustatė dvi atitinkamas prekių rinkas, t. y.:

25

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad nagrinėjama geografinė rinka apima visą Slovakijos teritoriją.

26

Komisija konstatuoja, kad per nagrinėjamą laikotarpį Slovak Telekom turėjo monopolį atsietos prieigos prie vietinių linijų didmeninėje rinkoje ir kad nėra tiesioginių suvaržymų, kurie pasireikštų faktine ar galima konkurencija arba pirkėjo kompensacine galia, ribojančia šios bendrovės galią rinkoje. Taigi nagrinėjamu laikotarpiu Slovak Telekom užėmė dominuojančią padėtį šioje rinkoje. Komisija taip pat konstatuoja, kad šiuo laikotarpiu Slovak Telekom užėmė dominuojančią padėtį fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų masinėje mažmeninėje rinkoje.

27

Pirmojoje savo analizės dalyje „Atsisakymas suteikti“ Komisija pažymi, kad nors tam tikri alternatyvieji operatoriai buvo suinteresuoti gauti prieigą prie Slovak Telekom vietinių linijų, kad su ja galėtų konkuruoti plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje, šis operatorius orientaciniame pasiūlyme nustatė nesąžiningas sąlygas, kad tokia prieiga taptų nepriimtina. Taip Slovak Telekom užvilkino, apsunkino galimybę patekti į mažmeninę plačiajuosčio ryšio paslaugų rinką arba šiai galimybei užkirto kelią.

28

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad, pirma, alternatyviajam operatoriui suteikiama atsieta prieiga prie vietinės linijos reiškia, kad jis prieš tai gauna pakankamą ir tinkamą informaciją apie senbuvio tinklą. Ši informacija turi padėti atitinkamam alternatyviajam operatoriui įvertinti savo komercinę naudą ir parengti tinkamą verslo modelį būsimoms mažmeninėms paslaugoms, kurios grindžiamos atsieta prieiga prie vietinės linijos. Šiuo atveju orientacinis pasiūlymas neatitinka šio reikalavimo informuoti alternatyviuosius operatorius.

29

Nepaisant atitinkamuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (žr. šio sprendimo 7 ir 8 punktus), orientaciniame pasiūlyme nepateikiama pagrindinė informacija apie fizines prieigos vietas ir galimybę naudotis tam tikrų tinklo dalių vietinėmis linijomis. Tik pateikus prašymą ir sumokėjus tam tikrą užmokestį alternatyviesiems operatoriams ši informacija buvo pateikta per penkias dienas nuo konfidencialumo susitarimo su Slovak Telekom įsigaliojimo dienos ir tik po to, kai buvo pateikta banko garantija. Komisija iš esmės mano, kad šiais reikalavimais buvo nepagrįstai užvilkintas ir apsunkintas reikšmingos informacijos alternatyviesiems operatoriams pateikimas ir taip minėti operatoriai atgrasyti gauti prieigą prie Slovak Telekom vietinių linijų.

30

Net tuo atveju, kai informacija suteikiama jos paprašius, Komisija mano, kad Slovak Telekom pateikta informacija nebuvo pakankama. Slovak Telekom, be kita ko, nepateikė jokios informacijos dėl galimybės naudotis jos vietinėmis linijomis, nors ši informacija buvo esminė, kad alternatyvieji operatoriai galėtų laiku parengti savo verslo modelį ir nustatyti galimą atsiejimo komercinę naudą. Komisija mano, kad Slovak Telekom turėjo perduoti ne tik pagrindinių skirstytuvų ir panašių išteklių sąrašą, bet taip pat jų geografinės aprėpties aprašymą, informaciją apie šių centrų aptarnaujamų telefonų numerių intervalus, DSL technologijos faktinį kabelių naudojimą (procentais), kabelių, sujungtų su įvairiais pagrindiniais skirstytuvais, impulsų moduliavimo ir kodavimo (angl. pulse code modulation arba PCM) įrangos išdėstymą, skirstytuvų pavadinimus arba funkcijas ir informaciją apie tai, kaip jie yra naudojami šios bendrovės techniniuose ir metodiniuose reglamentuose, taip pat informaciją apie ilgiausias vienodas vietines linijas. Be to, Slovak Telekom puikiai žinojo apie problemas, kurias alternatyviesiems operatoriams sukėlė šios sąlygos gauti informaciją ir jos ribotumas. Komisija taip pat pažymi, kad nors alternatyviųjų operatorių prašymų suteikti atsietą prieigą pateikimo tvarką Slovak Telekom paskelbė tik 2009 m. gegužės mėn., orientaciniame pasiūlyme dėl atsiejimo nuo pat pradžių buvo numatyta, kad bus taikomos finansinės baudos, jeigu bus nuspręsta, kad prašymas dėl prieigos yra neišsamus.

31

Antra, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, Slovak Telekom nepagrįstai sumažino savo pareigos atsietos prieigos prie jos vietinių linijų srityje apimtį.

32

Taigi, pirma, Slovak Telekom į šios pareigos apimtį neįtraukė „pasyvių“ linijų, t. y. linijų, kurios fiziškai yra, tačiau nebuvo naudojamos. Tokiais veiksmais Slovak Telekom pasiliko daug potencialių klientų, kurie dar nėra įsigiję jų plačiajuosčio ryšio paslaugų, nors jie patenka į jos tinklo aprėptį, neatsižvelgiant į tai, kad taikytinuose teisės aktuose nenustatyta, jog atsiejimo pareiga taikoma tik veikiančioms linijoms ir kad ši rinka sparčiai plečiasi. Komisija laikosi nuomonės, kad Slovak Telekom ribojamojo pobūdžio veiksmai nebuvo pagrįsti objektyviomis techninėmis priežastimis.

33

Antra, Slovak Telekom nepagrįstai į savo atsiejimo pareigos apimtį neįtraukė paslaugų, kurias laikė „paslaugomis, dėl kurių ginčijamasi“, t. y. paslaugomis, kurias ji galėjo teikti ir dėl kurių galėtų kilti prieštaravimas dėl alternatyviojo operatoriaus prieigos prie vietinės linijos. Ne tik pati „paslaugų, dėl kurių ginčijamasi“ sąvoka yra neaiški, bet dar ir tokių paslaugų vienašališkai Slovak Telekom sudarytas sąrašas nėra baigtinis, todėl tai sukelia dar daugiau neaiškumo alternatyviesiems operatoriams. Šis apribojimas lėmė, kad alternatyvieji operatoriai prarado daug galimų klientų, kurie buvo palikti Slovak Telekom, todėl pasitraukė iš mažmeninės rinkos.

34

Trečia, Komisija pažymi, kad taisyklė, kurią Slovak Telekom nustatė orientaciniame pasiūlyme, yra nepagrįsta, ir pagal ją tik 25 % vietinių linijų, esančių daugiasluoksniuose kabeliuose, galėjo būti naudojami plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti, kad būtų išvengta pasinaudojimo veiksmų ir trikdžių. Ši taisyklė yra nepagrįsta, nes yra bendra ir abstrakti, ir ja neatsižvelgiama į kabelių ir perdavimo būdų konkrečią kombinaciją. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad praktika kitose valstybėse narėse rodo, jog tokiems abstraktiems ir pačioje pradžioje esantiems prieigos ribojimams yra alternatyvų, pavyzdžiui, principas, kuriuo remiantis naudojama 100 % kabelio ir visos konkrečios problemos, kurias lėmė spektro trukdžiai, sprendžiamos vėliau. Galiausiai, Slovak Telekom pati sau pritaikė taisyklę, pagal kurią naudojama ne daugiau kaip 63 % kabelio, t. y. ne tokią griežtą taisyklę, kokią ji taikė alternatyviesiems operatoriams.

35

Trečia, orientaciniame pasiūlyme Slovak Telekom nustatė kelias nesąžiningas sąlygas dėl atsietos prieigos prie jos vietinių linijų.

36

Šiuo klausimu, pirma, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, orientaciniame pasiūlyme Slovak Telekom nustatė nesąžiningas sąlygas dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje, kuris šiame pasiūlyme apibrėžtas kaip „vietos ir techninės įrangos, reikalingos siekiant tinkamai įrengti tiekėjo, kuriam suteiktas leidimas, telekomunikacijų įrangą, siekiant teikti paslaugas galutiniams tiekėjo, kuriam suteiktas leidimas, vartotojams per prieigą prie vietinės linijos, suteikimas“. Kalbant konkrečiau, taip sukurtą kliūtį alternatyviesiems tiekėjams sudarė šie elementai: i) sąlygose reikalaujama pirminės paslaugų teikimo bendroje vietoje galimybių analizės, kuri, vertinant objektyviai, nebuvo reikalinga; ii) ginčyti paslaugų teikimo bendroje vietoje formą, kurią nustatė Slovak Telekom, alternatyvieji operatoriai galėjo tik už tam tikrą papildomą mokestį; iii) rezervacijos laikotarpio pasibaigimas po to, kai alternatyvusis operatorius informuojamas apie nuomonę dėl preliminaraus tyrimo arba išsamaus nagrinėjimo rezultatų, tačiau nėra pasiektas susitarimas dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje, reiškia, kad visa preliminaraus tyrimo arba išsamaus nagrinėjimo procedūra turi būti pradėta iš naujo; iv) Slovak Telekom nebuvo nustatytas joks terminas tuo atveju, kai atliekami papildomi išsamūs nagrinėjimai, kuriuos lėmė derybos, ir per alternatyviesiems operatoriams skirtą pasiūlymo priėmimo laikotarpį nustatytais terminais ji turėjo teisę be paaiškinimų ir jokių teisinių pasekmių jos atžvilgiu atsiimti pasiūlymą dėl susitarimo dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje; v) Slovak Telekom neįsipareigojo laikytis kokio nors grafiko dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje; vi) Slovak Telekom vienašališkai nustatė nesąžiningus ir neskaidrius paslaugų teikimo bendroje vietoje tarifus.

37

Antra, Komisija pažymi, kad pagal orientacinį pasiūlymą alternatyvieji operatoriai privalėjo prieš dvylika mėnesių, kas mėnesį, teikti prašymų kvalifikuoti vietinę liniją prognozes, tada galėdavo pateikti prašymą dėl kvalifikavimo, siekiant gauti prieigą prie atitinkamos vietinės linijos. Komisija mano, kad tokiu reikalavimu alternatyvieji operatoriai įpareigojami pateikti prognozes tada, kai jie negali įvertinti savo poreikių dėl atsietos prieigos. Be to, ji kritikuoja tai, kad dėl prognozių pateikimo sąlygų nesilaikymo buvo skiriamos baudos, ir tai, kad pareiga pateikti prognozes buvo privaloma, taip pat tai, kad Slovak Telekom nebuvo nustatytas terminas, per kurį ji turi atsakyti į prašymą dėl kvalifikavimo tuo atveju, kai toks prašymas nukrypsta nuo prognozuojamo masto.

38

Trečia, Komisija mano, kad privaloma kvalifikavimo procedūra, kuri alternatyviesiems operatoriams turėjo leisti nustatyti, ar konkreti vietinė linija buvo tinkama DSL ar bet kurios kitos plačiajuosčio ryšio technologijos, kurią jie galėjo norėti naudoti, požiūriu, prieš pateikiant tvirtą užsakymą dėl atsiejimo, buvo tokia, kad šie operatoriai buvo skatinami neprašyti atsietos prieigos prie Slovak Telekom vietinių linijų. Taigi, pripažindama būtinybę įsitikinti atsietinų vietinių linijų tinkamumu arba įvertinti išankstines esmines konkrečias linijos atsiejimo sąlygas Komisija nurodo, kad šios kvalifikavimo procedūros atsiejimas nuo paties prašymo dėl prieigos prie vietinės linijos nepagrįstai užvilkino atsiejimą ir lėmė papildomas išlaidas alternatyviesiems operatoriams. Be to, daug kvalifikavimo procedūroje analizuotų aspektų yra pertekliniai. Komisija taip pat pažymi, kad dešimties dienų vietinės linijos kvalifikavimo galiojimo terminas, kuriam pasibaigus prašymas suteikti prieigą nebegalėjo būti pateiktas, yra nepagrįstas.

39

Ketvirta, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, orientaciniame pasiūlyme buvo nustatytos nepalankios sąlygos dėl remonto, aptarnavimo ir priežiūros, nes: i) nebuvo tinkamai apibrėžti „planuoti“ ir „neplanuoti darbai“: ii) trūko aiškumo, kuo skiriasi „neplanuoti darbai“ nuo paprastų „gedimų“, o tai galėjo lemti nepagrįstus Slovak Telekom veiksmus: iii) buvo nustatyti labai trumpi alternatyviojo operatoriaus informavimo apie tokius darbus ir šios informacijos perdavimo pastarojo klientams terminai ir galiausiai: iv) atsakomybės dėl paslaugų teikimo nutraukimo, kurį lėmė remonto darbai, perkėlimas alternatyviajam operatoriui, kai minėtas operatorius laikomas nebendradarbiaujančiu.

40

Penkta, Komisija mano, kad kai kurios su banko garantija, kurios reikalaujama iš kiekvieno alternatyviojo operatoriaus, norinčio su Slovak Telekom sudaryti susitarimą dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje ir galiausiai gauti prieigą prie vietos linijų, susijusios sąlygos yra nesąžiningos. Todėl, pirma, Slovak Telekom turėjo per didelę diskreciją priimti arba atmesti banko garantiją ir šiuo klausimu jai nebuvo taikomi jokie terminai. Taip pat pažymėtina, kad 66387,84 EUR garantijos suma yra neproporcinga Slovak Telekom prisiimamos rizikos ir patiriamų išlaidų požiūriu. Tai juo labiau tiesa todėl, kad pagal orientacinį pasiūlymą Slovak Telekom galėjo reikalauti padidinti šią garantiją, kai ji ja pasinaudodavo, ir pirminė banko garantijos suma galėjo padidėti iki dvylikos kartų. Be to, Slovak Telekom galėjo pasinaudoti banko garantija, kad padengtų ne tik nesumokėtas sumas už faktiškai jos suteiktas paslaugas, bet taip pat visus prašymus atlyginti žalą, kuriuos ji galėjo pateikti. Be to, Slovak Telekom galėjo pasinaudoti banko garantija, neprivalėdama įrodyti, kad pirmiausia įspėjo skolininką, o minėtas skolininkas, be to, negalėjo prieštarauti pasinaudojimui šia garantija. Galiausiai Komisija pažymi, kad alternatyvieji operatoriai neturi jokios panašios garantijos, nors jie gali patirti nuostolių, kuriuos lemtų Slovak Telekom veiksmai, susiję su atsieta prieiga prie vietinių linijų.

41

Komisija daro išvadą, kad šie Slovak Telekom veiksmai, vertinami kartu, yra šio operatoriaus atsisakymas suteikti atsietą prieigą prie vietinių linijų.

42

Antroje Slovak Telekom veiksmų analizės dalyje Komisija nustatė, kad sumažėjo maržos, o tai lėmė šio operatoriaus veiksmai, susiję su atsieta prieiga prie jos vietinių linijų, kurie laikomi atskira piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi forma. Taigi kainų, kurias Slovak Telekom taikė už tokios prieigos suteikimą alternatyviesiems operatoriams, ir kainų, kurias taikė savo pačios klientams, skirtumas buvo arba neigiamas, arba nepakankamas, kad toks tiek pat produktyvus operatorius kaip Slovak Telekom padengtų savo specifines sąnaudas, kurias ji turėjo patirti, tiekdama savo prekes ir teikdama savo paslaugas žemutinės grandies rinkoje, t. y. mažmeninėje rinkoje.

43

Kiek tai susiję su atveju, kai nagrinėjamame paslaugų pakete yra tik plačiajuosčio ryšio paslaugos, Komisija pažymi, kad tiek pat produktyvus konkurentas, pasinaudodamas atsieta prieiga prie Slovak Telekom vietinių linijų, būtų galėjęs pateikti tokį pat kaip Slovak Telekom visą bėgant laikui besikeičiantį DSL mažmeninį pasiūlymą. Vadinamoji „laikotarpių“ metodika (t. y. apskaičiuojant 2005–2010 m. laikotarpio kiekvienų metų maržą) rodo, kad toks pat produktyvus konkurentas kaip ir Slovak Telekom skelbė neigiamas maržas, todėl negalėjo pateikti ekonomiškai pagrįsto plačiajuosčio ryšio paslaugų paketo, kurį Slovak Telekom siūlo mažmeninėje rinkoje.

44

Kiek tai susiję su atveju, kai nagrinėjamas paslaugų paketas apima ne tik plačiajuosčio ryšio paslaugas, bet taip pat balso telefonijos paslaugas, kai naudojamasi pilna prieiga prie vietinės linijos, Komisija galiausiai prieina prie išvados, kad dėl kainų, kurias Slovak Telekom taikė atsietos prieigos didmeninėje rinkoje, toks pat produktyvus kaip ieškovė konkurentas nebūtų galėjęs pelningai dirbti atitinkamoje mažmeninėje rinkoje 2005–2010 m. laikotarpiu. Tiek pat produktyvus konkurentas nebūtų galėjęs tuo pačiu laikotarpiu pateikti rentabilaus paketo, kurį siūlė Slovak Telekom. Tokio orientacinio paketo papildymas daugiafunkcėmis paslaugomis, kurias buvo galimybė teikti nuo 2007 m., šios išvados nepakeistų.

45

Kadangi per administracinę procedūrą nei Slovak Telekom, nei ieškovė nepateikė objektyvaus savo išstūmimo veiksmų pagrindimo, Komisija daro išvadą, kad Slovak Telekom veiksmai nagrinėjamu laikotarpiu turi būti vertinami kaip nesąžiningas maržų mažinimas.

46

Komisija mano, kad šie dvejopo pobūdžio Slovak Telekom veiksmai, t. y. atsisakymas suteikti atsietą prieigą prie vietinės linijos ir alternatyviųjų operatorių maržų mažinimas, galėjo alternatyviesiems operatoriams trukdyti pasinaudoti atsieta prieiga, siekiant patekti į Slovakijos masinę mažmeninę fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų rinką. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, šis elgesys lėmė, kad šioje rinkoje konkurencija nebuvo tokia veiksminga, nes nebuvo realios rentabilios alternatyvos konkuruojantiems operatoriams gauti didmeninę prieigą prie DSL technologijos, grindžiamos vietinių linijų atsiejimu, plačiajuosčio ryšio. Slovak Telekom veiksmų poveikis konkurencijai buvo didesnis dar ir dėl to, kad mažmeninė plačiajuosčio ryšio paslaugų rinka turėjo didelį augimo per nagrinėjamą laikotarpį potencialą.

47

Komisija iš esmės priduria, kad remiantis „investicijų grandine“ šis atsisakymas suteikti atsietą prieigą prie vietinės linijos atėmė iš alternatyviųjų operatorių pajamų šaltinį, kuris jiems būtų leidęs daryti kitas investicijas į tinklą, be kita ko, kuriant savo prieigos tinklą, kad prie jo tiesiogiai prijungtų savo klientus.

48

Komisija daro išvadą, kad antikonkurenciniai Slovak Telekom veiksmai Slovakijos plačiajuosčio fiksuotojo ryšio paslaugų masinėje mažmeninėje rinkoje galėjo daryti neigiamą poveikį konkurencijai ir, atsižvelgiant į tai, jog jų aprėptis geografiniu požiūriu apėmė visą Slovakijos teritoriją, galėjo daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

49

Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, ieškovė visu nagrinėjamu laikotarpiu ne tik galėjo daryti lemiamą įtaką Slovak Telekom prekybos politikai, bet faktiškai tokią įtaką darė. Kadangi ieškovė ir Slovak Telekom priklauso tai pačiai įmonei, abi jos atsakingos už vieną ir tęstinį SESV 102 straipsnio pažeidimą, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas.

50

Kiek tai susiję su bauda už šį pažeidimą, Komisija nurodo, kad baudas nustatė remdamasi pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) išdėstytais principais.

51

Pirmiausia Komisija apskaičiuoja bazinį baudos dydį, remdamasi 10 % Slovak Telekom apyvarta atsietos prieigos prie vietinės linijos ir mažmeninės fiksuoto plačiajuosčio ryšio rinkoje per paskutinius ištisus jos veiklos darant pažeidimą metus, šiuo atveju – 2010 m., ir taip apskaičiuotą skaičių daugindama iš 5,33, kad būtų atsižvelgta į pažeidimo trukmę (penkeri metai ir keturi mėnesiai). Pagal šiuos skaičiavimus bazinis baudos dydis siekia 38838000 EUR. Tai pirma bauda, skirta už nagrinėjamą pažeidimą, už kurį, remiantis ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos a punktu, Slovak Telekom ir ieškovė laikomos solidariai atsakingos.

52

Vėliau Komisija atlieka dvigubą šio bazinio dydžio patikslinimą. Pirmiausia ji konstatuoja, kad nagrinėjamo pažeidimo padarymo momentu ieškovė jau buvo pripažinta atsakinga už SESV 102 straipsnio pažeidimą dėl maržų mažinimo telekomunikacijų sektoriuje jos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimu 2003/707/EB dėl procedūros pagal [EB sutarties] 82 straipsnį (bylos COMP/37.451, 37.578, 37.579 – Deutsche Telekom AG) (OL L 263, 2003, p. 9, toliau – sprendimas Deutsche Telekom AG) ir kad tada, kai šis sprendimas buvo priimtas, ieškovė jau turėjo 51 % Slovak Telekom akcijų ir galėjo daryti jai lemiamą įtaką. Todėl Komisija nusprendė, kad ieškovės atžvilgiu bazinis baudos dydis turi būti padidintas 50 % dėl recidyvo. Antra, Komisija konstatuoja, kad pasaulinė ieškovės apyvarta 2013 m. siekė 60,123 mlrd. EUR ir kad siekiant, jog ieškovei skirta bauda turėtų pakankamą atgrasomąjį poveikį, reikia baziniam baudos dydžiui pritaikyti dauginamąjį koeficientą 1,2. Atlikus šį dvigubą bazinio baudos dydžio, t. y. 31070000 EUR, patikslinimą, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos b punkte tik ieškovei yra paskirta atskira bauda.

53

Ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose nustatyta:

„1 straipsnis

1.   Įmonė, sudaryta iš Deutsche Telekom AG ir Slovak Telekom a.s., padarė vieną ir tęstinį Sutarties 102 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimą.

2.   Pažeidimas truko nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. ik 2010 m. gruodžio 31 d. ir jis buvo padarytas šiais veiksmais:

2 straipsnis

„Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<…>“

70

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

71

Komisija ir į bylą įstojusi šalis Slovanet Bendrojo Teismo prašo:

72

Tiek pagrindiniams savo reikalavimams, kuriais prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, tiek papildomiems savo reikalavimais, kuriais prašoma panaikinti jai paskirtas baudas arba sumažinti jų dydį, pagrįsti ieškovė pateikia penkis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas faktinėmis ir teisės klaidomis taikant SESV 102 straipsnį, kiek tai susiję su Slovak Telekom piktnaudžiavimu, ir teisės į gynybą pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas teisės ir faktinėmis klaidomis, kiek tai susiję Slovak Telekom piktnaudžiavimu. Trečiasis pagrindas grindžiamas teisės ir faktinėmis klaidomis, kiek tai susiję su tuo, kad ieškovė laikoma atsakinga dėl Slovak Telekom piktnaudžiavimo, motyvuojant tuo, kad šios bendrovės sudaro vieną įmonę. Ketvirtasis pagrindas grindžiamas sąvokos „įmonė“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, neteisingu taikymu ir bausmių individualizavimo principo pažeidimu, nes ginčijamu sprendimu tik ieškovei skiriama atskira bauda, taip pat motyvų trūkumu. Galiausiai penktasis pagrindas grindžiamas klaidomis apskaičiuojant baudos, solidariai skirtos Slovak Telekom ir ieškovei, dydį.

73

Penkis ieškovės pateiktus ir šio sprendimo 72 punkte nurodytus pagrindus reikia nagrinėti iš eilės.

74

Pirmąjį pagrindą sudaro trys dalys, grindžiamos, pirma, SESV 102 straipsnio pažeidimu, nes Komisija konstatavo pažeidimą, kaip jis suprantamas pagal šį straipsnį, neišnagrinėjusi atitinkamos telekomunikacijų infrastruktūros būtinumo, antra, ieškovės teisės būti išklausytai dėl maržų mažinimo apskaičiavimo pažeidimu ir, trečia, klaidomis apskaičiuojant ilgalaikes vidutines papildomas sąnaudas (toliau – IVPS).

75

Be to, ieškovė nurodo, kad pirmuoju pagrindu ji pritaria Slovak Telekom argumentams, pateiktiems jos 2014 m. gruodžio 26 d. pateiktame ieškinyje dėl ginčijamo sprendimo (byla T‑851/14). Ieškovė, remdamasi, be kita ko, 2013 m. sausio 22 d. Sprendimu Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29), taip pat tvirtina, kad jeigu šiame ieškinyje nurodytas pagrindas būtų pripažintas pagrįstu, tai taip pat turėtų būti padaryta ir šioje byloje.

(Praleista)

81

Savo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą, ginčijamame sprendime neišnagrinėjusi prieigos prie Slovak Telekom DSL varinio tinklo būtinumo veiklai Slovakijos mažmeninėje plačiajuosčio ryšio paslaugų rinkoje būtinybės. Taip Komisija pažeidė principą, kildinamą iš 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569), pagal kurį atsisakymas suteikti paslaugą arba prieigą yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi tik tuo atveju, kai dėl to antrinėje rinkoje pašalinama visa konkurencija, o atitinkami ištekliai aukštutinės grandies rinkoje yra būtini veiklai žemutinės grandies rinkoje vykdyti. Šio principo taikymo šioje byloje nepaneigia tai, kad ši byla susijusi su netiesioginiu atsisakymu suteikti prieigą, o ne visišku atsisakymu suteikti paslaugą, kaip 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569). Iš tikrųjų nėra pagrindo tam, kad piktnaudžiavimui dėl netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą būtų taikomi ne tokie griežti įrodinėjimo reikalavimai kaip taikomi piktnaudžiavimui dėl visiško atsisakymo suteikti prieigą. Komisijos šiuo aspektu daromas skirtumas grindžiamas neteisingu 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) 55 ir 58 punktų aiškinimu. Be to, toks vertinimas lemtų nelogiškas pasekmes, kad įrodant sunkesnį pažeidimą (t. y. visišką atsisakymą suteikti prieigą) būtų taikomos griežtesnės sąlygos, nei taikomos ne tokio sunkaus pažeidimo (t. y. netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą) atveju. Pastaruoju klausimu ieškovė pažymi, kad bent vienai įmonei buvo suteikta prieiga prie Slovak Telekom vietinių linijų, o to nebūtų buvę, jeigu būtų visiškai atsisakyta suteikti prieigą.

82

Ieškovė taip pat tvirtina, kad šio reikalavimo nesušvelnina aplinkybė, jog Slovak Telekom buvo taikoma teisės aktuose nustatyta pareiga suteikti su ja konkuruojantiems tiekėjams atsietą prieigą prie savo vietinės linijos, nes šia pareiga siekiama kitų tikslų ir jai taikomos kitos sąlygos, nei taikomos kontrolei a posteriori, susijusiai su piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Be to, tokia pareiga, kurią 2005 m. nustatė TUSR, taip pat negali pakeisti konkrečios vėlesnės analizės dėl prieigos prie Slovak Telekom vietinių linijų būtinumo. Tačiau šiuo atveju Komisija neatliko tokios konkrečios analizės, nepaisant to, kad telekomunikacijų rinkos nuolat vystosi.

83

Be to, ieškovė ginčija Komisijos nuomonę, kad iš 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) kildinamas principas iš esmės netaikomas šiuo atveju, nes nagrinėjamą telekomunikacijų tinklą monopolio sąlygomis išvystė Slovakijos valdžia. Komisija nepagrindžia, kodėl ši aplinkybė jai leidžia konstatuoti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi neįvertinus prieigos prie Slovak Telekom varinio DSL tinklo būtinybės. Kadangi tai, ar piktnaudžiaujama, visada turi būti vertinama neatsižvelgiant į sąlygas, kuriomis dominuojanti padėtis susidarė, nėra priežasties, kuri pagrįstų, kad SESV 102 straipsnio taikymo požiūriu ankstesni valstybės monopoliai turėtų būti vertinami skirtingai nei kitos įmonės. Ieškovė priduria, kad iš pradžių Slovak Telekom varinio tinklo aprėptis buvo labai maža ir jis buvo nekokybiškas ir kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 891 konstatuojamosios dalies, dėl to Slovak Telekom 2003–2010 m., t. y. jau praradusi savo monopolį, nuolat investavo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą.

84

Bet kuriuo atveju tai, kad tam tikriems konkurentams tiekėjams pavyko patekti į mažmeninę plačiajuosčio ryšio paslaugų rinką naudojant savo pačių infrastruktūrą, rodo, kad atsieta prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos nebuvo būtina vystant konkurencingas paslaugas.

85

Komisija ginčija šiuos teiginius.

86

Šiuo klausimu, remiantis suformuota jurisprudencija, dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje (žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 135 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o į tai, kad dominuojanti padėtis atsiranda dėl anksčiau buvusio teisės aktais numatyto monopolio, šiuo atžvilgiu turi būti atsižvelgta (2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 23 punktas).

87

Būtent todėl pagal SESV 102 straipsnį draudžiama, be kita ko, dominuojančią padėtį užimančiai įmonei imtis veiksmų, kurie turi jos konkurentų, laikomų tokiais pat produktyviais kaip ir ji, išstūmimo iš rinkos poveikį, ir taip sustiprinti savo dominuojančią padėtį pasitelkiant kitas nei konkurencijos remiantis pasiekimais priemones. Šiuo požiūriu ne bet kokia kainų konkurencija gali būti laikoma teisėta (žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 136 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Šiuo klausimu buvo nuspręsta, kad SESV 102 straipsnyje draudžiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi sąvoka yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi; tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančias įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaroma kliūčių rinkoje dar esančiai konkurencijai išlaikyti ar šios konkurencijos plėtrai (žr. 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, EU:C:2012:221, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Clearstream / Komisija, T‑301/04, EU:T:2009:317, 140 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89

SESV 102 straipsnis apima ne tik veiksmus, kuriais daroma tiesioginė žala vartotojams, bet ir veiksmus, kurie jiems padaro žalą iškraipydami konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 171 punktą).

90

Poveikis konkurencinei aplinkai, kuris minimas šio sprendimo 88 punkte, nebūtinai yra konkretus nustatyto piktnaudžiavimo poveikis. Siekiant konstatuoti SESV 102 straipsnio pažeidimą, reikia įrodyti, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė piktnaudžiaudama siekia apriboti konkurenciją arba, kitaip tariant, kad toks elgesys daro arba gali daryti tokį poveikį (2012 m. balandžio 19 d. Sprendimo Tomra Systems ir kt. / Komisija, C‑549/10 P, EU:C:2012:221, 68 punktas; taip pat žr. 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Clearstream / Komisija, T‑301/04, EU:T:2009:317, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 268 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91

Be to, dėl piktnaudžiaujamojo elgesio, dėl kurio sumažėja maržos, reikia pažymėti, kad SESV 102 straipsnio antros pastraipos a punkte dominuojančiai įmonei aiškiai draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti nesąžiningas kainas (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 25 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica et Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 173 punktas). Kadangi SESV 102 straipsnyje pateiktas piktnaudžiavimo atvejų sąrašas nėra baigtinis, šioje nuostatoje pateiktame sąraše neišvardijami visi Sąjungos teisės draudžiami piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi būdai (1973 m. vasario 21 d. Sprendimo Europemballage ir Continental Can / Komisija, 6/72, EU:C:1973:22, 26 punktas; 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 26 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 174 punktas).

92

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad šio pagrindo pirmoje dalyje ieškovės pateikti argumentai susiję tik su teisiniu kriterijumi, kurį Komisija taikė ginčijamo sprendimo septintoje dalyje (355–821 konstatuojamosios dalys), siekdama pripažinti, kad tam tikri Slovak Telekom veiksmai nagrinėjamu laikotarpiu yra „atsisakymas suteikti prieigą“. Kita vertus, ieškovė neginčija paties fakto, kad šioje ginčijamo sprendimo dalyje Komisijos konstatuoti veiksmai buvo atlikti. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 2 ir 1507 konstatuojamųjų dalių, šie veiksmai, kurie padėjo Komisijai nustatyti vieną ir tęstinį SESV 102 straipsnio pažeidimą (ginčijamo sprendimo 1511 konstatuojamoji dalis), buvo tokie: pirma, nuo alternatyviųjų operatorių buvo nuslėpta informacija apie Slovak Telekom tinklą, kurios reikia siekiant atsieti šio operatoriaus vietinę liniją; antra, Slovak Telekom sumažino taikomuose teisės aktuose numatytų savo pareigų, susijusių su atsiejimu, apimtį; ir, trečia, minėtas operatorius savo orientaciniame pasiūlyme dėl atsiejimo nustatė tam tikras nesąžiningas sąlygas.

93

Be to, kaip per teismo posėdį patvirtino ieškovė, pirmojo ieškinio pagrindo pirmąja dalimi nesiekiama užginčyti Slovak Telekom veiksmų, kuriais buvo sumažintos maržos, analizės, kurią Komisija atliko ginčijamo sprendimo aštuntoje dalyje (ginčijamo sprendimo 822–1045 konstatuojamosios dalys). Iš tikrųjų savo ieškinyje ieškovė neginčija, kad tokio pobūdžio veiksmai yra atskira piktnaudžiavimo forma nei atsisakymas suteikti prieigą, kuriai nekeliami 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) nustatyti kriterijai (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica et Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

94

Taigi iš esmės ieškovė priekaištauja Komisijai dėl to, kad šio sprendimo 92 punkte nurodytus veiksmus ji kvalifikavo kaip „atsisakymą suteikti“ prieigą prie Slovak Telekom vietinės linijos, neišnagrinėjusi tokios prieigos „būtinumo“, kaip tai suprantama pagal 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nurodytą trečią sąlygą.

95

Reikia pripažinti, šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas suteikti prieigą prie paslaugos galėtų būti piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, reikia, kad dėl tokio atsisakymo rinkoje gali būti pašalinta visa paslaugos prašančio asmens konkurencija, kad atsisakymo nebūtų galima objektyviai pateisinti, ir kad paslauga būtų būtina prašymo pateikėjo veiklai vykdyti (1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner, C‑7/97, EU:C:1998:569, 41 punktas; taip pat žr. 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Clearstream / Komisija, T‑301/04, EU:T:2009:317, 147 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96

Be to, iš 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 43 ir 44 punktų matyti, kad siekiant nustatyti, ar produktas arba paslauga yra būtina tam, kad įmonė galėtų vykdyti savo veiklą atitinkamoje rinkoje, reikia išnagrinėti, ar yra alternatyvių produktų arba paslaugų, net jeigu jie yra ne tokie palankūs, ir ar yra techninių, teisinių ar ekonominių kliūčių, dėl kurių bet kuriai įmonei, siekiančiai vykdyti veiklą minėtoje rinkoje, taptų neįmanoma arba bent jau nepagrįstai sudėtinga sukurti, galimai bendradarbiaujant su kitais operatoriais, alternatyvius produktus arba paslaugas. Remiantis 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 46 punktu, kad būtų galima pripažinti, jog yra ekonominių kliūčių, reikia bent jau konstatuoti, kad šių produktų arba paslaugų kūrimas nėra ekonomiškai rentabilus tokioms gamybos apimtims, kurios panašios į esamą produktą ar paslaugą kontroliuojančios įmonės apimtis (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo IMS Health, C‑418/01, EU:C:2004:257, 28 punktas).

97

Vis dėlto, kadangi šiuo atveju telekomunikacijų sektorių reglamentuojantys teisės aktai yra šio sektoriaus teisinis pagrindas ir jais nustatomos konkurencijos sąlygos, kuriomis telekomunikacijų įmonė vykdo savo veiklą atitinkamose rinkose, rėmimasis minėtais teisės aktais taikant SESV 102 straipsnį šios įmonės elgesiui yra tinkamas, be kita ko, vertinant tokio elgesio nesąžiningumą (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 224 punktas).

98

Kaip pagrįstai tvirtina Komisija, šio sprendimo 95 punkte nurodytos sąlygos buvo nustatytos ir pritaikytos bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas, ar pagal SESV 102 straipsnį galėjo būti reikalaujama, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė suteiktų kitoms įmonėms prieigą prie produkto ar paslaugos, kai tokia pareiga nėra nustatyta teisės aktuose.

99

Tokios aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, kur 2005 m. kovo 8 d. sprendimu, kurį 2005 m. birželio 14 d. patvirtino TUSR direktorius, ši institucija nurodė Slovak Telekom patenkinti visus pagrįstus prašymus atsieti savo vietinę liniją, kad tuo pasinaudodami alternatyvieji operatoriai galėtų teikti savo paslaugas masinėje Slovakijos fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje (žr. šio sprendimo 9 punktą). Ši pareiga grindžiama valstybės institucijų noru paskatinti Slovak Telekom ir jos konkurentus investuoti ir diegti naujoves, kartu užtikrinant, kad rinkoje būtų išsaugota konkurencija (ginčijamo sprendimo 218, 373, 388, 1053 ir 1129 konstatuojamosios dalys).

100

Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 37–46 konstatuojamosiose dalyse, TUSR sprendimas, priimtas įgyvendinant Įstatymą Nr. 610/2003, kuriuo Slovakijoje įgyvendinamas Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnyje numatytas reikalavimas dėl atsietos prieigos prie bendrojo fiksuoto telefono ryšio tinklo tiekimo rinkoje dominuojančių operatorių vietinių linijų. Minėto reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas šį reikalavimą pagrindė tuo, kad „[k]urį laiką naujiems dalyviams ekonomiškai būtų neperspektyvu visiškai dubliuoti dabartines vietinės prieigos metalinių laidų infrastruktūras, [nes] kol kas alternatyvios infrastruktūros <…> paprastai veikia kitaip ar nėra taip paplitusios“.

101

Taigi atsižvelgiant į tai, kad taikomuose teisės aktuose aiškiai numatyta, jog prieiga prie Slovak Telekom vietinių linijų yra būtina, siekiant sudaryti sąlygas susidaryti ir vystytis veiksmingai konkurencijai Slovakijos plačiajuosčio interneto paslaugų rinkoje, nebuvo reikalaujama, kad Komisija įrodytų, jog tokia prieiga tikrai buvo būtina, kaip tai suprantama pagal 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatytą paskutinę sąlygą.

102

Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad teisės aktuose nustatyta pareiga suteikti prieigą prie Slovak Telekom vietinės linijos nereiškia, jog tokia prieiga taip pat turėtų būti suteikta pagal SESV 102 straipsnį, nes tokia teisės aktuose nustatyta ex ante pareiga siekiama kitų tikslų ir jai taikomos kitokios sąlygos, nei taikomos dominuojančios įmonės veiksmų ex post kontrolei pagal minėtą straipsnį.

103

Iš tiesų, siekiant atmesti šį argumentą, pakanka pažymėti, kad šio sprendimo 97–101 punktuose nurodyti aspektai negrindžiami prielaida, kad Slovak Telekom nustatyta pareiga suteikti atsietą prieigą prie savo vietinės linijos kildinama iš SESV 102 straipsnio: jais tik pažymima, laikantis šio sprendimo 97 punkte nurodytos jurisprudencijos, kad tokios teisės aktuose nustatytos pareigos buvimo faktas yra svarbus ekonominio ir teisinio konteksto, į kurį atsižvelgiant reikia vertinti, ar ginčijamo sprendimo septintoje dalyje nagrinėti Slovak Telekom veiksmai galėjo būti pripažinti piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, aspektas.

104

Be to, tai, kad ieškovė, siekdama pritarti šio sprendimo 102 punkte primintam argumentui, remiasi 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija (T‑271/03, EU:T:2008:101) 113 punktu, neturi reikšmės. Aišku, Bendrasis Teismas minėtame punkte pažymėjo, kad nacionalinės reguliavimo institucijos vykdo savo veiklą, remdamosi nacionaline teise, kurios tikslai gali skirtis nuo Sąjungos konkurencijos politikos tikslų. Šiuo argumentu siekta pagrįsti Bendrojo Teismo sprendimą atmesti šioje byloje pateiktą ieškovės argumentą, kuriuo remiantis Vokietijos Pašto ir telekomunikacijų reguliavimo tarnybai vykdant jos tarifų ex ante kontrolę atmetama galimybė SESV 102 straipsnį taikyti galimam maržų mažinimui, kurį lemia jos taikomi atsietos prieigos prie jos vietinės linijos tarifai. Todėl šis aspektas nebuvo susijęs su klausimu, ar teisės akte nustatyta pareiga suteikti prieigą prie dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus vietinės linijos yra reikšminga, siekiant įvertinti, ar jos prieigos suteikimo politika atitinka SESV 102 straipsnį.

105

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija negali būti kaltinama neįrodžiusi prieigos prie nagrinėjamo tinklo būtinumo.

106

Reikia pridurti, kad toks kaltinimas Komisijai taip pat negalėtų būti pateiktas, jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) argumentai buvo susiję su netiesioginiu atsisakymu suteikti nagrinėjamą prieigą. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 48 ir 49 punktų negalima daryti išvados, kad sąlygos, reikalingos nesąžiningo atsisakymo teikti paslaugas buvimui pripažinti, kurios yra pastarojoje byloje pateikto pirmojo prejudicinio klausimo dalykas, taip pat būtinai turi būti taikomos vertinant elgesio, kai paslaugos teikiamos ar prekės parduodamos nepalankiomis sąlygomis arba tokiomis, kuriomis pirkėjas gali būti nesuinteresuotas, nesąžiningumą (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 55 punktas). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pats toks elgesys gali būti atskira piktnaudžiavimo forma, skirtinga nuo atsisakymo teikti paslaugas (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 56 punktas)

107

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad kitoks 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) aiškinimas reikštų, kad norint bet kokį dominuojančios įmonės elgesį, susijusį su jos komercinėmis sąlygomis, pripažinti piktnaudžiaujamuoju, visuomet turėtų būti tenkinamos sąlygos, kurių reikia atsisakymo teikti paslaugas buvimui pripažinti, o tai netinkamai sumažintų SESV 102 straipsnio veiksmingumą (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 58 punktas).

108

Šiuo klausimu ieškovė pagrįstai pažymi, kad 2011 m. vasario 17 d. Sprendime TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) Teisingumo Teismo nagrinėjami veiksmai pagrindinėje byloje buvo tik tokie, kad, kaip nurodyta to sprendimo 8 punkte, Švedijos fiksuoto telefono ryšio senbuvis turėjo galimybę sumažinti maržas, siekdamas paskatinti alternatyviuosius operatorius neteikti prašymų suteikti prieigą prie jo vietinės linijos. Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad jame Teisingumo Teismo pateiktas1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatytų sąlygų taikymo apimties išaiškinimas galioja tik šiai piktnaudžiavimo formai ir netaikomas veiksmams, kurie nėra išimtinai susiję su kainodara, pavyzdžiui, tokiems veiksmams, kuriuos šiuo atveju Komisija nagrinėja ginčijamo sprendimo septintoje dalyje (žr. šio sprendimo 27–41 punktus).

109

Iš tikrųjų pirmiausia reikia konstatuoti, kad 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) 55–58 punktuose Teisingumo Teismas nenurodė konkrečios piktnaudžiavimo formos, kai mažinamos konkurentų mažmeninėje rinkoje maržos, o veikiau kalbėjo apie „<…> nepalankiomis sąlygomis arba tokiomis, kuriomis pirkėjas gali būti nesuinteresuotas, [teikiamas paslaugas ar parduodamas prekes]“, ir apie dominuojančią padėtį užimančios įmonės nustatytas „komercines sąlygas“. Toks tekstas leidžia manyti, kad išstūmimo iš rinkos veiksmai, apie kuriuos taip kalbama, buvo susiję ne tik su maržų mažinimu, bet taip pat kita komercine praktika, kuri gali neteisėtai iš rinkos išstumti faktinius arba galimus konkurentus, o tai tokio pobūdžio praktika, kurią Komisija kvalifikavo kaip netiesioginį atsisakymą suteikti prieigą prie Slovak Telekom vietinės linijos (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 366 konstatuojamąją dalį).

110

Tokį 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) aiškinimą patvirtina tai, kad šioje jo analizės dalyje Teisingumo Teismas pateikė nuorodą į 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 48 ir 49 punktus. Iš tikrųjų šie punktai buvo nurodyti toje byloje Teisingumo Teismui pateiktame antrajame prejudiciniame klausime ir jie buvo susiję ne su pagrindinėje byloje nagrinėjamos dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymu leisti naudotis savo pristatymo į namus sistema konkuruojančiam dienraščio leidėjui, kuris nagrinėtas analizuojant pirmąjį klausimą, bet su galimu šios įmonės veiksmų, kuriais ji už tokio leidimo suteikimą reikalaudavo, kad aptariamas leidėjas jai taip pat patikėtų kitų paslaugų teikimą, pavyzdžiui, pardavimus kioskuose arba spaudą, pripažinimu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

111

Šiuo klausimu negalima pritarti ieškovės argumentui, kad iš esmės, jeigu būtų vadovaujamasi 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) 55–58 punktuose išdėstytais argumentais, būtų prieita prie nelogiškos išvados, kad netiesioginį atsisakymą suteikti paslaugas įrodyti būtų lengviau, nei įrodyti tiesioginį atsisakymą suteikti paslaugas, nors pastarojo pobūdžio veiksmai yra sunkesnė piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi forma. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad šis argumentas grindžiamas neteisinga prielaida, t. y. tuo, kad SESV 102 straipsnio pažeidimo – dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymo pateikti produktą arba suteikti paslaugą kitoms įmonėms – sunkumas priklausytų tik nuo to, kokia yra jo forma. Tokio pažeidimo sunkumas gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, kurie nepriklauso nuo to, ar minėtas atsisakymas yra tiesioginis, ar netiesioginis, pavyzdžiui, nuo pažeidimo geografinės aprėpties, to, ar jis padarytas tyčia, arba jo poveikio rinkai. 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės patvirtina šią nuomonę – jų 20 punkte nurodyta, kad SESV 101 arba 102 straipsnių pažeidimo sunkumas nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes.

112

Galiausiai reikia priminti, kad 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) 69 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, jog siekiant įvertinti sumažintos maržos poveikį reikšmės gali turėti tai, ar didmeninės prekybos produktas yra būtinas. Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisijos pareiga įrodyti prieigos prie Slovak Telekom atsietos vietinės linijos būtinumą ieškovė rėmėsi tik grįsdama savo teiginį, kad Komisija, atlikdama ginčijamo sprendimo septintoje dalyje nagrinėtų veiksmų vertinimą, taikė netinkamą teisinį kriterijų (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica et Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 182 punktą), o ne siekdama užginčyti tai, kaip minėto sprendimo devintoje dalyje Komisija vertino minėtų veiksmų antikonkurencinį poveikį (ginčijamo sprendimo 1046–1109 konstatuojamosios dalys).

113

Dėl ieškovės pateiktos nuorodos į Komunikato dėl įgyvendinimo prioritetų taikant [SESV 102 straipsnį] dominuojančių įmonių piktnaudžiaujamam antikonkurenciniam elgesiui gaires (OL C 45, 2009, p. 7) 79 punktą, reikia pažymėti, kad šiuo atveju ji yra nereikšminga.

114

Iš tikrųjų, viena vertus, kaip teisingai pažymi Komisija, minėtame punkte išskiriant tiesioginį atsisakymą ir „numanomą atsisakymą“ tiekti paslaugas nepateikta jokios informacijos dėl reikšmingų teisinių kriterijų, kuriais remiantis kiekvienu iš šių atvejų būtų nustatytas SESV 102 straipsnio pažeidimas. Kita vertus, bet kuriuo atveju šiame komunikate nurodyta, kad jo vienintelis tikslas – išdėstyti įgyvendinimo prioritetus, kuriais Komisija vadovausis, taikydama SESV 102 straipsnį antikonkurenciniam dominuojančių įmonių elgesiui, o ne nustatyti taikytiną teisę (žr. komunikato 2 ir 3 punktus).

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tam, kad ginčijamo sprendimo septintoje dalyje nagrinėti Slovak Telekom veiksmai būtų pripažinti piktnaudžiavimu, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, Komisija neprivalo įrodyti, jog prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos buvo būtina, kad konkurentai galėtų vykdyti veiklą mažmeninėje Slovakijos fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų rinkoje, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 96 punkte nurodytą jurisprudenciją.

116

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

117

Savo pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija dvejopai pažeidė jos teisę būti išklausytai per administracinę procedūrą.

118

Pirma, per 2014 m. rugsėjo 29 d. vykusį informacinį susitikimą Komisija ieškovei pateikė tam tikrą naują informaciją. Dokumente „Maržų mažinimo apskaičiavimas (preliminarūs rezultatai)“ [Margin squeeze calculation (preliminary results)], ieškovei pateiktame per šį susitikimą, nurodyta, kad remiantis laikotarpiais (pagal metus) grindžiamu maržų skaičiavimu Slovak Telekom marža 2005 m. buvo teigiama. Be to, šiame dokumente pateikti skaičiai, su kuriais ieškovė neturėjo galimybės susipažinti iki informacinio susitikimo. Galiausiai per šį susitikimą Komisija nurodė ketinanti, pirma, maržų nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimui taikyti su keliais laikotarpiais susijusią metodiką (daugiametę), ir, antra, taip konstatuoti neigiamą maržą ir dėl 2005 m. Ši informacija nustebino ir ieškovę, ir Slovak Telekom, nes nė viena jų iki tol nebuvo siūliusi tokios metodikos.

119

Ieškovei pateikus prašymą, 2014 m. spalio 1 d. Komisija ją informavo, kad ji gali Komisijai pateikti pastabas dėl šių aspektų ne vėliau kaip 2014 m. spalio 3 d. Kadangi ši diena buvo oficialioji šventės diena Vokietijoje, ieškovė turėjo mažiau kaip dvi darbo dienas pastaboms pateikti. Kadangi tam tikrus skaičius, panaudotus patikslintam maržų mažinimui apskaičiuoti, Slovak Telekom pateikė savo atsakyme į faktines aplinkybes išdėstantį laišką ir ieškovė nebuvo su jais susipažinusi, 2014 m. spalio 7 d. raštu Komisija leido ieškovei susipažinti su šiuo atsakymu ir dėl jo pateikti pastabas ne vėliau kaip iki spalio 9 d. vakaro.

120

Ieškovė mano, kad dėl šių labai trumpų terminų iš jos praktiškai buvo atimta bet kokia reali galimybė pateikti savo nuomonę dėl naujos informacijos, kurią ji sužinojo 2014 m. rugsėjo 29 d., nepaisant to, kad į minėtą informaciją buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime. Ieškovė pažymi, kad tą dieną Komisijos pirmą kartą pateikti skaičiai buvo ne tik nauji, bet taip pat sudėtingi dėl, bet kita ko, to, kad buvo naudojamos IVPS. Ji negalėjo pateikti šių naujų skaičių ekonomistams, o tai jai būtų tikrai leidę daryti poveikį Komisijos atliktam maržų mažinimo laikotarpio, kuris tirtas, vertinimui.

121

Antra, ieškovė priekaištauja, kad ginčijamame sprendime Komisija atliko duomenų, kuriuos Slovak Telekom pateikė IVPS apskaičiuoti, koregavimus ir patikslinimus, tačiau jos iš anksto neinformavo apie savo prieštaravimus šiuo klausimu, todėl atėmė iš jos bet kokią galimybę veiksmingai pateikti savo nuomonę.

122

Komisija ginčija šiuos argumentus.

123

Reikia priminti, kad teisės į gynybą paisymas vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai (žr. 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo ICF / Komisija, T‑406/08, EU:T:2013:322, 115 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

124

Pagal šį principą reikalaujama, kad suinteresuotajai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei reikšmingumo ir dėl Komisijos dokumentų, kuriais grindžiamas jos teiginys dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo. Dėl to Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalims turi būti išsiųstas pranešimas apie kaltinimus. Šiame pranešime aiškiai išdėstomi visi esminiai įrodymai, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 41 ir 42 punktai).

125

Šio reikalavimo laikomasi, kai galutiniame sprendime suinteresuotieji asmenys nekaltinami pranešime apie kaltinimus nenurodytais padarytais pažeidimais ir jame pateikiami tik tie faktai, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti per procedūrą (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑111/08, EU:T:2012:260, 266 punktą ir 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo ICF / Komisija, T‑406/08, EU:T:2013:322, 117 punktą).

126

Vis dėlto pagrindiniai įrodymai, kuriais Komisija remiasi pranešime apie kaltinimus, gali būti pateikti glaustai, o galutinis sprendimas nebūtinai turi visiškai atitikti pranešimą apie kaltinimus, nes tas pranešimas yra parengiamasis dokumentas, kuriame išdėstytas faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimas yra tik laikinas (šiuo klausimu žr. 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo British American Tobacco ir Reynolds Industries / Komisija, 142/84 ir 156/84, EU:C:1987:490, 70 punktą; 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑111/08, EU:T:2012:260, 267 punktą). Taigi leidžiama papildyti pranešimą apie kaltinimus atsižvelgiant į šalių, iš kurių argumentų matyti, kad jos galėjo veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą, atsakymą. Atsižvelgdama į administracinę procedūrą Komisija taip pat gali persvarstyti arba papildyti faktinius ar teisinius argumentus, kuriais grindžiami jos pateikti kaltinimai (2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Alliance One International / Komisija, T‑25/06, EU:T:2011:442, 181 punktas). Vadinasi, kol bus priimtas galutinis sprendimas, Komisija, atsižvelgdama visų pirma į šalių rašytines ir žodines pastabas, gali arba atsisakyti kai kurių ar net visų anksčiau jiems pateiktų kaltinimų ir iš dalies pakeisti savo požiūrį jų naudai, arba, atvirkščiai, nuspręsti pateikti naujų kaltinimų, su sąlyga, kad suteiks suinteresuotosioms įmonėms galimybę pateikti šiuo klausimu savo nuomonę (žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98 ir T-212/98–T‑214/98, EU:T:2003:245, 115 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

127

Faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, pateikto pranešime apie kaltinimus, laikinasis pobūdis lemia, kad galutinis Komisijos sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad galutinės išvados, padarytos remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, tiksliai neatitinka minėto laikino vertinimo (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 43 punktas). Atsižvelgimas į per administracinę procedūrą šalies pateiktą argumentą, nesuteikus jai galimybės šiuo klausimu išsakyti nuomonės prieš priimant galutinį sprendimą, negali būti savaime laikomas teisės į gynybą pažeidimu, jeigu atsižvelgimas į šį argumentą nepakeičia jai pateiktų kaltinimų pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 10 d. Nutarties Irish Sugar / Komisija, C‑497/99 P, EU:C:2001:393, 24 punktą; 2002 m. vasario 28 d. Sprendimo Compagnie générale maritime ir kt. / Komisija, T‑86/95, EU:T:2002:50, 447 punktą ir 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Alliance One International / Komisija, T‑25/06, EU:T:2011:442, 182 punktą).

128

Komisija privalo išklausyti įmones, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, ir, jei reikia, atsižvelgti į jų pateiktą nuomonę dėl to pranešimo ir pakoreguoti savo vertinimą, kad užtikrintų jų teisę į gynybą. Taigi Komisijai turi būti suteikta galimybė savo galutiniame sprendime patikslinti šį vertinimą, atsižvelgiant į administracinės procedūros elementus arba tam, kad ji atsisakytų nepagrįstų kaltinimų, arba tam, kad performuluotų ir teisiniu bei faktiniu požiūriais papildytų argumentus, kuriais grindžia savo nurodytus kaltinimus, tačiau tik tuo atveju, jeigu remiasi tik faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pateikti savo nuomonę, ir jei per administracinę procedūrą ji pateikė jų gynybai būtinus elementus (žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo SNIA / Komisija, C‑448/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:801, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

129

Galiausiai reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisė į gynybą pažeidžiama, kai egzistuoja galimybė, jog dėl Komisijos padaryto pažeidimo jos vykdytos administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Įmonė ieškovė įrodo, kad toks pažeidimas padarytas, jei pateikia pakankamai įrodymų ne dėl to, kad Komisijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks, o dėl to, kad ji būtų galėjusi geriau apsiginti, jei nebūtų buvę pažeidimo, pavyzdžiui, dėl to, jog gynybai būtų galėjusi panaudoti dokumentus, su kuriais per administracinę procedūrą jai nebuvo leista susipažinti (žr. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Thyssen Stahl / Komisija, C‑194/99 P, EU:C:2003:527, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑111/08, EU:T:2012:260, 269 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Philips / Komisija, T‑92/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:605, 93 punktą).

130

Atsižvelgiant į šiuos principus pirmiausia reikia išnagrinėti pirmą ieškovės kaltinimą, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, nes per administracinę procedūrą ji negalėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonės dėl naujų aspektų, apie kuriuos buvo informuota per 2014 m. rugsėjo 29 d. Komisijos surengtą informacinį susitikimą ir į kuriuos buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime. Šie aspektai yra, pirma, nauji skaičiai, susiję su Slovak Telekom maržų mažinimo apskaičiavimu, antra, tai, kad 2005 m. marža buvo teigiama remiantis laikotarpių (pagal metus) metodika grindžiamais skaičiavimais, ir, trečia, per šį susitikimą Komisijos pareikštas ketinimas papildomai taikyti su keliais laikotarpiais susijusią maržų apskaičiavimo metodiką (daugiametę), kuri jai leidžia konstatuoti, kad 2005 m. marža taip pat yra neigiama.

131

Kiek tai susiję su dviem pirmaisiais aspektais, pirma, aišku, reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1010 konstatuojamojoje dalyje, nustatytos 2005 m. maržos buvo teigiamos tiek, kiek jos susijusios su trimis nagrinėjamais paslaugų paketais. Tai skiriasi nuo maržų sumažėjimo skaičiavimo, susijusio su prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos, kuris pateiktas pranešime apie kaltinimus ir kuris rodė, kad apskaičiuota tų pačių metų marža buvo neigiama (žr. pranešimo apie kaltinimus 88 lentelę ir 1203 konstatuojamąją dalį). Kita vertus, neginčijama, kad ginčijamame sprendime Komisija nurodė ne visus skaičius, panaudotus maržų mažinimą apskaičiuojant pranešime apie kaltinimus, ir kad dėl šio pakeitimo minėtame sprendime buvo nustatytos skirtingos maržos nei preliminariai apskaičiuotos šiame pranešime.

132

Vis dėlto, kaip Komisija pagrįstai pažymi savo rašytinėse pastabose, ir ieškovė to neginčija, šie su maržų mažinimo apskaičiavimu susiję pakeitimai buvo padaryti atsižvelgus į duomenis ir skaičiavimus, kuriuos pateikė pati Slovak Telekom, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus. Taigi toks atsižvelgimas taip pat, be kita ko, matyti ginčijamo sprendimo 910, 945, 963 ir 984 konstatuojamosiose dalyse. Be to, iš ginčijamo sprendimo 946 (išnaša Nr. 1405) ir 1000 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jį priimdama Komisija atsižvelgė į atnaujintą maržų mažinimo apskaičiavimą, kurį Slovak Telekom pateikė, atsakydama į faktines aplinkybes išdėstantį raštą (žr. šio sprendimo 21 punktą).

133

Taigi, kiek tai susiję su Komisijos atliktu maržų mažinimo vertinimu, ši institucija ginčijamame sprendime nepakeitė Slovak Telekom, vadinasi ir ieškovei, kaip patronuojančiajai bendrovei, pateiktų kaltinimų pobūdžio, kai joms pateikė kaltinimus dėl aplinkybių, dėl kurių jos neturėjo galimybės pareikšti nuomonės per administracinę procedūrą. Iš tikrųjų ji tik atsižvelgė į prieštaravimus, kuriuos Slovak Telekom pateikė per minėtą procedūrą, kad patikslintų ir papildytų savo analizę, susijusią su maržų mažinimu, pateiktą pranešime apie kaltinimus. Šiuo atsižvelgimu buvo siekiama būtent įvykdyti šio sprendimo 128 punkte nurodytus reikalavimus, todėl remiantis šalių teise būti išklausytoms per administracinę procedūrą nereikalaujama, kad joms būtų dar kartą suteikta galimybė pateikti savo nuomonę dėl patikslinto maržų mažėjimo apskaičiavimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

134

Kalbant apie šio sprendimo 130 punkte nurodytą trečiąjį aspektą, susijusį su maržų mažinimo apskaičiavimo keliais laikotarpiais metodika (daugiamete), reikia pažymėti, kad savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 1281 punkte, kuris pakartotas Komisijos atsiliepime į ieškinį, Slovak Telekom paprieštaravo, kad būtų išimtinai naudojama laikotarpių (pagal metus) metodika, kurią Komisija buvo pasiūliusi pranešime apie kaltinimus.

135

Iš tikrųjų Slovak Telekom iš esmės tvirtino, kad telekomunikacijų sektoriuje operatoriai išanalizuoja savo galimybes pagrįstą grąžą gauti ilgesniu nei metų trukmės laikotarpiu. Taigi ji siūlė, be kita ko, kad atliekant maržų mažinimo nagrinėjimą papildomai būtų analizuojami keli laikotarpiai, per kuriuos būtų vertinama bendra kelių metų marža. Be to, iš ieškovės atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 587 konstatuojamosios dalies matyti, kad ji pritarė šiam prieštaravimui.

136

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 859 konstatuojamosios dalies, Komisija naudojo kelių laikotarpių (daugiametę) metodiką, kad būtų atsižvelgta į šį prieštaravimą ir nustatyta, ar dėl šios metodikos pasikeistų jos išvada, kad dėl alternatyviesiems operatoriams Slovak Telekom taikytų tarifų už atsietą prieigą prie jos vietinės linijos 2005–2010 m. laikotarpiu maržos buvo sumažėjusios.

137

Atlikdama šią papildomą analizę, kurios rezultatai nurodyti ginčijamo sprendimo 1013 ir 1014 konstatuojamosiose dalyse, Komisija nustatė bendrą neigiamą kiekvieno paslaugų paketo maržą, pirma, 2005–2010 m. laikotarpiu (ginčijamo sprendimo 1013 konstatuojamojoje dalyje pateikta 39 lentelė) ir, antra, 2005–2008 m. laikotarpiu (ginčijamo sprendimo 1014 konstatuojamojoje dalyje pateikta 40 lentelė). Remdamasi tuo ginčijamo sprendimo 1015 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad atlikus daugiametę analizę (susijusią su keliais laikotarpiais), jos išvada, kad atlikus laikotarpių (pagal metus) analizę nustatyta, jog maržos mažėja, nepasikeitė.

138

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog, pirma, ginčijamame sprendime nustatant maržų mažėjimą, buvo atlikta kelių laikotarpių analizė (daugiametė) po to, kai savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kuriam ieškovė pritarė, Slovak Telekom pareiškė prieštaravimą dėl maržų apskaičiavimo laikotarpių metodikos (pagal metus). Antra, ginčijamame sprendime siekta, kad kelių laikotarpių maržų, susijusių su atsieta prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos, analizė (daugiametė) papildytų laikotarpių (pagal metus) analizę, pateiktą minėto sprendimo 1175–1222 konstatuojamosiose dalyse, tačiau jos nepakeistų. Be to, atlikusi papildomą kelių laikotarpių (daugiametę) analizę Komisija patvirtino savo teiginį, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Slovakijos plačiajuosčio ryšio interneto paslaugų rinkoje maržos buvo sumažintos.

139

Taigi, kaip iš esmės tvirtina Komisija, kelių laikotarpių (daugiametė) analizė lėmė ne tai, kad ieškovė ir Slovak Telekom buvo apkaltintos dėl faktinių aplinkybių, dėl kurių jos neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų per administracinę procedūrą, taip pakeičiant joms pateiktų kaltinimų pobūdį, bet tik tai, kad buvo atlikta papildoma maržų mažinimo, kurį lėmė Slovak Telekom taikomi atsietos prieigos prie jos vietinės linijos tarifai, analizė, atsižvelgiant į Slovak Telekom atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktą prieštaravimą.

140

Šiomis aplinkybėmis pagal šio sprendimo 127 ir 128 punktuose cituotą jurisprudenciją, remiantis ieškovės teise būti išklausytai, nereikalaujama, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija jai būtų suteikusi galimybę pateikti naujas pastabas dėl maržų, susijusių su atsieta prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos, mažėjimo nagrinėjimo, grindžiamo keliais laikotarpiais. Reikia pažymėti, kad kitoks sprendimas būtų nesuderinamas su šio sprendimo 127 punkte nurodyta jurisprudencija, nes tai neleistų ginčijamame sprendime pateikti informacijos, dėl kurios šalims nebuvo suteikta konkreti galimybė pareikšti nuomonę per administracinę procedūrą net ir tuo atveju, kai minėta informacija nepakeistų joms pateiktų kaltinimų pobūdžio.

141

Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad iš esmės atliekant šį papildomą nagrinėjimą Komisijos taikyta maržų mažinimo apskaičiavimo metodika nesutampa su metodika, Slovak Telekom siūlyta jos atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, ir tariamai grindžiama Komisijos sprendimų praktika, nes šiuo atveju pastaroji naudojo kelių laikotarpių (daugiametę) analizę, kad būtų pailginta pažeidimo trukmė.

142

Viena vertus, šis argumentas grindžiamas neteisingu ginčijamo sprendimo aiškinimu, nes atlikusi laikotarpių (pagal metus) analizę Komisija jau buvo priėjusi prie išvados, kad toks pat produktyvus kaip Slovak Telekom konkurentas nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. nebūtų galėjęs pelningai teikti mažmeninių Slovak Telekom teikiamų plačiajuosčio ryšio paslaugų paketo (ginčijamo sprendimo 1012 konstatuojamoji dalis). Iš ginčijamo sprendimo, be kita ko, 998 konstatuojamosios dalies, matyti, kad Komisija mano, jog teigiama marža nuo 2005 m. rugpjūčio iki gruodžio mėnesio nebuvo kliūtis šį laikotarpį į pažeidimo laikotarpį įtraukti kaip maržų sumažinimą, nes operatoriai vertina savo galimybes gauti grąžą ilgesniu laikotarpiu. Kitaip tariant, veiksmų, dėl kurių mažėja maržos, trukmę Komisija nustatė remdamasi laikotarpių (pagal metus) metodika, o kelių laikotarpių metodika (daugiametė) buvo panaudota tik papildomai.

143

Kita vertus, bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 128 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad laikydamasi reikalavimo užtikrinti ieškovės teisę būti išklausytai Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, tik turėjo atsižvelgti į kritiką dėl maržų apskaičiavimo metodikos, kurią Slovak Telekom nurodė atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ir kuriai pritarė ieškovė (žr. šio sprendimo 135 punktą). Kita vertus, ši teisė tikrai nereiškė, kad Komisija turi būtinai prieiti prie išvadų, kurių tikėjosi ieškovė, pritardama Slovak Telekom pateiktai kritikai, t. y. kad būtų nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. maržos nebuvo sumažintos.

144

Siekiant išsamumo, t. y. jeigu Komisija būtų privalėjusi suteikti konkrečią galimybę ieškovei būti išklausytai dėl šio sprendimo 130 punkte primintos informacijos prieš priimant ginčijamą sprendimą, reikėtų konstatuoti, kad tokio reikalavimo būtų buvę laikytasi. Iš tikrųjų terminai, kuriuos Komisija suteikė ieškovei pastaboms dėl šios informacijos pateikti, buvo itin trumpi. Vis dėlto remiantis tuo negalima daryti išvados, kad dėl to iš jos buvo atimta bet kokia galimybė būti veiksmingai išklausytai šiuo klausimu, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad tada, kai vyko 2014 m. rugsėjo 29 d. susitikimas, administracinė procedūra buvo jau labai toli pažengusi, t. y. buvo praėję jau daugiau kaip dveji metai ir keturi mėnesiai po pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, ir, antra, į tai, kad pagrįsta manyti, jog tuo momentu ieškovė jau buvo gerai susipažinusi su bylos medžiaga.

145

Darytina išvada, kad šio pagrindo antros dalies pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

146

Taip pat reikia atmesti antrą kaltinimą, kuriuo ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė jos teisę būti išklausytai, nes per administracinę procedūrą neleido veiksmingai pareikšti savo nuomonės dėl ginčijamame sprendime atliktų Slovak Telekom pateiktų duomenų IVPS apskaičiuoti koregavimų ir patikslinimų.

147

Šiuo klausimu, aišku, reikia pripažinti, kad ginčijamame sprendime Komisija atsižvelgė ne į visus naujus duomenis, susijusius su IVPS apskaičiavimu, kuriuos atsakydama į pranešimą apie kaltinimus pateikė Slovak Telekom. Tokią išvadą, be kita ko, galima daryti remiantis ginčijamo sprendimo 910, 945 ir 963 konstatuojamosiomis dalimis. Vis dėlto analogiškai argumentams, kuriais buvo remtasi šio sprendimo 143 punkte, Komisija neprivalo iš naujo išklausyti šalių, jeigu savo galutiniame sprendime ji neketina atsižvelgti į visus prieštaravimus, kuriuos jos pateikė atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, išskyrus atvejus, kai dėl to keičiasi joms pateiktų kaltinimų pobūdis.

148

Kadangi dėl šio sprendimo 147 punkte nurodytos aplinkybės nepasikeitė pagrindinės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis per administracinę procedūrą buvo grindžiami kaltinimai ieškovei, reikia atmesti visą pirmojo pagrindo antrąją dalį kaip nepagrįstą.

149

Trečioje dalyje ieškovė priekaištauja Komisijai, kad neteisingai apskaičiavo Slovak Telekom IVPS, t. y. sąnaudas, kurių šis operatorius nepatirtų, jeigu neteiktų atitinkamų paslaugų. Iš tikrųjų konsultacinėje ataskaitoje, Slovak Telekom pateiktoje savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus priede (toliau – konsultacinė ataskaita), siūlyta patikslinti Slovak Telekom turtą iki veiksmingai dirbančio operatoriaus, kuris tinklą vystytų optimaliai, kad būtų patenkinta tiek esama, tiek būsima paklausa, turto lygmens (toliau – optimizaciniai patikslinimai). Tačiau galiausiai Komisija neatliko tokių patikslinimų. Tiksliau tariant, Komisija nesutiko esamo turto pakeisti jo moderniu lygiaverčiu pakaitalu (angl. modern asset equivalent). Ji taip pat neatsižvelgė į turto sumažinimą, remiantis faktiškai naudojamais pajėgumais. Toks požiūris kritikuotinas todėl, kad Komisija, beje, ginčijamame sprendime sutiko pervertinti Slovak Telekom turtą, kad konsultacinėje ataskaitoje pasiūlyti patikslinimai buvo grindžiami būtent ankstesnėmis šio operatoriaus sąnaudomis, o ne hipotetinio konkurento sąnaudomis, ir kad šios sąnaudos turi būti vertinamos lyginant su veiksmingai dirbančiu konkurentu. Be to, ieškovė pažymi, kad konsultacinėje ataskaitoje pateiktuose IVPS skaičiavimuose atsižvelgta į pakankamus Slovak Telekom rezervinius pajėgumus ir, priešingai, nei teigia Komisija, nelyginta su visiškai veiksmingai dirbančiu konkurentu. Ieškovė tvirtina, kad nepadariusi šios skaičiavimo klaidos Komisija tikrai būtų nustačiusi didesnes maržas, gal net teigiamas kai kurių metų maržas, nes po pervertinimo IVPS būtų mažesnės.

150

Komisija ginčija šiuos argumentus.

151

Kiek tai susiję su ieškovės pateiktais argumentais, pirmiausia reikia pažymėti, kad savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Slovak Telekom, remdamasi konsultacine ataskaita, pasiūlė metodiką, grindžiamą einamųjų sąnaudų apskaita, 2005–2010 m. laikotarpio mažmenines sąnaudas vertinant pagal duomenis nuo 2011 m. (ginčijamo sprendimo 881 konstatuojamoji dalis). Šiame atsakyme Slovak Telekom visų pirma tvirtino, kad apskaičiuojant IVPS reikėjo, pirma, pervertinti turtą ir, antra, atsižvelgti į jos tinklo neveiksmingumą plačiajuosčio ryšio paslaugų požiūriu. Kalbant, be kita ko, apie atsižvelgimą į neveiksmingumą, pažymėtina, kad Slovak Telekom pasiūlė atlikti optimizacinius patikslinimus, t. y. pirma, esamą turtą pakeisti jo moderniu lygiaverčiu pakaitalu, kuris yra veiksmingesnis ir pasižymi mažesnėmis sąnaudomis (angl. modern asset equivalent), antra, išlaikyti kuo geresnį technologinį suderinamumą ir, trečia, sumažinti turtą, remiantis faktiškai naudojamais pajėgumais, palyginti su įdiegtais pajėgumais.

152

Savo IVPS skaičiavimuose Slovak Telekom taip patikslino 2005–2010 m. laikotarpio turto finansines sąnaudas ir nusidėvėjimo vertes, taip pat minėto turto naudojimo išlaidas, remdamasi svertiniu vidutiniu patikslinimo koeficientu, kurį apskaičiavo 2011 m. konsultacinės ataskaitos rengėjas (ginčijamo sprendimo 897 konstatuojamoji dalis). Slovak Telekom tvirtino, kad pasiūlyti optimizaciniai patikslinimai atspindi minėto tinklo elementuose nustatytus rezervinius pajėgumus, t. y. iš jo išimtą turtą, kuris nebuvo naudojamas veiksmingai, tačiau kurio šis operatorius dar nebuvo pardavęs (ginčijamo sprendimo 898 konstatuojamoji dalis).

153

Vis dėlto Komisija atsisakė ginčijamame sprendime atlikti optimizacinius patikslinimus.

154

Pirma, kalbant apie esamo turto pakeitimą jo lygiaverčiais moderniais pakaitalais, pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 900 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad toks pakeitimas negali būti pripažintas tinkamu, nes reikėtų patikslinti sąnaudas, atitinkamai netikslinant nusidėvėjimo. Šiuo klausimu Komisija pateikė nuorodą į ginčijamo sprendimo 889–893 konstatuojamąsias dalis, kuriose ji išreiškė abejones dėl tokio 2005–2010 m. laikotarpio turto sąnaudų patikslinimo, kokį siūlė Slovak Telekom. Be to, ginčijamo sprendimo 901 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad toks esamo turto pakeitimas neatitinka taip pat veiksmingai dirbančio konkurento kriterijaus. Iš tikrųjų jurisprudencijoje patvirtinta, kad tai, ar dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus kainų politika yra piktnaudžiaujamojo pobūdžio, iš principo priklauso nuo paties operatoriaus padėties. Šiuo atveju Slovak Telekom pasiūlytas IVPS patikslinimas grindžiamas hipotetinio turto visuma, o ne tuo pačiu turtu, kurį turi šis operatorius.

155

Antra, dėl atsižvelgimo į perteklinius tinklų pajėgumus, palyginti su „faktiškai“ naudojamais pajėgumais, pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 902 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad investicijos grindžiamos paklausos prognoze, neišvengiama, kad atliekant retrospektyvią analizę tam tikra pajėgumų dalis lieka nepanaudota.

156

Negali būti pritarta nė vienam iš ieškovės pateiktų kaltinimų dėl šios ginčijamo sprendimo dalies.

157

Pirma, ieškovė neteisingai tvirtina, kad yra prieštaravimas tarp, viena vertus, nepritarimo IVPS optimizaciniams patikslinimams, ir, kita vertus, ginčijamo sprendimo 894 konstatuojamoje dalyje nurodyto pritarimo Slovak Telekom siūlytam turto pervertinimui. Ieškovė dublike taip pat negali tvirtinti, kad Komisija turėjo pritarti Slovak Telekom siūlytiems optimizaciniams patikslinimams dėl to, kad, kaip ir turto pervertinimo atveju, Komisija neturėjo patikimos informacijos apie ankstesnes sąnaudas, susijusias su optimizaciniais patikslinimais.

158

Iš tiesų, turto pervertinimas buvo grindžiamas 2011 m. Slovak Telekom turėtu turtu. Dėl šio pervertinimo, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 885–894 konstatuojamųjų dalių, Komisija pažymėjo, kad neturi duomenų, kurie geriau parodytų papildomas Slovak Telekom plačiajuosčio ryšio turto sąnaudas 2005–2010 m. laikotarpiu. Todėl į ginčijamame sprendime pateiktą maržų mažinimo analizę Komisija įtraukė Slovak Telekom pasiūlytą esamo jos turto pervertinimą. Vis dėlto Komisija pažymėjo, kad dėl minėto pervertinimo galėjo būti nepakankamai įvertintos turto sąnaudos mažmeninėje rinkoje.

159

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 895 konstatuojamosios dalies, remiantis Slovak Telekom siūlytais optimizaciniais patikslinimais turtas koreguojamas iki tokio lygio, kad būtų panašus į veiksmingai dirbančio operatoriaus, kuris kurtų optimalų tinklą, pritaikytą patenkinti būsimą paklausą, grindžiamą „dabartine“ informacija ir paklausos prognozėmis, turtą. Šie patikslinimai buvo grindžiami prognoze ir optimalaus tinklo modeliu, o ne skaičiavimais, kuriuose parodomos esamo Slovak Telekom turto papildomos sąnaudos.

160

Darytina išvada, kad optimizacinių patikslinimų apskritai ir būtent esamo turto pakeitimo jo moderniais pakaitalais tikslas skiriasi nuo Slovak Telekom siūlyto turto pervertinimo tikslo. Be to, tai, kad Komisija atsižvelgė į Slovak Telekom pasiūlytą esamo turto pervertinimą, nes nebuvo kitų patikimesnių duomenų dėl šio operatoriaus IVPS, tikrai nereiškė, kad Komisija būtinai pritarė IVPS optimizaciniams patikslinimams. Taigi Komisija galėjo pagrįstai skirtingai vertinti, pirma, esamo turto pakeitimą jo moderniais pakaitalais, ir, antra, Slovak Telekom pasiūlytą turto pervertinimą.

161

Antra, negalima pritarti ieškovei, kai ji ginčija ginčijamo sprendimo 901 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad atlikus optimizacinius patikslinimus IVPS būtų skaičiuojamos pagal hipotetinio konkurento turtą, o ne pagal nagrinėjamos senbuvės Slovak Telekom turtą.

162

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją siekiant įvertinti dominuojančios įmonės kainų politikos teisėtumą atsižvelgiant į SESV 102 straipsnį iš principo reikia taikyti kainų kriterijus, grindžiamus pačios dominuojančios įmonės patirtomis sąnaudomis ir šios įmonės strategija (žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 190 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, T‑271/03, EU:T:2008:101, 188 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

163

Kalbant konkrečiai apie kainų politiką, kuri pasireiškia maržų mažinimu, reikia pažymėti, jog naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar, laikantis šio sprendimo 87 punkte nurodyto taip pat veiksmingai dirbančio konkurento kriterijaus, ši įmonė būtų pakankamai produktyvi, kad galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų pasiūlyti ne nuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas (2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 42 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica et Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 191 punktas; šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 201 punktą).

164

Toks požiūris juo labiau pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad atitinka ir bendrąjį teisinio saugumo principą, nes atsižvelgimas į dominuojančios įmonės sąnaudas leidžia jai dėl ypatingos atsakomybės, kuri tenka pagal SESV 102 straipsnį, įvertinti savo elgesio teisėtumą. Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir tarifus, ji paprastai nežino savo konkurentų sąnaudų ir tarifų (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 202 punktas; 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 44 punktas ir 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 192 punktas).

165

Žinoma, 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige (C‑52/09, EU:C:2011:83) 45 ir 46 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad negalima atmesti galimybės, jog konkurentų sąnaudos ir kainos gali turėti reikšmės vertinant veiksmus, dėl kurių sumažėja maržos. Vis dėlto iš šio sprendimo matyti, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, tik jeigu nėra galimybės remtis dominuojančios įmonės kainomis ir sąnaudomis, reikia nagrinėti konkurentų kainas ir sąnaudas toje pačioje rinkoje, o šiuo atveju ieškovė to neteigė (žr. pagal analogiją 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, T‑336/07, EU:T:2012:172, 193 punktą).

166

Šiuo atveju, pirma, esamą turtą pakeičiant modernesniais jo pakaitalais siekta patikslinti turto sąnaudas, remiantis „faktine“ turto verte, tačiau neatliekant atitinkamų nusidėvėjimo patikslinimų (ginčijamo sprendimo 900 konstatuojamoji dalis). Atlikus šį pakeitimą maržų mažinimas būtų buvęs skaičiuojamas pagal hipotetinį turtą, t. y. turtą, kuris nesutapo su Slovak Telekom turėtu turtu. Taigi su Slovak Telekom turtu susijusios sąnaudos būtų įvertintos nepakankamai (893 ir 900 konstatuojamosios dalys). Kita vertus, atsižvelgus į perteklinius tinklų pajėgumus, palyginti su „faktiškai“ naudojamais pajėgumais, nebūtų atsižvelgta į Slovak Telekom turtą, kuris naudojamas neveiksmingai (žr. šio sprendimo 152 punktą).

167

Taigi, šio sprendimo 162–165 punktuose primintų principų požiūriu Komisija galėjo nepadarydama klaidos nuspręsti, kad jeigu būtų buvę atlikti Slovak Telekom siūlyti IVPS optimizaciniai patikslinimai, apskaičiuojant maržų mažėjimą nebūtų atsižvelgta į šio operatoriaus patirtas sąnaudas nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

168

Galiausiai negali būti pritarta ieškovės teiginiui, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė principą, jog maržų mažinimo analizė turi būti grindžiama veiksmingai dirbančiu konkurentu, kai ji iš esmės pažymėjo, kad dalis pajėgumų kartais neišvengiamai lieka neišnaudoti (ginčijamo sprendimo 902 konstatuojamoji dalis). Iš šio sprendimo 162 ir 163 punktuose pakartotų principų matyti, kad atliekant kainų politikos, kuri pasireiškia maržos sumažinimu, analizę iš esmės vertinama, ar taip pat veiksmingai kaip dominuojančią padėtį užimantis operatorius dirbantis konkurentas galėtų pasiūlyti atitinkamas paslaugas galutiniams vartotojams nenuostolingai. Todėl tokia analizė atliekama remiantis ne tokiu operatoriumi, kuris dirba visiškai veiksmingai rinkos sąlygomis tada, kai tokia politika taikoma. Nors Komisija sutiko su optimizaciniais pakeitimais, susijusiais su pertekliniais pajėgumais, Slovak Telekom IVPS skaičiavimai atspindėjo sąnaudas, susijusias su optimaliu paklausą atitinkančiu tinklu, kuriame nebuvo neveiksmingai veikiančių šio operatoriaus tinklo dalių, t. y. veiksmingiau nei Slovak Telekom dirbančio konkurento sąnaudų. Todėl, nors šiuo atveju neginčijama, kad dalis svarbaus Slovak Telekom turto liko nenaudojama nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo apskaičiuodama IVPS įtraukti minėtą dalį turto, kitaip tariant – perteklinius pajėgumus.

169

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo trečią dalį ir atitinkamai visą pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstus.

170

Antrajame savo pagrinde ieškovė, pritardama Slovak Telekom argumentams, kuriuos ji šiuo klausimu pateikė byloje T‑851/14, teigia, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir pažeisti vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principai, nes jame konstatuota, kad pažeidimas darytas nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. Šiuo klausimu ji remiasi trimis kaltinimais. Pirmuoju kaltinimu ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija neteisingai laikėsi nuomonės, kad netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą prie vietinės linijos pradžia yra 2005 m. rugpjūčio 12 d., t. y. diena, kai Slovak Telekom paskelbė savo orientacinį pasiūlymą. Antruoju ir trečiuoju kaltinimais ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog 2005 m. buvo sumažintos maržos.

172

Antra, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 90 punkte, norint įrodyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kaip jis suprantamas pagal SESV 102 straipsnį, pakanka įrodyti, kad piktnaudžiaudama dominuojanti įmonė siekia apriboti konkurenciją arba kad toks elgesys gali daryti tokį poveikį. Todėl, nors dominuojančią padėtį užimančios įmonės veiksmai negali būti laikomi piktnaudžiavimu, kai rinkai nedaroma jokio antikonkurencinio poveikio, vis dėlto nereikalaujama, kad toks poveikis būtų konkretus, nes pakanka įrodyti galimą antikonkurencinį poveikį (žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, C‑457/10 P, EU:C:2012:770, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

173

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 89 punkte nurodytos jurisprudencijos, veiksmai, kuriais iškraipoma konkurencija, pavyzdžiui, trukdant konkurentams patekti į rinką arba tai pavėlinant, patenka į SESV 102 straipsnyje nustatyto draudimo taikymo sritį net ir tuo atveju, jeigu jais nedaroma tiesioginės žalos vartotojams.

174

Šiuo atveju Komisijos nustatytas SESV 102 straipsnio pažeidimas yra, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1497 konstatuojamojoje dalyje, įvairūs Slovak Telekom veiksmai, kuriais atsisakoma suteikti atsietą prieigą prie jos vietinės linijos, ir alternatyviųjų operatorių maržų mažinimas, susijęs su tokia prieiga. Veiksmai, kuriais atsisakyta suteikti prieigą, buvo tokie: pirma, nuo alternatyviųjų operatorių nuslėpta informacija apie Slovak Telekom tinklą, kurios reikia siekiant atsieti šio operatoriaus vietinę liniją; antra, Slovak Telekom sumažino taikomuose teisės aktuose numatytų savo pareigų, susijusių su atsiejimu, apimtį; ir, trečia, minėtas operatorius savo orientaciniame pasiūlyme dėl atsiejimo nustatė tam tikras nesąžiningas sąlygas (žr. šio sprendimo 92 punktą).

175

Be to, ginčijamo sprendimo 1507–1511 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad šie įvairūs veiksmai buvo dalis Slovak Telekom įgyvendintos tos pačios išstūmimo iš rinkos strategijos, kuria siekta apriboti arba iškreipti konkurenciją Slovakijos fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje ir apsaugoti šio operatoriaus pajamas ir padėtį minėtoje rinkoje. Remdamasi tuo ji nusprendė, kad šie veiksmai, dėl kurių ieškovė, kaip Slovak Telekom patronuojančioji bendrovė, taip pat turėjo būti laikoma atsakinga, buvo to paties bendro plano, kuriuo siekta apriboti konkurenciją, dalis, todėl tai buvo vienas ir tęstinis pažeidimas (ginčijamo sprendimo 1511 konstatuojamoji dalis).

176

Šiuo atveju, kaip tai ieškovė patvirtino per posėdį, ji savo ieškinyje neginčija šio vieno ir tęstinio pažeidimo pripažinimo. Kita vertus, savo antrajame pagrinde ji ginčija ginčijamo sprendimo 1184 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad šio vieno ir tęstinio pažeidimo pradžia yra 2005 m. rugpjūčio 12 d., t. y. diena, kai Slovak Telekom paskelbė savo orientacinį pasiūlymą dėl prieigos prie jos vietinės linijos atsiejimo.

177

Šiuo klausimu Komisija atmetė per administracinę procedūrą Slovak Telekom pateiktus argumentus, kad, be kita ko, pažeidimas, kuriuo ji kaltinama, negalėjo prasidėti, kai buvo paskelbtas jos orientacinis pasiūlymas, nes jis buvo tik pagrindų sutartis, kurioje aprašytos prieigos prie vietinės linijos sąlygos, todėl reiškė, kad su alternatyviaisiais operatoriais, suinteresuotais dėl prieigos, bus deramasi, ir atsisakymas suteikti prieigą galėjo būti konstatuotas tik deryboms pasibaigus nesėkmingai. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 1520 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad įrodė, jog tam tikros orientaciniame pasiūlyme nustatytos sąlygos, taikomos alternatyviesiems operatoriams, siekiantiems gauti atsietą prieigą prie Slovak Telekom vietinės linijos, yra nesąžiningos. Ji laikėsi nuomonės, kad orientaciniame pasiūlyme, kuriuo siekiama vykdyti teisės aktuose nustatytą atsiejimo pareigą, iškart turi būti nurodytos sąžiningos sąlygos.

178

Be to, ginčijamo sprendimo 1521 konstatuojamojoje dalyje Komisija atmetė ieškovės argumentą, kad veiksmai, kuriais Slovak Telekom mažino maržas, negalėjo būti pradėti iki 2006 m. sausio 1 d., nes 2005 m. negalėjo būti nustatyta neigiama marža. Viena vertus, ji kalbėjo apie ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamojoje dalyje pateiktą savo analizę, pagal kurią ši aplinkybė nepaneigė, jog nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. maržos buvo sumažintos, nes iš esmės nė vienas alternatyvusis operatorius nenusprendė įeiti į nagrinėjamą rinką, atlikęs tokio trumpo laikotarpio perspektyvinę grąžos analizę. Kita vertus, ji pažymėjo, kad minėta aplinkybė bet kuriuo atveju negalėjo turėti įtakos pažeidimo trukmei, nes jį taip pat sudaro kiti veiksmai, su kuriais kartu ji sudaro vieną ir tęstinį pažeidimą.

179

Atsižvelgiant į šias preliminarias pastabas reikia išnagrinėti, pirma, pirmąjį ieškovės pateiktą kaltinimą, grindžiamą tuo, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą prie vietinės linijos pradžia yra 2005 m. rugpjūčio 12 d., ir, antra, antrąjį ir trečiąjį kaltinimus, iš esmės grindžiamus Komisijos padarytomis klaidomis, kai ji nusprendė, jog 2005 m. maržos buvo sumažintos.

180

Pateikdama savo pirmąjį kaltinimą ieškovė tvirtina, kad orientaciniame pasiūlyme buvo nustatytos tik sąlygos, kurios savaime negalėjo mažinti maržų, bet turėjo būti papildytos individualiomis derybomis su galimais prašymo gauti atsietą prieigą prie vietinės linijos pateikėjais. Per šias derybas faktiškai būdavo suderamos palankesnės sąlygos minėtiems prašymų pateikėjams. Be to, atsisakymas suteikti prieigą gali būti konstatuotas tik tokioms deryboms pasibaigus nesėkmingai. Šiuo klausimu ginčijamas sprendimas neatitinka Komisijos sprendimų praktikos – šiuo požiūriu ieškovė cituoja 2004 m. birželio 2 d. Sprendimą C(2004) 1958 final (byla COMP/38.096 – Clearstream, toliau – sprendimas Clearstream) ir 2011 m. birželio 22 d. Sprendimą C(2011) 4378 final (byla COMP/39.525 – Telekomunikacja Polska, toliau – sprendimas Telekomunikacja Polska). Nedidelė atsietos prieigos prie Slovak Telekom vietinių linijų paklausa paaiškinama, be kita ko, tuo, kad kai kurie alternatyvieji operatoriai laikėsi nuomonės, jog palankiau buvo į rinką įeiti pasinaudojant prieiga prie plačiajuosčio ryšio arba vystant savo vietinę infrastruktūrą.

181

Komisija, kurią palaiko į bylą įstojusi šalis, ginčija šiuos argumentus.

182

Šiuo klausimu neginčijama, kad TUSR pirmininkas savo 2005 m. birželio 14 d. sprendimu įpareigojo Slovak Telekom sąžiningomis ir pagrįstomis sąlygomis suteikti atsietą prieigą prie savo vietinės linijos ir kad būtent siekdama įvykdyti šią pareigą Slovak Telekom2005 m. rugpjūčio 12 d. paskelbė orientacinį pasiūlymą dėl atsiejimo (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus).

183

Be to, ieškovė neginčija to, kaip jos orientacinio pasiūlymo turinys aprašytas ginčijamo sprendimo 7.6 skirsnyje („ST nesąžiningos sąlygos“), kuriame nurodyta, kad minėto sprendimo 820 konstatuojamoje dalyje Komisija nusprendė, kad šiame pasiūlyme sąlygos buvo nustatytos taip, kad atsieta prieiga prie vietinės linijos alternatyviesiems operatoriams būtų nepriimtina.

184

Vis dėlto iš šios ginčijamo sprendimo dalies matyti, kad piktnaudžiavimas, kurį šiame sprendime Komisija įvardijo kaip „atsisakymą teikti paslaugas“, iš esmės kilo iš paties orientacinio pasiūlymo.

185

Taigi, kalbant, pirma, apie su Slovak Telekom tinklu susijusios informacijos, kurios reikia siekiant atsieti vietinę liniją, nuslėpimą nuo alternatyviųjų operatorių, pirmiausia iš ginčijamo sprendimo 439 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nusprendė, jog orientaciniame pasiūlyme nebuvo pagrindinės informacijos apie fizines prieigos vietas ir galimybę naudotis tam tikrų tinklo dalių vietinėmis linijomis. Be to, ginčijamo sprendimo 443–528 konstatuojamosiose dalyse Komisija tikrai nagrinėjo informaciją dėl tinklo, kurią alternatyviojo operatoriaus, siekiančio atsietos prieigos, prašymu Slovak Telekom suteikė. Vis dėlto iš šios ginčijamo sprendimo dalies taip pat matyti, kad tokios informacijos gavimo sąlygos, kurias Komisija laikė nesąžiningomis, taigi tokiomis, kurios atgraso alternatyviuosius operatorius, buvo nustatytos pačiame orientaciniame pasiūlyme. Be kita ko, Komisija kritikavo, pirma, tai, kad orientaciniame pasiūlyme nebuvo pateikta tikslios informacijos apie tinklą, prie kurio Slovak Telekom suteiktų prieigą alternatyviesiems operatoriams, nurodant atitinkamas informacijos kategorijas (ginčijamo sprendimo 507 konstatuojamoji dalis), antra, tai, kad minėtame pasiūlyme numatyta, kad su informacija, gaunama iš ne viešų informacijos šaltinių, bus leidžiama susipažinti tik sudarius pagrindų susitarimą dėl prieigos prie vietinės linijos (ginčijamo sprendimo 510 konstatuojamoji dalis), ir, trečia, tai, kad šiame pasiūlyme iškelta sąlyga, kad už tokią galimybę susipažinti su informacija apie Slovak Telekom tinklą alternatyvusis operatorius turi sumokėti didelius mokesčius (ginčijamo sprendimo 519 ir 527 konstatuojamosios dalys).

186

Antra, kalbant apie Slovak Telekom sumažintą pareigos, kuri nustatyta teisės akte, susietos su atsieta prieiga prie vietinės linijos, apimtį, visų pirma iš ginčijamo sprendimo 535 ir 536 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tai, jog minėta pareiga galiojo tik veikiančioms linijoms (žr. šio sprendimo 32 punktą), dėl ko Slovak Telekom ir kaltino Komisiją, buvo aišku iš jos orientacinio pasiūlymo įvadinės dalies 5.2 punkto. Taip pat konkrečiai iš ginčijamo sprendimo 570, 572, 577, 578 ir 584 konstatuojamųjų dalių matyti, kad būtent remdamasi orientacinio pasiūlymo 3 priedo nuostatomis Komisija priėjo prie išvados, kad Slovak Telekom nepagrįstai į savo pareigos, susijusios su atsieta prieiga prie vietinės linijos, apimtį neįtraukė paslaugų, dėl kurių ginčijamasi (žr. šio sprendimo 33 punktą). Galiausiai, iš ginčijamo sprendimo 606 konstatuojamosios dalies matyti, kad taisyklė, pagal kurią Slovak Telekom reikalavo, jog atsietai prieigai prie vietinės linijos būtų naudojama ne daugiau kaip 25 % kabelinių linijų ir kurią Komisija laikė nepagrįsta (žr. šio sprendimo 34 punktą), buvo nustatyta orientacinio pasiūlymo 8 priede.

187

Trečia, kalbant apie Slovak Telekom nustatytas nesąžiningas sąlygas dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje, prognozių, remonto, aptarnavimo, priežiūros ir banko garantijų pateikimo, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 7.6.4 skirsnio, pažymėtina, kad visos jos buvo nustatytos šio operatoriaus 2005 m. rugpjūčio 12 d. paskelbtame orientaciniame pasiūlyme. Nesąžiningomis Komisija taip pat laikė sąlygas, nustatytas minėto pasiūlymo 4, 5, 14 ir 15 prieduose, susijusias su paslaugų teikimu bendroje vietoje (ginčijamo sprendimo 653, 655 ir 683 konstatuojamosios dalys), 12 ir 14 prieduose, susijusias su alternatyviųjų operatorių pareiga pateikti prognozes (ginčijamo sprendimo 719 ir 726–728 konstatuojamosios dalys), 5 priede, susijusias su vietinių linijų kvalifikavimo procesu (ginčijamo sprendimo 740, 743, 767, 768 ir 774 konstatuojamosios dalys), 11 priede, susijusias su sąlygomis dėl remonto, aptarnavimo ir priežiūros (ginčijamo sprendimo 780, 781, 787, 790 ir 796 konstatuojamosios dalys) ir 5 bei 17 prieduose, susijusias su banko garantija, kurios reikalaujama iš alternatyviojo operatoriaus, norinčio gauti atsietą prieigą (ginčijamo sprendimo 800, 802–807, 815 ir 816 konstatuojamosios dalys).

188

Darytina išvada, kad net darant prielaidą, kad kai kurios iš šių prieigos sąlygų būtų galėjusios būti sušvelnintos per dvišales Slovak Telekom ir prieigą norinčių gauti operatorių derybas – tai ieškovė teigia, tačiau teiginiui pagrįsti nepateikia įrodymų – Komisija pagrįstai nusprendė, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. paskelbtas orientacinis pasiūlymas dėl jame nurodytų nesąžiningų sąlygų galėjo nuo šios dienos atgrasyti alternatyviuosius operatorius teikti prašymus dėl prieigos suteikimo.

189

Šiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad dėl Slovak Telekom orientaciniame pasiūlyme, paskelbtame 2005 m. rugpjūčio 12 d., nurodytų prieigos suteikimo sąlygų ji trukdė alternatyviesiems operatoriams patekti į masinę mažmeninę Slovakijos fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų rinką, nepaisant atitinkamos pareigos, kuri jai buvo nustatyta pagal TUSR sprendimą, todėl toks elgesys darė tokį neigiamą poveikį konkurencijai nuo šios dienos (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 1048, 1050, 1109, 1184 ir 1520 konstatuojamąsias dalis).

190

Šios išvados nepaneigia dublike pateiktas ieškovės teiginys, kad nedidelė alternatyviųjų operatorių atsietos prieigos prie Slovak Telekom vietinės linijos paklausa paaiškinama, viena vertus, tuo, kad didmeninė prieiga prie plačiajuosčio ryšio [angl. wholesale broadband access (WBA) arba bitstream], suteikiama per vadinamuosius „ISP Gate / ADSL Partner“ produktus, šiems operatoriams buvo patraukli patekimo į mažmeninę rinką alternatyva, atsižvelgiant į kur kas mažesnes reikalingas investicijas, ir, kita vertus, tam tikrų alternatyviųjų operatorių teikiamu prioritetu patekimui į rinką per savo vietinę infrastruktūrą. Pakanka konstatuoti, kad šis teiginys, kuriuo ieškovė siekia bendrai paneigti antikonkurencinį ginčijamų veiksmų poveikį, tikrai nėra pagrįstas, todėl negali paneigti minėto poveikio Komisijos analizės ginčijamo sprendimo 1049–1183 konstatuojamosiose dalyse.

191

Be to, negalima pritarti ieškovei, kai ji ginčija Komisijos šiuo atveju nurodytą pažeidimo pradžios datą, remdamasi Komisijos pozicija Sprendime Clearstream ir Sprendime Telekomunikacja Polska. Iš tikrųjų, netgi nesant reikalo nustatyti, ar tokie sprendimai gali būti tinkamas teisinis pagrindas vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, o Komisija tai ginčija, pakanka konstatuoti, kad jie buvo priimti aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl jie neįrodo, kad ginčijamame sprendime Komisija nukrypo nuo ankstesnės savo sprendimų praktikos.

192

Taigi, kalbant apie Sprendimą Clearstream, pakanka pažymėti, kad, skirtingai nei šiuo atveju nagrinėjamas ginčijamas sprendimas, tas sprendimas priimtas tokiomis aplinkybėmis, kai nagrinėjama įmonė infrastruktūros savininkė neturėjo teisės aktuose nustatytos pareigos suteikti kitoms įmonėms prieigą prie minėtos infrastruktūros ir pareigos paskelbti orientacinį pasiūlymą, kuriame išdėstomos tokio prieigos suteikimo sąlygos.

193

Dėl Sprendimo Telekomunikacja Polska pažymėtina, kad Komisija jame konstatavo, jog atitinkamas senbuvis piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi Lenkijos didmeninėje prieigos prie plačiajuosčio ryšio ir atsietos prieigos prie vietinės linijos rinkoje, atsisakydamas suteikti prieigą prie savo tinklo ir tiekti minėtų rinkų didmeninius produktus, kad apsaugotų savo padėtį mažmeninėje rinkoje. Be to, iš bylos Telekomunikacja Polska aplinkybių matyti, kad teisės aktuose buvo nustatyta pareiga suteikti prieigą, analogiška tai, kuri Slovak Telekom nustatyta šioje byloje, ir kad nagrinėjamam Lenkijos telekomunikacijų operatoriui buvo nustatytas reikalavimas paskelbti orientacinį pasiūlymą dėl atsietos prieigos prie jo vietinės linijos. Vis dėlto išsamiai išnagrinėjus Sprendimą Telekomunikacja Polska matyti, kad nėra prieštaravimo tarp metodikos, kurios buvo laikytasi tame sprendime, ir metodikos, kuri taikoma ginčijamame sprendime. Iš tiesų Sprendime Telekomunikacja Polska Komisija pažymėjo, kad dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus antikonkurencinė strategija iš esmės buvo vykdoma tik per derybas su alternatyviaisiais operatoriais, norinčiais gauti atsietą prieigą prie vietinės linijos ir didmeninę prieigą prie dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus plačiajuosčio ryšio paslaugų. Todėl nepagrįstos prieigos suteikimo sąlygos buvo nurodytos aptariamo dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus pasiūlymuose sudaryti sutartis dėl prieigos, kurie buvo pateikti per derybas su alternatyviaisiais operatoriais. Be to, dominuojančią padėtį užimančiam operatoriui paskelbus pirmąjį orientacinį pasiūlymą iš esmės nebuvo galima nustatyti vėlavimų derybose dėl susitarimų dėl prieigos. Taip pat pažymėtina, kad dominuojančią padėtį užimantis operatorius pradėjo riboti prieigą prie savo tinklo po to, kai su alternatyviaisiais operatoriais buvo sudaryti susitarimai dėl didmeninės prieigos suteikimo. Be to, faktinė abonentų prieiga prie linijų buvo pradėta riboti atitinkamam alternatyviajam operatoriui gavus prieigą prie kolokalizacijos patalpų ar leidimą įrengti jungiamuosius laidus. Galiausiai prieigos prie patikimos ir tikslios bendros informacijos, kurios alternatyviesiems operatoriams reikia norint priimti sprendimus dėl prieigos, problemos buvo matyti visuose prieigos prie dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus tinklo proceso etapuose. Taigi byloje Telekomunikacja Polska dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus elgesys skyrėsi nuo veiksmų, kuriuos ginčijamame sprendime Komisija kvalifikavo kaip „atsisakymą teikti paslaugas“, ir kuriuos, kaip matyti iš šio sprendimo 184–189 punktuose pateiktos analizės, iš esmės lėmė pats orientacinis pasiūlymas dėl atsietos prieigos prie Slovak Telekom vietinės linijos. Šie skirtumai pagrindžia, kad, skirtingai nei Sprendime Telekomunikacja Polska, kuriame SESV 102 straipsnio pažeidimo pradžios data buvo nustatyta dieną, kai buvo pradėtos pirmosios nagrinėjamo dominuojančią padėtį užimančio operatoriaus ir alternatyviojo operatoriaus derybos dėl prieigos suteikimo, t. y. praėjus keliems mėnesiams nuo pirmojo orientacinio pasiūlymo paskelbimo (ginčijamo sprendimo 909 konstatuojamoji dalis ir išnaša Nr. 1259), šiuo atveju Komisija laikėsi nuomonės, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d., t. y. orientacinio pasiūlymo paskelbimo diena, yra netiesioginio atsisakymo suteikti prieigą prie vietinės linijos pradžios data.

194

Taigi pirmąjį kaltinimą, grindžiamą Komisijos klaida, kai ji nusprendė, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. yra diena, nuo kurios netiesiogiai atsisakyta suteikti prieigą prie vietinės linijos, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

195

Reikia pridurti, kad ieškovė neginčija to, kad Komisija vienu ir tęstiniu pažeidimu pripažino visus ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, t. y. a) informacijos, susijusios su tinklu, reikalingos siekiant atsieti vietines linijas, nuslėpimą nuo alternatyviųjų operatorių; b) savo pareigų dėl vietinių linijų atsiejimo taikymo apimties sumažinimą; c) nesąžiningų sąlygų dėl paslaugų teikimo bendroje vietoje, kvalifikavimo, prognozių, remonto ir banko garantijų nustatymą savo orientaciniame pasiūlyme dėl atsiejimo; d) nesąžiningų tarifų, kurie neleidžia tiek pat produktyviam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų Slovak Telekom vietinių linijų, nenuostolingai teikti tokias pačias paslaugas, kokias teikia Slovak Telekom, taikymą.

196

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pirmasis kaltinimas, grindžiamas Komisijos klaida, padaryta jai nusprendus, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. buvo diena, nuo kurios netiesiogiai atsisakyta suteikti prieigą prie vietinės linijos, buvo atmestas (žr. šio sprendimo 194 punktą), Komisija pagrįstai konstatavo, kad vieno ir tęstinio pažeidimo, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas, pradžia yra 2005 m. rugpjūčio 12 d.

197

Vis dėlto ši išvada neužkerta kelio Bendrajam Teismui nagrinėti ieškovės pateiktus antrąjį ir trečiąjį kaltinimus bei įvertinti, ar ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d punktas galėtų būti iš dalies panaikintas tiek, kiek jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. ieškovė taikė nesąžiningus tarifus, kurie neleidžia tiek pat produktyviam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų Slovak Telekom vietinių linijų, nenuostolingai teikti tokias pačias paslaugas, kokias teikia Slovak Telekom (žr. pagal analogiją 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 864 ir 865 punktus bei rezoliucinės dalies 1 punktą).

198

Pateikdama antrąjį ir trečiąjį kaltinimus ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog 2005 m. buvo mažinamos maržos.

199

Iš tikrųjų savo antruoju kaltinimu ieškovė tvirtina, kad neatsižvelgiant į nagrinėjamą scenarijų, Slovak Telekom marža 2005 m. buvo teigiama. Kadangi tokia teigiama marža tikrai reiškia, jog tokie pat produktyvūs kaip Slovak Telekom konkurentai, įeidami į rinką, nepatirtų jokių nuostolių, Komisija klaidingai nusprendė, jog per tuos metus maržos buvo sumažintos. Be to, netikslu manyti, jog 2005 m. konkurentas negalėjo priimti sprendimo dėl įėjimo į rinką tokiam trumpam laikotarpiui kaip keturi su puse mėnesio. Iš tikrųjų tuo metu skaičiai, susiję su būsimais metais, paprastai dar nebuvo nežinomi, todėl negalėjo turėti kokios nors įtakos tokiam sprendimui dėl investavimo.

200

Pateikdama trečiąjį kaltinimą ieškovė tvirtina, kad su keliais laikotarpiais susijusi (daugiametė) maržų apskaičiavimo metodika, kuri iki tol buvo taikyta tik papildomai ir atitinkamos įmonės naudai, leido Komisijai dirbtinai konstatuoti maržų sumažinimą metais, kurie yra ankstesni už metus, kuriais toks sumažėjimas gali būti faktiškai konstatuotas. Vis dėlto ši metodika negali būti naudojama, siekiant maržų mažinimą konstatuoti ir praeityje. Kadangi nei Slovak Telekom, nei ieškovė negalėjo numatyti tarifų pokyčių po 2005 m., išvada, kad jos pažeidimą darė nuo to laiko, pažeidžia Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį. Tai, kad pati Komisija užtruko kelerius metus, kol galėjo pateikti maržų mažinimo skaičiavimus, rodo, kad nei ieškovė, nei Slovak Telekom negalėjo žinoti, kad tada, kai klostėsi faktinės aplinkybės, pastaroji piktnaudžiavo, taikydama tokį mažinimą.

201

Dėl antrojo kaltinimo, Komisija atkerta, kad nedidelė teigiama marža, kuri galėjo būti 2005 m., nedaro poveikio išvadai, kad nuo tų metų rugpjūčio 12 d. maržos buvo sumažintos. Iš tikrųjų, šis mažinimas sutrukdė į rinką įėjusiems konkurentams susigrąžinti su tuo įėjimu susijusias investicijas. Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovė, nė vienas operatorius neplanuotų įeiti į rinką be pagrįstos perspektyvos gauti grąžą per tam tikrą skaičių metų.

202

Be to, į trečiąjį kaltinimą Komisija atsako nurodydama, kad ne savavališkai nustatė, kad pažeidimo pradžios diena yra 2005 m. rugpjūčio 12 d., o remdamasi tą dieną paskelbtu orientaciniu pasiūlymu ir atsižvelgdama į laikotarpį, nuo kurio šis operatorius privalėjo atsieti prieigą prie savo vietinių linijų. Kalbant apie argumentą, grindžiamą Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio pažeidimu, pažymėtina, jog Komisija primena, kad siekiant nustatyti įmonės atsakomybę pagal SESV 102 straipsnį, pakanka, jog ši įmonė žinotų faktines aplinkybes, susijusias su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, dėl kurios ji kaltinama. Šiuo atveju Slovak Telekom žinojo, kad nuo 2005 m. toks pat produktyvus konkurentas, įeidamas į rinką, neturėjo jokios galimybės turėti pakankamai teigiamą maržą. Priešingai, nei tvirtina ieškovė, dėl įėjimo į didmeninę rinką sąnaudų, ginčų beje, iš esmės nekilo. Be to, ieškovė nepaaiškino, kodėl su keliais laikotarpiais susijusi metodika (daugiametė) galėtų būti naudojama tik tada, kai ji yra palanki atitinkamai dominuojančiai įmonei.

203

Galiausiai Komisija tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog ji įrodė dvi piktnaudžiavimo formas per visą pažeidimo laikotarpį, galimas sprendimas, kad 2005 m. maržos nebuvo sumažintos, bet kuriuo atveju nereikštų, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. negalėjo būti laikoma pažeidimo pradžios data. Darytina išvada, kad toks sprendimas ieškovei nesuteiktų jokios naudos.

204

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Komisija, remdamasi vadinamąja „laikotarpių“ (pagal metus) metodika, nusprendė, jog Slovak Telekom savo veiksmais mažino maržas nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 997 konstatuojamosios dalies matyti, kad remiantis analize, kurią atliekant analizuoti kiekvieni nagrinėjamo laikotarpio metai, taip pat veiksmingai dirbančio konkurento, didmeninėje rinkoje besinaudojančio prieiga prie Slovak Telekom vietinės linijos, maržos būtų neigiamos ir jis negalėtų pelningai teikti mažmeninių ieškovės teikiamų plačiajuosčio ryšio paslaugų paketo. Ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad tai, jog 2005 m. keturis mėnesius marža buvo teigiama, nepaneigia šios išvados, nes keturių mėnesių įvesties duomenys negalėjo būti laikomi ilgalaikiais įvesties duomenis. Komisija tvirtina, kad operatoriai analizuoja savo galimybes pagrįstą grąžą gauti ilgesnės trukmės laikotarpiu, kuris tęsiasi kelerius metus (ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamoji dalis). Remdamasi šiais argumentais Komisija ginčijamo sprendimo 1012 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. tiek pat produktyvus kaip Slovak Telekom konkurentas nebūtų galėjęs pelningai teikti tokio mažmeninių paslaugų paketo, kokį teikė šis operatorius.

205

Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 162 punkte, siekiant įvertinti dominuojančią padėtį užimančios įmonės taikytos kainų politikos teisėtumą iš principo reikia remtis kainų kriterijais, grindžiamais pačios dominuojančią padėtį užimančios įmonės patirtomis sąnaudomis ir jos strategija.

206

Kalbant konkrečiai apie kainų politiką, kuri pasireiškia maržų mažinimu, reikia pažymėti, jog naudojant tokius analizės kriterijus galima patikrinti, ar ši įmonė būtų pakankamai produktyvi ir galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje savo paslaugas galėtų pasiūlyti nenuostolingai, jei prieš tai būtų turėjusi sumokėti savo pačios nustatytas didmenines tarpinių paslaugų kainas (žr. šio sprendimo 163 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

207

Toks požiūris juo labiau pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad jis atitinka ir bendrąjį teisinio saugumo principą, nes atsižvelgimas į dominuojančios įmonės sąnaudas leidžia jai dėl ypatingos atsakomybės, kuri jai tenka pagal SESV 102 straipsnį, įvertinti savo elgesio teisėtumą. Nors dominuojanti įmonė žino savo sąnaudas ir tarifus, ji paprastai nežino konkurentų sąnaudų ir tarifų. Be to, piktnaudžiavimas išstumiant iš rinkos taip pat turi poveikį potencialiems dominuojančios įmonės konkurentams, kuriuos nerentabilumo perspektyva galėtų atgrasyti nuo įėjimo į rinką (žr. šio sprendimo 164 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

208

Darytina išvada, kad siekdama nustatyti maržų mažinimo sudedamąsias dalis ginčijamo sprendimo 828 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai taikė taip pat veiksmingai dirbančio konkurento kriterijų, grindžiamą įrodymu, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė negalėtų vykdyti pelningos veiklos mažmeninėje rinkoje, jeigu taikytų tokias didmenines kainas, kokias savo konkurentams taiko mažmeninėje rinkoje, ir tokias mažmenines kainas, kokias taiko šios įmonės padalinys mažmeninėje rinkoje.

209

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 32–35 lentelių, Komisijos atlikta analizė taikant bet kurį prognozuojamą scenarijų parodė – ir ji pati su tuo sutiko minėto sprendimo 998 konstatuojamojoje dalyje – teigiamą maržą laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d.

210

Tokiu atveju Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tiek, kiek dominuojančią padėtį užimanti įmonė nustato tokio dydžio kainas, kurios padengia esmines prekės prekybai arba aptariamų paslaugų teikimui priskiriamas sąnaudas, tiek pat kaip ši įmonė produktyvus konkurentas iš principo turės galimybę konkuruoti šiomis kainomis, nepatirdamas nuostolių, kurių ilgainiui nebūtų įmanoma padengti (2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark, C‑209/10, EU:C:2012:172, 38 punktas).

211

Darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. tiek pat produktyvus kaip Slovak Telekom konkurentas iš esmės turėjo galimybę su šiuo operatoriumi konkuruoti mažmeninėje plačiajuosčio ryšio paslaugų rinkoje, nepatirdamas nuostolių, kurių ilgainiui nebūtų įmanoma padengti, tol, kol jis turėjo atsietą prieigą prie vietinės linijos.

212

Žinoma, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors marža yra teigiama, negalima atmesti galimybės, jog Komisija, nagrinėdama kainų politikos išstūmimo iš rinkos poveikį, gali įrodyti, kad dėl minėtų veiksmų, pavyzdžiui, dėl rentabilumo sumažėjimo, aptariamiems operatoriams gali būti bent jau sunkiau vykdyti savo veiklą atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 74 punktą). Šią jurisprudenciją galima sugretinti su Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsniu, pagal kurį visose procedūrose pagal SESV 102 straipsnį pareiga įrodyti šio straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, šiuo atveju – Komisijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo.

213

Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamame sprendime neįrodė, kad Slovak Telekom kainų politika laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. turėjo tokį išstūmimo iš rinkos poveikį. Toks įrodymas buvo reikalingas visų pirma dėl to, kad buvo teigiamų maržų.

214

Vien teiginys ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamojoje dalyje, kad operatoriai analizuoja savo galimybes pagrįstą grąžą gauti ilgesniu laikotarpiu, kuris truks kelerius metus, negali būti laikomas tokiu įrodymu. Net nustačius šią aplinkybę, ji iš tikrųjų grindžiama perspektyvine pelningumo analize, kuri tikrai yra subjektyvi. Be to, šioje byloje minėtos teigiamos maržos nustatytos pačioje nagrinėjamo laikotarpio pradžioje, t. y. tada, kai neigiama marža dar negalėjo būti nustatyta. Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad ginčijamo sprendimo 998 konstatuojamojoje dalyje nurodytas motyvas neatitinka reikalavimo, kuris grindžiamas teisinio saugumo principu, priminto šio sprendimo 164 punkte, kuriuo remiantis dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi turėti galimybę įvertinti, ar jos elgesys atitinka SESV 102 straipsnį.

215

Taigi tai, kad taikant su keliais laikotarpiais susijusią (daugiametę) metodiką nustatytos neigiamos maržos, negali paneigti šio vertinimo, nes šiuo atveju taikant šią metodiką tai nustatoma tik 2005 m. teigiamas maržas palyginus su neigiamomis maržomis, nustatytomis atitinkamai 2006–2010 m. (ginčijamo sprendimo 1013 konstatuojamoji dalis) ir 2006–2008 m. (ginčijamo sprendimo 1014 konstatuojamoji dalis) laikotarpiais.

216

Be to, ginčijamo sprendimo 1026 konstatuojamojoje dalyje Komisija, remdamasi 2005 m. balandžio mėnesio dokumentais, kuriuos parengė Slovak Telekom teisės padalinys ir kurie susiję su orientacinio pasiūlymo dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos ir ULL kainų pateikimo strategija, laikėsi nuomonės, kad pastaroji nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. žinojo, kad dėl didmeninių kainų, susijusių prieiga prie vietinės linijos, mažėja alternatyviųjų operatorių maržos.

217

Vis dėlto reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. maržos buvo teigiamos, Komisija turėjo konkrečią pareigą įrodyti, kad maržų sumažinimas šiuo laikotarpiu, dėl kurio kaltinama Slovak Telekom, turėjo išstūmimo iš rinkos poveikį (žr. šio sprendimo 212 punkte nurodytą jurisprudenciją).

218

Taigi Komisijos tvirtinimo ir jam pagrįsti pateiktų dokumentų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog maržų sumažinimas, dėl kurio kaltinama Slovak Telekom, turėjo išstūmimo iš rinkos poveikį ir, pavyzdžiui, sumažino rentabilumą, dėl kurio aptariamiems operatoriams gali būti bent jau sunkiau vykdyti savo veiklą atitinkamoje rinkoje.

219

Be to, ginčijamo sprendimo 9 ir 10 skirsniuose, kurie susiję su Slovak Telekom antikonkurencinio elgesio poveikiu, nėra išanalizuotas nurodyto maržų mažinimo laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. poveikis.

220

Taigi, atsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią, Teismui suabejojus, abejonės turėtų būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, EU:T:2004:221, 177 punktas ir 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Hitachi ir kt. / Komisija, T‑112/07, EU:T:2011:342, 58 punktas), reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė, jog veiksmai, kuriais Slovak Telekom sumažina maržas, buvo pradėti iki 2006 m. sausio 1 d. Todėl atsižvelgiant į tai, kad šiuo požiūriu ginčijamame sprendime padaryta vertinimo klaida, nereikia nagrinėti, ar tokiu vertinimu taip pat, kaip teigia ieškovė, pažeidžiamas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis.

221

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės ieškinio antrajam pagrindui turi būti iš dalies pritarta ir ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti panaikintas tiek, kiek jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. ieškovė taikė nesąžiningas kainas, kurios neleido tiek pat produktyviam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų Slovak Telekom vietinių linijų, nenuostolingai teikti tokias pačias mažmenines paslaugas, kokias teikia Slovak Telekom.

(Praleista)

474

Ketvirtojo savo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime neteisingai taikyta sąvoka „įmonė“ ir pažeidžiamas bausmių individualizavimo principas, nes dėl recidyvo ir atgrasymo tikslu jai paskirta 31070000 EUR bauda, kuri yra skirtinga nuo tos, kuri paskirta solidariai Slovak Telekom ir jai pačiai, o antroje dalyje – kad ginčijamame sprendime šiuo klausimu trūksta motyvų.

475

Pirmiausia reikia išnagrinėti teiginį, kad trūksta motyvų, o tada, antra, teiginį dėl neteisingo sąvokos „įmonė“ taikymo ir bausmių individualizavimo principo pažeidimo.

476

Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ginčijamame sprendime nenurodė motyvų, dėl kurių dėl recidyvo ir atgrasymo sumetimais padidintą baudos sumą ji turėtų mokėti viena, ir taip pažeidė savo pareigą motyvuoti. Komisija tik nustatė sunkinančias aplinkybes, pateisinančias bazinio baudos dydžio patikslinimą, ir tada konstatavo, kad padidintą baudos sumą turi sumokėti tik ieškovė. Ginčijamas sprendimas neleidžia ieškovei suprasti tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų, juo labiau kad jos atsakomybė šiuo atveju grindžiama tik aplinkybe, kad jai tenka atsakomybė dėl jos patronuojamosios bendrovės Slovak Telekom padaryto pažeidimo. Remiantis ginčijamo sprendimo 1533 ir 1535 konstatuojamosiomis dalimis, kurias Komisija citavo šiame procese, žinoma, galima konstatuoti, kad ieškovės apyvarta yra didesnė nei Slovak Telekom apyvarta. Vis dėlto remiantis šiomis ginčijamo sprendimo ištraukomis nėra galimybės suprasti, kodėl Slovak Telekom turėtų išvengti baudos, konkrečiai skirtos ieškovei.

477

Komisija, kurią palaiko į bylą įstojusi šalis, ginčija šiuos argumentus.

478

Remiantis suformuota jurisprudencija, pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama suteikti Sąjungos teismui galimybę vykdyti šio sprendimo teisėtumo kontrolę, o suinteresuotajam asmeniui – pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar galbūt turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin / Komisija, 322/81, EU:C:1983:313, 14 punktą ir 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Schenker / Komisija, T‑265/12, EU:T:2016:111, 230 punktą).

479

Šiuo atveju, kiek tai susiję su baudos dalimi, skirta tik ieškovei, ir kurią sudaro solidariai ieškovei ir Slovak Telekom paskirtos baudos dydžio padidėjimas dėl recidyvo, iš ginčijamo sprendimo 1525–1531 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kad padidėjimas buvo pagrįstas tuo, kad ieškovei, kurios atsakomybė dėl šiuo atveju nagrinėjamo pažeidimo buvo nustatyta, jau buvo paskirta bauda už panašų pažeidimą Sprendime Deutsche Telekom. Tačiau, nors šioje ginčijamo sprendimo ištraukoje nenurodyta, kodėl už šio recidyvo pasekmes turėtų atsakyti tik ieškovė, neįtraukiant Slovak Telekom, iš minėto sprendimo netiesiogiai matyti, kad tai susiję su aplinkybe, jog tik ieškovė buvo pripažinta atsakinga dėl pažeidimo, nagrinėto Sprendime Deutsche Telekom, ir dėl to šis sprendimas buvo skirtas jai.

480

Kalbant apie baudos dalį, kuri paskirta tik ieškovei ir kuri grindžiama dauginamojo koeficiento 1,2 pritaikymu atgrasymo sumetimais, ginčijamo sprendimo 1533 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, pirma, kad pasaulinė ieškovės apyvarta 2013 m. siekė 60,123 mlrd. EUR, antra, kad nagrinėjamo pažeidimo požiūriu reikšmingų produktų pardavimų vertė sudarė mažiau kaip 0,067 % šios apyvartos, ir, trečia, kad ieškovė yra atsakinga dėl Slovak Telekom padaryto pažeidimo. Tuo remdamasi Komisija ginčijamo sprendimo 1534 ir 1535 konstatuojamosiose dalyse priėjo prie išvados, kad pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 30 punktą ieškovei dėl recidyvo turėjo būti skirta 50 % už bazinį baudos dydį didesnė bauda, siekiant užtikrinti, kad minėta bauda turės pakankamą atgrasomąjį poveikį. Nors šioje ginčijamo sprendimo ištraukoje nenurodyta, kodėl dauginamojo koeficiento 1,2 pritaikymo pasekmės neturėtų būti taikomos ir Slovak Telekom, iš Komisijos argumentų netiesiogiai matyti, kad šis požiūris buvo motyvuojamas tuo, jog tada, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, šios patronuojamosios bendrovės apyvarta buvo kur kas mažesnė nei ieškovės apyvarta, ir kad minėtai patronuojamajai bendrovei 38838000 EUR bauda turėjo pakankamą atgrasomąjį poveikį.

481

Vadinasi, nors galima teigti, jog ginčijamame sprendime motyvai, susiję su tik ieškovei skirta bauda, pateikti glaustai, jame jai suteikta pakankamai informacijos dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo šiuo klausimu, ir taip jis jai leido veiksmingai ginčyti jo galiojimą. Be to, šie motyvai leidžia Bendrajam Teismui vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę dėl tik ieškovei paskirtos baudos.

482

Taigi ketvirtojo pagrindo antrąją dalį, grindžiamą motyvų trūkumu, reikia atmesti.

483

Savo ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė pažymi, kad konkrečią jai ginčijamu sprendimu skirtą baudą lėmė dvi aplinkybės, į kurias Komisija atsižvelgė minėtame sprendime, t. y. viena vertus, įmonės, kuriai ji priklauso, dydis, kuris, Komisijos manymu, pagrindžia baudos dauginamojo koeficiento 1,2 taikymą, ir, kita vertus, aplinkybė, kad Sprendime Deutsche Telekom ji jau buvo pripažinta atsakinga dėl panašaus pažeidimo, o tai pagrindžia bazinio baudos dydžio padidinimą 50 % Ieškovė pažymi, kad ginčijamame sprendime Komisija ją pripažįsta atsakinga ne dėl jos tiesioginio dalyvavimo veiksmuose, kurie sudaro pažeidimą, bet dėl jos ryšių su Slovak Telekom. Be to, ginčijamame sprendime nurodyta, kad ieškovė ir Slovak Telekom tai pačiai įmonei priklausė ne tik per visą pažeidimo laikotarpį, bet taip pat tada, kai buvo priimtas Sprendimas Deutsche Telekom, o nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė valdo didžiąją Slovak Telekom kapitalo dalį ir ši kapitalo valdymo struktūra nuo to laiko nepasikeitė.

484

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė tvirtina, kad Komisija jai skyrė atskirą baudą, neteisingai taikydama sąvoką „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę, ir pažeisdama bausmių ir sankcijų individualizavimo principą. Kaip nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje, remiantis šiuo principu reikalaujama, kad baudos dydis būtų nustatytas atsižvelgiant į, pirma, pažeidimo, dėl kurio individualiai kaltinama atitinkama įmonė, sunkumą ir, antra, jo trukmę. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad skirtingas baudas Komisija gali skirti tik skirtingoms įmonėms, o ne skirtingoms bendrovėms, kai jos priklauso tai pačiai įmonei. Iš tikrųjų bausmių individualizavimo principas netaikomas vidiniams skirtingų juridinių asmenų, kurie sudaro įmonę, santykiams. Kaip patvirtina Komisijos sprendimų praktika, atskira bauda pateisinama tik tuo atveju, jeigu per atitinkamą laikotarpį atitinkamos įmonės sudėtis teisiniu požiūriu pasikeitė, todėl galima identifikuoti atskiras įmones. Kadangi šiuo atveju taip nebuvo, Komisija negalėjo ieškovei skirti didesnės baudos nei ta, kuri skirta Slovak Telekom, nepažeisdama bausmių ir sankcijų individualizavimo principo. Be to, atsižvelgiant į įmonės, kuri atsakinga dėl pažeidimo, struktūros pokyčius, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje numatyta 10 % viršutinė riba turėtų būti apskaičiuota pagal atitinkamos įmonės pasaulinę apyvartą. Kalbėdama apie recidyvą, ieškovė tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog ji pati padarė pažeidimą, dėl kurio jai paskirta bauda Sprendime Deutsche Telekom, nereikia nustatyti, ar tada, kai pažeidimas buvo padarytas, Slovak Telekom jau priklausė įmonei, atsakingai dėl to pažeidimo. Šiame etape vienintelis svarbus argumentas yra tas, kad pastaroji įmonė padarė šį pažeidimą ir kad grupės bendrovė, kuriai reikia skirti baudą, jau faktiškai priklauso tai pačiai įmonei.

485

Kiek tai susiję su recidyvo rizika, ieškovė papildomai priduria, kad bet kuriuo atveju šioje byloje galima daryti išvadą, jog Slovak Telekom ne tik jau priklausė įmonei, atsakingai dėl pažeidimo, dėl kurio paskirta bauda Sprendime Deutsche Telekom, bet ir žinojo apie šį pažeidimą, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas, kuriuo ji buvo nubausta, buvo plačiai paviešintas. Dėl atgrasomojo poveikio ieškovė iš esmės pažymi, kad, remiantis Komisijos argumentais, ji pati ir Slovak Telekom sudaro tą pačią įmonę, todėl apskaičiuojant baudos dydį klaidinga remtis jų skirtingu dydžiu.

486

Galiausiai ieškovė papildomai teigia, kad Komisija neturi tokios diskrecijos, kad galėtų laisvai, nepateikusi objektyvios priežasties, nuspręsti vienai grupės bendrovei skirti baudą, o kitai tos pačios grupės bendrovei jos neskirti. Šiuo atveju netikslinga pirmenybę teikti bendrovei, kurios veiksmai sudaro pažeidimą, ir ne taip palankiai vertinti jos patronuojančiąją bendrovę, kurios atsakomybė pripažinta tik visiškai kaip išvestinė.

487

Komisija prieštarauja šiems argumentams. Ji mano, kad vien tai, kad ieškovė turėjo 51 % Slovak Telekom kapitalo tada, kai buvo padarytas pažeidimas, už kurį Sprendime Deutsche Telekom paskirtos sankcijos, nereiškia, kad Slovak Telekom priklausė šį pažeidimą padariusiai įmonei. Ieškovės argumentai šiuo klausimu grindžiami klaidinga prielaida, nes įmonę, kuri atsakinga dėl Sprendime Deutsche Telekom nagrinėto piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, sudarė tik pastaroji bendrovė, o ne ieškovė ir Slovak Telekom. Priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija, skirdama sankcijas už konkurencijos teisės pažeidimą, turi plačią diskreciją, kad būtų atsižvelgta į individualią grupės bendrovių padėtį. Teisingumo Teismas niekur nėra netiesiogiai nurodęs, kad tokia diskrecija galioja tik tais atvejais, kai atitinkamos įmonės sudėtis pasikeitė.

488

Ši išvada neprieštarauja bausmių ir sankcijų individualizavimo principui, kuris reiškia tik tiek, kad baudos dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į atitinkamai įmonei individualiai inkriminuojamo pažeidimo sunkumą. Darytina išvada, kad juridiniams asmenims, kurie sudaro pažeidimą padariusią įmonę, pritaikyta sankcija negali būti griežtesnė nei ta, kuri yra pagrįsta pastarosios atžvilgiu. Kita vertus, remiantis bausmių ir sankcijų individualizavimo principu, negalima teigti, kad Komisija privalo skirti tą pačią baudą visiems juridiniams asmenims, kurie sudaro atitinkamą įmonę.

489

Šiuo atveju Komisija pasinaudojo turima didele diskrecija, nusprendusi, kad Slovak Telekom, kuri yra pakankamai nedidelė bendrovė, neturėtų būti laikoma atsakinga už visų paskirtų baudų sumokėjimą. Priešingai, baudos padidinimas ieškovei atgrasymo sumetimais yra pateisinamas, nes pastaroji yra labai didelė bendrovė ir mažesnė bauda jai neturėtų atgrasomojo poveikio. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog jurisprudencijoje pripažinta, kad ji gali neskirti baudos patronuojančiajai bendrovei, nors ši ir priklauso įmonei, kuri pažeidė Sąjungos konkurencijos teisę, ji a fortiori turėtų galėti dėl objektyvių priežasčių skirti tik dalį bendros bendrovei, kuri priklauso įmonei, atsakingai dėl tokio pažeidimo, skiriamos baudos už šį pažeidimą. Be to, ieškovė nepateikė argumentų, kurias būtų įrodyta, kad Komisija negalėjo jai pritaikyti sunkinančios aplinkybės dėl recidyvo ir padidinti baudos atgrasymo sumetimais.

490

Komisija taip pat pažymi, kad ieškovės lemiamos įtakos Slovak Telekom veiksmams rinkoje prielaida netaikytina nei tada, kai buvo padarytas pažeidimas, dėl kurio priimtas Sprendimas Deutsche Telekom, nei laikotarpiu, kai buvo padarytas ginčijamame sprendime nustatytas pažeidimas. Be konkretaus įrodymo, kad Slovak Telekom ir ieškovė jau priklausė tai pačiai įmonei tada, kai buvo padarytas Sprendime Deutsche Telekom nagrinėtas pažeidimas, Komisija negalėjo dėl recidyvo padidinti Slovak Telekom skirtos baudos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas Deutsche Telekom buvo skirtas ieškovei, Komisija laikosi nuomonės, kad ji turėjo galėti dėl recidyvo padidinti jai skirtą baudą ir nėra būtina atlikti išsamesnio tyrimo, siekiant nustatyti, ar ji ir Slovak Telekom jau priklausė tai pačiai įmonei tada, kai buvo padarytas pažeidimas, už kurį minėtame sprendime skirtos sankcijos. Dėl baudos padidinimo atgrasymo sumetimais Komisija, žinoma, pripažįsta, kad ji būtų galėjusi padidinti ir Slovak Telekom baudą, nes ši priklausė įmonei, atsakingai dėl šioje byloje nustatyto konkurencijos teisės pažeidimo. Vis dėlto Komisija teigia, kad būtent remdamasi turima didele diskrecija ji galėjo nuspręsti, kad tikslingiau nesilaikyti tokio požiūrio.

491

Pirmiausia reikia priminti, kad Sutarčių autoriai konkurencijos teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, kurį galima bausti pagal SESV 101 arba 102 straipsnius, apibūdinti pasirinko sąvoką „įmonė“ (žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

492

Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai, nes sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr. 2017 m. balandžio 27 d., Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, EU:C:2017:314, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Sąvoka „įmonė“ šiomis aplinkybėmis turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Knauf Gips / Komisija, C‑407/08 P, EU:C:2010:389, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 48 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją).

493

Darytina išvada, kad kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis pagal asmeninės atsakomybės principą turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. 2011 m. sausio 20 d. Sprendimo General Química ir kt. / Komisija, C‑90/09 P, EU:C:2011:21, 35 ir 36 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 49 punktą ir jame nurodyta jurisprudenciją).

494

Be to, taikant ir vykdant Komisijos pagal SESV 101 ir 102 straipsnius priimtus sprendimus reikia nustatyti juridinio asmens statusą turintį subjektą, kuriam bus skirtas sprendimas, konstatuojantis šių nuostatų pažeidimą ir nustatantis sankciją (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Saint-Gobain Glass France ir kt. / Komisija, T‑56/09 ir T‑73/09, EU:T:2014:160, 312 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos ir kuriam turi būti adresuotas pranešimas apie kaltinimus (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Versalis ir kt., C‑93/13 P ir C‑123/13 P, EU:C:2015:150, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C-516/15 P, EU:C:2017:314, 50 punktą ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Saint-Gobain Glass France ir kt. / Komisija, T‑56/09 ir T‑73/09, EU:T:2014:160, 312 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

495

Šiuo klausimu nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkte, nei jurisprudencijoje nėra apibrėžta, kokį fizinį arba juridinį asmenį Komisija privalo laikyti atsakingu už pažeidimą ir nubausti, skirdama baudą (žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

496

Kita vertus atsakomybė už patronuojamosios įmonės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei būtent tuo atveju, kai nors ir turėdama savarankišką teisinį subjektiškumą, ši patronuojamoji įmonė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akzo Nobel ir k. / Komisija, C‑97/08 P, EU:C:2009:536, 58 ir 72 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, C‑623/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:21, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

497

Tokiu atveju, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, patronuojančioji bendrovė, kuriai inkriminuotas neteisėtas patronuojamosios bendrovės elgesys, yra asmeniškai baudžiama už Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą, kurį ji pati yra pripažinta padariusi dėl patronuojamajai bendrovei daromos lemiamos įtakos, leidusios jai lemti pastarosios elgesį rinkoje (žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

498

Vis dėlto tuo atveju, kai patronuojančiosios bendrovės atsakomybė yra visiškai išvestinė, t. y. kylanti tik dėl vienos iš jos patronuojamųjų bendrovių tiesioginio dalyvavimo darant pažeidimą, šios atsakomybės pagrindas yra minėtos patronuojamosios bendrovės neteisėtas elgesys, kuris patronuojančiajai bendrovei priskiriamas dėl to, kad šios bendrovės sudaro ekonominį vienetą. Todėl patronuojančiosios bendrovės atsakomybė neišvengiamai grindžiama patronuojamosios bendrovės padarytą pažeidimą sudarančiais faktais, nuo kurių jos atsakomybė neatsiejama (2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 61 punktas).

499

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai patronuojančiosios bendrovės atsakomybė kyla tik dėl patronuojamosios bendrovės atsakomybės ir nėra jokio kito veiksnio, individualiai apibūdinančio patronuojančiajai bendrovei inkriminuojamus veiksmus, šios bendrovės atsakomybė neturi viršyti jos patronuojamosios bendrovės atsakomybės (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total / Komisija, C‑597/13 P, EU:C:2015:613, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija / Total ir Elf Aquitaine, C‑351/15 P, EU:C:2017:27, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. balandžio 27 d. Sprendimo Akzo Nobel ir kt. / Komisija, C‑516/15 P, EU:C:2017:314, 62 punktą).

500

Atsižvelgiant į šiuos principus reikia išnagrinėti, pirma, baudos dalį, kuri tik ieškovei skirta dėl recidyvo, ir, antra, baudos dalį, kuri tik ieškovei skirta atgrasymo sumetimais.

501

Savo argumentu, pateiktu ketvirtojo pagrindo pirmajai daliai pagrįsti, ieškovė tvirtina, kad jeigu turėtų būti pripažinta jos visiškai išvestinė atsakomybė dėl šioje byloje nagrinėjamo pažeidimo, Komisija negalėjo tik jai priskirti recidyvo pasekmių, kurios kyla dėl panašaus ankstesnio pažeidimo, už kurį Sprendime Deutsche Telekom skirtos sankcijos, nepriskirdama jų Slovak Telekom.

502

Vis dėlto šiems argumentams negalima pritarti.

503

Žinoma, kaip pažymi ieškovė, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teisės principai dėl asmeninės atsakomybės už pažeidimą ir dėl bausmių ir sankcijų individualizavimo, kurių Komisija turi laikytis, kai naudojasi įgaliojimu skirti sankcijas už konkurencijos teisės pažeidimą, taikomi tik įmonei, o ne ją sudarantiems fiziniams ar juridiniams asmenims (2014 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Siemens Österreich ir kt., C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2014:256, 56 punktas).

504

Vis dėlto bausmių individualizavimo principas turi būti derinamas su šio sprendimo 499 punkte primintoje jurisprudencijoje nustatytu principu, pagal kurį kai kurie veiksniai, individualiai apibūdinantys pačios patronuojančiosios bendrovės veiksmus, gali pagrįsti sprendimą jai skirti griežtesnę sankciją nei sankcija, skiriama jai priskyrus jos patronuojamosios bendrovės padarytą pažeidimą.

505

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad nors įmonės vieningas elgesys rinkoje reiškia, jog konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju įvairios bendrovės, kurios pažeidimo laikotarpiu priklausė įmonei, būtų iš principo visos pripažintos solidariai atsakingos už vienodo dydžio baudos sumokėjimą, išimtis taikytina tuo atveju, kai yra sunkinančių arba lengvinančių aplinkybių ir, kalbant apskritai, baudos dydžio koregavimą pateisinančių aplinkybių, kurios taikytinos tik kai kurioms iš jų. Remdamasis tuo Bendrasis Teismas nusprendė, kad subjektas, kuriam sunkinanti recidyvo aplinkybė nebuvo pritaikyta, negali būti laikomas kartu su kitu subjektu, kuriam ši aplinkybė buvo pritaikyta, solidariai atsakingu dėl baudos dalies, kuria bauda padidėja dėl recidyvo (šiuo klausimu žr. 2014 m. sausio 23 d. Sprendimo Evonik Degussa ir AlzChem / Komisija, T‑391/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:22, 271 punktą).

506

Darytina išvada, kad sunkinanti recidyvo aplinkybė gali būti veiksnys, individualiai apibūdinantis patronuojančiosios bendrovės veiksmus, pagrindžiantis, kad jos atsakomybė viršija jos patronuojamosios bendrovės atsakomybę, iš kurios ji visapusiškai kyla (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo UTi Worldwide ir kt. / Komisija, T‑264/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:112, 332 punktą).

507

Šiuo atveju, pirma, ieškovė neginčija, kad Sprendimas Deutsche Telekom buvo skirtas tik jai, ir kad Slovak Telekom nebuvo pripažinta atsakinga dėl pažeidimo, už kurį tame sprendime skirtos sankcijos.

508

Taigi Sprendime Deutsche Telekom, kuris jau tapo galutinis, nustatyta ieškovės atsakomybė yra veiksnys, individualiai apibūdinantis jai šioje byloje inkriminuojamus veiksmus.

509

Antra, tiesa, kad didelę pažeidimo, už kurį skirtos sankcijos Sprendime Deutsche Telekom, laikotarpio dalį ir tada, kai buvo priimtas tas sprendimas, Slovak Telekom, kuriai minėtas sprendimas neskirtas, jau priklausė Deutsche Telekom grupei.

510

Vis dėlto iš jurisprudencijos matyti, kad bendrovės, kuriai nebuvo skirtas sprendimas, kuriuo konstatuotas pirmas Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas, tačiau skirtas sprendimas, kuriuo jai skiriama bauda dėl jos dalyvavimo darant naują panašų pažeidimą, didesnė atsakomybė dėl recidyvo gali būti pripažinta tik jeigu pastarajame sprendime Komisija pateikia motyvus, kurie šiai bendrovei leidžia suprasti, kaip ir kokiu mastu ji dalyvavo darant pirmąjį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eni / Komisija, C‑508/11 P, EU:C:2013:289, 129 punktą ir 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Versalis ir kt., C‑93/13 P ir C‑123/13 P, EU:C:2015:150, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

511

Šiuo atveju nėra informacijos, kad Slovak Telekom kaip nors dalyvavo darant pažeidimą, už kurį Komisija skyrė sankcijas Sprendime Deutsche Telekom, ir kad dėl to šis pažeidimas taip pat galėjo būti jai inkriminuojamas.

512

Šiomis aplinkybėmis, jeigu būtų pritarta ieškovės argumentams, kad Slovak Telekom atžvilgiu Komisija turėjo pritaikyti sunkinančią recidyvo aplinkybę, tai reikštų, kad ši patronuojamoji bendrovė būtų pripažinta atsakinga dėl ankstesnių ieškovės, jos patronuojančiosios bendrovės, veiksmų. Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrovės negalima laikyti atsakinga už visus grupės veiksmus, jeigu ši bendrovė nebuvo identifikuota kaip tai grupei vadovaujantis juridinis asmuo, atsakingas už grupės veiklos koordinavimą (2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Aristrain / Komisija, C‑196/99 P, EU:C:2003:529, 98 punktas).

513

Šiuo atveju neginčijama, kad Slovak Telekom nevadovavo įmonei, padariusiai pažeidimą, už kurį skirtos sankcijos Sprendime Deutsche Telekom, nes pastarąjį pažeidimą tiesiogiai padarė tik ieškovė. Darytina išvada, kad tik ieškovė dalyvavo tiek darant pažeidimą, už kurį skiros sankcijos Sprendime Deutesche Telekom, tiek darant pažeidimą, už kurį skirtos sankcijos šioje byloje ginčijamame sprendime, o tai individualiai apibūdina jos veiksmus.

514

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos, ginčijamame sprendime tik ieškovei padidinusi baudą dėl recidyvo.

515

Reikia priminti, kad „atgrasymo“ sąvoka yra vienas iš veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti apskaičiuojant baudos dydį. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus skirtų baudų, numatytų Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje, tikslas – nubausti už neteisėtus atitinkamų įmonių veiksmus, taip pat atgrasyti tiek šias įmones, tiek kitus ūkio subjektus nuo Sąjungos konkurencijos teisės taisyklių pažeidimo ateityje. Sąsaja tarp, viena vertus, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, kita vertus, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį nenuginčijama. Todėl apskaičiuodama baudą Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią (žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge / Komisija, C‑413/08 P, EU:C:2010:346, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

516

Atsižvelgimas į atitinkamos įmonės dydį ir bendrus išteklius, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasomąjį baudos poveikį, grindžiamas noru padaryti poveikį minėtai įmonei, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į šios įmonės finansines galimybes (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 143 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, T‑40/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:61, 312 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, buvo nuspręsta, kad atgrasymo tikslą, kurio Komisija gali siekti apskaičiuodama baudą, galima veiksmingai pasiekti tik atsižvelgiant į įmonės padėtį baudos skyrimo momentu (žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Imperial Chemical Industries / Komisija, T‑214/06, EU:T:2012:275, 143 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lucchini / Komisija, T‑91/10, EU:T:2014:1033, 314 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

517

Be to, atsižvelgdama į tai, kad įmonė, kurios apyvarta yra labai didelė, gali lengviau surinkti reikalingas lėšas baudai sumokėti, Komisija turi teisę, kaip numatyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 30 punkte, dėl to padidinti šią baudą, siekdama užtikrinti jos atgrasomąjį pobūdį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 17 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, T‑299/08, EU:T:2011:217, 253 punktą; 2012 m. kovo 6 d. Sprendimo UPM-Kymmene / Komisija, T‑53/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:101, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, T‑40/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:61, 352 punktą).

518

Be to, buvo nuspręsta, kad bendroji atitinkamos įmonės apyvarta rodo jos dydį ir j ekonominę galią, kuri turi lemiamą reikšmę nustatant baudos atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Cheil Jedang / Komisija, T‑220/00, EU:T:2003:193, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Evonik Degussa / Komisija, C‑266/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:295, 120 punktą).

519

Šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovė ir Slovak Telekom, kaip pagrįstai konstatavo Komisija, nagrinėjamu laikotarpiu sudarė tą patį ekonominį vienetą, ir kad ieškovės atsakomybė dėl pažeidimo, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas, kyla tik dėl jos patronuojamosios bendrovės atsakomybės.

520

Taip pat reikia priminti, kad jurisprudencijoje, žinoma, pripažinta, kad patronuojančiajai bendrovei gali būti skirta didesnė bauda nei jos patronuojamajai bendrovei, nors pirmosios atsakomybė ir kyla tik dėl antrosios atsakomybės. Vis dėlto taip gali būti tik tada, jeigu yra veiksnys, individualiai apibūdinantis minėtai patronuojančiajai bendrovei inkriminuojamus veiksmus (žr. šio sprendimo 499 punkte nurodytą jurisprudenciją). Kai, kaip šiuo atveju, vertindama įmonės padaryto pažeidimo sunkumą ir apskaičiuodama baudą, kuri jai turi būti skirta, Komisija remiasi patronuojamosios bendrovės apyvarta, patronuojančiosios bendrovės apyvarta, net jeigu ji būtų kur kas didesnė nei patronuojamosios bendrovės apyvarta, nėra veiksnys, kuris galėtų apibūdinti individualius patronuojančiosios bendrovės veiksmus darant įmonei inkriminuojamą pažeidimą, nes patronuojančiosios bendrovės atsakomybė šiuo požiūriu kyla tik dėl jos patronuojamosios bendrovės atsakomybės. Be to, apyvartos nustatymas yra faktinė aplinkybė, kuria negali būti individualizuojami patronuojančiosios bendrovės veiksmai. Taigi Komisija, siekdama pagrįsti konkretaus atgrasomojo koeficiento taikymą ieškovei, negalėjo atsižvelgti į pastarosios apyvartą.

521

Galiausiai negalima pritarti Komisijai, besiremiančiai turima diskrecija nustatyti baudas už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimus. Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad, remiantis jurisprudencija, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteikiama diskrecija šioje srityje. Vis dėlto, šioje nuostatoje naudojimasis tokia diskrecija ribojamas nustatant objektyvius kriterijus, kurių turi būti laikomasi (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries et Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 55 punktą). Prie tokių objektyvių aspektų tikrai priskirtina sąvoka „įmonė“, kuri minima šioje nuostatoje ir kuri, kaip priminta šio sprendimo 492 punkte, turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys.

522

Šiuo atveju Komisija nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu ieškovė darė lemiamą įtaką Slovak Telekom, ir, remdamasi šiuo motyvu, atsakomybę dėl pažeidimo, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas, priskyrė ekonominiam vienetui, kurį sudaro šios dvi bendrovės. Todėl reikia manyti, kad Komisijos požiūris, jog dauginamojo koeficiento 1,2 taikymo pasekmės tenka tik ieškovei, nepagrįstas jokiais objektyviais motyvais.

523

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamame sprendime dauginimo koeficientą 1,2 atgrasymo sumetimais pritaikiusi ieškovei Komisija neteisingai taikė sąvoką „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę.

524

Taigi tik tiek ketvirtasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu ir turi būti panaikintas ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos b punktas, nes pagal jį ieškovei taikomas dauginimo koeficientas 1,2 atgrasymo sumetimais.

525

Savo penktajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad apskaičiuodama baudos, kuri buvo skirta solidariai jai ir Slovak Telekom, dydį Komisija padarė tam tikrų klaidų. Šį pagrindą, kurį teikdama ieškovė nurodo pritarianti Slovak Telekom ieškinyje nurodytiems argumentams, sudaro dvi dalys, kurias reikia išnagrinėti iš eilės.

526

Pirmojoje dalyje ieškovė tvirtina, kad bazinį baudos dydį apskaičiuodama pagal 2010 m. Slovak Telekom pasiektą apyvartą prieigos prie atsietos vietinės linijos rinkoje ir fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų mažmeninėje rinkoje Komisija ne tik padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, bet taip pat pažeidė vienodo požiūrio principą. Nors šiuo klausimu ginčijamas sprendimas atitinka 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą, iš Komisijos ankstesnės sprendimų praktikos matyti, kad ši taisyklė neturi būti taikoma, kai pilnų paskutinių dalyvavimo darant pažeidimą metų apyvarta iš esmės skiriasi nuo vidutinių metinių atitinkamų pardavimų rezultatų per pirmuosius dalyvavimo darant pažeidimą metus. Šiuo atveju 2005–2010 m. atitinkama Slovak Telekom apyvarta padidėjo 133 % Kadangi toks augimas yra didelis, tik 2010 m. apyvarta nebūtų pakankamai reprezentatyvi.

527

Šiomis aplinkybėmis ieškovė laikosi nuomonės, kad bazinį baudos dydį Komisija turėjo skaičiuoti pagal vidutinę metinę viso pažeidimo laikotarpio, t. y. 2005–2010 m., apyvartą. Nukrypusi nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, motyvuojant tuo, kad minėtas apyvartos padidėjimas nebuvo eksponentinis, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Galiausiai Komisijos teiginys, kad šį apyvartos padidėjimą galima paaiškinti tariamu Slovak Telekom piktnaudžiavimu rinkoje, yra tik prielaida. Šį padidėjimą lėmė spartus plačiajuosčio ryšio paslaugų rinkų augimas per pažeidimo laikotarpį, o ne Slovak Telekom rinkos dalies padidėjimas per minėtą laikotarpį.

528

Komisija, palaikoma į bylą įstojusios šalies, ginčija šiuos argumentus.

(Praleista)

530

Dėl esmės pirmiausia reikia priminti, kad, kiek tai susiję su pirmąja šio pagrindo dalimi, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant baudos dydį, be pažeidimo sunkumo ir trukmės, dar atsižvelgiama į jo trukmę.

531

Be to, reikia priminti, kad pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą „[s]iekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai <…> su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje“ ir tam ji „paprastai <…> remsis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais“.

532

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad prekių ar paslaugų, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą, nes jų apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti įprastam konkurencijos veikimui (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 28 d. Sprendimo Portugal Telecom / Komisija, T‑208/13, EU:T:2016:368, 236 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

533

Taip 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte, kiek tai susiję su SESV 102 straipsnio pažeidimu, siekiama nustatyti, kad nagrinėjamai įmonei skirtos baudos dydžio apskaičiavimo pagrindas yra dydis, kuris atspindi pažeidimo ekonominę svarbą (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 76 punktą; 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 57 punktą ir 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija, C‑227/14 P, EU:C:2015:258, 53 punktą).

534

Taigi taip pat reikia pažymėti, kad tai, jog priėmusi 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, nėra nesuderinama su esminiais šios institucijos diskreciniais įgaliojimais. Iš tiesų minėtose gairėse yra įvairių lankstumo elementų, leidžiančių Komisijai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų, kaip jas išaiškino Sąjungos teismai (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir net kitų Sąjungos teisės taisyklių ir principų. Visų pirma pačiame 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte pažymėta, kad apskaičiuodama bazinį baudos dydį Komisija „paprastai“ remiasi pilnų paskutinių atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimo rezultatais (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir kt. / Komisija, T‑84/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:611, 214 punktą).

535

Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 1490–1495 konstatuojamųjų dalių matyti, kad siekdama apskaičiuoti bazinį solidariai ieškovei ir Slovak Telekom paskirtos baudos dydį Komisija atsižvelgė į pilnų paskutinių pastarosios dalyvavimo darant pažeidimą finansinių metų pardavimo rezultatais, t. y. šio operatoriaus 2010 m. apyvarta atsietos prieigos prie vietinių linijų ir fiksuoto plačiajuosčio ryšio paslaugų rinkoje. Taigi Komisija pritaikė 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punktą.

536

Vadinasi, negalima pritarti ieškovės teiginiui, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, šiuo atveju nesilaikydama šios taisyklės, neatsižvelgiant į spartų Slovak Telekom apyvartos augimą nagrinėjamu laikotarpiu.

537

Pirma, nors ieškovė teigia, kad 2005–2010 m. laikotarpiu atitinkama Slovak Telekom apyvarta padidėjo 133 % nuo 31184949 EUR iki 72868176 EUR, tačiau nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad tuo momentu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, pastaroji pilnų paskutinių dalyvavimo darant pažeidimą kalendorinių metų apyvarta nebuvo tikrojo jos dydžio, ekonominės galios rinkoje ir nagrinėjamo pažeidimo masto rodiklis.

538

Antra, negalima pritarti ieškovės teiginiui, kai ji kaltina Komisiją šiuo atveju pažeidus vienodo požiūrio principą, nes ji nukrypo nuo savo ankstesnės sprendimų praktikos, motyvuojant tuo, kad minėtas apyvartos augimas nebuvo eksponentinis.

539

Šiuo klausimu, žinoma tiesa, kad vienodo požiūrio principo, pagal kurį draudžiama panašias situacijas vertinti skirtingai, o skirtingas situacijas – panašiai, nebent toks vertinimas yra objektyviai pateisinamas, turi paisyti tiek Komisija, skirdama įmonei baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą, tiek visos institucijos, vykdydamos bet kokią savo veiklą (2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T 360/09, EU:T:2012:332, 261 punktas ir 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Philips / Komisija, T‑92/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:605, 204 punktas).

540

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas nustatant baudas konkurencijos srityje ir kad sprendimai kitose bylose, kiek tai susiję su vienodo požiūrio principo pažeidimu, tėra papildomas rodiklis, nes mažai tikėtina, kad šiems sprendimams būdingos aplinkybės, kaip antai rinkos, produktai, įmonės ir atitinkami laikotarpiai, visiškai sutaps (žr. 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. / Komisija, C‑125/07 P, C‑133/07 P ir C‑137/07 P, EU:C:2009:576, 233 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Heineken Nederland ir Heineken / Komisija, T‑240/07, EU:T:2011:284, 347 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo InnoLux / Komisija, T‑91/11, EU:T:2014:92, 144 punktą).

541

Taigi ankstesni Komisijos sprendimai dėl baudų turi reikšmės nagrinėjant vienodo požiūrio principo laikymąsi tik tuomet, kai yra įrodyta, kad faktiniai bylų, kuriose buvo priimti minėti sprendimai, duomenys, pavyzdžiui, rinkos, produktai, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai, yra panašūs į nagrinėjamus šioje byloje (žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Trioplast Industrier / Komisija, T‑40/06, EU:T:2010:388, 145 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 262 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Philips / Komisija, T‑92/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:605, 205 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

542

Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad faktiniai bylų, susijusių su ankstesniais sprendimais, kuriais ji remiasi, t. y. Sprendimu Telekomunikacja Polska, 2010 m. gruodžio 8 d. Sprendimu C(2010) 8761 final (byla COMP/39.309 – LCD – Liquid Crystal Display) ir 2009 m. liepos 8 d. Sprendimu C(2009) 5355 final (byla COMP/39.401 – E.ON/GDF), duomenys yra panašūs į šioje byloje nagrinėjamus faktinius duomenis. Iš tikrųjų ieškovė tik nurodo šiuos tris sprendimus, pažymėdama, kad atitinkamų įmonių apyvartos augimas per visą pažeidimo laikotarpį buvo didelis, ir kad kiekvienu atveju Komisija, apskaičiuodama bazinį baudos dydį, rėmėsi minėtų įmonių vidutine metine apyvarta.

543

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad per šiuose trijuose sprendimuose nagrinėtus pažeidimo laikotarpius konstatuotas kur kas didesnis apyvartos augimas, nei yra šiuo atveju. Savo rašytinėse pastabose Komisija pažymėjo, kad Sprendimo Télécommunications polonais 896 konstatuojamojoje dalyje konstatuotas didelis apyvartos padidėjimas per visą pažeidimo laikotarpį siekė daugiau kaip 3000 % Be to, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą Komisija per posėdį pažymėjo, kad per visą nagrinėjamą pažeidimų laikotarpį atitinkama apyvarta padidėjo, viena vertus, 521,58 % pirminėje rinkoje ir 422,65 % antrinėje rinkoje, kiek tai susiję su pažeidimu, už kurį skirtos sankcijos Sprendime C(2010) 8761 final, ir, kita vertus, 261 %, kiek tai susiję su pažeidimu, už kurį skirtos sankcijos Sprendime C(2009) 5355 final.

544

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šiuo atveju atsižvelgdama į Slovak Telekom per metus, kurie baigėsi 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. pilnus paskutinius dalyvavimo darant pažeidimą metas, pasiektą apyvartą ir taip laikydamasi 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte nustatytos taisyklės, Komisija neviršijo savo diskrecijos baudų dydžio nustatymo srityje ribų.

545

Vadinasi, ieškinio penktojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

546

Antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog 2005 m. buvo klaidingai įtraukti į pažeidimo laikotarpį, apskaičiuojant solidariai jai ir Slovak Telekom skirtos baudos bazinį dydį į juos buvo atsižvelgta nepagrįstai.

547

Komisija prašo atmesti šiuos argumentus, nes laikosi nuomonės, kad 2005 m. į pažeidimo laikotarpį įtraukti pagrįstai.

548

Iš argumentų, šio sprendimo 172–196 punktuose pateiktų nagrinėjant antrąjį pagrindą matyti, kad Komisija nepadarė klaidos, nusprendusi, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d.Slovak Telekom paskelbtas orientacinis pasiūlymas dėl jame nurodytų nesąžiningų sąlygų galėjo nuo šios dienos atgrasyti alternatyviuosius operatorius teikti prašymus dėl atsietos prieigos prie šio operatoriaus vietinės linijos suteikimo, todėl Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, kad vieno ir tęstinio pažeidimo, kuris yra ginčijamo sprendimo dalykas, pradžia yra ši data.

549

Kita vertus, nagrinėdamas tą patį antrąjį pagrindą Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d punktas turėjo būti panaikintas tiek, kiek šioje nuostatoje konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. ieškovė taikė nesąžiningas kainas, kurios neleido taip pat veiksmingai dirbančiam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų Slovak Telekom vietinių linijų, nenuostolingai teikti tokias pačias mažmenines paslaugas, kokias teikia Slovak Telekom (žr. šio sprendimo 221 punktą).

550

Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti panaikintas tiek, kiek jame konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. ieškovė taikė nesąžiningas kainas, kurios neleido tiek pat produktyviam operatoriui, pasinaudojant didmenine prieiga prie atsietų Slovak Telekom vietinių linijų, nenuostolingai teikti tokias pačias mažmenines paslaugas, kokias teikia Slovak Telekom. Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 515–524 punktuose išdėstytus argumentus, taip pat reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su ieškove. Likusius reikalavimus, kuriais prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, reikia atmesti.

551

Ieškovė taip pat papildomai prašo Bendrojo Teismo, kad jis panaikintų baudas, kurios jai buvo skirtos ginčijamu sprendimu, arba sumažintų jų dydį.

552

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad SESV 263 straipsnyje nustatyta teisėtumo kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo teisinę ir faktinę ginčijamo sprendimo kontrolę, atsižvelgdamas į ieškovo nurodytus argumentus, ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti minėtą sprendimą ir pakeisti baudų dydį (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Duravit ir kt. / Komisija, C‑609/13 P, EU:C:2017:46,30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo Saint-Gobain Glass France ir kt. / Komisija, T‑56/09 ir T‑73/09, EU:T:2014:160, 461 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

553

Teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl to panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 63 punktas ir 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, C‑389/10 P, EU:C:2011:816, 130 punktas; taip pat žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Duravit ir kt. / Komisija, C-609/13 P, EU:C:2017:46, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

554

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Todėl, išskyrus viešąja tvarka grindžiamus pagrindus, kuriuos teismas privalo pateikti savo iniciatyva, iš principo būtent ieškovas privalo nurodyti pagrindus dėl ginčijamo sprendimo ir pateikti juos pagrindžiančių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 213 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

555

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia vertinti, ar pakeisti baudų, kurias ginčijamu sprendimu skyrė Komisija, dydį.

556

Pirmiausia reikia pažymėti, kad argumentai, kuriuos ieškovė pateikė savo papildomiems reikalavimams, kuriais siekiama, kad jai skirtos baudos būdų panaikintos arba sumažintas jų dydis, pagrįsti, yra tokie patys kaip ir tie, kurie pateikti reikalavimui dėl panaikinimo pagrįsti. Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimus, kuriais grindžiamas papildomas reikalavimas ir kurie jau buvo atmesti tiek, kiek jais buvo grindžiami reikalavimai dėl panaikinimo.

557

Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 204–221 punktų, Komisija nepateikė įrodymų, kad Slovak Telekom veiksmai, dėl kurių mažėjo maržos, galėjo prasidėti prieš 2006 m. sausio 1 d., todėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies d punktą reikia panaikinti tiek, kiek jis susijęs su ieškove ir kiek pagal jį vienas ir tęstinis pažeidimas apima maržų mažinimą laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d.

558

Kalbant apie šios klaidos poveikį baziniam baudos, dėl kurios ieškovė yra solidariai atsakinga, dydžiui, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, mano, kad ieškovės reikšmingų pardavimų procentinę dalį, į kurią atsižvelgia Komisija, reikia sumažinti ir nustatyti, kad ta dalis yra ne 10 %, bet 9,8 %. Atsižvelgiant į tai, kad per pilnus paskutinius dalyvavimo darant pažeidimą metus Slovak Telekom atitinkama apyvarta buvo 72868176 EUR, apskaičiuojant bazinį baudos, dėl kurios ieškovė solidariai atsakinga, dydį turi būti vertinama 7141081,20 EUR suma. Šios baudos bazinis dydis yra minėta suma, padauginta iš 5,33 koeficiento, rodančio pažeidimo trukmę, todėl turi būti nustatyta, kad tai yra 38061963 EUR suma.

559

Trečia, reikia padaryti išvadas remiantis šio sprendimo 523 punkte pateiktu teiginiu, kad ginčijamame sprendime dauginimo koeficientą 1,2 atgrasymo sumetimais pritaikiusi tik ieškovei Komisija, siekdama atsižvelgti į įmonės, kuri laikoma atsakinga dėl nagrinėjamo pažeidimo, dydį ir ekonominę galią, neteisingai taikė sąvoką „įmonė“, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę. Iš tikrųjų ši klaida reiškia, kad reikia perskaičiuoti atskiros ieškovei skirtos baudos, siekiant jai perkelti Komisijos ginčijamame sprendime nustatyto recidyvo pasekmes, dydį. Taigi nustatoma, kad šios baudos, kuri sudaro 50 % bazinio baudos dydžio, dėl kurio solidariai atsakinga ieškovė, dydis prieš pritaikant dauginamąjį koeficientą 1,2 yra 19030981 EUR.

560

Ketvirta, byloje, kurioje priimtas šiandienos Sprendimas Slovak Telekom / Komisija (T‑851/14), Bendrasis Teismas pripažino, kad Komisija padarė klaidą, konstatavusi, jog laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki gruodžio 31 d. Slovak Telekom ėmėsi veiksmų, dėl kurių mažėjo maržos. Todėl Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalį ir minėto sprendimo 2 straipsnį tiek, kiek jie susiję su Slovak Telekom, ir sumažino baudos, kurią pagal to paties sprendimo 2 straipsnio pirmos pastraipos a punktą turėjo sumokėti Slovak Telekom, dydį.

561

Šiuo atveju Bendrasis Teismas, remdamasis šio sprendimo 560 punkte paminėta klaida, priėjo prie tokios pačios išvados (žr. šio sprendimo 557 ir 558 punktus). Todėl ieškovė negali pagrįstai prašyti, kad Bendrasis Teismas šioje byloje remtųsi šiandienos Sprendimu Slovak Telekom / Komisija (T‑851/14). Taigi remiantis 2013 m. sausio 22 d. Sprendimu Komisija / Tomkins (C‑286/11 P, EU:C:2013:29) pateiktą ieškovės prašymą reikia atmesti.

562

Taigi, nustatoma, kad baudos, dėl kurios solidariai atsakinga Deutsche Telekom, dydis yra 38061963 EUR, o baudos, dėl kurios atsakinga tik Deutsche Telekom, dydis yra 19030981 EUR. Likusią prašymo dėl baudos panaikinimo arba jos dydžio sumažinimo dalį reikia atmesti.

563

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

564

Šiuo atveju Komisija ir į bylą įstojusi šalis iš dalies pralaimėjo bylą. Tačiau bylinėjimosi išlaidas ieškovė prašė priteisti ne iš į bylą įstojusios šalies, o tik iš Komisijos.

565

Šiomis aplinkybėmis, reikia nurodyti ieškovei padengti keturis penktadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir keturis penktadalius Komisijos ir į bylą įstojusios šalies bylinėjimosi išlaidų, kaip to prašė pastarosios. Komisija padengia vieną penktadalį savo bylinėjimosi išlaidų ir vieną penktadalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų. Į bylą įstojusi šalis padengia vieną penktadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia: