1

2006 m. gegužės 15 d. įstojusi į bylą šalis Materis Paints Italia SpA (tuo metu – Materis Coatings Italia SpA), remdamasi 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2

Prekių ženklas, kurį buvo prašyta įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

3

Prekės, kurioms iš pradžių prašyta įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 2 ir 19 klasėms ir pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

4

Europos Sąjungos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2008 m. liepos 14 d.Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 28/2008.

5

Išnagrinėjus prekių ženklo paraišką ir, be kita ko, protestą dėl jo registracijos, kurį ieškovė Alpha Calcit Füllstoffgesellschaft mbH pateikė pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį, 2012 m. vasario 9 d. nagrinėjamas žymuo buvo įregistruotas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas Nr. 5074745 2 ir 19 klasių prekėms, kurios pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

6

2012 m. vasario 13 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktu ir to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies a ir b punktais bei 8 straipsnio 5 dalimi, pateikė prašymą pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo Nr. 5074745 registraciją negaliojančia.

7

Prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia grindžiamas ankstesniu žodiniu Europos Sąjungos prekių ženklu „Calcilit“, jis 2000 m. lapkričio 29 d. buvo įregistruotas numeriu 1234822 1 ir 19 klasių prekėms, kurios pagal kiekvieną iš šių klasių atitinka tokį aprašymą:

8

Atsakydama į 2012 m. vasario 20 d. EUIPO pranešimą ieškovė 2012 m. kovo 28 d. rašte nurodė, kad savo prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia negrindžia Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi.

9

Prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia buvo pateiktas dėl visų šio sprendimo 5 punkte nurodytų prekių.

10

2013 m. kovo 7 d. Anuliavimo skyrius pagal Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 2 dalį atmetė prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia tiek, kiek jis susijęs su ankstesniu prekių ženklu žymima 19 klasės preke. Dėl ankstesniu prekių ženklu žymimos 1 klasės prekės pažymėtina, kad Anuliavimo skyrius taip pat atmetė prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, remdamasis šios prekės ir prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimų prekių tapatumo nebuvimu pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies a punktą bei jų panašumo nebuvimu pagal to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą.

11

2013 m. balandžio 23 d. ieškovė, nenurodydama prekių, dėl kurių kilo ginčas, tapatumo ir vadovaudamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.

12

2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.

13

Apeliacinė taryba nusprendė, kad buvo įrodytas ankstesnio žodinio prekių ženklo „Calcilit“ naudojimas iš tikrųjų prie 1 klasės priskiriamam KKKU, tačiau nebuvo įrodytas jo naudojimas iš tikrųjų prie 19 klasės priskiriamai prekei „Marmuras granulių, grūdelių ir dulkių pavidalu“.

14

Dėl KKKU ir prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, palyginimo pažymėtina, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog šios prekės nepanašios.

15

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

16

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

17

Ieškinį ieškovė grindžia vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, pažeidimu.

18

Ieškovė nurodo, kad Apeliacinė taryba klaidingai manė, jog nėra panašumų tarp KKKU ir prekių, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, priskiriamų prie 2 ir 19 klasių bei atitinkančių tokį aprašymą: „Dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]; neapdorotos natūralios dervos“ ir „Skiediniai“.

19

KKKU paprastai naudojamas kaip užpildas gaminant ginčijamu prekių ženklu žymimas prekes; kai kurioms iš jų jis yra viena svarbiausių sudedamųjų dalių. Dažnai viena arba kelios ekonomiškai susijusios įmonės įgyvendina vertikalią integraciją ir prekiauja tiek prekių sudedamosiomis dalimis, tiek gatavomis prekėmis. Taip galėtų būti ir šiuo atveju, todėl ieškovės klientai, kurie yra dažų gamintojai ir KKKU, pažymėto jiems gerai žinomu ankstesniu prekių ženklu „Calcilit“, pirkėjai iš ieškovės, tikrai suirztų sužinoję, kad rinkoje atsirado dažų prekių ženklas „Calcilit“. Todėl Apeliacinės tarybos tvirtinimas, kad negali būti panašumų tarp gatavų ir negatavų prekių, nepagrįstas.

20

Be to, Apeliacinė taryba neatsižvelgė į tai, kad gali atsirasti galimybė suklaidinti pramonės ūkio subjektus, kurie perka ir KKKU, ir dažus bei kitas dengiamąsias medžiagas savo prekių gamybai.

21

Ieškovė ginčija ginčijamame sprendime pateiktą tvirtinimą, kad KKKU yra žaliava. Tai yra pusgaminis, atitinkantis skirtingų pirkėjų gamybos reikalavimus. Dėl to KKKU ir prekių, pažymėtų ginčijamu prekių ženklu, ryšys yra glaudesnis už tokių prekių ir tokios žaliavos, kokia yra marmuras ryšį.

22

Be to, nepagrįsta tvirtinti, kad ginčijamu prekių ženklu pažymėtos prekės yra gatavos prekės. Tai yra tarpinės prekės, naudojamos įvairioms pramonės reikmėms. Todėl nepagrįstas Apeliacinės tarybos argumentas, kad ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės skirtos galutiniams vartotojams, o ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės – pramonės specialistams. Ieškovė tvirtina, kad galimi sutapimai, kiek tai susiję su prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimų prekių pirkėjais.

23

Dėl KKKU ir neapdorotų gamtinių dervų palyginimo pažymėtina, kad ieškovė tvirtina, jog prekės yra panašios, nes vienos kitas pakeičia ir turi tą pačią paskirtį, t. y. abi naudojamos klijų gamybai, todėl skirtos tai pačiai visuomenei.

24

Dėl KKKU ir skiedinių pažymėtina, kad ieškovė nurodo, jog šios prekės labai panašios, nes pirmoji dažnai yra antrųjų sudedamoji dalis, ir kad taip yra, nepaisant to, jog šios prekės priskiriamos prie skirtingų klasių.

25

Galiausiai ieškovė nurodo, kad dėl ankstesnio prekių ženklo „Calcilit“ vidutinio skiriamojo požymio, didelio žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo ir prekių panašumo yra galimybė supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas. Ji nurodo, kad Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlygos yra įvykdytos, todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.

26

EUIPO ginčija ieškovės argumentus.

27

Konkrečiai kalbant, pirmiausia dėl KKKU palyginimo su prekėmis „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“ pažymėtina, kad EUIPO tvirtina, jog net jeigu pirmoji prekė gali būti antrųjų prekių sudedamoji dalis, nes ji yra žaliava, o antrosios prekės yra gatavos prekės, jų ryšys nėra pakankamai glaudus, kad jas būtų galima laikyti panašiomis. EUIPO ginčija ieškovės argumentus, kad, pirma, KKKU nėra žaliava ir, antra, ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės ne visada parduodamos kaip gatavos prekės. Ji nurodo, kad dėl skirtingo pobūdžio nagrinėjamos prekės negali būti laikomos nei vienos kitas pakeičiančiomis, nei konkuruojančiomis. Ji teigia, kad jos skiriasi pagal savo paskirtį, nes viena paprastai yra naudojama kitų prekių gamyboje, o kitas paprastai perka galutiniai vartotojai dekoravimui. EUIPO tvirtina, kad, remiantis teismo praktika, perdirbti pateikta žaliava iš esmės skiriasi nuo gatavų prekių, kuriose yra šios žaliavos arba kurios ja padengtos, tiek savo pobūdžiu, tiek tikslu ir paskirtimi, ir kad tuo atveju, kai prekėms būdingas tokio pobūdžio ryšys, jos negali būti laikomos vienos kitas pakeičiančiomis. Ji priduria, kad ieškovė neįrodė, jog yra bendrovių, gaminančių tokias žaliavas, kokios yra prekės, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, ir prekiaujančių tokiomis gatavomis prekėmis, kokios yra prekės, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas. EUIPO ginčija ieškovės argumentą, kad sutampa KKKU ir prekių, kurioms skirtas prašomas įregistruoti prekių ženklas, pirkėjai, ir nurodo, kad bet kuriuo atveju potencialūs pirkėjai pramonininkai pastebėtų nagrinėjamų prekių skirtumus.

28

Dėl KKKU ir neapdorotų gamtinių dervų palyginimo pažymėtina, kad EUIPO tvirtina, jog net jeigu šios prekės gali būti naudojamos kaip tarpiniai produktai klijų gamyboje, jų paskirtis yra skirtinga, nes pirmosios prekės naudojamos kaip užpildas, o antrosios – kaip lipnioji medžiaga. Be to, šios prekės nėra nei vienos kitas pakeičiančios, nei konkuruojančios.

29

Galiausiai dėl KKKU ir skiedinių palyginimo pažymėtina, kad EUIPO nurodo, kad, nors tiesa, jog pirmoji prekė gali būti viena iš antrųjų prekių sudedamųjų dalių, šių prekių pobūdis, funkcija ir naudojimo būdas skiriasi. Ji priduria, kad argumentai, pateikti lyginant KKKU ir prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“, taikytini ir šiuo aspektu.

30

EUIPO daro išvadą, kad dėl nagrinėjamų prekių panašumo nebuvimo neįvykdyta viena iš galimybės supainioti buvimo sąlygų, todėl Apeliacinė taryba teisingai nusprendė atmesti apeliaciją.

31

Įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus.

32

Konkrečiai ji nurodo, kad Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekės yra nepanašios. Ji pažymi, kad per administracinę procedūrą ieškovė manė, jog KKKU yra žaliava. Ji tvirtina, kad taip yra iš tikrųjų, ir tuo remdamasi daro išvadą, jog KKKU nepanašus į ginčijamu prekių ženklu žymimas prekes, nes tos prekės skirtos galutiniams vartotojams. Ji remiasi Europos Sąjungos teismo praktika, pagal kurią aplinkybės, jog prekė naudojama kitos prekės gamybai, nepakanka tam, kad jas būtų galima laikyti panašiomis prekėmis. Ji tvirtina, kad skiriasi nagrinėjamų prekių susijusi visuomenė ir platinimo kanalai. Dėl ieškovės argumento, susijusio su įmonių, prekiaujančių skirtingomis nagrinėjamų prekių rūšimis, vertikalios integracijos galimybe, įstojusi į bylą šalis nurodo, kad jis yra nepagrįstas. Ji nurodo Apeliacinės tarybos argumentus, pateiktus darant išvadą, kad nagrinėjamos prekės nepanašios. Ji tvirtina, jog Apeliacinė taryba teisingai atmetė galimybę supainioti nagrinėjamas prekes dėl jų skirtingų paskirčių, platinimo kanalų, naudotojų ir naudojimo būdų.

33

Visų pirma reikia nurodyti, kad ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvados dėl nepakankamai įrodyto ankstesnio prekių ženklo naudojimo 19 klasės prekėms „marmuras granulių, grūdelių ir dulkių pavidalu“. Ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 31 punkte pateikto tvirtinimo, kad registracijos dalykas yra ne visos 2 klasės abėcėliniame sąraše nurodytos prekės, o tik tos 2 klasės prekės, kurioms skirtas ginčijamas prekių ženklas, todėl tik jos turi būti lyginamos su ankstesniu prekių ženklu žymimomis prekėmis.

34

Be to, savo reikalavimuose ieškovė pažymi, kad prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Apeliacinė taryba jame nusprendė, jog nepanašios prekės, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, ir prekės, kurioms skirtas prašomas įregistruoti prekių ženklas, atitinkamai priskiriamos prie 2 ir 19 klasių ir apibūdinamos taip:

35

Taigi ieškovė neginčija Apeliacinės tarybos išvados dėl prekių „metalų folijos ir milteliai dažytojams, dekoratoriams, spaustuvininkams ir dailininkams“, kurioms skirtas prašomas įregistruoti prekių ženklas.

36

Iš pateiktų argumentų matyti, kad prekės, dėl kurių vis dar nesutariama pareiškus ieškinį Bendrajame Teisme, ginčijamo prekių ženklo atveju yra šio sprendimo 34 punkte nurodytos prekės, o ankstesnio prekių ženklo atveju – KKKU.

37

Ieškinyje ieškovė nurodo, kad jos ankstesnis prekių ženklas „Calcilit“ yra labai gerai žinomas KKKU pirkėjams, kurie yra dažų, tinko ir kitų skiedinių gamintojai, ir tokiomis aplinkybėmis ji remiasi analogija su prekių ženklu „Caparol“, tariamai turinčiu gerą vardą dažams, lakui ir skiediniams.

38

Šie paaiškinimai, kurie Bendrajame Teisme vėl leidžia daryti prielaidą, jog ankstesnis prekių ženklas yra gerą vardą turintis prekių ženklas, turi būti atmesti kaip nepriimtini remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 188 straipsniu, pagal kurį pareiškimais, kuriuos šalys pateikia vykstant procesui Bendrajame Teisme, negali būti pakeistas Apeliacinės tarybos išnagrinėto ginčo dalykas.

39

Iš tikrųjų vykstant administracinei procedūrai ieškovė, nurodžiusi savo ankstesnio prekių ženklo gerą vardą prašymo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia motyvuose, 2012 m. kovo 28 d. laiške aiškiai nurodė, kad šio prašymo negrindžia Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalimi.

40

Pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su to paties reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, Europos Sąjungos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurias žymi abu prekių ženklai, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kur ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas.

41

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba tam tikrais atvejais – ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią teismo praktiką galimybė supainioti turi būti vertinama visapusiškai, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visas konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes, ypač į žymenų ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CanonC‑39/97, EU:C:1998:442, 16, 17 ir 29 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką ir 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Laboratorios RTB / VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

42

Visapusis galimybės supainioti vertinimas reiškia, kad tarp veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama, būtent tarp prekių ženklų panašumo ir žymimų prekių ar paslaugų panašumo, egzistuoja tam tikra tarpusavio priklausomybė. Mažą žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnį gali kompensuoti didelis prekių ženklų panašumo laipsnis, ir atvirkščiai (1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 17 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Mast-Jägermeister / VRDT – Licorera Zacapaneca (VENADO su rėmu ir kt.), T‑81/03, T‑82/03 ir T‑103/03, Rink., EU:T:2006:397, 74 punktas).

43

Pagal teismo praktiką visapusiškai vertinant galimybę supainioti reikia atsižvelgti į vidutinį tam tikros kategorijos prekių vartotoją, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus. Reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad vidutinio vartotojo pastabumo lygis gali kisti pagal nagrinėjamą prekių ar paslaugų kategoriją (žr. 2007 m. vasario 13 d. Sprendimo Mundipharma / VRDT – Altana Pharma (RESPICUR), T‑256/04, EU:T:2007:46, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44

Šiuo klausimu primintina, kad lyginant minėtas prekes reikia atsižvelgti tik į visuomenę, kuri dėl nagrinėjamų prekių yra bendra. Iš tiesų pagal teismo praktiką atitinkamą visuomenę sudaro vartotojai, galintys naudotis ir ankstesniu prekių ženklu, ir ginčijamu prekių ženklu žymimomis prekėmis (2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo ancotel / VRDT – Acotel (ancotel.), T‑408/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:241, 38 punktas; 2013 m. vasario 4 d. Sprendimo Hartmann / VRDT – Protecsom (DIGNITUDE), T‑504/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:57, 30 punktas; 2013 m. spalio 2 d. Sprendimo Cartoon Network / VRDT – Boomerang TV (BOOMERANG), T‑285/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:520, 19 punktas; 2014 m. birželio 26 d. Sprendimo Basic / VRDT – Repsol YPF (basic), T‑372/11, EU:T:2014:585, 27 punktas ir 2015 m. sausio 22 d. Sprendimo Novomatic / VRDT – Simba Toys (AFRICAN SIMBA), T‑172/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:40, 67 punktas).

45

Šiuo atveju neginčijama, kad specialistai, konkrečiai pramonės sektoriaus specialistų visuomenė, yra vienintelė visuomenė, galinti naudoti ankstesniu prekių ženklu žymimą prekę, t. y. KKKU. Kaip matyti ir iš šios prekės pavadinimo, ir iš šalių argumentų, KKKU yra prekė, kuri kaip užpildas naudojama gaminant įvairias prekes, be kita ko, prekes iš plastiko, popierių, dengiamąsias medžiagas, dažus ir skiedinius. Neginčijama ir, be kita ko, iš esmės nurodyta ginčijamame sprendime, kad KKKU nėra skirtas privatiems asmenims ir ne pramonės specialistams.

46

Iš to matyti, kad vertinant galimybę supainioti atitinkama visuomenė bet kuriuo atveju neturėtų apimti daugiau nei pramonės sektoriaus specialistų.

47

Tai nustačius, siekiant apibūdinti atitinkamos visuomenės buvimą, dar reikia patikrinti, ar ši pramonės sektoriaus specialistų visuomenė yra ir ginčijamu prekių ženklų žymimų prekių naudotoja, ir kiek.

48

Taigi, kaip bus konstatuota vėliau, Apeliacinė taryba, kuri nepateikė konkrečių paaiškinimų dėl atitinkamos visuomenės nustatymo, nepakankamai išnagrinėjo šį klausimą lygindama prekes, bent jau kiek tai susiję su dalimi nagrinėjamų prekių.

49

Ieškinio nagrinėjimas turi būti tęsiamas atsižvelgiant į Apeliacinės tarybos tiesiogiai atliktą prekių palyginimą.

50

Ginčijamo sprendimo 33–37 punktuose Apeliacinė taryba, pateikusi tam tikrus paaiškinimus dėl lyginamų prekių pobūdžio ir paskirties, iš esmės nurodė, kad KKKU skiriasi nuo prekių „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“ dėl to, kad KKKU yra žaliava, o šios prekės yra gatavos prekės, arba dėl to, kad KKKU skirtas pramonei ir gatavų prekių gamybai, o prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“ daugiausia perka galutiniai vartotojai, kurie yra specialistai arba priklauso plačiajai visuomenei, ir jas naudoja dekoravimui ir apsaugai.

51

Tačiau dėl šių vertinimų reikia nurodyti, pirma, kad prekės priskyrimas prie gatavų prekių nereiškia, kad ji negali būti naudojama pramonėje kitos prekės gamybai kaip ingredientas, žaliava arba sudedamoji dalis. Iš tikrųjų gatavos prekės sąvoka apibūdina prekybai paruoštą prekę. Taigi ji gali būti taikoma prekėms, kurios parduodamos pramonei. Be to, net jeigu ši sąvoka vartojama siauresne prasme, t. y. siekiant atskirti pagamintas prekes nuo neperdirbtų žaliavų, ji nepagrindžia Apeliacinės tarybos pozicijos. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad pagaminta prekė gali būti kitos pagamintos prekės ingredientas, žaliava arba sudedamoji dalis.

52

Be to, tai, kad Apeliacinė taryba nusprendė, jog „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“ yra gatavos prekės, neleidžia atmesti galimybės, kad šios prekės gali būti naudojamos pramoniniame kitų prekių gamybos procese. Aplinkybė, kad dažai, politūros arba lakai gali būti parduodami privatiems asmenims arba statybos sektoriuje veikiančioms dažymo įmonėms, nepaneigia to, kad tokį pavadinimą atitinkančios prekės gali būti parduodamos pramonininkams kitų prekių gamybai.

53

Kita vertus, Apeliacinė taryba neįtikino, kai kategoriškai ir bendrai nurodė, jog prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“„daugiausia“ perka vartotojai, kurie nėra pramonininkai, ir jas naudoja dekoravimui ir apsaugai.

54

Yra žinoma, kad tarp šių prekių „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo“ pirkėjų ir naudotojų yra vartotojų, kurie nėra pramonininkai, pavyzdžiui, statybų apdailos darbus atliekančios dažymo įmonės arba privatūs meistrai.

55

Tačiau šis žinomas faktas, susijęs su dažymo įmonėmis ir plačiąja visuomene, yra nesusijęs su pramonės sektoriumi ir nepateikia jokios informacijos apie prekes, kurios gali būti naudojamos šiame sektoriuje. Taigi jis neleidžia daryti išvados, jog pramonininkai nėra šių prekių naudotojai.

56

Taigi, kadangi vertinant galimybę supainioti atitinkama visuomenė bet kuriuo atveju negali apimti daugiau nei pramonės specialistų (žr. šio sprendimo 46 punktą), Apeliacinei tarybai reikėjo atsakyti į vienintelį klausimą, t. y. ar pramonės specialistai, kurie yra neginčijami KKKU naudotojai, savo prekių gamybai taip pat gali naudoti prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo“.

57

Šie argumentai tinka a fortiori ir kalbant apie prekes „dažomosios medžiagos“ ir „beicai [kandikai]“, nes šios prekės a priori yra labiau techninės nei daugelis dažų, politūrų ir lakų, ir net nėra plačiai žinoma, kad jos, kaip iš esmės nusprendė Apeliacinė taryba, skirtos dažymo įmonėms ir plačiajai visuomenei.

58

Iš pateiktų argumentų matyti, kad ginčijamo sprendimo 34–37 punktuose Apeliacinė taryba neatliko konkretaus tyrimo, ir remdamasi veikiau nesvarbiais bei abejotinais argumentais padarė išvadą, kad pramonės visuomenė, kuri yra KKKU naudotoja, nenaudoja prekių „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai].“

59

Taigi ieškovė teisėtai priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, jog ši neatsižvelgė į aplinkybę, kad pramonės specialistai, kurie yra KKKU naudotojai, perka ir dažus, ir kitas dengiamąsias medžiagas savo gatavų prekių gamybai. Ši kritika, kurią ieškovė suformulavo kaip pavyzdį pateikdama plastikinių prekių pramonės specialistus – o tam niekas neprieštaravo – taikytina, kaip matyti iš šalių tvirtinimų, ir popieriaus, dažų bei skiedinių pramonės specialistams.

60

Galiausiai Apeliacinė taryba, prieš tai tinkamai neidentifikavusi atitinkamos visuomenės, kad galėtų išnagrinėti galimybę supainioti KKKU ir prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“, remdamasi nesvarbiais bei abejotinais tvirtinimais nusprendė, kad šios prekės ir KKKU yra nepanašūs.

61

Tokiomis aplinkybėmis, kalbant apie prekes „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“, reikia patvirtinti vienintelį ieškovės pagrindą ir panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs sus šiomis prekėmis.

62

Ginčijamo sprendimo 39 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad neapdorotos gamtinės dervos savo pobūdžiu, paskirtimi ir panaudojimu skiriasi nuo KKKU. Apeliacinė taryba nurodė, kad šios dervos yra tam tikrų medžių išskiriamos lipnios, degios ir vandenyje netirpstančios medžiagos, naudojamos politūrų ir klijų gamyboje. Ji nusprendė, kad nors visos atitinkamos nagrinėjamos medžiagos yra žaliava, kurią galima naudoti politūrų arba klijų gamybai, jų paskirtis labai skiriasi, t. y. jos skirtos arba suteikti lipnų arba limpantį pobūdį, arba būti naudojamos kaip užpildas prekėms pastorinti, joms atskiesti arba jų lipnumui pakeisti.

63

Be to, Apeliacinė taryba nurodė, kad įmonės, išgaunančios gamtines dervas iš medžių ir kitų augalų, paprastai skiriasi nuo įmonių, išgaunančių KKKU iš akmenų. Be to, šios prekės nėra vienos kitas pakeičiančios. Jų funkcijos visiškai skiriasi ir jos nėra konkuruojančios. Todėl Apeliacinė taryba nusprendė, kad KKKU ir neapdorotos gamtinės dervos nėra panašios (ginčijamo sprendimo 40 punktas).

64

Ieškovė nurodo, kad KKKU ir neapdorotos gamtinės dervos yra taip glaudžiai susijusios, kad būtų nesunku įžvelgti šių prekių panašumą. Iš tikrųjų šios prekės yra naudojamos kaip tarpiniai produktai klijų gamyboje. Jos yra vienos kitas pakeičiančios ir jų paskirtis ta pati – jos skirtos klijų gamybai. Todėl šių prekių pirkėjai yra tie patys.

65

Pirmiausia reikia nurodyti, kad, kitaip nei pirma nagrinėtų Apeliacinės tarybos vertinimų, susijusių su prekėmis „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“, atveju, Apeliacinės tarybos vertinimai, susiję su KKKU ir neapdorotų gamtinių dervų palyginimu, teisingai atlikti tik atitinkamos visuomenės, t. y. visuomenės, kurią sudaro pramonės specialistai, aspektu. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime nagrinėjamas tik šių prekių naudojimas klijų gamybai, t. y. naudojimas pramonėje.

66

Antra, reikia nurodyti, kad, kitaip nei visų arba dalies prekių, kurias Apeliacinė taryba nagrinėjo ginčijamo sprendimo 33–38 punktuose ir kuriose KKKU gali būti viena iš sudedamųjų dalių, atveju, KKKU nenaudojamas gaminant neapdorotas gamtines dervas, kurios, kaip rodo jų pavadinimas, yra neapdoroti gamtiniai produktai.

67

Trečia, neginčijama, kad dėl motyvų, kuriuos Apeliacinė taryba teisingai nurodė ginčijamo sprendimo 39 punkte ir kurie priminti šio sprendimo 62 punkte, neapdorotos gamtinės dervos ir KKKU dėl savo pobūdžio ir paskirties yra labai skirtingos prekės. Jos visiškai nekonkuruoja. Ieškovės argumentas, kad šios prekės yra vienos kitas pakeičiančios, visiškai nepagrįstas.

68

Ketvirta, ieškovė neneigia Apeliacinės tarybos vertinimo, pagal kurį bendrovės, gaunančios gamtines dervas iš medžių, paprastai skiriasi nuo bendrovių, kurios gamina KKKU iš akmenų.

69

Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ta pati visuomenė naudotų šias prekes tų pačių prekių, t. y. klijų gamybai, nepagrindžia tvirtinimo, kad nagrinėjamos prekės yra panašios, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Atitinkama visuomenė, kurią sudaro pramonės specialistai, nesunkiai suvoktų, kad šios prekės, nors ir konkuruojančios, kai kalbama apie jų panaudojimą klijų gamybos pramonėje, yra visiškai skirtingos.

70

Iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad reikia atmesti vienintelį ieškovės nurodytą pagrindą tiek, kiek jis susijęs su ginčijamu prekių ženklu žymimomis „neapdorotomis gamtinėmis dervomis“.

71

Ginčijamo sprendimo 41 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, kad skiediniai yra dekoratyvinio tinkavimo medžiagos, kuriomis padengiamos pastatų sienos arba statomų židinių kanalai. Ji nurodė, kad nors tiesa, kad tarp šių prekių sudedamųjų dalių gali būti ir KKKU, jų pobūdis, funkcija ir panaudojimas skiriasi. Iš tikrųjų šios prekės naudojamos statybų sektoriuje puošybai ir dekoravimui, o KKKU yra žaliava, kurios dedama į įvairias gatavas prekes siekiant riboti brangesnių rišamųjų medžiagų naudojimą arba sustiprinti ar pagerinti tam tikrų mišinių savybes. Be to, skiedinius gamina ne tos pačios bendrovės ir jie skirti ne toms pačioms vartotojų grupėms. Todėl Apeliacinė taryba nusprendė, kad šios prekės ir KKKU nėra panašūs.

72

Ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos sprendimą, nurodydama, kad KKKU ir skiediniai yra labai panašūs. Kalkiniai skiediniai, kurie priskiriami prie „skiedinių“, daugiausiai sudaryti iš kalkių kaip užpildančios medžiagos, nes kalkės yra kalcio karbonato sinonimas. Kalcio karbonato dalis pastos pavidalo tinke gali sudaryti iki 70 %. Kalcio karbonatas, kuris naudojamas kaip tinko užpildanti medžiaga, taip pat priskirtinas prie KKKU kategorijos.

73

Reikia nurodyti, jog nors ieškovė teigia, ir niekas tam neprieštarauja, kad skiediniuose yra produktų, turinčių ir KKKU, ji neginčija Apeliacinės tarybos vertinimo, pagal kurį visuomenės, kurioms skirti skiediniai ir KKKU, skiriasi.

74

Taigi neginčijama, kad KKKU yra prekė, skirta tik pramonės specialistų visuomenei – šiuo atveju kalbama apie skiedinių gamybos pramonę – o šios pramonės gaminami skiediniai skirti statybų įmonėms ir tam tikrais atvejais plačiajai visuomenei.

75

Tokiomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad nėra bendros KKKU ir skiedinių visuomenės, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad šios prekės negali būti laikomos panašiomis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą.

76

Šio vertinimo nepaneigia ieškovės argumentas, pagal kurį tinko ir kitų skiedinių gamintojai, kuriems ieškovė tiekė prekių ženklu „Calcilit“ pažymėtą KKKU, pamatę trečiųjų asmenų parduodamus iš to paties pavadinimo sudarytu prekių ženklu pažymėtus skiedinius, neišvengiamai pamanytų, kad tas pats gamintojas, vykdydamas vertikalią ekonominę integraciją arba naudodamas skėtinį prekių ženklą, gamina ir parduoda ir KKKU, ir skiedinius, kuriuose yra KKKU.

77

Iš tikrųjų šis argumentas pateiktas neatsižvelgiant į šio sprendimo 44 punkte nurodytą teismo praktiką, pagal kurią atitinkama visuomenė, į kurią turi būti atsižvelgiama lyginant nagrinėjamas prekes, sudaryta iš vartotojų, kurie gali naudoti ir ankstesniu prekių ženklu, ir ginčijamu prekių ženklu pažymėtas prekes. Ieškovė neįrodė ir nenurodė, kad skiedinių gamybos sektoriaus pramonininkai, kurie naudoja KKKU skiedinių gamybai, šiai gamybai naudotų ir skiedinius.

78

Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, reikia atmesti vienintelį ieškovės nurodytą pagrindą, kiek jis susijęs su ginčijamu prekių ženklu žymimomis prekėmis „skiediniai“.

79

Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus, reikia iš dalies patenkinti ieškinį ir panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Apeliacinė taryba dėl ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių „dažai, politūros, lakai; medžiagos, apsaugančios nuo korozijos ir medžio gedimo; dažomosios medžiagos; beicai [kandikai]“ nusprendė, kad jos nepanašios į KKKU. Reikia atmesti likusią ieškinio dalį.

80

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

81

Kadangi šiuo atveju kiekvienos šalies reikalavimų dalis buvo atmesta, reikia nurodyti joms padengti savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

nusprendžia: