1

Ieškovė ClientEarth yra pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas – aplinkos apsauga.

2

2014 m. sausio 20 d. ieškovė, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), pateikė Komisijai du prašymus leisti susipažinti su dokumentais. Pirmajame prašyme buvo prašoma leisti susipažinti su „Komisijos atlikto poveikio vertinimo ataskaita dėl Orhuso konvencijos trečiojo ramsčio „teisė kreiptis į teismus“ įgyvendinimo“, o antrajame – su „Komisijos atlikto poveikio vertinimo ataskaita dėl Europos teisinės bazės dėl aplinkosauginių patikrų ir priežiūros nacionaliniu ir Europos Sąjungos lygiu persvarstymo“.

3

2014 m. vasario 13 d. raštu Komisija atmetė šio sprendimo 2 punkte minėtą antrąjį prašymą. Ji pažymėjo, kad šis prašymas susijęs su „[p]oveikio vertinimo ataskaita dėl privalomos poveikio priemonės projekto, kuriame apibrėžta strateginė programa dėl rizika pagrįstų patikros ir priežiūros procedūrų, susijusių su [Sąjungos] aplinkosaugos teisės aktais“, ir su Poveikio vertinimo valdybos (toliau – valdyba) nuomone dėl šios ataskaitos (toliau kartu – byloje T‑425/14 prašomi dokumentai). Atsisakymas leisti susipažinti buvo pagrįstas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi.

4

2014 m. vasario 17 d. raštu Komisija atmetė šio sprendimo 2 punkte minėtą pirmąjį prašymą. Ji pažymėjo, kad šis prašymas susijęs su „poveikio vertinimo ataskaitos dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais valstybių narių lygmeniu [Sąjungos] aplinkos politikos srityje projektu“ ir su valdybos nuomone dėl šio projekto (toliau kartu – byloje T‑424/14 prašomi dokumentai, o kartu su byloje T‑425/14 prašomais dokumentais – prašomi dokumentai). Atsisakymas leisti susipažinti buvo pagrįstas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi.

5

2014 m. kovo 4 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė Komisijai du kartotinius prašymus.

6

2014 m. kovo 24 d. raštais Komisija informavo ieškovę, kad, vadovaudamasi Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 2 dalimi, atsakymo į šiuos prašymus terminą pratęsė 15 darbo dienų.

7

2014 m. balandžio 1 d. raštu (toliau – 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas) Komisija patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su byloje T‑425/14 prašomais dokumentais, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi.

8

2014 m. balandžio 3 d. raštu (toliau – 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas, o kartu su 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu – ginčijami sprendimai) Komisija patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su byloje T‑424/14 prašomais dokumentais, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi.

9

Ginčijamuose sprendimuose Komisija, pirma, pažymėjo, kad, vykstant diskusijoms ir deryboms dėl to, kad ji priimtų teisėkūros iniciatyvas, atitinkamai susijusias su patikromis ir priežiūra aplinkosaugos srityje (2014 m. balandžio 1 d. sprendimas) ir teise kreiptis į teismus šios srities klausimais (2014 m. balandžio 3 d. sprendimas), ji inicijavo poveikio vertinimą, kuris dar nebuvo baigtas. Šiuo klausimu ji patikslino, kad poveikio vertinimas buvo skirtas parengti minėtoms iniciatyvoms ir kad jo turinys patvirtintų teisėkūros iniciatyvoje pateiktus strateginius sprendimus (policy choices).

10

Taip pat, Komisijos teigimu, prašomų dokumentų atskleidimas šiame etape rimtai pakenktų vykstančiam sprendimų priėmimo procesui, nes iš esmės dėl to būtų paveikta jos veiksmų laisvė ir sumažėtų galimybė pasiekti kompromisą. Be to, kyla grėsmė, kad toks atskleidimas gali lemti išorės spaudimą, dėl kurio sudėtingas sprendimų priėmimo procesas dar labiau pasunkėtų, nors per jį turėtų vyrauti pasitikėjimo atmosfera. Komisija, be kita ko, rėmėsi ESS 17 straipsnio 1 dalimi ir ESS 17 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa.

11

Šiuo klausimu 2014 m. balandžio 1 d. sprendime Komisija tvirtino, kad patikros ir priežiūra yra esminis aspektas įgyvendinant viešąją politiką – tai sritis, kurioje nuo 2001 m. institucijos stengiasi atkreipti dėmesį ir skatinti veiksmus Europos Sąjungos lygmeniu; taip pat ji tvirtino, kad diskusijas šiais klausimais reikia apsaugoti nuo išorės įtakos veiksnių, nes tokia įtaka paveiktų valstybių narių kontrolės kokybę.

12

Taip pat 2014 m. balandžio 3 d. sprendime Komisija pabrėžė, kad teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais yra opus klausimas, valstybių narių požiūris į jį gali skirtis, ir kad nuo tada, kai buvo pateiktas pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl teisės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais (OL C 96, 2004, p. 22, toliau – 2003 m. pasiūlymas dėl direktyvos), praėjo 10 metų.

13

Galiausiai ginčijamuose sprendimuose Komisija pridūrė, kad įvairūs dokumentai, susiję su dviem vykdomais poveikio vertinimais, jau yra paskelbti internete, o visi kiti su minėtais poveikio vertinimais susiję dokumentai bus paskelbti, kai Komisijos narių kolegija priims teisėkūros iniciatyvas.

14

Tuo remdamasi Komisija ginčijamuose sprendimuose padarė išvadą, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa reikia atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, nes šis sprendimų priėmimo proceso etapas dar labai ankstyvas ir sudėtingas (at a very early and delicate stage).

15

Antra, Komisija nurodė, kad jokiu viršesniu viešuoju interesu negalima pateisinti prašytų dokumentų atskleidimo. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad Sąjunga privalo išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, taigi kartu ir žmonių sveikatą. Šį tikslą būtų galima pasiekti, jeigu būtų galimybė be diskriminacijos kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais. Vis dėlto Komisija nemanė galinti nustatyti, kuo prašomų dokumentų atskleidimas šiame etape padėtų Sąjungoje gyvenantiems asmenims netiesiogiai daryti poveikį aplinkai, kurioje jie gyvena, nes jau yra galimybė kreiptis į nacionalinius teismus ir per aptariamus sprendimų priėmimo procesus siekiama tik patobulinti šią galimybę. Be to, Komisija pridūrė, kad 2013 m. buvo organizuotos viešos konsultacijos, per jas suinteresuotosios šalys, įskaitant pilietinę visuomenę, galėjo padėti apibrėžti esmines pasiūlymų nuostatas. Kita vertus, Komisijos teigimu, dokumentų atskleidimas šiame etape pakenktų sprendimų priėmimo procesams ir paveiktų galimybę pasiekti geriausią įmanomą kompromisą. Be to, kaip teigia Komisija, viešasis interesas būtų geriau užtikrintas, jeigu aptariami sprendimų priėmimo procesai galėtų vykti be jokio išorės spaudimo.

16

Trečia, Komisija atmetė galimybę leisti susipažinti su dalimi dokumentų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį, nes išimtis taikoma visiems prašomiems dokumentams.

17

Ieškovė pareiškė šiuos ieškinius; Bendrojo Teismo kanceliarija juos gavo 2014 m. birželio 11 d.

18

2015 m. balandžio 27 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑424/14 ir T‑425/14 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 50 straipsnį.

19

Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Komisijos pateikti tam tikrą dokumentą byloje T‑424/14 ir raštu pateikė šalims klausimus su prašymu į juos atsakyti per posėdį.

20

Iš pradžių posėdis buvo numatytas 2015 m. birželio 9 d., tačiau ieškovės prašymu jis buvo atidėtas iki 2015 m. birželio 16 d.

21

2015 m. birželio 16 d. vykusiame posėdyje šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

22

Byloje T‑424/14 ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

23

Byloje T‑424/14 Komisija Bendrojo Teismo prašo:

24

Byloje T‑425/14 ieškovė Teismo prašo:

25

Byloje T‑425/14 Komisija Bendrojo Teismo prašo:

26

Ieškovė savo ieškinius grindžia vieninteliu pagrindu, kuris iš esmės sudarytas iš dviejų dalių: pirmoji susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, antroji – su pareigos motyvuoti pažeidimu.

27

Pirmiausia reikia išnagrinėti šio vienintelio pagrindo antrą dalį.

28

Ieškovė kaltina Komisiją neįvykdžius savo pareigos motyvuoti ginčijamus sprendimus. Iš tiesų, visų pirma Komisija nepaaiškino, kodėl poveikio vertinimo ataskaitoms ir valdybos nuomonėms taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą. Be to, Komisija nenurodė konkrečių išvados, kad prašytų dokumentų atskleidimas pakenktų sprendimų priėmimo procesams, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, motyvų. Galiausiai Komisija teisiniu požiūriu nepakankamai motyvavo savo teiginį, kad nėra viršesnio viešojo intereso, pateisinančio prašomų dokumentų atskleidimą.

29

Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.

30

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje nustatytas reikalavimas nurodyti motyvus turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jo priežiūrą. Nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai atskleisti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvai atitinka minėto straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias normas (2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc / Komisija, C‑41/00 P, Rink., EU:C:2003:125, 55 punktas; 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, Rink., EU:C:2007:75, 80 punktas; 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, Rink., EU:C:2008:392, 166 punktas ir 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo NLG / Komisija, T‑109/05 ir T‑444/05, Rink., EU:T:2011:235, 81 punktas).

31

Kalbant apie prašymą leisti susipažinti su dokumentais, pasakytina, kad visi institucijos sprendimai pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje įtvirtintas išimtis turi būti motyvuoti. Jeigu institucija nusprendžia neleisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu, ji privalo pateikti paaiškinimus, kaip, pirma, susipažinimas su šiuo dokumentu gali konkrečiai ir realiai pažeisti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, kuriuo remiasi ši institucija, numatytos išimties saugomą interesą, ir, antra, ar šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais neegzistuoja viršesnis viešasis interesas, vis dėlto pateisinantis atitinkamo dokumento atskleidimą (2009 m. kovo 11 d. Sprendimo Borax Europe / Komisija, T‑121/05, EU:T:2009:64, 37 punktas ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, EU:T:2013:419, 96 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, Rink., EU:C:2008:374, 48 ir 49 punktus).

32

Su dokumentu susipažinti neleidusiai institucijai tenka pareiga nurodyti motyvus, kurie leistų suprasti ir patikrinti, pirma, ar prašomas dokumentas iš tikrųjų susijęs su sritimi, kuriai taikoma nurodyta išimtis, ir, antra, ar su šia išimtimi susijusios apsaugos poreikis yra realus (2005 m. balandžio 26 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑110/03, T‑150/03 ir T‑405/03, Rink., EU:T:2005:143, 61 punktas; šio sprendimo 30 punkte minėto Sprendimo NLG / Komisija, EU:T:2011:235, 83 punktas ir 31 punkte minėto Sprendimo Besselink / Taryba, EU:T:2013:419, 99 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 30 punkte minėto Sprendimo Interporc / Komisija, EU:C:2003:125, 56 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

33

Nagrinėjamoje byloje iš šio sprendimo 9–16 punktuose apibendrintų ginčijamų sprendimų motyvų matyti, kad Komisija sprendimus neleisti susipažinti su dokumentais grindė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi. Ji iš esmės laikėsi pozicijos, kad prašytų dokumentų atskleidimas šiame etape rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesams, susijusiems su pasiūlymų dėl teisės aktų dėl patikrų ir priežiūros aplinkosaugos srityje (2014 m. balandžio 1 d. sprendimas) ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (2014 m. balandžio 3 d. sprendimas) priėmimu. Šiuo klausimu dėl šio proceso aplinkybėmis atliekamo poveikio vertinimo dalyko ir reikšmės ji pabrėžė būtinybę iš esmės apsaugoti savo apmąstymams ir deryboms skirtą erdvę bei tai, kad diskusijos šiais dviem klausimais vyko jau seniai. Taip pat Komisija nusprendė, kad nėra viršesnio viešojo intereso, kuriuo būtų galima pateisinti atskleidimą, iš esmės dėl to, kad negalėjo nustatyti, kuo atskleidimas padėtų Sąjungoje gyvenantiems asmenims netiesiogiai daryti poveikį aplinkai, kurioje jie gyvena, ir patikslino, kad jau yra galimybė aplinkosaugos klausimais kreiptis į nacionalinius teismus, ir vykstančiuose sprendimų priėmimo procesuose siekiama tik šią galimybę patobulinti, ir kad siekiant atsižvelgti į suinteresuotųjų šalių nuomonę 2013 m. buvo organizuotos viešos konsultacijos. Komisijos teigimu, viešasis interesas kaip tik būtų geriau užtikrintas, jeigu aptariami sprendimų priėmimo procesai galėtų vykti be jokio išorės spaudimo.

34

Taigi pirmiausia iš ginčijamų sprendimų neabejotinai matyti, kad, Komisijos teigimu, prašomi dokumentai pateko į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritį, nes iš esmės buvo susiję su sprendimų priėmimo procesais, per kuriuos būtų priimti minėti teisės aktų pasiūlymai, ir jų atskleidimas rimtai pakenktų minėtiems procesams.

35

Šiuo klausimu pridurtina, kad Komisija neprivalėjo pateikti konkrečių paties Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymo prašomiems dokumentams priežasčių. Konkrečiau kalbant, kadangi, kaip pati pripažino per posėdį, ieškovė savo kartotiniuose prašymuose neginčijo šios nuostatos taikymo prašomiems dokumentams, darytina išvada, kad, kaip pagal teismų praktiką SESV 296 straipsnis negali būti aiškinamas taip, jog pagal jį reikalaujama, kad atitinkama institucija išsamiai atsakytų į ieškovės per administracinę procedūrą pareikštas pastabas (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, Rink., EU:C:2012:711, 141 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), taip ir minėta nuostata negali būti aiškinama taip, kad pagal ją Komisija privalėjo prevenciniais sumetimais ginčijamų sprendimų motyvuose atmesti visus įmanomus argumentus, kurie vėliau galėtų prieštarauti jos vertinimui. Todėl Komisija galėjo ginčijamuose sprendimuose tik nurodyti priežastis, dėl kurių manė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa taikytina, ir neprivalėjo atmesti kitokio galimo šios nuostatos aiškinimo ar jam prieštarauti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1960 m. gegužės 10 d. Sprendimo Barbara ir kt. / Haute Autorité, 3/58–18/58, 25/58 ir 26/58, Rink., EU:C:1960:18, p. 411).

36

Taip pat pažymėtina, kad iš ginčijamų sprendimų motyvų matyti, kad, remiantis šio sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodyta teismų praktika, Komisija pateikė aiškius ir suprantamus motyvus, dėl kurių mano, kad, pirma, leidus susipažinti su prašomais dokumentais būtų pažeistas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi saugomas interesas ir, antra, nėra viršesnio viešojo intereso, kuriuo vis dėlto būtų galima pateisinti jų atskleidimą.

37

Galiausiai, atsižvelgiant į šio sprendimo 30 punkte nurodytą teismų praktiką, pridurtina, kad, kaip aiškiai matyti iš ieškovės rašytinių pastabų ir, konkrečiau kalbant, argumentų, kuriuos ji pateikė dėl vienintelio ieškinio pagrindo antros dalies, iš ginčijamų sprendimų motyvų ji galėjo suprasti atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais priežastis ir tuo remdamasi surašyti savo ieškinius. Be to, šių motyvų taip pat pakanka, kad Bendrasis Teismas galėtų vykdyti kontrolę.

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami sprendimai yra pakankamai motyvuoti.

39

Todėl vienintelio ieškinio pagrindo antrai daliai reikia nepritarti kaip nepagrįstai.

40

Grįsdama vienintelio ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, ieškovė iš pradžių pateikė tris kaltinimus; iš esmės pirmasis pagrindinis kaltinimas susijęs su šioje nuostatoje numatytos išimties netaikymu prašomiems dokumentams, antrasis papildomas kaltinimas – su tuo, kad nėra grėsmės, jog bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesams, galiausiai trečiasis kaltinimas susijęs su tuo, kad yra viršesnis viešasis interesas, pateisinantis prašomų dokumentų atskleidimą.

41

Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą ieškovė atsisakė savo rašytinėse pastabose pateikto pirmojo kaltinimo; apie tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

42

Šiomis aplinkybėmis reikia vieną po kito nagrinėti ieškovės pateiktus antrąjį ir trečiąjį kaltinimus.

43

Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamuose sprendimuose padaryta teisės klaida, nes Komisija padarė klaidingą išvadą, jog yra grėsmė, kad bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.

44

Konkrečiau kalbant, pirma, ieškovė nurodo, kad prašomus dokumentus Komisija priėmė veikdama kaip teisės aktų leidėja ir jai tenka svarbus vaidmuo teisėkūros procese, todėl galimybė su jais susipažinti turėtų būti platesnė ir, kiek įmanoma, turėtų būti galima jais susipažinti tiesiogiai.

45

Antra, ieškovė teigia, kad poveikio vertinimas turi būti skaidrus ir jį atliekant turi būti konsultuojamasi su suinteresuotosiomis šalimis.

46

Trečia, ieškovė mano, kad prašomų dokumentų atskleidimas akivaizdžiai nepažeistų sprendimų priėmimo procesų, priešingai, galėtų juos palengvinti. Pirmiausia šiuo klausimu ginčijamuose sprendimuose pateikti motyvai yra visiškai bendro pobūdžio ir hipotetiniai. Taip pat Komisijos argumentai, susiję su tuo, kad atskleidus dokumentus būtų apribota jos veiksmų laisvė ir sumažėtų galimybė pasiekti kompromisą, neturi reikšmės, ir jos veiksmų laisvė rengiant poveikio vertinimo ataskaitą bet kuriuo atveju būtų siauresnė nei pačiame sprendimų priėmimo procese. Be kita ko, nepaisant to, kad visuomenė supranta, jog pasiūlymą galima koreguoti, Komisija neįrodė, kad atskleidimas iš tiesų galėjo lemti visuomenės spaudimą, kuris trukdytų teisėkūros procesams. Be to, prašomi dokumentai, kuriuose pateikiama informacija yra iš esmės faktinio pobūdžio, negali būti laikomi slapto pobūdžio vien dėl to, kad jie susiję su politiškai prieštaringu klausimu. Šiuo klausimu ieškovė dublikuose priduria, kad bet kuriuo atveju, jeigu prašytuose dokumentuose būtų slapto pobūdžio informacijos, vadovaujantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalimi būtų galima leisti su jais susipažinti iš dalies. Byloje T‑424/14 tai, kad klausimas yra politiškai opus ir valstybių narių požiūris gali skirtis, nesusiję su siauru išimties aiškinimu; byloje T‑425/14 Komisija klaidingai tvirtina, kad išorės veiksniai turėtų įtakos valstybių narių kontrolės kokybei. Galiausiai nepakanka vien to, kad sprendimų priėmimo procesų etapas dar labai ankstyvas.

47

Ketvirta, atsikirsdama į Komisijos argumentus, dublikuose ieškovė nesutinka su bendrosios prezumpcijos pripažinimu, nes tokia prezumpcija niekaip nepagrįsta Sąjungos teise ir visiškai prieštarauja skaidrumo principui. Ji taip pat pažymi, kad prašydama leisti susipažinti su dokumentais ji nei stengėsi pakenkti Komisijos sprendimų priėmimo procesui, nei siekė įgyvendinti privačius interesus, ir kad interesus, kuriuos ji siekė įgyvendinti, kai teikė prašymus leisti susipažinti su dokumentais, savo sprendime pripažino Europos ombudsmenas.

48

Komisija iš esmės atsikerta, kad reikia pripažinti, jog egzistuoja bendroji prezumpcija, pagal kurią šioje byloje buvo galima neleisti susipažinti su prašomais dokumentais, ir kad bet kuriuo atveju ji nepadarė klaidos, kai konstatavo, kad yra grėsmė, jog bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesui.

49

Pirmiausia konstatuotina, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija atsisakymus leisti susipažinti su dokumentais grindė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi. Pagal šią nuostatą galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais naudoti viduje, arba su institucijoje gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.

50

Antra, prašomi dokumentai patenka į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritį, ir ieškovė to nebeginčija (žr. šio sprendimo 41 punktą). Iš tiesų šie dokumentai buvo parengti atliekant du poveikio vertinimus dėl dviejų Komisijos sprendimų priėmimo procesų, susijusių su politinėmis iniciatyvomis šiose atitinkamose srityse: teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (byla T‑424/14) ir patikrų ir priežiūros šioje šių klausimų srityje (byla T‑425/14). Neginčijama, kad šie sprendimų priėmimo procesai dar vyko, kai Komisija priėmė ginčijamus sprendimus.

51

Trečia, iš ginčijamų sprendimų matyti, kad Komisija laikėsi pozicijos, jog prašomų dokumentų atskleidimas galėtų rimtai pakenkti vykstantiems sprendimų priėmimo procesams, kurie dar labai ankstyvi ir sudėtingi. Ši išvada grindžiama keliais motyvais. Pirma, Komisija teigė, kad minėtas atskleidimas pakenktų jos veiksmų laisvei ir galimybei padėti pasiekti kompromisą. Antra, Komisija pažymėjo, kad vykstant diskusijoms ir deryboms dėl rengiamų politinių pasiūlymų reikėjo išsaugoti pasitikėjimo atmosferą. Jos teigimu, prašomų dokumentų atskleidimas sukeltų išorės spaudimo, kuris galėtų paveikti vykstantį subtilų procesą, grėsmę. Šiuo klausimu Komisija, be kita ko, pabrėžė, kad pagal ESS 17 straipsnio 1 ir 3 dalis ji privalo remti bendruosius interesus ir savo užduotis vykdyti visiškai nepriklausomai. Trečia, 2014 m. balandžio 1 d. sprendime (byla T‑425/14) Komisija pabrėžė tai, kad patikros ir priežiūra aplinkosaugos srityje yra esminis klausimas įgyvendinant viešąją politiką, kad diskusijas reikia apsaugoti nuo išorės poveikio, nes jis turėtų įtakos valstybių narių kontrolės kokybei, ir kad institucijos sprendžia šį klausimą nuo 2001 metų. 2014 m. balandžio 3 d. sprendime (byla T‑424/14) Komisija pabrėžė, kad klausimas dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais yra opus, valstybių narių požiūris gali skirtis, ir nuo tada, kai buvo pateiktas 2003 m. pasiūlymas dėl direktyvos, praėjo 10 metų.

52

Taigi iš ginčijamų sprendimų motyvų matyti, kad Komisija rėmėsi bendro pobūdžio pagrindais, iš esmės susijusiais su, pirma, savo erdvės apmąstymams, veiksmų laisvės, nepriklausomumo ir pasitikėjimo atmosferos vykstant diskusijoms išsaugojimu ir, antra, su išorės spaudimo, kuris paveiktų vykstančias diskusijas ir derybas, grėsme. Komisija taip pat rėmėsi konkretesniais pagrindais, susijusiais su dviem vykstančiais sprendimų priėmimo procesais, konkrečiau kalbant, ankstyvu ir sudėtingu jų etapu, su tuo, kad aptarti klausimai buvo svarstomi jau seniai ir yra svarbūs, taip pat 2014 m. balandžio 3 d. sprendime (byla T‑424/14) – su klausimų dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais slaptu pobūdžiu ir galimais skirtumais tarp valstybių narių. Kita vertus, iš ginčijamų sprendimų nematyti, kad Komisija būtų individualiai ir konkrečiai nagrinėjusi prašomus dokumentus.

53

Ieškovė ginčija šių ginčijamų sprendimų motyvų pagrįstumą, nes iš esmės jie yra visiškai bendro pobūdžio ir hipotetiniai ir jais remiantis neįmanoma įrodyti, kad egzistavo grėsmė, jog bus rimtai pakenkta Komisijos sprendimų priėmimo procesams. Pastaroji savo ruožtu prašo Bendrojo Teismo pripažinti, kad egzistuoja bendroji prezumpcija, kuria remdamasi ji galėjo ginčijamuose sprendimuose atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais.

54

Šiomis aplinkybėmis prieš vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą reikia išnagrinėti Komisijos argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad egzistuoja bendroji prezumpcija, kuria remdamasi institucija gali atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, kurie, kaip prašomi dokumentai, susiję su poveikio vertinimu, atliekamu vykstant sprendimų priėmimo procesams.

55

Primintina, kad Reglamentas Nr. 1049/2001 pagal savo 1 konstatuojamąją dalį atitinka ESS 1 straipsnio antroje pastraipoje išreikštą siekį ženklinti naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą, kai sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio. Kaip nurodyta minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 34 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, Rink., EU:C:2010:541, 68 punktas; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, C‑506/08 P, Rink., EU:C:2011:496, 72 punktas; 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, Rink., EU:C:2013:671, 27 punktas ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, Rink., EU:C:2014:112, 61 punktas).

56

Tuo tikslu, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visuomenei kuo platesnę galimybę susipažinti su institucijų dokumentais (šio sprendimo 30 punkte minėto Sprendimo Sison / Taryba, EU:C:2007:75, 61 punktas; 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, Rink., EU:C:2007:802, 53 punktas; 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 69 punktas ir 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 28 punktas).

57

Šiai teisei taikomi tam tikri viešuoju ar privačiuoju interesu grindžiami apribojimai (30 punkte minėto Sprendimo Sison / Taryba, EU:C:2007:75, 62 punktas). Konkrečiau kalbant, atsižvelgiant į minėto reglamento 11 konstatuojamąją dalį, jo 4 straipsnyje numatyta, kad institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, kuriuos atskleidus nukentėtų kurių nors iš pagal šį straipsnį saugomų interesų apsauga (šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 70 ir 71 punktai; 55 punkte minėto Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, EU:C:2011:496, 74 punktas ir 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 29 punktas).

58

Kadangi tokiomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (žr. šio sprendimo 30 punkte minėto Sprendimo Sison / Taryba, EU:C:2007:75, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 36 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 30 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

59

Pagal siauro aiškinimo principą, jeigu institucija atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, dėl kurio į ją buvo kreiptasi, ji iš esmės privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pažeisti interesą, saugomą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio išimtimi, kuria ji remiasi. Be to, tokia grėsmė turi būti pagrįstai nuspėjama, ne tik hipotetiška (žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, EU:C:2011:496, 76 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 31 punktą). Tačiau vien to, kad dokumentas susijęs su išimties saugomu interesu, nepakanka šios nuostatos taikymui pagrįsti (2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, Rink., EU:T:2005:125, 69 punktas ir 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, Rink., EU:T:2011:252, 29 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 64 punktą).

60

Taigi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymas suponuoja, kad turi būti įrodyta, jog dėl susipažinimo su prašomais dokumentais gali būti konkrečiai ir realiai pakenkta institucijos sprendimų priėmimo proceso apsaugai ir jog ši grėsmė yra pagrįstai, o ne vien hipotetiškai numatoma (šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Toland / Parlamentas, EU:T:2011:252, 70 punktas).

61

Be to, tam, kad patektų į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, grėsmė sprendimų priėmimo procesui turi būti rimta. Taip, be kita ko, būtų, jei nurodytų dokumentų atskleidimas turėtų esminį poveikį sprendimų priėmimo procesui. Įvertinimas, ar grėsmė rimta, priklauso nuo visų bylos aplinkybių, be kita ko, nuo institucijos nurodytų neigiamų pasekmių sprendimų priėmimo procesui dėl nurodytų dokumentų atskleidimo (2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Muñiz / Komisija, T‑144/05, EU:T:2008:596, 75 punktas; šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Toland / Parlamentas, EU:T:2011:252, 71 punktas ir 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, EU:T:2014:759, 62 punktas).

62

Tačiau pažymėtina, kad šios teismų praktikos negalima aiškinti taip, jog pagal ją reikalaujama, kad institucijos pateiktų įrodymų, kad tokia grėsmė egzistuoja. Pagal teismų praktiką šiuo klausimu pakanka to, kad ginčijamame sprendime yra informacijos, kuri leistų daryti išvadą, kad ši grėsmė sprendimų priėmimo procesui šio sprendimo priėmimo momentu buvo pagrįstai numanoma, o ne vien hipotetinė, konkrečiai kalbant, nurodoma, kad tuo momentu buvo objektyvios priežastys, leidžiančios pagrįstai numatyti, kad tokia grėsmė iškils ieškovės prašytų dokumentų atskleidimo atveju (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Saint-Gobain Glass Deutschland / Komisija, T‑476/12, EU:T:2014:1059, apskųsto apeliacine tvarka, 71 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Toland / Parlamentas, EU:T:2011:252, 78 ir 79 punktus).

63

Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į, be kita ko, šio sprendimo 59 punkte nurodytą teismų praktiką, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas pripažino, kad atitinkama institucija gali remtis bendrosiomis prezumpcijomis, taikomomis kai kurioms dokumentų kategorijoms, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi paraiškoms leisti susipažinti su tokio paties pobūdžio dokumentais (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 50 punktas; taip pat. žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 72 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 65 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

64

Teisingumo Teismas yra pripažinęs bendrųjų prezumpcijų egzistavimą penkiais atvejais, t. y. kai kalbama apie administracinės bylos, susijusios su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, dokumentus (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, Rink., EU:C:2010:376, 61 punktas), dokumentus, kuriais Komisija ir pranešusios šalys ar tretieji asmenys pasikeitė per įmonių koncentracijos kontrolės procedūrą (2012 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, Rink., EU:C:2012:393, 123 punktas ir Sprendimo Komisija / Agrofert Holding, C‑477/10 P, Rink., EU:C:2012:394, 64 punktas), per teismo procesą institucijos pateiktus pareiškimus (šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 94 punktas), dokumentus, susijusius su ikiteismine procedūros dėl įsipareigojimų nevykdymo stadija (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, Rink., EU:C:2013:738, 65 punktas) ir dokumentus, esančius byloje dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros (šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 93 punktas).

65

Bendrasis Teismas konstatavo bendrųjų prezumpcijų buvimą dar trimis papildomais atvejais, t. y. kiek tai susiję su dalyvių pasiūlymais vykstant viešųjų pirkimų procedūrai, kai leidimo susipažinti prašo kitas dalyvis (2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Cosepuri / EFSA, T‑339/10 ir T‑532/10, Rink., EU:T:2013:38, 101 punktas), vadinamosios „EU Pilot“ procedūros dokumentais (2014 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Spirlea / Komisija, T‑306/12, Rink., EU:T:2014:816, apskųsto apeliacine tvarka, 63 punktas) ir dokumentais, kuriuos nacionalinės konkurencijos institucijos, vadovaudamosi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 11 straipsnio 4 dalimi, persiunčia Komisijai (2015 m. gegužės 12 d. Sprendimo Unión de Almacenistas de Hierros de España / Komisija, T‑623/13, Rink., EU:T:2015:268, 64 punktas).

66

Viena vertus, iš šio sprendimo 64 ir 65 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, jog tam, kad bendrąja prezumpcija būtų pagrįstai galima remtis prieš asmenį, kuris, remdamasis Reglamentu Nr. 1049/2001, prašo leisti susipažinti su dokumentais, būtina, kad dokumentai, su kuriais prašoma leisti susipažinti, priklausytų vienos kategorijos dokumentams arba būtų tokio paties pobūdžio (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 50 punktą; 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 72 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 65 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

67

Kita vertus, iš minėtos teismų praktikos matyti, kad bendrųjų prezumpcijų taikymą iš esmės lemia būtinybė užtikrinti nagrinėjamų procedūrų gerą veikimą ir garantuoti, kad nebus pakenkta jų tikslams. Taigi bendrosios prezumpcijos pripažinimas gali būti pagrįstas tuo, kad galimybė susipažinti su tam tikrų procedūrų dokumentais yra visiškai nesuderinama su sklandžia šių procedūrų eiga ir kelia grėsmę, kad joms bus pakenkta, turint omenyje, kad bendrosios prezumpcijos leidžia apsaugoti vientisą procedūros eigą apribojant trečiųjų šalių kišimąsi (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, Rink., EU:C:2013:528, 66, 68, 74 ir 76 punktus ir šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Spirlea / Komisija, apskųsto apeliacine tvarka, EU:T:2014:816, 57 ir 58 punktus). Vienas iš kriterijų, kuriais galima pateisinti bendrosios prezumpcijos pripažinimą, yra specialių taisyklių, numatytų teisės akte, susijusiame su Sąjungos institucijoje vykstančia procedūra, dėl kurios buvo priimti prašomi dokumentai, taikymas (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo McCullough / Cedefop, T‑496/13, EU:T:2015:374, 91 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvados byloje Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, Rink., EU:C:2013:325, 75 punktą).

68

Nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikia nustatyti, ar prašomi dokumentai yra vienos kategorijos arba tokio paties pobūdžio.

69

Šiuo klausimu iš pradžių primintina, kad, kaip per posėdį patikslino Komisija, ir ieškovė to neginčijo, prašomi dokumentai buvo poveikio vertinimo ataskaitos projektai, galutinė poveikio vertinimo ataskaita gavus teigiamą valdybos nuomonę dėl perdavimo tarpžinybinėms konsultacijoms ir valdybos nuomonės dėl šių projektų. Šie dokumentai yra dviejų vykdomų poveikio vertinimų, kurių vienas susijęs su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, o kitas – su teisinės bazės dėl patikrų ir priežiūros šių klausimų srityje peržiūra, dalis.

70

Taip pat pažymėtina, kad 2009 m. sausio 15 d. Komisijos priimtose poveikio vertinimo gairėse (toliau – gairės) poveikio vertinimas apibrėžtas taip:

„Poveikio vertinimas – visuma logiškų etapų, kurių reikia laikytis rengiant [politinius] pasiūlymus. Tai procesas, kurio metu surenkama politikos formuotojams skirta informacija apie numatomų politinių galimybių privalumus ir trūkumus, tiriant jų galimą poveikį. Šio proceso rezultatai apibendrinami ir pateikiami [poveikio vertinimo] ataskaitoje.

<…>

Komisijai rengiant pasiūlymus labai svarbu atlikti [poveikio vertinimą], ir Komisijos narių kolegija, priimdama sprendimus, privalo atsižvelgti į [poveikio vertinimo] ataskaitą. [Poveikio vertinimas] padeda priimti sprendimus, tačiau šios procedūros nepakeičia: politinio pasiūlymo priėmimas visada yra politinis sprendimas, kurį priima tik kolegija.“

71

Galiausiai iš gairių matyti, kad poveikio vertinimas vyksta keliais etapais. Šie etapai yra, be kita ko: poveikio vertinimo ataskaitos projekto parengimas, jo pateikimas valdybos nuomonei, galutinio projekto parengimas, atsižvelgiant į valdybos rekomendacijas, jo perdavimas Komisijos vidaus tarpžinybinėms konsultacijoms (etapas, kuriame ataskaitos projektas dar gali būti iš esmės keičiamas – tokiu atveju valdyba turi iš naujo pateikti nuomonę) ir galiausiai jo perdavimas Komisijos narių kolegijai.

72

Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad prašomi dokumentai priskirtini prie tos pačios kategorijos dokumentų, nes yra dviejų vykdomų poveikio vertinimų dalis, taigi šio sprendimo 66 punkte nurodyta sąlyga yra įvykdyta.

73

Šios išvados nepaneigia ieškovės per posėdį pateiktas argumentas, kad jos pateikti prašymai leisti susipažinti su dokumentais nėra „bendro pobūdžio prašymai“ ir juose neprašoma leisti susipažinti su visais dokumentais.

74

Žinoma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad visoms byloms, kuriose buvo priimti šio sprendimo 64 punkte minėti sprendimai, būdinga tai, kad atitinkami prašymai leisti susipažinti su dokumentais buvo pateikti ne dėl vieno, bet dėl visų dokumentų, ir patikslino, kad esant tokiai situacijai bendrosios atsisakymo leisti susipažinti prezumpcijos pripažinimas leidžia atitinkamai institucijai išnagrinėti bendro pobūdžio prašymą ir atitinkamai į jį atsakyti (žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 67–69 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

75

Vis dėlto iš teismų praktikos matyti, kad būtent kokybinis kriterijus kartu su kiekybiniu, t. y. tai, kad prašomi dokumentai susiję su ta pačia procedūra (nagrinėjamoje byloje – su dviem poveikio vertinimo ataskaitų rengimo procedūromis), lemia bendrosios atsisakymo leisti susipažinti prezumpcijos taikymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), o ne, kaip iš esmės teigia ieškovė, vien kiekybinis kriterijus, t. y. didesnis ar mažesnis jos prašymuose leisti susipažinti nurodytų dokumentų skaičius (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Spirlea / Komisija, apskųsto apeliacine tvarka, EU:T:2014:816, 75 punktą).

76

Antra, konstatuotina, kad nėra teisės akto, kuriuo konkrečiai būtų reglamentuojama susipažinimo su prašomais dokumentais tvarka, kaip tai, be kita ko, pripažino Komisija, per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą.

77

Tačiau, atsižvelgiant į šio sprendimo 67 punkte padarytas išvadas, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei per posėdį tvirtino ieškovė, vien šia aplinkybe negalima pateisinti bet kokios galimybės, kad egzistuoja bendroji prezumpcija, kuria remiantis galima atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, nepripažinimo.

78

Priešingai, nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad tokią bendrąją prezumpciją būtina taikyti, atsižvelgiant į normas, kuriomis reglamentuojamas Komisijos atliekamas politinių pasiūlymų rengimas ir formulavimas, įskaitant prireikus pasiūlymus dėl teisės aktų.

79

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagal ESS 17 straipsnio 1–3 dalis:

„1.   Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu. <…>

2.   Išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip, Sąjungos teisėkūros procedūra priimami aktai gali būti priimami tik remiantis Komisijos pasiūlymu. Kiti aktai priimami remiantis Komisijos pasiūlymu, kai tai numato Sutartys.

3.   <…>

Vykdydama savo įsipareigojimus, Komisija yra visiškai nepriklausoma. <…>“

80

Taip pat primintina, kad srityse, kurios, kaip antai Sąjungos aplinkos politika, pagal SESV 192 straipsnio 1 dalį, išskyrus šios nuostatos 2 dalyje įtvirtintas išimtis, priskiriamos prie įprastos teisėkūros procedūros, kaip ji apibrėžta SESV 289 straipsnio 1 dalyje ir SESV 294 straipsnyje, pagal SESV 294 straipsnio 2 dalį Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pasiūlymą. Būtent šiuo pasiūlymu prasideda minėta teisėkūros procedūra.

81

Šiomis nuostatomis Komisijai suteikta teisėkūros iniciatyvos teisė reiškia, kad Komisija sprendžia, ar pateikti, ar ne pagal teisėkūros procedūrą priimamo akto pasiūlymą, išskyrus atvejį, kai ji pagal Sąjungos teisę privalo pateikti tokį pasiūlymą. Naudodamasi šiomis galiomis pagal teisėkūros procedūrą priimamo akto pasiūlymo pateikimo atveju Komisija, kuri pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu, privalo nustatyti tokio pasiūlymo dalyką, tikslą ir turinį (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑409/13, Rink., EU:C:2015:217, 70 punktą).

82

Taigi Komisijai, kuri remia bendruosius interesus ir vykdydama savo įsipareigojimus yra visiškai nepriklausoma, patikėta užduotis nustatyti visų valstybių narių bendrąjį interesą ir siūlyti atitinkamus sprendimus jam patenkinti (šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvados byloje Taryba / Komisija, C‑409/13, Rink., EU:C:2014:2470, 43 punktą).

83

Todėl kai Komisija rengia ir formuluoja politinius pasiūlymus, ji privalo užtikrinti, kad veiks visiškai nepriklausomai ir kad jos pasiūlymais bus siekiama užtikrinti tik bendrąjį interesą.

84

Taigi šiai institucijai reikia suteikti galimybę šiame etape veikti visiškai nepriklausomai, siekiant užtikrinti bendrąjį interesą.

85

Antra, pažymėtina, kad rengdama ir formuluodama politinius pasiūlymus Komisija gali, kaip antai nagrinėjamoje byloje, remtis poveikio vertinimu, atliekamu siekiant parengti ir suformuluoti tokius pasiūlymus.

86

Šiuo klausimu pasakytina, kad, pirma, poveikio vertinimas, kuris pagal gaires yra „pagrindinė priemonė, kuria užtikrinama, kad Komisijos iniciatyvos ir [Sąjungos] teisės aktai būtų formuluojami remiantis skaidria, išsamia ir subalansuota informacija“, kaip, be kita ko, matyti iš šiose gairėse pateikiamos jo apibrėžties, nurodytos šio sprendimo 70 punkte, yra Komisijos atliekamo politinių pasiūlymų, įskaitant teisės aktus, rengimo proceso dalis.

87

Konkrečiau kalbant, poveikio vertinimas suteikia galimybę apibendrinti informaciją, kuria remdamasi Komisija gali įvertinti, be kita ko, tokių pasiūlymų tinkamumą, reikalingumą, pobūdį ir turinį.

88

Šiuo tikslu, kaip numatyta gairėse, poveikio vertinimo ataskaitoje, be kita ko, yra skyriai, skirti „politinėms galimybėms“, „poveikio analizei“ ir „galimybių palyginimui“.

89

Darytina išvada, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, negalima laikyti, kad poveikio vertinimo ataskaitoje apibrėžiamos tik faktinės politinių pasiūlymų rengimo ir formulavimo proceso aplinkybės.

90

Antra, reikia pridurti, kad poveikio vertinimas suteikia Komisijai galimybę užtikrinti, kad būtų laikomasi ESS 11 straipsnio 3 dalies, pagal kurią, „[s]iekdama užtikrinti Sąjungos veiksmų nuoseklumą ir skaidrumą, [ši institucija] plačiai konsultuojasi su suinteresuotomis šalimis“.

91

Iš tiesų, kaip matyti iš gairių, poveikio vertinimas atliekamas laikantis iš kelių etapų sudarytos procedūros. Konkrečiau kalbant, atliekant tokį vertinimą po parengimo etapo privaloma konsultuotis su suinteresuotosiomis šalimis ir ekspertais.

92

Taigi gairėse numatyta: kadangi atliekant poveikio vertinimą „atsižvelgiama į visų išorės suinteresuotųjų subjektų indėlį, vadovaujantis skaidrumo ir atvirumo kitoms institucijoms ir pilietinei visuomenei principu, kurio laikosi Komisija“, poveikio vertinimo ataskaitoje išdėstomi konsultacijų rezultatai ir visų pirma įvairios išreikštos nuomonės bei nurodoma, kaip į jas buvo atsižvelgta. Būtent remiantis šiais rezultatais parengiamas poveikio vertinimo ataskaitos projektas, kuris vėliau persiunčiamas valdybai, kad ši pateiktų savo nuomonę, ir, gavus jos pastabas bei prieš pateikiant tarpžinybinėms konsultacijoms, o vėliau – Komisijos narių kolegijai, parengiama jo galutinė versija.

93

Darytina išvada, kad poveikio vertinimu, organizuojant viešas konsultacijas (šalys to neginčija), siekiama, kad Komisijos sprendimų priėmimo procesas, kurio metu rengiami ir formuluojami politiniai pasiūlymai, būtų skaidrus ir atviras ir kad šiame procese dalyvautų suinteresuotosios šalys.

94

Tačiau, visų pirma atsižvelgiant į šio sprendimo 79–84 punktuose padarytas išvadas, pažymėtina, kad po konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis ir gavusi poveikiui vertinti reikalingą informaciją Komisija, kaip pati iš esmės teigia, remdamasi šia informacija ir veikdama visiškai nepriklausomai, siekdama užtikrinti bendrąjį interesą ir be išorės spaudimo ar trečiųjų šalių poveikio, turi turėti galimybę nuspręsti dėl siūlytinų politinių iniciatyvų.

95

Tokia išvada juo labiau darytina atsižvelgiant į siekį išsaugoti pagal Sutartis Komisijai suteiktos iniciatyvos teisės esmę ir galimybę visiškai nepriklausomai vertinti politinio pasiūlymo tinkamumą. Konkrečiau kalbant, iš tiesų reikia apsaugoti minėtą iniciatyvos teisę nuo bet kokių viešųjų ar privačių interesų poveikio, kuriuo be organizuojamų konsultacijų būtų siekiama priversti Komisiją priimti politinę iniciatyvą, ją pakeisti arba atsisakyti, ir dėl kurio diskusijos šios institucijos viduje taptų ilgesnės ar sudėtingesnės.

96

Kadangi poveikio vertinimo ataskaita, kaip matyti iš šio sprendimo 88 punkto, apima įvairių šiame etape numatomų politinių galimybių palyginimą, šios ataskaitos (net ir jos projekto) ir šiuo klausimu valdybos pateiktų nuomonių atskleidimas keltų didelę grėsmę, kad tretieji asmenys be Komisijos organizuojamų viešų konsultacijų stengsis tikslingai daryti įtaką sprendimui, kurį Komisija turi priimti dėl politinio pasirinkimo ir politinio pasiūlymo krypties. Kadangi tie patys asmenys ir subjektai teikia pastabas per viešas konsultacijas, jeigu jie turėtų tiesioginę prieigą prie poveikio vertinimo dokumentų, galėtų pateikti naujų pastabų ar kritikos dėl numatytų galimybių ir prielaidų, laikydamiesi pozicijos, kad į jų nuomonę nebuvo pakankamai ar tinkamai atsižvelgta, nors po viešų konsultacijų etapo Komisijai turi būti suteikiama erdvė savarankiškiems apmąstymams, kurioje ji laikinai būtų izoliuota nuo bet kokio išorės poveikio ir spaudimo.

97

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, Komisija turi teisę preziumuoti, konkrečiai ir individualiai nenagrinėdama kiekvieno dokumento, parengto ruošiantis vertinti poveikį, kad šių dokumentų atskleidimas iš esmės rimtai pakenktų jos sprendimų priėmimo procesui rengiant politinį pasiūlymą.

98

Šiuo klausimu, pirma, dėl galimos šios bendrosios prezumpcijos taikymo trukmės pažymėtina, kad pagal gaires Komisijos narių kolegija, priėmusi poveikio vertinimo ataskaitą ir valdybos nuomonę, kartu su politiniu pasiūlymu paskelbia juos internete. Gairėse taip pat nurodyta, kad net jeigu padaroma išvada, jog politinės iniciatyvos pateikti nereikia, poveikio vertinimo ataskaita, kurioje išdėstomos priežastys, dėl kurių buvo nuspręsta nesiimti veiksmų, parengiama, ją išnagrinėja valdyba ir ji paskelbiama internete kaip darbo dokumentas.

99

Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad šio sprendimo 97 punkte nurodyta bendroji prezumpcija gali būti taikoma tol, kol Komisija priima sprendimą dėl galimo politinio pasiūlymo, t. y. tol, kol politinė iniciatyva atitinkamu atveju yra priimama arba jos atsisakoma.

100

Antra, šio sprendimo 97 punkte pripažinta bendroji prezumpcija taikoma neatsižvelgiant į atitinkamu atveju Komisijos numatyto pasiūlymo pobūdį (teisėkūros ar kitokį).

101

Žinoma, kaip pažymėjo ieškovė, argumentai, susiję su kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais principu ir kartu su siauru Reglamente Nr. 1049/2001 numatytų išimčių aiškinimu, pagal teismų praktiką yra ypač svarbūs, kai atitinkama institucija veikia kaip teisės aktų leidėja, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 1049/2001 6 konstatuojamosios dalies, pagal kurią platesnės susipažinimo su dokumentais galimybės turi būti numatytos būtent tokiu atveju. Skaidrumas šiuo atžvilgiu padeda sustiprinti demokratiją, leisdamas piliečiams kontroliuoti visą informaciją, kuri sudarė teisės akto pagrindą. Iš tiesų piliečių galimybė susipažinti su teisės aktų pagrindais yra jų veiksmingo naudojimosi savo demokratinėmis teisėmis sąlyga (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 46 punktas ir 2011 m. kovo 22 d. Sprendimo Access Info Europe / Taryba, T‑233/09, Rink., EU:T:2011:105, 57 punktas).

102

Tačiau visų pirma reikia pažymėti, kad nors teisė siūlyti priimti pagal teisėkūros procedūrą priimamus teisės aktus, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai numatyta kitaip, iš principo pagal ESS 17 straipsnio 2 dalies nuostatas priklauso Komisijai, vis dėlto, vadovaujantis ESS 14 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsnio 1 dalimi, būtent Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros funkciją. Taip pat pagal SESV 289 straipsnio 1–3 dalis pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas yra bet kuris pagal tokią procedūrą priimtas teisės aktas, t. y. bet kuris reglamentas, direktyva ar sprendimas, kurį remdamiesi Komisijos pasiūlymu priėmė Parlamentas bendrai su Taryba, taikydami SESV 294 straipsnyje numatytą įprastą teisėkūros procedūrą, taip pat bet kuris reglamentas, direktyva ar sprendimas, priimtas taikant specialią teisėkūros procedūrą, t. y. tam tikrais atvejais priimtas Parlamento, dalyvaujant Tarybai, arba Tarybos, dalyvaujant Parlamentui.

103

Darytina išvada, kad rengdama ir formuluodama teisės akto pasiūlymą, net jeigu tai yra pasiūlymas dėl teisėkūros akto, pati Komisija neveikia kaip teisės aktų leidėja, nes, pirma, šis rengimo ir formulavimo procesas iš esmės yra privalomas išankstinis teisėkūros procesas, per kurį, be kita ko, turi būti nustatytas pats siūlytino teisės akto pobūdis, ir, antra, būtent Parlamentas ir Taryba vykdo teisėkūros funkciją.

104

Taip pat dėl ieškovės daromos nuorodos į Reglamento Nr. 1049/2001 12 straipsnio 2 dalį pažymėtina, kad, žinoma, šioje nuostatoje pripažįstamas teisės aktų priėmimo procedūros ypatingumas nurodant, kad „teisėkūros dokumentai, tai yra, valstybėse narėse juridinę galią turinčių arba jas saistančių teisės aktų priėmimo procese parengti arba gauti dokumentai, turėtų būti tiesiogiai prieinami“ (31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 47 punktas).

105

Vis dėlto, net jeigu darytume prielaidą, kad prašomus dokumentus reikia priskirti prie „teisėkūros dokumentų“, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1049/2001 minėto 12 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad ši nuostata taikoma tik „nepažeidžiant to paties reglamento 4 ir 9 straipsnių nuostatų“ (šiuo klausimu žr. 30 punkte minėto Sprendimo Sison / Taryba, EU:C:2007:75, 41 punktą). Taigi, kaip konstatuota šio sprendimo 97 ir 99 punktuose, taikydama minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą Komisija gali preziumuoti, kad prašomų dokumentų atskleidimas iš esmės rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui rengiant politinį pasiūlymą tol, kol šiuo klausimu nėra priėmusi sprendimo.

106

Galiausiai bet kuriuo atveju pažymėtina, kad, priešingai, nei per posėdį žodžiu atsakydama į Bendrojo Teismo prateiktą klausimą nurodė ieškovė, teismų praktikai susipažinimo su dokumentais srityje neprieštarauja bendrųjų prezumpcijų teisėkūros kontekste pripažinimas. Iš tiesų Teisingumo Teismas, priminęs šio sprendimo 101 punkte minėtą teismų praktiką ir teisėkūros proceso ypatingumą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 12 straipsnio 2 dalį, pirmą kartą konstatavo institucijos galimybę remtis bendrąja prezumpcija būtent nagrinėdamas sprendimą, kuriuo atsisakyta leisti susipažinti su Tarybos teisės tarnybos nuomone dėl Tarybos direktyvos pasiūlymo (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 46, 47 ir 50 punktai).

107

Trečia, darytina išvada, kad, priešingai, nei per posėdį teigė ieškovė, Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, p. 13) 6 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ir šio sprendimo 97 punkte nurodytos bendrosios prezumpcijos buvimo pripažinimas.

108

Žinoma, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnyje, kuriuo prie Reglamento Nr. 1049/2001 pridedamos specialios taisyklės dėl prašymų sudaryti galimybę susipažinti su informacija apie aplinką (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 79 punktas), dar kartą patvirtinama ir primenama pareiga siaurai aiškinti pastarojo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies antroje įtraukoje bei 3 ir 5 dalyse numatytas išimtis. Iš tiesų iš Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antro sakinio matyti, kad minėtas nuostatas reikia aiškinti siaurai, atsižvelgiant į viešąjį interesą atskleisti prašomą informaciją ir į tai, ar prašoma informacija susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo LPN / Komisija, T‑29/08, Rink., EU:T:2011:448, 107 punktą).

109

Tačiau, viena vertus, net jeigu nebūtina patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje prašomi dokumentai yra informacija, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, pažymėtina, jog vien tai, kad Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje yra patikslinimų, susijusių su siauru Reglamente Nr. 1049/2001 numatytų susipažinimo su dokumentais išimčių aiškinimu, ir tai gali lemti, kad galimybė susipažinti su informacija apie aplinką yra didesnė, nei galimybė susipažinti su kitokia informacija, esančia institucijų turimuose dokumentuose, neturi lemiamos įtakos klausimui, ar atitinkama institucija privalo atlikti konkretų ir individualų prašomų dokumentų arba informacijos nagrinėjimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo LPN / Komisija, EU:T:2011:448, 107 ir 117 punktus). Iš tiesų pagal šiuos teismų praktikoje suformuluotus principus visi prašomi dokumentai gali būti saugomi kaip viena kategorija.

110

Antra vertus, dėl to, kad ieškovė šiomis aplinkybėmis rėmėsi viršesnio viešojo intereso buvimo nustatymu, darytina nuoroda į toliau šiame sprendime pateikiamą ieškovės trečiojo kaltinimo analizę.

111

Darytina išvada, kad nė vienas ieškovės pateiktas argumentas nepaneigia šio sprendimo 97 punkte padarytos išvados dėl bendrosios prezumpcijos buvimo.

112

Todėl būtent atsižvelgiant į šią bendrąją prezumpciją reikia nagrinėti ginčijamų sprendimų teisėtumą, kiek tai susiję su tuo, jog Komisija laikėsi nuostatos, kad prašomų dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų jos sprendimų priėmimo procesams.

113

Kaip matyti iš šio sprendimo 97 ir 99 punktų, taikydama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį Komisija turi teisę, konkrečiai ir individualiai nenagrinėdama kiekvieno dokumento, parengto ruošiantis vertinti poveikį, preziumuoti, kad šių dokumentų atskleidimas iš esmės rimtai pakenktų jos sprendimų priėmimo procesui rengiant politinį pasiūlymą tol, kol pastaruoju klausimu nepriima sprendimo.

114

Pagal teismų praktiką pripažinus bendrąją prezumpciją neišnyksta galimybė įrodyti, kad prašomam atskleisti konkrečiam dokumentui ši prezumpcija netaikoma arba kad egzistuoja dokumento atskleidimą pateisinantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytas viršesnis viešasis interesas (pagal analogiją žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 100 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

115

Kaip matyti iš šio sprendimo 51 ir 52 punktų, nagrinėjamoje byloje ginčijamuose sprendimuose atsisakymas leisti ieškovei susipažinti su dokumentais, be kiekvieno šių sprendimų individualių motyvų, pagrįstas ir bendrojo pobūdžio pagrindais, susijusiais su būtinybe apsaugoti Komisijos apmąstymų erdvę, jos veiksmų laisve, nepriklausomumu ir pasitikėjimo atmosfera per diskusijas, taip pat išorės spaudimo, kuris galėtų paveikti vykstančių diskusijų ir derybų eigą, grėsme. Taigi šie ginčijamų sprendimų motyvai iš esmės yra pagrįsti argumentais, kuriais pagrįstas 113 punkte nurodytos bendrosios prezumpcijos buvimo pripažinimas.

116

Šiuo klausimu, pirma, neginčijama, kad, kaip jau pažymėta šio sprendimo 50 punkte, prašomi dokumentai parengti atliekant du poveikio vertinimus, kurie tuo metu, kai buvo priimti ginčijami sprendimai, tebevyko ir buvo susiję su galimomis politinėmis iniciatyvomis dėl atitinkamai teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ir teisinės bazės, susijusios su patikromis ir priežiūra minėtoje aplinkosaugos srityje, persvarstymu.

117

Konkrečiau kalbant, iš Komisijos per posėdį pateiktų paaiškinimų (nors ieškovė ginčija tokį šių faktų vertinimą) matyti, kad tuo metu, kai buvo priimti ginčijami sprendimai, nebuvo jokių sprendimų dėl galimų politinių iniciatyvų, kurie galėtų būti priimti srityse, dėl kurių buvo atliekami du aptariami poveikio vertinimai. Nors, kalbant apie teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, Komisija tvirtino atsiėmusi 2003 m. pasiūlymą dėl direktyvos 2014 m. gegužės 21 d., vis dėlto tai įvyko vėliau, nei buvo priimtas 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas, taigi į tai nereikia atsižvelgti vertinant šio sprendimo teisėtumą. Iš tiesų, kai nagrinėjamas SESV 263 straipsniu grindžiamas ieškinys dėl panaikinimo, atitinkamo Sąjungos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jį priimant buvusias faktines ir teisines aplinkybes (1979 m. vasario 7 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, 15/76 ir 16/76, Rink., EU:C:1979:29, 7 punktas; 1998 m. birželio 25 d. Sprendimo British Airways ir kt. / Komisija, T‑371/94 ir T‑394/94, Rink., EU:T:1998:140, 81 punktas ir 2004 m. sausio 14 d. Sprendimo Fleuren Compost / Komisija, T‑109/01, Rink., EU:T:2004:4, 50 punktas).

118

Taigi prašomi dokumentai patenka į šio sprendimo 97 punkte pripažintos bendrosios prezumpcijos taikymo sritį.

119

Antra, reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima užginčyti minėtą bendrąją prezumpciją.

120

Iš tiesų šio sprendimo 46 punkte apibendrintais argumentais, susijusiais su tuo, kad ginčijamų sprendimų motyvai yra bendro pobūdžio ir hipotetiniai, su Komisijos veiksmų laisvės apribojimu, su tuo, kad neįrodyta reali visuomenės spaudimo grėsmė, kad prašomi dokumentai nėra slapti ir kad tai, jog sprendimų priėmimo proceso etapas yra labai ankstyvas, nėra reikšminga, niekaip negalima užginčyti bendrosios prezumpcijos, kuria remdamasi Komisija nagrinėjamoje byloje galėjo atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, konkrečiai ir individualiai jų nenagrinėdama. Taigi dėl to, kad šiais argumentais iš esmės kritikuojamas ginčijamuose sprendimuose pateiktų motyvų bendras pobūdis, pažymėtina, kad rėmimasis bendro pobūdžio motyvais pateisinamas bendrosios prezumpcijos taikymu, būtent dėl kurio prašomų dokumentų galima konkrečiai ir individualiai nenagrinėti. Taip pat, nors ieškovė abejoja, ar išorės spaudimas, galintis paveikti Komisijos veiksmų laisvę, yra realus, vis dėlto darytina išvada, kad ieškovei nepavyko pateikti konkrečių įrodymų, kurie nagrinėjamoje byloje leistų užginčyti bendrąją prezumpciją.

121

Pažymėtina ir tai, kad siekiai ir interesai, kuriuos siekiama užtikrinti ieškovės pateiktais prašymais leisti susipažinti su dokumentais, šioje byloje taip pat neturi reikšmės bendrosios prezumpcijos, kuria remdamasi Komisija galėjo atsisakyti leisti susipažinti su prašomais dokumentais, taikymui. Bet kuriuo atveju reikia pridurti, kad išvada, kuria remdamasi Komisija galėjo atsisakyti leisti susipažinti su minėtais dokumentais, pagrįsta objektyviai egzistuojančia grėsme, kad jos sprendimų priėmimo procesams bus rimtai pakenkta. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad teisė susipažinti su dokumentais nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio konkretų interesą gauti prašomą informaciją galimybės su ja susipažinti prašantis asmuo gali turėti (šio sprendimo 108 punkte minėto Sprendimo LPN / Komisija, EU:T:2011:448, 137 punktas ir 2014 m. kovo 27 d. Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, T‑603/11, EU:T:2014:182, 74 punktas; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 30 punkte minėto Sprendimo Sison / Taryba, EU:C:2007:75, 43 ir 44 punktus).

122

Galiausiai dėl šio sprendimo 47 punkte minėto Europos ombudsmeno sprendimo primintina, kad nagrinėjant Europos ombudsmeno išvadą dėl „netinkamo administravimo veiksmo“ jau buvo nuspręsta, kad Europos ombudsmeno išvados savaime nesaisto Sąjungos teismų ir yra tik vienas iš požymių, kad atitinkama institucija iš esmės pažeidė tinkamo administravimo principą. Iš tiesų galimybė pateikti skundą Europos ombudsmenui, kuris neturi įgaliojimų priimti privalomus sprendimus, yra Sąjungos piliečių neteisminė ieškinio pareiškimo Sąjungos teismuose alternatyva, kuri atitinka specialius kriterijus ir jos paskirtis nebūtinai yra ta pati kaip kreipimosi į teismą (2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Komninou ir kt. / Komisija, C‑167/06 P, EU:C:2007:633, 44 punktas).

123

Taigi a fortiori Europos ombudsmeno pateikiamas Sąjungos teisės aiškinimas negali saistyti Sąjungos teismų.

124

Kita vertus, bet kuriuo atveju pažymėtina, kad Europos ombudsmeno sprendime padarytos išvados, kurias cituoja ieškovė, neturi reikšmės, nes sprendimas susijęs su kitu nei nagrinėjami šiose bylose prašymu leisti susipažinti su dokumentais, todėl negali būti pagrindas užginčyti bendrąją prezumpciją.

125

Taip pat grįsdama trečiąjį kaltinimą ieškovė pateikė argumentus, susijusius su viršesnio viešojo intereso buvimu; šiame etape darytina nuoroda į jų analizę (žr. šio sprendimo 128–163 punktus).

126

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija ginčijamuose sprendimuose pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamų dokumentų atskleidimas sukeltų grėsmę, kad jos sprendimų priėmimo procesams bus rimtai pakenkta.

127

Todėl antrąjį kaltinimą, kuriuo ieškovė grindžia vienintelio ieškinio pagrindo pirmą dalį, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

128

Ieškovė kaltina Komisiją pažeidus Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, nes ši klaidingai nepripažino, kad egzistuoja viršesnis viešasis interesas, pateisinantis prašomų dokumentų atskleidimą.

129

Pirma, ieškovė pažymi, jog vien aplinkybė, nurodyta ginčijamuose sprendimuose, kad jau egzistuoja galimybė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ir kad sprendimų priėmimo procesuose siekiama tik ją patobulinti, nereiškia, kad nėra jokio viršesnio viešojo intereso atskleisti prašomus dokumentus. Antra, siekiant suprasti teisėkūros procesą reikalingas skaidrumas savaime yra viešasis interesas, kurį reikia apsaugoti, ypač srityse, kurias apima du nagrinėjami poveikio vertinimai. Trečia, Komisija neatsižvelgė į šį viešąjį interesą ir rėmėsi vien grėsme, kad bus pakenkta jos sprendimų priėmimo procesams – tai, be kita ko, ieškovė ginčijo. Ketvirta, visuomenė turi interesą suprasti ir stebėti, kaip vyksta poveikio vertinimas, kuo grindžiami teisėkūros pasiūlymai, kad galėtų įgyvendinti savo teisę dalyvauti demokratiniuose procesuose inicijuodama viešas diskusijas. Taigi šiuo požiūriu neužtektų to, kad tyrimai, kuriais Komisija grindžia savo sprendimą, būtų atskleisti jai priėmus teisėkūros pasiūlymą, ypač tuo atveju, jeigu po poveikio vertinimo Komisija nesiimtų jokios iniciatyvos. Ieškovė, be kita ko, dublikuose priduria, kad, priešingai, nei Komisija teigia savo rašytinėse pastabose, ji pati nesiekia ir neturi jokio privataus intereso, tad jos prašymai leisti susipažinti su dokumentais negali būti laikomi tik privataus intereso išraiška, be to, Europos ombudsmenas pripažino, kad egzistavo konkretus visuomenės interesas suprasti ir išnagrinėti alternatyvas, kurių buvo atsisakyta.

130

Be to, byloje T‑424/14 ieškovė, pirma, priduria, kad viešasis interesas, susijęs su skaidrumu ir dalyvavimu viešose diskusijose, yra dar svarbesnis, nes teisėkūros procesas susijęs su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Iš tiesų iš Reglamento Nr. 1367/2006, kuriame pripažįstamas interesas imtis teisinių veiksmų aplinkosaugos klausimais, matyti, kad informacija, susijusi su aplinkosauga, visada yra viešojo intereso, kuriuo galima pateisinti jos atskleidimą, klausimas. Antra, visuomenės interesas būti informuotai apie Konvencijoje dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos 1998 m. birželio 25 d. ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), numatytų įsipareigojimų įgyvendinimą egzistuoja, neatsižvelgiant į tai, kad Komisija atšaukė 2003 m. pasiūlymą dėl direktyvos, per 10 metų nebuvo priimtas joks teisės aktas ir, nors Komisija 2013 m. pateikė informacijos apie vykstantį darbą, ji nepateikė informacijos apie numatytų veiksmų kryptį. Trečia, tai, kad, manytina, dėl nepakankamo konsultavimosi su suinteresuotosiomis šalimis valdyba pateikė dvi neigiamas nuomones dėl poveikio vertinimo, susijusio su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, ataskaitos pradinių versijų, parodo, kad yra viešasis interesas, nes suinteresuotosios šalys galėtų pateikti papildomos informacijos ir gauti jos apie galimus poveikio vertinimo trūkumus.

131

Galiausiai byloje T‑425/14 pateiktame dublike ieškovė pažymėjo, kad teisės susipažinti su aplinkosaugos srities informacija esminė svarba pabrėžta Orhuso konvencijos 5 straipsnio 7 dalies a punkte.

132

Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.

133

Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą joje numatyta išimtis netaikoma, jeigu atitinkamo dokumento atskleidimą pateisina viršesnis viešasis interesas.

134

Šiomis aplinkybėmis atitinkama institucija privalo palyginti konkretų interesą, kurį reikia saugoti neatskleidžiant atitinkamo dokumento, su, be kita ko, bendruoju interesu suteikti prieigą prie šio dokumento, atsižvelgiant į naudą, atsirandančią, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, dėl padidėjusio skaidrumo, t. y. aktyvesnio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus ir didesnio administracijos teisėtumo, veiksmingumo bei atskaitomybės piliečiams demokratinėje sistemoje (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 45 punktas; 55 punkte minėto Sprendimo Taryba / Access Info Europe, EU:C:2013:671, 32 punktas ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, Rink., EU:C:2014:2039, 53 punktas).

135

Viršesnis viešasis interesas, galintis pateisinti dokumento atskleidimą, nebūtinai turi skirtis nuo principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001 (šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, EU:C:2008:374, 74 ir 75 punktai ir 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 92 punktas).

136

Vis dėlto tokie bendri argumentai negali būti svarbesni nei pagrindai, pateisinantys atsisakymą atskleisti nagrinėjamus dokumentus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 158 punktą; 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 93 punktą ir 55 punkte minėto Sprendimo Komisija / EnBW, EU:C:2014:112, 105 punktą).

137

Be kita ko, reikalavimas, kad prašymo pateikėjas konkrečiai nurodytų aplinkybes, pagrindžiančias viršesnį viešąjį interesą, pateisinantį atitinkamų dokumentų atskleidimą, atitinka Teisingumo Teismo praktiką (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 94 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 64 punkte minėto Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, EU:C:2010:376, 62 punktą; 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 103 punktą; 64 punkte minėto Sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, EU:C:2012:393, 126 punktą ir 64 punkte minėto Sprendimo Komisija / Agrofert Holding, EU:C:2012:394, 68 punktą).

138

Nagrinėjamoje byloje iš ginčijamų sprendimų matyti, kad, Komisijos teigimu, prašomų dokumentų atskleidimo negalima pateisinti jokiu viršesniu viešuoju interesu. Iš esmės Komisija, viena vertus, nurodė, kad nors tikslą išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, taigi kartu ir žmonių sveikatą, būtų galima pasiekti, jeigu būtų galimybė be diskriminavimo kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, ji taip pat pažymėjo, kad negali nustatyti, kuo prašytų dokumentų atskleidimas šiame etape padėtų Sąjungoje gyvenantiems asmenims netiesiogiai daryti poveikį aplinkai, kurioje jie gyvena. Iš tiesų, Komisijos teigimu, jau yra galimybė kreiptis į nacionalinius teismus, ir ji patikslino, kad aptariamame sprendimo priėmimo procese siekiama tik patobulinti šią galimybę. Be to, Komisija pridūrė, kad 2013 m. buvo organizuotos viešos konsultacijos, per kurias suinteresuotosios šalys, įskaitant pilietinę visuomenę, galėjo padėti apibrėžti svarbiausias pasiūlymų nuostatas. Kita vertus, Komisijos teigimu, prašomų dokumentų atskleidimas šiame etape pakenktų sprendimo priėmimo procesams ir paveiktų galimybę pasiekti geriausią įmanomą kompromisą. Viešasis interesas kaip tik būtų geriau užtikrintas, jeigu aptariami sprendimų priėmimo procesai galėtų vykti be jokio išorės spaudimo. Be kita ko, Komisija nurodė, kad jau buvo suteikta prieiga prie kelių dokumentų, susijusių su sprendimų priėmimo procesais.

139

Nė vienas iš šio sprendimo 128–131 punktuose apibendrintų ieškovės pateiktų argumentų nepaneigia šio vertinimo.

140

Pirma, dėl argumento, kad ypač tose srityse, kurias apima du nagrinėjami poveikio vertinimai, skaidrumas, būtinas siekiant suprasti teisėkūros procesą, savaime yra viešasis interesas, kurį reikia apsaugoti ir į kurį Komisija neatsižvelgė, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 136 punkte nurodytą teismų praktiką, tokia bendro pobūdžio išvada neturėtų būti galima įrodyti, kad skaidrumo principas šioje byloje gali būti svarbesnis už priežastis, pateisinančias atsisakymą leisti susipažinti su prašomais dokumentais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, EU:C:2010:541, 157 ir 158 punktus).

141

Bet kuriuo atveju pirmiausia reikia pridurti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ypač iš ginčijamų sprendimų (ieškovė to neginčija), keli dokumentai, susiję su dviem nagrinėjamais poveikio vertinimais, buvo paviešinti prieš tai, kai Komisija priėmė ginčijamus sprendimus.

142

Tad konstatuotina, kad paviešinus tuos dokumentus buvo atsižvelgta į visuomenės interesą būti informuotai apie Komisijos sprendimų priėmimo procesus jiems nepakenkiant.

143

Taip pat šalys neginčija, kad šiose bylose nagrinėjami poveikio vertinimai bus paviešinti, kai Komisija priims politinius pasiūlymus šiose bylose nagrinėjamais klausimais.

144

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, tam, kad visuomenė galėtų suprasti procesus (tam tikrais atvejais – teisėkūros), kurie prasideda su minėtais pasiūlymais, pakanka tokio su politinių pasiūlymų priėmimu suderinto paviešinimo.

145

Galiausiai dėl ieškovės teiginio, kad neužtektų tik atskleisti tyrimus, kuriais „grindžiamas“ Komisijos sprendimas, pastarajai priėmus teisėkūros pasiūlymą, reikia patikslinti, kad, kaip matyti iš gairių, poveikio vertinimo ataskaitoje įvairios numatytos politinės galimybės nurodomos ir sugrupuojamos pagal naudotus vertinimo kriterijus. Be to, net po to, kai Komisija paviešina poveikio vertinimo ataskaitą, niekas ieškovei netrukdo pateikti prašymą leisti susipažinti su ankstesnėmis šios ataskaitos versijomis (išskyrus atitinkamais atvejais, kai taikomos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos išimtys, kuriomis gali remtis Komisija), kad galėtų sužinoti, kokie pakeitimai buvo padaryti.

146

Dėl ieškovės nurodomos galimybės, kad atlikus poveikio vertinimą Komisija nesiims jokios iniciatyvos, pažymėtina, jog, kaip per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą patvirtino Komisija, iš gairių matyti, kad jeigu atlikus poveikio vertinimą Komisija nusprendžia neteikti pasiūlymo, poveikio vertinimo ataskaita paskelbiama interneto svetainėje „www.europa.eu“ kaip darbo dokumentas.

147

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės byloje T‑424/14 pateiktus argumentus, susijusius su tuo, kad visuomenė turi interesą būti informuota apie Orhuso konvencijoje nustatytų įsipareigojimų įgyvendinimą, neatsižvelgiant į tai, kad Komisija atšaukė 2003 m. direktyvos pasiūlymą, per 10 metų nebuvo priimtas joks teisės aktas ir, nors Komisija 2013 m. pateikė informacijos apie vykstantį darbą, ji nepateikė informacijos apie numatytą veiksmų kryptį.

148

Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 76–97 punktuose išdėstytus argumentus dėl bendrosios prezumpcijos, darytina išvada, kad šiame sprendimų priėmimo proceso etape vien tai, kad nenurodytos Komisijos numatomų veiksmų kryptys, nėra interesas, svarbesnis už priežastis, kuriomis pateisinamas atsisakymas leisti susipažinti su byloje T‑424/14 prašomais dokumentais.

149

Šią išvadą patvirtina ir tai, kad, kaip nurodyta šiame sprendime, Komisija pasirūpino ne tik organizuoti viešas konsultacijas dėl Sąjungos įsipareigojimų, susijusių su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, įgyvendinimo, bet ir paskelbti įvairius dokumentus po tokių konsultacijų; ieškovė to iš esmės neginčija. Be to, kaip pripažino ieškovė, Komisija, nors apibendrintai, bet pateikė informacijos apie vykstantį darbą 2013 m. spalio 2 d. dokumente, kurį pateikė byloje T‑424/14, Bendrajam Teismui pritaikius procedūros organizavimo priemonę. Šiuo dokumentu ji pranešė apie savo ketinimą atsisakyti 2003 m. pasiūlymo dėl direktyvos ir apsvarstyti kitus būdus Orhuso konvencijoje nustatytiems įsipareigojimams įgyvendinti, taip pat patikslino, kad atlieka poveikio vertinimą ir laukia Teisingumo Teismo sprendimo.

150

Antra, dėl argumento, kad visuomenė turi interesą suprasti ir stebėti, kaip vyksta poveikio vertinimas ir kuo grindžiami teisėkūros pasiūlymai, kad galėtų įgyvendinti savo teisę dalyvauti demokratiniuose procesuose inicijuodama viešas diskusijas, primintina, kad jau buvo nuspręsta, jog ieškovės interesas papildyti atitinkamos institucijos turimą informaciją ir aktyviai dalyvauti per vykstančią procedūrą nėra viršesnis viešasis interesas, net jeigu ieškovė, kaip nevyriausybinė organizacija, veikia siekdama savo įstatuose numatyto tikslo – saugoti aplinką (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 95 punktą; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 121 punkte minėtos Nutarties Ecologistas en Acción / Komisija, EU:T:2014:182, 75 punktą).

151

Darytina analogiška išvada, kad suinteresuotųjų šalių, dalyvavusių atliekant poveikio vertinimą Komisijos organizuotose viešose konsultacijose, taip pat bet kurios kitos suinteresuotosios šalies interesas papildyti informaciją, šios institucijos turimą po tokių konsultacijų, ir aktyviai dalyvauti per poveikio vertinimo ataskaitos rengimo arba politinio pasiūlymo rengimo procedūrą nėra viršesnis viešasis interesas, net jeigu atitinkama šalis, kaip ieškovė, yra pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas – aplinkos apsauga.

152

Atsižvelgiant į šio sprendimo 150 punkte nurodytą teismų praktiką, šiai išvadai neturi reikšmės tai, kad, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė ieškovė, ji (jeigu šį teiginį laikysime teisingu) turi bendrąjį interesą. Be to, iš šio sprendimo 121 punkte nurodytos teismų praktikos matyti, kad teisė susipažinti su dokumentais nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio konkretų interesą gauti prašomą informaciją galimybės su ja susipažinti prašantis asmuo gali turėti.

153

Bet kuriuo atveju šio sprendimo 150 punkte išdėstytą ieškovės argumentą reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos šio sprendimo 140–144 punktuose.

154

Dėl tų pačių priežasčių atmestinas ir ieškovės byloje T‑424/14 pateiktas argumentas, susijęs su viešojo intereso egzistavimu, nes suinteresuotosios šalys galėtų pateikti papildomos informacijos ir gauti informacijos apie galimus poveikio vertinimo trūkumus, pavyzdžiui, tokius, kurie buvo nurodyti dviejose neigiamose valdybos nuomonėse dėl poveikio vertinimo, susijusio su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, ataskaitos pradinių versijų.

155

Be to, ieškovės argumentą, kad Europos ombudsmenas pripažino, jog egzistuoja konkretus visuomenės interesas suprasti ir išnagrinėti alternatyvas, kurios nebuvo pasirinktos, reikia atmesti dėl šio sprendimo 122–124 punktuose pateiktosioms analogiškų priežasčių.

156

Trečia, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija neatsižvelgė į viešąjį interesą suprasti sprendimų priėmimo procesus bei dalyvauti juose ir rėmėsi tik grėsme, kad bus pakenkta jos sprendimų priėmimo procesams, pakanka priminti, jog, pirma, ieškovė, pateikusi antrąjį kaltinimą, kuriuo grindžia vienintelio ieškinio pagrindo pirmą dalį, neįrodė, kad Komisija padarė klaidą, kai nusprendė, jog atskleidus prašomus dokumentus būtų rimtai pakenkta jos sprendimų priėmimo procesams, ir, antra, iš šio sprendimo 140–153 punktų matyti, kad interesas suprasti teisėkūros procesą ir jame dalyvauti negali būti viršesnis viešasis interesas, svarbesnis už minėtų sprendimų priėmimo procesų apsaugą.

157

Ketvirta, dėl ieškovės byloje T‑424/14 pateiktų argumentų, kad viešasis interesas, susijęs su skaidrumu ir dalyvavimu viešose diskusijose, yra juo labiau svarbus, nes teisėkūros procesas susijęs su teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1367/2006, primintina, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 108 punkte, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsniu prie Reglamento Nr. 1049/2001 pridedamos specialios taisyklės dėl prašymų sudaryti galimybę susipažinti su informacija apie aplinką. Taigi Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje pateikta nuoroda į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos ir trečios įtraukos nuostatas ir numatyta, kad, „išskyrus tyrimus, ypač tuos, kurie vykdomi dėl galimų [Sąjungos] teisės pažeidimų, laikoma, kad viršesnis viešasis interesas atskleisti informaciją yra tuomet, kai informacija, kurios prašoma, yra susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“. Ši teisinė prezumpcija susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pabaiga, pagal kurią draudžiama atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu, jei už saugomus interesus viršesnis viešasis interesas pateisina atitinkamo dokumento atskleidimą. Be to, Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatyta, kad „[d]ėl Reglamento <...> Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nustatytų kitų išimčių atsisakymo pagrindai aiškinami ribotai, atsižvelgiant į visuomenės interesą atskleisti informaciją, ir į tai, ar informacija, kurios prašoma, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką“. Šiame sakinyje minimos „kitos Reglamento <...> Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos išimtys“, todėl jis taikomas pastarojo reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies antroje įtraukoje ir 3 ir 5 dalyse numatytoms išimtims (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, EU:C:2013:738, 79–81 ir 83 punktai).

158

Viena vertus, remiantis tuo darytina išvada, kad nors iš tiesų Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje numatyta teisinė prezumpcija, pagal kurią, išskyrus tyrimus, laikoma, kad yra viršesnis viešasis interesas atskleisti informaciją, jeigu informacija, kurios prašoma, susijusi su dujų ar teršalų išmetimu į aplinką, ši prezumpcija susijusi tik su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje ir trečioje įtraukoje numatytomis išimtimis.

159

Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad Komisija taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį. Darytina išvada, kad net nesant būtinybės nustatyti, ar informacija prašomuose dokumentuose susijusi su teršalų ar dujų išmetimu į aplinką, šiose bylose Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pirmasis sakinys neturi reikšmės.

160

Kita vertus, dėl Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio tiek, kiek juo remiasi ieškovė, pažymėtina, kad vien nuorodos į „visuomenės interesą atskleisti informaciją“, atsižvelgiant į jos bendrą pobūdį ir šio sprendimo 140 punkte nurodytus motyvus, nepakanka, kad būtų nustatyta, jog yra viršesnis viešasis interesas, svarbesnis už sprendimų priėmimo procesų apsaugą.

161

Penkta, byloje T‑425/14 ieškovės pateiktame dublike nurodytą argumentą, kad teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais esminė svarba pabrėžiama Orhuso konvencijos 5 straipsnio 7 dalies a punkte, reikia atmesti dėl tų pačių kaip šio sprendimo 140 punkte nurodytosios priežasčių.

162

Galiausiai atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyta aplinkybė, jog jau yra galimybė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ir sprendimų priėmimo procesuose siekiama tik šią galimybę patobulinti, nereiškia, kad nėra jokio viršesnio viešojo intereso atskleisti prašomus dokumentus. Iš tiesų, net jeigu darytume prielaidą, kad, kaip teigia ieškovė, vien tai, jog jau suteikiama galimybė kreiptis į teismus šiais klausimais, nereiškia, kad nėra viršesnio viešojo intereso, vis dėlto, kaip matyti iš šiame sprendime išdėstytų išvadų, ieškovei nepavyko įrodyti, kad yra koks nors viršesnis viešasis interesas, pateisinantis prašomų dokumentų atskleidimą.

163

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą trečiąjį kaltinimą.

164

Todėl taip pat reikia nepritarti vienintelio ieškinio pagrindo pirmai daliai ir visam ieškinio pagrindui kaip nepagrįstiems.

165

Remiantis tuo darytina išvada, kad reikia atmesti visus išnagrinėtus ieškinius.

166

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalavo Komisija.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

Ginčų aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl vienintelio ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su pareigos motyvuoti pažeidimu

Dėl vienintelio ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu

Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su tuo, kad nėra grėsmės, jog bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesams

– Dėl bendrosios atsisakymo leisti susipažinti su prašomais dokumentais prezumpcijos buvimo

– Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo, kiek tai susiję su tuo, kad Komisija nusprendė, jog yra grėsmė, kad bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesams

Dėl trečiojo kaltinimo, susijusio su viršesnio viešojo intereso atskleisti prašomus dokumentus buvimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų