1

Apeliaciniame skunde Schutzgemeinschaft Milch und Milcherzeugnisse e.V. prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Schutzgemeinschaft Milch und Milcherzeugnisse / Komisija (T‑112/11, EU:T:2014:752, toliau – skundžiama nutartis), kuria pastarasis atmetė jos ieškinį dėl 2010 m. gruodžio 2 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1121/2010 dėl pavadinimo įregistravimo saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registre [„Edam Holland“ (SGN)] (OL L 317, p. 14, toliau – ginčijamas reglamentas) panaikinimo.

2

Ginčijamų faktinių aplinkybių susiklostymo metu dar galiojusio 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 93, p. 12, toliau – pagrindinis reglamentas) 14 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Įregistravimo procedūra turėtų sudaryti sąlygas visiems fiziniams ar juridiniams asmenims, turintiems teisėtą interesą valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje, naudotis savo teisėmis, pranešant apie savo prieštaravimus.“

3

Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Per šešis mėnesius nuo 6 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyto paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos bet kuri valstybė narė ar trečioji šalis gali pateikti prieštaravimą pasiūlymui įregistruoti, pateikdama [Europos] Komisijai tinkamai pagrįstą pareiškimą.

2.   Bet kurie teisėtą interesą turintys fiziniai ar juridiniai asmenys, įsisteigę ar gyvenantys valstybėje narėje, išskyrus įregistravimo paraišką pateikusią valstybę narę, arba trečiojoje šalyje, taip pat gali pateikti prieštaravimą siūlymui įregistruoti, pateikdami tinkamai pagrįstą pareiškimą.

Valstybėje narėje įsisteigę ar gyvenantys fiziniai ar juridiniai asmenys tokį pareiškimą tai valstybei narei pateikia per 1 dalyje numatytą prieštaravimo pateikimo laikotarpį.

<...>“

4

Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta:

„Kai įregistruoto pavadinimo sudėtyje bendriniu laikytinas žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimas, to bendrinio pavadinimo vartojimas atitinkamam žemės ūkio produktui ar maisto produktui žymėti nelaikomas prieštaraujančiu pirmos pastraipos a ir b punktams.“

5

Pagal ginčijamo reglamento 8 konstatuojamąją dalį:

„Atrodo, kad prieštaravimų pareiškėjai tvirtindami, jog įregistruojant būtų pakenkta pavadinimams, prekių ženklams ar produktams ir jog siūlomas įregistruoti pavadinimas yra bendrinis, turi omenyje ne visą pavadinimą „Edam Holland“, o tik vieną jo dalį, t. y. žodį „Edam“. Tačiau apsauga suteikiama pavadinimui „Edam Holland“, o ne jo daliai. Pagal [pagrindinio] reglamento 13 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą žodį „Edam“ galima ir toliau naudoti, jeigu laikomasi Sąjungos teisinės tvarkos principų ir taisyklių. Siekiant užtikrinti aiškumą atitinkamai buvo iš dalies pakeista specifikacija ir santrauka.“

6

Šio reglamento 1 straipsnyje nustatyta:

„Šio reglamento I priede nurodytas pavadinimas įregistruojamas registre.

Nepaisant pirmosios pastraipos nuostatų pavadinimą „Edam“ galima ir toliau naudoti Sąjungos teritorijoje, jeigu laikomasi [Europos] Sąjungos teisinės tvarkos principų ir taisyklių.“

7

Šio reglamento II priede pateiktos tokios nuorodos:

„<…>

4. Specifikacija

<…>

4.1. Pavadinimas

„Edam Holland“

4.2. Aprašymas

„Edam Holland“ yra natūraliai brandintas vidutinio kietumo sūris. Jis gaminamas Nyderlanduose iš karvių pieno, gauto Nyderlandų pieno ūkiuose, ir brandinamas iki vartoti tinkamos būklės brandinimo kamerose Nyderlanduose.

<…>“

8

Ginčo aplinkybės buvo išdėstytos skundžiamos nutarties 1–7 punktuose:

9

2011 m. vasario 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį; juo ji paprašė panaikinti ginčijamą reglamentą.

10

Nyderlandų Karalystei ir NZO leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos, kuri paprašė atmesti ieškinį, reikalavimų.

11

Manydamas, kad viskas pakankamai aišku iš bylos dokumentų, Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu, nusprendė šią bylą nagrinėti nesiimdamas tolesnių veiksmų ir ieškinį atmetė kaip nepriimtiną.

12

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

13

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

14

Nyderlandų Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

15

NZO Teisingumo Teismo prašo:

16

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtini arba nepagrįsti, šis teismas gali bet kuriuo metu, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, nuspręsti motyvuota nutartimi visiškai arba iš dalies atmesti apeliacinį skundą.

17

Ši nuostata taikytina šio apeliacinio skundo atveju.

18

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo keturis pagrindus.

19

Pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nepripažindamas jos suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kylančio iš aplinkybės, kad ginčijamame reglamente nenurodyta, jog žodis „Edam“ yra bendrinis pavadinimas, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ir kad dėl to jis gali toliau būti naudojamas prekiaujant sūriais. Tokio patikslinimo nebuvimas daro didelę žalą apeliantės teisinei padėčiai, nes, remiantis Teisingumo Teismo praktika, galima teigti, jog egzistuoja prezumpcija, kad kiekvienas sudėtinio pavadinimo elementas saugomas atskirai. Todėl apeliantės suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra įrodytas, o Bendrasis Teismas klaidingai atmetė jos ieškinį kaip nepriimtiną.

20

Komisija ginčija šiuos argumentus.

21

Darant aiškią nuorodą į pagrindinio reglamento 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, ginčijamo reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „pavadinimą „Edam“ galima ir toliau naudoti“. Iš tikrųjų šioje pagrindinio reglamento nuostatoje buvo nustatyta, kad kai žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimas, kuris naudojamas saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registre įregistruotame pavadinime, yra bendrinis, šio pavadinimo komercinis naudojimas nepažeidžia minėto įregistruoto pavadinimo apsaugos. Būtent todėl ginčijamo reglamento 1 straipsnyje Komisija nusprendė, kad dėl to, jog yra bendrinis, pavadinimas „Edam“ gali ir toliau būti naudojamas Sąjungos teritorijoje, jeigu laikomasi Sąjungos teisės sistemoje taikomų principų ir taisyklių, nepaisant aptariamos SGN registracijos.

22

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamos nutarties 29 ir 30 punktuose nuspręsdamas, kad apeliantės nariai negautų jokios naudos, jei ginčijamas reglamentas būtų panaikintas, nes šiame reglamente nustatyta, jog pavadinimas „Edam“ gali būti toliau naudojamas būtent prekiaujant sūriais, jeigu laikomasi Sąjungos teisės sistemoje taikomų principų ir taisyklių.

23

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.

24

Antrajame pagrinde apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis iškraipė faktines aplinkybes, kuriomis ji grindė savo argumentą, jog ginčijamu reglamentu sukeliama kliūčių jos narių ūkinei veiklai, kurią vykdydami jie į Nyderlandus tiekia pieną, kuris gali būti perdirbamas į sūrį „Edam“. Grįsdama antrąjį pagrindą apeliantė daro nuorodas į faktines aplinkybes ir įrodymus, kad toks tiekimas realiai vyksta, pažymi, kad jokia kita proceso šalis jos teiginių neginčijo, ir daro išvadą, jog Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes nuspręsdamas, jog šis apeliantės argumentas nepagrįstas faktais. Beje, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas įvairiais aspektais iškraipė faktines aplinkybes, kuriomis remiasi skundžiamos nutarties 41 punkte.

25

Komisija ginčija apeliantės argumentus, kuriais ji grindžia šį pagrindą.

26

Visų pirma reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinėje instancijoje nagrinėjami tik teisės klausimai. Tik Bendrasis Teismas turi kompetenciją konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir vertinti įrodymus. Taigi faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, nebent jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (Sprendimo ICF / Komisija, C‑467/13 P, EU:C:2014:2274, 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

27

Tačiau šioje byloje grįsdama antrąjį pagrindą apeliantė tik daro nuorodą į Bendrajam Teismui pateiktas faktines aplinkybes ir įrodymus dėl tam tikrų jos narių į Nyderlandus patiekto pieno kiekio ir tuo remdamasi daro išvadą, kad jos narių ūkinei veiklai kyla kliūčių dėl ginčijamo reglamento, nes jie nebegali parduoti Vokietijoje pagaminto pieno, iš kurio Nyderlanduose galėtų būti gaminami aptariamos SGN saugomi sūriai. Taip apeliantė prašo Teisingumo Teismo konstatuoti ir įvertinti aplinkybes nenurodydama, kaip jos buvo iškraipytos, o tai nepriskiriama šio teismo kompetencijai.

28

Beje, dėl argumentų, susijusių su skundžiamos nutarties 41 punktu, kuriame Bendrasis Teismas daro išvadą, kad apeliantė negalėjo įstoti į bylą atstovauti tų savo narių, kurie gamina pieną, interesų, pakanka konstatuoti, kad, kaip pati apeliantė pripažįsta ieškinio 32 punkte, šie argumentai susiję su Bendrojo Teismo vertinimu, atliktu siekiant išsamumo. Todėl šie argumentai turi būti atmesti kaip nereikšmingi, nes bet kuriuo atveju jais remiantis nebūtų galima panaikinti skundžiamos nutarties.

29

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip akivaizdžiai nepriimtinas.

30

Trečiajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrais Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad nepripažino jos suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kylančio iš jai pagal pagrindinį reglamentą suteiktos teisės pareikšti prieštaravimą.

31

Komisija ginčija apeliantės pateiktus argumentus šiam pagrindui pagrįsti.

32

Pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje buvo nustatyta, kad visi teisėtą interesą turintys fiziniai ar juridiniai asmenys, įsisteigę ar gyvenantys arba valstybėje narėje, išskyrus saugomos kilmės vietos nuorodos ar saugomos geografinės nuorodos įregistravimo paraišką pateikusią valstybę narę, arba trečiojoje šalyje, gali pateikti prieštaravimą dėl numatomos registracijos, pateikdami tinkamai pagrįstą pareiškimą.

33

Tos pačios šio straipsnio dalies antroje pastraipoje vis dėlto nustatyta, kad valstybėje narėje įsisteigę arba gyvenantys asmenys šį pareiškimą turi pateikti tai valstybei narei, kad ši galėtų pasinaudoti šio straipsnio 1 dalies jai suteikta teise pateikti prieštaravimą.

34

Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamos nutarties 42 punkte konstatavęs, kad teisėtą interesą turintys ir valstybėje narėje įsisteigę ar gyvenantys fiziniai ir juridiniai asmenys neturi galimybės pateikti prieštaravimo tiesiogiai Komisijai.

35

Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti trečiąjį pagrindą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

36

Ketvirtajame pagrinde apeliantė teigia, kad jos nariai konkuruoja su Nyderlandų sūrių, saugomų aptariamos SGN, gamintojais. Jos nuomone, parduodama daugybė produktų pavadinimu „Edam“, o pavojus supainioti, kurį dėl to patiria vartotojas, įrodo, kad visi „Edam“ produktai konkuruoja rinkoje.

37

Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai. Bendrasis Teismas iš tikrųjų privalėjo šalims suteikti galimybę papildyti savo argumentus dėl apeliantės narių parduodamų produktų pavadinimu „Edam“ ir produktų, kuriems taikoma aptariama SGN, konkurencinės padėties egzistavimo, nes Bendrasis Teismas nusprendė, jog šio konkurencinio ryšio apeliantė neįrodė, o Komisija pritarė šios apeliantės pareikštam prieštaravimui dėl aptariamos SGN registracijos ir taip pripažino, kad pastaroji turi „teisėtą interesą“, kurio reikalaujama pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį, kad būtų galima pateikti tokį prieštaravimą.

38

Apeliantė taip pat neigia Bendrojo Teismo argumentus, išdėstytus skundžiamos nutarties 44–46 punktuose, kuriuose teigiama, kad pagrindinio reglamento tikslas buvo sukurti vienodas konkurencijos sąlygas produktams su kilmės vietos nuoroda, kad ginčijamu reglamentu nesiekiama panaikinti apeliantės narių turimos teisės ir kad bet kuriuo atveju apeliantės argumentais negalima įrodyti, jog jos nariams minėtas reglamentas daro tiesioginį poveikį.

39

Komisija ginčija apeliantės pateiktus argumentus šiam pagrindui pagrįsti.

40

Pirmiausia dėl argumento, susijusio su Nyderlandų sūrių, saugomų aptariamos SGN, gamintojų ir apeliantės narių konkurencija, pakanka konstatuoti, kad apeliantė, apsiribodama tam tikrų ieškinio pirmojoje instancijoje ištraukų pateikimu, tvirtina, jog Bendrasis Teismas iškraipė jos pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, tačiau nenurodo, kaip juos iškraipė. Todėl tokie argumentai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini.

41

Paskui dėl apeliantės argumento, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai, pakanka (nesant reikalo nagrinėti, ar Komisija iš tikrųjų pripažino, kad apeliantė turi „teisėtą interesą“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalį) pažymėti, jog 2013 m. lapkričio 15 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į kelis klausimus, susijusius, be kita ko, su apeliantės suinteresuotumu pareikšti ieškinį. Tuo remiantis darytina išvada, kad pastarosios argumentas, jog Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

42

Galiausiai dėl apeliantės argumentų dėl skundžiamos nutarties 44–46 punktų pakanka konstatuoti, kad, kaip apeliantė pati pripažįsta apeliacinio skundo 58, 61 ir 63 punktuose, jie susiję su Bendrojo Teismo vertinimu, atliktu siekiant išsamumo, todėl šie argumentai turi būti pripažinti nereikšmingais.

43

Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir nepagrįstas.

44

Tokiomis aplinkybėmis visą apeliacinį skundą reikia atmesti.

45

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

46

Kadangi Komisija prašė iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, o apeliantė bylą pralaimėjo, tai iš jos reikia priteisti šios institucijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

47

Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, taikytina apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

48

Remiantis šio reglamento 184 straipsnio 4 dalimi reikia nuspręsti, kad NZO taip pat padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nutaria: