2014 m. rugpjūčio 7 d.Krajský soud v Praze (Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Ernst Georg Radlinger, Helena Radlingerová/Finway a.s.

(Byla C-377/14)

(2014/C 395/28)

Proceso kalba: čekų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Krajský soud v Praze

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: Ernst Georg Radlinger, Helena Radlingerová

Atsakovė: Finway a.s.

Prejudiciniai klausimai

Ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB (1) dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva) 7 straipsnio 1 dalis ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB (2) dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva dėl vartojimo kredito sutarčių) 22 straipsnio 2 dalis ar kitos ES teisės aktų, susijusių su vartotojų apsauga, nuostatos draudžia:

—

Įstatymo dėl bankroto ir jo sprendimo būdų Nr. 182/2006 (zákon č. 182/2006 Sb., o úpadku a způsobech jeho řešení), iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 185/2013 (Bankroto įstatymas), pagal kurį teismas turi teisę išnagrinėti su vartotojų santykiais susijusių reikalavimų tikroviškumą, sumos dydį arba eiliškumą remdamasis tik bankroto administratoriaus, kreditoriaus arba (atsižvelgiant į pirma minėtus apribojimus) skolininko (vartotojo) pareikštu priešieškiniu, koncepciją?

—

nuostatas, kurios, atsižvelgiant į galiojančius bankroto procesą reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus, apriboja skolininko (vartotojo) teisę reikalauti teismo peržiūrėti kreditorių (prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų) pareikštus reikalavimus tik tais atvejais, kai patvirtinamas vartotojo bankrotas atleidžiant jį nuo įsipareigojimų, ir šiuo atveju tik tiek, kiek tai susiję su neužtikrintais kreditorių reikalavimais, o skolininko teisę prieštarauti dėl kompetentingos institucijos sprendimu patvirtintų reikalavimų, kurie gali būti priverstinai įvykdyti, apriboja tik galimybe nurodyti, jog reikalavimas išnyko arba nustojo galios praleidus terminą, kaip tai nustatyta Bankroto įstatymo 192 straipsnio 3 dalies, 410 straipsnio 2 ir 3 dalių bei r 410 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatose?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar teismas, per reikalavimų pagal vartojimo kredito sutartį peržiūros procedūrą privalo, net nesant vartotojo prieštaravimo, savo iniciatyva atsižvelgti į tai, jog kredito davėjas neįvykdė pareigos pateikti informaciją pagal Direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių 10 straipsnio 2 dalį ir vadovaudamasis nacionalinės teisės aktais padaryti išvadą dėl sutarties sąlygų negaliojimo?

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

Ar pirma minėtų direktyvų nuostatos veikia tiesiogiai, ir ar jų nedraudžiama taikyti tiesiogiai dėl to, kad teismui savo iniciatyva pareiškus prieštaravimą (arba dėl to, kad, vertinant iš nacionalinės teisės pozicijų, reikalavimo peržiūra nepriimtina, nes skolininko (vartotojo) skundas buvo atmestas), būtų kišamasi į horizontalius vartotojo ir prekių bei paslaugų tiekėjo santykius?

Kokia suma pagal Direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių įgyvendinimo 10 straipsnio 2 dalies d punktą sudaro „bendrą kredito sumą“ ir kokios sumos įtraukiamos į „išmokamų lėšų sumas“ apskaičiuojant kredito kainos metinę normą pagal Direktyvos dėl vartojimo kredito sutarčių I priede nustatytą formulę, jei kredito sutartimi formaliai įsipareigojama išmokėti konkrečią piniginę sumą, tačiau iškart susitariama, jog išmokant kreditą iš karto išskaičiuojamas kredito išdavimo mokestis ir pirmoji kredito grąžinimo įmoka (arba paskesnės įmokos), ir šios sumos, kurios vartotojui iš tikrųjų niekuomet nebuvo išmokėtos ar pervestos į jo sąskaitą, taip ir lieka kreditoriui? Ar šių sumų, kurios iš tikrųjų nebuvo išmokėtos, įtraukimas į daro poveikį apskaičiuotai bendrai kredito kainos metinei normai?

Neatsižvelgiant į tai, koks būtų atsakymas į pirma pateiktus klausimus:

Vertinant, ar sutarta kompensacija yra neproporcingai didelė, kaip ji suprantama pagal Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvos priedo 1 dalies e punktą, ar būtina įvertinti visų sutartyje nustatytų sąlygų dėl neigiamų pasekmių taikymo sudėtinį poveikį, neatsižvelgiant į tai, ar kreditorius iš tikrųjų reikalauja jas visiškai įvykdyti ir kad, kai kurios iš jų, atsižvelgiant į nacionalinės teisės normas, gali būti pripažintos negaliojančiomis, ar visgi būtina atsižvelgti tik į bendrą taikomų sankcijų ir sankcijų, kurias galima taikyti, dydį?

Jeigu būtų nustatyta, kad sutartinės sankcijos sudaro piktnaudžiavimą, ar būtina netaikyti visų dalinių sankcijų, dėl kurių, vertindamas jas kartu, teismas padarė išvadą, kad kompensacija yra neproporcinga, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvos 1 dalies e punktą, ar tik kai kurias iš jų (o šiuo atveju, kokiais kriterijais reikia vadovautis priimant tokį sprendimą)?

(1) OL L 95, 1993 4 21, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288.

(2) OL L 133, 2008 5 22, p. 66.