1

Savo ieškiniu Europos Parlamentas prašo panaikinti 2014 m. rugsėjo 25 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2014/688/ES dėl kontrolės priemonių taikymo 4‑jod‑2,5‑dimetoksi‑N‑(2‑metoksibenzil)fenetilaminui (25I‑NBOMe), 3,4‑dichlor‑N‑[[1‑(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamidui (AH‑7921), 3,4‑metilendioksipirovaleronui (MDPV) ir 2‑(3‑metoksifenil)‑2‑(etilamino)cikloheksanonui (metoksetaminui) (OL L 287, p. 22, toliau – skundžiamas sprendimas).

2

2005 m. gegužės 10 d. Tarybos sprendimo 2005/387/TVR dėl keitimosi informacija apie naujas psichoaktyvias medžiagas, jų rizikos įvertinimo ir kontrolės (OL L 127, p. 32) 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame sprendime nustatomas greito keitimosi informacija apie naujas psichoaktyvias medžiagas mechanizmas. <...>

Šis sprendimas taip pat numato rizikos, susijusios su šiomis naujomis psichoaktyviomis medžiagomis, įvertinimą siekiant leisti narkotikų ir psichotropinių medžiagų kontrolės priemones, taikomas valstybėse narėse, taikyti ir naujoms psichoaktyvioms medžiagoms.“

3

Šio sprendimo 6 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos Taryba gali paprašyti parengti naujos psichoaktyviosios medžiagos keliamos rizikos įvertinimo ataskaitą.

4

Minėto sprendimo 8 straipsnis „Konkrečių naujų psichoaktyvių medžiagų kontrolės tvarka“ suformuluotas taip:

„1.   Per šešias savaites nuo rizikos įvertinimo ataskaitos gavimo dienos Komisija pateikia Tarybai iniciatyvą dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai. <...>

2.   Jei Komisija mano, kad iniciatyva dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai nėra būtina, tokią iniciatyvą Tarybai gali pateikti viena ar kelios valstybės narės, pageidautina ne vėliau kaip per šešias savaites nuo Komisijos pranešimo pateikimo Tarybai dienos.

3.   Taryba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą dėl pagal 1 ar 2 dalį pateiktos iniciatyvos dėl kontrolės priemonių taikymo naujai psichoaktyviai medžiagai, remdamasi [ES] 34 straipsnio 2 dalies c punktu.“

5

2015 m. spalio 8 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2015/1875 dėl kontrolės priemonių taikymo 4‑jod‑2,5‑dimetoksi‑N‑(2‑metoksibenzil)fenetilaminui (25I‑NBOMe), 3,4‑dichlor‑N‑[[1‑(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamidui (AH‑7921), 3,4‑metilendioksipirovaleronui (MDPV) ir 2‑(3‑metoksifenil)‑2‑(etilamino)cikloheksanonui (metoksetaminui) (OL L 275, p. 38) 34 ir 35 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

6

Šio sprendimo 1 straipsnyje numatyta:

„Kontrolės priemonės visoje Sąjungoje taikomos šioms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms:

7

Šio sprendimo 2 straipsnyje nurodyta:

„[Skundžiamas] sprendimas pakeičiamas, nedarant poveikio [skundžiamo] sprendimo 2 straipsnyje nustatytiems valstybių narių įsipareigojimams, susijusiems su terminu, iki kurio turi būti užtikrinta, kad 4‑jod‑2,5‑dimetoksi‑N‑(2‑metoksibenzil)fenetilaminui (25I‑NBOMe), 3,4‑dichlor‑N‑[[1‑(dimetilamino)cikloheksil]metil]benzamidui (AH‑7921), 3,4‑metilendioksipirovaleronui (MDPV) ir 2‑(3‑metoksifenil)‑2‑(etilamino)cikloheksanonui (metoksetaminui) jų nacionalinės teisės aktuose būtų taikomos kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos.“

8

Pagal to paties sprendimo 3 straipsnį jis įsigaliojo kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

9

Skundžiamo sprendimo, kuriame daroma nuoroda į ESV sutartį ir Sprendimą 2005/387, konkrečiai į pastarojo dokumento 8 straipsnio 2 dalį, 1 straipsnyje numatyta:

„Kontrolės priemonės visoje Sąjungoje taikomos šioms naujoms psichoaktyviosioms medžiagoms:

10

Šio sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, kad ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 2 d. valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad 1 straipsnyje numatytoms psichoaktyviosioms medžiagoms būtų pradėtos taikyti kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos, įtvirtintos jų teisės aktuose.

11

Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:

12

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

13

Taryba nurodo, jog, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo pakeistas ir panaikintas Įgyvendinimo sprendimu 2015/1875, kuris buvo priimtas pasikonsultavus su Parlamentu ir kuriame numatyta taikyti kontrolės priemones toms pačioms psichoaktyviosioms medžiagoms, kaip ir nurodytos skundžiamame sprendime, Teisingumo Teismas turi konstatuoti, kad šioje byloje nereikia priimti sprendimo.

14

Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, vadinasi, turi egzistuoti tikimybė, kad bylos baigtis bus naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai.

15

Be to, Taryba teigia, kad, nors Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali išlikti, jeigu nurodytas neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, šiuo atveju taip nėra, nes Taryba jau ėmėsi priemonių įvykdyti sprendimus Parlamentas / Taryba (C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223) ir Parlamentas / Taryba (C‑540/13, EU:C:2015:224) ir pašalino iš Sąjungos teisės sistemos dėl skundžiamo sprendimo atsiradusį neteisėtumą.

16

Kadangi Taryba remiasi tuo, jog skundžiamas sprendimas panaikintas ir pakeistas Įgyvendinimo sprendimu 2015/1875, šiuo klausimu primintina, jog tai, kad pareiškus ieškinį skundžiamas sprendimas buvo panaikintas, Europos Sąjungos teismo savaime neįpareigoja pripažinti, jog nereikia priimti sprendimo dėl to, kad sprendimo priėmimo dieną nebebuvo bylos dalyko arba suinteresuotumo pareikšti ieškinį (Sprendimo Xeda International ir Pace International / Komisija, C‑149/12 P, EU:C:2013:433, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

17

Kaip pažymi Taryba, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti jį pareiškiant, nes priešingu atveju ieškinys būtų nepriimtinas. Šis bylos dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, vadinasi, turi egzistuoti tikimybė, kad bylos baigtis bus naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai, antraip nereikėtų priimti sprendimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

18

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad jeigu vykstant procesui skundžiamas aktas neteko galios, jis turi ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą vertinti in concreto, atsižvelgdamas, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir tariamai patirtos žalos pobūdį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 62 ir 65 punktus).

19

Vis dėlto pažymėtina, kad taip buvo nuspręsta bylose, pradėtose pagal ieškinius, kurių priimtinumas priklausė nuo ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagrindimo, nes juos buvo pareiškę SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatyti fiziniai arba juridiniai asmenys.

20

Tačiau SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje numatyta Parlamento teisė pareikšti ieškinį, kaip ir toje pačioje nuostatoje įtvirtinta valstybių narių teisė pareikšti ieškinį, nepriklauso nuo suinteresuotumo pareikšti ieškinį pagrindimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑355/10, EU:C:2012:516, 37 punktą).

21

Todėl logiška, kad Teisingumo Teismo išvada dėl to, ar reikia priimti sprendimą, ar, priešingai, jo nereikia priimti, šioje byloje negali priklausyti nuo tikrinimo, ar Parlamento suinteresuotumas pareikšti ieškinį išliko po to, kai buvo priimtas Įgyvendinimo sprendimas 2015/1875.

22

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad nereikia priimti sprendimo dėl valstybės narės pareikšto ieškinio, kai panaikinus arba atšaukus skundžiamą aktą ši valstybė narė pasiekia tokį rezultatą, kokio siekė savo ieškiniu (šiuo klausimu žr. Nutarties Vokietija / Komisija, C‑46/96, EU:C:1997:103, 6 punktą ir Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 37 punktą ir Sprendimo Italija / Komisija, C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03, EU:C:2005:714, 25 punktą).

23

Nagrinėjamoje byloje reikia konstatuoti, kad bet kuriuo atveju, pakeitus skundžiamą sprendimą Įgyvendinimo sprendimu 2015/1875, buvę skundžiamo sprendimo padariniai liko galioti, todėl pakeitus šį sprendimą padariniai nėra tokie patys, kokie iš esmės būtų, jeigu jis būtų buvęs panaikintas.

24

Iš šio įgyvendinimo sprendimo 1 ir 3 straipsnių bendros analizės matyti, kad jame nustatytas įpareigojimas taikyti kontrolės priemones atitinkamoms psichoaktyviosioms medžiagoms įsigaliojo tik kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Vadinasi, kiek tai susiję su laikotarpiu iki minėto įgyvendinimo sprendimo įsigaliojimo, šis įpareigojimas nepakeičia lygiaverčio įpareigojimo, numatyto skundžiamame sprendime.

25

Taip pat pažymėtina, kad, nors iš Įgyvendinimo sprendimo 2015/1875 34 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio matyti, kad juo pakeičiamas skundžiamas sprendimas, nė vienoje šio įgyvendinimo sprendimo nuostatoje nenurodyta, kad pakeičiama atgaline data.

26

Priešingai, iš minėto įgyvendinimo sprendimo 35 konstatuojamosios dalies ir 2 straipsnio matyti, kad šis sprendimas taikomas „nedarant poveikio“ skundžiamame sprendime nustatytiems įpareigojimams, susijusiems su terminu, iki kurio turi būti užtikrinta, kad atitinkamoms psichoaktyviosioms medžiagoms būtų taikomos kontrolės priemonės ir baudžiamosios sankcijos, t. y. ne vėliau kaip iki2015 m. spalio 2 d. Remiantis tuo, darytina išvada, kad Taryba nesiekė paneigti šių įpareigojimų, numatytų skundžiamame sprendime, galiojimo, tačiau atgaline data neįtvirtino minėtų įpareigojimų galiojimo pagal Įgyvendinimo sprendimą 2015/1875.

27

Be to, pažymėtina, jog Taryba Teisingumo Teismui nurodė tik tai, kad skundžiamas sprendimas buvo panaikintas ir pakeistas Įgyvendinimo sprendimu 20154/1875, tačiau netvirtino, kad toks pakeitimas turi ex tunc poveikį, lygiavertį skundžiamo sprendimo panaikinimo poveikiui.

28

Todėl akivaizdu, kad įsigaliojus šiam įgyvendinimo sprendimui išnyko ne visi skundžiamo sprendimo padariniai, taigi nebuvo ir visiškai panaikintas Parlamento šioje byloje pareikšto ieškinio dalykas.

29

Šios išvados nepaneigia tai, kad Parlamentas Teisingumo Teismo prašo tuo atveju, jeigu šis panaikintų skundžiamą sprendimą, palikti galioti jo padarinius, kol jis bus pakeistas nauju sprendimu, nes Teisingumo Teismas turi nuspręsti dėl panaikinimo pasekmių ir jo nesaisto šiuo klausimu šalių pateikti pasiūlymai, ir tai, kad bet kuriuo atveju institucija gali pagrįstai siekti, kad aktas būtų pripažintas neteisėtu, net jeigu panaikinto akto padariniai lieka galioti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Taryba / Parlamentas, C‑284/90, EU:C:1992:154, 36 punktą).

30

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia priimti sprendimą dėl Parlamento pareikšto ieškinio.

31

Grįsdamas savo ieškinį Parlamentas nurodo du pagrindus, atitinkamai susijusius su panaikinto arba neteisėto teisinio pagrindo pasirinkimu ir esminio procedūros reikalavimo pažeidimu, nes Parlamentas nedalyvavo skundžiamo sprendimo priėmimo procedūroje.

32

Parlamentas tvirtina, jog tai, kad jis nedalyvavo priimant skundžiamą sprendimą, yra esminio procedūros reikalavimo pažeidimas.

33

Jis nurodo, kad šis sprendimas turėjo būti priimtas pagal įprastą teisėkūros procedūrą, vadovaujantis SESV 83 straipsnio 1 dalimi, o ne pagal procedūrą, į kurią Parlamentas nebuvo įtrauktas.

34

Taryba pripažįsta, kad dėl to, jog nebuvo konsultuojamasi su Parlamentu, procedūra, pagal kurią buvo priimtas skundžiamas sprendimas, neatitiko ES 34 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytų reikalavimų.

35

Pirmiausia pabrėžtina, kad reguliarus konsultavimasis su Parlamentu tais atvejais, kurie numatyti taikytinose Sąjungos teisės normose, yra esminis procedūros reikalavimas, kurio nesilaikymas lemia atitinkamo akto negaliojimą (Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 63 punktas, taip pat Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/13, EU:C:2015:224, 53 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

36

Todėl siekiant priimti sprendimą dėl antrojo pagrindo, kuriuo Parlamentas grindžia savo ieškinį, reikia nustatyti, ar prieš priimant skundžiamą sprendimą reikėjo konsultuotis su Parlamentu.

37

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką akto teisinis pagrindas lemia procedūrą, kurios laikantis jis turi būti priimtas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑130/10, EU:C:2012:472, 80 punktą ir Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 57 punktą).

38

Nors nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria, kokiu teisiniu pagrindu Taryba faktiškai rėmėsi, kai priėmė skundžiamą sprendimą, iš šio sprendimo teksto aiškiai matyti, kad jis pagrįstas Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalimi (pagal analogiją žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 28–31 punktus).

39

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 9 straipsnį įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalies teisinė galia išlieka, kol ši nuostata panaikinama, anuliuojama ar iš dalies pakeičiama, ir remiantis ja galima imtis įgyvendinimo priemonių taikant joje nustatytą procedūrą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 57 ir 65 punktus).

40

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į ES 39 straipsnio 1 dalį, Sprendimo 2005/387 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją Taryba gali priimti aktą dėl kontrolės priemonių naujai psichoaktyviajai medžiagai taikymo tik pasikonsultavusi su Parlamentu (Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 50 punktas).

41

Tai, kad ES 39 straipsnio 1 dalis buvo panaikinta Lisabonos sutartimi, negali paneigti šios pareigos konsultuotis su Parlamentu, nes, pirma, pareiga antrinės teisės aktą aiškinti taip, kad jis atitiktų pirminę teisę, pagrįsta bendruoju aiškinimo principu, pagal kurį nuostatą, jei įmanoma, reikia aiškinti taip, kad nebūtų paneigtas jos teisėtumas, ir, antra, ar Sąjungos aktas teisėtas, turi būti vertinama pagal jo priėmimo metu buvusias teisines ir faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑317/13 ir C‑679/13, EU:C:2015:223, 45, 49 ir 67 punktus).

42

Neginčijama, kad Taryba skundžiamą sprendimą priėmė iš anksto nesikonsultavusi su Parlamentu.

43

Tuo remiantis darytina išvada, kad Parlamento nurodytas ieškinio antrasis pagrindas yra pagrįstas ir dėl to skundžiamą sprendimą reikia panaikinti.

44

Kadangi Parlamento nurodytas ieškinio antrasis pagrindas pripažintas pagrįstu ir dėl to skundžiamą sprendimą reikia panaikinti, nebūtina nagrinėti pirmojo pagrindo, kuriuo Parlamentas grindžia savo ieškinį.

45

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismo panaikintų skundžiamą sprendimą, Parlamentas ir Taryba prašo palikti galioti jo padarinius tol, kol šis sprendimas bus pakeistas nauju aktu.

46

Šiuo klausimu primintina, jog pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą, jei Teisingumo Teismas mano, kad tai reikalinga, jis nurodo, kurie panaikinto akto padariniai lieka galutiniai.

47

Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad, siekdama ištaisyti skundžiamo sprendimo procedūrinį trūkumą, Taryba priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2015/1875 ir nuo jo įsigaliojimo dienos juo buvo pakeistas skundžiamas sprendimas.

48

Vis dėlto panaikinus skundžiamą sprendimą ir nenumačius, kad jo padariniai lieka galioti, be kita ko, galėtų tapti neaišku, nuo kurios dienos valstybės narės privalo atitinkamoms psichoaktyviosioms medžiagoms taikyti kontrolės priemones ir baudžiamąsias sankcijas, ir taip galėtų būti pakenkta veiksmingai šiame sprendime nurodytų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolei, taigi kartu ir visuomenės sveikatos apsaugai. Parlamentas prašo šį sprendimą panaikinti dėl to, kad pažeistas esminis procedūros reikalavimas, tačiau neginčija nei jo tikslo, nei turinio.

49

Todėl reikia palikti galioti skundžiamo sprendimo padarinius.

50

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas ir ši bylą pralaimėjo, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: