Byla C‑455/14 P
H
prieš
Europos Sąjungos Tarybą,
Europos Komisiją
ir
Europos Sąjungos policijos misiją (ESPM) Bosnijoje ir Hercegovinoje
„Apeliacinis skundas — Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) — Sprendimas 2009/906/BUSP — Europos Sąjungos policijos misija (ESPM) Bosnijoje ir Hercegovinoje — Deleguotas nacionalinis tarnautojas — Paskyrimas į pareigas šios misijos regioniniame biure — ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos paskutinis sakinys — SESV 275 straipsnio pirmoji pastraipa — Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo — Europos Sąjungos teismų jurisdikcija — SESV 263, 268 straipsniai ir 340 straipsnio antra pastraipa“
Santrauka – 2016 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
Bendra užsienio ir saugumo politika – Sąjungos teismo jurisdikcija – Europos Sąjungos policijos misijos priimti aktai dėl valstybių narių ir Sąjungos institucijų į ją deleguotų žmogiškųjų resursų paskyrimo – Įtraukimas
(ESS 2 straipsnis, 19 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 24 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; SESV 263, 268, 270 straipsniai, 275 straipsnio pirma pastraipa ir 340 straipsnio antra pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis; Tarybos sprendimas 2009/906/BUSP)
Bendrasis Teismas, o apeliacinio skundo atveju – Teisingumo Teismas, turi jurisdikciją kontroliuoti Europos Sąjungos policijos misijos priimtus su operacijomis „vietoje“ susijusius personalo valdymo aktus dėl valstybių narių deleguotų tarnautojų. Ši jurisdikcija pagrįsta, atitinkamai, minėtų aktų teisėtumo kontrolės atveju – SESV 263 straipsniu, ir, ginčų dėl deliktinės atsakomybės atveju – SESV 268 straipsniu, siejamu su SESV 340 straipsnio antra pastraipa, atsižvelgiant į ESS 19 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį. Iš tikrųjų, tiesa, kad iš ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos paskutinio sakinio ir SESV 275 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog Teisingumo Teismas iš esmės neturi jurisdikcijos dėl nuostatų, susijusių su bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), ir jomis remiantis priimtų aktų. Tačiau šios nuostatos yra bendrosios jurisdikcijos, kuri ESS 19 straipsniu suteikta Teisingumo Teismui, kad šis užtikrintų, jog aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, taisyklės išimtis, todėl šios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, kaip išplaukia tiek iš ESS 2 straipsnio, esančio ES sutarties bendrosiose nuostatose, tiek iš ESS 21 straipsnio, susijusio su Sąjungos išorės veiksmais, į kurį daroma nuoroda ESS 23 straipsnyje, susijusiame su BUSP, Sąjunga grindžiama, be kita ko, lygybės ir teisinės valstybės vertybėmis. Pats veiksmingos teisminės kontrolės egzistavimas, skirtas Sąjungos teisės nuostatų laikymuisi užtikrinti, neatsiejamas nuo tokios teisinės valstybės egzistavimo.
Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad policijos misijos priimtas personalo valdymo aktas susijęs su BUSP srityje Sąjungos numatyta ir vykdoma operatyvine veikla, nebūtinai reiškia, kad Sąjungos teismas neturi jurisdikcijos. Pagal SESV 270 straipsnį Sąjungos teismų jurisdikcijai priklauso nagrinėti visus ieškinius, pareikštus į Europos Sąjungos policijos misiją deleguotų Sąjungos tarnautojų. Iš tiesų jų delegavimo į minėtą misiją laikotarpiu jiems lieka taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, taigi, kaip numatyta šių nuostatų 91 straipsnyje, jie priklauso Sąjungos teismo jurisdikcijai. Todėl, kai valstybių narių deleguotiems tarnautojams ir Sąjungos institucijų deleguotiems tarnautojams taikomos tos pačios nuostatos, susijusios su jų pareigų vykdymu operacijų vietoje, negali būti teigiama, kad išimtinis Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimas, numatytas ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos paskutiniame sakinyje ir SESV 275 straipsnio pirmoje pastraipoje, yra toks platus, kad Sąjungos teismas neturi kompetencijos kontroliuoti personalo valdymo aktų dėl valstybių narių deleguotų tarnautojų, kurių dalykas – patenkinti misijos poreikius operacijų vietoje, nors Sąjungos teismas, bet kuriuo atveju, turi kompetenciją kontroliuoti tokius aktus, kai jie susiję su Sąjungos institucijų deleguotais tarnautojais.
(žr. 39–44, 50, 55, 58 punktus)