—

Grupo Itevelesa SL, atstovaujamos abogados J. Lavilla Rubira, M. Alvarez-Tólcheff, T. Puente Méndez, M. Barrantes Diaz ir S. Rodiño Sorli,

—

Applus Iteuve Technology, atstovaujamos procurador A. Vázquez Guillén ir abogados J. Folguera Crespo, L. Moscoso del Prado González ir A. Guerra Fernández,

—

Certio ITV SL, atstovaujamos procuradora R. Sorribes Calle ir abogados J. Just Sarobé ir R. Miró Miró,

—

Asistencia Técnica Industrial SAE, atstovaujamos abogados M. Marsal i Ferret, M. Ortíz-Cañavate Levenfeld ir I. Galobardes Mendonza,

—

OCA Inspección Técnica de Vehículos SA, atstovaujamos abogados J. Macias Castaño, A. Raventós Soler ir M. Velasco Muñoz Cuellar,

—

Generalidad de Cataluña, atstovaujamos abogada N. París Domenech,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Sampol Pucurull,

—

Airijos, atstovaujamos S. Kingston, L. Williams ir A. Joyce,

—

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos N. Otte Widgren, A. Falk, C. Meyer-Seitz, U. Persson ir K. Sparrman, L. Swedenborg, F. Sjövall ir E. Karlsson,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Tserepa-Lacombe ir J. Rius,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateiktas dėl SESV 49 ir 51 straipsnių, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36, toliau – Paslaugų direktyva) 2 straipsnio 2 dalies d ir i punktų, 3, 9, 10, 14 straipsnių ir dėl 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/40/EB dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninės apžiūros (OL L 141, p. 12) 2 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Grupo Itevelesa SL (toliau – Itevelesa), Applus Iteuve Technology (toliau – Applus), Certio ITV SL (toliau – Certio) ir Asistencia Técnica Industrial SAE (toliau – ATI) ginčą su OCA Inspección Técnica de Vehículos SA (toliau – OCA) dėl transporto priemonių techninę apžiūrą reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų teisėtumo.

3

Paslaugų direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „ši direktyva neturėtų būti taikoma transporto paslaugoms, įskaitant miesto transportą, taksi ir greitosios pagalbos transportą bei uostų paslaugas“.

4

Tos pačios direktyvos 33 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad ši direktyva taikoma sertifikavimo ir bandymų vykdymo paslaugoms.

5

Pagal Paslaugų direktyvos 1 straipsnio 1 dalį joje pateikiamos bendrosios nuostatos, skirtos padėti paslaugų teikėjams naudotis įsisteigimo laisve ir laisvam paslaugų judėjimui palengvinti, kartu užtikrinant aukštą paslaugų kokybę.

6

Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktą minėta direktyva netaikoma „paslaugoms transporto srityje, įskaitant uosto paslaugas, patenkančioms į [SESV VI] antraštinės dalies taikymo sritį“.

7

Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies i punkte numatyta, kad direktyva netaikoma „veiklai, susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip apibrėžta [SESV 51] straipsnyje.

8

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„Jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja kito Bendrijos akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatai, pirmenybė teikiama to kito Bendrijos akto nuostatai, kuri ir taikoma minėtiems sektoriams ar profesijoms. <…>“

9

Paslaugų direktyvos 9 straipsnyje „Leidimų išdavimo tvarka“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės taiko leidimų išdavimo tvarką teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklai tik tuo atveju, jei yra įvykdytos šios sąlygos:

<…>

3.   Šis skirsnis netaikomas tiems leidimų išdavimo tvarkos aspektams, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai reglamentuoja kiti Bendrijos dokumentai.“

10

Šios direktyvos 10 straipsniu „Leidimo išdavimo sąlygos“ reikalaujama, kad leidimų išdavimo tvarka būtų grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms savavališkai naudotis vertinimo įgaliojimais.

11

Minėtos direktyvos 14 straipsnyje „Draudžiami reikalavimai“ numatyta:

„Valstybės narės nekelia teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui savo teritorijoje nė vieno iš šių reikalavimų:

<…>

<…>“

12

Direktyvos 2009/40 2 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Pagal bendrą transporto politiką kai kurių rūšių transporto eismas Bendrijoje turėtų vykti palankiausiomis sąlygomis, turint omenyje ir saugumą, ir vežėjams valstybėse narėse taikomas konkurencijos sąlygas.“

13

Šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Minimalūs Bendrijos standartai ir metodai, kurie turi būti naudojami šioje direktyvoje išvardytoms pozicijoms tikrinti, turėtų būti nustatyti atskirose direktyvose.“

14

Minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad ja siekiama „suderinti techninių apžiūrų reikalavimus, išvengti konkurencijos iškraipymų tarp pervežimo įmonių savininkų ir garantuoti, kad transporto priemonės būtų tinkamai tikrinamos ir prižiūrimos <…>“.

15

Tos pačios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Tikrinamų transporto priemonių kategorijos, techninių apžiūrų periodiškumas ir tikrinamos pozicijos išvardytos I ir II prieduose.“

16

Direktyvos 2009/40 2 straipsnyje numatyta:

„Techninę apžiūrą, numatytą šioje direktyvoje, atlieka valstybė narė arba valstybės institucija, kurią valstybė įpareigoja atlikti šį uždavinį, arba institucijos ar įmonės, kurias skiria ir tiesiogiai prižiūri valstybė, įskaitant tinkamai įgaliotas privačias įmones. Visų pirma kai konkrečios įmonės, paskirtos būti transporto priemonių techninės apžiūros centrais, taip pat atlieka transporto priemonių remontą, valstybės narės daro visa, kas įmanoma, kad būtų užtikrintas transporto priemonių techninės apžiūros objektyvumas ir aukšta kokybė.“

17

2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/45/ES dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų periodinės techninės apžiūros, kuria panaikinama Direktyva 2009/40/EB (OL L 127, p. 51), 3 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„techninė apžiūra yra platesnio režimo, kuriuo užtikrinama, kad naudojamos transporto priemonės išliktų saugios ir aplinkosaugos požiūriu priimtinos būklės, dalis.<...>“

18

Direktyvos 2014/45 43 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„tinkama techninė būklė turi tiesioginį poveikį kelių eismo saugai, todėl ji turėtų būti periodiškai tikrinama. <…>“

19

Šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Techninę apžiūrą atlieka valstybė narė, kurioje užregistruota transporto priemonė, valstybinė įstaiga, kuriai ta valstybė patikėjo šią užduotį, arba tos valstybės narės paskirtos ir prižiūrimos įstaigos ar įmonės, įskaitant įgaliotas privačiąsias įstaigas.“

20

Įstatymo Nr. 12/2008 dėl pramoninio saugumo (Ley 12/2008 de seguridad industrial), kurį Katalonijos parlamentas priėmė 2008 m. liepos 31 d. (BOE, Nr. 204, 2008 m. rugpjūčio 23 d., p. 14194; toliau – Įstatymas Nr. 12/2008), 35–37 straipsniuose nurodyta:

„35 straipsnis. Transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojų funkcijos

Transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojai atlieka šias funkcijas:

<…>

36 straipsnis. Transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojams keliami reikalavimai

1.   Teikti paslaugas Katalonijos teritorijoje norintys transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojai turi tenkinti šiuos reikalavimus:

<…>

37 straipsnis. Leidimų išdavimas transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojams

1.   Katalonijos pramoninio saugumo agentūra (Agencia Catalana de Seguridad Industrial) išduoda leidimus transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojams. Leidimas išduodamas atskirai kiekvienam centrui, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

2.   Siekdama užtikrinti tinkamą visų eksploatuojamų transporto priemonių priežiūrą ir atliekamos apžiūros objektyvumą ir kokybę, vyriausybė dekretu gali nustatyti reikiamą transporto priemonių techninės apžiūros centrų ir apžiūros linijų, kurias privalo turėti kiekvienas techninės apžiūros centras, skaičių, kurį nustatant turi būti atsižvelgiama į bendrą eksploatuojamų transporto priemonių skaičių. Šių centrų buvimo vieta nustatoma teritoriniame plane. <…>

3.   Siekdama užtikrinti veiksmingą konkurenciją tarp ūkio subjektų, vyriausybė dekretu nustato minimalų leidžiamą atstumą tarp tai pačiai įmonei ar tai pačiai įmonių grupei priklausančių centrų. Toks atstumas skirtas užtikrinti, kad nė vienas ūkio subjektas neužims dominuojančios padėties tam tikroje teritorijoje. Nustatant atstumą atsižvelgiama į atskiras transporto priemonių techninės apžiūros centrų buvimo vietas.

<…>“

21

Dekretu Nr. 30/2010, kuriuo nustatomos 2008 m. liepos 31 d. Įstatymą Nr. 12/2008 dėl pramoninio saugumo ir transporto priemonių techninės apžiūros įgyvendinančios nuostatos (decreto 30/2010, por el que se aprueba el reglamento de desarrollo de la Ley 12/2008, de 31 de julio, de seguridad industrial), Generalidad de Cataluña (Katalonijos vyriausybė) priimtu 2010 m. kovo 2 d (toliau – Dekretas Nr. 30/2010), ir Dekretu Nr. 45/2010, kuriuo nustatomas naujų transporto priemonių techninės apžiūros centrų Katalonijoje teritorinis planas 2010–2014 m. (decreto 45/2010, por el que se aprueba el Plan territorial de nuevas estaciones de inspección técnica de vehículos de Cataluña para el periodo 2010-2014), minėtos vyriausybė priimtu 2010 m. kovo 30 d. (toliau – Dekretas Nr. 45/2010), įgyvendinamos Įstatymo Nr. 12/2008 nuostatos dėl transporto priemonių techninės apžiūros centrų įsteigimo.

22

Dekreto Nr. 30/2010 73–75 straipsniuose numatyta:

„73 straipsnis

Atitiktis teritoriniam planui ir tęstinumo užtikrinimas

73.1   Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas paslaugų teikimas visuomenei ir kad apžiūros paslaugos atitiktų egzistuojančią paklausą ir įstatymo [Nr. 12/2008] 36 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus reikalavimus, transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojai privalo laikytis galiojančio transporto priemonių techninės apžiūros centrų teritorinio plano.

<…>

74 straipsnis

Maksimali rinkos dalis

74.1   Pagal įstatymo [Nr. 12/2008] 36 straipsnio 1 dalies b punktą įmonė ar įmonių grupė, turinčios leidimą teikti Katalonijoje transporto priemonių techninės apžiūros paslaugas, negali užimti daugiau kaip pusės visos rinkos. <…>

74.2   Rinkos dalis nustatoma atsižvelgiant į nuolat veikiančiuose centruose leistų įrengti apžiūros linijų skaičiaus, kuriuo disponuoja kiekvienas centro valdytojas, santykį su Katalonijoje įrengtų apžiūros linijų bendru skaičiumi.

75 straipsnis

Minimalus leistinas atstumas

75.1   Tam, kad būtų užtikrinta veiksminga konkurencija tarp ūkio subjektų, pagal šio dekreto 37 straipsnio 3 dalį ir įstatymo [Nr. 12/2008] 36 straipsnio 1 dalies c punktą faktinis atstumas tarp tai pačiai įmonei ar tai pačiai įmonių grupei priklausančių transporto priemonių techninės apžiūros centrų negali būti mažesnis nei:

75.2   Šiame dekrete faktiniu atstumu laikomas trumpiausias atstumas viešaisiais keliais, kuriais naudojantis iš vieno centro nuvykstama į kitą, nustatomas Katalonijos pramoninio saugumo agentūros leidimo išdavimo dieną.

3.   Centrų, kurie šio dekreto įsigaliojimo dieną jau vykdo veiklą, atveju 1 dalies a punkte numatytas atstumas gali būti sumažintas iki 20 %.“

23

Dekreto Nr. 30/2010 79 straipsnio 1 dalies c punkte patikslinama, kad taikomuose teisės aktuose nustatytais atvejais techninės apžiūros centrų valdytojai gali uždrausti naudotis transporto priemonėmis laikydamiesi Katalonijos pramoninio saugumo agentūros nustatytų gairių ir patvirtintų protokolų.

24

Dekreto Nr. 45/2010 preambulėje nurodyta:

„<…> Transporto priemonių techninės apžiūros paslaugų pasiūlą būtina pritaikyti prie egzistuojančių poreikių, susijusių tiek su teritorijomis, kuriose šiuo metu jaučiamas tokių paslaugų trūkumas, kad tokios paslaugos būtų teikiamos arčiau paslaugų gavėjų gyvenamosios vietos, tiek su būtinybe panaikinti tokių paslaugų trūkumą, jaučiamą vietovėse, kur yra didesnė transporto priemonių techninės apžiūros centrų koncentracija, tačiau taikomi ilgesni laukimo terminai.

Kadangi transporto priemonių techninės apžiūros paslaugos yra lokalaus pobūdžio, reikėtų vengti, kad pasiūla, atsižvelgiant tik į paslaugų rentabilumą, būtų sukoncentruota tik konkrečioje vietovėje ir taip būtų padaryta žala kitoms vietovėms, kuriose dėl mažesnio eksploatuojamų transporto priemonių skaičiaus paslaugos nebūtų teikiamos; dėl to žalą patirtų asmenys, kurie tokiomis paslaugomis naudojasi. Be to, vietovėse, kur paklausa yra didesnė dėl didesnio eksploatuojamų transporto priemonių skaičiaus, įsteigus itin daug centrų, ūkio subjektai gali pradėti konkuruoti švelnindami keliamus reikalavimus, o dėl to gali pablogėti paslaugų kokybė.“

25

2010 m. gegužės 5 d. vienas iš transporto priemonių techninę apžiūrą užtikrinančių Ispanijos ūkio subjektų OCA Katalonijos aukštesniajam teisingumo teismui (Tribunal Superior de Justicia de Cataluña) pateikė skundą, kuriuo remiantis pradėta administracinė byla. Jame buvo prašoma panaikinti dalį Dekreto Nr. 30/2010 ir visą Dekretą Nr. 45/2010, remiantis tuo, kad kontrolę pramoninio saugumo srityje atliekančių ūkio subjektų reglamentavimas, pagal kurį tokie ūkio subjektai privalo gauti administracinį leidimą ir kuriuo nustatomos tokio leidimo sistemos sąlygos ir su juo susijusios pareigos, prieštarauja Paslaugų direktyvai.

26

Keturi kiti transporto priemonių techninę apžiūrą atliekantys ūkio subjektai Itevelesa, Applus, Certio, ATI ir Katalonijos vyriausybė pateikė pastabų pagrindinėje byloje nagrinėjamų dekretų teisėtumui pagrįsti.

27

2012 m. balandžio 25 d. sprendimu Katalonijos aukštesnysis teisingumo teismas minėtą skundą patenkino ir panaikino, pirma, Dekreto Nr. 30/2010 nuostatas, reglamentuojančias leidimų išdavimo transporto priemonių techninės apžiūros centrų valdytojams (toliau – centrų valdytojai) sistemą, ir, antra, visą Dekretą Nr. 45/2010, remdamasis tuo, kad ši sistema prieštarauja 2009 m. lapkričio 23 d. Įstatymui Nr. 17/2009 dėl teisės laisvai teikti paslaugas ir jos įgyvendinimo (Ley 17/2009 sobre el libre acceso a las actividades de servicios y su ejercicio), kuriuo į Ispanijos teisę perkelta Paslaugų direktyva.

28

Itevelesa, Applus, Certio ir ATI dėl šio sprendimo pateikė apeliacinius skundus Aukščiausiajam Teismui. Tas teismas patenkino Katalonijos vyriausybės prašymą suteikti jai kitos proceso šalies, kaip procesu suinteresuotos šalies, statusą.

29

Šiuos apeliacinius skundus nagrinėjančiam prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Paslaugų direktyvos taikytinumo transporto priemonių techninės apžiūros paslaugoms, nes jis mano, kad dėl šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punkto galima pateikti du skirtingus aiškinimus. Pagal pirmąjį aiškinimą techninės apžiūros įranga susijusi su kelių eismo saugumu, todėl priklauso bendrai transporto politikai. Pagal antrąjį aiškinimą transporto priemonių techninės apžiūros paslaugos, kurias komercinės įmonės teikia už atlygį, kurį moka asmuo, kuris naudojasi tokiomis paslaugomis, prilyginamos sertifikavimo ar bandymų vykdymo ir patikros paslaugoms, kurios pagal minėtos direktyvos 33 konstatuojamąją dalį patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar centrų valdytojams suteikta teisė kaip prevencijos priemonę taikyti draudimą naudotis transporto priemonėmis yra „veiklos, susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu“, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies i punktą, dalis.

31

Šiam teismui taip pat kyla klausimas, kokia sąsaja tarp šios direktyvos ir Direktyvos 2009/40, siekiant nustatyti, ar techninės apžiūros vykdymas gali būti susietas su leidimų išdavimo sistema. Šiuo klausimu minėtas teismas teikia nurodą į Sprendimą Komisija / Portugalija (C‑438/08, EU:C:2009:651), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvoje 2009/40 nėra jokios nuostatos dėl teisės vykdyti transporto priemonių patikrą.

32

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl centrų valdytojams nustatytos pareigos pagal leidimų išdavimo sistemą, numatytą nacionalinės teisės aktuose, laikytis teritorinio plano, kuriuo dėl priežasčių, susijusių su būtinybe užtikrinti, kad būtų tinkamai padengta teritorija, su paslaugų kokybe ir su centrų valdytojų konkurencija, ribojamas transporto priemonių techninės apžiūros centrų skaičius ir tai daroma taikant du kriterijus: pirma, keliamas mažiausio atstumo tarp tos pačios įmonės ar tai pačiai grupei priklausančių įmonių centrų reikalavimas ir, antra, nustatytas draudimas užimti daugiau nei 50 % rinkos. Šiuo klausimu Katalonijos konkurencijos tarnyba nusprendė, kad šių kriterijų nepateisina privalomieji bendrojo intereso pagrindai ir kad šis teritorinis planas nepagrįstai riboja konkurenciją ir kelią kliūčių naujų centrų valdytojų patekimui į rinką.

33

Tokiomis aplinkybėmis Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Applus ir ATI ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą remdamosi tuo, kad pagrindinėje byloje nėra tarpvalstybinio elemento ir nagrinėjama tik vidaus situacija.

35

Šiuo klausimu primintina, kad nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, kurie, kaip matyti iš jų formuluotės, taikytini neišskiriant Ispanijos piliečių ir kitų valstybių narių piliečių, pagal bendrą taisyklę gali būti priskiriami prie nuostatų, susijusių su SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, tik jeigu jie taikytini situacijoms, susijusioms su valstybių narių tarpusavio prekyba (šiuo klausimu žr. Sprendimo Sokoll-Seebacher, C‑367/12, EU:C:2014:68, 10 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

36

Vis dėlto nagrinėjamu atveju neatmestina, kad ne Ispanijos Karalystėje, o kitose valstybėse narėse įsisteigusios įmonės buvo arba bus suinteresuotos teikti transporto priemonių techninės apžiūros paslaugas Ispanijos Karalystėje.

37

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

38

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Paslaugų direktyva taikytina transporto priemonių techninei apžiūrai.

39

Pirmiausia primintina, kad pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktą minėta direktyva netaikoma „paslaugoms transporto srityje, įskaitant uosto paslaugas, patenkančioms į [SESV VI] antraštinės dalies taikymo sritį“.

40

Paslaugų direktyvoje aiškiai neapibrėžta, kaip reikia suprasti sąvoką „paslaugos transporto srityje“, todėl reikia nustatyti, ką ši sąvoka apima.

41

Visų pirma, kiek tai susiję su Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punkto formuluote, pabrėžtina, kad visose šios nuostatos formuluotės kalbinėse versijose, išskyrus versiją vokiečių kalba, vartojamas terminas „paslaugos transporto srityje“ yra platesnis nei žodžių junginys „transporto paslaugos“, kuris vartojamas šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje siekiant apibrėžti „miesto transportą, taksi ir greitosios pagalbos transportą bei uostų paslaugas“.

42

Dėl tokio kalbinių versijų skirtumo reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienoje Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti dėl to prioritetą kitų kalbinių versijų atžvilgiu. Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (žr. Sprendimo Kurcums Metal, C‑558/11, EU:C:2012:721, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

43

Tačiau, kaip nurodyta šio sprendimo 41 punkte, reikia konstatuoti, kad visose Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punkto formuluotės kalbinėse versijose, išskyrus versiją vokiečių kalba, aiškiai vartojamas terminas „paslaugos transporto srityje“, kurį reikia taikyti. Tokią išvadą patvirtina šios nuostatos bendra struktūra ir tikslas.

44

Iš tiesų šiuo klausimu iš Paslaugų direktyvos priėmimo parengiamųjų darbų matyti, kad išimtis dėl „paslaugų transporto srityje“ sąmoningai suformuluota siekiant atitikties su EB 51 straipsnio formuluote; šis straipsnis tapo SESV 58 straipsniu ir jo 1 dalyje nustatyta, kad „laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos“.

45

Taigi, termino „paslaugos transporto srityje“ vartojimas parodo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį neapriboti Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytos išimties tik transporto priemonėmis.

46

Taigi, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 28 punkte, šią išimtį reikia aiškinti taip, kad ji apima ne tik bet kokį fizinį asmenų arba prekių perkėlimo iš vienos vietos į kitą naudojant sausumos transporto priemonę, orlaivį arba laivą veiksmą, bet ir bet kurią kitą su tokiu veiksmu iš esmės susijusią paslaugą.

47

Iš tiesų transporto priemonių techninė apžiūra yra papildoma, palyginti su transporto paslaugomis. Vis dėlto tokia apžiūra yra išankstinė ir būtina sąlyga norint vykdyti pagrindinę, būtent transportavimo, veiklą, kaip tai matyti iš kelių eismo saugumo tikslo, kuriuo paremta transporto priemonių techninė apžiūra.

48

Antra, pabrėžtina, kad tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2009/40 dėl transporto priemonių techninės apžiūros tikslas; šioje direktyvoje, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Komisija / Portugalija (C‑438/08, EU:C:2009:651, 26 punktas), nepaisant to, kad neįtvirtinta jokia nuostata dėl taisyklių, reglamentuojančių teisę atlikti transporto priemonių techninę apžiūrą, reglamentuojamas tokios apžiūros turinys ir, kaip nurodyta jos 2 konstatuojamojoje dalyje, ja aiškiai siekiama užtikrinti kelių eismo saugumą. Toks tikslas aiškiai matyti ir iš Direktyvos 2014/45, kuri pakeitė Direktyvą 2009/40, 3 ir 43 konstatuojamųjų dalių.

49

Šiuo klausimu svarbu konstatuoti, kad direktyvos 2009/40 ir 2014/45 priimtos pirmą kartą remiantis atitinkamai EB 71 straipsniu ir SESV 91 straipsniu; abu šie straipsniai (vienas EB sutartyje, o kitas SESV) yra antraštinėje dalyje „Transportas“ ir yra teisinis pagrindas, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiantis aiškų leidimą nustatyti „priemones transporto saugumui gerinti“. Iš Paslaugų direktyvos parengiamųjų darbų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti, kad remiantis EB 71 straipsniu priimtomis nuostatomis reglamentuojamos paslaugos nepatektų į šios direktyvos taikymo sritį.

50

Taigi, transporto priemonių techninė apžiūra turi būti laikoma „paslaugomis transporto srityje“, kaip tai suprantama pagal Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktą.

51

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tokia veikla prilygsta sertifikavimui ir bandymų vykdymui, reikia konstatuoti, jog, kaip generalinis advokatas pabrėžė savo išvados 32 punkte, tai, kad sertifikavimas ir bandymų vykdymas pagal Paslaugų direktyvos 33 konstatuojamąją dalį patenka į šios direktyvos taikymo sritį, nepaneigia bendros išimties, pagal kurią paslaugoms transporto srityje netaikoma minėta direktyva.

52

Taigi reikia konstatuoti, kad Paslaugų direktyva netaikoma transporto priemonių techninės apžiūros centrų veiklai, kuri, nors priskiriama prie paslaugų transporto srityje, pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį nereglamentuojama SESV nuostatomis dėl laisvo paslaugų teikimo.

53

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus reikės įvertinti atsižvelgiant į SESV nuostatas dėl įsisteigimo laisvės, tiesiogiai taikomas transportui, o ne taikant su juo susijusią šios Sutarties antraštinę dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Yellow Cab Verkehrsbetrieb, C‑338/09, EU:C:2010:814, 33 punktą).

54

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Paslaugų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad transporto priemonių techninė apžiūra nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

55

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, ar SESV 51 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad transporto priemonių techninės apžiūros centrų, kaip antai numatytų Katalonijoje taikomuose teisės aktuose, veikla reiškia viešosios valdžios funkcijų vykdymą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, atsižvelgiant į centrų valdytojų turimą teisę nustatyti draudimą naudotis transporto priemonėmis, kai atliekant apžiūrą paaiškėja, kad jos turi saugos trūkumų, kurie neišvengiamai kelia pavojų.

56

Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Portugalijos privačių įmonių atliekamą transporto priemonių techninės apžiūros centrų veiklą, jau yra nusprendęs, jog sprendimas patvirtinti techninę apžiūrą arba jos nepatvirtinti nepasižymėjo sprendimo priėmimo autonomija, kuri būdinga viešosios valdžios įgaliojimų vykdymui, ir buvo priimtas valstybei vykdant priežiūrą (žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 41 punktą). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios įmonės, vykdydamos savo veiklą, neturi įgaliojimo naudoti prievartą, nes sankcijas už su transporto priemonių patikra susijusių taisyklių nesilaikymą skiria policijos ir teisminės institucijos (žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 44 punktą).

57

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, jog, viena vertus, Direktyvos 2009/40 2 straipsnyje aiškiai numatyta, kad jeigu valstybės narės pasirenka pavesti techninę apžiūrą privačioms įmonėmis, tokios įmonės privalo būti tiesiogiai prižiūrimos valstybės.

58

Būtent tokia valstybės priežiūra numatyta nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose: Dekreto Nr. 30/2010 79 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad sprendimas uždrausti naudotis transporto priemone gali būti priimtas tik „taikomuose teisės aktuose nustatytais atvejais“ ir „laikantis Katalonijos pramoninio saugumo agentūros nustatytų gairių ir patvirtintų protokolų“.

59

Taip pat reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į informaciją, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė savo atsakyme į prašymą pateikti paaiškinimų, kurį Teisingumo Teismas pateikė pagal savo Procedūros reglamento 101 straipsnį, uždraustos naudoti transporto priemonės savininkas turi teisę pateikti skundą technikos srities specialistui, kuris yra už transporto priemonių techninės apžiūros centrų priežiūrą ir kontrolę atsakingas valstybės pareigūnas, ir kad šis specialistas gali pakeisti sprendimą nustatyti draudimą naudotis transporto priemone. Be to, jeigu transporto priemonės savininkas pareiškia prieštaravimą dėl draudimo ja naudotis, tik Katalonijos vyriausybės padaliniai, turintys kompetenciją kelių eismo ir policijos funkcijų vykdymo srityje, turi teisę nustatyti prievartos ar fizinių apribojimų priemones.

60

Taigi, teisės nustatyti draudimą naudotis transporto priemone, kurią, nustatę trūkumų, kurie neišvengiamai kelia pavojų, turi centrų valdytojai, kontrolė tenka kompetentingoms valdžios institucijoms ir ji nesiejama su jokiais prievartos ar fizinių apribojimų nustatymo įgaliojimais. Atitinkamai negalima teigti, kad šia teise savaime tiesiogiai ir konkrečiai prisidedama prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo.

61

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad SESV 51 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad transporto priemonių techninės apžiūros centrų, kaip antai numatytų pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose, veikla nereiškia viešosios valdžios funkcijų vykdymo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nepaisant to, kad tokių centrų valdytojai turi teisę nustatyti draudimą naudotis transporto priemonėmis, kai atliekant apžiūrą paaiškėja, kad jos turi saugos trūkumų, kurie neišvengiamai kelia pavojų.

62

Savo trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos teisė atlikti transporto priemonių techninę apžiūrą suteikiama tik išankstinį administracinį leidimą turintiems centrų valdytojams, o toks leidimas išduodamas, tik jeigu tokie centrų valdytojai laikosi teritorinio plano, kuriame nustatyti minimalaus leistino atstumo ir maksimalios rinkos dalies reikalavimai.

63

Pirma, kiek tai susiję su pareiga norint vykdyti transporto priemonių techninę apžiūrą gauti išankstinį administracinį leidimą, pabrėžtina, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nurodyti, kad Direktyvoje 2009/40 neįtvirtinta jokia nuostata dėl taisyklių, reglamentuojančių teisę verstis tokia veikla (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 26 punktą).

64

Jeigu šiuo klausimu nėra įtvirtintų suderintų sąlygų, valstybės narės išlaiko kompetenciją nustatyti šias sąlygas; vis dėlto jos turi vykdyti savo kompetenciją šioje srityje laikydamosi SESV garantuojamų pagrindinių laisvių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Nasiopoulos, C‑575/11, EU:C:2013:430, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

65

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2009/40 2 straipsnyje aiškiai patvirtinama tokia valstybių narių kompetencija patikslinant, kad transporto priemonių techninę apžiūrą gali atlikti valstybės paskirtos ir jos tiesiogiai prižiūrimos privačios institucijos ar įmonės.

66

Taigi, nors pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama nustatyti, kad vykdyti transporto priemonių techninę apžiūrą galima tik gavus išankstinį leidimą, ne mažiau svarbu, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 64 punkte, tokia leidimų išdavimo sistema atitiktų Sąjungos teisę ir visų pirma SESV 49 straipsnį.

67

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 49 straipsnis draudžia įsisteigimo laisvės apribojimus, t. y. visas nacionalines priemones, kurios gali trukdyti Sąjungos piliečiams įgyvendinti SESV užtikrinamą įsisteigimo laisvę arba šį įgyvendinimą padaryti ne tokį patrauklų. Apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors ir taikomos vienodai, turi poveikio kitų valstybių narių įmonių patekimui į rinką ir taip sudaro prekybos Sąjungoje kliūčių (šiuo klausimu žr. Sprendimo SOA Nazionale Costruttori, C‑327/12, EU:C:2013:827, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nustatyta, kad išankstinis administracinis leidimas išduodamas, jeigu įvykdomi reikalavimai, pagal kuriuos tarp tos pačios įmonės ar tos pačios įmonių grupės centrų turi būti tam tikras minimalus atstumas ir jiems negali priklausyti daugiau nei 50 % rinkos.

69

Taigi, reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 67 punkte nurodytą teismo praktiką, tokios taisyklės gali trukdyti kitų valstybių narių ūkio subjektams vykdyti savo veiklą, įsteigiant nuolatinę buveinę, Katalonijos teritorijoje arba šį vykdymą padaryti ne tokį patrauklų.

70

Todėl minėtais teisės aktais apribojama įsisteigimo laisvė, kaip ji suprantama pagal SESV 49 straipsnį.

71

Šiomis aplinkybėmis, antra, nagrinėtina, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas nuostatas galima objektyviai pateisinti.

72

Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įsisteigimo laisvės apribojimai, kurie taikomi nediskriminuojant dėl pilietybės, gali būti pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais su sąlyga, kad jie gali užtikrinti tikslo, kurio jais siekiama, įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

73

Pagrindinėje byloje pirmiausia reikia konstatuoti, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai nedarant skirtumo taikomi visiems centrų valdytojams.

74

Antra, dėl šiais teisės aktais siekiamų tikslų pabrėžtina, kad Katalonijos ir Ispanijos vyriausybės teigia, kad jais, suteikiant galimybę tinkamai padengti teritoriją, užtikrinant paslaugų kokybę ir skatinant konkurenciją, siekiama ir apsaugoti vartotojus, ir užtikrinti kelių eismo saugumą, kaip aiškiai matyti iš Dekreto Nr. 45/2010 preambulės. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ir vartotojų apsauga (šiuo klausimu žr. Sprendimo Attanasio Group, C‑384/08, EU:C:2010:133, 50 punktą ir Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 58 punktą), ir būtinybė užtikrinti kelių eismo saugumą (Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika) yra privalomieji bendrojo intereso pagrindai, kurie gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus.

75

Todėl, trečia, reikia patikrinti, ar šio sprendimo 68 punkte nurodyti pagrindinėje byloje nagrinėjami ribojamieji reikalavimai gali užtikrinti, kad bus įgyvendinti užsibrėžti tikslai, ir neviršija to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

76

Svarbu, be kita ko, įsitikinti, kad būdas, kuriuo pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais įgyvendinami šie tikslai, nelemia nenuoseklumo. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo praktiką visi nacionalinės teisės aktai ir įvairios svarbios taisyklės gali užtikrinti, kad nurodytas tikslas bus pasiektas, tik jei jie iš tiesų atitinka ketinimą siekti šio tikslo nuosekliai ir sistemiškai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

77

Šiuo atžvilgiu galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis kompetentingas vertinti faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, turi nustatyti, ar ir kiek šie aktai atitinka šiuos reikalavimus. Vis dėlto Teisingumo Teismas, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (Sprendimo Sokoll-Seebacher, C‑367/12, EU:C:2014:68, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

78

Konkrečiu atveju pirmuoju reikalavimu, kuriuo, kaip matyti iš Dekreto Nr. 30/2010 75 straipsnio 1 dalies, nustatoma pareiga laikytis minimalaus atstumo tarp transporto priemonių techninės apžiūros centrų, siekiama skatinti centrų valdytojus įsisteigti nuošaliose vietovėse, kaip tai matyti iš Dekreto Nr. 45/2010. Vis dėlto pagal šį reikalavimą reikalaujant laikytis minimalaus atstumo tarp centrų, kurie priklauso ne konkuruojančioms įmonėms, o tai pačiai įmonei arba tai pačiai įmonių grupei, Teisingumo Teismui pateikta informacija neįrodo, kad pats toks reikalavimas sudarytų galimybę pasiekti minėtą tikslą, juo labiau kad Katalonijos vyriausybė per teismo posėdį nenurodė, kad tokie centrų valdytojai būtų įpareigoti įsisteigti tokiose nuošaliose vietovėse.

79

Dėl antrojo reikalavimo, kuriuo centrų valdytojams draudžiama užimti daugiau kaip 50 % transporto priemonių techninės apžiūros paslaugų rinkos, pabrėžtina, kad iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų matyti, kad šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti techninės apžiūros paslaugų kokybę, o galiausiai – vartotojų apsaugą.

80

Taigi, a priori neatrodo, kad toks reikalavimas, galintis turėti įtakos transporto priemonių techninės apžiūros centrų ankstesnei veiklai Katalonijoje ir rinkos struktūrai, galėtų prisidėti prie vartotojų apsaugos.

81

Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad, kiek tai susiję su tikslu užtikrinti paslaugų kokybę, transporto priemonių techninės apžiūros paslaugų turinys suderintas Sąjungos lygmeniu, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 75 punkte.

82

Iš tiesų Direktyvos 2009/40 1 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su jos I ir II priedais, nustatytas detalus reglamentavimas, skirtas kontroliuotinoms transporto priemonėms, jų apžiūros periodiškumui ir apžiūros punktams, kurie privalomi tam, kad, kaip iš esmės pabrėžiama minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje, būtų užtikrintas tam tikras transporto priemonių techninės apžiūros paslaugų standartas Sąjungoje. Kaip matyti iš tos pačios direktyvos 5 konstatuojamosios dalies, tokį reglamentavimą sudaro minimalūs standartai ir metodai, standartai ir metodai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar laikomasi proporcingumo principo.

83

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nustatyti du reikalavimai, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų išduotas leidimas vykdyti transporto priemonių techninę apžiūrą, savaime gali užtikrinti, kad bus nuosekliai ir sistemiškai įgyvendinti vartotojų apsaugos ir kelių eismo saugumo užtikrinimo tikslai.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti taip: SESV 49 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, pagal kuriuos įmonei ar įmonių grupei leidimas atidaryti transporto priemonių techninės apžiūros centrą išduodamas su sąlyga, kad, pirma, tarp šio centro ir šios įmonės ar įmonių grupės centrų, kuriems jau išduotas leidimas, yra minimalus atstumas ir, antra, jeigu toks leidimas išduodamas, tokia įmonė ar įmonių grupė neužimtų daugiau kaip 50 % rinkos, nebent įrodoma, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad tokia sąlyga tikrai tinkama įgyvendinti tikslams užtikrinti vartotojų apsaugą ir kelių eismo saugumą ir neviršija to, kas šiuo atžvilgiu būtina.

85

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: