—

H. O. Costea,

—

SC Volksbank România SA, atstovaujamos advokato F. Marinău,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R.‑H. Radu, R. I. Haţieganu ir A. Buzoianu,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato M. Santoro,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir M. Noort,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Nicolae ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 2 straipsnio b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas sprendžiant H. O. Costea ir SC Volksbank România SA (toliau – Volksbank) ginčą dėl prašymo pripažinti vieną paskolos sutarties sąlygą nesąžininga.

3

Direktyvos 93/13 penktoje, devintoje ir dešimtoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„kadangi, apskritai kalbant, vartotojai nežino kitų valstybių narių teisės normų, kurios reglamentuoja prekių ar paslaugų pardavimo sutartis; kadangi šis žinių trūkumas gali sulaikyti juos nuo prekių ar paslaugų pirkimo kitoje valstybėje narėje tiesioginių sandorių sudarymo;

<...>

kadangi <...> asmenys, įsigyjantys prekes ir paslaugas, turi būti apsaugoti nuo pardavėjo ar tiekėjo piktnaudžiavimo savo galia, ypač nuo vienašalių tipinių sutarčių ir nuo esminių teisių nesąžiningo neįtraukimo į sutartis;

kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims <...>.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<...>

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

7

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos paskolos sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Įstatymo Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų prekybininkų ir vartotojų sutartyse 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Vartotojas – tai bet kuris fizinis asmuo arba į asociaciją susijungusių fizinių asmenų grupė, veikiantys pagal sutartį, priklausančią šio įstatymo taikymo sričiai, siekdami tikslų, nesusijusių su jų komercine, pramonine ar gamybine veikla, amatu ar profesija.

2.   Pardavėjas ar paslaugų teikėjas – tai bet kuris leidimą turintis fizinis ar juridinis asmuo, pagal sutartį, kuriai taikomas šis įstatymas, vykdantis komercinę, pramoninę ar gamybinę veiklą, besiverčiantis amatu ar profesija, ir bet kuris kitas asmuo, kuris siekdamas to paties tikslo veikia tokių asmenų vardu ir sąskaita.“

8

H. O. Costea verčiasi advokato profesija ir, be kita ko, dirba su bylomis komercinės teisės srityje. 2008 m. balandžio 4 d. jis sudarė paskolos sutartį su Volksbank. Šios paskolos grąžinimas buvo užtikrintas „Ovidiu Costea“ pavadintai H. O. Costea advokato kontorai priklausančio pastato hipoteka. Šią paskolos sutartį pasirašė H. O. Costea kaip paskolos gavėjas ir kaip savo advokato kontoros (kaip hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garanto) atstovas. Tą pačią dieną ši hipoteka buvo įforminta atskira notarine sutartimi, sudaryta Volksbank ir šio advokato kontoros, kuriai atstovavo H. O. Costea.

9

2015 m. gegužės 24 d. H. O. Costea Judecătoria Oradea (Oradios pirmosios instancijos teismas) pareiškė ieškinį; jame prašė, pirma, pripažinti, kad su rizikos mokesčiu susijusi sutarties sąlyga yra nesąžininga, antra, panaikinti šią sąlygą ir grąžinti mokestį, kurį yra gavęs Volksbank.

10

Tokiomis aplinkybėmis Judecătoria Oradea nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas, kiek jis susijęs su „vartotojo“ sąvokos apibrėžtimi, turi būti aiškinamas taip, kad ši apibrėžtis apima fizinį asmenį, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį, joje nenurodant paskolos paskirties, kai šios sutarties tekste nurodyta, kad šio fizinio asmens advokato kontora yra hipoteka užtikrintos paskolos grąžinimo garantas, ar, atvirkščiai, kad ji jo neapima?“

11

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme konstatuoja, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje paskolos sutartyje nenurodyta, kokiam tikslui skirta ši paskola.

12

Tačiau Rumunijos vyriausybė ir Europos Komisija pažymi, kad šios sutarties dalyje, susijusioje su šios sutarties tikslu, nurodyta, jog paskola skiriama „asmeninėms einamosioms [H. O. Costea] išlaidoms padengti“.

13

Primintina, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, pagrįstą aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, pastarasis turi teisę aiškinti Sąjungos nuostatas ar spręsti dėl jų galiojimo tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Konkrečiai dėl tariamų faktinių klaidų, esančių sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pakanka priminti, kad ne Teisingumo Teismas, o nacionalinis teismas turi nustatyti faktus, dėl kurių iškelta byla, ir jais remtis priimdamas savo sprendimą (žr. Sprendimo Traum, C‑492/13, EU:C:2014:2267, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

14

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį, joje nenurodant paskolos paskirties, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Be to, tas teismas Teisingumo Teismo klausia, kokią įtaką šiuo atžvilgiu turi aplinkybė, kad pagal šią sutartį atsiradęs reikalavimas užtikrinamas hipoteka, įforminta šio asmens kaip jo advokato kontoros atstovo ir susijusia su turtu, skirtu minėto asmens profesinei veiklai vykdyti, kaip antai šiai kontorai priklausančiu pastatu.

15

Pažymėtina, kad, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, nesąžiningoms sąlygoms skirtos vienodos teisės normos turėtų būti taikomos visoms „vartotojų“ su „pardavėjais ar tiekėjais“ sudaromoms sutartims; šios sąvokos apibrėžtos minėtos direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose.

16

Remiantis šiomis apibrėžtimis, „vartotojas“ yra bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma minėta direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija. Be to, „pardavėjas ar tiekėjas“ yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma Direktyva 93/13, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė.

17

Taigi, sutartys, kurioms taikoma ši direktyva, joje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia verslo, prekybos arba profesijos tikslais, ar ne (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 30 punktas ir Sprendimo Šiba, C‑537/13, EU:C:2015:14, 21 punktas).

18

Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema: kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 31 punktas ir Sprendimo Šiba, C‑537/13, EU:C:2015:14, 22 punktas).

19

Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

20

Kartu primintina, kad vienas ir tas pats asmuo gali veikti kaip vartotojas, kai kalbama apie vienas operacijas, ir kaip pardavėjas ar tiekėjas, kai kalbama apie kitas.

21

Kaip savo išvados 28–33 punktuose nurodė generalinis advokatas, „vartotojo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi.

22

Ginčą dėl sutarties, kuri gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir, be kita ko, šios sutarties sąlygas, turi patikrinti, ar paskolos gavėjas gali būti laikomas „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą (pagal analogiją žr. Sprendimo Faber, C‑497/13, EU:C:2015:357, 48 punktą).

23

Tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes (be kita ko, į prekės ar paslaugos, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį), galinčias atskleisti, kokiu tikslu ši prekė ar paslauga įgyta.

24

Kiek tai susiję su paslaugomis, kurias siūlo advokatai pagal teisinių paslaugų sutartis, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra atkreipęs dėmesį į nelygybę tarp „klientų‑vartotojų“ ir advokatų, egzistuojančią, be kita ko, dėl to, kad šių sutarties šalių turima informacija nėra tokia pati (žr. Sprendimo Šiba, C‑537/13, EU:C:2015:14, 23 ir 24 punktus).

25

Vis dėlto šiuo argumentu neatmetama galimybė laikyti advokatą „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio c punktą, kai tas advokatas siekia tikslų, nesusijusių su jo profesija (pagal analogiją žr. Sprendimo Di Pinto, C‑361/89, EU:C:1991:118, 15 punktą).

26

Iš tiesų advokato, kuris su fiziniu ar juridiniu asmeniu, veikiančiu savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, sudaro sutartį, kuri, be kita ko, dėl to, kad nebuvo susijusi su jo kontoros veikla, nesusijusi ir su vertimusi advokato profesija, padėtis, kaip nurodyta šio sprendimo 18 punkte, yra mažiau palanki nei to asmens.

27

Tokiu atveju, net jei būtų manoma, kad advokatas turi aukšto lygio specialių žinių (žr. Sprendimo Šiba, C‑537/13, EU:C:2015:14, 23 punktą), tai neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis. Iš tiesų, kaip priminta šio sprendimo 18 punkte, palyginti su pardavėju ar tiekėju, mažiau palanki vartotojo padėtis, kurią siekiama kompensuoti Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema, susijusi tiek su vartotojo turima informacija, tiek su jo galimybėmis derėtis esant pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtoms sąlygoms, kurių turiniui šis vartotojas negali daryti įtakos.

28

Kalbant apie aplinkybę, kad iš atitinkamos sutarties kylantis reikalavimas užtikrinamas hipoteka, įforminta advokato kaip jo advokato kontoros atstovo ir susijusia su turtu, skirtu šio advokato profesinei veiklai vykdyti, kaip antai šiai kontorai priklausančiu pastatu, konstatuotina, kad, kaip iš esmės savo išvados 52–54 punktuose nurodė generalinis advokatas, ji neturi įtakos šio sprendimo 22 ir 23 punktuose nurodytam vertinimui.

29

Iš tiesų pagrindinė byla susijusi su asmens, sudariusio pagrindinę sutartį, būtent paskolos, kaip vartotojo, pardavėjo ar tiekėjo statuso nustatymu, o ne su šio asmens statuso sudarant papildomą sutartį, būtent hipotekos, kuria užtikrinamas skolos pagal pagrindinę sutartį sumokėjimas, nustatymu. Todėl tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, advokato priskyrimas prie vartotojo arba pardavėjo ar tiekėjo pagal jo įsipareigojimus, prisiimtus pagal hipotekos sutartį, negali nulemti jo statuso pagal pagrindinę paskolos sutartį.

30

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį, joje nenurodant paskolos paskirties, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai ši sutartis nesusijusi su šio advokato profesine veikla. Šiuo atžvilgiu nėra svarbi aplinkybė, kad pagal tą pačią sutartį atsiradęs reikalavimas užtikrinamas hipoteka, įforminta šio asmens kaip jo advokato kontoros atstovo ir susijusia su turtu, skirtu minėto asmens profesinei veiklai vykdyti, kaip antai šiai kontorai priklausančiu pastatu.

31

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija ir su banku sudaro paskolos sutartį, joje nenurodant paskolos paskirties, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai ši sutartis nesusijusi su šio advokato profesine veikla. Šiuo atžvilgiu nėra svarbi aplinkybė, kad pagal tą pačią sutartį atsiradęs reikalavimas užtikrinamas hipoteka, įforminta šio asmens kaip jo advokato kontoros atstovo ir susijusia su turtu, skirtu minėto asmens profesinei veiklai vykdyti, kaip antai šiai kontorai priklausančiu pastatu.