1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad, netaikydama 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 299, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) mokomąją praktiką atliekančių gydytojų (nekonsultuojančių ligoninių gydytojų, angl. k. non-consultant hospital doctors, toliau – NCHD) darbo laikui organizuoti, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 3, 5, 6 straipsnius ir 17 straipsnio 2 ir 5 dalis.

2

Direktyvos 2003/88 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:

<…>“

3

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Dienos poilsis“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.“

4

Minėtos direktyvos 5 straipsnio „Savaitės poilsio laikas“ pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodomas 11 kasdienio poilsio valandų.“

5

Pagal Direktyvos 2003/88 6 straipsnį „Maksimalus savaitės darbo laikas“:

„Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:

<…>

6

Šios direktyvos 16 straipsnyje „Pamatiniai laikotarpiai“ įtvirtintos sąlygos, kurioms esant valstybės narės, taikydamos, be kita ko, 5 ir 6 straipsnius, gali numatyti pamatinius laikotarpius.

7

Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 2 ir 5 dalyse numatyta:

„2.   [5 dalyje] numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti priimtos įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais, su sąlyga, kad darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba, išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.

<…>

5.   Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo 6 straipsnio ir 16 straipsnio b punkto leidžiama nukrypti mokomąją praktiką atliekantiems gydytojams, vadovaujantis šios dalies antrame–septintame punktuose išdėstytomis nuostatomis.

Taikant 6 straipsnį, pirmame punkte minėtas nukrypti leidžiančias nuostatas galima taikyti penkerių metų pereinamuoju laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d.

Valstybėms narėms prireikus gali būti suteikta dar iki dvejų metų laiko atsižvelgti į darbo laiko nuostatų reikalavimų įvykdymo sunkumus, susijusius su jų įsipareigojimais sveikatos paslaugų ir medicininės priežiūros organizavimo ir teikimo srityje. <…>

Valstybės narės prireikus gali turėti papildomą laikotarpį iki vienerių metų atsižvelgti į ypatingus sunkumus vykdant 3 pastraipoje minėtus įsipareigojimus. <…>

Valstybės narės užtikrina, kad per pirmuosius trejus pereinamojo laikotarpio metus darbo valandos per savaitę jokiu būdu neviršys 58 valandų, per kitus dvejus metus – vidutiniškai 56 valandų, o per likusį laiką – vidutiniškai 52 valandų.

<…>

Taikant 16 straipsnio b punktą, jei pamatinis laikotarpis ne ilgesnis kaip 12 mėnesių, pirmoje pastraipoje minėtas leidžiančias nukrypti nuostatas galima taikyti per pirmąją pereinamojo laikotarpio dalį, nurodytą penktoje pastraipoje, ir po to šešis mėnesius.“

8

Šios direktyvos 19 straipsnyje „Nukrypimo nuo pamatinių laikotarpių apribojimai“ numatyta:

„Naudojantis <...> galimybe nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto, negali būti nustatytas didesnis kaip šešių mėnesių pamatinis laikotarpis.

Tačiau laikydamosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos, valstybės narės gali leisti dėl objektyvių arba techninių, arba darbo organizavimo priežasčių kolektyvinėse sutartyse arba susitarimuose, sudarytuose tarp darbdavių ir darbuotojų, nustatyti jokiu būdu ne ilgesnius kaip 12 mėnesių pamatinius laikotarpius.

<…>“

9

Kiek tai susiję su NCHD, į Airijos teisę Direktyva 2003/88 buvo perkelta 2004 m. taisyklėmis dėl Europos Bendrijų darbo laiko organizavimo ir mokomąją praktiką atliekančių gydytojų veiklos [(European Communities (Organisation of Working Time) (Activities of Doctors in Training) Regulations 2004, SI 2004, Nr. 494)] su pakeitimais, padarytais 2010 m. taisyklėmis (SI 2010, Nr. 533; toliau – 2004 m. taisyklės).

10

Manydama, kad, kiek tai susiję su NCHD, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2003/88 3, 5 ir 17 straipsnius dėl minimalaus poilsio laikotarpio ir pagal jos 6 straipsnį ir 17 straipsnio 5 dalį dėl savaitės darbo trukmės ribų, Komisija 2009 m. lapkričio 23 d. išsiuntė šiai valstybei narei oficialų pranešimą, į jį ši valstybė narė atsakė 2010 m. sausio 25 d. raštu.

11

2011 m. rugsėjo 30 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę ir paragino Airiją per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų atsižvelgta. Ši valstybė narė į ją atsakė 2012 m. sausio 13 d. raštu.

12

Kadangi Airijos pateikti paaiškinimai papildomai apsikeitus raštais Komisijos netenkino, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

13

Komisija patikslina, kad šiame ieškinyje ji neginčija Direktyvos 2003/88 perkėlimo 2004 m. taisyklėmis. Tačiau ši institucija tvirtina, kad Airijos viešosios valdžios institucijos netaiko šių taisyklių, o tai, anot jos, yra šiai valstybei narei pagal šios direktyvos 3, 5 ir 6 straipsnius, taip pat pagal 17 straipsnio 2 ir 5 dalis tenkančių įsipareigojimų neįvykdymas.

14

Grįsdama ieškinį Komisija remiasi tuo, kad, siekdamos išspręsti ginčą dėl NCHD darbo laiko, Irish Medical Organisation (Airijos gydytojų federacija, toliau – IMO), kuri atstovauja visiems veiklą Airijos teritorijoje vykdantiems gydytojams, ir Health Service Executive (Sveikatos paslaugų institucija, toliau – HSE), viešoji institucija, atstovaujanti sveikatos institucijoms, 2010 m. sausio 22 d. pasirašė susitarimą; prie jo pridėta kolektyvinė sutartis, sudaryta tų pačių šalių (toliau – kolektyvinė sutartis), taip pat tipinė NCHD darbo sutartis (toliau – tipinė darbo sutartis).

15

Komisijos teigimu, kolektyvinės sutarties 3 sąlygos a ir b punktai ir tam tikros tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatos prieštarauja Direktyvos 2003/88 nuostatoms. Įvairios šios direktyvos įgyvendinimo ataskaitos ir IMO deklaracija patvirtina iš jos kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.

16

Savo pirmuoju ieškinio pagrindu Komisija tvirtina, kad kolektyvinės sutarties 3 sąlygos a punktas, pagal kurį tam tikros NCHD mokomosios praktikos valandos nelaikytinos „darbo laiku“, pažeidžia Direktyvą 2003/88. Komisija mano, kad, jeigu mokomosios praktikos veiklos reikalaujama pagal mokomosios praktikos programą ir jeigu ji vykdoma šioje programoje nustatytoje vietoje, pagal šią direktyvą ją reikia įskaičiuoti į „darbo laiką“.

17

Airija pažymi, viena vertus, kad nagrinėjamos mokomosios praktikos valandos yra „saugomas“ mokomosios praktikos laikotarpis, per kurį NCHD negali vykdyti savo profesinės veiklos. Kita vertus, šios valstybės narės teigimu, NCHD ir jų mokomosios praktikos įstaigos santykis skiriasi nuo NCHD ir jų darbdavio tarpusavio santykio. NCHD mokomosios praktikos reikalavimai nėra sudėtinė jų darbo dalis. Darbdavys nevadovauja tokiai mokamajai praktikai, nenustato, nei kokia veikla NCHD turi užsiimti per mokomąją praktiką, nei NCHD pažangos atliekant šią praktiką, be to, jis nenustato ir jos vietos.

18

Šiuo klausimu neginčijama, kad pagal kolektyvinės sutarties 3 sąlygos a punktą darbo laiku nelaikomas mokomosios praktikos laikas, nurodytas kolektyvinės sutarties 1 priedo 1 punkte, pagal kurį:

„Išskiriamos trys mokomosios praktikos laiko rūšys:

19

Per posėdį buvo nurodyta, kad šios mokomosios praktikos laiko trukmė yra nuo 2 val. 30 min. iki 17 val. per mėnesį, atsižvelgiant į esamą NCHD mokomosios praktikos etapą ir į atitinkamą veiklą. Savo dublike Komisija patikslino, kad mokomosios praktikos laikas, nurodytas kolektyvinės sutarties 1 priedo 1 punkto A ir B papunkčiuose (toliau – A ir B mokomosios praktikos laikas), išskyrus laiko kategoriją, nurodytą minėto 1 punkto C papunktyje, turi būti laikomas „darbo laiku“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.

20

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, viena vertus, tai, ar darbuotojo buvimo darbo vietoje laikotarpį galima laikyti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/88, priklauso nuo jo pareigos būti savo darbdavio žinioje (Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 58 punktas ir Nutarties Grigore, C‑258/10, EU:C:2011:122, 53 punktas).

21

Lemiama aplinkybė yra ta, kad darbuotojas privalo fiziškai būti darbdavio nustatytoje vietoje ir jo žinioje, kad prireikus galėtų nedelsdamas teikti reikiamas paslaugas (Sprendimo Dellas ir kt., C‑14/04, EU:C:2005:728, 48 punktas; Nutarties Vorel, C‑437/05, EU:C:2007:23, 28 punktas ir Nutarties Grigore, C‑258/10, EU:C:2011:122, 53 punktas).

22

Kita vertus, vykstant procesui dėl įsipareigojimų neįvykdymo, būtent Komisija turi įrodyti įsipareigojimų neįvykdymą ir pateikti Teisingumo Teismui duomenis, reikalingus šiam įsipareigojimų neįvykdymui patikrinti, ir ji negali remtis jokiomis prielaidomis (žr., be kita ko, Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑356/13, EU:C:2014:2386, 104 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

23

Be to, kalbant konkrečiai apie pagrindą dėl nacionalinės teisės aktų įgyvendinimo, pažymėtina, kad turi būti pateikti specialūs valstybės įsipareigojimų neįvykdymo įrodymai, palyginti su tais, į kuriuos atsižvelgiama nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusį su nacionalinės nuostatos turiniu, ir tokiomis aplinkybėmis įsipareigojimų neįvykdymas gali būti įrodytas tik pateikus pakankamai informatyvų ir išsamų veiksmų, kuriais kaltinamos nacionalinės administracinės institucijos ir kurie priskirtini atitinkamai valstybei narei, įrodymą (žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑287/03, EU:C:2005:282, 28 punktą ir Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑441/02, EU:C:2006:253, 49 punktą).

24

Visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija neginčija Airijos pateiktų paaiškinimų, pagal kuriuos nagrinėjamas mokomosios praktikos laikas yra „saugomas“ mokomosios praktikos laikotarpis, per kurį NCHD negali teikti medicinos priežiūros paslaugų pacientams. Tačiau Komisija tvirtina, kad NCHD mokomosios praktikos veikla yra sudėtinė jų darbo dalis, nes jie turi vykdyti minėtą veiklą pagal savo darbo sutarties sąlygas.

25

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad, kaip nurodė Airija ir tai nebuvo ginčyta, kad NCHD ir jų mokomosios praktikos įstaigos santykis skiriasi nuo NCHD ir jų darbdavio tarpusavio santykio. Konkrečiai kalbant, per posėdį Komisija negalėjo patvirtinti savo teiginio, kad nagrinėjamos mokomosios praktikos įstaigos ir NCHD darbdaviai turėjo būti priskirti valstybei, kuri yra vienintelė NCHD darbdavė, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88.

26

Šiomis sąlygomis aplinkybė, kuria remiasi Komisija, kad A ir B mokomosios praktikos laiko reikalaujama „mokymosi programoje“ ir ta praktika vyksta „šioje programoje“ nustatytoje vietoje, neleidžia manyti, kad NCHD privalo būti fiziškai darbdavio nustatytoje vietoje ir jo žinioje, kad prireikus nedelsdami galėtų teikti reikiamas paslaugas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 21 punkte nurodytą teismo praktiką.

27

Be to, šio argumento nepaneigia Komisijos pateikta nuoroda į tipinės darbo sutarties 6 ir 8 sąlygas.

28

Iš tiesų, kiek tai susiję su 6 sąlyga, kurioje išvardijamos pareigos ir uždaviniai, tenkantys NCHD pagal jų darbo sutartį, Komisija neįrodė, kad pastarieji pagal minėtą sąlygą turi pareigą atlikti mokomąją praktiką.

29

Be to, kiek tai susiję su tipinės darbo sutarties 8 sąlyga, pagal kurią darbdaviui, „siekiant įgyvendinti NCHD mokymą, mokomąją praktiką ir jų profesinės kompetencijos palaikymą, prireikus reikia padėti vykdyti mokomąją praktiką ir užtikrinti reikalaujamą kompetenciją NCHD funkcijoms atlikti, kaip numatyta 2007 m. Įstatyme dėl praktikuojančių gydytojų (Medical Practitioners Act 2007)“, o NCHD dalyvauja mokymuose „pagal [minėto įstatymo] reikalavimu“, Komisija neįrodė, kad ši sąlyga turi kitokią prasmę, nei nurodo Airija, kurios teigimu, šia sąlyga tik pakartojami minėtame įstatyme numatyti reikalavimai ir nenustatoma specialių darbo pareigų mokomosios praktikos srityje.

30

Galiausiai Komisija nenurodo aplinkybių, pagrindžiančių jos teiginį, su kuriuo nesutinka Airija, kad NCHD rizikuoja būti darbdavio atleisti, jei jie neatliks mokomosios praktikos laikantis A ir B mokomosios praktikos laiko.

31

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog esant tokioms aplinkybėms Komisija neįrodė, kad A ir B mokomosios praktikos laikas yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/88. Todėl, kiek tai susiję su kolektyvinės sutarties 3 sąlygos a punktu, ji nenustatė šiai direktyvai prieštaraujančios praktikos. Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.

32

Savo antruoju ieškinio pagrindu Komisija tvirtina, kad kolektyvinės sutarties 3 sąlygos b punktas, pagal kurį „NCHD, kurių darbo sutartys yra ilgesnės nei dvylika mėnesių, pamatinis laikotarpis turi būti pailgintas nuo šešių iki dvylikos mėnesių“, prieštarauja Direktyvos 2003/88 nuostatoms. Ji pripažįsta, jog šios direktyvos 19 straipsnis numato galimybę, kad pagal kolektyvines sutartis pamatinis laikotarpis, naudojamas maksimaliai darbo savaitės trukmei apskaičiuoti, yra 12 mėnesių. Tačiau ši institucija primena, kad toks pailginimas pagal minėtą nuostatą galimas tik laikantis darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų ir tik dėl objektyvių arba techninių priežasčių ar dėl priežasčių, susijusių su darbo organizavimu.

33

Gindamasi Airija tvirtina, kad pamatinio laikotarpio pratęsimas nuo šešių iki dvylikos mėnesių NCHD, kurių darbo sutartys yra ilgesnės nei dvylika mėnesių, yra suderinamas su ta pačia direktyva, konkrečiai su jos 19 straipsniu. Ji pažymi, kad nagrinėjamoje kolektyvinėje sutartyje minima objektyvi priežastis ar ryšys su darbo organizavimu, kuris reikalauja pratęsti pamatinį laikotarpį, t. y. HSE rūpestis dėl galimybės įtraukti NCHD į pakankamai lanksčiai sudarytą tarnybos lentelę, kad būtų visiškai įgyvendintos teisinės pareigos.

34

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Komisija, pripažindama, kad pamatinis laikotarpis gali būti pratęstas iki dvylikos mėnesių remiantis Direktyvos 2003/88 19 straipsniu, tik primena tokio pratęsimo sąlygas ir visiškai nepaaiškina, kodėl, priešingai, nei tvirtina Airija, šios sąlygos nėra įgyvendintos šiuo atveju.

35

Taigi Komisija, kiek tai susiję su kolektyvinės sutarties 3 sąlygos b punktu, neįrodė Direktyvai 2003/88 prieštaraujančios praktikos buvimo. Todėl reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.

36

Savo trečiuoju ieškinio pagrindu Komisija teigia, kad tam tikros tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatos prieštarauja Direktyvai 2003/88. Taigi, pirma, ji remiasi šios tipinės darbo sutarties 5 sąlygos a punktu, pagal kurį bazinė darbo savaitė yra 39 valandos, ir šios sutarties 5 sąlygos e ir f punktais, pagal kuriuos draudžiama reikalauti iš NCHD nepertraukiamai dirbti ilgiau nei 24 valandas darbo vietoje ir kuriuose numatyta, kad darbdavys prižiūri, kad pastarieji nuolat nedirbtų 24 valandų daugiau nei penkis kartus, išskyrus išimtines aplinkybes. Anot šios institucijos, jokia aplinkybė neįrodo, kad gydytojai turi teisę į minimalų dienos ir savaitės poilsį, numatytą Direktyvoje 2003/88, ar į atitinkamą kompensacinį poilsį.

37

Antra, Komisija remiasi tipinės darbo sutarties 5 sąlygos i punktu, pagal kurį NCHD gali būti įpareigoti dirbti papildomai valandų (budėjimas vietoje), be jų 39 darbo valandų, vykdyti budėjimą ne darbo vietoje ir ne pagal darbo grafiką ir (arba) dirbti papildomai valandų, kaip nustato klinikos tarnybų direktorius (darbdavys), ir dirbti ne pagal grafiką, įrašytą į tarnybos lentelę, atsižvelgiant į tarnybos poreikius, net jei darbdavys turi remtis šia tvarka išimtiniu būdu. Taigi, šios institucijos nuomone, nėra jokių akivaizdžių bendros savaitės darbo laiko ribų.

38

Komisija pažymi, kad valstybės narės, perkeldamos ir įgyvendindamos direktyvą, privalo nustatyti aiškų teisinį pagrindą, kuris leistų asmenims žinoti savo teises. Tipinės darbo sutarties 5 sąlygoje nenumatyta tokio teisinio pagrindo. Be to, šį teiginį patvirtina tipinės darbo sutarties 5 sąlygos m punktas, pagal kurį „darbas nesilaikant sutarties sąlygų neleidžiamas, jei darbo laiko trukmė, susijusi su šiuo darbu, ir darbo laikas, susijęs su kitu darbu, viršija maksimalią savaitės darbo laiko trukmę, nustatytą [2014 m. taisyklėse]“. Anot šios institucijos, ši nuostata nurodo, a contrario, kad 2014 m. taisyklėse numatytos ribos netaikomos tipinei darbo sutarčiai.

39

Airija tvirtina, kad, nors nenurodyta tipinėje darbo sutartyje, apsauga, numatyta 2004 m. taisyklėse ir Direktyvoje 2003/88, yra jos sudėtinė dalis, remiantis 2010 m. sausio 22 d. susitarimu. Bet kuriuo atveju ši apsauga yra privaloma NCHD darbdaviams pagal 2004 m. taisykles.

40

Ši valstybė narė mano, kad tai, jog Komisija rėmėsi keliomis atskiromis tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatomis, bendrai pažeidžia aiškų teisinį pagrindą, kuris taikomas šiai sutarčiai, ir konkrečiai šias nuostatas. Dėl tipinės darbo sutarties 5 sąlygos m punkto Airija tvirtina, kad ši nuostata numato aiškią darbo laiko ribų, numatytų 2004 m. taisyklėse, apsaugą.

41

Šiuo aspektu reikia priminti, kad nuostatos, perkeliančios direktyvą, turi leisti privatiems subjektams remtis aiškiu, konkrečiu ir nedviprasmišku teisiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Airija, C‑282/02, EU:C:2005:334, 80 punktą).

42

Tačiau šiuo ieškiniu Komisija neginčija Direktyvos 2003/88 perkėlimo 2004 m. taisyklėmis. Ji tik tvirtina, remdamasi, be kita ko, tam tikromis tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatomis, kad šios taisyklės praktikoje nebuvo taikytos.

43

Be to, šalys neginčijo, kad toks teisinis pagrindas, kaip išplaukiantis iš teisės aktų, perkeliančių Direktyvą 2003/88, t. y. 2004 m. taisyklių, yra aiškus ir bet kuriuo atveju taikytinas.

44

Šiomis sąlygomis, remdamasi kai kuriomis atskiromis tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatomis, dėl kurios tikslios apimties šalys nesutaria, Komisija neįrodė Direktyvai 2003/88 prieštaraujančios praktikos buvimo. Todėl reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.

45

Komisija taip pat remiasi įvairiomis 2013 ir 2014 m. Airijos valdžios institucijų nustatytomis ir praneštomis Komisijai progreso ataskaitomis dėl Direktyvos 2003/88 įgyvendinimo, taip pat IMO deklaracija, iš kurių, jos teigimu, išplaukia, kad net jei buvo padaryta pažanga taikant Direktyvą 2003/88, Airija vis dar visiškai neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

46

Airija pripažįsta, kad nebuvo galima praktikoje pasiekti idealios atitikties Direktyvai 2003/88, bet ji nesutinka, kad tai lemia jos pareigos imtis priemonių siekti tokios situacijos neįvykdymą. Ji pažymi, kad dėjo nuoseklias ir koncentruotas pastangas tam, kad pasiektų visišką atitiktį praktiškai ir kad ji toliau sprendžia klausimą dėl visų neatitikimo atvejų, įskaitant finansinių sankcijų taikymą.

47

Šios valstybės narės teigimu, Komisijos argumentas iš esmės patvirtina, jog vien to, kad teisės aktų, perkeliančių Direktyvą 2003/88, nebuvo laikytasi visais atvejais, pakanka pagrįsti nagrinėjamos valstybės narės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymą.

48

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Komisija savo ieškinyje nepatikslino, ar ji remiasi nagrinėjamomis progreso ataskaitomis ir deklaracija vien siekdama iliustruoti problemas, kurias lėmė tariamas Direktyvos 2003/88 pažeidimas, išplaukiantis iš kolektyvinės sutarties 3 sąlygos a ir b punktų ir tam tikrų tipinės darbo sutarties 5 sąlygos nuostatų, ar kaip savarankiška nuoroda į šios direktyvos netaikymą praktikoje.

49

Bet kuriuo atveju Komisijai nepakanka remtis nagrinėjamomis progreso ataskaitomis ir IMO deklaracija, kad įrodytų, jog Airija netaikė Direktyvos 2003/88. Iš tiesų, kaip išplaukia iš šio sprendimo 22 ir 23 punktuose nurodytos teismo praktikos, ji, nesiremdama jokia prezumpcija, privalo įrodyti ir tai, kad Airija vienu ar kitu būdu gali būti kaltinama dėl galbūt šiai direktyvai prieštaraujančios praktikos.

50

Šiuo atveju Komisija minėtu aspektu tik nurodo, kad HSE yra valstybės subjektas. Vis dėlto ji nepaaiškina šios administracijos vaidmens, išskyrus tai, kad pasirašė susitarimą dėl taisyklių, nurodytą šio sprendimo 14 punkte, prie kurio pridėta kolektyvinė sutartis ir tipinė darbo sutartis. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 16–44 punktų, ši institucija neįrodė, kad šiuose dviejuose dokumentuose atsispindi Direktyvai 2003/88 prieštaraujanti praktika.

51

Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija neįrodė, kad Airijoje yra Direktyvos 2003/88 3, 5, 6 straipsniams ir 17 straipsnio 2 ir 5 dalims prieštaraujanti praktika tiek, kiek tai susiję su NCHD darbo laiko organizavimu.

52

Todėl ieškinį reikia atmesti.

53

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Airija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, o pastaroji bylą pralaimėjo, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: