1. 

Apeliaciniu skundu J.‑Ch. Marchiani prašo panaikinti 2014 m. spalio 10 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Marchiani / Parlamentas (T‑479/13, EU:T:2014:866, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jo ieškinį dėl 2013 m. liepos 4 d. Europos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimo dėl 107694,72 EUR sumos susigrąžinimo (toliau – ginčijamas sprendimas) ir su juo susijusios 2013 m. liepos 5 d. debeto avizos (toliau – debeto aviza) panaikinimo.

2. 

Grįsdamas apeliacinį skundą nurodytame ketvirtajame pagrinde J.‑Ch. Marchiani kaltina Bendrąjį Teismą padarius keletą teisės klaidų, susijusių su ginčijamame sprendime nurodytų skolinių reikalavimų senatimi. Apeliantas nelabai aiškiai surašė savo apeliacinį skundą. Tačiau galima nustatyti, kad ketvirtojo pagrindo ketvirta dalis susijusi būtent su protingo termino principo, kuris taikomas, jeigu jokioje Sąjungos teisės nuostatoje nenumatytas terminas, per kurį turi būti paduotas prašymas arba pareikštas ieškinys, vertinimu.

3. 

Teisingumo Teismas atidžiai išanalizavo šį klausimą atlikdamas sprendimo peržiūrą (Sprendimas Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134) ( 2 ). Be to, neseniai jis buvo analizuojamas analogiškomis šiam apeliaciniam skundui aplinkybėmis Sprendime Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372), tačiau Teisingumo Teismo pozicija šiuose dviejuose sprendimuose gali atrodyti prieštaringa.

4. 

Dėl to Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojamas tik šis konkretus klausimas.

5.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką.“

6.

2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 ( 3 ) 81 straipsnyje „Senaties terminas“ nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio konkrečių reglamentų nuostatoms ir Sprendimo 2007/436/EB, Euratomas taikymui, Sąjungos teisėms į grąžintinas sumas trečiųjų šalių atžvilgiu ir trečiųjų šalių teisėms į grąžintinas sumas Sąjungos atžvilgiu taikomas penkerių metų senaties terminas.

2.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 210 straipsnį, nustatančius išsamias taisykles dėl senaties termino.“

7.

2012 m. spalio 29 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1268/2012 dėl Reglamento Nr. 966/2012 taikymo taisyklių ( 4 ) 93 straipsnio pavadinimas „Senaties terminų taisyklės“.

8.

Jo 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad „Sąjungos teisių į grąžintinas sumas trečiųjų šalių atžvilgiu senaties terminas pradedamas skaičiuoti pasibaigus terminui, apie kurį skolininkui pranešama 80 straipsnio 3 dalies b punkte nurodytame debetiniame dokumente“.

9.

J.–Ch. Marchiani nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 2004 m. birželio 19 d. buvo Europos Parlamento narys. 2001–2004 m. apeliantas naudojosi Parlamento nario padėjėjų T. ir T., o 2002–2004 m. – B. paslaugomis.

10.

2004 m. rugsėjo 30 d.Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) (Prancūzija) ikiteisminio tyrimo teisėjas Parlamento pirmininkui pranešė, kad užduotys, kurias 2001–2004 m. atliko T. ir T., galėjo neturėti realaus ryšio su Parlamento padėjėjo pareigomis.

11.

2009 m. kovo 4 d. sprendimu, priimtu pasibaigus rungimosi procesui ir po 2009 m. sausio 14 d. pasitarimo su kvestoriais, Parlamento generalinis sekretorius (toliau – generalinis sekretorius) konstatavo, kad apeliantui pagal Parlamento narių išlaidų kompensavimo ir kitų išmokų mokėjimo taisyklių (toliau – IKIM taisyklės) 14 straipsnį buvo nepagrįstai pervesta 148160,27 EUR suma, ir paprašė Parlamento leidimus suteikiančio pareigūno imtis būtinų priemonių susigrąžinti šią sumą.

12.

Tą pačią dieną Parlamento leidimus suteikiantis pareigūnas pateikė apeliantui debeto avizą, kurioje reikalaujama grąžinti 148160,27 EUR. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), 2008 m. spalio 21 d. gavusi iš generalinio sekretoriaus bylą, susijusią su nagrinėjamais pažeidimais, 2009 m. rugpjūčio 14 d. informavo Parlamentą ir apeliantą, kad pradėjo tyrimą.

13.

2011 m. spalio 14 d. OLAF, atlikusi tyrimą ir 2011 m. liepos 6 d. apklaususi apeliantą, perdavė Parlamentui savo galutinės tyrimo ataskaitos kopiją. Parlamentas padarė išvadą, kad apeliantas nepagrįstai gavo išmokas už T., T. ir B. vykdytas užduotis, ir rekomendavo Parlamentui imtis būtinų veiksmų susigrąžinti atitinkamas sumas. 2011 m. spalio 25 d. OLAF pranešė apeliantui, kad tyrimas baigtas.

14.

2013 m. gegužės 28 d. generalinis sekretorius, remdamasis OLAF ataskaita, pagal IKIM taisyklių 27 straipsnio 3 dalį pranešė apeliantui, kad ketina susigrąžinti visas Parlamento išmokėtas sumas už tariamą T., T. ir B., kaip Parlamento nario padėjėjų, veiklą, ir paprašė apelianto šiuo klausimu pateikti pastabas.

15.

2013 m. birželio 25 d. generalinis sekretorius per klausymą išklausė apeliantą. 2013 m. birželio 27 d. apeliantas pateikė generaliniam sekretoriui klausymo protokolą. 2013 m. liepos 2 d. generalinis sekretorius pasitarė su kvestoriais.

16.

Ginčijamu sprendimu generalinis sekretorius konstatavo, kad, nors 2009 m. kovo 4 d. sprendime buvo numatyta susigrąžinti 148160,27 EUR, apeliantui buvo nepagrįstai išmokėta papildoma 107694,72 EUR suma, ir paprašė Parlamento leidimus suteikiančio pareigūno imtis priemonių, būtinų šiai papildomai sumai susigrąžinti. Iš esmės generalinis sekretorius laikėsi nuomonės, kad apeliantas nepateikė įrodymų, leidžiančių patvirtinti, kad T., T. ir B. dirbo Parlamento nario padėjėjo darbą, kaip tai suprantama pagal IKIM taisyklių 14 straipsnį. Konstatavus, kad sumos, pervestos kaip išmokos Parlamento nario padėjėjams, iš viso sudarė 255854,99 EUR, o dėl jų dalies jau buvo priimtas 2009 m. kovo 4 d. sprendimas, ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad papildoma 107694,72 EUR suma neatitinka IKIM taisyklių ir ją reikia susigrąžinti.

17.

2013 m. liepos 5 d. Parlamento leidimus suteikiantis pareigūnas išdavė debeto avizą Nr. 2013‑807, kurioje nurodė iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. susigrąžinti 107694,72 EUR.

18.

Ieškiniu apeliantas prašė panaikinti, pirma, ginčijamą sprendimą, kiek generalinis sekretorius juo nurodė iš apelianto susigrąžinti 107694,72 EUR sumą, ir, antra, su juo susijusią debeto avizą; šį ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugsėjo 3 d.

19.

Grįsdamas ieškinį apeliantas pateikė penkis pagrindus. Pirmasis pagrindas paremtas 2008 m. gegužės 19 d. ir 2008 m. liepos 9 d. Parlamento biuro sprendime dėl Europos Parlamento narių statuto įgyvendinimo taisyklių ( 5 ) numatytos procedūros, rungimosi ir teisės į gynybą paisymo principų pažeidimu. Antrasis pagrindas paremtas klaidingu IKIM taisyklių taikymu, trečiasis – patvirtinamųjų dokumentų vertinimo klaida ir ketvirtasis – generalinio sekretoriaus nešališkumo stoka. Galiausiai penktasis pagrindas buvo susijęs su sumų, kurias buvo reikalaujama grąžinti, grąžinimo senatimi. Manydamas, kad šių sumų susigrąžinimo senaties terminas suėjo, apeliantas taip pat prašė Bendrojo Teismo panaikinti debeto avizą.

20.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas, nepriėmęs sprendimo dėl Parlamento argumentų, susijusių su ieškinio nepriimtinumu, iš esmės išnagrinėjo apelianto reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą ir debeto avizą, juos atmetė ir priteisė iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

21.

J.‑Ch. Marchiani nurodytas ketvirtasis pagrindas, skirtas apeliaciniam skundui pagrįsti, paremtas įvairiomis teisės klaidomis, kurias Bendrasis Teismas padarė vertindamas taisykles, susijusias su ginčijamame sprendime nurodytų skolinių reikalavimų senatimi.

22.

Minėto pagrindo ketvirtoji dalis yra konkrečiai susijusi su protingo termino principu. Apelianto teigimu, atsižvelgdamas į bylos svarbą ir nedidelį jos sudėtingumą, Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad šioje byloje šis principas buvo pažeistas.

23.

Parlamentas prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą. Dėl ketvirtojo pagrindo ketvirtos dalies jis laikosi nuomonės, kad Bendrasis Teismas išnagrinėjo protingo termino principą, nors apeliantas juo ir nesirėmė. Taigi jis neprivalėjo analizuoti šio principo, juo labiau kad šio principo nėra tarp taisyklių, kurias Sąjungos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva.

24.

Jeigu nurodytam prašymui nebūtų pritarta, Parlamentas, galiausiai atsižvelgdamas į Sprendimą Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372), laikosi nuomonės, kad skolinis reikalavimas galėjo būti laikomas realiu, fiksuoto dydžio ir vykdytinu, kaip to reikalaujama Reglamento Nr. 966/2012 78 straipsnio 2 dalyje ir Deleguotojo reglamento Nr. 1268/2012 81 straipsnio b punkte. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną protingas penkerių metų terminas, kurį Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372), dar nebuvo pasibaigęs, todėl Parlamentas nepažeidė šio principo.

25.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taip analizavo protingo termino laikymąsi: „papildomai darant prielaidą, kad ieškovas savo argumentais nori apkaltinti Parlamentą pažeidus reikalavimus, tenkančius jam pagal protingo termino principą“ ( 6 ).

26.

Todėl apelianto kaltinimą dėl protingo termino, kurį jis pateikė savo apeliaciniame skunde, reikia laikyti nereikšmingu. Iš tiesų, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų pateikti kaltinimai negali lemti šio sprendimo panaikinimo, todėl yra nereikšmingi ( 7 ).

27.

Vis dėlto negalima atmesti prielaidos, kad, nors Bendrasis Teismas ir pareiškė, kad jo nagrinėjimas yra perteklinis, iš tikrųjų jis norėjo išsamiai ištirti kaltinimą, paremtą pavėluotais Parlamento veiksmais. Tokiu atveju galima Bendrojo Teismo teisės klaida pateikiant argumentus dėl protingo termino principo galėtų nulemti skundžiamo sprendimo panaikinimą.

28.

Atrodo, ir Teisingumo Teismas laikėsi tokios pozicijos byloje, kurioje priimtas Sprendimas Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372). Iš tiesų šiame sprendime Bendrasis Teismas taip pat nagrinėjo kaltinimą, susijusį su protingu terminu, „kiek <...> ieškovas ketin[o] apkaltinti Parlamentą pažeidus jam pagal protingo termino principą tenkančius reikalavimus“ ( 8 ). Teisingumo Teismas neatmetė argumentų, susijusių su šiais Bendrojo Teismo motyvais, kurie buvo pateikti analizuojant R. Nencini apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

29.

Todėl darau prielaidą, kad Teisingumo Teismas neatmes apelianto kaltinimo, susijusio su protingo termino principo aiškinimu ir taikymu, kaip nereikšmingo.

30.

Apeliantas, grįsdamas apeliacinį skundą, remiasi „protingo termino nesilaikymu“ ( 9 ). Man atrodo, prieš nagrinėjant šį kaltinimą, naudinga nurodyti, kaip šis terminas kvalifikuojamas Sąjungos teisėje.

31.

Protingo termino pripažinimas Sąjungos teisėje susijęs su tam tikrais neaiškumais. Ar tai yra bendrasis teisės principas per se, ar jis yra kitų bendrųjų principų, pavyzdžiui, gero administravimo principo, teisinio saugumo principo, teisėtų lūkesčių principo arba teisės į gynybą principo, sudedamoji dalis, o gal tai yra pagrindinė teisė ( 10 )?

32.

Vis dėlto, man atrodo, šių klausimų reikšmė yra ribota. Iš tiesų neginčijama, kad protingo termino principas glaudžiai susijęs su teisinio saugumo principu ( 11 ) ir teise į gerą administravimą ( 12 ). Vadinasi, tai yra visavertis bendrasis Sąjungos teisės principas, ir jį tokiu pripažino Teisingumo Teismas ( 13 ).

33.

Taigi šis principas yra Sąjungos teisinės sistemos dalis ir jo pažeidimas reiškia esminio procedūrinio reikalavimo arba bent jau sutarčių ar „kokios nors su jų taikymu susijusios teisės normos“ pažeidimą, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą ( 14 ).

34.

Reikalavimas laikytis tokio protingo termino dabar yra aiškiai įtvirtintas dviejuose Chartijos straipsniuose.

35.

Visų pirma Chartijos 41 straipsnyje „Teisė į gerą administravimą“ nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“ ( 15 ). Be to, Chartijos 47 straipsniu užtikrinama „teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą“ ir kiekvieno asmens teisė, „kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“.

36.

Taigi formaliai protingas terminas Sąjungos teisėje įtrauktas į teisę į gerą administravimą.

37.

Taip pat buvo keliami klausimai dėl šio „gero administravimo“ taikymo srities ir kvalifikavimo: ar tai yra bendrinė sąvoka, konkretus principas, bendrasis principas, ar pagrindinė teisė ( 16 ). Tačiau Chartijos 41 straipsnio pavadinimas ir turinys panaikina šias abejones. Jame nurodyta „teisė į gerą administravimą“ ( 17 ), „teisė [kuri] apima [visų pirma] <...> kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę[,] kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla [ir] administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“ ( 18 ).

38.

Ši formali raida terodo bendrojo teisės principo, kurį jau anksčiau buvo pripažinęs Teisingumo Teismas, įtvirtinimą. Iš tiesų pagal Pagrindinių teisių chartijos išaiškinimus ( 19 ) minėtas 41 straipsnis yra „grindžiamas tuo, kad Sąjunga egzistuoja pagal teisinės valstybės principus, kurių apibūdinimas susiformavo teisminėje praktikoje, kuri kaip bendrą teisės principą įtvirtino, inter alia, gerą administravimą“. Pagal Chartijos 52 straipsnio 7 dalį „Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį“ šiems išaiškinimams.

39.

Taigi, nesvarbu, ar tai bendrasis teisės principas, ar pagrindinės teisės į gerą administravimą dalis, Sąjungos pilietis neabejotinai gali remtis teise į tai, kad Sąjungos institucijos išnagrinėtų jo bylą per protingą terminą.

40.

Protingas terminas buvo vertinamas pateikiant analizę, kurią galima vadinti principine, Sprendime Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134). Iš tiesų toje byloje Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad reikia atlikti peržiūrą siekiant nustatyti, ar Bendrojo Teismo išaiškinimas, pagal kurį Tarnautojų teismas, vertindamas termino, per kurį Europos investicijų banko (EIB) tarnautojas turėjo pareikšti ieškinį dėl šio banko akto panaikinimo, protingumą, neturėjo atsižvelgti į konkrečias byloje nagrinėjamo atvejo aplinkybes, atitiko Teisingumo Teismo praktiką ( 20 ).

41.

Pats klausimas dėl termino, per kurį Sąjungos institucija turi pranešti apie debeto avizą, skaičiuojamo nuo nagrinėjamos skolos atsiradimo momento, buvo nagrinėtas Sprendime Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372).

42.

Todėl, atrodo, būtina apibendrinti minėtus du sprendimus, prieš mėginant jais remiantis išvesti bendrą taisyklę, prireikus taikytiną šioje byloje nagrinėjamam atvejui.

43.

Sprendime Arango Jaramillo ir kt. / EIB (T‑234/11 P, EU:T:2012:311) Bendrasis Teismas patvirtino Tarnautojų teismo išaiškinimą, kad, nesant nuostatos, kurioje nustatyti ieškiniams dėl EIB ir jų tarnautojų ginčų taikytini terminai, bet koks ieškinys, kurį EIB tarnautojas pareiškia pasibaigus trijų mėnesių terminui, pridėjus prie jo fiksuotos trukmės dešimties dienų terminą dėl nuotolių, turi būti iš principo laikomas pareikštu per neprotingą terminą ( 21 ).

44.

Šis išaiškinimas buvo pateiktas remiantis Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalimi ( 22 ), pagal kurią terminas, per kurį pareigūnas gali pareikšti ieškinį dėl jo nenaudai priimto akto, aiškiai apribotas iki trijų mėnesių. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad iš šio išaiškinimo kylanti taisyklė tėra „konkretus [protingo termino] principo taikymas“ ( 23 ) EIB ir jo tarnautojų ginčui, „grindžiama bendra prielaida, jog trijų mėnesių termino iš principo pakanka, kad EIB tarnautojai galėtų įvertinti jų nenaudai priimtų šio banko aktų teisėtumą ir prireikus parengti ieškinį, ir neįpareigoja Sąjungos teismo, turinčio taikyti šią taisyklę, atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes ir, be kita ko, konkrečiai įvertinti atitinkamus interesus“ ( 24 ).

45.

Buvo peržiūrimi būtent šie vertinimai.

46.

Atlikęs analizę, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „protingo termino“ sąvoką reikia taikyti vienodai, kad ir koks būtų iškilusio klausimo kontekstas. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, „kad, nors tiesa, jog <...> Teisingumo Teismo praktika susijusi su administracinės procedūros trukmės protingumo klausimu tuo atveju, kai jokioje Sąjungos teisės nuostatoje nenustatytas tikslus tokios procedūros trukmės terminas, vis dėlto „protingo termino“ sąvoką reikia taikyti lygiai taip pat, kai ji susijusi su ieškiniu ar prašymu, dėl kurių jokioje Sąjungos teisės nuostatoje nenumatytas terminas, per kurį šis ieškinys ar šis prašymas turi būti pateikti“ ( 25 ).

47.

Pagal Teisingumo Teismo nurodytą praktiką, „jeigu procedūros trukmė nėra nustatyta Sąjungos teisės nuostatoje, termino <...> protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybių visumą ir ypač į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, jos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį“ ( 26 ). Iš šio konkretaus vertinimo reikalavimo darytina išvada, kad „termino protingumas negali būti nustatytas remiantis abstrakčiai apibrėžta, tikslia viršutine riba, bet turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes“ ( 27 ).

48.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrojo Teismo pateiktas EIB tarnautojų ieškinių dėl jų nenaudai priimtų aktų pareiškimo termino aiškinimas iškraipo sąvoką „protingas terminas“ ir kelia pavojų Sąjungos teisės darnai ( 28 ).

49.

Negalima neatsižvelgti į Sprendimą Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372). R. Nencini, buvęs Parlamento narys, Bendrajam Teismui pareiškė ieškinį dėl generalinio sekretoriaus sprendimo, kuriuo siekta susigrąžinti tam tikras išmokas, kurios jam buvo nepagrįstai išmokėtos per jo kadenciją, panaikinimo. Taigi ginčijamas klausimas, nagrinėtas Teisingumo Teisme per apeliacinį procesą, buvo panašus į šioje byloje nagrinėjamą klausimą, nes jis buvo susijęs su Parlamento turimo skolinio reikalavimo buvusiam nariui senatimi ir protingu terminu susigrąžinti skolą.

50.

Visų pirma, aiškinant taikytinas taisykles kartu, matyti, kad Sąjungos skolinių reikalavimų tretiesiems asmenims senaties terminas pradedamas skaičiuoti suėjus debeto avizoje nurodytam terminui ( 29 ).

51.

Tai yra skolai išieškoti taikomas terminas. Tačiau terminas, per kurį apie šią debeto avizą turi būti pranešta skolininkui, pradedamas skaičiuoti nuo nagrinėjamos skolos atsiradimo momento, tiksliai nenurodytas ( 30 ).

52.

Kaip nurodė generalinis advokatas M. Szpunar, kai kurie reikalavimai tampa vykdytini tuo metu, kai institucija kreditorė priima aktą, kuriuo nustatoma skola. Taigi šio pobūdžio reikalavimams taikytinuose teisės aktuose numatytas senaties terminas atrodo „nepakankamas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo kreditoriaus pasirinktos dienos, kuri neturi jokio ryšio su [skolos] atsiradimo ar [jos tapimo mokėtina] momentu“ ( 31 ).

53.

Matydamas tokią spragą ( 32 ), Teisingumo Teismas priminė, jog „teisinio saugumo principas reikalauja, kad jeigu nieko nenumatyta taikytinose teisės normose, atitinkama institucija praneštų apie debeto avizą per protingą terminą. Iš tiesų, leidimus išduodantis pareigūnas, kuris debeto avizoje turi nustatyti galutinį mokėjimo terminą, kuris pagal [pačią Deleguotojo reglamento Nr. 1268/2012 93 straipsnio 1 dalį] yra senaties termino pradžia, galėtų laisvai nustatyti šio termino pradžią, nesiedamas jos su aptariamos skolos susidarymo momentu; tai akivaizdžiai prieštarautų teisinio saugumo principui ir [Reglamento Nr. 966/2012 81 straipsnio] tikslui“ ( 33 ).

54.

Tačiau, nors generalinis advokatas M. Szpunar laikėsi nuomonės, kad protingas terminas negali būti nustatytas atsižvelgiant į tikslią, viršutinę ribą, nustatytą abstrakčiai ( 34 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pranešimo apie debeto avizą terminas turi būti laikomas neprotingu, jei šis pranešimas pateikiamas vėliau nei per penkerius metus nuo tada, kai institucija įprastai galėjo pareikalauti skolos“ ( 35 ).

55.

Jeigu neįrodoma, kad, „nepaisant [institucijos] atidumo, vėluojama dėl skolininko elgesio, be kita ko, jo vilkinimo veiksmų arba nesąžiningumo <...>, reikia konstatuoti, kad institucija pažeidė [jai] <...> pagal protingo termino principą [tenkančias pareigas]“ ( 36 ).

56.

Taigi Sprendime Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) Teisingumo Teismas iškėlė prielaidą, pagal kurią protingas terminas baigiasi praėjus penkeriems metams nuo tada, kai institucija įprastai galėjo pareikalauti skolos.

57.

Šis protingo termino, nustatyto kaip penkerių metų terminas, vertinimas galėtų būti aiškinamas kaip konkretus protingumo požymio šiam terminui priskyrimas ir jo taikymas tik byloje nagrinėjamam atvejui.

58.

Vis dėlto toks minėto sprendimo aiškinimas sunkiai atitiktų jo tekstą, struktūrą ir apeliacinio proceso taisykles.

59.

Iš tiesų pirmiausia norėčiau pažymėti, jog Teisingumo Teismas minėto sprendimo 49 punkte pareiškė bendrai ir abstrakčiai, kad „pranešimo apie debeto avizą terminas turi būti laikomas neprotingu, jei šis pranešimas pateikiamas vėliau nei per penkerius metus nuo tada, kai institucija įprastai galėjo pareikalauti skolos“. Be to, Teisingumo Teismas aiškiai nurodo „prielaidą [kurią] galima paneigti“ tik esant tam tikroms sąlygoms ( 37 ).

60.

Be to, atrodo, bendrai taikomos taisyklės buvimą patvirtina įvadiniai toliau nurodyto punkto žodžiai. Iš tiesų žodžiai „nagrinėjamu atveju“, kuriais pradedamas Sprendimo Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) 50 punktas, yra skirti informuoti, kad nurodyta teisės norma ar principas taikomas byloje nagrinėjamam atvejui.

61.

Galiausiai konkrečių ginčo aplinkybių analizė iš principo nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai, kai jis nagrinėja apeliacinį skundą ( 38 ).

62.

Vienintelis būdas aiškinti Sprendime Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) nurodytą penkerių metų „ribą“, kad ji atitiktų Sprendime Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134, 28 ir 29 punktai) patvirtintus principus ( 39 ), būtų laikyti ją aplinkybe, leidžiančia nustatyti, kam tenka įrodinėjimo pareiga.

63.

Praėjus penkerių metų terminui, skaičiuojamam nuo tada, kai institucija įprastai galėjo pareikalauti skolos, jai tektų įrodyti, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, protingas terminas dar nepraėjo. Šiuo atveju skolininko vilkinimo veiksmai ir nesąžiningumas, kuriais gali remtis institucija, tėra Teisingumo Teismo nurodyti pavyzdžiai, kaip tai rodo Sprendimo Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) 49 punkte prieš juos nurodytas įterpinys „be kita ko“.

64.

Vis dėlto jei ši „pagrindinė riba“ dar nėra peržengta, būtent skolininkas turi įrodyti, kad yra praleistas protingas terminas, remdamasis teismo praktikoje įprastai nurodomais kriterijais, t. y., be visų bylai būdingų aplinkybių, be kita ko, ginčo svarba skolininkui, bylos sudėtingumu ir šalių elgesiu.

65.

O jeigu Sprendimo Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) 49 punktą reikėtų aiškinti kaip tokį, kuriame įtvirtinta bendra ir abstrakti taisyklė, manau, laikantis šio požiūrio būtų pasiektas rezultatas, analogiškas tam, kurį Bendrasis Teismas pasiekė byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134). Tačiau Teisingumo Teismas jį kvalifikavo kaip „„protingo termino“ sąvokos iškraipymą“ ( 40 ).

66.

Kaip jis priminė tame pačiame Sprendime Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134), „protingo termino“ sąvoka „taikytina neatsižvelgiant į nagrinėjamą sritį“ ( 41 ) ir jos vertinimas gali paveikti Sąjungos teisės darną ( 42 ).

67.

Taigi „protingo termino“ sąvoką reikia taikyti vienodai, neatsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, jeigu jokioje Sąjungos teisės nuostatoje nenustatytas joks konkretus administracinės procedūros taikymo terminas ar jeigu tai yra ieškinys ar prašymas, kuriam jokioje Sąjungos tesės nuostatoje nenumatytas terminas, per kurį reikia paduoti šį ieškinį ar prašymą ( 43 ).

68.

Todėl, manau, protingo termino aiškinimo ir taikymo principai, kuriuos Teisingumo Teismas apibendrino Sprendime Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134), turi būti laikomi pripažintais ir jiems turi būti teikiama pirmenybė.

69.

Iš tiesų, abu sprendimus Peržiūra Arango Jaramillo ir kt. / EIB (C‑334/12 RX‑II, EU:C:2013:134) ir Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372) priėmė penkių teisėjų kolegija: antrasis priimtas vėliau, o pirmasis – po peržiūros procedūros. Šios išskirtinės procedūros pobūdis ir tikslas neabejotinai suteikia jai ypatingą galią, nes tokiame sprendime konstatuota Bendrojo Teismo teisės klaida gali kelti pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai ( 44 ).

70.

Šioje byloje tai reiškia, kad „termino protingumas negali būti nustatytas remiantis abstrakčiai apibrėžta, tikslia viršutine riba, bet turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes“ ( 45 ). Vadinasi, „jeigu procedūros trukmė nėra nustatyta Sąjungos teisės nuostatoje, termino <...> protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybių visumą ir ypač į bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir dalyvaujančių šalių elgesį“ ( 46 ).

71.

Aišku, toks aiškinimas nėra tas, kuris geriausiai užtikrintų teisinį saugumą. Vis dėlto man tai panašu į „rezervinį sprendimą“ ( 47 ), labiausiai atitinkantį būtiną Sąjungos teisės aktų leidėjo ir teismų įgaliojimų pasidalijimą. Iš tiesų tikslus ir galutinis (ne)protingo termino trukmės nustatymas labiau primintų senaties termino nustatymą. Man atrodo, ši kompetencija priklauso tik teisės aktų leidėjui ( 48 ).

72.

Išnagrinėjus skundžiamą sprendimą reikia konstatuoti, kad jame Bendrasis Teismas priminė ir taikė tuos pačius principus. Iš tiesų, kaip nurodė Bendrasis Teismas, „laikytis protingo termino reikalaujama visais atvejais, kai, jeigu taikytinose nuostatose nieko nenurodyta, pagal teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus Sąjungos institucijoms neleidžiama veikti be laiko apribojimų <...>, nepamirštant, kad termino protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienai bylai būdingas aplinkybes ir, be kita ko, ginčo svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir šalių elgesį“ ( 49 ).

73.

Be to, būtent dėl šios priežasties Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 83 punkte konstatavo, kad nė vienoje nuostatoje nėra tiksliai nustatytas terminas, per kurį turi būti pranešta apie debeto avizą, neatsižvelgiant į tai, kada atsirado nagrinėjama skola.

74.

Todėl, nepadaręs teisės klaidos, Bendrasis Teismas, remdamasis savo argumentais, skundžiamo sprendimo 84 punkte padarė išvadą, kad reikia „patikrinti, ar šioje byloje Parlamentas laik[ėsi] jam pagal protingo termino principą tenkančių pareigų“.

75.

Ši patikra yra tik šalių nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų analizė. Kitaip tariant, tai yra faktų vertinimas.

76.

Tačiau, kaip jau nurodžiau pirmiau ir kaip yra pagal nusistovėjusią teismo praktiką, iš SESV 256 straipsnio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog apeliaciniame skunde nagrinėjami tik teisės klausimai, todėl tik Bendrasis Teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai iš šiam teismui pateiktų bylos dokumentų matyti, kad jo išvados neteisingos. Taigi faktinių aplinkybių vertinimas nėra Teisingumo Teismo kontrolei pateiktinas teisės klausimas, nebent būtų iškraipyti Bendrajam Teismui pateikti įrodymai ( 50 ).

77.

Iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, tam nereikia atlikti naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ( 51 ).

78.

Vis dėlto iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos negalima daryti išvados, kad šioje byloje būtų buvę iškraipyti įrodymai. Be to, ir neteigiama, kad jie buvo iškraipyti, nes apeliantas tiesiog nurodo protingo termino pažeidimą ir prašo iš naujo patikrinti vertinimo aspektus, kaip antai ginčo finansinę reikšmę ir bylos sudėtingumą ( 52 ).

79.

Aišku, jeigu būčiau kompetentingas vertinti faktines aplinkybes, neabejotinai kitaip vertinčiau šioje byloje nagrinėjamo termino protingumą. Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 86 punkte neiškraipė faktinių aplinkybių, kurios matyti iš jam pateiktos bylos medžiagos, kai konstatavo, kad „Parlamentas elgėsi deramai rūpestingai ir per protingą terminą, kai, susipažinęs su Prancūzijos ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. rugsėjo mėn. pateikta informacija ir daug susirašinėjęs su ieškovu, 2008 m. spalio mėn. perdavė jam OLAF bylos medžiagą ir inicijavo procedūrą, kuri buvo užbaigta priėmus 2009 m. kovo 4 d. sprendimą“. Lygiai taip pat neiškraipęs faktinių aplinkybių Bendrasis Teismas galėjo pripažinti, kad Parlamentas „po to, kai 2009 m. rugpjūčio mėn. OLAF pradėjo tyrimą ir užbaigusi tyrimo procedūrą 2011 m. spalio mėn. perdavė jam tyrimo ataskaitą <...> taip pat elgėsi deramai rūpestingai ir per protingą terminą pradėjo procedūrą, kurios pabaigoje buvo priimtas ginčijamas sprendimas“ ( 53 ).

80.

Vis dėlto, nors apeliantas to nenurodė grįsdamas savo apeliacinį skundą, išsamumo sumetimais norėčiau pridurti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 88 punkte laikydamasis nuomonės, kad „protingo termino principo pažeidimas gali lemti akto, kuriuo šis terminas pažeistas, panaikinimą tik jeigu šis pažeidimas paveikė šio sprendimo adresato teisės į gynybą įgyvendinimą“.

81.

Iš tiesų, reikalaudamas, kad būtų paveikta apelianto teisė į gynybą, Bendrasis Teismas „neatsižvelgė į padarinius, kuriuos reikia kildinti iš protingo termino pažeidimo, nors Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė bendrą nuostatą, pagal kurią Sąjungos institucijos turi pradėti veikti per nustatytą terminą“ ( 54 ), t. y. Reglamento Nr. 966/2012 81 straipsnį.

82.

Jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas tai aiškiai nurodė, „atsižvelgiant į teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus, kuriais pagrįsta ši teisės aktų leidėjo valia <...>, Bendrojo Teismo priminta teismo praktika, pagal kurią protingo termino principo pažeidimas nelemia ginčijamo akto panaikinimo, nebent minėtu pažeidimu buvo paveiktos teisės į gynybą, neturi reikšmės“ ( 55 ).

83.

Dėl to, kad šis Bendrojo Teismo motyvas skundžiamame sprendime yra perteklinis, jo pripažinimas netinkamu negali lemti minėto sprendimo panaikinimo. Juo labiau kad, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Nencini / Parlamentas (C‑447/13 P, EU:C:2014:2372), šioje byloje Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė protingo termino principo pažeidimą, kuriuo neabejotinai turėjo būti grindžiama minėta išvada.

84.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, manau, kad apelianto pateikto apeliacinio skundo ketvirtojo pagrindo ketvirta dalis yra nepagrįsta, tad ji negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.