1.

Ši byla buvo pradėta dėl Komisijos sprendimo 2011/1/ES ( 2 ), kuriuo ji pripažino, kad Ispanijos pagalbos visuomeniniam radijo ir televizijos transliuotojui Corporación de Radio y Televisión Española SA (RTVE), kuris iš dalies finansuojamas iš televizijos ir telekomunikacijų operatoriams nustatyto mokesčio, schema yra suderinama su vidaus rinka.

2.

Apeliaciniu skundu DTS Distribuidora de Televisión Digital SA ( 3 ) prašo panaikinti 2014 m. liepos 11 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą DTS Distribuidora de Televisión Digital / Komisija ( 4 ), kuriuo šis atmetė jos ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

3.

Telefónica de España, SA, ir Telefónica Móviles España SA ( 5 ) pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriuo taip pat prašo panaikinti šį Bendrojo Teismo sprendimą.

4.

Šia byla Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti kriterijų, kurie turi leisti įvertinti, kiek mokestinės priemonės yra valstybės pagalbos finansavimo būdas, dėl ko jos yra šios pagalbos sudedamoji dalis ir apie jas turi būti pranešta Europos Komisijai, taikymo ribas. Atliekant šį vertinimą būtina įrodyti, kad yra „privalomas paskirties ryšys“ tarp šių priemonių ir nagrinėjamos pagalbos schemos. Šiuo atveju šalys ginčijasi būtent dėl to, ar yra toks paskirties ryšys tarp mokesčių, kurie nustatyti televizijos ir telekomunikacijų operatoriams, kaip antai DTS ir Telefónica, ir RTVE mokamos pagalbos.

5.

Iš tiesų, konstatavusi, kad tarp mokestinių priemonių ir nagrinėjamos pagalbos nėra šio privalomo paskirties ryšio, Komisija ginčijamame sprendime padarė išvadą, jog šie mokesčiai nėra RTVE mokamos pagalbos sudedamoji dalis, todėl neturi būti vertinami nagrinėjant jos suderinamumą su vidaus rinka. Remdamasi šiais argumentais Komisija pripažino nagrinėjamą pagalbą suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

6.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė DTS ir Telefónica nurodytus ieškinio pagrindus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

7.

Šioje išvadoje siūlysiu Teisingumo Teismui atmesti DTS pateiktą apeliacinį skundą.

8.

Pirma, paaiškinsiu, jog Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą, konkrečiai – taikydamas Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus, kad nustatytų, ar yra privalomas paskirties ryšys tarp DTS ir Telefónica taikomų mokestinių priemonių ir RTVE mokamos pagalbos. Antra, paaiškinsiu, jog Bendrasis Teismas negali būti kaltinamas dėl to, kad, atlikdamas vertinimą, neatsižvelgė į tam tikras nacionalinės teisės aktų nuostatas arba iškraipė svarbių nacionalinės teisės nuostatų reikšmę.

9.

Taip pat siūlysiu Teisingumo Teismui atmesti Telefónica paduotą priešpriešinį apeliacinį skundą, grindžiamą vieninteliu pagrindu, susijusiu su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pažeidimu, nes manau, kad Bendrasis Teismas puikiausiai išnagrinėjo ieškinio pagrindų dėl panaikinimo, kuriuos Telefónica pateikė pirmojoje instancijoje, priimtinumą.

10.

Dviem sprendimais ( 6 ) Komisija patvirtino RTVE finansavimo sistemą, nustatytą 2006 m. birželio 5 d.Ley 17/2006 de la radio y la televisión de titularidad estatal (Įstatymas Nr. 17/2006 dėl visuomeninio radijo ir televizijos) ( 7 ). Ši finansavimo sistema buvo mišri: RTVE gaudavo, pirma, pajamų iš savo komercinės veiklos, be kita ko, iš reklamos laiko pardavimo, ir, antra, kompensaciją iš Ispanijos valstybės už viešosios paslaugos užduoties vykdymą.

11.

Minėta finansavimo sistema buvo iš esmės pakeista 2009 m. rugpjūčio 28 d.Ley 8/2009 de financiación de la Corporación de Radio y Televisión Española SA (RTVE) (Įstatymas Nr. 8/2009 dėl Corporación de Radio y Televisión Española SA finansavimo) ( 8 ), kuris įsigaliojo 2009 m. rugsėjo 1 d. Visų pirma, siekiant kompensuoti pajamų iš komercinės veiklos netekimą, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies b–d punktuose ir 4–6 straipsniuose buvo nustatytos arba pakeistos kelios mokestinės priemonės, be kita ko, naujasis 1,5 % pajamų mokestis, taikomas Ispanijoje įsteigtiems televizijos transliuotojams, transliuojantiems mokamais televizijos kanalais ( 9 ). Šių lėšų įnašas į RTVE biudžetą neturėjo viršyti 20 % visos kiekvienais metais RTVE skirtos pagalbos sumos. Šią sumą viršijančios mokestinės pajamos turėjo būti pervedamos į bendrąjį Ispanijos valstybės biudžetą.

12.

Be to, kompensacija už su viešąja paslauga susijusių pareigų vykdymą, numatyta Įstatyme Nr. 17/2006, buvo palikta galioti. Taigi, jeigu minėtų finansavimo šaltinių nepakaktų visoms sąnaudoms, RTVE patiriamoms vykdant su viešąja paslauga susijusias pareigas, padengti, pagal Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnį šį skirtumą privalėtų padengti Ispanijos valstybė.

13.

Galiausiai Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatytas RTVE pajamų didžiausias dydis. Dvejus metus, 2010 ir 2011 m., bendra šių pajamų suma negalėjo viršyti 1200 mln. EUR per metus – tai taip pat atitiko jos išlaidų didžiausią dydį kiekvienais finansiniais metais. Trejus metus, nuo 2012 iki 2014 m., ši suma galėjo didėti ne daugiau kaip 1 %, o tolesniais metais šios sumos padidėjimas buvo nustatytas atsižvelgiant į metinį vartojimo kainų indekso keitimąsi.

14.

2009 m. birželio 22 d. gavusi skundą dėl įstatymo projekto, kurį patvirtinus buvo priimtas Įstatymas Nr. 8/2009, 2009 m. gruodžio 2 d. Komisija Ispanijos Karalystei pranešė apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl RTVE finansavimo schemos pakeitimo ( 10 ).

15.

2010 m. kovo 18 d. Komisija pradėjo SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo, nes, jos manymu, mokesčio taikymas elektroniniams ryšiams prieštarauja Direktyvos 2002/20/EB ( 11 ) 12 straipsniui. 2010 m. rugsėjo 30 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija paprašė Ispanijos Karalystės panaikinti šį mokestį dėl jo nesuderinamumo su šia direktyva.

16.

2010 m. liepos 20 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, jame pripažino, kad Įstatyme Nr. 8/2009 numatytas RTVE finansavimo sistemos pakeitimas yra suderinamas su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju Komisija rėmėsi, be kita ko, konstatavimu, kad šiuo įstatymu nustatytos ar pakeistos mokestinės priemonės nėra tame įstatyme numatytų naujų pagalbos elementų sudedamoji dalis ir kad galimas šių mokestinių priemonių nesuderinamumas su Direktyva 2002/20 neturi įtakos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjimui. Be to, ji nusprendė, kad pakeista RTVE finansavimo schema neprieštarauja SESV 106 straipsnio 2 daliai, nes yra laikomasi proporcingumo principo.

17.

2010 m. lapkričio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai DTS pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Grįsdama šį ieškinį DTS nurodė tris ieškinio pagrindus, susijusius atitinkamai su valstybės pagalbos sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, pažeidimu, kiek tai susiję su Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių atskiriamumu, SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir SESV 49 bei 63 straipsnių pažeidimu.

18.

Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu atmetė kiekvieną ieškinio pagrindą dėl esmės, todėl atmetė visą ieškinį.

19.

Apeliaciniame skunde DTS Teisingumo Teismo prašo:

20.

Komisija prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš DTS bylinėjimosi išlaidas. Telefónica pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, palaikydama DTS reikalavimus. Ispanijos Karalystė ir RTVE, kiekviena iš jų atskirai, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, palaikydamos Komisijos reikalavimus.

21.

Telefónica pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos bei šalių, įstojusių į bylą jos pusėje, bylinėjimosi išlaidas Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme. RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija prašo atmesti šį priešpriešinį apeliacinį skundą. DTS nepateikė atsiliepimo į minėtą priešpriešinį apeliacinį skundą.

22.

Apeliaciniame skunde DTS kaltina Bendrąjį Teismą patvirtinus Komisijos vertinimą, susijusį su ta aplinkybe, kad ji neprivalėjo nagrinėti, ar su SESV yra suderinamas 1,5 % parafiskalinis mokestis, pagal Įstatymą Nr. 8/2009 taikomas televizijos transliuotojų, transliuojančių mokamais televizijos kanalais, bendrosioms veiklos pajamoms.

23.

DTS siekia panaikinti šį specifinį RTVE turimą pranašumą ir pabrėžia, kad jos abi yra tiesioginės konkurentės audiovizualinio turinio įsigijimo rinkoje.

24.

Grįsdama apeliacinį skundą DTS nurodo tris pagrindus, susijusius atitinkamai su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidingo valstybės pagalbos sąvokos aiškinimo, su tos pačios nuostatos pažeidimu dėl to, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas neatliko išsamaus pagalbos buvimo patikrinimo ir iškraipė Ispanijos teisę, taip pat su teisės klaida, padaryta taikant SESV 106 straipsnio 2 dalį.

25.

RTVE teigia, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, nes, būdamas 40 puslapių, pastebimai viršija didžiausią 25 puslapių apimtį, leidžiamą pagal Praktinius nurodymus šalims dėl Teisingumo Teisme nagrinėjamų bylų ( 12 ), o apeliantė šios didesnės apimties nepagrindžia.

26.

Be to, RTVE ir Ispanijos Karalystė mano, kad apeliaciniame skunde nėra tiksliai nurodyti ginčijami skundžiamo sprendimo punktai. Taigi apeliaciniame skunde tėra pakartojami pirmojoje instancijoje pateikti argumentai arba keliami fakto klausimai.

27.

DTS ginčija šiuos argumentus.

28.

Manau, kad nė vienam RTVE ir Ispanijos Karalystės nurodytam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui negali būti pritarta.

29.

Pirma, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, praktiniai nurodymai yra pavyzdiniai ir neturi jokios privalomos galios. Jie buvo patvirtinti siekiant papildyti ir paaiškinti proceso Teisingumo Teisme eigai taikytinas taisykles, kad būtų užtikrintas geras teisingumo vykdymas, ir nėra skirti atitinkamoms Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento nuostatoms pakeisti ( 13 ). Taigi, nors minėtų nurodymų 20 punkte iš tikrųjų nurodyta, kad apeliacinis skundas „neturėtų būti ilgesnis kaip 25 puslapių“, kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs savo praktikoje, juose nėra nurodomas absoliutus didžiausias puslapių skaičius ( 14 ). Taigi, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Procedūros reglamente tai nėra aiškiai numatyta, apeliantės pateiktas apeliacinis skundas negali būti pripažintas nepriimtinu dėl to, kad jis ilgesnis, nei praktiniuose nurodymuose nurodytas didžiausias puslapių skaičius.

30.

Antra, išnagrinėjus apeliacinį skundą matyti, kad apeliantė tiksliai nurodo skundžiamame sprendime padarytas teisės klaidas ir išsamiai paaiškina priežastis, dėl kurių šis sprendimas turi būti panaikintas. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo suformuluoti reikalavimai, mano nuomone, yra tenkinami ( 15 ).

31.

Be to, priešingai, nei teigia RTVE ir Ispanijos Karalystė, DTS pateiktame apeliaciniame skunde nėra vien pakartojami pirmojoje instancijoje pateikti argumentai arba keliami fakto klausimai. Iš tikrųjų DTS ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas aiškino ir taikė Sąjungos teisę, visų pirma Teisingumo Teismo suformuluotus kriterijus, kad nustatytų, ar mokestinės priemonės yra pagalbos schemos sudedamoji dalis. Šiuo klausimu primintina, kad, siekiant užtikrinti apeliacinio proceso veiksmingumą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai tikrai gali būti iš naujo ginčijami Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde, todėl apeliantas gali pagrįsti apeliacinį skundą tais pagrindais ir argumentais, kurie jau buvo naudojami Bendrajame Teisme ( 16 ).

32.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti DTS pateiktą apeliacinį skundą priimtinu.

33.

Pirmajame pagrinde DTS kritikuoja Bendrojo Teismo vertinimą, išdėstytą skundžiamo sprendimo 92–104 punktuose, kurį pateikęs šis teismas nusprendė, kad Komisija turėjo teisę pripažinti visas tris Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytas ar pakeistas mokestines priemones kaip nesančias RTVE gaunamos pagalbos schemos sudedamąja dalimi. Apeliantė iš esmės teigia, kad jai taikomas mokestis – tai valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes, kaip ir tiesioginio vaistų pardavimo mokestis byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), tai yra asimetrinis mokestis, nustatytas tiesioginiam RTVE finansavimui.

34.

Priešingai, nei teigia Ispanijos Karalystė, manau, kad dėl šio pagrindo priimtinumo nekyla jokių abejonių, nes apeliantė kritikuoja išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė iš faktinių aplinkybių ir taikytinų nacionalinės teisės nuostatų dėl privalomo paskirties ryšio tarp nagrinėjamų mokestinių priemonių ir RTVE mokamos pagalbos buvimo, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus.

35.

Šį pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su klaidingu apeliantės argumentų ir Teisingumo Teismo praktikos aiškinimu.

36.

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 92 ir 93 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai padarė išvadą, jog savo argumentais ji siekė užginčyti principą, Teisingumo Teismo suformuluotą 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendime Banks (C‑390/98, EU:C:2001:456) ir 2005 m. spalio 27 d. Sprendime Distribution Casino France ir kt. (C‑266/04–C‑270/04, C‑276/04 ir C‑321/04–C‑325/04, EU:C:2005:657). Be to, Bendrasis Teismas, remdamasis šiais sprendimais, padarė teisės klaidą, nes nagrinėjamas mokestis skiriasi nuo bendro pobūdžio mokesčio, o RTVE skirta pagalba nėra atleidimas nuo šio mokesčio.

37.

Pateikęs apeliantės argumentus, skundžiamo sprendimo 92 punkte Bendrasis Teismas, pradėdamas juos nagrinėti, priminė SESV įtvirtintą skirtumą tarp, pirma, valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių ir, antra, taisyklių dėl nacionalinių mokestinių nuostatų. Jis pažymėjo, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką privalomo mokesčio mokėtojai, siekdami išvengti to mokesčio mokėjimo, iš esmės negali remtis tuo, kad kitiems asmenims taikomas atleidimas yra valstybės pagalba, ir šiuo klausimu nurodė 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Banks (C‑390/98, EU:C:2001:456).

38.

Skundžiamo sprendimo 93 punkte Bendrasis Teismas paaiškino, kad apeliantė siekė užginčyti šį principą, nes manė, jog „įmonė gali ginčyti bet kokį mokestį dėl vienintelės priežasties, kad jis skirtas finansuoti kitos įmonės įgyjamą pranašumą, kai ta įmonė yra jos konkurentė“.

39.

Pritardamas RTVE ir Komisijai, manau, kad pirmojo pagrindo pirmoji dalis yra nereikšminga, nes nukreipta prieš argumentus, kurie nesudaro skundžiamo sprendimo ratio decidendi.

40.

Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 103 ir 104 punktuose Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad Komisija turėjo teisę pripažinti visas tris Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytas ar pakeistas mokestines priemones kaip nesančias pagalbos priemonės sudedamąja dalimi, yra grindžiama vertinimu, susijusiu su privalomo paskirties ryšio tarp minėtų priemonių ir RTVE mokamos pagalbos buvimu ir su 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528) taikymu nagrinėjamai bylai – jį taikyti procesiniuose dokumentuose prašė apeliantė.

41.

Skundžiamo sprendimo 92 punkte pradėdamas nagrinėti pirmojo pagrindo antrą dalį Bendrasis Teismas tik primena principą, kuriuo grindžiama Teisingumo Teismo praktika dėl parafiskalinių mokesčių vertinimo valstybės pagalbos teisės požiūriu. Šį principą, pagal kurį mokesčio mokėtojai, siekdami išvengti to mokesčio mokėjimo arba norėdami jį susigrąžinti, iš esmės negali remtis tuo, kad kitoms įmonėms taikomas atleidimas nuo mokesčio yra valstybės pagalba, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendime Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), kuriuo aiškiai remiasi apeliantė, taip pat 2005 m. spalio 27 d. Sprendime Distribution Casino France ir kt. (C‑266/04–C‑270/04, C‑276/04 ir C‑321/04–C‑325/04, EU:C:2005:657) ir 2006 m. birželio 15 d. Sprendime Air Liquide Industries Belgium (C‑393/04 ir C‑41/05, EU:C:2006:403) ( 17 ). Šį principą apeliantė taip pat priminė ieškinio Bendrajame Teisme 42 punkte.

42.

Skundžiamo sprendimo 93 punkte, Bendrasis Teismas tik pateikia apeliantės argumentus, nedarydamas iš jų teisinės išvados.

43.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad apeliantė nenurodo paties iškraipymo. Kad ir kaip būtų, nors apeliantė teigia visiškai neketinusi ginti tokio požiūrio, iš argumentų, kuriuos išdėsto grįsdama pirmojo pagrindo antrą dalį, aiškiai matyti, kad ji siekia taip išplėsti kriterijaus, susijusio su privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir iš šio mokesčio finansuojamos pagalbos buvimu, taikymo ribas, kad jis apimtų atvejus, kai tarp mokesčio mokėtojo ir pagalbos gavėjo yra konkurencinis santykis. Tai darydama apeliantė iš tikrųjų nori užginčyti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurią Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 92 punkte, ir pasiekti, kad būtų panaikintas jai pagal Įstatymo Nr. 8/2009 6 straipsnį nustatytas 1,5 % mokestis.

44.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir ypač į tai, kas išdėstyta šios išvados 40–42 punktuose, manau, kad pirmojo pagrindo pirma dalis yra nereikšminga.

45.

Pirmojo pagrindo antroje dalyje DTS, palaikoma Telefónica, ginčija skundžiamo sprendimo 99–103 punktuose išdėstytą Bendrojo Teismo vertinimą, kuriuo remdamasis jis padarė išvadą, kad nagrinėjami mokesčiai nėra prilygintini byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), nustatytai mokestinei priemonei.

46.

Skundžiamo sprendimo 94–103 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė priežastis, kodėl jo nagrinėjama byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas apeliantės nurodytas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), todėl minėtame Teisingumo Teismo sprendime padaryta išvada netaikytina šioje byloje. Visų pirma skundžiamo sprendimo 95 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog vien tai, kad yra tenkinamas kriterijus, susijęs su konkurencinio santykio tarp mokesčio mokėtojų ir iš šio mokesčio finansuojamos pagalbos gavėjų, neužtikrina privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir pagalbos buvimo, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką. Skundžiamo sprendimo 96–102 punktuose Bendrasis Teismas nurodė konkrečius aspektus, kodėl skiriasi byloje, kurioje buvo priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), nurodytas mokestis ir šioje byloje nagrinėjamas mokestis.

47.

Pirma, DTS teigia, kad jai taikomas mokestis turi būti laikomas RTVE skirtos pagalbos sudedamąja dalimi, nes tai yra asimetrinis mokestis, prilygintinas mokesčiui, nagrinėtam byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528). Iš tiesų šis mokestis taikomas tik vienai transliuotojų kategorijai – mokamais televizijos kanalais transliuojantiems televizijos transliuotojams, kurie yra RTVE konkurentai tiek televizijos žiūrovų, tiek audiovizualinio turinio įsigijimo rinkoje. Pagalba atsiranda iš esmės dėl to, kad, pirma, tam tikras konkurentas apmokestinamas mokesčiu ir, antra, iš šio mokesčio gautos pajamos privalomai skiriamos pagalbai finansuoti.

48.

Antra, DTS teigia, kad skundžiamo sprendimo 98 ir paskesniuose punktuose Bendrojo Teismo pažymėti konkretūs aspektai, kodėl skiriasi byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), nurodytas mokestis ir šioje byloje nagrinėjamas mokestis, yra nereikšmingi. Pirma, mokesčio tikslas nėra lemiamas elementas, nes valstybės pagalbos sąvoka – tai objektyvi sąvoka. Kad ir kaip būtų, DTS taikomo mokesčio tikslas yra panašus ir akivaizdžiai prilygintinas byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), nagrinėto mokesčio tikslui. Antra, ryšys tarp mokestinės priemonės ir nagrinėjamos pagalbos yra toks pat glaudus kaip ir nagrinėtasis minėtame sprendime. Šiuo klausimu DTS teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog galimas mokesčio nesuderinamumas su Sąjungos teise neturi tiesioginių pasekmių nagrinėjamos pagalbos ginčijimui.

49.

Trečia, DTS teigia, kad nagrinėjamas mokestis aiškiai turi įtakos RTVE skiriamos pagalbos dydžiui, nes, taikomas konkurentui, suteikia konkurencinį pranašumą pagalbos gavėjui.

50.

Palaikydama DTS, Telefónica priduria, kad Bendrasis Teismas padarė kitų teisės klaidų, aiškindamas sąvoką „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

51.

Pirma, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, siaurai aiškindamas sąlygas, kurios turi būti tenkintos, kad pagalbos finansavimo būdas būtų pripažintas jos sudedamąja dalimi, nors šios taisyklės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tikslą ( 18 ).

52.

Antra, teismo praktikoje suformuluotos sąlygos, taikomos nustatant privalomo paskirties ryšio tarp mokestinės priemonės ir pagalbos buvimą, t. y. pirma, privalomos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią mokestis skiriamas pagalbai finansuoti, buvimas ir, antra, pajamų iš mokesčio tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui įrodymas, nėra atskiros ir kumuliacinės sąlygos. Iš tiesų mokesčio skyrimas pagalbai finansuoti savaime reiškia privalomą ryšį tarp mokestinių pajamų sumos ir pagalbos dydžio ( 19 ). Taigi Bendrasis Teismas klaidingai aiškino 2005 m. sausio 13 d. Sprendimą Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2005:10). Šiame sprendime Teisingumo Teismas tik išnagrinėjo, ar pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas buvo numatytas privalomas paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos, ir nusprendė, kad jei toks ryšys egzistuoja, mokestinės priemonės tiesioginė įtaka pagalbos dydžiui yra logiška pasekmė.

53.

Trečia, Telefónica teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino 2003 m. spalio 21 d. Sprendimą van Calster ir kt. (C‑261/01 ir C‑262/01, EU:C:2003:571) ir 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Enirisorse (C‑34/01–C‑38/01, EU:C:2003:640). Ta aplinkybė, kad Teisingumo Teismas nepareiškė nuomonės dėl reikalavimo, susijusio su mokestinės priemonės tiesiogine įtaka pagalbos sumai, nereiškia, jog Teisingumo Teismas buvo nusprendęs, kad tai yra papildoma sąlyga, taikoma nustatant, ar tam tikros pagalbos finansavimo būdas yra jos dalis, – ši aplinkybė gali būti paaiškinama tuo, kad šie sprendimai buvo susiję su pirmosiomis bylomis, kuriose Teisingumo Teismas pateikė išaiškinimus dėl atskiriamumo klausimo.

54.

RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

55.

Manau, kad pirmojo pagrindo antroje dalyje keliami trys klausimai dėl to, kaip atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką reikia vertinti paskirties ryšio tarp mokestinės priemonės ir pagalbos schemos buvimą.

56.

Pirmasis klausimas, keliamas Telefónica, – ar teismo praktikoje nurodytos sąlygos, taikytinos nustatant privalomą paskirties ryšį tarp mokestinės priemonės ir pagalbos, yra kumuliacinės.

57.

Antrasis klausimas, keliamas DTS, yra susijęs su tuo, ar, priešingai, nei skundžiamame sprendime padarė išvadą Bendrasis Teismas, ryšis tarp Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytų mokestinių priemonių ir RTVE mokamos pagalbos yra iš tikrųjų toks pat glaudus kaip ryšys tarp mokestinės priemonės ir nagrinėjamos pagalbos schemos byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), todėl Teisingumo Teismo tame sprendime padaryta išvada taikytina šioje byloje.

58.

Galiausiai trečiasis klausimas, keliamas DTS, yra susijęs būtent su „pajamų iš mokesčio tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui“ kriterijaus – jis buvo suformuluotas siekiant nustatyti privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir nagrinėjamos pagalbos buvimą – taikymo ribomis. Iš esmės DTS siekia išplėsti šio kriterijaus taikymo ribas, kad jis apimtų situaciją, kai tam tikro konkurento mokamas mokestis suteikia konkurencinį pranašumą pagalbos gavėjui.

59.

Privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir pagalbos buvimo analizė padės nustatyti, ar šis mokestis yra pagalbos finansavimo būdas, todėl – jos sudedamoji dalis. Ši analizė taip pat turi padėti Komisijai atlikti deramą ir visapusišką valstybės pagalbos nagrinėjimą ( 20 ). Iš tiesų pagalba dėl jos finansavimo būdų gali tapti nesuderinama su vidaus rinka ( 21 ). Taigi Komisija negali atskirti pagalbos nagrinėjimo nuo jos finansavimo būdų poveikio vertinimo, jei šie finansavimo būdai yra atitinkamos pagalbos sudedamoji dalis ( 22 ). Be to, minėta analizė turi padėti užtikrinti pareigos pranešti apie pagalbą veiksmingumą. Kad įvykdytų šią pareigą, valstybė narė turi pranešti ne tik apie pagalbos tiesiogine prasme projektą, bet ir apie pagalbos finansavimo būdą, jeigu jis yra planuojamos priemonės sudedamoji dalis ( 23 ).

60.

2005 m. sausio 13 d. Sprendime Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2005:10) Teisingumo Teismas principo, susijusio su privalomo paskirties ryšio tarp mokestinės priemonės ir pagalbos buvimu, taikymo ribas apibrėžė taip:

„Kad mokestį <…> būtų galima laikyti sudėtine pagalbos priemonės dalimi, pagal susijusius nacionalinės teisės aktus turi egzistuoti privalomas paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos ta prasme, kad iš mokesčio pajamų būtų privalomai finansuojama pagalba. Jeigu toks ryšys egzistuoja, pajamos iš mokesčio tiesiogiai daro poveikį pagalbos dydžiui ir, kaip pasekmė, šios priemonės atitikties bendrajai rinkai įvertinimui“ ( 24 ).

61.

Vienas iš klausimų, keliamų pirmojo pagrindo antroje dalyje, – ar siekiant nustatyti privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir iš jo finansuojamos pagalbos buvimą būtina įrodyti ne tik tai, kad yra privaloma nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią mokestis skiriamas pagalbai finansuoti, bet ir tai, kad pajamos iš mokesčio turi įtakos pagalbos dydžiui.

62.

Telefónica iš esmės teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką tai nėra atskiros ir kumuliacinės sąlygos, nes mokestinės priemonės tiesioginė įtaka pagalbos dydžiui yra logiška atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose numatyto paskirties ryšio pasekmė. Todėl, jos teigimu, Bendrasis Teismas netinkamai aiškino Teisingumo Teismo praktiką.

63.

Reikia pripažinti, kad principo formulavimas 2005 m. sausio 13 d. Sprendime Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2005:10) – jis taip pat matyti 2005 m. spalio 27 d. Sprendime Distribution Casino France ir kt. (C‑266/04–C‑270/04, C‑276/04 ir C‑321/04–C‑325/04, EU:C:2005:657) ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendime Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528) – klaidina, nes Teisingumo Teismas nurodo, kad „[jeigu pagal susijusius nacionalinės teisės aktus egzistuoja privalomas paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos], pajamos iš mokesčio tiesiogiai daro poveikį pagalbos dydžiui“ ( 25 ).

64.

Tačiau manau, ir Bendrasis Teismas taip nusprendė, kad abi nurodytos sąlygos, t. y. pirma, privalomos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią mokestis skiriamas pagalbai finansuoti, buvimas ir, antra, pajamų iš mokesčio tiesioginės įtakos pagalbos dydžiui įrodymas, yra kumuliacinės.

65.

Visų pirma naudinga priminti pirmuosius principo, kurį Teisingumo Teismas suformulavo 2005 m. sausio 13 d. Sprendime Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2005:10), pagrindus ir pasiremti 1970 m. birželio 25 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (47/69, EU:C:1970:60) 17 punktu. Šiame punkte Teisingumo Teismas iš esmės yra nurodęs, kad, „atlikdama vertinimą, Komisija turi <…> atsižvelgti į visus tiesioginius ir netiesioginius veiksnius, apibūdinančius ginčijamą priemonę, t. y. ne tik į pačią pagalbą, skiriamą remiamai nacionalinei veiklai, bet ir į netiesioginę pagalbą, kurią taip pat gali sudaryti tiek jos finansavimo būdas, tiek glaudus ryšys tarp pagalbos dydžio ir iš jos finansavimo būdo gaunamų pajamų“ ( 26 ).

66.

Kadangi mokestinės pajamos negali būti skirtos konkrečioms išlaidoms, jei tai nėra numatyta tam tikrame nacionalinės teisės akte, pirmoji sąlyga, susijusi su privalomos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią mokestis skiriamas pagalbai finansuoti, buvimu, yra privaloma išankstinė sąlyga. Tačiau vien šios sąlygos nepakanka, kad būtų nustatyta, kiek pajamos iš šio mokesčio iš tikrųjų turi įtakos pagalbos dydžiui, nes, be nacionalinės teisės nuostatų, kuriose numatyta ši mokesčio paskirtis, valstybė narė gali turėti tam tikrą diskreciją, skirdama savo pajamas, arba sukurti tam tikrą patikslinimo mechanizmą, dėl kurio būtų panaikintas nacionalinės teisės aktuose numatytas glaudus paskirties ryšys. Taigi siekiant įvertinti, ar tarp mokesčio ir pagalbos yra paskirties ryšys ir – atitinkamu atveju – kiek jis yra glaudus, būtina nustatyti, kiek nagrinėjama pagalba iš tikrųjų yra finansuojama pajamomis iš mokesčio ir nuo jų priklauso.

67.

Manau, kad tai aiškiai matyti iš nuorodos, kurią Teisingumo Teismas in fine padarė 1970 m. birželio 25 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija (47/69, EU:C:1970:60) 17 punkte. Be to, šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad privalomas paskirties ryšys yra tuomet, kai ginčijamas finansavimo būdas leidžia automatiškai padidinti pagalbos dydį, jei padidėja pajamos iš mokesčio ( 27 ).

68.

Toliau naudinga pažymėti, kad Teisingumo Teismas savo naujausioje praktikoje performulavo šį principą ir aiškiau nurodė, kad pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas yra privalomas paskirties ryšys tarp mokesčio ir pagalbos, kai „pagalba privalomai finansuojama pajamomis iš mokesčio ir pajamos daro tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui“ ( 28 ).

69.

2008 m. gruodžio 22 d. Sprendime Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764) Teisingumo Teismas išnagrinėjo kiekvieną iš šių sąlygų. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, iš atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų buvo matyti, kad reklamos bendrovių mokestis buvo konkrečiai renkamas tik nagrinėjamai pagalbai radijo transliavimui finansuoti ( 29 ). Be to, grynosios pajamos iš reklamos bendrovių mokesčio išimtinai buvo skirtos tik pagalbai radijo transliavimui finansuoti, todėl darė tiesioginę įtaką šiai pagalbai ( 30 ). Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad pajamos iš mokesčio turėjo įtakos mokamos pagalbos sumai, nes šios pagalbos suteikimas ir dydis priklausė nuo pajamų iš šio mokesčio, todėl jis laikytinas pagalbos radijo transliavimui schemos sudedamąja dalimi ( 31 ).

70.

Galiausiai, jei, kaip siūlo apeliantė, šios antros sąlygos nebūtų paisoma, Teisingumo Teismo įtvirtintas principas taptų visiškai neveiksmingas. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas kalba ne apie privalomą „teisinį“ ryšį, o būtent apie privalomą „paskirties“ ryšį tarp mokesčio ir pagalbos priemonės. Tačiau paskirties sąvoka, teismo sprendimų versijose anglų kalba verčiama žodžiu „hypothecation“, yra paimta iš apskaitos ir finansų terminijos ir reiškia tam tikrų pajamų, kurios gaunamos apmokestinus konkrečiu mokesčiu, skyrimą tam tikroms specialioms išlaidoms. Taigi kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar, remiantis nacionalinės teisės aktais ir praktiniu jų taikymu, nagrinėjamos mokestinės pajamos iš tikrųjų ir specialiai yra skirtos pagalbai finansuoti, nesilaikant mokestinių pajamų universalumo principo.

71.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, jog, remiantis Teisingumo Teismo praktika, vien to, kad tenkinama sąlyga, susijusi su privalomos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią mokestis skiriamas pagalbai finansuoti, buvimu, nepakanka įrodymui, jog mokestis yra sudedamoji pagalbos priemonės dalis. Tuo atveju, kai egzistuoja tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip yra šios bylos atveju ( 32 ), dar būtina nustatyti, ar pajamos iš mokesčio daro tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui.

72.

Todėl, atsižvelgdamas į aptartąją teismo praktiką, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, kad abi minėtos sąlygos yra kumuliacinės, taigi šiuo klausimu Telefónica pateikti argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

73.

Manau, kad Teisingumo Teismo argumentai, išdėstyti 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendime Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528) ( 33 ), netaikytini šioje byloje, nes, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai visas tris nagrinėjamas mokestines priemones vertino kitaip, nei minėtame sprendime nurodytas priemones.

74.

Nors skundžiamo sprendimo 100 punkte Bendrojo Teismo nurodytas skirtumas dėl pagalbos paskirties, manau, nėra lemiamas veiksnys, šio sprendimo 101 ir 102 punktuose nurodytos aplinkybės, atvirkščiai, leidžia aiškiai atskirti šioje byloje nagrinėjamą atvejį nuo nagrinėtojo byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528).

75.

Pirma, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 101 punkte, akivaizdu, kad ryšys tarp nagrinėjamų mokestinių priemonių ir pagalbos negali būti toks glaudus, kaip ryšys tarp Laboratoires Boiron SA mokamo tiesioginio vaistų pardavimo mokesčio ir didmeninių platintojų atleidimo nuo mokesčio.

76.

Iš tikrųjų byloje, kurioje priimtas 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528), egzistavo vidinis ryšys tarp mokesčio ir pagalbos (atleidimo nuo mokesčio), kurie, Teisingumo Teismo teigimu, yra „du neatskiriami tos pačios mokestinės priemonės elementai“ ( 34 ), ir šis ryšys, kaip skundžiamame sprendime pažymėjo Bendrasis Teismas, neleido jų vieno nuo kito atskirti, o šioje byloje nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad taip nėra. Taigi mokestinės priemonės netaikytinumo dėl jos nesuderinamumo su Sąjungos teise labai logiška ir tiesioginė pasekmė būtų pagalbos dingimas.

77.

Be to, konstatuotina, kad pagalbos, mokamos RTVE su viešąja paslauga susijusių pareigų vykdymui finansuoti, suma nepriklauso nuo nagrinėjamų mokestinių pajamų, gaunamų iš televizijos transliuotojų, transliuojančių mokamais televizijos kanalais, sumos.

78.

Pirma, iš Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio – manau, kad Bendrasis Teismas jų neiškraipė, kaip parodysiu nagrinėdamas antrąjį pagrindą, – matyti, kad pagalbos, skiriamos RTVE su viešąja paslauga susijusių pareigų vykdymui finansuoti, suma apskaičiuojama atsižvelgiant į grynąsias sąnaudas, kurių RTVE patyrė per kelis praėjusius finansinius metus, vykdydama su viešąja paslauga susijusias pareigas ( 35 ).

79.

Antra, nors iš tikrųjų yra privalomas teisinis ryšys tarp pajamų iš nagrinėjamo mokesčio ir RTVE mokamos pagalbos, nacionalinės teisės nuostatose yra įtvirtintas patikslinimo mechanizmas, Bendrojo Teismo nurodytas skundžiamo sprendimo 101 punkte, kuris, manau, neleidžia tvirtinti, kad abi teismo praktikoje suformuluotos sąlygos yra įvykdytos.

80.

Iš tikrųjų Ispanijos vyriausybė numato galimybę atlikti skirtingus patikslinimus tiek didinant, tiek mažinant skiriamas lėšas ir įsipareigoja, jei pajamos nepakankamos, padengti visas RTVE sąnaudas, o jei pajamos viršija numatytas sumas, grąžina perviršį į savo bendrąjį biudžetą; taip pat ji pasilieka tam tikrą diskreciją nuspręsti, kokią procentais išreikštą mokesčių dalį faktiškai skirs RTVE ( 36 ). Taigi ryšys tarp mokesčio ir pagalbos nėra „tiesioginis ir nepertraukiamas“ ryšys, apie kurį kalbėjo generalinis advokatas L. A. Geelhoed išvadoje byloje Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2004:124).

81.

Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnyje, kuriuos Bendrasis Teismas aiškiai nurodo skundžiamo sprendimo 101 punkte, yra įtvirtintas visiško RTVE sąnaudų, patiriamų vykdant su viešąja paslauga susijusias pareigas, padengimo principas, įpareigojant Ispanijos valstybę suteikti trūkstamas lėšas. Taigi, kaip skundžiamo sprendimo 9, 80 ir 101 punktuose dėsto Bendrasis Teismas, jei RTVE turimi finansavimo šaltiniai, tarp kurių – ir nagrinėjama mokestinė priemonė, yra nepakankami visoms RTVE sąnaudoms, numatytoms patirti vykdant su viešąja paslauga susijusias pareigas, padengti, Ispanijos vyriausybė privalo padengti šį skirtumą. Taip su RTVE teikiama viešąja paslauga susijusių pareigų grynųjų sąnaudų finansavimas yra užtikrinamas nepriklausomai nuo pajamų, gaunamų iš nagrinėjamų mokestinių priemonių ( 37 ).

82.

Jei pajamos viršija numatytas sumas, perviršis, atvirkščiai, grąžinamas į bendrąjį valstybės biudžetą, todėl skiriamas kitiems tikslams ( 38 ).

83.

Taigi aplinkybė, kad mokestinės pajamos yra didesnės ar mažesnės, nei numatyta, neturi įtakos numatytai kompensacijos, kuri skiriama RTVE už viešosios paslaugos užduoties vykdymą, sumai ( 39 ).

84.

Nors pagal nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintą sistemą numatyta įtraukti pajamas iš mokesčio į RTVE mokamą pagalbą, manau, kad Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnyje nurodytas patikslinimo mechanizmas ir Ispanijos valstybei palikta diskrecija šį ryšį iškraipo. Minėtas ryšys tarp mokesčio ir pagalbos schemos, aišku, nepanaikinamas, bet, kad ir kaip būtų, jis nebėra pakankamai glaudus, kad, pirma, atitiktų teismo praktikoje nurodytą tiesioginės įtakos kriterijų ir, antra, leistų taikyti šioje byloje nagrinėjamam atvejui išvadą, kurią Teisingumo Teismas padarė 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendime Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528).

85.

Galiausiai, nors biudžeto atžvilgiu yra privalomas ryšys, šis ryšys neturi įtakos RTVE mokamos pagalbos sumai.

86.

Taigi apeliantės argumentas, esą Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad galimas mokesčio nesuderinamumas su Sąjungos teise neturi tiesioginių pasekmių nagrinėjamos pagalbos ginčijimui, turi būti atmestas.

87.

DTS teigia, kad, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, mokestis daro „tiesioginę įtaką pagalbos dydžiui“, jeigu jį moka įmonė, konkuruojanti su pagalbos gavėju, ir taip pastarajam yra suteikiamas konkurencinis pranašumas. Kitaip tariant, pagalba padidėja tiek, kiek ji finansuojama iš konkurentų mokamo mokesčio.

88.

Manau, jog Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 102 punkte nusprendė, kad konkurencinio santykio tarp mokesčio mokėtojų ir iš šio mokesčio finansuojamos pagalbos gavėjo nepakanka tam, kad mokestis būtų laikomas šios pagalbos sudedamąja dalimi.

89.

Pirma, matėme, jog, remiantis Teisingumo Teismo praktika, turi būti įvykdytos dvi sąlygos, kad būtų įrodyta, jog mokestis yra pagalbos sudedamoji dalis:

90.

Jei viena iš šių sąlygų nėra įvykdyta, niekas negali teigti, kad mokestis yra pagalbos priemonės sudedamoji dalis, o kriterijus, susijęs su konkurencinio pranašumo buvimu, nėra pakankamas šiai išvadai atremti.

91.

Tiesa, kaip yra pažymėjęs generalinis advokatas L. A. Geelhoed savo išvadoje byloje Streekgewest (C‑174/02, EU:C:2004:124), klausimas, ar tarp mokesčio ir iš jo gautų pajamų finansuojamos pagalbos yra tiesioginis ir nenutrūkstamas ryšys, turi būti nagrinėjamas kiekvieną kartą atsižvelgiant į atitinkamų teisės aktų sąvokas, jų formuluotes, taikymo praktiką „ir ekonominį taikymo kontekstą“ ( 40 ). Šiuo klausimu jis, be kita ko, yra pažymėjęs, kad tokį ryšį įrodo tai, kiek ir kaip šis mokesčio ir pagalbos priemonės derinys veikia konkurencijos sąlygas atitinkamame sektoriuje, jo dalyje ar atitinkamas įmones ( 41 ).

92.

Tačiau 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendime Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764) Teisingumo Teismas yra padaręs išvadą, kad tai nėra lemiamas veiksnys.

93.

Pirma, kaip šiame sprendime yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, šiuo atveju kalbama nebe apie pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimą iš esmės, kurį pagal SESV 107 straipsnį atlieka Komisija ir kurio metu konkurencinių santykių nagrinėjimas tikrai labai svarbus ( 42 ), o apie „privalomo paskirties ryšio“ tarp mokesčio ir iš jo finansuojamos pagalbos schemos buvimo vertinimą siekiant nustatyti SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pranešti apie pagalbą taikymo ribas.

94.

Antra, kadangi keliamas klausimas, ar pajamos iš mokesčio daro tiesioginę įtaką „pagalbos dydžiui“, šie žodžiai turi būti aiškinami atsižvelgiant į labiausiai tiesioginę jų reikšmę apskaitoje, t. y. kaip susiję su pagalbos suma arba dydžiu. Sprendimo versijose vokiečių ir anglų kalbomis „pagalbos dydis“ yra atitinkamai išversta kaip „den Umfang der Beihilfe“ ir „the amount of the aid“ ( 43 ). Atsakymas į šį klausimą susijęs su vertinimu išimtinai apskaitos požiūriu, todėl jis neapima konkurencinių santykių tarp mokesčio mokėtojų ir pagalbos gavėjo vertinimo.

95.

Trečia, jei klausimas dėl konkurencinio santykio tarp mokesčio mokėtojų ir iš šio mokesčio finansuojamos pagalbos gavėjo būtų nustatytas kaip papildomas kriterijus, Teisingumo Teismo teigimu, tai galėtų pakenkti Komisijos vykdomos priežiūros veiksmingumui. Iš tiesų tokiu atveju ši priežiūra priklausytų nuo išankstinio ir vienašalio kiekvienos valstybės narės atlikto konkurencinio santykio buvimo ir pobūdžio vertinimo ( 44 ). Manau, kad šis pavojus dar padidėja, nes faktiškai toks mokestis renkamas tam tikrame sektoriuje, todėl mokesčio mokėtojai ir pagalbos gavėjas veikia toje pačioje rinkoje arba susijusiose rinkose.

96.

Taigi, jei reikėtų pritarti apeliantės argumentams, tai reikštų, kad kiekvieną kartą, kai mokestis renkamas tam tikrame sektoriuje ir kai juo apmokestinamos įmonės, kurios yra pagalbos gavėjo konkurentės, būtų įvykdytas privalomo paskirties ryšio kriterijus. Tačiau toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai. Iš tikrųjų jis turėjo omenyje labai siaurą privalomo paskirties ryšio buvimo aiškinimą, pagal kurį būtų paisoma SESV įtvirtinto aiškaus skirtumo tarp, pirma, valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių ir, antra, taisyklių, susijusių su iškraipymais, kylančiais iš valstybių narių priimtų mokestinių nuostatų.

97.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad, atlikdamas privalomo paskirties ryšio tarp nagrinėjamų mokestinių priemonių ir RTVE mokamos pagalbos buvimo vertinimą Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė apeliantės argumentą, susijusį su tariamu konkurenciniu pranašumu, kuriuo naudojasi RTVE dėl jos konkurentams nustatyto mokesčio.

98.

Taigi šiuo klausimu pateiktas DTS kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

99.

DTS kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktų, remdamasis tuo, kad pajamos, kurios viršija viešosios paslaugos teikimo grynąsias sąnaudas, turi būti pervestos į rezervo fondą arba perduotos į valstybės biudžetą, nusprendė, kad pajamos iš mokesčio neturi įtakos pagalbos dydžiui ir kad RTVE pajamoms yra numatyta absoliuti riba. Tai, kad yra numatyta tokia absoliuti pajamų riba, neturi reikšmės. Iš tiesų pagal 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764) tokiu atveju, kad būtų galima padaryti išvadą, jog mokestis turi įtakos pagalbos sumos dydžiui, svarbu, kad ši pagalba būtų nustatyta pagal pajamų ribas, taip pat atsižvelgiant į planuojamas pajamas iš mokesčio, o šioje byloje taip ir yra.

100.

Manau, kad šis kaltinimas nepagrįstas.

101.

Kaip esu nurodęs, dėl to, kad pagal Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnį ir Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnį RTVE turimas pajamų perviršis yra pervedamas į rezervo fondą ir atitinkamu atveju perduodamas į valstybės biudžetą, panaikinamas tiesioginis paskirties ryšys tarp mokestinių pajamų ir nagrinėjamos pagalbos. Tokiu atveju pajamos iš mokesčio automatiškai neturi įtakos pagalbos dydžiui, nes pajamų perviršis bus perskirstytas kitiems tikslams ir tai neleis padidinti pagalbos dydžio.

102.

Manau, kad apeliantės daromas palyginimas su 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimu Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764) neturi reikšmės. Iš tiesų byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, kaip aiškiai matyti iš jo 104 punkto, pajamos iš reklamos bendrovių mokesčio išimtinai buvo skirtos „tik“ pagalbai radijo transliavimui finansuoti. Be to, nors šią pagalbą iš tikrųjų skirdavo tam tikra komisija, ji neturėjo teisės naudoti turimų fondų kitiems tikslams nei šios pagalbos išmokėjimas. Tačiau akivaizdu, kad šioje byloje taip nėra, nes nagrinėjamos pajamos iš mokesčio nėra išimtinai skirtos tik pagalbai finansuoti, kadangi pajamų perviršis turi būti pervestas į rezervo fondą, o atitinkamu atveju – į valstybės biudžetą, kad būtų skirtas kitiems tikslams.

103.

Taigi manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai nusprendė, jog Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnyje ir Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnyje numatytas patikslinimo mechanizmas neleidžia laikyti, kad mokestis daro tiesioginę įtaką RTVE skirtos pagalbos dydžiui.

104.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, pirmojo pagrindo antroji dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

105.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad pirmasis apeliantės nurodytas apeliacinio skundo pagrindas, susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl klaidingo valstybės pagalbos sąvokos aiškinimo, yra iš dalies nereikšmingas ir iš dalies nepagrįstas.

106.

Antrajame pagrinde DTS kritikuoja skundžiamo sprendimo 66, 67 ir 69 punktuose Bendrojo Teismo atliktą nacionalinės teisės aktų vertinimą, kuriuo remdamasis jis daro skundžiamo sprendimo 102–104 punktuose išdėstytą išvadą, kad DTS taikomas mokestis neturi įtakos RTVE skiriamos pagalbos sumai, todėl nėra pagalbos schemos sudedamoji dalis.

107.

Antrasis pagrindas sudarytas iš dviejų dalių.

108.

Pirma dalis susijusi su tuo, kad vertindamas privalomo paskirties ryšio tarp mokesčio ir nagrinėjamos pagalbos buvimą Bendrasis Teismas atliko nepakankamą teisminę priežiūrą.

109.

Kalbant apie antrą dalį – ji susijusi su taikytinų nacionalinės teisės aktų iškraipymu, nes atlikdamas vertinimą Bendrasis Teismas nepaisė to, kad planuojamas RTVE biudžetas rengiamas atsižvelgiant į numatomą surinkti mokestinių pajamų sumą, todėl ši suma daro tiesioginę įtaką pagalbos sumos dydžiui.

110.

Skundžiamo sprendimo 65 punkte atsižvelgdamas į Įstatymo Nr. 8/2009 tekstą Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad RTVE skirtos pagalbos suma nepriklauso nuo apeliantei nustatytų mokesčių sumos, nes pagalbos suma nustatoma atsižvelgiant į RTVE viešosios paslaugos užduoties vykdymo grynąsias sąnaudas.

111.

Kad pagrįstų šią išvadą, pirma, skundžiamo sprendimo 66–68 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo tai, kas parašyta Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnyje, Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalyje ir 8 straipsnyje, kuriuose yra apibrėžtas Ispanijos valstybės vaidmuo tuo atveju, kai RTVE turimos pajamos viršija viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudas.

112.

Antra, skundžiamo sprendimo 69 punkte Bendrasis Teismas išnagrinėjo tai, kas parašyta Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžiamas Ispanijos valstybės vaidmuo tuo atveju, kai RTVE turimos pajamos yra nepakankamos viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudoms padengti.

113.

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad teisminė priežiūra, kurią Bendrasis Teismas atliko dėl ginčijamo sprendimo, buvo nepakankama. Pirma, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas Ispanijos teisės aktų nuostatas, be kita ko, į Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnį ir į Mandato-marco a la Corporación RTVE previsto en el articulo 4 de la Ley 17/2006 de la radio y la televisión de titularidad estatal, aprobado por los plenos del congreso de los diputados y del senado (Įstatymo Nr. 17/2006 4 straipsnyje numatytas bendrasis įgaliojimas RTVE, patvirtintas Deputatų Rūmų ir Senato plenariniame posėdyje) ( 46 ) 44 straipsnį. Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad RTVE pagal įstatymus yra įpareigojama parengti savo biudžetą ir turi atsižvelgti ne tik į numatomas viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudas, bet ir į numatomas gauti pajamas, kurios apima pajamas iš nagrinėjamo mokesčio. Tai įrodo, kad numatoma surinkti pajamų iš DTS nustatyto mokesčio suma turi įtakos RTVE gaunamos pagalbos dydžiui.

114.

Antra, Bendrasis Teismas išsamiai nepatikrino Komisijos vertinimų, susijusių su 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendime Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764) nurodytomis sąlygomis, pagal kurias pajamos iš mokesčio turi įtakos pagalbos sumos dydžiui, jei skiriama subsidija apskaičiuojama atsižvelgiant į „surinkto“ mokesčio sumą arba į „numatomą surinkti“ pajamų iš mokesčio sumą. Iš tiesų Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, kiek numatoma surinkti pajamų suma turi įtakos apskaičiuojant pagalbą, o tik patvirtino Komisijos vertinimą.

115.

RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija ginčija tokio argumento priimtinumą. RTVE ir Ispanijos Karalystė pabrėžia, kad Bendrasis Teismas neprivalėjo remtis kiekviena iš taikytinų nacionalinės teisės sistemos nuostatų. Be to, Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnio ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsnio DTS Bendrajame Teisme nelaikė reikšmingais. Komisija savo ruožtu pabrėžia, kad DTS nei ieškinyje, nei dublike Bendrajame Teisme nenurodė Įstatymo Nr. 17/2006 33 ir 34 straipsnių, bendrojo įgaliojimo 44 straipsnio ir Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio. Tačiau šis teismas, nagrinėdamas Komisijos sprendimo teisėtumą, neprivalėjo savo iniciatyva remtis tam tikromis nacionalinės teisės normomis.

116.

Kad ir kaip būtų, RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija mano, jog šie kaltinimai yra nepagrįsti.

117.

Iš karto reikia patikslinti, kad, nepaisant svarbos, kurią, atrodo, DTS teikia minėtoms nuostatoms šiame apeliaciniame skunde, ji nebuvo jų paminėjusi nė viename iš procesinių dokumentų, pateiktų vykstant procesui Bendrajame Teisme. Tai, kad DTS, pateikdama ieškinį arba dubliką, nemanė, kad būtų naudinga nurodyti minėtas nuostatas, mano nuomone, rodo, kad tai nėra esminės arba reikšmingos nuostatos.

118.

Kaip ji pažymi apeliacinio skundo 3 išnašoje, Įstatymo Nr. 17/2006 tekstas ir bendrojo įgaliojimo tekstas buvo pateikti atitinkamai Komisijos atsiliepimo į ieškinį priede ir RTVE įstojimo į bylą paaiškinime Bendrajame Teisme. Tačiau visų pirma būtent apeliantė, pateikdama ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, turėjo išsamiai nurodyti taikytinas nacionalinės teisės nuostatas, kurias laiko reikšmingomis, ir negaliu Bendrojo Teismo kaltinti, kad jis nepriėmė sprendimo dėl tam tikrų šių nuostatų, nes pati apeliantė aiškiai jomis nesirėmė. Nors DTS nurodo, kad kalbėjo apie šias nuostatas per posėdį Bendrajame Teisme, nėra žinoma, kiek ji rėmėsi Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsniu ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsniu.

119.

Kad ir kaip būtų, primintina, kad tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl jam pateiktų įrodymų vertės ( 47 ). Taigi jis visiškai turėjo teisę neįtraukti į savo vertinimą Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnio ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsnio. Kaip parodys tolesnis vertinimas, šios nuostatos neleistų, atsižvelgiant į jų tikslą, suprasti, kokio pobūdžio yra paskirties ryšys tarp nagrinėjamo mokesčio ir RTVE mokamos pagalbos.

120.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad pirmasis argumentas nepriimtinas.

121.

Iškart siūlau atmesti antrąjį argumentą, nes jis yra nepagrįstas.

122.

Iš tikrųjų dėl priežasčių, kurias išdėsčiau šios išvados 102 punkte, apeliantės atliekamas šios bylos ir bylos, kurioje priimtas 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Régie Networks (C‑333/07, EU:C:2008:764), palyginimas yra nereikšmingas. Toje byloje ne tik buvo teisės nuostata, pagal kurią pajamos iš mokesčio buvo skirtos radijo transliavimo pagalbai, bet ir pajamos iš šio mokesčio išimtinai buvo skirtos tik šiai pagalbai finansuoti ir nebuvo numatyta pajamų perviršio perskirstymo kitiems tikslams.

123.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, antrojo (apeliacinio skundo) pirmoji dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.

124.

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė, palaikoma Telefónica, Bendrąjį Teismą kaltina skundžiamo sprendimo 66, 67 ir 69 punktuose iškraipius Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnį ir Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnį, kuriais jis rėmėsi, kad padarytų išvadą, jog nagrinėjamas mokestis neturi įtakos RTVE skirtos pagalbos sumai. Iš esmės jis suteikė šioms nuostatoms kitokią reikšmę, nei jos turi, kai yra nagrinėjamos kartu su Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsniu ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsniu.

125.

Telefónica taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino nacionalinės teisės aktus, akivaizdžiai iškraipydamas jam pateiktus įrodymus.

126.

RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija teigia, kad šis pagrindas yra nepriimtinas.

127.

Priešingai, nei teigia RTVE, Ispanijos Karalystė ir Komisija, antrojo pagrindo antra dalis, manau, yra priimtina.

128.

Iš tikrųjų Teisingumo Teisme gali būti pareikšti kaltinimai, susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu arba vertinimu, jei apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė jam pateiktus įrodymus ( 48 ). Nagrinėjamu atveju taip ir yra, nes DTS kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius nacionalinės teisės aktus ir tiksliai nurodo, pirma, įrodymus, kuriuos, mano, iškraipė Bendrasis Teismas, ir, antra, nagrinėjimo klaidas, dėl kurių, atlikdamas vertinimą, jis juos iškraipė.

129.

Todėl Teisingumo Teismas gali vykdyti teisminę priežiūrą.

130.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar Bendrasis Teismas, remdamasis jam pateiktais dokumentais ir kitais įrodymais, neiškraipė nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, ar dėl šių įrodymų Bendrasis Teismas nepadarė jų turiniui aiškiai prieštaraujančių išvadų ir ar nagrinėdamas įrodymų visumą, kad nustatytų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų turinį, kuriam nors iš jų nesuteikė reikšmės, kurios šis, atsižvelgiant į kitus įrodymus, neturi ( 49 ).

131.

Tačiau toks iškraipymas turi būti aiškiai matomas iš bylos dokumentų, kad Teisingumo Teismui nereikėtų iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų arba prašyti pateikti naujų įrodymų ( 50 ).

132.

Atidžiai perskaitęs DTS išdėstytus argumentus, padariau išvadą, kad jai nepavyko įrodyti, jog skundžiamo sprendimo 66–69 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadas, aiškiai prieštaraujančias nagrinėjamų Ispanijos teisės aktų nuostatų turiniui, arba kad suteikė vienai iš jų reikšmę, kurios ji, atsižvelgiant į kitus įrodymus byloje, akivaizdžiai neturi.

133.

Bendrojo Teismo teigimu, remiantis Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalimi, „jeigu RTVE turimų pajamų nepakanka visuomeninės transliavimo paslaugos teikimo sąnaudoms padengti, skirtumas padengiamas Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto įnašais“.

134.

DTS teigimu, šia nuostata Ispanijos valstybė nėra įpareigojama suteikti savo bendrojo biudžeto lėšų viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudoms padengti, bet jai nustatoma pareiga papildyti RTVE numatytą biudžetą, jeigu jį vykdant mokestinių pajamų suma yra mažesnė, nei numatyta biudžete. Be to, įnašai iš bendrojo biudžeto neleidžiami, jei išlaidos viršija numatytąsias biudžete.

135.

Be to, Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalis turi būti nagrinėjama kartu su Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsniu ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsniu. Pagal Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnį RTVE pati parengia savo biudžetą, atsižvelgdama ne tik į numatomas viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudas, bet ir į numatomas gauti pajamas, įskaitant pajamas iš Įstatyme Nr. 8/2009 numatytų mokesčių. Todėl pagal Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalį, jei faktinės pajamos iš mokesčių yra mažesnės, nei numatoma surinkti mokesčių suma, ir neleidžia padengti viešosios paslaugos teikimo sąnaudų, įtrauktų į RTVE biudžetą, Ispanijos valstybė turėtų papildyti „biudžeto planą“ įnašais iš savo bendrojo biudžeto. Tačiau „biudžeto planas“ turėtų būti parengtas remiantis numatoma surinkti pajamų iš mokesčio suma, todėl ši suma daro tiesioginę įtaką pagalbos sumos dydžiui. Taigi pajamų iš mokesčio įtaka RTVE biudžeto vykdymui neturi būti painiojama su numatomos surinkti pajamų iš mokesčio sumos įtaka pradiniam minėto biudžeto parengimui ir atitinkamai pagalbos sumos dydžiui. Reikšmingas yra tik šis dydis.

136.

Telefónica priduria, kad yra aiškių nuorodų, paneigiančių tariamo papildomo įnašo iš Ispanijos valstybės bendrojo biudžeto galimybę, nes būtent Įstatymo Nr. 8/2009 motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nebūtų pagrįsta, jei dėl finansavimo garantijos padidėtų valstybės įnašas“. Be to, šiuo atveju kalbama apie antraeilę galimybę, nes turi būti įvykdytos dvi sąlygos, kad Ispanijos valstybė finansuotų su viešąja paslauga susijusios pareigos vykdymo sąnaudų dalį. Pirma, tam tikrais finansiniais metais pajamos iš mokesčio turi būti mažesnės nei viešosios paslaugos užduoties vykdymo sąnaudos ir, antra, rezervo fondo lėšos turi būti nepakankamos RTVE sąnaudoms tais finansiniais metais padengti. Be to, Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės garantija yra apribota, pirma, mokesčių ir rezervo fondo lėšų ir, antra, su viešąja paslauga susijusios pareigos vykdymo sąnaudų skirtumu. Todėl yra kalbama apie naują pagalbos priemonę. Tai netrukdo RTVE skiriamos pagalbos apibrėžti remiantis pajamomis iš mokesčio, o jei šios yra nepakankamos, Ispanijos valstybei įsipareigoti padengti skirtumą.

137.

Manau, kad nė vienas iš apeliantės išdėstytų argumentų neleidžia įrodyti, jog Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalį.

138.

Pirma, teigdama, kad pagal šią nuostatą „Ispanijos valstybė privalėjo papildyti „biudžeto planą“ įnašais iš savo bendrojo biudžeto“ arba kad „[minėta] nuostata valstybė [buvo įpareigojama] papildyti RTVE „biudžeto planą“, jeigu jį vykdant mokestinių pajamų suma mažesnė, nei numatyta biudžete“, apeliantė nenukrypsta nuo Bendrojo Teismo pateikto Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo.

139.

Antra, nors apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis neaiškino šios nuostatos atsižvelgdamas į Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnį ir bendrojo įgaliojimo 44 straipsnį, visiškai nesuprantu, kodėl šie straipsniai turėtų būti reikšmingi.

140.

Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnyje „Biudžetai“ yra nustatyta:

„1.   RTVE <…> parengia veiklos biudžetą, kuriame patikslina išteklius ir atitinkamas metines dotacijas, ir tokį pat išsamų investicinį biudžetą. RTVE <…> veiklos biudžetas ir investicinis biudžetas yra bendrojo valstybės biudžeto dalis.

2.   RTVE <…> veiklos ir investicinį biudžetus sudaro <…> atitinkamų finansinių metų išankstinės pelno (nuostolių) ataskaita ir finansavimo lentelė. Prie šių biudžetų pridedamas išankstinis įmonės balansas ir papildomi dokumentai, kurių reikalauja ministerija <…>.

<…>“

141.

Be to, bendrojo įgaliojimo 44 straipsnyje „Biudžeto prievolės“ patikslinama:

„RTVE ir jos įmonės parengia savo biudžetus taip, kad jie atitiktų Įstatymo Nr. 17/2006 34 straipsnio nuostatas. Šie biudžetai rengiami remiantis biudžeto pusiausvyros principu ir juose numatomi finansiniai įsipareigojimai, būtini siekiant šiame bendrajame įgaliojime numatytų bendrųjų tikslų, išplėtotų galiojančioje sutartyje programoje.“

142.

Konstatuotina – tai, be to, pažymi RTVE ir Komisija, – kad šiomis nuostatomis įtvirtinami tik bendrieji principai ir niekas jų tekste neleidžia įrodyti esant privalomą paskirties ryšį tarp nagrinėjamų mokestinių pajamų ir RTVE skiriamos pagalbos schemos.

143.

Trečia, Telefónica pateikti argumentai taip pat neleidžia konstatuoti, kad Bendrojo Teismo pateikti teiginiai akivaizdžiai prieštarauja Įstatymo Nr. 8/2009 2 straipsnio 2 daliai. Kalbant apie šio įstatymo motyvuojamąją dalį, pažymėtina, kad ji neturi jokios privalomos galios, o Telefónica nurodyta ištrauka akivaizdžiai neleidžia paneigti papildomo Ispanijos valstybės įnašo. Be to, manau, nesvarbu, ar kalbama apie antraeilę galimybę. Bendrasis Teismas pakankamai aptarė tokios galimybės buvimą, kad padarytų skundžiamo sprendimo 101 punkte nurodytą išvadą, pagal kurią Ispanijos valstybė įpareigojama padengti skirtumą tarp RTVE turimų finansinių šaltinių ir visų jos sąnaudų, patiriamų vykdant su viešąja paslauga susijusias pareigas.

144.

Skundžiamo sprendimo 66‐68 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė:

145.

Pirma, DTS Bendrąjį Teismą kaltina skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose iškraipius Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio ir Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnio nuostatas – suteikus joms tokią reikšmę, kokios jos neturi. Iš esmės Bendrasis Teismas tik tvirtino, kad pagal Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnio 3 dalį rezervo fondo lėšos gali būti naudojamos tik atskiru Ministerio de Economía y Hacienda (Ekonomikos ir finansų ministerija, Ispanija) leidimu, ir nepaminėjo pirmųjų šios nuostatos žodžių, kad „fondo lėšos gali būti naudojamos tik ankstesniais finansiniais metais patirtiems nuostoliams kompensuoti ir susidarius nenumatytoms situacijoms, susijusioms su viešosios paslaugos teikimu“. Apeliantės teigimu, šių papildomų lėšų dydis neišvengiamai priklauso nuo pajamų iš mokesčio, nes šis fondas sudaromas iš jų.

146.

Be to, Telefónica teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio 1 dalį ir Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 2 dalį, konstatavęs, jog šiomis nuostatomis panaikinamas bet koks ryšys tarp pagalbos sumos ir mokestinių priemonių pagrindu surinktų mokesčių sumos. Pirma, tai, kad pajamos gali būti pervedamos į Ispanijos valstybės biudžetą, yra antraeilė galimybė. Iš tikrųjų tik pajamos, kurios viršija RTVE metinių išlaidų 10 % ribą, yra pervedamos į valstybės biudžetą. Antra, iš to nematyti, kad pagalbos dydis nepriklauso nuo mokestinių pajamų dydžio. Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio 1 dalyje tik nustatoma pagalbos dydžio riba. Tai netrukdo visų pajamų iš mokesčių skirti pagalbai laikantis nacionalinio įstatymų leidėjo nustatytos ribos. Minėta riba yra pagalbos suderinamumo sin qua non sąlyga, antraip atsirastų Sąjungos teisei prieštaraujanti kompensacijos permoka.

147.

Šie argumentai turi būti atmesti.

148.

Dėl apeliantės išdėstytų argumentų visų pirma konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 66 punkte Bendrasis Teismas iš esmės tais pačiais žodžiais pakartoja Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnio nuostatų aiškinimą, kurį apeliantė pati pateikė ieškinio 10 punkte ( 52 ).

149.

Toliau, kalbėdama apie skundžiamo sprendimo 67 punkte Bendrojo Teismo atliktą vertinimą, DTS tik patikslina Įstatymo Nr. 8/2009 8 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuria visiškai neleidžiama užginčyti Bendrojo Teismo atlikto Ispanijos teisės aktų aiškinimo, taip pat neleidžiama daryti išvados, kad apeliantės mokamo mokesčio suma turi įtakos RTVE skiriamos pagalbos sumai.

150.

Kalbant apie Telefónica išdėstytus argumentus, pažymėtina, jog nė vienas iš jų nepadeda įrodyti, kad Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė minėtas nuostatas. Nesvarbu, ar Bendrojo Teismo nurodyta galimybė yra antraeilė – tai neturi jokios įtakos aplinkybei, kad pagal Įstatymo Nr. 17/2006 33 straipsnį perviršis, jeigu neviršija 10 % iš biudžeto skirtų RTVE metinių išlaidų, pervedamas į rezervo fondą, o jeigu ši riba viršijama, jis turi būti grąžintas į valstybės biudžetą, – to Telefónica visiškai neginčija. Be to, priešingai, nei teigia Telefónica, Bendrasis Teismas nusprendė ne tai, kad pagalbos dydis nepriklauso nuo mokestinių pajamų dydžio, o tai, kad šių pajamų suma negali daryti „tiesioginės įtakos“ RTVE mokamos pagalbos sumai.

151.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su tuo, kad Bendrojo Teismo atlikta teisminė priežiūra buvo nepakankama ir kad, atlikdamas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo vertinimą jis iškraipė taikytinus nacionalinės teisės aktus, atmesti iš dalies kaip nepriimtiną ir iš dalies kaip nepagrįstą.

152.

Šiuo klausimu apeliantė gana išsamiai nurodo, kad Bendrasis Teismas iškraipė argumentus, kuriuos ji pateikė grįsdama ieškinio antrąjį pagrindą dėl panaikinimo, susijusį su SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimu, todėl jis priėmė sprendimą ultra petita, pakeitė ginčo dalyką ir peržengė teisminės priežiūros ribas.

153.

Tokiomis aplinkybėmis trečiasis pagrindas, priešingai, nei teigia RTVE, yra priimtinas.

154.

Trečiąjį pagrindą sudaro dvi dalys; pirmoji susijusi su argumentų iškraipymu, o antroji – su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė teisminės priežiūros ribas; nuo pirmosios dalies pagrįstumo priklausys antrosios nagrinėjimas.

155.

Primintina, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką iškraipymas turi būti aiškiai matomas iš bylos dokumentų, kad Teisingumo Teismui nereikėtų iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų.

156.

Tačiau, mano nuomone, iš skundžiamo sprendimo 118–167 punktuose Bendrojo Teismo atlikto vertinimo nematyti tokio iškraipymo.

157.

Pirma, DTS teigia, kad skundžiamo sprendimo 151 ir 152 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino antrąjį ieškinio pagrindą dėl panaikinimo, nes atskyrė „ieškovės argumentus, susijusius su visų trijų Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytų [ar pakeistų] mokestinių priemonių poveikiu“, ir „ieškovės argumentus, susijusius su Įstatyme Nr. 8/2009 pakeistoje RTVE finansavimo schemoje nustatytų pagalbos elementų poveikiu“. Iš tiesų iš procesinių dokumentų aiškiai matyti, kad ji niekada nebuvo pateikusi argumentų dėl pačios pagalbos poveikio.

158.

Tiesa, ieškinio 59 punkte DTS pateikė antrąjį pagrindą dėl panaikinimo ir nurodė, kad „Komisija pažeidė SESV 106 straipsnio 2 dalį, suteikdama leidimą pagalbai, kuri neatitinka šiame straipsnyje numatyto proporcingumo reikalavimo, nes dėl jai finansuoti skirtų mokesčių atsiranda bendrajam interesui prieštaraujantis konkurencijos iškraipymas“ ( 53 ).

159.

Taigi atsižvelgdamas į apeliantės motyvus ir argumentus, išdėstytus ieškinyje ir dublike, Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, kad ji ginčija Komisijos vertinimą, susijusį ne tik su visų trijų Įstatyme Nr. 8/2209 nustatytų ar pakeistų mokestinių priemonių, bet ir su šiuo įstatymu pakeistoje RTVE finansavimo schemoje nustatytų pagalbos elementų poveikiu konkurencijai.

160.

Iš tikrųjų ieškinio 77 punkte DTS pateikė argumentus dėl konkurencijos iškraipymo buvimo ir nurodė, kad televizijos žiūrovų rinkoje ir audiovizualinio turinio įsigijimo rinkose yra bendrajam interesui prieštaraujantis konkurencijos iškraipymas dėl „RTVE finansavimo sistemos, kuriai buvo suteiktas leidimas pagal [ginčijamą] sprendimą (ypač 1,5 % „įnašo“, nustatyto televizijos transliuotojams, transliuojantiems mokamais televizijos kanalais)“, o dublike DTS kalbėjo apskritai apie „naują finansavimo sistemą [arba schemą]“ ( 54 ).

161.

Be to, ieškinio 93–99 punktuose DTS aiškiai ginčija „Įstatyme Nr. 8/2009 numatytus mechanizmus“, kuriais siekiama išvengti konkurencijos iškraipymų, atsirandančių dėl RTVE veiklos, ypač Įstatymo Nr. 8/2009 3 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 5 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies i ir m punktų nuostatas.

162.

Tačiau, kaip matyti iš DTS ieškinio 94–99 punktų ir skundžiamo sprendimo 162–164 punktų, šie mechanizmai skiriasi nuo apeliantės ginčijamų mokestinių priemonių ir patenka į RTVE mokamos pagalbos finansavimo schemą.

163.

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į apeliantės argumentus, išdėstytus jos procesiniuose dokumentuose, negali būti teigiama, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino antrąjį ieškinio pagrindą dėl panaikinimo ir atskirai nagrinėjo „ieškovės argumentus, susijusius su visų trijų Įstatyme Nr. 8/2009 nustatytų [ar pakeistų] mokestinių priemonių poveikiu“, ir „ieškovės argumentus, susijusius su Įstatyme Nr. 8/2009 pakeistoje RTVE finansavimo schemoje nustatytų pagalbos elementų poveikiu“.

164.

Taigi pirmasis argumentas turi būti atmestas.

165.

Antra, DTS teigia, kad skundžiamo sprendimo 120 punkte Bendrasis Teismas iškraipė jos argumentus ir klaidingai atskyrė argumentą dėl kainų kėlimo, kurį vykdo RTVE audiovizualinio turinio įsigijimo rinkoje, ir argumentą dėl bendrajam interesui prieštaraujančio konkurencijos iškraipymo. Iš procesinių dokumentų aiškiai matyti, kad DTS teigė, jog naujas RTVE finansavimo būdas, ypač DTS nustatytas mokestis, leido RTVE iškraipyti konkurenciją taip, kad atsirado prieštaravimas bendrajam interesui, neproporcingai sustiprinęs jos konkurencinę padėtį, todėl tai leido jai imtis antikonkurencinių veiksmų, pavyzdžiui, kelti kainas.

166.

Ši kritika neturi jokio pagrindo.

167.

Iš tikrųjų konstatuotina, kad Bendrasis Teismas atskirai nagrinėjo argumentus, nes pati apeliantė juos atskyrė ieškinio 80 ir 81 punktuose.

168.

Iš esmės ieškinio 80 punkte DTS teigė, „pirma, [kad nauja finansavimo schema leidžia] RTVE įgyti didelės komercinės vertės retransliacijos teises, kurios nėra būtinos viešosios paslaugos užduočiai vykdyti“. Taigi apeliantė aiškiai prašė Bendrojo Teismo išnagrinėti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, vykdydama kompensacijos, mokamos RTVE už viešosios paslaugos užduoties vykdymą, proporcingumo priežiūrą. Ši priežiūra leidžia įvertinti, ar konkurencijai arba prekybai gali būti padarytas toks poveikis, kuris prieštarauja Sąjungos interesams, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Pagal skundžiamo sprendimo 117 punkte Bendrojo Teismo nurodytą teismo praktiką minėta priežiūra turi padėti patikrinti, ar numatyta kompensacija yra būtina, kad nagrinėjama viešoji paslauga galėtų būti teikiama ekonomiškai priimtinomis sąlygomis, ar, atvirkščiai, nagrinėjama priemonė, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, yra akivaizdžiai neproporcinga.

169.

Būtent skundžiamo sprendimo 149–166 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo kaltinimą, susijusį su poveikiu prekybai arba jos iškraipymu, kurie prieštarauja Sąjungos interesams. Pažymėtina, kad atlikdamas šį nagrinėjimą skundžiamo sprendimo 159 punkte Bendrasis Teismas atsižvelgė į apeliantės nurodytą žalą.

170.

Ieškinio 81 punkte DTS teigė, „antra“, kad naujos RTVE suteiktos lėšos leido šiai pakelti kainas, įsigyjant didelės komercinės vertės retransliacijos teises. Ieškinio 81–87 punktuose apeliantė kalbėjo apie tam tikrus atvejus, kai RTVE buvo įsigijusi teises, kurie gali įrodyti pastarosios antikonkurencinį elgesį.

171.

Skundžiamo sprendimo 129–147 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar Komisija iš tikrųjų padarė akivaizdžią vertinimo klaidą dėl RTVE antikonkurencinio elgesio pavojaus sporto renginių transliacijų ir filmų demonstravimo teisių įsigijimo rinkoje, ir daugiausia dėmesio skyrė būtent jos veiksmams keliant kainas.

172.

Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, Bendrasis Teismas negali būti kaltinamas dėl to, kad skundžiamo sprendimo 120 punkte ir toliau dėstydamas samprotavimus abu argumentus nagrinėjo atskirai, nes ne tik pati apeliantė juos atskyrė, bet ir vertinant jų pagrįstumą jie turėjo būti nagrinėjami atskirai.

173.

Taigi antrasis argumentas taip pat turi būti atmestas.

174.

Trečia, DTS teigia, kad skundžiamo sprendimo 130 ir 157 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino jos argumentus, nes ji niekada neteigė, jog RTVE finansavimo schema iškraipo konkurenciją vien todėl, kad dėl šios schemos ji gali audiovizualinio turinio įsigijimo rinkose konkuruoti su privačiais operatoriais. Atvirkščiai, DTS tvirtino, kad jai nustatytas mokestis padidina konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl pačios pagalbos, nes jos turimos finansinės lėšos atitinkamose rinkose sumažėja, o RTVE galimybės imtis antikonkurencinių veiksmų tose pačiose rinkose padidėja.

175.

Skundžiamo sprendimo 130 punkte Bendrasis Teismas pateikė apeliantės argumentą kaip susijusį su tuo, kad „dėl RTVE finansavimo schemos jos turimi viešieji ištekliai jai suteikia galimybę turinio įsigijimo rinkoje konkuruoti su privačiais operatoriais“. Tiesa, ieškinyje arba dublike apeliantė tiesiogiai netvirtino, kad RTVE finansavimo schema iškraipo konkurenciją vien todėl, kad dėl šios schemos ji gali audiovizualinio turinio įsigijimo rinkose konkuruoti su privačiais operatoriais.

176.

Tačiau ieškinio 67–76 punktuose apeliantė daug kalbėjo apie konkurencijos būklę televizijos žiūrovų rinkoje ir audiovizualinio turinio įsigijimo rinkose, pabrėždama palankią konkurencinę RTVE padėtį dėl naujos finansavimo schemos, ir, pagrįsdama savo žodžius, nurodė daugelį atvejų, kada pastaroji buvo įsigijusi teises nukenčiant konkurentams.

177.

Taigi skundžiamo sprendimo 130 punkto paskutiniame sakinyje Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog „tik aplinkybė, kad RTVE konkuruoja su privačiais operatoriais turinio įsigijimo rinkoje ir tam tikrais atvejais prieš juos laimi, negali savaime būti įrodymas, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą“ ( 55 ). Ši išvada, man atrodo, turi ryšį su apeliantės išdėstytais argumentais. Nors tai, kaip Bendrasis Teismas suformulavo DTS argumentą, iš tikrųjų jo nepakartoja visiškai, tai nerodo, atvirkščiai, akivaizdžios vertinimo klaidos.

178.

Todėl trečiasis argumentas turi būti atmestas.

179.

Galiausiai, ketvirta, DTS teigia, kad skundžiamo sprendimo 141 ir 158 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė jos argumentus, nes ji niekada neteigė, kad ankstesni RTVE veiksmai „vis tiek darytų poveikį ateityje“ arba kad dėl RTVE finansavimo schemos „jos [DTS] pasiūla suprastėjo, o dėl to nukenčia jos abonentai“. Priešingai, DTS pateikė pavyzdžių, parodančių, kokio tipo antikonkurencinių veiksmų RTVE turėjo galimybę imtis dėl didelių išteklių, kuriuos tradiciškai gaudavo, ir kad naujoji finansavimo schema leidžia šiuos veiksmus tęsti ir sustiprinti.

180.

Kalbant, pirma, apie Bendrojo Teismo nuorodą į tai, kad atvejai, kurie buvo pateikti kaip RTVE įsigytų teisių pavyzdžiai, vis tiek, DTS teigimu, „darytų poveikį ateityje“ (skundžiamo sprendimo 141 punktas), pažymėtina, jog ieškinio 87 punkte DTS nurodė, kad „[kainų kėlimo praktika] bus tęsiama arba sustiprės“ dėl naujos finansavimo sistemos, kuriai ginčijamu sprendimu buvo suteiktas leidimas, o dubliko 28 punkte pridūrė, kad „naujoji finansavimo schema užtikrina RTVE išteklius, kurie jai leis sustiprinti kainų kėlimo politiką“ ( 56 ). Prasmė, kurią Bendrasis Teismas suteikė šioms nuorodoms, manau, neprieštarauja jų turiniui.

181.

Kalbant, antra, apie Bendrojo Teismo nuorodą į tai, kad dėl RTVE finansavimo schemos „jos [DTS] pasiūla suprastėjo, o dėl to nukenčia jos abonentai“ (skundžiamo sprendimo 158 punktas), konstatuotina, kad Bendrasis Teismas iš esmės pakartojo apeliantės žodžius, kuriuos ji pavartojo dubliko 28 punkte teigdama, kad „[nagrinėjama] finansavimo sistema susilpnina [jos] konkurencinę padėtį <…>, nes atima iš jos svarbius išteklius ir verčia ją sumažinti investicijas į turinį, o dėl to neišvengiamai suprastėja jos mokamų televizijos kanalų pasiūla ir prarandami abonentai“ ( 57 ).

182.

Taigi ketvirtasis argumentas turi būti atmestas.

183.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, trečiojo pagrindo pirma dalis, susijusi su argumentų iškraipymu, yra nepagrįsta.

184.

Kadangi trečiojo pagrindo antra dalis, susijusi su tuo, kad Bendrasis Teismas pažeidė teisminės priežiūros ribas, buvo paremta pirmosios dalies pagrįstumu, šios antros dalies nereikia nagrinėti.

185.

Todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė argumentus ir pažeidė teisminės priežiūros ribas, atlikdamas SESV 106 straipsnio 2 dalies pažeidimo vertinimą.

186.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Telefónica iškėlė kitokį nei DTS nurodytieji apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pažeidimu. Iš esmės Telefónica teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, atmesdamas kaip nepriimtinus jos argumentus dėl SESV 108 straipsnio pažeidimo.

187.

Pažymėtina, kad Telefónica, nurodydama šį apeliacinio skundo pagrindą, jį suformulavo tais pačiais žodžiais ir pagrindė tais pačiais argumentais, kaip ir Teisingumo Teismui pateiktame jos priešpriešiniame apeliaciniame skunde.

188.

Pagal Procedūros reglamento 174 straipsnį „atsiliepimu į apeliacinį skundą reikalaujama apeliacinį skundą visiškai arba iš dalies patenkinti arba atmesti“.

189.

Kadangi ketvirtuoju apeliacinio skundo pagrindu siekiama skundžiamo sprendimo panaikinimo remiantis argumentu, kurio apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė, šis pagrindas, kitoks nei nurodytieji DTS ir nuo jų nepriklausomas, manau, yra nepriimtinas.

190.

Atvirkščiai, minėto pagrindo pagrįstumą išnagrinėsiu tiek, kiek jis nurodytas Telefónica pateiktame priešpriešiniame apeliaciniame skunde.

191.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui Telefónica nurodytą ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pažeidimu, atmesti kaip nepriimtiną.

192.

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, DTS apeliacinis skundas turi būti atmestas iš dalies kaip nepriimtinas ir iš dalies kaip nepagrįstas.

193.

Taigi nereikia priimti sprendimo dėl Ispanijos Karalystės prašymo, pateikto pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą.

194.

Pagal Procedūros reglamento 176 straipsnį Telefónica pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo ir iškėlė kitokį pagrindą, nei pagrindiniame apeliaciniame skunde nurodė DTS.

195.

Grįsdama šį priešpriešinį apeliacinį skundą Telefónica nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pažeidimu, nes Bendrasis Teismas atmetė kaip nepriimtinus jos argumentus dėl SESV 108 straipsnio pažeidimo.

196.

Šiuo priešpriešinio apeliacinio skundo pagrinde ginčijamas Bendrojo Teismo vertinimas, atliktas skundžiamo sprendimo 207–219 punktuose.

197.

Skundžiamo sprendimo 214 punkte Bendrasis Teismas abu ieškinio pagrindus dėl panaikinimo, nurodytus Telefónica ir susijusius su SESV 108 straipsnio pažeidimu, atmetė kaip nepriimtinus, nes šie ieškinio pagrindai buvo nesusiję su ginčo dalyku, kurį apibrėžė pagrindinės bylos šalys, todėl jais buvo keičiamas šio ginčo dalykas, o tai prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsniui.

198.

Skundžiamo sprendimo 211 punkte Bendrasis Teismas savo vertinimą pagrindė šiuo straipsniu, kurio ketvirtoje pastraipoje pažymėta, kad „prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti“, taip pat Procedūros reglamento 129 straipsnio 3 dalies tekstu ir atitinkama teismo praktika.

199.

Skundžiamo sprendimo 212 punkte patikslinęs DTS apibrėžtas ginčo ribas, kitame punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nei jos ieškinyje, nei atsiliepime į ieškinį nebuvo pateikta argumentų dėl galimo SESV 108 straipsnio nuostatų pažeidimo – apie šiuos tariamus pažeidimus pirmą kartą prabilta Telefónica prašyme leisti įstoti į bylą.

200.

Paskui skundžiamo sprendimo 216 ir 217 punktuose Bendrasis Teismas atsakė į konkrečiai Telefónica pateiktus argumentus dėl dviejų papildomų ieškinio pagrindų priimtinumo.

201.

Atlikęs šį vertinimą, jis padarė išvadą, kad šie ieškinio pagrindai nepriimtini.

202.

Telefónica teigia, kad Bendrasis Teismas negalėjo kaip nepriimtino atmesti jos ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 108 straipsnio pažeidimu, remdamasis tuo, kad šis pagrindas, pirmą kartą nurodytas jos įstojimo į bylą paaiškinime, nėra susijęs su ginčo dalyku.

203.

Visų pirma skundžiamo sprendimo 216 punkte Bendrasis Teismas negalėjo remtis 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimu Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑150/94, EU:C:1998:547), nes Telefónica nebuvo nurodžiusi šio sprendimo.

204.

Skundžiamo sprendimo 217 punkte Bendrasis Teismas nepaaiškino, kaip pagal 2010 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414), kuris buvo priimtas nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo, pagrindžiama didesnė įstojusios į bylą šalies laisvė pateikti ieškinio pagrindus, kurių nenurodė pagrindinė bylos šalis. Be to, 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Diputación Foral de Vizcaya ir kt. / Komisija (C‑474/09 P– C‑476/09 P, EU:C:2011:522), kuriame buvo ginčijama valstybės pagalba, Teisingumo Teismas padarė tą pačią išvadą kaip ir 2010 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414) ( 58 ). Jei įstojusi į bylą šalis turėtų apsiriboti tik pagrindinės šalies nurodytais pagrindais, Procedūros reglamento 132 straipsnio 2 dalis, pagal kurią ji įpareigojama nurodyti savo pagrindus, neturėtų prasmės.

205.

RTVE teigia, kad priešpriešinis apeliacinis skundas yra nepriimtinas ir, kad ir kaip būtų, nepagrįstas. Ispanijos Karalystė ir Komisija taip pat ginčija Telefónica argumentus.

206.

Priešpriešinis apeliacinis skundas, manau, yra priimtinas.

207.

Nors vienintelis Telefónica apeliacinio skundo pagrindas iš tikrųjų negalėjo būti pateiktas jos atsiliepime į pagrindinį apeliacinį skundą, man atrodo, kad, atvirkščiai, pagal Procedūros reglamento 178 straipsnio 1 ir 3 dalis ji galėjo iškelti šį pagrindą, pateikdama priešpriešinį apeliacinį skundą.

208.

Tiesa, Procedūros reglamento 178 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad pagrindai ir teisiniai argumentai, nurodyti priešpriešiniam apeliaciniam skundui pagrįsti, „turi skirtis nuo pagrindų ir argumentų, kuriais remiamasi atsiliepime į apeliacinį skundą“. Tačiau, kadangi šis apeliacinio skundo pagrindas, pateiktas atsiliepime į apeliacinį skundą, yra nepriimtinas, man atrodo, kad pagal šią nuostatą nedraudžiama Teisingumo Teismui jį išnagrinėti nagrinėjant priešpriešinį apeliacinį skundą.

209.

Vis dėlto, dabar kalbant apie priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindo pagrįstumą, Bendrasis Teismas, manau, teisingai pripažino nepriimtinais pirmojoje instancijoje nurodytus ieškinio pagrindus, susijusius su SESV 108 straipsnio pažeidimu.

210.

Pirma, iš įstojimo į bylą paaiškinimo, kurį Telefónica pateikė Bendrajame Teisme, aiškiai matyti, jog ji prašė panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad Komisija pažeidė SESV 108 straipsnį, nors DTS procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodžiusi šios nuostatos pažeidimo.

211.

Kaip teisingai skundžiamo sprendimo 212 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, visi trys DTS nurodyti ieškinio pagrindai dėl panaikinimo buvo susiję atitinkamai su SESV 107 straipsniu, SESV 49 ir 64 straipsniais bei SESV 106 straipsnio 2 dalimi.

212.

Taigi ieškinio pagrindas, kurį įstojimo į bylą paaiškinime nurodė Telefónica, buvo visiškai nesusijęs su ginčo dalyku, kaip jį apibrėžė DTS, todėl, priešingai, nei numatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnyje, buvo pakeistos ginčo ribos.

213.

Antra, Telefónica kaltinimas priekaištaujant Bendrajam Teismui, kad jis rėmėsi 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑150/94, EU:C:1998:547) 36 punktu, man atrodo visiškai nereikšmingas.

214.

Nors Telefónica teigia prašyme leisti įstoti į bylą nenurodžiusi šio teismo sprendimo, konstatuotina, kad ji išsamiai nepaaiškina iškraipymo. Tokiomis aplinkybėmis ir dėl to, kad Bendrasis Teismas visiškai nebuvo suinteresuotas savo iniciatyva nagrinėti sprendimo, galinčio paneigti jo paties išvadas, darau prielaidą, kad nuorodą į šį teismo sprendimą vykstant procesui pirmojoje instancijoje padarė Telefónica, kaip teigia Bendrasis Teismas.

215.

Net jei Bendrasis Teismas padarė klaidą nusprendęs, kad šį argumentą pateikė Telefónica, toks kaltinimas, manau, neturi jokios reikšmės. Iš tiesų, priešingai, nei teigia Telefónica, 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Taryba (C‑150/94, EU:C:1998:547) 36 punkto nagrinėjimas leido Bendrajam Teismui ne pagrįsti jos pagrindų dėl panaikinimo nepriimtinumą, o atvirkščiai – išnagrinėti, ar Teisingumo Teismo šiame sprendime padaryta išvada gali paneigti jo paties išvadas dėl minėtų ieškinio pagrindų priimtinumo. Taigi Bendrasis Teismas negali būti kaltinamas, kad atliko tokį nagrinėjimą.

216.

Trečia, kaltinimas, kuriuo Telefónica priekaištauja Bendrajam Teismui dėl vertinimo klaidų, susijusių su 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Italija (C‑334/08, EU:C:2010:414) reikšme, yra nepagrįstas.

217.

Iš tikrųjų, priešingai, nei teigia Telefónica, skundžiamo sprendimo 217 punkte Bendrasis Teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių reikia skirti, kalbant apie įstojimo į bylą dalyką, procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo ir procedūrą dėl panaikinimo. Kaip pažymi RTVE ir Ispanijos Karalystė, ieškinio dėl panaikinimo ir ieškinio dėl įsipareigojimų nevykdymo tikslas ir dalykai yra skirtingi.

218.

Be to, nors, remiantis Procedūros reglamento 132 straipsnio 2 dalies b punktu, įstojimo į bylą paaiškinimas apima pagrindus ir argumentus, kuriais remiasi įstojusi į bylą šalis, tai vis dėlto nereiškia, kad ši šalis turi laisvę nurodyti naujus pagrindus, kitokius, nei nurodytieji ieškovo.

219.

Procedūros reglamento 132 straipsnio 2 daliai taikomi įstojimo į bylą procedūrai nustatyti apribojimai ir ji turi būti aiškinama kartu su prieš ją einančiomis nuostatomis. Šio reglamento 129 straipsnyje „Įstojimo į bylą dalykas ir pasekmės“ patikslinama, kad „į bylą įstoti galima tik vienos iš šalių visiems reikalavimams ar jų daliai palaikyti“ ir kad „įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jos įstojimo į bylą metu“.

220.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, man atrodo, kad Bendrasis Teismas puikiausiai išnagrinėjo Telefónica nurodytų pagrindų dėl panaikinimo priimtinumą, todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti kaip nepagrįstą vienintelį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio pažeidimu.

221.

Todėl, atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, Telefónica pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas turi būti atmestas.

222.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: