1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18 ir 21 straipsnių išaiškinimo nagrinėjant ginčą tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos piliečio Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff ir Vokietijos valdžios institucijų, atsisakiusių pakeisti jo vardus ir pavardę gimimo liudijime ir įtraukti į gimimų registrą aristokratiškus titulus, sudarančius dalį jo asmenvardžio, kurį jis įgijo Jungtinėje Karalystėje, t. y. Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff ( 2 ).

2.

Ši byla yra viena iš daugelio bylų, susijusių su Europos pilietybe ir asmenvardžiu; šioje srityje jau buvo priimti sprendimai Konstantinidis (C‑168/91, EU:C:1993:115), Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539), Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559), Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806) ir Runevič‑Vardyn ir Wardyn (C‑391/09, EU:C:2011:291).

3.

Nors ši byla panaši į bylą, kurioje priimtas Sprendimas Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806), ji skiriasi nuo pastarosios tuo, kad pagrindinės bylos ieškovas yra dviejų valstybių narių pilietis, o pagal Vokietijos teisę aristokratiškus titulus leidžiama naudoti kaip pavardės sudedamąją dalį, nors jie jau panaikinti ir nebegali būti suteikti.

4.

SESV 18 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“

5.

SESV 20 straipsnyje numatyta:

„1.   Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.

2.   Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:

<...>

Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.“

6.

SESV 21 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“

7.

1949 m. gegužės 23 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland; BGBl. p. 1, toliau – Konstitucija) 123 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „prieš susirenkant Bundestagui priimti teisės aktai galioja toliau, jeigu neprieštarauja Konstitucijai“.

8.

1919 m. rugpjūčio 11 d. Veimare priimtos ir 1919 m. rugpjūčio 14 d. įsigaliojusios Vokietijos imperijos konstitucijos (Verfassung des Deutschen Reichs; Reichsgesetzblatt 1919, p. 1383, toliau – Veimaro Konstitucija) 109 straipsnyje nustatyta:

„Visi vokiečiai prieš įstatymą lygūs.

Vyrai ir moterys turi iš esmės tokias pačias pilietines teises ir pareigas.

Pagal viešąją teisę suteikiamos privilegijos arba nelygybė, grindžiamos gimimu arba luomu, turi būti panaikintos. Nuorodos į aristokratišką kilmę yra tik sudedamoji asmenvardžio dalis ir daugiau nebegali būti suteikiamos.

Titulai gali būti suteikiami tik tais atvejais, kai jais apibūdinamos pareigos arba profesija; akademiniams laipsniams tai netaikoma.

Valstybė negali suteikti nei rangų, nei ordinų.

Nė vienas vokietis negali priimti titulo ar rango iš užsienio vyriausybės.“

9.

1994 m. rugsėjo 21 d. Civilinio kodekso įvadinio įstatymo (Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch; BGBl. I, p. 2494, klaidų ištaisymas 1997 I, p. 1061; toliau – EGBGB) redakcijoje, galiojusioje klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, nustatyta:

„5 straipsnis – Asmens statusas

1)   Jeigu daroma nuoroda į valstybės, kurios pilietis asmuo yra, teisę ir tas asmuo yra kelių valstybių pilietis, reikia taikyti teisę tos valstybės, su kuria asmuo glaudžiausiai susijęs, visų pirma dėl jo įprastos gyvenamosios vietos arba dėl to, kad ten gyvena. Jeigu asmuo yra ir Vokietijos pilietis, ši teisinė padėtis turi viršenybę.

<…>

6 straipsnis – Viešoji tvarka

Kitos valstybės teisės norma netaikytina, jei jos taikymas būtų akivaizdžiai nesuderinamas su pagrindiniais Vokietijos teisės principais. Visų pirma tokia norma netaikytina tuomet, kai nesuderinama su pagrindinėmis teisėmis.

<…>

10 straipsnis – Asmens vardas ir pavardė

(1)   Asmens vardui ir pavardei taikoma valstybės, kurios pilietis jis yra, teisė.

<…>

48 straipsnis – Kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyto asmenvardžio pasirinkimas

Jeigu asmens vardui ir pavardei taikoma Vokietijos teisė, deklaravęs civilinės metrikacijos skyriuje, asmuo gali pasirinkti įprastai gyvenant kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgytą ir ten į civilinės būklės aktų registrą įtrauktą asmenvardį, jeigu tai nėra akivaizdžiai nesuderinama su pagrindiniais Vokietijos teisės principais. Asmenvardžio pasirinkimas galioja nuo įtraukimo į kitos valstybės narės civilinės būklės aktų registrą, išskyrus atvejus, kai asmuo aiškiai pareiškia, kad asmenvardžio pasirinkimas pradės galioti ateityje. Deklaracija turi būti oficialiai patvirtinta. <…>“

10.

Ieškovas pagrindinėje byloje gimė 1963 m. sausio 9 d. Karlsrūhėje (Vokietija) kaip Nabiel Bagadi. Jo gimimas įrašytas į Karlsrūhės civilinės metrikacijos skyriaus gimimų registrą.

11.

Vėliau Nabiel Bagadi buvo įvaikintas vokiečių šeimos ir įgijo pavardę Bogendorff, kurią vėliau pasikeitė, kaip ir vardą, taigi dabar jo vokiški vardai ir pavardė yra Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff.

12.

2001 m. N. Bogendorff von Wolffersdorff persikėlė į Jungtinę Karalystę ir ten nuo 2002 m. Londone dirbo konsultantu bankroto klausimais.

13.

2004 m. N. Bogendorff von Wolffersdorff natūralizacijos būdu įgijo Didžiosios Britanijos pilietybę.

14.

2004 m. rugsėjo 22 d.Supreme Court of England and Wales (Anglijos ir Velso Aukščiausiasis Teismas, Jungtinė Karalystė) įregistruotu 2004 m. liepos 26 d. pareiškimu („Deed Poll“) N. Bogendorff von Wolffersdorff pasikeitė savo asmenvardį į Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff ir šis pareiškimas buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 8 d.The London Gazette ( 3 ).

15.

2005 m. dėl žmonos nėštumo N. Bogendorff von Wolffersdorff išvyko iš Londono į Vokietiją, Chemnicą, kur 2006 m. vasario 28 d. gimė jo dukra.

16.

Jo dukters, kuriai buvo suteikta dviguba – Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – pilietybė, gimimas buvo įregistruotas 2006 m. kovo 23 d. Jungtinės Karalystės generaliniame konsulate Diuseldorfe. Dukters gimimo liudijime ir Didžiosios Britanijos pase įrašyta vardas ir pavardė – Larissa Xenia Gräfin von Wolffersdorff Freiin von Bogendorff.

17.

Tačiau Chemnico civilinės metrikacijos skyrius, remdamasis EGBGB 10 straipsniu, atsisakė įregistruoti N. Bogendorff von Wolffersdorff dukrą Didžiojoje Britanijoje jai suteiktu asmenvardžiu.

18.

2011 m. liepos 6 d. nutartimi Oberlandesgericht Dresden (Dresdeno apeliacinis apygardos teismas, Vokietija) įpareigojo Chemnico miesto institucijas įregistruoti N. Bogendorff von Wolffersdorff dukrą Didžiojoje Britanijoje jai suteiktu asmenvardžiu, nutaręs:

„Tai, kad įsigaliojus Veimaro Konstitucijai aristokratiški titulai nebėra titulai griežtąja prasme ir turi būti laikytini pavardės dalimi (ir todėl tapo tikromis pavardėmis, žr. Henrich / Wagenitz, Deutsches Namensrecht, 2007, 015, 9 punktą, „Aristokratiški asmenvardžiai“), neturi jokios įtakos suinteresuotojo asmens asmenvardžio, kuris laikytinas tik pavarde, turėjimui. Pavardė rodo, kad asmenvardžio dalis, kuri prieš įsigaliojant Veimaro Konstitucijai buvo aristokratiškas titulas, turi būti rašoma po vardo, o ne prieš jį. Suinteresuotajam asmeniui nesuteikiamas joks aristokratiškas titulas, nes tai buvo monarchijos konstitucijoje princui numatyta privilegija, siejama su aristokratija. Priešingai Landgericht teiginiams, pagal Veimaro Konstituciją asmenvardžiuose nedraudžiami aristokratiški titulai, kaip numatyta, pavyzdžiui, 1919 m. Austrijos įstatyme dėl aristokratijos panaikinimo, dėl kurio Teismas pareiškė savo poziciją 2010 m. gruodžio 22 d. (StAZ 2011, p. 77). Taigi Vokietijoje pripažįstama, kad ir Respublikoje konkrečiomis aplinkybėmis pavardė, į kurią įeina aristokratiškas titulas, gali būti perduota pakeičiant pagal viešąją teisę suteiktą asmenvardį (Henrich / Wagenitz ibid.; žr. <…> OVG Hamburg StAZ 2007, p. 46; BVerwG DVBI. 1997, p. 616)“ ( 4 ).

19.

Tad vadovaujantis minėtais nurodymais N. Bogendorff von Wolffersdorff dukters, kaip Vokietijos pilietės, vardas ir pavardė yra tokie patys, kaip nurodyta jos, kaip Didžiosios Britanijos pilietės, dokumentuose, t. y. Larissa Xenia Gräfin von Wolffersdorff Freiin von Bogendorff.

20.

2013 m. gegužės 22 d. N. Bogendorff von Wolffersdorff oficialiai patvirtintu pareiškimu paprašė Standesamt der Stadt Karlsruhe (Karlsrūhės miesto civilinės metrikacijos skyrius) pagal EGBGB 48 straipsnį gimimų registre pakeisti gimimo asmenvardį į jo vardą ir pavardę, suteiktus pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau civilinės metrikacijos skyrius atsisakė tai padaryti.

21.

Šiomis aplinkybėmis N. Bogendorff von Wolffersdorff kreipėsi į Amtsgericht Karlsruhe (Karlsrūhės apylinkės teismas, Vokietija) prašydamas įpareigoti Karlsrūhės miesto civilinės metrikacijos skyrių pagal Civilinės būklės įstatymo (Personenstandsgesetz) 49 straipsnio 1 dalį pakeisti jo gimimo įrašą atgaline data nuo 2004 m. rugsėjo 22 d., kad jo vardas ir pavardė būtų Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff.

22.

Karlsrūhės miesto civilinės metrikacijos skyrius nesutiko su šiuo prašymu remdamasis EGBGB 48 straipsnyje numatyta viešosios tvarkos išlyga.

23.

Tokiomis aplinkybėmis Amtsgericht Karlsruhe (Karlsrūhės apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 18 ir 21 straipsniai aiškintini taip, kad valstybės narės institucijos privalo pripažinti šios valstybės piliečio asmenvardžio pakeitimą, kai šis pilietis kartu yra kitos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje narėje, įprastai gyvendamas, dėl ne su šeimos teisinio statuso pasikeitimu susijusio asmenvardžio pakeitimo įgijo asmenvardį, kurį sudaro laisvai pasirinkti keli aristokratiški titulai, jeigu ateityje esminio ryšio su ta valstybe galbūt nebus, o pirmojoje valstybėje narėje aristokratija pagal konstituciją panaikinta, tačiau panaikinimo metu turėtos nuorodos į aristokratišką kilmę gali būti išlaikomos kaip sudedamoji asmenvardžio dalis?“

24.

2014 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą. N. Bogendorff von Wolffersdorff, Zentraler Juristischer Dienst der Stadt Karlsruhe (Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba), Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas, o per 2015 m. lapkričio 12 d. vykusį teismo posėdį – žodines pastabas.

25.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagal SESV 18 ir 21 straipsnius kompetentingoms valstybės narės institucijoms draudžiama atsisakyti pripažinti šios valstybės narės piliečio asmenvardžio pakeitimą, jeigu šis pilietis kartu yra ir kitos valstybės narės pilietis ir toje kitoje valstybėje narėje, ilgai joje gyvendamas, įgijo asmenvardį, kurį laisvai pasirinko ir kuriame yra keli aristokratiški titulai.

26.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, „nors asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Sąjungos teisės ir pirmiausia Sutarties nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje“ ( 5 ).

27.

Kadangi Sąjungos pilietybės, kurią reglamentuoja SESV 20 straipsnis, tikslas ar poveikis negali būti Sąjungos teisės taikymo srities išplėtimas grynai vidaus situacijoms, SESV 20 straipsnio taikymas reiškia, kad nagrinėjama situacija susijusi su Sąjungos teise ( 6 ).

28.

Šiuo atveju Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba ir Vokietijos vyriausybė mano, jog atsižvelgiant į tai, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff yra Vokietijos pilietis, pagal EGBGB 5 straipsnio 1 dalį jo asmenvardžio pakeitimui taikoma tik Vokietijos teisė.

29.

Teisingumo Teismas jau atmetė tokio pobūdžio argumentą byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539) nagrinėjant Belgijos nacionalinės privatinės teisės normas, pagal kuras, kaip ir pagal EGBGB 5 straipsnio 1 dalį, dvigubos pilietybės atveju pirmenybė buvo teikiama Belgijos pilietybei. Tokiomis nuostatomis, kokios yra nurodytų Belgijos ir Vokietijos teisės aktų straipsniai, negali būti atmesta galimybė, kad nagrinėjama situacija susijusi su Sąjungos teise ar kad taikytinos pilietybę reglamentuojančios Sąjungos teisės nuostatos.

30.

Sprendimo Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539) 27 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad „asmenys, esantys tokioje situacijoje kaip C. Garcia Avello vaikai, vienos valstybės narės piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos valstybės narės teritorijoje, turi ryšį su [Sąjungos] teise“.

31.

To paties sprendimo 28 punkte Teisingumo Teismas pridūrė: „Šios išvados negalima nuginčyti aplinkybe, kad suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje yra taip pat valstybės narės, kurioje jie nuo gimimo gyvena, piliečiai, ir, šios valstybės valdžios institucijų nuomone, dėl to tik šią pilietybę minėta valstybė pripažįsta. Iš tikrųjų neleistina, jog viena valstybė narė apribotų kitos valstybės narės pilietybės suteikimo pasekmes, reikalaudama papildomų sąlygų tam, kad ši pilietybė būtų pripažįstama tada, kai pageidaujama pasinaudoti [ESV] [s]utartyje įtvirtintomis pagrindinėmis laisvėmis.“

32.

Taigi iš minėtos teismo praktikos aiškiai matyti, kad, priešingai, nei teigia Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba ir Vokietijos vyriausybė, N. Bogendorff von Wolffersdorff, turintis Didžiosios Britanijos pilietybę ir teisėtai gyvenantis Vokietijoje, savo santykiuose su Vokietijos Federacine Respublika gali remtis ryšiu su Sąjungos teise, taigi ir tuo, kad ji taikytina, ir jo turima Vokietijos pilietybė netrukdo padaryti šios išvados.

33.

Nagrinėjamos bylos tarpvalstybinis pobūdis turi dar didesnę reikšmę atsižvelgiant į tai, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff pagal Anglijos teisę ir teisėtai gyvendamas Anglijoje įgijo vardus ir pavardę, kurių pripažinimo siekė Vokietijoje, įgyvendindamas SESV 20 ir 21 straipsniais jam suteikiamą teisę į laisvą judėjimą.

34.

Taigi atsižvelgiant į ESV sutarties nuostatas dėl pilietybės, t. y. SESV 18, 20 ir 21 straipsnius, reikia išnagrinėti Vokietijos valdžios institucijų atsisakymą pripažinti Europos piliečio, turinčio ir Didžiosios Britanijos, ir Vokietijos pilietybę, Jungtinėje Karalystėje įgytus vardus ir visus pavardę sudarančius elementus.

35.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar piliečio, turinčio dvigubą – Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – pilietybę, asmenvardžio pakeitimo nepripažinimas galėtų prieštarauti SESV 18 straipsniui, kuriuo draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

36.

Komisijos teigimu, pagal nediskriminavimo principą panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai. Kadangi dvigubą pilietybę turintys piliečiai susiduria su specifinėmis problemomis dėl jų pavardės ir todėl skiriasi nuo tik vienos valstybės narės pilietybę turinčių asmenų, jų padėtis yra kitokia.

37.

Tad Komisija mano, kad Vokietijos valdžios institucijų atsisakymas pripažinti asmenvardį, kurį N. Bogendorff von Wolffersdorff įgijo Jungtinėje Karalystėje, reiškia vienodą skirtingų situacijų vertinimą, o tai prieštarauja SESV 18 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui.

38.

Vokietijos vyriausybės nuomone, Vokietijos teisės taikymas Vokietijos piliečiui negali reikšti diskriminacijos dėl jo pilietybės.

39.

Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba tiesiogiai nesiremia SESV 18 straipsniu, tačiau mano, kad Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią reikalaujama pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytą asmenvardį, yra grindžiama pirmosios registracijos principu. Pagal šį principą pirmenybė teikiama pirmą kartą valstybėje narėje teisėtai įregistruotam asmenvardžiui. Taigi atsisakymas pakeisti valstybėje narėje, kurios pilietybę ieškovas įgijo vėliau, suteiktą asmenvardį atitinka šį principą, todėl Sąjungos teisė nepažeidžiama.

40.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai“ ( 7 ).

41.

Kaip jau nurodžiau pirmiau ( 8 ), Teisingumo Teismas jau nagrinėjo šį klausimą byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539), kai tarptautinė privatinė Belgijos teisė, kaip ir tarptautinė privatinė Vokietijos teisė ( 9 ), nulėmė taikytiną teisę dvigubos pilietybės atveju, ir buvo suteikta pirmenybė Belgijos pilietybei ( 10 ).

42.

Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar asmenys, turintys tik Belgijos pilietybę, ir asmenys, turintys dar ir kitos valstybės narės pilietybę, yra „skirtingoje situacijoje, kuriai esant nediskriminavimo principas reikštų, kad [pastarieji] <...> galėtų reikalauti būti vertinami kitaip nei tik Belgijos pilietybę turintys asmenys“ ( 11 ).

43.

Kadangi dvigubą pilietybę turintiems Belgijos piliečiams taikomos dvi skirtingos teisinės sistemos ir todėl jiems gali kilti jų padėčiai būdingų sunkumų, vienas iš kurių yra skirtingų pavardžių turėjimas, Teisingumo Teismas minėto sprendimo 37 punkte padarė išvadą, kad jie „[skiriasi] nuo asmenų, turinčių tik Belgijos pilietybę ir vieną šeimos pavardę“ ( 12 ).

44.

Todėl, be to, priešingai, nei teigia Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba, tai, kad asmuo Didžiosios Britanijos pilietybę įgijo vėliau ar šiuo metu gyvena Vokietijoje, neturi jokios įtakos buvimo skirtingoje padėtyje faktui.

45.

Be to, manau, kad klausimas, ar dvigubą pilietybę turinčio asmens padėtis yra kitokia nei asmens, turinčio tik Vokietijos pilietybę, negali priklausyti nuo to, kaip buvo įgytas suteiktas asmenvardis. Padėties skirtingumą, dėl kurio asmuo turi būti vertinamas skirtingai, siekiant išvengti diskriminacijos, lemia tai, kad dvigubą pilietybę turinčiam asmeniui taikomos dvi skirtingos sistemos.

46.

Iš to, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad Vokietijos piliečiai, turintys skirtingas pavardes dėl skirtingų įstatymų, kurie jiems taikomi dėl jų pilietybės, gali remtis jų padėčiai būdingais sunkumais, ir tuo jie skiriasi nuo asmenų, turinčių tik Vokietijos pilietybę, nepaisant to, kaip jiems pagal jų antrosios pilietybės valstybės teisę buvo suteiktas kitoks asmenvardis nei tas, kuris pripažįstamas pagal Vokietijos teisę. Taigi jų padėtis yra kitokia, todėl jie turi būti vertinami skirtingai, palyginti su asmenimis, turinčiais tik Vokietijos pilietybę.

47.

Tačiau, kaip ir Komisija, manau, kad Vokietijos institucijos vertino N. Bogendorff von Wolffersdorff taip pat kaip asmenis, turinčius tik Vokietijos pilietybę, nors jo padėtis skiriasi nuo šių asmenų padėties, nes jis turi dvigubą pilietybę.

48.

Todėl yra pažeistas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo principas. Toliau išanalizuosiu galimą šio pažeidimo pateisinimą ( 13 ).

49.

Komisijos teigimu, atsisakymas pripažinti asmenvardžio pakeitimą tokiu atveju kaip šioje byloje reiškia SESV 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje apribojimą, nes skirtingi asmenvardžiai dviejose valstybėse narėse gali kliudyti naudotis šia teise, ir taip sukuriama didelių profesinio ir privataus gyvenimo nepatogumų.

50.

Komisija mano, kad taip yra ne tik nepripažįstant gimimo ar gyvenamosios vietos valstybėje narėje suteikto asmenvardžio, bet ir tuo atveju, jeigu tai paveikia asmenį, kuris turi dviejų valstybių narių pilietybę. Kadangi N. Bogendorff von Wolffersdorff vardas ir pavardė, kuriuos jis turi Jungtinėje Karalystėje (Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff) ir kuriuos jis turi Vokietijoje (Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff), nėra tokie patys, dėl šių skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų, nes asmuo nebegali pasinaudoti vienoje iš dviejų valstybių narių parengtų dokumentų teisiniais padariniais.

51.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiuo atveju faktinės aplinkybės nerodo nei didelio sunkumo nustatyti N. Bogendorff von Wolffersdorff tapatybę, nei didelių kliūčių, dėl kurių jis patirtų konkrečią žalą privačiame ir profesiniame gyvenime. Remdamasi būtent šiais motyvais Vokietijos vyriausybė mano, kad šioje byloje teisė į laisvą judėjimą neribojama.

52.

Pirma, tai, kad ieškovas profesinėje srityje vartoja jam tik Didžiojoje Britanijoje suteiktą asmenvardį, reiškia, kad iš tikrųjų šis asmenvardis neturi didelės reikšmės jo tapatybei nustatyti ir šeiminei priklausomybei Vokietijoje. Antra, šią išvadą patvirtina tai, kad ieškovas delsė daugiau kaip šešerius metus nuo tada, kai pakeitė savo asmenvardį Jungtinėje Karalystėje, kol pateikė prašymą Vokietijos civilinės metrikacijos skyriui.

53.

Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba didžiausią dėmesį skiria pagrindinės bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559), skirtumui. Jos teigimu, pagal šią teismo praktiką valstybės narės turi tik pareigą pripažinti asmenvardžio, kuris buvo įregistruotas gimimo arba gyvenamosios vietos valstybėje narėje, pakeitimą. Pagal pirmosios registracijos principą ( 14 ) atsisakymas pakeisti asmenvardį, suteiktą valstybėje narėje, kurios pilietybę ieškovas įgijo vėliau, nereiškia SESV 20 ir 21 straipsniais užtikrinamos judėjimo laisvės apribojimo.

54.

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tokios valstybės narės nuostatos, kuriose numatytos nepalankesnės sąlygos tam tikriems savo piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių apribojimas ( 15 ).

55.

Iš tos pačios teismo praktikos matyti, jog tai, kad asmuo, pasinaudojęs teise laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje, „valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, priverstas turėti kitokią pavardę nei ta, kuri jau buvo suteikta ir įregistruota gimimo ir gyvenamosios vietos valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti [šią] teisę“ ( 16 ).

56.

Jeigu šis principas taikomas asmenims, kurie, kaip buvo bylose, kuriose priimti sprendimai Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559) ir Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806), turi tik vienos valstybės narės pilietybę, jis juo labiau taikomas asmenims, kurie, kaip N. Bogendorff von Wolffersdorff, turi kelių valstybių narių pilietybę.

57.

Iš tiesų asmens pavardė yra jo identiteto ir privataus gyvenimo, kurio apsauga įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, sudedamoji dalis ( 17 ).

58.

Kaip Teisingumo Teismas pirmąkart nusprendė byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539), „skirtingos pavardės gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma dėl sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, išduotų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais“ ( 18 ).

59.

Iš teismo praktikos, suformuotos jau priėmus Sprendimą Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539), matyti, kad „tvarkant daugybę kasdienių reikalų tiek viešojoje, tiek privačiojoje srityse reikalingas asmens tapatybės įrodymas“ ( 19 ), o „pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl <...> asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo“ ( 20 ).

60.

Byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806, 64 punktas), Teisingumo Teismas nurodė, kad reikia „atsižvelgti į tai, kad pagal Vokietijos teisę žodžiai „Fürstin von“ laikomi ne aristokratišku titulu, o gyvenamosios vietos valstybėje teisėtai įgytos pavardės sudedamąją dalimi“.

61.

Todėl toje byloje asmenvardis Fürstin von Sayn Wittgenstein buvo laikomas viena pavarde, kurią sudarė keli elementai, ir pripažinta, kad „pavardės Fürstin von Sayn Wittgenstein ir Sayn-Wittgenstein [nebuvo] identiškos“ ( 21 ).

62.

Asmenvardžiai Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff ir Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff taip pat nėra identiški. Atsižvelgiant į tai, tam pačiam asmeniui taikomų dviejų asmenvardžių skirtumas iš principo gali sukelti painiavos ir nepatogumų.

63.

Vis dėlto reikia priminti, jog pagal teismo praktiką reikalaujama, kad nagrinėjami teisės aktai suinteresuotiesiems asmenims galėtų „sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“ ( 22 ) ir visų pirma „[realią riziką asmeniui] <...> [, kad jis] turės išsklaidyti abejones dėl [savo] tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumo“ ( 23 ).

64.

Mano nuomone, akivaizdu, kad šiuo atveju šis kriterijus yra įvykdytas dėl tų pačių priežasčių, kurias Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806) 66–70 punktuose, juo labiau kad, priešingai nei I. Sayn‑Wittgenstein, N. Bogendorff von Wolffersdorff turi dvigubą – Vokietijos ir Didžiosios Britanijos – pilietybę.

65.

Taigi, jeigu „yra „rimtas nepatogumas“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Grunkin ir Paul <…>, tai, kad ji turi pakeisti visus oficialius pavardės Fürstin von Sayn-Wittgenstein įrašus, paliktus tiek viešojoje, tiek privačioje srityje, nes dabartiniu metu jos oficialiuose asmens tapatybės dokumentuose ji įvardyta kita pavarde“ ( 24 ), tas pats nepatogumas kyla ir N. Bogendorff von Wolffersdorff, kuris, gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, vartojo šioje šalyje jam suteiktą asmenvardį tiek privačiame, tiek profesiniame gyvenime.

66.

Taigi, turint du pasus, kuriuose smarkiai skiriasi vardai ir pavardės, N. Bogendorff von Wolffersdorff „[kyla rizika], kad jis turės paneigti įtarimus dėl melagingo pareiškimo, kilusius dėl skirtumo“ ( 25 ) tarp jo britiškojo ir vokiškojo vardų ir pavardžių. Kaip nurodo Komisija, ši rizika kyla, nepaisant esminio ryšio su kita valstybe nare, šiuo atveju – Jungtine Karalyste, kuri išliks ir ateityje.

67.

Iš tiesų per posėdį N. Bogendorff von Wolffersdorff pateikė kelis pavyzdžius rimtų nepatogumų, kurių jis patiria Vokietijoje dėl asmenvardžių skirtumo jo vokiškuose ir britiškuose asmens tapatybės dokumentuose, be kita ko, jeigu jį tikrina kelių policija arba jam reikia privačiais arba profesiniais tikslais atidaryti banko sąskaitą. Ieškovas taip pat nurodo, kad jam keletą kartų teko praleisti nemažai laiko policijos komisariate, kol Vokietijos valdžios institucijos patikrino jo britiško paso tikrumą ir galiojimą.

68.

Be to, reikia pridurti, kad gali kilti abejonių (jeigu būtų keliaujama į užsienį) dėl tėvystės santykio tarp N. Bogendorff von Wolffersdorff ir jo nepilnametės dukters Larissa Xenia, nes kiekvienas iš jų turėtų vokišką pasą su iš esmės skirtinga pavarde.

69.

Kalbant apie pirmosios registracijos principą, kurį savo rašytinėse pastabose ir per posėdį išdėstė Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba, reikia pažymėti, kad šis principas visai nepatvirtintas teismo praktikoje, visų pirma Sprendime Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559). Nors pagal šį sprendimą Vokietijos valdžios institucijos turėjo pripažinti pirmą ir vienintelę pavardę, kurią atitinkamas vaikas įgijo Danijoje, tai labiau nulėmė tos bylos faktinės aplinkybės, o ne visuotinai taikomo principo konstatavimas.

70.

Todėl valstybės narės, šiuo atveju – Vokietijos Federacinės Respublikos, institucijų atsisakymas pripažinti savo piliečio asmenvardį, nustatytą antrojoje valstybėje narėje, kurios pilietybę šis pilietis taip pat turi, o kartu ir visus jo elementus reiškia kiekvienam Sąjungos piliečiui SESV 20 ir 21 straipsniais pripažįstamų laisvių apribojimą.

71.

Lieka išnagrinėti, ar SESV 18 straipsnio pažeidimą ir SESV 21 straipsniu užtikrinamos judėjimo laisvės apribojimą galima pateisinti.

72.

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo keturis motyvus, kurie galėtų pateisinti registracijos atsisakymą, visų pirma asmenvardžio tęstinumo principą, savavališką asmenvardžio pakeitimo Jungtinėje Karalystėje pobūdį, pasirinkto asmenvardžio ilgį ir aristokratiškų titulų panaikinimą.

73.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal Vokietijos teisę neleidžiama asmeniui savo valia keisti pavardės ir vardo; iš esmės taip yra dėl to, kad asmenvardis turi būti prieinamas kaip patikimas ir ilgalaikis asmens tapatybės nustatymo elementas.

74.

Tačiau, kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendimo Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559) 30 ir 31 punktuose, tikrumo ir tęstinumo principams, „[nurodytiems] pagrįsti asmens pavardės nustatymo susiejimą su jo pilietybe, nepaisant to, kad patys savaime jie gal ir teisėti, nėra pagrindo suteikti tokios svarbos, jog jie <...> galėtų pateisinti valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų atsisakymą pripažinti kitoje valstybėje narėje, kurioje vaikas gimė ir nuo gimimo gyvena, nustatytą ir įregistruotą [atitinkamo asmens] pavardę“.

75.

Iš tiesų, kadangi susiejimu su pilietybe siekiama užtikrinti, kad asmenvardį būtų galima nustatyti nuosekliai ir visada, reikia konstatuoti, jog, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo minėto sprendimo 32 punkte, „tokio susiejimo rezultatas bus priešingas tam, kurio siekta“, nes kiekvieną kartą, kai N. Bogendorff von Wolffersdorff kirs Jungtinės Karalystės ir Vokietijos sieną, jis turės kitą asmenvardį, jau nekalbant apie atvejį, jeigu jis įsikurtų kitoje valstybėje narėje, kur galėtų laisvai pasirinkti vieną ar kitą asmenvardį.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, skirtingą asmenvardį N. Bogendorff von Wolffersdorff britiškame ir vokiškame pasuose nulėmė ne jo gimimo aplinkybės, įvaikinimas ar koks nors kitas jo statuso pasikeitimas. Priešingai, šį skirtumą nulėmė pats N. Bogendorff von Wolffersdorff, žinodamas aplinkybes, ir nagrinėjant bylą jis nenurodo priežasčių, dėl kurių jo asmenvardžio pasirinkimas atrodytų suprantamas arba būtinas. Nutaręs, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff sprendimas Jungtinėje Karalystėje pasikeisti asmenvardį buvo nulemtas tik asmeninio pasirinkimo motyvų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar toks ieškovo pasirinkimas yra vertas apsaugos.

77.

Per posėdį Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba primygtinai tvirtino, kad Vokietijos teisėje nenumatyta galimybė laisvai pasirinkti asmenvardį, kaip N. Bogendorff von Wolffersdorff tai padarė Jungtinėje Karalystėje, ir kad Karlsrūhės miestas tam prieštarautų, net jei britiškame asmenvardyje nebūtų jokio aristokratiško titulo ( 26 ). Per posėdį Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba taip pat teigė, kad savanoriškas asmenvardžio pakeitimo pobūdis pažeistų Vokietijos viešąją tvarką, nes pagal Vokietijos teisę toks pakeitimas neleidžiamas.

78.

Nesutinku su šiuo teiginiu, nes taip būtų visiškai ir beveik automatiškai nepripažįstamas teisėtai kitoje valstybėje narėje įgytas asmenvardis.

79.

Kaip teigia Komisija, asmuo nusipelno apsaugos, net jeigu savo valia pasikeičia vardą ir pavardę, šiuo atveju – pareiškimu „Deed Poll“ ( 27 ).

80.

Pirmiausia, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo Sprendimo Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806) 52 punkte, „asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis ir <...> Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, elementų“.

81.

Šiuo atžvilgiu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, jog „pripažindamas, kad gali būti natūralių priežasčių, dėl kurių asmuo gali norėti pasikeisti asmenvardį, Teismas sutinka, kad šios galimybės teisiniai apribojimai gali būti pateisinami dėl viešojo intereso; pavyzdžiui, siekiant užtikrinti tikslų gyventojų registravimą arba apsaugoti asmens tapatybės nustatymo priemones ir susieti konkretaus asmenvardžio turėtojus su jų šeima“ ( 28 ).

82.

Todėl, priešingai Karlsrūhės miesto centrinės teisės tarnybos teiginiams, savanoriškas asmenvardžio pakeitimas, kuriuo savaime nepažeidžiamas bendrasis interesas, negali pateisinti SESV 18 ir 21 straipsniuose įtvirtintų teisių ir laisvių apribojimo.

83.

Antra, asmenys nusipelno apsaugos net ir tuo atveju, kai dėl bet kokios priežasties prašo pakeisti asmenvardį, nes jiems kyla profesinio ir asmeninio gyvenimo nepatogumų, pavyzdžiui, kai, skirtingose valstybėse narėse turint skirtingus asmenvardžius, asmeniui savo pilietybės valstybėje narėje sunku pasinaudoti aktų arba dokumentų, parengtų kitoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, pripažintu asmenvardžiu, teisiniais padariniais ( 29 ), nepaisant to, kaip buvo įgytas suteiktas asmenvardis.

84.

Trečia, Vokietijos valdžios institucijos negali atsisakyti vienam iš savo piliečių pripažinti teisėtai kitoje valstybėje narėje įgytą asmenvardį remdamosi vien savavališku ar savanorišku asmenvardžio pakeitimu. Draudimas piktnaudžiauti teise užtektinai leidžia valstybėms narėms kovoti su tuo, ką Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose vadina „asmenvardžių turizmu“.

85.

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Centros (C‑212/97, EU:C:1999:126), „valstybė narė turi teisę imtis priemonių, užkertančių kelią savo piliečių mėginimui, prisidengiant Sutarties teikiamomis teisėmis, nesilaikyti nacionalinių įstatymų arba piktnaudžiaujant ar apgaulės būdu pasinaudoti [Sąjungos] teisės nuostatomis“.

86.

Tai reiškia, kad atsisakymo pripažinti N. Bogendorff von Wolffersdorff britišką asmenvardį negalima pateisinti paprasta aplinkybe, kad jis pakeistas jo turėtojo iniciatyva, nebent Vokietijos valdžios institucijos gali įrodyti, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff persikėlė į Jungtinę Karalystę ir gyveno ten keletą metų turėdamas vienintelį tikslą – dirbtinai sukurti aplinkybes, būtinas savo vardams ir pavardei pasikeisti, kad galėtų atitikti EGBGB 48 straipsnio taikymo sąlygas.

87.

Be to, kaip ir Komisija, manau, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju nėra piktnaudžiavimo, nes, remdamasis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, konstatuoju, jog jį pateikęs nacionalinis teismas yra linkęs manyti, kad 2001–2005 m. N. Bogendorff von Wolffersdorff interesų centras buvo Londonas. Jo ryšys su Jungtine Karalyste, kurios pilietybę jis turi, nebuvo nei fiktyvus, nei piktnaudžiaujamo pobūdžio.

88.

Dėl Karlsrūhės miesto centrinės teisės tarnybos argumento, kad savanoriškas asmenvardžio pakeitimo pobūdis pažeidžia Vokietijos viešąją tvarką, reikia pažymėti, kad, nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintų laisvių apribojimas gali būti pateisinamas viešąja tvarka ( 30 ), ši sąvoka neapima visų imperatyvių vidaus teisės normų, nuo kurių privatūs asmenys negali nukrypti. Atvirkščiai, kaip Teisingumo Teismas konstatavo Sprendimo Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806) 86 punkte, „viešąja tvarka galima remtis tik realios ir pakankamai didelės pagrindiniam visuomenės interesui kylančios grėsmės atveju“.

89.

Man atrodo akivaizdu, kad nors Vokietijos teisėje neleidžiama laisvai, savo valia pasikeisti asmenvardžio, šia taisykle nepasiekiama aukštai užkelta viešosios tvarkos kartelė, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806).

90.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Vokietijos teisės sistemoje taip pat siekiama tikslo išvengti neproporcingai ilgų arba pernelyg sudėtingų pavardžių. Šiuo atžvilgiu jis nurodo, kad ieškovo pagrindinėje byloje pasirinktas asmenvardis Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff Vokietijoje yra neįprastai ilgas.

91.

Vis dėlto tokio pobūdžio motyvas negali būti pripažintas pagrįstu. Kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendimo Grunkin ir Paul (C‑353/06, EU:C:2008:559) 36 punkte, „tokių administracinio paprastumo sumetimų negali pakakti <...> laisvo judėjimo kliūčiai pateisinti“. Todėl šiuo atveju jį reikia atmesti.

92.

Remdamosi Sprendimu Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806), Karlsrūhės miesto centrinė teisės tarnyba ir Vokietijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad prie pavardės pridėjus tokius senovinius aristokratiškus titulus kaip „Graf“ (grafas) ir „Freiherr“ (baronas) galėtų būti pažeista Vokietijos viešoji tvarka ir tai netoleruotinai prieštarautų vokiečių lygybės prieš įstatymą principui ir konstituciniam sprendimui panaikinti aristokratiją, konkrečiai įtvirtintam Veimaro Konstitucijos 109 straipsnio trečioje pastraipoje, aiškinamoje kartu su Vokietijos Konstitucijos 123 straipsniu.

93.

Pirmiausia pažymėtina, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff prašo pakeisti ne tik jo pavardę, bet ir vardus Nabiel Peter į Peter Mark Emanuel. Taigi galimas pateisinimas, grindžiamas aristokratiškų titulų atsisakymu, bet kuriuo atveju susijęs tik su pavardės pakeitimu.

94.

Be to, reikia patikslinti, kad N. Bogendorff von Wolffersdorff britiškoje pavardėje esantys žodžiai „Graf“ ir „Freiherr“ nėra aristokratiški titulai nei pagal Anglijos, nei pagal Vokietijos teisę. Tiksliau, kiek tai susiję su Anglijos teise, tai nėra Jungtinės Karalystės suvereno suteikiami aristokratiški titulai. Pagal Vokietijos teisę tai taip pat nėra aristokratiški titulai, nes, kaip patikslinta Veimaro Konstitucijos 109 straipsnio trečioje pastraipoje, aristokratiški titulai panaikinti.

95.

Tačiau, kadangi žodžiai „Graf“ ir „Freiherr“ vokiečių k. reiškia atitinkamai „grafas“ ir „baronas“, Vokietijos vyriausybės argumentą, susijusį su aristokratiškais titulais, reikia suprasti kaip susijusį su aristokratiškos kilmės įspūdžiu, kurį sukelia šie žodžiai.

96.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas Sprendimo Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806) 85 punkte padarė išvadą, kad „su viešąja tvarka susijusios objektyvios priežastys valstybėje narėje gali pateisinti atsisakymą pripažinti vieno iš jos piliečių pavardę, suteiktą kitoje valstybėje narėje“ ( 31 ).

97.

Minėto sprendimo 86 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad, „kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimas, viešosios tvarkos sąvoka turi būti suprantama siaurai, taigi kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės vienašališkai negali nustatyti jos apimties <…> Iš to išplaukia, kad viešąja tvarka galima remtis tik realios ir pakankamai didelės pagrindiniam visuomenės interesui kylančios grėsmės atveju <…>“ ( 32 )

98.

Kadangi aristokratijos panaikinimu įgyvendinamas bendresnis visų Vokietijos piliečių lygybės prieš įstatymą principas, įtvirtintas Veimaro Konstitucijos 109 straipsnio pirmoje pastraipoje, be to, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas jau yra patvirtinęs, jog „Sąjungos teisės sistema siekiama užtikrinti lygybės principo, kaip bendrojo teisės principo, laikymąsi“ ( 33 ), galima būtų teigti, kad kitoje valstybėje narėje įgyto asmenvardžio, į kurį įeina žodžiai, reiškiantys senovinius aristokratiškus titulus, įregistravimas šalyje, kuri yra respublika, pažeidžia šios šalies viešąją tvarką.

99.

Tačiau, kaip jau paaiškinau savo išvados byloje Gazprom (C‑536/13, EU:C:2014:2414) 177 punkte, viešosios tvarkos sąvoka susijusi su „teismo, kurio prašoma pripažinti ir vykdyti, vietos teisinėje sistemoje nustatytų taisyklių ir vertybių, kurių negalima pažeisti dėl to, kad toks pažeidimas teisinėje, laisvoje ir demokratinėje valstybėje būtų nepriimtinas“.

100.

Tai reiškia, jog tam, kad norma būtų laikoma viešosios tvarkos norma, tai turi būti imperatyvi taisyklė, tiek svarbi atitinamai teisinei sistemai, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nuo jos nebūtų galima niekaip nukrypti.

101.

Tačiau, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, skirtingai nei Austrijos teisinėje sistemoje, kuri buvo nagrinėjama Sprendime Sayn‑Wittgenstein (C‑208/09, EU:C:2010:806), Vokietijos teisinėje sistemoje ir visų pirma Veimaro Konstitucijos 109 straipsnio trečioje pastraipoje nėra griežto draudimo išlaikyti aristokratiškus titulus.

102.

Atvirkščiai, nors minėtoje Veimaro Konstitucijos nuostatoje numatyta, kad „pagal viešąją teisę suteikiamos privilegijos arba nelygybė, grindžiamos gimimu arba luomu, turi būti panaikintos“, joje priduriama, kad „nuorodos į aristokratišką kilmę yra tik sudedamoji asmenvardžio dalis“. Pagal Vokietijos teismų praktiką aristokratiški titulai leidžiami tik jeigu yra rašomi po vardo ( 34 ).

103.

Šiomis aplinkybėmis nesuprantu, kaip britiškas N. Bogendorff von Wolffersdorff asmenvardis Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff galėtų pakenkti Vokietijos viešajai tvarkai arba kaip būtų galima kalbėti apie realią ir pakankamai didelę grėsmę viešajai tvarkai, nes, nepaisant aristokratiškų titulų panaikinimo, jie gali išlikti kaip pavardės Veimaro Konstitucijos 109 straipsnio trečioje pastraipoje ir teismų praktikoje numatytomis griežtomis sąlygomis.

104.

Arba patys aristokratiški titulai prieštarauja viešajai tvarkai ir juos turėti draudžiama, kaip Austrijoje, ir tai taikoma visiems vokiečiams, arba jie nedraudžiami ir gali būti vartojami visų vokiečių kaip pavardės, nurodant juos po vardo, užuot juos nurodžius prieš vardą, kaip tai buvo daroma iki 1918 m.

105.

Tokios nuomonės laikėsi ir Oberlandesgericht Dresden (Dresdeno apeliacinis apygardos teismas), kuris 2011 m. liepos 6 d. nutartimi įpareigojo Chemnico miesto valdžios institucijas įregistruoti N. Bogendorff von Wolffersdorff dukrą britišku asmenvardžiu Larissa Xenia Gräfin von Wolffersdorff Freiin von Bogendorff ( 35 ). Jeigu tai neprieštarauja viešajai tvarkai dukros atveju, nesuprantu, kaip tai galėtų prieštarauti viešajai tvarkai jos tėvo atveju.

106.

Manau, kad mano teiginį patvirtina nekonkretūs Vokietijos vyriausybės atsakymai, kuriuos ji pateikė per posėdį į mano klausimus, kuriais, pateikdamas hipotetinius pavyzdžius, siekiau nustatyti, ar užsienietiškas asmenvardis, į kurį įeina tikri užsienietiški aristokratiški titulai arba žodžiai, kurie vokiečių kalba reiškia aristokratišką titulą, tačiau neturi tokios reikšmės užsienio kalba, prieštarautų Vokietijos viešajai tvarkai. Vokietijos vyriausybė nepateikė tikslių atsakymų, tačiau primygtinai tvirtino, kad atsakymas priklausytų nuo kiekvieno konkretaus atvejo. Tačiau jeigu aristokratiškų titulų vartojimas iš tiesų priklausytų Vokietijos viešosios tvarkos sričiai, atsakyti būtų nesunku net hipotetiniais atvejais.

107.

Be to, dėl Vokietijos vyriausybės argumentų aristokratiškų titulų vartojimas minėtomis sąlygomis būtų leidžiamas tik esant tikrai išskirtiniam statusui, suteiktam Vokietijos imperijoje iki 1918 m., taip siekiant neleisti netikrų, asmenų išsigalvotų titulų. Nors realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai sunku įrodyti ir nors, Vokietijos vyriausybės teigimu, asmenvardis, į kurį įeina šis „netikras titulas“, galėtų būti teisėtai perkeliamas iš kartos į kartą, argumentas, grindžiamas tikrų aristokratiškų titulų apsauga, yra paradoksalus, atsižvelgiant į demokratijos ir lygybės vertybes, kurios atsispindi Veimaro Konstitucijoje, visų pirma jos 109 straipsnyje, kurio tikslas, kaip teigia pati Vokietijos vyriausybė, apsaugoti „respublikos tvarką“ ( 36 ).

108.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad aristokratiškų titulų panaikinimu grindžiamą pateisinimą reikia atmesti.

109.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Amtsgericht Karlsruhe (Karlsrūhės apylinkės teismas, Vokietija) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

SESV 18, 20 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad valstybės narės institucijos turi pripažinti šios valstybės narės piliečio asmenvardžio pakeitimą, jeigu šis pilietis yra kartu ir kitos valstybės narės pilietis ir jeigu jis toje kitoje valstybėje narėje įgijo asmenvardį, kurį laisvai pasirinko ir kuriame yra keli aristokratiški titulai, jeigu pagal pirmosios valstybės narės teisę, panaikinus aristokratiškus titulus, juos leidžiama vartoti pavardėje.