20.7.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 207/35

1.

Ar transporto komiso sutarties, kuria komitentas paveda komisionieriui, kuris veikia savo vardu ir atsakomybe, suorganizuoti prekių pervežimą, kurį atliks viena ar kelios transporto bendrovės komitento sąskaita, pagrindinis sutarties dalykas gali būti laikomas prekių vežimu, kaip tai suprantama pagal 1980 m. birželio 19 d. Romos Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1) 4 straipsnio 4 dalies paskutinį sakinį, ir jei taip, tai kokios sąlygos turi būti įvykdytos?

2.

Jei transporto komiso sutartis gali būti laikoma prekių vežimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal minėto 4 straipsnio 4 dalį, bet specialioji prielaida dėl taikytinos teisės, kuri įtvirtinta šioje nuostatoje, netaikoma, nes neįvykdomos visos jos taikymui būtinos sąlygos, ar šios nuostatos pirmas sakinys, pagal kurį sutarčiai dėl prekių vežimo šio straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji prielaida netaikoma, turi būti aiškinamas taip, kad teisėjas turi nustatyti taikytiną teisę ne vadovaudamasis šia prielaida, kuri galutinai atmetama, bet vadovaudamasis bendruoju taikytinos teisės nustatymo principu, įtvirtintu 4 straipsnio 1 dalyje, t. y. nustatydamas valstybę, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, nekreipdamas ypatingo dėmesio į tai, kurioje iš valstybių yra šalies, atliekančios tipinę sutartyje numatytą pareigą, pagrindinė verslo vieta?

3.

Jei transporto komiso sutarčiai taikoma bendroji 4 straipsnio 2 dalyje numatyta prielaida, ar galima teigti, kad tuo atveju, jei pirminį pavedimą davęs asmuo sudarė sutartį su pirmuoju komisionieriumi, kuris vėliau gautą pavedimą perdavė antrajam komisionieriui, sutartiniams santykiams tarp pavedimą davusio asmens ir antrojo komisionieriaus taikytina teisė turi būti nustatoma atsižvelgiant į pirmojo komisionieriaus pagrindinę verslo vietą, ir taip nustatyta taikytina valstybės teisė turi būti taikoma visam transporto komiso sandoriui?