2013 m. kovo 18 d.Cooperativa Mare Azzurro Socialpesca Soc. coop. arl, buvusi Cooperativa Mare Azzurro Soc. coop. Rl ir Cooperativa vongolari Sottomarina Lido Soc. coop. rl pateiktas apeliacinis skundas dėl 2013 m. sausio 22 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) priimtos nutarties byloje T-218/00 Cooperativa Mare Azzurro prieš Komisiją

(Byla C-136/13 P)

2013/C 147/25

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantės: Cooperativa Mare Azzurro Socialpesca Soc. coop. arl, buvusi Cooperativa Mare Azzurro Soc. coop. rl ir Cooperativa vongolari Sottomarina Lido Soc. coop. rl, atstovaujamos advokatų A. Vianello, A. Bortoluzzi ir A. Veronese

Kitos proceso šalys: Ghezzo Giovanni & C. Snc di Ghezzo Maurizio & C., Europos Komisija

Apeliančių reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo teisės klaidas, padarytas taikant Teisingumo Teismo sprendime „Comitato Venezia vuole vivere“ nurodytus principus, susijusius, pirma, su Komisijos pareiga motyvuoti sprendimus dėl valstybės pagalbos, ir antra, SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų įrodinėjimo pareigos paskirstymu.

Skundžiama nutartimi Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Teisingumo Teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendime „Comitato Venezia vuole vivere“ padarytas išvadas, kad Komisijos sprendime „turi būti visi pagrindiniai elementai, reikalingi tam, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų jį įgyvendinti“. Nors Komisijos sprendime nebuvo nurodyta pagrindinių elementų, reikalingų tam, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų jį įgyvendinti, Bendrasis Teismas nenustatė jokių Komisijos priimant ginčijamą sprendimą taikyto metodo trūkumų ir taip padarė teisės klaidą.

Remiantis Teisingumo Teismo sprendime „Comitato Venezia vuole vivere“ nurodytais principais pagalbos susigrąžinimo stadijoje ne tik jos gavėjas, bet ir valstybė narė kiekvienu konkrečiu atveju turi įrodyti, kad yra SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Tačiau nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamame sprendime nenurodė tokio patikrinimo „tvarkos“, todėl neturėdama pagrindinių elementų, kuriais remdamasi susigrąžinimo stadijoje galėtų įrodyti, kad gavėjams suteiktos lengvatos iš tiesų yra valstybės pagalba, Italijos Respublika 2012 m. gruodžio 24 d. Įstatymu Nr. 228 (1 straipsnio 351 ir paskesnės dalys) nusprendė perkelti įrodinėjimo pareigą, priešingai tam, kas įtvirtinta Bendrijos teismų praktikoje. Konkrečiai, Italijos teisės aktų leidėjas nurodė, kad ne valstybei, o atskiroms įmonėms, gavusioms pagalbą socialinio draudimo įmokų sumažinimo forma, tenka pareiga įrodyti, kad nagrinėjamos lengvatos neiškraipo konkurencijos ir neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, priešingu atveju preziumuojama, kad suteikta lengvata gali iškraipyti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Akivaizdu, kad tai prieštarauja Teisingumo Teismo sprendime „Comitato Venezia vuole vivere“ nurodytiems principams.