Byla C‑689/13

Puligienica Facility Esco SpA (PFE)

prieš

Airgest SpA

(Consiglio di giustizia amministrativa per la Regione siciliana prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Viešasis paslaugų pirkimas — Direktyva 89/665/EEB — 1 straipsnio 1 ir 3 dalys — Peržiūros procedūros — Dalyvio, kurio pasiūlymas buvo atmestas, skundas, kuriuo siekiama sprendimo sudaryti viešojo pirkimo sutartį panaikinimo — Laimėtojo priešpriešinis skundas — Nacionalinė teismų praktikos taisyklė, pagal kurią iš pradžių turi būti nagrinėjamas priešpriešinis skundas, ir, jeigu jis pagrįstas, pagrindinis skundas turi būti pripažįstamas nepriimtinu nenagrinėjant jo iš esmės — Atitiktis Sąjungos teisei — SESV 267 straipsnis — Sąjungos teisės viršenybės principas — Valstybės narės aukščiausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos sprendime nustatytas teisės principas — Nacionalinės teisės norma, pagal kurią šis sprendimas yra privalomas šio teismo kolegijoms — Kolegijos, kuriai pateiktas su Sąjungos teise susijęs klausimas, pareiga, jei nesutinka su plenarinės sesijos sprendimu, perduoti pastarajai šį klausimą — Kolegijos galimybė arba pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą“

Santrauka – 2016 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Peržiūros procedūros sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis – Direktyva 89/665 – Valstybių narių pareiga numatyti peržiūros procedūrą – Galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis – Nacionalinės procesinės taisyklės, numatančios viešojo pirkimo dalyvio pateikto skundo, kuriuo siekiama pašalinti kitą viešojo pirkimo dalyvį dėl to, kad pastarojo pateiktas priešpriešinis skundas nagrinėjamas pirmiausia, nepriimtinumą – Neleistinumas

   (Tarybos direktyvos 89/665, iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66, 1 straipsnio 1 ir 3 dalys)

2. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Nacionalinių teismų kompetencija – Apimtis – Nacionalinės teisės norma, pagal kurią paskutinės instancijos nacionalinio teismo kolegija, jei nesutinka su šio teismo plenarinės sesijos nustatytomis gairėmis, privalo kreiptis į ją – Galimybės teismui, į kurį kreiptasi nustatyta tvarka pagal nacionalinę teisę, kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nebuvimas – Neleistinumas

   (SESV 267 straipsnis)

3. Prejudiciniai klausimai – Nacionalinio teismo kompetencija – Teisingumo Teismo išaiškintų nuostatų taikymas – Nacionalinės teisės norma, pagal kurią teismui neleidžiama netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų – Neleistinumas

   (SESV 267 straipsnis)

1.  Direktyvos 89/665 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2007/66, 1 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos ir 3 dalies nuostatos aiškintinos taip, kad pagal šį straipsnį draudžiama, jog konkurso dalyvio, kuris yra suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta konkreti sutartis, ir kuriam dėl nurodomo Sąjungos teisės aktų viešųjų pirkimų srityje arba dėl šiuos aktus perkeliančių nacionalinės teisės normų pažeidimo buvo padaryta žala ar kilo tokios žalos rizika, ir kuris siekia, kad kitas dalyvis būtų pašalintas iš konkurso, pateiktas pagrindinis skundas būtų pripažintas nepriimtinu vadovaujantis nacionalinėmis procesinėmis taisyklėmis, pagal kurias pirmiausia turi būti nagrinėjamas šio kito konkurso dalyvio pateiktas priešpriešinis skundas.

   Pirma, kiekviena iš ginčo šalių turi teisėtą interesą, kad kitų konkurentų pasiūlymai būtų atmesti. Antra, neatmestina galimybė, kad kuris nors iš neatitikimų, pateisinančių konkurso laimėtojo ir konkurso dalyvio, ginčijančio perkančiosios organizacijos sprendimą sudaryti sutartį, pasiūlymų atmetimą, gali lemti ir kitų per konkurso procedūrą pateiktų pasiūlymų netinkamumą, dėl to perkančioji organizacija būtinai turėtų skelbti naują konkursą. Atitinkamos viešojo pirkimo procedūros dalyvių skaičius, skundus pateikusių dalyvių skaičius ir jų nurodytų pagrindų skirtumai neturi reikšmės.

   (žr. 28–30 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  SESV 267 straipsnis aiškintinas kaip draudžiantis nacionalinės teisės nuostatą, jeigu ji aiškinama taip, kad kai paskutinės instancijos teismo kolegija, nagrinėdama su Sąjungos teisės aiškinimu ar galiojimu susijusį teisės klausimą, nesutinka su šio teismo plenarinės sesijos sprendime nustatytomis gairėmis, ji privalo tą klausimą perduoti plenarinei sesijai, ir taip jai kliudoma kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

   Nacionaliniai teismai turi labai plačią diskreciją teikti Teisingumo Teismui klausimus dėl svarbių Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo; ši diskrecija tampa pareiga teismams, priimantiems sprendimus paskutiniąja instancija, išskyrus tam tikras išimtis. Nacionalinės teisės norma negali būti kliūtis nacionaliniam teismui, atsižvelgiant į aplinkybes, pasinaudoti minėta diskrecija arba įvykdyti šią pareigą. Ši diskrecija ir ši pareiga yra neatsiejamos nuo SESV 267 straipsnyje nustatytos nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo sistemos ir teismo, kuriam pavesta taikyti Sąjungos teisę, funkcijų, šia nuostata patikėtų nacionaliniams teismams. Todėl kai bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas mano, kad toje byloje keliamas su Sąjungos teisės aiškinimu ar galiojimu susijęs klausimas, jis turi diskreciją arba pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o nacionalinės teisės aktuose ar nacionalinių teismų praktikoje nustatytos taisyklės negali sudaryti kliūčių pasinaudoti šia diskrecija ar įvykdyti šią pareigą.

   (žr. 32–34, 36 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad gavęs Teisingumo Teismo atsakymą į jam pateiktą klausimą, susijusį su Sąjungos teisės aiškinimu, arba kai Teisingumo Teismo praktikoje jau yra pateiktas aiškus atsakymas į šį klausimą, paskutinės instancijos teismo kolegija pati turi imtis visų reikiamų priemonių, kad toks Sąjungos teisės aiškinimas būtų taikomas.

   Todėl reikalavimams, susijusiems su pačia Sąjungos teisės prigimtimi, prieštarautų bet kuri nacionalinės teisės nuostata arba teisėkūros, administracinė ar teisminė praktika, dėl kurios Sąjungos teisės veiksmingumas sumažėtų atsisakius teismui, kuris yra kompetentingas taikyti šią teisę, suteikti įgaliojimus tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatų, galinčių kliudyti visiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui.

   (žr. 41, 42 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)