Byla C‑570/13
Karoline Gruber
prieš
Unabhängiger Verwaltungssenat für Kärnten ir kt.
(Verwaltungsgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Aplinka — Direktyva 2011/92/ES — Tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimas — Prekybos centro statyba — Administracinio sprendimo neatlikti poveikio vertinimo privalomumas — Visuomenės nedalyvavimas“
Santrauka – 2015 m. balandžio 16 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas
Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pateikti skundą – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ši teisė nesuteikta kaimynams, kurie yra suinteresuotos visuomenės nariai – Nepriimtinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 1 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnio 1 dalis)
Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinis sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad nereikia atlikti tam tikro projekto poveikio aplinkai vertinimo, yra privalomas kaimynams, kuriems nesuteikta teisė skųsti šio administracinio sprendimo, su sąlyga, kad šie kaimynai, kurie yra „suinteresuotos visuomenės“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, nariai, tenkina nacionalinėje teisėje numatytus kriterijus dėl „pakankamo suinteresuotumo“ arba dėl „teisės pažeidimo“. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga įvykdyta jo nagrinėjamoje byloje. Jeigu taip, jis turi pripažinti, kad administracinis sprendimas neatlikti tokio vertinimo neprivalomas minėtiems kaimynams.
Nors valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija apibrėžti tai, kas yra „pakankamas suinteresuotumas“ ir „teisės pažeidimas“, ši diskrecija ribojama tuo, kad būtina paisyti tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo klausimu, nors nacionalinių įstatymų leidėjas, be kita ko, gali teises, kurių pažeidimu privatus asmuo gali remtis pareikšdamas ieškinį teisme dėl Direktyvos 2011/92 11 straipsnyje nurodytų sprendimų, veiksmų ar neveikimo, susiaurinti iki subjektinių viešųjų teisių, t. y. individualių teisių, kurios pagal nacionalinę teisę gali būti pripažįstamos subjektinėmis viešosiomis teisėmis, šio straipsnio nuostatos dėl suinteresuotos visuomenės narių, kurie susiję su į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais sprendimais, veiksmais ar neveikimu, teisių juos skųsti negali būti aiškinamos siaurai.
Taigi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisė skųsti sprendimus dėl būtinybės atlikti poveikio aplinkai vertinimą suteikiama tik subjektams, ketinantiems pateikti projektą, institucijoms, su kuriomis jie bendradarbiauja, aplinkos ombudsmenui ir atitinkamai savivaldybei, bet ši teisė atimama iš daugelio asmenų, įskaitant, be kita ko, kaimynus, kurie galėtų tenkinti minėtoje 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, nesuderinami su Direktyva 2011/92.
(žr. 38–40, 42, 43, 51 punktus ir rezoliucinę dalį)
Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyva 2011/92 – Suinteresuotos visuomenės narių teisė pateikti skundą – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos ši teisė nesuteikta kaimynams, kurie yra suinteresuotos visuomenės nariai – Nepriimtinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92 1 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnio 1 dalis)
Direktyvos 2011/92 dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinis sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad nereikia atlikti tam tikro projekto poveikio aplinkai vertinimo, yra privalomas kaimynams, kuriems nesuteikta teisė skųsti šio administracinio sprendimo, su sąlyga, kad šie kaimynai, kurie yra „suinteresuotos visuomenės“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, nariai, tenkina nacionalinėje teisėje numatytus kriterijus dėl „pakankamo suinteresuotumo“ arba dėl „teisės pažeidimo“. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši sąlyga įvykdyta jo nagrinėjamoje byloje. Jeigu taip, jis turi pripažinti, kad administracinis sprendimas neatlikti tokio vertinimo neprivalomas minėtiems kaimynams.
Nors valstybėms narėms paliekama didelė diskrecija apibrėžti tai, kas yra „pakankamas suinteresuotumas“ ir „teisės pažeidimas“, ši diskrecija ribojama tuo, kad būtina paisyti tikslo suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. Šiuo klausimu, nors nacionalinių įstatymų leidėjas, be kita ko, gali teises, kurių pažeidimu privatus asmuo gali remtis pareikšdamas ieškinį teisme dėl Direktyvos 2011/92 11 straipsnyje nurodytų sprendimų, veiksmų ar neveikimo, susiaurinti iki subjektinių viešųjų teisių, t. y. individualių teisių, kurios pagal nacionalinę teisę gali būti pripažįstamos subjektinėmis viešosiomis teisėmis, šio straipsnio nuostatos dėl suinteresuotos visuomenės narių, kurie susiję su į šios direktyvos taikymo sritį patenkančiais sprendimais, veiksmais ar neveikimu, teisių juos skųsti negali būti aiškinamos siaurai.
Taigi nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisė skųsti sprendimus dėl būtinybės atlikti poveikio aplinkai vertinimą suteikiama tik subjektams, ketinantiems pateikti projektą, institucijoms, su kuriomis jie bendradarbiauja, aplinkos ombudsmenui ir atitinkamai savivaldybei, bet ši teisė atimama iš daugelio asmenų, įskaitant, be kita ko, kaimynus, kurie galėtų tenkinti minėtoje 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, nesuderinami su Direktyva 2011/92.
(žr. 38–40, 42, 43, 51 punktus ir rezoliucinę dalį)