Byla C‑562/13
Centre public d’action sociale d’Ottignies-Louvain-la-Neuve
prieš
Moussa Abdida
(Cour du travail de Bruxelles prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis — Direktyva 2004/83/EB — Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai — Papildomą apsaugą galintis gauti asmuo — 15 straipsnio b dalis — Prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas jo kilmės šalyje — 3 straipsnis — Palankesni standartai — Sunkia liga sergantis prašytojas — Tinkamo gydymo nebuvimas kilmės šalyje — Direktyva 2008/115/EB — Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas — 13 straipsnis — Stabdomąjį poveikį turinti teisminė teisių gynimo priemonė — 14 straipsnis — Garantijos laukiant grąžinimo — Būtiniausi poreikiai“
Santrauka – 2014 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija — Imigracijos politika — Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas — Pilietis, dėl kurio vykdoma grąžinimo procedūra, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115 — Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos neturi stabdomojo poveikio skundas, pateiktas dėl sprendimo, kuriuo sunkiai sergančiam trečiosios šalies piliečiui nurodoma išvykti iš valstybės narės teritorijos — Tokio sprendimo įvykdymas, galintis tam piliečiui sukelti rimtą grėsmę, kad smarkiai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė — Neleistinumas — Būtiniausių minėto trečiosios šalies piliečio poreikių, siekiant garantuoti realią neatidėliotiną medicininę pagalbą ir būtiną gydymą laikotarpiu, kol bus išnagrinėtas skundas, neužtikrinimas — Neleistinumas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 5 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1 dalies b punktas)
Direktyvos 2008/115 dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 ir 13 straipsnius, siejamus su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, taip pat šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jais draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos:
|
— |
neturi stabdomojo poveikio skundas, pateiktas dėl sprendimo, kuriuo sunkiai sergančiam trečiosios šalies piliečiui nurodoma išvykti iš valstybės narės teritorijos, kai įvykdžius šį sprendimą šiam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimta grėsmė, kad smarkiai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė, ir |
|
— |
nenumatyta, kad kiek įmanoma bus užtikrinti būtiniausi to trečiosios šalies piliečio poreikiai siekiant garantuoti, kad jis iš tikrųjų gaus neatidėliotiną medicininę pagalbą ir būtiną gydymą laikotarpiu, per kurį ši valstybė narė privalo atidėti šio trečiosios šalies piliečio išsiuntimą, jam pateikus tokį skundą. Kalbant, pirma, apie tai, kas būdinga teisių gynimo priemonei, kuria turi būti galima pasinaudoti dėl tokio sprendimo grąžinti, iš Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad trečiosios šalies pilietis turi turėti veiksmingas teisių gynimo priemones, kad galėtų apskųsti dėl jo priimtą sprendimą grąžinti. Vis dėlto, minėta direktyva neįpareigoja, kad jos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė būtinai turėtų stabdomąjį poveikį. Vis dėlto nustatant, kas turi būti būdinga šiai teisių gynimo priemonei, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, kuriuo patvirtinamas veiksmingos teisminės gynybos principas ir pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Šiuo klausimu ypač išskirtiniais atvejais, kai išsiuntus sunkia liga sergantį trečiosios šalies pilietį į šalį, kurioje nėra tinkamo gydymo, būtų pažeistas draudimo išsiųsti arba grąžinti užsienietį principas, valstybės narės pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį, siejamą su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi, negali vykdyti šio išsiuntimo. Šiems ypač išskirtiniams atvejams būdinga, kad trečiosios šalies piliečio išsiuntimas į šalį, kur egzistuoja rimta grėsmė jam patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, gali lemti ypač didelę ir nepataisomą žalą. Tokiomis sąlygomis siekiant, kad būtų veiksminga teisių gynimo priemonė dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius atitinkamam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimta grėsmė, kad smarkiai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė, būtina, kad toks trečiosios šalies pilietis galėtų pasinaudoti teisių gynimo priemone, kuri turėtų stabdomąjį poveikį, siekiant užtikrinti, kad sprendimas grąžinti nebūtų įvykdytas anksčiau, nei kompetentinga institucija išnagrinės kaltinimą dėl Direktyvos 2008/115 5 straipsnio, siejamo su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi, pažeidimo. Kalbant, antra, apie garantijas, kurias pagal Direktyvos 2008/115 14 straipsnį valstybė narė privalo tol suteikti sunkia liga sergančiam trečiosios šalies piliečiui, kol bus išnagrinėtas jo skundas dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius gali kilti rimta grėsmė, kad smarkiai ir nepataisomai pablogės jo sveikatos būklė, minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės atideda išsiuntimą, kol galioja pagal tos pačios direktyvos 13 straipsnio 2 dalį suteikto sustabdymo pasekmės. Taigi, iš šios direktyvos bendros struktūros matyti, kad 9 straipsnio 1 dalies b punktas turi apimti visus atvejus, kuriais valstybė narė privalo sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, jeigu šis sprendimas buvo apskųstas. Todėl tokiu atveju, atitinkama valstybė narė pagal minėtos direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktą privalo kiek įmanoma užtikrinti būtiniausius sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio poreikius, jeigu jis pats neturi lėšų jiems tenkinti. Iš tiesų esant tokiai situacijai nebūtų realiai užtikrinta neatidėliotina medicinos pagalba ir būtinas ligų gydymas, kaip numatyta šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punkte, jeigu kartu nebūtų užtikrinti būtiniausi atitinkamo trečiosios šalies piliečio poreikiai. Vis dėlto būtent valstybės narės turi nustatyti, kaip turi būti užtikrinti šie būtiniausi atitinkamo trečiosios šalies piliečio poreikiai. |
(žr. 43–45, 48, 50, 53, 56, 57, 59–61, 63 punktus ir rezoliucinę dalį)