Byla C‑508/13
Estijos Respublika
prieš
Europos Parlamentą
ir
Europos Sąjungos Tarybą
„Ieškinys dėl panaikinimo — Direktyva 2013/34/ES — Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje — Subsidiarumo ir proporcingumo principai — Pareiga motyvuoti“
Santrauka – 2015 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
Ieškinys dėl panaikinimo — Dalykas — Dalinis panaikinimas — Sąlyga — Ginčijamo akto atskiriamumas — Ginčijamos esminės nuostatos Direktyva 2013/34 siekiamai pusiausvyrai pasiekti — Panaikinimas, keičiantis direktyvos esmę — Neįvykdyta sąlyga — Nepriimtinumas
(SESV 263 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34 4 straipsnio 6 ir 8 dalys, 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis)
Įsisteigimo laisvė — Bendrovės — Direktyva 2013/34 — Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje — 4 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 6 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje numatytos priemonės — Proporcingumo principo pažeidimas — Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34 4 straipsnio 6 ir 8 dalys, 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis)
Įsisteigimo laisvė — Bendrovės — Direktyva 2013/34 — Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje — Subsidiarumo principo pažeidimas — Nebuvimas
(ESS 5 straipsnio 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34)
Europos Sąjungos teisė — Principai — Subsidiarumo principas — Apimtis — Sąjungos kompetencijos ribojimas remiantis labiau pažengusios valstybės narės, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, situacija — Netaikymas
(ESS 5 straipsnio 3 dalis)
Institucijų aktai — Motyvavimas — Pareiga — Apimtis — Pareigos motyvuoti vertinimas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes — Teisėkūros procedūroje dalyvavusi valstybė narė — Netinkamas pagrindas
(SESV 296 straipsnis)
Sąjungos teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusios teisės akto dalies. Šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei dalinis teisės akto panaikinimas pakeistų jo esmę.
Taigi nepriimtinu turi būti laikomas valstybės narės ieškinys, kuriuo siekiama, kad Direktyvos 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų 4 straipsnio 6 ir 8 dalys būtų panaikintos iš dalies, o 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis būtų panaikintos visiškai.
Iš tiesų iš direktyvos 4, 8 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktuose, kuriais suderinama apskaita, turi būti, pirma, nustatyta teisinga pusiausvyra tarp finansinės informacijos adresatų ir ją teikiančių asmenų, t. y. įmonių, prieštaringų reikalavimų, ir, antra, atsižvelgta į specialią naštą, kuri atsiranda dėl šios informacijos teikimo pačioms mažiausioms įmonėms.
Taigi priimdamas direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė dvigubos pusiausvyros: tarp įmonių ir finansinės atskaitomybės adresatų ir tarp didžiųjų ir mažųjų įmonių, nes pastarosioms tenka santykinai didesnė administracinė našta nei pirmosioms, kai jos abejos turi įgyvendinti tokius pačius reikalavimus.
Taigi ginčijamose nuostatose vienomis ribojama valstybių narių laisvė padidinti minėtą administracinę naštą, o kitomis numatyta bendrojo finansinės atskaitomybės principo suderinimo išimtis. Todėl kalbama apie esmines nuostatas, kaip pasiekti minėtą Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą pusiausvyrą.
Darytina išvada, kad galimas ginčijamų nuostatų panaikinimas paveiktų direktyvos esmę, todėl minėtos nuostatos negali būti laikomos atskiriamomis nuo teisės pagrindo, kurį jos nustato.
(žr. 11–16 punktus)
Dėl proporcingumo principo laikymosi teisminės kontrolės reikia pripažinti, kad srityje, kurioje būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama didelė diskrecija. Todėl tik akivaizdžiai netinkamas šiose srityse priimtos priemonės pobūdis atsižvelgiant į kompetentingos institucijos siekiamą tikslą gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui.
Kalbant apie Direktyvos 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų tikslą, pažymėtina, kad ja siekiama, pirma, nustatyti suderintas taisykles, susijusias su finansine informacija, teiktina viešai, siekiant pagerinti įmonių finansinių ataskaitų visoje Sąjungoje palyginamumą ir, antra, išvengti dėl šių taisyklių taikymo naštos mažosioms įmonėms, numatant tam tikras su jomis susijusias išimtis.
Todėl iš priemonių, numatytų minėtos direktyvos 4 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 6 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje, analizės nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, jas priimdamas, akivaizdžiai viršijo savo diskreciją.
Iš tiesų, pirma, minėtose nuostatose numatytos galimybės valstybėms narėms reikalauti, kad mažosios įmonės į savo balansą įtrauktų pelno (nuostolio) ataskaitas ir aiškinamuosius raštus, o tai yra papildomos pareigos toms, kurios suderintu būdu numatytos direktyvoje. Šiuo klausimu direktyvoje iš esmės draudžiama valstybėms narėms nustatyti šioms įmonėms tokius papildomus reikalavimus ir nenukrypstama nuo šio draudimo, išskyrus išimtis, kurioms nustatytos aiškios ribos. Tarp jų yra reikalavimas, numatytas jos 4 straipsnio 6 dalyje, kad valstybės narės nustatytos papildomos pareigos jau būtų numatytos nacionalinės mokesčių teisės aktuose ir jų tikslas būtų vien mokesčių rinkimas.
Nustatydamas tokią ribą, pagrįstą objektyviais kriterijais, Sąjungos teisės aktų leidėjas iš esmės norėjo, kad mažosios įmonės nebūtų įpareigotos pateikti daugiau apskaitos dokumentų arba informacijos, nei reikalaujama, pirma, pagal direktyvoje numatytas pareigas pateikti informaciją, ir, antra, pagal nacionalinės mokesčių teisės aktuose numatytas pareigas deklaruoti.
Tokia riba yra tikrai tinkama vienam iš direktyvoje numatytų tikslų pasiekti, t. y. apriboti mažųjų įmonių administracinės naštos didėjimą.
Kita vertus, pagal direktyvos 6 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms galima leisti įmonėms rengiant savo finansines ataskaitas nesilaikyti apskaitos principo „turinio viršenybė prieš formą“. Ši galimybė paaiškinama tuo, kad buhalterio administracinė našta palengvinama, jei jis gali tik atspindėti sandorio teisinę formą, o ne komercinį turinį.
(žr. 29, 30, 32–34, 36, 38 punktus)
Subsidiarumo principas yra įtvirtintas ESS 5 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Sąjunga imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai norimų tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau. Be to, Protokolo Nr. 2 5 straipsnyje išdėstytos gairės, kaip nustatyti, ar įvykdytos minėtos sąlygos.
Kalbant apie sritį, kaip antai apie įsisteigimo laisvės sąlygų pagerinimą, kurios nėra tarp sričių, kuriose Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, reikia patikrinti, ar siūlomo veiksmo tikslas būtų pasiektas geriau Sąjungos lygiu.
Šiuo klausimu Direktyva 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų siekiama dvigubo tikslo – ne tik suderinti Sąjungos įmonių finansines ataskaitas, kad finansinės informacijos adresatai turėtų palyginamus duomenis, bet ir, pasitelkus specialų labai suderintą režimą, tai daryti atsižvelgiant į ypatingą mažųjų įmonių, kurioms taikant tokius pačius apskaitos reikalavimus, kokie numatyti vidutinėms ir didžiosioms įmonėms, atsirastų pernelyg didelė administracinė našta, situaciją.
Jeigu valstybės narės siektų antro tikslo, tai galėtų paremti ar net lemti situacijas, kai tam tikros valstybės narės papildomai arba skirtingai nuo kitų valstybių palengvintų mažųjų įmonių administracinę naštą, taip veikdamos visiškai priešingai, negu numato pirmas direktyvos tikslas, t. y. nustatyti minimalius lygiaverčius teisinius konkuruojančių įmonių apskaitos reikalavimus.
Darytina išvada, kad direktyvoje numatytų dviejų tikslų tarpusavio priklausomybė reiškia, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai manyti, kad jo veiksmas turėjo apimti specialų režimą mažosioms įmonėms ir kad dėl šios tarpusavio priklausomybės dvigubas tikslas galėjo būti geriau pasiektas Sąjungos lygiu.
Todėl direktyva buvo priimta nepažeidžiant subsidiarumo principo.
(žr. 44–49 punktus)
Subsidiarumo principu nesiekiama apriboti Sąjungos kompetencijos atsižvelgiant į vienos ar kitos atskirai vertinamos valstybės narės situaciją; jis reiškia tik tai, kad Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio jį įgyvendintų geriau, atsižvelgdama į savo tikslus, nurodytus ESS 3 straipsnyje, ir į konkrečias skirtingų sričių, be kita ko, įvairių sutartyse numatytų laisvių, kaip antai įsisteigimo laisvės, nuostatas. Darytina išvada, kad, remiantis subsidiarumo principu, Sąjungos teisės akto negalima paskelbti negaliojančiu dėl konkrečios valstybės narės situacijos, net jei ši valstybė narė būtų labiau pažengusi nei kitos, siekdama Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo, nes jis, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsta informacija ir nepadarydamas vertinimo klaidos, manė, jog bendras Sąjungos interesas galėjo būti geriau užtikrintas Sąjungos lygio veiksmu.
(žr. 53, 54 punktus)
Nors pagal SESV 296 straipsnį reikalaujama motyvacija turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Sąjungos institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su jo priėmimo priežastimis, o Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę, vis dėlto nėra būtina tiksliai nurodyti visų susijusių teisinių ar faktinių argumentų.
Konkrečiai kalbant, negalima reikalauti, nei kad šiais motyvais būtų nurodomi įvairūs faktai, kartais gausūs ir sudėtingi, kuriais remiantis buvo priimta direktyva, nei kad a fortiori jais būtų pateiktas daugiau ar mažiau išsamus šių faktų vertinimas.
Todėl, jei iš ginčijamo akto matyti institucijos siekiamo tikslo esmė, būtų beprasmiška reikalauti konkrečių kiekvieno techninio institucijos pasirinkimo motyvų.
Be to, pareigos motyvuoti laikymasis turi būti vertinamas remiantis ne tik ginčijamo akto tekstu, bet ir jo kontekstu ir konkrečiomis aplinkybėmis, ypač asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ar konkrečiai susijęs, suinteresuotumu gauti paaiškinimus.
Taigi valstybė narė, kuri ESV sutartyje nustatyta tvarka dalyvavo teisėkūros procedūroje, kuri užbaigta priimant direktyvą, kurios adresatė ji yra tuo pačiu pagrindu kaip ir kitos Taryboje atstovaujamos valstybės narės, negali pagrįstai teigti, kad Parlamentas ir Taryba, kurie priėmė direktyvą, jai nesuteikė galimybės sužinoti apie priemonių, kurių jie ketino imtis, pasirinkimo pateisinimą.
(žr. 58–62 punktus)
Byla C‑508/13
Estijos Respublika
prieš
Europos Parlamentą
ir
Europos Sąjungos Tarybą
„Ieškinys dėl panaikinimo — Direktyva 2013/34/ES — Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje — Subsidiarumo ir proporcingumo principai — Pareiga motyvuoti“
Santrauka – 2015 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
Ieškinys dėl panaikinimo – Dalykas – Dalinis panaikinimas – Sąlyga – Ginčijamo akto atskiriamumas – Ginčijamos esminės nuostatos Direktyva 2013/34 siekiamai pusiausvyrai pasiekti – Panaikinimas, keičiantis direktyvos esmę – Neįvykdyta sąlyga – Nepriimtinumas
(SESV 263 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34 4 straipsnio 6 ir 8 dalys, 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis)
Įsisteigimo laisvė – Bendrovės – Direktyva 2013/34 – Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje – 4 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 6 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje numatytos priemonės – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34 4 straipsnio 6 ir 8 dalys, 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis)
Įsisteigimo laisvė – Bendrovės – Direktyva 2013/34 – Tam tikrų formų įmonių pareigos finansinių ataskaitų srityje – Subsidiarumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(ESS 5 straipsnio 3 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34)
Europos Sąjungos teisė – Principai – Subsidiarumo principas – Apimtis – Sąjungos kompetencijos ribojimas remiantis labiau pažengusios valstybės narės, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, situacija – Netaikymas
(ESS 5 straipsnio 3 dalis)
Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Pareigos motyvuoti vertinimas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – Teisėkūros procedūroje dalyvavusi valstybė narė – Netinkamas pagrindas
(SESV 296 straipsnis)
Sąjungos teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskiriamos nuo likusios teisės akto dalies. Šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei dalinis teisės akto panaikinimas pakeistų jo esmę.
Taigi nepriimtinu turi būti laikomas valstybės narės ieškinys, kuriuo siekiama, kad Direktyvos 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų 4 straipsnio 6 ir 8 dalys būtų panaikintos iš dalies, o 6 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis būtų panaikintos visiškai.
Iš tiesų iš direktyvos 4, 8 ir 10 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktuose, kuriais suderinama apskaita, turi būti, pirma, nustatyta teisinga pusiausvyra tarp finansinės informacijos adresatų ir ją teikiančių asmenų, t. y. įmonių, prieštaringų reikalavimų, ir, antra, atsižvelgta į specialią naštą, kuri atsiranda dėl šios informacijos teikimo pačioms mažiausioms įmonėms.
Taigi priimdamas direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė dvigubos pusiausvyros: tarp įmonių ir finansinės atskaitomybės adresatų ir tarp didžiųjų ir mažųjų įmonių, nes pastarosioms tenka santykinai didesnė administracinė našta nei pirmosioms, kai jos abejos turi įgyvendinti tokius pačius reikalavimus.
Taigi ginčijamose nuostatose vienomis ribojama valstybių narių laisvė padidinti minėtą administracinę naštą, o kitomis numatyta bendrojo finansinės atskaitomybės principo suderinimo išimtis. Todėl kalbama apie esmines nuostatas, kaip pasiekti minėtą Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą pusiausvyrą.
Darytina išvada, kad galimas ginčijamų nuostatų panaikinimas paveiktų direktyvos esmę, todėl minėtos nuostatos negali būti laikomos atskiriamomis nuo teisės pagrindo, kurį jos nustato.
(žr. 11–16 punktus)
Dėl proporcingumo principo laikymosi teisminės kontrolės reikia pripažinti, kad srityje, kurioje būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir kurioje privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama didelė diskrecija. Todėl tik akivaizdžiai netinkamas šiose srityse priimtos priemonės pobūdis atsižvelgiant į kompetentingos institucijos siekiamą tikslą gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui.
Kalbant apie Direktyvos 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų tikslą, pažymėtina, kad ja siekiama, pirma, nustatyti suderintas taisykles, susijusias su finansine informacija, teiktina viešai, siekiant pagerinti įmonių finansinių ataskaitų visoje Sąjungoje palyginamumą ir, antra, išvengti dėl šių taisyklių taikymo naštos mažosioms įmonėms, numatant tam tikras su jomis susijusias išimtis.
Todėl iš priemonių, numatytų minėtos direktyvos 4 straipsnio 6 ir 8 dalyse, 6 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalyje, analizės nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, jas priimdamas, akivaizdžiai viršijo savo diskreciją.
Iš tiesų, pirma, minėtose nuostatose numatytos galimybės valstybėms narėms reikalauti, kad mažosios įmonės į savo balansą įtrauktų pelno (nuostolio) ataskaitas ir aiškinamuosius raštus, o tai yra papildomos pareigos toms, kurios suderintu būdu numatytos direktyvoje. Šiuo klausimu direktyvoje iš esmės draudžiama valstybėms narėms nustatyti šioms įmonėms tokius papildomus reikalavimus ir nenukrypstama nuo šio draudimo, išskyrus išimtis, kurioms nustatytos aiškios ribos. Tarp jų yra reikalavimas, numatytas jos 4 straipsnio 6 dalyje, kad valstybės narės nustatytos papildomos pareigos jau būtų numatytos nacionalinės mokesčių teisės aktuose ir jų tikslas būtų vien mokesčių rinkimas.
Nustatydamas tokią ribą, pagrįstą objektyviais kriterijais, Sąjungos teisės aktų leidėjas iš esmės norėjo, kad mažosios įmonės nebūtų įpareigotos pateikti daugiau apskaitos dokumentų arba informacijos, nei reikalaujama, pirma, pagal direktyvoje numatytas pareigas pateikti informaciją, ir, antra, pagal nacionalinės mokesčių teisės aktuose numatytas pareigas deklaruoti.
Tokia riba yra tikrai tinkama vienam iš direktyvoje numatytų tikslų pasiekti, t. y. apriboti mažųjų įmonių administracinės naštos didėjimą.
Kita vertus, pagal direktyvos 6 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms galima leisti įmonėms rengiant savo finansines ataskaitas nesilaikyti apskaitos principo „turinio viršenybė prieš formą“. Ši galimybė paaiškinama tuo, kad buhalterio administracinė našta palengvinama, jei jis gali tik atspindėti sandorio teisinę formą, o ne komercinį turinį.
(žr. 29, 30, 32–34, 36, 38 punktus)
Subsidiarumo principas yra įtvirtintas ESS 5 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Sąjunga imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai norimų tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau. Be to, Protokolo Nr. 2 5 straipsnyje išdėstytos gairės, kaip nustatyti, ar įvykdytos minėtos sąlygos.
Kalbant apie sritį, kaip antai apie įsisteigimo laisvės sąlygų pagerinimą, kurios nėra tarp sričių, kuriose Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, reikia patikrinti, ar siūlomo veiksmo tikslas būtų pasiektas geriau Sąjungos lygiu.
Šiuo klausimu Direktyva 2013/34 dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų siekiama dvigubo tikslo – ne tik suderinti Sąjungos įmonių finansines ataskaitas, kad finansinės informacijos adresatai turėtų palyginamus duomenis, bet ir, pasitelkus specialų labai suderintą režimą, tai daryti atsižvelgiant į ypatingą mažųjų įmonių, kurioms taikant tokius pačius apskaitos reikalavimus, kokie numatyti vidutinėms ir didžiosioms įmonėms, atsirastų pernelyg didelė administracinė našta, situaciją.
Jeigu valstybės narės siektų antro tikslo, tai galėtų paremti ar net lemti situacijas, kai tam tikros valstybės narės papildomai arba skirtingai nuo kitų valstybių palengvintų mažųjų įmonių administracinę naštą, taip veikdamos visiškai priešingai, negu numato pirmas direktyvos tikslas, t. y. nustatyti minimalius lygiaverčius teisinius konkuruojančių įmonių apskaitos reikalavimus.
Darytina išvada, kad direktyvoje numatytų dviejų tikslų tarpusavio priklausomybė reiškia, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai manyti, kad jo veiksmas turėjo apimti specialų režimą mažosioms įmonėms ir kad dėl šios tarpusavio priklausomybės dvigubas tikslas galėjo būti geriau pasiektas Sąjungos lygiu.
Todėl direktyva buvo priimta nepažeidžiant subsidiarumo principo.
(žr. 44–49 punktus)
Subsidiarumo principu nesiekiama apriboti Sąjungos kompetencijos atsižvelgiant į vienos ar kitos atskirai vertinamos valstybės narės situaciją; jis reiškia tik tai, kad Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio jį įgyvendintų geriau, atsižvelgdama į savo tikslus, nurodytus ESS 3 straipsnyje, ir į konkrečias skirtingų sričių, be kita ko, įvairių sutartyse numatytų laisvių, kaip antai įsisteigimo laisvės, nuostatas. Darytina išvada, kad, remiantis subsidiarumo principu, Sąjungos teisės akto negalima paskelbti negaliojančiu dėl konkrečios valstybės narės situacijos, net jei ši valstybė narė būtų labiau pažengusi nei kitos, siekdama Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo, nes jis, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsta informacija ir nepadarydamas vertinimo klaidos, manė, jog bendras Sąjungos interesas galėjo būti geriau užtikrintas Sąjungos lygio veiksmu.
(žr. 53, 54 punktus)
Nors pagal SESV 296 straipsnį reikalaujama motyvacija turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Sąjungos institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su jo priėmimo priežastimis, o Teisingumo Teismas galėtų vykdyti kontrolę, vis dėlto nėra būtina tiksliai nurodyti visų susijusių teisinių ar faktinių argumentų.
Konkrečiai kalbant, negalima reikalauti, nei kad šiais motyvais būtų nurodomi įvairūs faktai, kartais gausūs ir sudėtingi, kuriais remiantis buvo priimta direktyva, nei kad a fortiori jais būtų pateiktas daugiau ar mažiau išsamus šių faktų vertinimas.
Todėl, jei iš ginčijamo akto matyti institucijos siekiamo tikslo esmė, būtų beprasmiška reikalauti konkrečių kiekvieno techninio institucijos pasirinkimo motyvų.
Be to, pareigos motyvuoti laikymasis turi būti vertinamas remiantis ne tik ginčijamo akto tekstu, bet ir jo kontekstu ir konkrečiomis aplinkybėmis, ypač asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ar konkrečiai susijęs, suinteresuotumu gauti paaiškinimus.
Taigi valstybė narė, kuri ESV sutartyje nustatyta tvarka dalyvavo teisėkūros procedūroje, kuri užbaigta priimant direktyvą, kurios adresatė ji yra tuo pačiu pagrindu kaip ir kitos Taryboje atstovaujamos valstybės narės, negali pagrįstai teigti, kad Parlamentas ir Taryba, kurie priėmė direktyvą, jai nesuteikė galimybės sužinoti apie priemonių, kurių jie ketino imtis, pasirinkimo pateisinimą.
(žr. 58–62 punktus)