Byla C‑499/13
Marian Macikowski
prieš
Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku
(Naczelny Sąd Administracyjny prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Proporcingumo ir mokesčių neutralumo principai — Nekilnojamojo turto tiekimo apmokestinimas vykdant priverstinio pardavimo procedūrą varžytinėse — Nacionalinės teisės nuostatos, įpareigojančios teismo antstolį, vykdantį tokį pardavimą, apskaičiuoti ir sumokėti PVM už tokį sandorį — Pirkimo kainos sumokėjimas kompetentingam teismui ir būtinybė, kad jis mokėtiną PVM pervestų teismo antstoliui — Teismo antstolio piniginė ir baudžiamoji atsakomybė PVM nesumokėjimo atveju — Skirtumas tarp bendro įstatyminio PVM sumokėjimo termino, nustatyto apmokestinamajam asmeniui, ir termino, nustatyto tokiam teismo antstoliui — Galimybės atskaityti pirkimo PVM nebuvimas“
Santrauka – 2015 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Mokestį mokantys asmenys – Priverstinio pardavimo procedūra – Nacionalinės teisės nuostatos, įpareigojančios teismo antstolį, vykdantį tokį pardavimą, apskaičiuoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį už tokį sandorį per nustatytus terminus – Leistinumas
(Tarybos direktyvos 2006/112 9, 193 straipsniai ir 199 straipsnio 1 dalies g punktas)
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Mokesčio mokėtojų prievolės – Nacionalinės teisės nuostata, nustatanti teismo antstoliui atsakomybę už pareigos kaip prievolę sumokėti mokestį turintis asmuo neįvykdymą – Leistinumas – Sąlyga – Proporcingumo principo paisymas – Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas
(Tarybos direktyva 2006/112)
Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, be teisės atskaityti – Leistinumas
(Tarybos direktyvos 2006/112 206, 250 ir 252 straipsniai)
Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9, 193 straipsnius ir 199 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kuria, vykdant nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, subjektui, t. y. teismo antstoliui, kuris vykdė šį pardavimą, nustatomos pareigos per nustatytą terminą apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną nuo gautų iš šio sandorio pajamų.
Iš tiesų, kadangi nacionalinės teisės nuostata siekiama užkirsti kelią tam, kad apmokestinamajam asmeniui, atsižvelgiant į jo finansinę situaciją, nebūtų leista išvengti mokestinės prievolės sumokėti pridėtinės vertės mokesčio, tokia teisės nuostata gali užtikrinti tinkamą mokesčio rinkimą, ir todėl patekti į Direktyvos 2006/112 273 straipsnio taikymo sritį. Be to, nors tiesa, kad Direktyvos 2006/112 9, 193 straipsniuose ir 199 straipsnio 1 dalies g punkte numatyta, kad mokestį turi sumokėti nekilnojamojo turto tiekimą vykdantis apmokestinamasis asmuo ar tam tikromis aplinkybėmis nekilnojamojo turto pirkėjas, teismo antstolio, kaip šio mokesčio surinkimo tarpininko, funkcija šiose nuostatose nenumatyta. Iš tiesų jo funkcija apibrėžiama kaip tarpininko, užtikrinančio tik mokesčio sumos surinkimą ir sumokėjimą mokesčių administratoriui apmokestinamojo asmens, kuris turi jį sumokėti, vardu per nustatytą terminą, nėra mokestinė prievolė, nes ji visada tenka apmokestinamajam asmeniui.
(žr. 38, 39, 41, 42, 45 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Proporcingumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teismo antstolis visu savo turtu atsako už pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino nuo pajamų iš priverstinio vykdymo tvarka parduoto nekilnojamojo turto, sumą tuo atveju, kai neįvykdo savo pareigos surinkti ir sumokėti šį mokestį, su sąlyga, kad atitinkamas teismo antstolis iš tiesų turi visas teisines priemones, kad įvykdytų šią pareigą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
(žr. 53 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 206, 250 ir 252 straipsnius ir mokesčių neutralumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, sumą be teisės atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį per laikotarpį, kuris tęsiasi nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens dienos.
Taip yra, kai apmokestinamasis asmuo, varžytinėse priverstinio vykdymo tvarka teismo antstolio parduoto turto savininkas, o ne mokėtojas, turi pateikti pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, susijusią su šio turto pardavimo sandoriu, taip pat kai apmokestinamasis asmuo, o ne mokėtojas, turi teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį iš pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino už šį sandorį. Ši atskaita susijusi su mokestiniu laikotarpiu, per kurį šis sandoris sudarytas.
(žr. 57, 61 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
Byla C‑499/13
Marian Macikowski
prieš
Dyrektor Izby Skarbowej w Gdańsku
(Naczelny Sąd Administracyjny prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Proporcingumo ir mokesčių neutralumo principai — Nekilnojamojo turto tiekimo apmokestinimas vykdant priverstinio pardavimo procedūrą varžytinėse — Nacionalinės teisės nuostatos, įpareigojančios teismo antstolį, vykdantį tokį pardavimą, apskaičiuoti ir sumokėti PVM už tokį sandorį — Pirkimo kainos sumokėjimas kompetentingam teismui ir būtinybė, kad jis mokėtiną PVM pervestų teismo antstoliui — Teismo antstolio piniginė ir baudžiamoji atsakomybė PVM nesumokėjimo atveju — Skirtumas tarp bendro įstatyminio PVM sumokėjimo termino, nustatyto apmokestinamajam asmeniui, ir termino, nustatyto tokiam teismo antstoliui — Galimybės atskaityti pirkimo PVM nebuvimas“
Santrauka – 2015 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Mokestį mokantys asmenys — Priverstinio pardavimo procedūra — Nacionalinės teisės nuostatos, įpareigojančios teismo antstolį, vykdantį tokį pardavimą, apskaičiuoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį už tokį sandorį per nustatytus terminus — Leistinumas
(Tarybos direktyvos 2006/112 9, 193 straipsniai ir 199 straipsnio 1 dalies g punktas)
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Mokesčio mokėtojų prievolės — Nacionalinės teisės nuostata, nustatanti teismo antstoliui atsakomybę už pareigos kaip prievolę sumokėti mokestį turintis asmuo neįvykdymą — Leistinumas — Sąlyga — Proporcingumo principo paisymas — Patikrinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas
(Tarybos direktyva 2006/112)
Mokesčių teisės aktų suderinimas — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema — Perkant sumokėto mokesčio atskaita — Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, be teisės atskaityti — Leistinumas
(Tarybos direktyvos 2006/112 206, 250 ir 252 straipsniai)
Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9, 193 straipsnius ir 199 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kuria, vykdant nekilnojamojo turto pardavimą priverstinio vykdymo tvarka, subjektui, t. y. teismo antstoliui, kuris vykdė šį pardavimą, nustatomos pareigos per nustatytą terminą apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, mokėtiną nuo gautų iš šio sandorio pajamų.
Iš tiesų, kadangi nacionalinės teisės nuostata siekiama užkirsti kelią tam, kad apmokestinamajam asmeniui, atsižvelgiant į jo finansinę situaciją, nebūtų leista išvengti mokestinės prievolės sumokėti pridėtinės vertės mokesčio, tokia teisės nuostata gali užtikrinti tinkamą mokesčio rinkimą, ir todėl patekti į Direktyvos 2006/112 273 straipsnio taikymo sritį. Be to, nors tiesa, kad Direktyvos 2006/112 9, 193 straipsniuose ir 199 straipsnio 1 dalies g punkte numatyta, kad mokestį turi sumokėti nekilnojamojo turto tiekimą vykdantis apmokestinamasis asmuo ar tam tikromis aplinkybėmis nekilnojamojo turto pirkėjas, teismo antstolio, kaip šio mokesčio surinkimo tarpininko, funkcija šiose nuostatose nenumatyta. Iš tiesų jo funkcija apibrėžiama kaip tarpininko, užtikrinančio tik mokesčio sumos surinkimą ir sumokėjimą mokesčių administratoriui apmokestinamojo asmens, kuris turi jį sumokėti, vardu per nustatytą terminą, nėra mokestinė prievolė, nes ji visada tenka apmokestinamajam asmeniui.
(žr. 38, 39, 41, 42, 45 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Proporcingumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią teismo antstolis visu savo turtu atsako už pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino nuo pajamų iš priverstinio vykdymo tvarka parduoto nekilnojamojo turto, sumą tuo atveju, kai neįvykdo savo pareigos surinkti ir sumokėti šį mokestį, su sąlyga, kad atitinkamas teismo antstolis iš tiesų turi visas teisines priemones, kad įvykdytų šią pareigą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
(žr. 53 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 206, 250 ir 252 straipsnius ir mokesčių neutralumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią šioje nuostatoje numatytas mokėtojas turi apskaičiuoti, surinkti ir sumokėti pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino pardavus turtą priverstinio vykdymo tvarka, sumą be teisės atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį per laikotarpį, kuris tęsiasi nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki mokesčio surinkimo iš apmokestinamojo asmens dienos.
Taip yra, kai apmokestinamasis asmuo, varžytinėse priverstinio vykdymo tvarka teismo antstolio parduoto turto savininkas, o ne mokėtojas, turi pateikti pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, susijusią su šio turto pardavimo sandoriu, taip pat kai apmokestinamasis asmuo, o ne mokėtojas, turi teisę atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį iš pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino už šį sandorį. Ši atskaita susijusi su mokestiniu laikotarpiu, per kurį šis sandoris sudarytas.
(žr. 57, 61 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)