Byla C‑333/13
Elisabeta Dano
ir
Florin Dano
prieš
Jobcenter Leipzig
(Sozialgericht Leipzig prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Laisvas asmenų judėjimas — Sąjungos pilietybė — Vienodas požiūris — Ekonominės veiklos nevykdantys valstybės narės piliečiai, kurie gyvena kitos valstybės narės teritorijoje — Teisės gauti specialias neįmokines išmokas pinigais pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 nesuteikimas šiems asmenims — Direktyva 2004/38/EB — Teisė gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius — 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 24 straipsnis — Pakankamų išteklių reikalavimas“
Santrauka – 2014 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Vienodas požiūris pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį – Taikymo sritis – Specialios neįmokinės išmokos pinigais – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 883/2004 3 straipsnio 3 dalis, 4 ir 70 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1247/92 3 ir 7 konstatuojamosios dalys)
Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Direktyva 2004/38 – Socialinė parama – Sąvoka – Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalyje numatytos specialios neįmokinės išmokos pinigais – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis)
Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Vienodo požiūrio principas – Priimančiosios valstybės narės pareiga suteikti ekonominės veiklos nevykdantiems kitų valstybių narių piliečiams teisę į socialines išmokas – Reikalavimai – Direktyvos reikalavimus atitinkantis gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje – Ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio pareiga turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 4 ir 70 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 10 konstatuojamoji dalis, 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 24 straipsnio 1 dalis)
Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo kompetencija – Ribos – Prašymas išaiškinti Sąjungos pagrindinių teisių chartiją – Jokios sąsajos su Sąjungos teise neturintis nacionalinės bylos dalykas – Teisingumo Teismo kompetencijos nebuvimas
(ESS 6 straipsnio 1 dalis; SESV 267 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38)
Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1244/2010, aiškintinas taip, kad „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį ir 70 straipsnį, patenka į jo 4 straipsnio taikymo sritį.
Viena vertus, iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio formuluotės aiškiai išplaukia, kad jis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais. Kita vertus, nors pagal minėto reglamento 70 straipsnio 3 dalį kai kurios jo nuostatos minėtoms išmokoms išimties tvarka netaikomos, jo 4 straipsnis prie šių nuostatų nepriskiriamas. Galiausiai, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1247/92 3 ir 7 konstatuojamųjų dalių, specialiajai nuostatai, kuri minėtu reglamentu buvo įtraukta į Reglamentą Nr. 1408/71, būdinga tai, kad specialių neįmokinių išmokų pinigais perkėlimo galimybės nebuvimą atsveria vienodo požiūrio taikymas valstybėje, kurioje gyvenama.
(žr. 49, 51–55 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 70 straipsnio 2 dalyje numatytos „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ patenka į „socialinės paramos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 24 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų ši sąvoka apima visas paramos sistemas, nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu nustatytas valdžios institucijų, kuriomis naudojasi asmuo, neturintis pakankamai išteklių savo ir savo šeimos narių elementariems poreikiams patenkinti ir dėl to rizikuojantis gyvenimo šalyje laikotarpiu priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams tapti našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos dydžiui.
(žr. 63 punktą)
Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 24 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalies b punktu, ir Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 4 straipsnis aiškintini taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitų valstybių narių piliečiams nesuteikiama teisė gauti tam tikras „specialias neįmokines išmokas pinigais“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalį, nors šios išmokos užtikrinamos priimančiosios valstybės narės piliečiams, kurių padėtis tokia pati, jeigu šie kitų valstybių narių piliečiai pagal Direktyvą 2004/38 neturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.
Remiantis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalimi, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas požiūris kaip ir į tos valstybės narės piliečius. Tai reiškia, kad Sąjungos pilietis, kiek tai susiję su galimybe gauti minėtas socialines išmokas, gali reikalauti, kad jam būtų taikomas vienodas požiūris kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius, tik jeigu jo gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje atitinka Direktyvos 2004/38 sąlygas. Asmenims, kuriems pagal Direktyvą 2004/38 nepriklauso teisė gyventi šalyje, leidus reikalauti teisės į socialines išmokas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos savo šalies piliečiams, būtų nusižengta šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje numatytam tikslui užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai iš kitų valstybių narių netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.
Todėl ekonomiškai neaktyvių Sąjungos piliečių, kurie priimančiojoje valstybėje narėje gyvena ilgiau nei tris mėnesius, tačiau trumpiau nei penkerius metus, atveju reikia patikrinti, ar jų gyvenimas šalyje atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimus, prie kurių priskiriama ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio pareiga turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams; taip siekiama neleisti ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams naudotis priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema savo pragyvenimui finansuoti. Pagal šią nuostatą valstybė narė turi turėti galimybę atsisakyti skirti socialines išmokas ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams, kurie teise laisvai judėti naudojasi vieninteliu tikslu – siekdami gauti kitos valstybės narės socialinę paramą, nors patys neturi pakankamai išteklių, kad galėtų reikalauti teisės gyventi šalyje. Tam reikia konkrečiai įvertinti kiekvieno suinteresuotojo asmens ekonominę padėtį, neatsižvelgiant į prašomas skirti socialines išmokas.
Tokia pati išvada darytina ir aiškinant Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, nes „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip jos suprantamos pagal minėto reglamento 70 straipsnio 2 dalį, remiantis to paties straipsnio 4 dalimi skiriamos tik toje valstybėje narėje, kurioje suinteresuotasis asmuo gyvena, pagal jos teisės aktus.
(žr. 68, 69, 74, 76, 78, 80, 83, 84 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 70 straipsniu, kuriame apibrėžta sąvoka „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, nesiekiama nustatyti materialinių teisės į minėtas išmokas egzistavimo sąlygų. Todėl šias sąlygas turi nustatyti kiekvienos valstybės narės įstatymų leidėjas. Kadangi šios sąlygos neišplaukia nei iš Reglamento Nr. 883/2004, nei iš Direktyvos 2004/38 ar kitų Sąjungos antrinės teisės aktų ir todėl valstybės narės yra kompetentingos nustatyti tokių išmokų skyrimo sąlygas, jos yra juo labiau kompetentingos nustatyti šios rūšies išmokomis užtikrinamos socialinės apsaugos apimtį.
Tai reiškia, kad, nustatydamos specialių neįmokinių išmokų pinigais skyrimo sąlygas ir apimtį, valstybės narės neįgyvendina Sąjungos teisės.
Todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 20 ir 51 straipsniai aiškinti taip, kad jais valstybės narės įpareigojamos skirti Sąjungos piliečiams minimalias neįmokines išmokas pinigais, sudarančias galimybę nuolat gyventi šalyje, ar vis dėlto šios valstybės gali suteikti tik grįžti į kilmės valstybę reikiamas lėšas.
(žr. 87–92 punktus)
Byla C‑333/13
Elisabeta Dano
ir
Florin Dano
prieš
Jobcenter Leipzig
(Sozialgericht Leipzig prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Laisvas asmenų judėjimas — Sąjungos pilietybė — Vienodas požiūris — Ekonominės veiklos nevykdantys valstybės narės piliečiai, kurie gyvena kitos valstybės narės teritorijoje — Teisės gauti specialias neįmokines išmokas pinigais pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 nesuteikimas šiems asmenims — Direktyva 2004/38/EB — Teisė gyventi šalyje ilgiau nei tris mėnesius — 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 24 straipsnis — Pakankamų išteklių reikalavimas“
Santrauka – 2014 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
Socialinė apsauga — Darbuotojai migrantai — Vienodas požiūris pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį — Taikymo sritis — Specialios neįmokinės išmokos pinigais — Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 883/2004 3 straipsnio 3 dalis, 4 ir 70 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1247/92 3 ir 7 konstatuojamosios dalys)
Socialinė apsauga — Darbuotojai migrantai — Direktyva 2004/38 — Socialinė parama — Sąvoka — Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalyje numatytos specialios neįmokinės išmokos pinigais — Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis)
Sąjungos pilietybė — Teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje — Direktyva 2004/38 — Vienodo požiūrio principas — Priimančiosios valstybės narės pareiga suteikti ekonominės veiklos nevykdantiems kitų valstybių narių piliečiams teisę į socialines išmokas — Reikalavimai — Direktyvos reikalavimus atitinkantis gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje — Ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio pareiga turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 4 ir 70 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 10 konstatuojamoji dalis, 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 24 straipsnio 1 dalis)
Prejudiciniai klausimai — Teisingumo Teismo kompetencija — Ribos — Prašymas išaiškinti Sąjungos pagrindinių teisių chartiją — Jokios sąsajos su Sąjungos teise neturintis nacionalinės bylos dalykas — Teisingumo Teismo kompetencijos nebuvimas
(ESS 6 straipsnio 1 dalis; SESV 267 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38)
Reglamentas Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 1244/2010, aiškintinas taip, kad „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį ir 70 straipsnį, patenka į jo 4 straipsnio taikymo sritį.
Viena vertus, iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio formuluotės aiškiai išplaukia, kad jis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais. Kita vertus, nors pagal minėto reglamento 70 straipsnio 3 dalį kai kurios jo nuostatos minėtoms išmokoms išimties tvarka netaikomos, jo 4 straipsnis prie šių nuostatų nepriskiriamas. Galiausiai, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1247/92 3 ir 7 konstatuojamųjų dalių, specialiajai nuostatai, kuri minėtu reglamentu buvo įtraukta į Reglamentą Nr. 1408/71, būdinga tai, kad specialių neįmokinių išmokų pinigais perkėlimo galimybės nebuvimą atsveria vienodo požiūrio taikymas valstybėje, kurioje gyvenama.
(žr. 49, 51–55 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 70 straipsnio 2 dalyje numatytos „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ patenka į „socialinės paramos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 24 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų ši sąvoka apima visas paramos sistemas, nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu nustatytas valdžios institucijų, kuriomis naudojasi asmuo, neturintis pakankamai išteklių savo ir savo šeimos narių elementariems poreikiams patenkinti ir dėl to rizikuojantis gyvenimo šalyje laikotarpiu priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams tapti našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos dydžiui.
(žr. 63 punktą)
Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 24 straipsnio 1 dalis, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalies b punktu, ir Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 4 straipsnis aiškintini taip, kad jais nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitų valstybių narių piliečiams nesuteikiama teisė gauti tam tikras „specialias neįmokines išmokas pinigais“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalį, nors šios išmokos užtikrinamos priimančiosios valstybės narės piliečiams, kurių padėtis tokia pati, jeigu šie kitų valstybių narių piliečiai pagal Direktyvą 2004/38 neturi teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.
Remiantis Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 1 dalimi, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas požiūris kaip ir į tos valstybės narės piliečius. Tai reiškia, kad Sąjungos pilietis, kiek tai susiję su galimybe gauti minėtas socialines išmokas, gali reikalauti, kad jam būtų taikomas vienodas požiūris kaip ir į priimančiosios valstybės narės piliečius, tik jeigu jo gyvenimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje atitinka Direktyvos 2004/38 sąlygas. Asmenims, kuriems pagal Direktyvą 2004/38 nepriklauso teisė gyventi šalyje, leidus reikalauti teisės į socialines išmokas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos savo šalies piliečiams, būtų nusižengta šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje numatytam tikslui užkirsti kelią tam, kad Sąjungos piliečiai iš kitų valstybių narių netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.
Todėl ekonomiškai neaktyvių Sąjungos piliečių, kurie priimančiojoje valstybėje narėje gyvena ilgiau nei tris mėnesius, tačiau trumpiau nei penkerius metus, atveju reikia patikrinti, ar jų gyvenimas šalyje atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimus, prie kurių priskiriama ekonomiškai neaktyvaus Sąjungos piliečio pareiga turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams; taip siekiama neleisti ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams naudotis priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema savo pragyvenimui finansuoti. Pagal šią nuostatą valstybė narė turi turėti galimybę atsisakyti skirti socialines išmokas ekonomiškai neaktyviems Sąjungos piliečiams, kurie teise laisvai judėti naudojasi vieninteliu tikslu – siekdami gauti kitos valstybės narės socialinę paramą, nors patys neturi pakankamai išteklių, kad galėtų reikalauti teisės gyventi šalyje. Tam reikia konkrečiai įvertinti kiekvieno suinteresuotojo asmens ekonominę padėtį, neatsižvelgiant į prašomas skirti socialines išmokas.
Tokia pati išvada darytina ir aiškinant Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, nes „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kaip jos suprantamos pagal minėto reglamento 70 straipsnio 2 dalį, remiantis to paties straipsnio 4 dalimi skiriamos tik toje valstybėje narėje, kurioje suinteresuotasis asmuo gyvena, pagal jos teisės aktus.
(žr. 68, 69, 74, 76, 78, 80, 83, 84 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1244/2010, 70 straipsniu, kuriame apibrėžta sąvoka „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, nesiekiama nustatyti materialinių teisės į minėtas išmokas egzistavimo sąlygų. Todėl šias sąlygas turi nustatyti kiekvienos valstybės narės įstatymų leidėjas. Kadangi šios sąlygos neišplaukia nei iš Reglamento Nr. 883/2004, nei iš Direktyvos 2004/38 ar kitų Sąjungos antrinės teisės aktų ir todėl valstybės narės yra kompetentingos nustatyti tokių išmokų skyrimo sąlygas, jos yra juo labiau kompetentingos nustatyti šios rūšies išmokomis užtikrinamos socialinės apsaugos apimtį.
Tai reiškia, kad, nustatydamos specialių neįmokinių išmokų pinigais skyrimo sąlygas ir apimtį, valstybės narės neįgyvendina Sąjungos teisės.
Todėl Teisingumo Teismas neturi kompetencijos atsakyti į klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 20 ir 51 straipsniai aiškinti taip, kad jais valstybės narės įpareigojamos skirti Sąjungos piliečiams minimalias neįmokines išmokas pinigais, sudarančias galimybę nuolat gyventi šalyje, ar vis dėlto šios valstybės gali suteikti tik grįžti į kilmės valstybę reikiamas lėšas.
(žr. 87–92 punktus)