—

I. N. Nicula, atstovaujamo advokato D. Târşia,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Radu, V. Angelescu ir A.‑L. Crişan,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir G.‑D. Bălan,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 6 straipsnio ir SESV 110 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17, 20, 21 straipsnių bei teisinio saugumo principo ir non reformatio in peius principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant I. N. Nicula ginčą su Administraţia Finanţelor Publice a Municipiului Sibiu (Sibiu savivaldybės viešųjų finansų administracija) ir su Administraţia Fondului pentru Mediu (Aplinkos apsaugos fondo administracija), kilusį dėl to, kad šios institucijos atsisakė patenkinti jo prašymą grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą variklinėms transporto priemonėms taikomą taršos mokestį (toliau – taršos mokestis).

3

2008 m. balandžio 21 d. Vyriausybės nepaprastuoju potvarkiu Nr. 50/2008 dėl variklinėms transporto priemonėms taikomo taršos mokesčio įvedimo (Ordonanţă de Urgenţă a Guvernului Nr. 50/2008 pentru instituirea taxei pe poluare pentru autovehicule) (2008 m. balandžio 25 d.Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 327, toliau – OUG Nr. 50/2008), įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., įvestas taršos mokestis M1–M3 ir N1–N3 kategorijų transporto priemonėms. Pareiga mokėti šį mokestį atsirasdavo pirmą kartą registruojant transporto priemonę Rumunijoje.

4

OUG Nr. 50/2008 kelis kartus buvo keistas ir galiausiai panaikintas 2012 m. sausio 6 d. Įstatymu Nr. 9/2012 dėl variklinėms transporto priemonėms taikomo mokesčio už išmetamus teršalus (Legea Nr. 9/2012 privind taxa pentru emisiili poluante provenite de la autovehicule) (2012 m. sausio 10 d.Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 17, toliau – Įstatymas Nr. 9/2012), kuris įsigaliojo 2012 m. sausio 13 d.

5

Pagal Įstatymo Nr. 9/2012 4 straipsnį pareiga mokėti variklinėms transporto priemonėms taikomą mokestį už išmetamus teršalus atsiranda ne tik tada, kai transporto priemonė pirmą kartą registruojama Rumunijoje, bet su tam tikromis sąlygomis ir tada, kai Rumunijoje pirmą kartą perduodama nuosavybės teisė į naudotą variklinę transporto priemonę.

6

Vis dėlto 2012 m. sausio 30 d. Vyriausybės nepaprastuoju potvarkiu Nr. 1/2012 dėl tam tikrų Įstatymo Nr. 9/2012 nuostatų, susijusių su variklinėms transporto priemonėms taikomu mokesčiu už išmetamus teršalus ir mokesčio grąžinimu pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, taikymo sustabdymo (Ordonanța de Urgență a Guvernului Nr. 1/2012 pentru suspendarea aplicării unor dispoziții ale Legii nr. 9/2012 privind taxa pentru emisiile poluante provenite de la autovehicule, precum şi pentru restituirea taxei achitate în conformitate cu prevederile art. 4 alin. 2 din lege) (2012 m. sausio 31 d.Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 79), kuris įsigaliojo 2012 m. sausio 31 d., variklinėms transporto priemonėms taikomo mokesčio už išmetamus teršalus taikymas tuo atveju, kai Rumunijoje pirmą kartą perduodama nuosavybės teisė į naudotą transporto priemonę, buvo sustabdytas iki 2013 m. sausio 1 d.

7

2013 m. vasario 19 d. Vyriausybės nepaprastasis potvarkis Nr. 9/2013 dėl variklinėms transporto priemonėms taikomo aplinkos mokesčio (Ordonanţa de urgenţă Nr. 9/2013 privind timbrul de mediu pentru autovehicule) (2013 m. kovo 4 d.Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 119, toliau – OUG Nr. 9/2013), kuriuo buvo panaikintas Įstatymas Nr. 9/2012, įsigaliojo 2013 m. kovo 15 d.

8

Pagal OUG Nr. 9/2013 4 straipsnį:

„[Variklinėms transporto priemonėms taikomas aplinkos] mokestis [(toliau – aplinkos mokestis)] mokamas vieną kartą tokia tvarka:

9

OUG Nr. 9/2013 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Tuo atveju, kai specialus mokestis, taikomas automobiliams ir variklinėms transporto priemonėms, [taršos mokestis] arba variklinėms transporto priemonėms taikomas mokestis už išmetamus teršalus, kuris jau sumokėtas, yra didesnis nei mokestis, mokėtinas pagal šias nuostatas dėl aplinkos mokesčio, apskaičiuotas [Rumunijos lėjomis (RON)] taikant registravimo arba nuosavybės teisės į naudotą variklinę transporto priemonę perdavimo momentu galiojantį valiutos keitimo kursą, suma, atitinkanti skirtumą, gali būti grąžinama tik apmokestinamajam asmeniui pagal šio potvarkio taikymo metodologinėse taisyklėse nustatytą procedūrą. Grąžintinas skirtumas apskaičiuojamas remiantis šiame nepaprastajame potvarkyje įtvirtinta apskaičiavimo formule pagal duomenis, į kuriuos buvo atsižvelgta naudotos variklinės transporto priemonės registravimo arba nuosavybės teisės į ją perdavimo momentu.

(2)   Suma, atitinkanti skirtumą tarp sumos, kurią apmokestinamasis asmuo sumokėjo kaip specialų mokestį, taikomą automobiliams ir variklinėms transporto priemonėms, [taršos mokestį] arba variklinėms transporto priemonėms taikomą mokestį už išmetamus teršalus, ir taikytino [aplinkos mokesčio] sumos, grąžinama per terminą, nustatytą naujai paskelbtame 2003 m. gruodžio 24 d. Vyriausybės potvarkyje [Nr. 92 dėl Mokestinės procedūros kodekso (Ordonanţa Guvernului Nr. 92 privind Codul de procedură fiscală) (2003 m. gruodžio 29 d.Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 941], kuris vėliau buvo iš dalies pakeistas ir papildytas pagal šio nepaprastojo potvarkio taikymo metodologinėse taisyklėse nustatytą procedūrą.“

10

2009 m. Rumunijoje gyvenantis Rumunijos pilietis I. N. Nicula įsigijo naudotą variklinę transporto priemonę, kuri pirmą kartą buvo registruota Vokietijoje. Tam, kad ši transporto priemonė būtų registruojama Rumunijoje, jis sumokėjo 5153 RON taršos mokestį pagal OUG Nr. 50/2008 4 straipsnį.

11

2012 m. gegužės 3 d. sprendimu Tribunalul Sibiu patenkino skundą, kurį I. N. Nicula pateikė dėl Agenţia Fondului pentru Mediu, kuri yra taršos mokesčio gavėja, ir nurodė šiai institucijai grąžinti minėtą mokestį, nes jis buvo įvestas pažeidžiant SESV 110 straipsnį; jo išaiškinimą Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Tatu (C‑402/09, EU:C:2011:219). Tačiau šis nacionalinis teismas atmetė minėtą skundą tiek, kiek jis pareikštas dėl Administraţia Finanţelor Publice Sibiu, kuri yra minėto mokesčio surinkėja.

12

Gavęs apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, Curtea de Apel Alba‑Iulia2013 m. sausio 25 d. nusprendė panaikinti šį sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; naujos sprendimo priėmimo procedūros tikslu jis nurodė, kad tokio pobūdžio ginčuose byla dėl mokesčio, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisė, grąžinimo gali būti iškeliama ne tik tokio mokesčio gavėjui, bet ir jo surinkėjui.

13

L’OUG Nr. 9/2013 įsigaliojo 2013 m. kovo 15 d., t. y. po to, kai byla vėl buvo įtraukta į Tribunalul Sibiu registrą. Šis teismas nurodė, kad pagal minėtą teisės aktą sumokėtas taršos mokestis gali būti grąžinamas tik jei jo suma yra didesnė už aplinkos mokestį; grąžinama tik jei tenkinama konkreti sąlyga, o grąžinama suma negali viršyti minėtų mokesčių skirtumo.

14

I. N. Nicula atveju aplinkos mokestis už atitinkamą transporto priemonę, apskaičiuotas pagal OUG Nr. 9/2013, lygus 8126,44 RON, o anksčiau sumokėtas taršos mokestis lygus 5153 RON. Tribunalul Sibiu nuomone, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad aplinkos mokestis už jo transporto priemonę lygus tik 3779,74 RON, nes, remiantis OUG 12 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, grąžintinas skirtumas apskaičiuojamas pagal šiame potvarkyje numatytą apskaičiavimo formulę pagal duomenis, į kuriuos buvo atsižvelgta transporto priemonės registravimo Rumunijoje momentu, o ne pagal dabar turimus duomenis.

15

Todėl minėtas teismas mano, kad, remiantis OUG Nr. 9/2013, I. N. Nicula nebeturi teisės susigrąžinti taršos mokesčio ir susijusių palūkanų, nes atitinkamą sumą mokesčių administravimo ir aplinkos apsaugos institucijos gavo kaip aplinkos mokestį, kuris yra didesnis už registruojant jo transporto priemonę sumokėtą taršos mokestį.

16

Tokiomis aplinkybėmis Tribunalul Sibiu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [ESS 6] straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17, 20, 21 straipsnių ir SESV 110 straipsnio nuostatos, taip pat teisinio saugumo principas ir non reformatio in peius principas, įtvirtinti [Sąjungos] teisėje ir Teisingumo Teismo praktikoje [sprendimai Belbouab, 10/78, EU:C:1978:181 ir Belgocodex, C‑381/97, EU:C:1998:589], gali būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami tokie teisės aktai kaip [OUG] Nr. 9/2013?“

17

Remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa Rumunijos vyriausybė prašė, kad Teismas posėdžiautų Didžiosios kolegijos sudėties.

18

Rumunijos vyriausybė mano, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Šiuo klausimu ji tvirtina, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta nacionalinės teisės nuostata, t. y. OUG Nr. 9/2013 12 straipsniu, reglamentuojama administracinė ir neteisminė mokesčių grąžinimo procedūra, todėl šia norma nenustatomi su aiškinimu susiję ribojimai teismams, kuriems pateikiami prašymai dėl pažeidžiant Sąjungos teisę surinkto mokesčio, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, grąžinimo. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klaidingai nusprendė, kad dėl minėtos nuostatos jis negali nurodyti grąžinti visos sumos, kurią I. N. Nicula sumokėjo kaip taršos mokestį.

19

Antra, Rumunijos vyriausybė tvirtina, kad bet kuriuo atveju OUG Nr. 9/2013 neturi būti taikomas ginčui pagrindinėje byloje, nes tą dieną, kai I. N. Nicula sumokėjo taršos mokestį, jis dar negaliojo.

20

Dėl šių priežasčių Rumunijos vyriausybė mano, kad atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą nenaudingas, kai kalbama apie ginčo pagrindinėje byloje išsprendimą, ir kad todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

21

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, per procedūrą pagal SESV 267 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, į kurį buvo kreiptasi dėl ginčo išsprendimo ir kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo būtinumą savo sprendimui, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (žr. šiuo klausimu Sprendimo Gouvernement de la Communauté française et gouvernement wallon, C‑212/06, EU:C:2008:178, 28 punktą; Sprendimo Zurita García ir Choque Cabrera, C‑261/08 ir C‑348/08, EU:C:2009:648, 34 punktą ir Sprendimo Filipiak, C‑314/08, EU:C:2009:719, 40 punktą).

22

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo paties kompetenciją, jis turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi nacionalinis teismas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Filipiak, EU:C:2009:719, 41 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

23

Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Zurita García ir Choque Cabrera, EU:C:2009:648, 35 punktas).

24

Šiuo atveju Teisingumo Teismas pagal savo procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalį paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą nurodyti, ar, atsižvelgiant į jame vykstančios procedūros pobūdį, OUG Nr. 9/2013 12 straipsnis taikytinas pagrindinėje byloje. Atsakyme į klausimą, kuris Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2014 m. kovo 13 d., nacionalinis teismas patvirtino, kad šis straipsnis yra materialinės teisės nuostata, taikytina ginčui pagrindinėje byloje tam, kad būtų iš naujo išnagrinėta jam grąžinta byla. Minėto teismo nuomone, 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata nėra dviprasmiška ir pagal ją iki aplinkos mokesčio įtvirtinimo sumokėti mokesčiai grąžinami su vienintele sąlyga, t. y. jei sumokėtų mokesčių suma yra didesnė už OUG Nr. 9/2013 įtvirtintą aplinkos mokestį.

25

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl išaiškinimo yra šiam teismui naudingas sprendžiant dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinių normų suderinamumo su Sąjungos teise, todėl reikia atmesti Rumunijos vyriausybės argumentus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tariamo nepriimtinumo ir atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama pažeidžiant Sąjungos teisę surinko mokesčio grąžinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

27

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis tokie mokesčiai draudžiami ir kurių išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, apmokestinamiesiems asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi valstybė narė iš principo privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 24 punktas ir Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 20 punktas).

28

Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad jei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Sąjungos teisę, apmokestinamieji asmenys turi teisę į tai, kad būtų sugrąžintas ne tik neteisėtai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., EU:C:2012:478, 25 punktą ir Sprendimo Irimie, EU:C:2013:250, 21 punktą).

29

Valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas su palūkanomis principas kyla iš Sąjungos teisės (Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., EU:C:2012:478, 26 punktas ir Sprendimo Irimie, EU:C:2013:250, 22 punktas).

30

Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nematyti, pagal kurią OUG versiją taršos mokestis I. N. Nicula buvo nustatytas jo transporto priemonės registracijos Rumunijoje dieną. Tačiau Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad SESV 110 straipsniu draudžiamas toks taršos mokestis, koks buvo įtvirtintas tiek pirminėje, tiek ir vėliau pakeistose OUG Nr. 50/2008 versijose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tatu, EU:C:2011:219, 58 ir 61 punktus ir Sprendimo Nisipeanu, C‑263/10, EU:C:2011:466, 27 ir 29 punktus).

31

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas konstatavo, kad OUG Nr. 50/2008 (nesvarbu, apie kurią jo versiją kalbėtume) nuostatų taikymas lėmė tai, kad už importuotas naudotas transporto priemones, kurios yra labai senos ir nusidėvėjusios, buvo renkamas mokestis, kurio dydis galėjo būti lygus maždaug 30 % jų rinkos vertės, nors panašios transporto priemonės, parduodamos vidaus naudotų transporto priemonių rinkoje, kurios laikytinos panašiais vietos gaminiais pagal SESV 110 straipsnį, nebuvo apmokestinamos jokiu panašiu mokesčiu. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl tokios priemonės atgrasoma nuo kitose valstybėse narėse pirktų naudotų transporto priemonių eksploatavimo, tačiau neatgrasoma nuo tokio paties amžiaus ir nusidėvėjimo naudotų transporto priemonių pirkimo nacionalinėje rinkoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Tatu, EU:C:2011:219, 55, 58 ir 61 punktus ir Sprendimo Nisipeanu, EU:C:2011:466, 26, 27 ir 29 punktus).

32

Po to, kai buvo priimti Sprendimai Tatu (EU:C:2011:219) ir Nisipeanu (EU:C:2011:466), Rumunijoje buvo priimtas OUG Nr. 9/2013, kuriuo įvestas naujas variklinėms transporto priemonėms taikomas mokestis, t. y. aplinkos mokestis. Pagal šio potvarkio 4 straipsnį pareiga mokėti aplinkos mokestį atsiranda tada, kai variklinė transporto priemonė pirmą kartą registruojama Rumunijoje, kai ji vėl įtraukiama į nacionalinį variklinių transporto priemonių parką, kai perduodama nuosavybės teisė į naudotą variklinę transporto priemonę, už kurią nebuvo sumokėtas joks anksčiau galiojęs transporto priemonėms taikytas mokestis arba dėl kurios teismas nurodė grąžinti šiuos mokesčius arba ją registruoti nesumokėjus minėtų mokesčių.

33

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš šį prašymą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimus, OUG Nr. 9/2013 12 straipsnyje buvo įtvirtinta ir mokesčio, sumokėto, be kita ko, pagal OUG Nr. 50/2008 ar iš dalies pakeistas jo versijas, grąžinimo sistema, leidžianti apmokestinamiesiems asmenims susigrąžinti anksčiau sumokėtą mokestį, jeigu jo suma viršija aplinkos mokesčio sumą. Šis teismas mano, kad pagal minėtą nuostatą jis neturi galimybės grąžinti I. N. Nicula, pirma, sumos, kurią jis turėjo sumokėti kaip taršos mokestį, ir, antra, su ja susijusių palūkanų.

34

Taigi reikia išanalizuoti, ar tokia grąžinimo kompensuojant sistema leidžia apmokestinamiesiems asmenims veiksmingai naudotis Sąjungos teisės aktų jiems suteikta teise susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas OUG Nr. 9/2013 12 straipsnio 1 dalį aiškino taip, kad kai kalbama apie iš kitų valstybių narių importuojamus naudotus automobilius, pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas taršos mokestis apmokestinamajam asmeniui grąžinamas tik tiek, kiek jis viršija mokėtiną aplinkos mokesčio sumą, apskaičiuotą remiantis duomenimis, į kuriuos buvo atsižvelgta importuotos transporto priemonės registravimo Rumunijoje dieną.

36

Taigi, kaip nurodė Europos Komisija, tuo atveju, kai kalbama apie iš kitų valstybių narių importuotą naudotą automobilį, dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos grąžinimo sistemos ribojama arba, kaip yra pagrindinėje byloje, visiškai panaikinama pareiga grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą taršos mokestį ir taip paliekama galioti sprendimuose Tatu (EU:C:2011:219) ir Nisipeanu (EU:C:2011:466) konstatuota diskriminacija.

37

Be kita ko, dėl minėtos sistemos nacionalinės valdžios institucijos atleidžiamos nuo pareigos atsižvelgti į palūkanas, mokesčių mokėtojui mokėtinas už laikotarpį nuo neteisėto taršos mokesčio surinkimo iki jo grąžinimo, todėl ši sistema neatitinka šio sprendimo 29 punkte nurodyto reikalavimo.

38

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokia grąžinimo sistema, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, neleidžia apmokestinamiesiems asmenims veiksmingai naudotis Sąjungos teisės aktų jiems suteikta teise susigrąžinti mokestį, sumokėtą pažeidžiant Sąjungos teisę.

39

Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus reikia daryti išvadą, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama pažeidžiant Sąjungos teisę surinko mokesčio grąžinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

40

Rašytinėse pastabose Rumunijos vyriausybė paprašė Teisingumo Teismo apriboti šio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu tokiu atveju, jeigu jis konstatuotų, kad, vadovaujantis Sąjungos teise, draudžiamas toks aplinkos mokestis, kaip įtvirtintas OUG Nr. 9/2013.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pateikdamas prašymą išaiškinti Sąjungos teisę, nacionalinis teismas Teisingumo Teismo klausia ne to, ar Sąjungos teise draudžiamas toks kaip aplinkos mokestis, bet to, ar šia teise draudžiama tokia kaip OUG Nr. 9/2013 įtvirtinta sistema, pagal kurią numatytas remiantis OUG Nr. 50/2008 neteisėtai surinkto mokesčio grąžinimas.

42

Tokiomis aplinkybėmis pakanka paaiškinti, kad argumentai, kuriuos Rumunijos vyriausybė pateikė prašydama apriboti Teisingumo Teismo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, susiję su kitais atvejais, nei nagrinėjamas pagrindinėje byloje, todėl nereikia nuspręsti dėl minėtos vyriausybės prašymo apriboti šio sprendimo poveikį laiko atžvilgiu.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama pažeidžiant Sąjungos teisę surinkto mokesčio grąžinimo sistema, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.